[Davina Malburn]

Mergaitei be sėdint ant vėsaus akmens Lukas kiek įsidrąsinęs ėmė su ja regzti kiek normalų pokalbį. Davinos nuotaika akimirksniu pagerėjo suradus gana nebloką pašnekovą, o ir šalta jau nebebuvo taip siaubingai.
Klastuolė užsikišo savo trumpus plaukus už ausų. Jos veidą talžė šaltas vėjas, tačiau laužo šiluma nebeleido merginai sušalti.
-Žiobarų mokyklos siaubingos,-tarė ji žvelgdama į nakties dangų.-Tačiau ten bent jau turėjau draugų...
Davina menkai šypteli ir ima steėti Luką. Vaikinukas lyg kažko ieškodamas žvalgėsi aplink, tačiau jai vos nutilus atsisuko ir kelias minutes tylėjęs uždavė nemenką toną klausimų.
Mergina nusišypsojo vaikinui ir atsidususi prašneko.
-Taip, aš grynakraujė,-atsiduso ji. Sekantis klausimas buvo gana skaudus, bet kažkada juk teks apie tai šnekėti..-Aš turėjau brolį, o dabar man beliko tik tėvai.-Davina nusuko žvilgsnį į kitą pusę, kad tik akys nesusidurtų su klastuolio akimis. Ašara lyg tyčia nuriedėjo skruostu. Mergaitė atsikosėjo ir sumurmėjo.-Mano šeima gana nuobodi, tad ne, jokiuose mūšiuose nesikovė.
Atsakiusi į Luko užduotus klausimus paklausė to paties. Ji ne itin mokėjo valdyti emocijas, vėl susimovė...

[Lukas Dubajus]

Išgirdęs jos manymą apie žiobarų mokyklą Lukas šyptelėjo, bet tuoj jo veidą apimė gailestis. Tikrai reikia ją supažindinti su Morisu. Jei su manimi norės ji draugauti tai su Morisu irgi manau draugais. Po jos atsakymų Lukui dar labiau jos pagailo. Na va, nuliūdinau ją. Dabar atsistos ir nueis. Blogas pašnekovas aš, blogas. Jai paklausus to paties klastuolis nenorėjo apie tai šnekėti, nes galvojo, kad ims jo gailėtis ko jam mažiausiai reikėjo, bet prašneko:
 -Užaugau žiobarų vaikų namuose. Aš jį vadinau vaiknamiu, o jame gyvenančius vaikus vaiknaminiais,- po tokių žodžių laukė trumpas jo šypsnis. -Tokiu savęs niekada nelaikiau, žinojau, kad esu kažkuo išskirtinis. Buvau susidraugavęs su vienu vaiknaminiu kuris dabar yra grifas. Bet dabar mūsų draugystė nutrūko. Į vaiknamį nesiruošiu grįžti. Mane priimė Moriso šeima tai dabar gyvensiu su jais. Taip Lukai. Jai labai įdomu tavo gyvenimas. -Tikrų brolių ar seserų neturiu, bet vaiknamius galima jais laikyti. Į paskutinį klausimą galiu ir neatsakyti, nes kaip jau supratai atsakymas būtų ne. Su tavim Lukai nuobodu. Neįsivaizduoju kaip ji ištempė su manim 10 minučių?. Vėl pasidarė tylu. Lukas tikėjosi, kad neims jo gailėtis. Bet pats liūdėjo dėl jos brolio netekties.

[Davina Malburn]

Vaikinas kiek nuliūdo, tad Davina atsikosėjo ir pasitraukusi plaukus nuo akių ėmė klausytis jo atsakymo. Lukui pasirodo gyvenimas buvo daug kartesnis negu mergaitės, tačiau nors ir jai pagailo šiek tiek vaikino, mergina žinojo jog sunkūs išgyvenimai žmones padaro stipresnius.
Jis gana vienišas..Pagalvojo pirmakursė kai jis ėmė pasakoti apie vaiknamį bei kadaise buvusį jo draugą, tačiau Davina kiek šyptelėjo kai berniukas užsiminė apie jį priėmusią šeimą.
Klastuolė nežinojo ką reiškia augti be tave mylinčių tėvų, tačiau ir jos situacija kai kur labai priminė vaikino išgyvenimus.
-Aš manau,-sumurmėjo mergina,-jog esi stiprus žmogus. Tu tiesiog gyveni toliau, nors ir užaugai be tėvų, be brolių bei seserų, tačiau atrodai..-Davina nutilo.-Labai draugiškas bei laimingas žmogus.
Mergaitė pasimuistė ir tarp jų abiejų stojo spengianti tyla. Nebeiškentusi ji atsistojo ir priėjusi prie vaikino jį apkabino. Davina nežinojo kodėl ji taip pasielgė, juk su vaikinu ji bendrauja pirmą kartą, tačiau klastuolė mėgo žmones kurie nepalūžta net gyvendami tokį gyvenimą.
Atsitraukusi nuo vaikinuko ji jam gražino pledą ir paglosčiusi gyvatę palinkėjo saldžių sapnų.
-Tikiuosi tapsime draugais,-tarė mergina sukdamasi ir iš po lėto eidama link savo palapinės.Tada lyg kažką užmiršusi sustojo ir tarė.-Jei prireiks išsikalbėti, arba..-ji trumpam nutilo.-Tiesiog susirask mane.

[Lukas Dubajus]

Klausydamasis Davinos Lukas šyptelėjo. Na negaliu prisipažinti, kad esu labai laimingas ir labai draugiškas, bet merginos labiau tokius dalykus nusimano. Tad jei jai taip atrodo nesiginčiju su jos nuomone. Stojus tyliai tylai, klastuolis nieko negalėjo net galvoti, nes buvo taip tylu. Lyg eitum per pamiršto miško, pamirštas kapines, pro pamirštus kapus, su pamirštais žmonėmis ir gyvūnais. Taip bent manė jis. Davinai atsistojus vaikinas jau norėjo sakyti ,,Labos", bet jį nutraukė jos apkabinimas. Už ką? Aš nieko nepadariau. Prisiminęs, kad ką ji kalbėjo apie jį klastuolis susigaudė už ką. Na gal ir stiprus, bet aš taip nemanau. Bet kaip jau sakiau sau su merginos nuomone nesiginčiju.
 -Labos,- atsisveikino Lukas.
Po paskutinių Davinos žodžių jis jau tingėjo kažką sakyti, tad tik linktelėjo. Atsikėlęs nuo žolės patraukė link palapinės kurioje kaip jis manė galės ramiai numigti. Bet vos atsigulęs negalėjo užmerkti akių. Pirmas pokalbis su ja, o jau spėjau nuliūdinti. Iš vis kodėl aš klausiau jos ar ji turi brolių arba/ir seserų? Puikus draugas. Kuris nemoka šnekėti. Nelabai norisi draugauti kai įskaudini žmogų, bet antrą kartą įskaudinti irgi nesinori ir dar labiau. Na gal susidraugausim ir po kiek metų ji nenužudys manęs. Klastuolis šyptelėjo. Pajautęs, kad grimzta į sapnų karalystę jis tam pajučiui pasidavė. Na va. Išsikalbėjau su savimi ir galiu pamiegoti .

[Morisas Banoveris]

Morisui gal valandą prašaudžius ir pramokus šaudyti jis norėjo grįžti namo, bet neprisiminė kelio. Nuėjęs tolyn į mišką pasijautė šiek tiek nejaukiai. Lyg į jį spoksotų milijonai akių, visi medžiai, visi lapai ir visi gyvūnai. Gyvūnai jo negąsdino. Reikia susirasti kokį šikšnosparnį ar naktinį drugelį. Jie gal žinos kur stovyklavietė. Ilgai praglaidžiojes klastuolis pagaliau rado naktinį gyvūną apuoką.
 -Sveikas,- pasisveikino jis. -Gal padėtum parsigauti į stovyklavietę. Duočiau netikrų pelių, bet jų skonis lygiai toks pat.
Apuokui suūkus klastuolis nusekė paskui ją. Vienu momentu buvo pametęs iš akių ir išsigandęs, kad pasiklys, bet ji vėl atsirado tad jis nusekė paskui ją. Pamatęs priekyje šviesas pasileido bėgti, o išlindęs iš miško užkliudė palapinės šoną. Apsidairęs ar nieko neužkliudė pamatė, kad čia Davinos palapinė. Gerai, kad čia nieko nėra. Bet apsidairęs aplinkui pamatė, kad jos ir Luko kur juos matė paskutinį kartą nebėra. Oj suklydau. Kažkas yra. Gerai, kad jos nesumindžiau. Poto būtų buvę blogai. Grįžęs į palapinę rado Luką gulintį lovoje ir glostantį gyvatę kuri gulėjo šalia jo. Morisas turėjo tokį požiūrį, kad jei neateina pas jį išsikalbėti jis tų žmonių nejudina. Taip jis buvo išvengęs kelių smūgių į pilvą, kojas ar nestiprių į veidą. Greitai žvilgtelėjęs į ,,gyvūnų miegamąjį" pamatė, kad jų nėra tik kelios dar raitėsi ir ruošesi miegoti. Pabodo jom būt palapinėje tai ir išėjo. Nuėjęs iki savo kambario, atsigulė į lovą. Ši diena buvo nuostabi. Klastuolis šyptelėjo ir iš karto užmigo saldžiu, kitos dienos nelaukančiu miegu.

[Auksė Marlena Hale]

Katrilė atsisėdo ant pleduko ir pasigailėjo išvis čia pasirodžiusi. Pilvą staigiai suspaudė, o raižymas, nors nemalonus, neturėjo būti suprastas kitų. Nenorėjo kitiems gadinti linksmybių. Skanumynų, kuriuos atsinešė, visiškai nenorėjo. Tegu kiti pasivaišina. Bent kažkam bus linksma, nors ko aš tikėjausi? Praktiškai nebendrauju su niekuo net iš savojo koledžo. Ai, ne laikas dabar, ša.
- Man dėmesio nereikia, - gan kimiai prašneko.
Po keletos gautų klausimų, Devina prarado norą nors kažką pasakyti, tad pirmai atsakymo daliai tik papurtė galvą ir nuleido akis. Jose vėl tvelkėsi ašaros, bet ji tikrai negalėjo leisti joms pasirodyti, suvaidino, jog krapštėsi akis, nors iš tiesų nubraukė tekėti dar nepradėjusias ašaras. Jis vis tiek supras ir tu tai žinai. Pakėlusi akis mergaitė dar žvilgtelėjo į paliktas gėrybes kitiems, supratusi, jog pasiruošė atsakyti, ėmė akimis klaidžioti tiesiai, po žolę, ežero vandenį ir medžius.
- Neturiu kur eiti, - atsiduso, - neturiu palapinės, miegmaišio ar dar ko. Be tavęs nieko daugiau nepažįstu. Keista, kai jautiesi svetimas net savame koledže...
De Liuka nesuprato, kodėl pridūrė paskutinį sakinį. Jis kabojo ant liežuvio galo ir privertė jį leptelėti.

[Gabriella Zaun]

Po pamokų Gabriella nusprendė nupėdinti kur nors,kur galėtų pabūti viena su savimi ir savo mintimis,ir kur būtų mažiau mokinių. Tam puikiai tiko netoli pilies esanti ežero pakrantė. Žinoma,mokinių ten pasitaikydavo dažnai,tačiau yra vienas atokesnis ežero krantas,kur nė gyvos dvasios nematyti. Taigi,būtent ten ir nusprendė nueiti Gabriella. Tai puiki vieta pabūti vienam su savimi ir pamąstyti apie viską,kas neduoda ramybės. Pastaruoju metu merginai ramybės nedavė egzaminai ir mokslai. Ankščiau mergina buvo darbšti ir visuomet uoliai mokėsi,tačiau kelis mėnesius iš eilės viską darydavo atmestinai,arba išvis nedarydavo... Tad apmąstyti viską sėdint čia buvo puikiau nei puiku. Juk kartais visiems norisi ramybės ,atsipalaiduoti nuo rutinos ir šurmulio. Mergina atsisėdo ant kranto ir žiūrėjo kažkur. Ji pati tiesą sakant dorai nežinojo kur,tačiau tai jai visai patiko. Nė nejausdama mergina pradėjo kažką niūniuoti panosėje,ir mintys,kurios ją kankino ėmė po mažu ją paleisti. Tačiau Gabriella rūke ėme matyti kažkokį neaiškų siluetą ir niekaip negalėjo suprasti kas tai,ar mokinys,ar koks nors keistas gyvūnas ar dar kažkas... Mat pamiršo akinius. Velniava,visad,kai kažkur nueinu neturiu nei akinių nei dar kažko. Apskritai,kodėl čia kažkas eina,ar aš kadanors pagaliau galėsiu pabūti viena? Jie visi vargina ir erzina,aš juk tik ramybės noriu.. Tačiau šešėlis po mažu artėjo būtent link tos vietos,kur sedėjo Gabriella.

[Gabriel Anthony Conte]

Iki egzaminų liko tiek mažai, o šviesiaplaukis tiesiog nebegalėjo tūnoti varnų kambaryje. Stropieji atidžiai mokėsi egzaminams, o kiti tikriausiai klaidžiojo po pilį ar poilsiavo lauke. Juk pati gegužės pabaiga, taigi, oru mokiniai negalėjo skųstis. Gabrielius nutarė kažkur prasiblaškyti. Paprastai mėgdavo apsilankyti bibliotekoje, bet pūti pilyje tokiu oru atrodė tikras laiko švaistymas. Galbūt derėtų išsimaudyti? Juk vanduo jau turėtų būt bent kažkiek įšilęs.
Nusileidęs laiptais ir išėjęs į lauką, berniukas patraukė tiesiai link ežero. Žinojo vieną atokų krantą, prie kurio retai kada sutikdavai mokinių. Na, šiaip nebūtų ėjęs vienas, bet kaip ir neturėjo su kuo. Tiesiog nebuvo laiko su kažkuo susidraugauti.
Jau artėjant prie reikiamos kranto vietos, varniukas pamatė tamsiaplaukę mergaitę. Apsisukti ir eiti atgal ar užkalbinti. Šiaip ar taip, planas išsimaudyti tikriausiai žlugęs.
  - Sveika,- galiausiai priėjęs ištarė ir atsisėdo šalia mergaitės. Šioji neatrodė daug vyresnė. Galbūt bendraamžė.- Kuo tu vardu ir kokie vėjai atnešė čia?- šyptelėjęs pridūrė.

[Gabriella Zaun]

Siluetui išryškėjus,mergaitė suprato,jog ten mokinys. Neatrodė daug už ją vyresnis,galbūt antrakursis,na daugiausiai trečiakursis su vaiko veidu. O galbūt ir vienmetis. Tačiau tikrai ne grifiukas,kadangi mergaitė niekad nebuvo jo mačiusi. Fui,berniukas,ir dar neleis man čia vienai pabūti.. Tikiuos jis apsisuks ir maus iš čia,arba aš jį nustūmsiu į vandenį... Prašau tik nekalbėk,tik nekalbėk,nekalbėėėėk su manimi maldauju Gabriella dažnai skeptiškai žiūrėdavo į berniukus. Ypač,jei jie nebuvo iš Grifų Gūžtos. Na,tiksliau,su berniukais iš savo koledžo ji visada kalbėdavosi jei tik būdavo reikalas,ar bent kiek bendravo. O šis šviesaplaukis tikrai nebuvo iš jos,tačiau mergaitė negalėjo įsižiūrėti į jo ženklelį,kadangi buvo pamiršusi akinius. Tačiau neilgai trukus tylą prasklaidė keistasis berniukas. Juk prašiau tavęs apsisukti ir eiti atgal,nu kodėl tu kalbi... Aš tik noriu ramybės ir pabūti viena,ką čia šis atklydėlis daro? Mergaitė nei kiek nebuvo patenkinta kalbančiu berniuku ir jo draugija. Tačiau,ji negalėdavo ignoruoti žmonių. Po kelių akimirkų ir ši ištarė kelis žodžius:
- Sveikas ,- pakankamai draugišku tonu pasisveikino grifiukė. Na ir keistuolis,sėdasi prie manęs nors net nesiūliau... Bet juk nesakysiu jam dabar išeiti... - Aš vardu Gabriella,o kuo tu vardu? - paklausė norėdama parodyti bent kiek draugiškumo berniukui. - O mane čia atnešė tokie vėjai,kad norėjau pabūti viena kiek atokiau nuo kitų. Na,žinai tas pats per tą patį,tie patys mokiniai ir dar egzaminai... Įvairios mintys,na tai vargina ir norėjau čia pasedėti. O tu kokiais vėjais čia atneštas? - Šį kartą jau ir ji šyptelėjo,nors draugija patenkinta ypatingai nebuvo.

[Gabriel Anthony Conte]

- Aš Gabrielius,- nusijuokė pralinksmintas tokio vardų sutapimo. Na, vardas nebuvo labai jau retas, bet vis tiek. Berniukas klausėsi toliau kalbančios mergaitės koja spardydamas žemę. Šiaip beveik galėjo garantuoti, kad tamsiaplaukė ne iš varniukų gretų. Matyt, kad ir kituose koledžuose egzaminai buvo apsėdę mokinių mintis. Berniukas pritardamas linktelėjo galvą:
- Taip, aš irgi pabėgau iš kambario, nes norėjau pailsėti, o kai dar oras gražus, pagalvojau, galbūt reikėtų išsimaudyti, nors dabar nukeliu šį planą kitai dienai. O šiaip, ar nemanai, kad egzaminai per daug sureikšminti? Mano manymu, vis tiek neiškalsi informacijos taip tobulai, kad egzaminą parašytum nepriekaištingai,- šyptelėjo ir atsistojęs nužingsniavo arčiau vandens. Nusiavė batus ir įlipo pabraidyti. Vanduo negėlė kojų, bet vis tiek dar buvo šaltas.
- Beje, iš kokio tu koledžo? Spėju, kad ne iš Varno nago - būčiau pastebėjęs,- paklausė mergaitės taip pat išduodamas savo koledžą. Juk jokia čia paslaptis. Gabrieliui nelabai rūpėjo koledžai. Atrodo, jie buvo skirti tik tam, kad būtų galima nuspręsti, kuriame miegamajame apsigyventi.- Ir aš pirmakursis,- dar pridūrė.

[Gabriella Zaun]

Vaikinuko varads buvo Gabrielius,ištiesų,tai privertė grifiukę nors šiek tiek šyptelėti,kadangi toks vardų sutapimas nedažnai pasitaikydavo,ypač tokiom keistom aplinkybėm,keistoje vietoje...
Mergaitė galėjo tvirtai sakyti,jog sutiktasis tikrai ne grifiukas. Tačiau,nors ir ne iš jos koledžo,jis jai visai patiko. Berniukas ramiai klausėsi ir nepertraukinėjo Gabriellos pokalbio metu,ir šiaip,pats kalbėjo,ir už liežuvio jo tempti nereikėjo. Gabriella nebuvo iš tokių,kurios plepa nesustodamos,tačiau kalbėdavo gana nemažai ir jai tikrai nekėlė susižavėjimo tokie,kuriems norint nors menkiausią žodį išpešti turi vis klausinėti ir klausinėti jų visko,tiesiog,tiesiogine to žodžio prasme tempti jiems už liežuvio.
- Matyt,neklydau manydama,kad ne vien aš tokia sunerimus dėl egzaminų. Na,daugelis mokinių tikros nerimo "" bombos " Bet,tu teisus,egzaminai išties per daug sureikšminti - atsakė mergaitė ir nudelbė žvilgsnį į vandenį kur Gabrielius ėjo vis gilyn į jį. Grifiukė stebėjosi ir manė,jog jis kvailys,juk vanduo turėtų būti mirtinai šaltas.
- Nori pasakyti,kad nešalta? - nusivaipė grifiukė. Tačiau staiga išgirdo klausimą,kurio paklausė jos pašnekovas:
- Ne,aš tikrai ne iš Varno Nago. Aš iš Grifų Gūžtos - užvertė akis grifiukė. Gabrielius ją šiek tiek erzino,tačiau šį kartą ji nebenorėjo jo įstumti į vandenį,ką norėjo padaryti iš pradžių.

[Davina von Sjuard]

Pamokoms pasibaigus ir dienai einant į pabaigą mėlynakė nusprendė likusį laiką praleisti lauke. Pasiėmusi juodą lanką su strėlėmis mergina pasuko klaidžiais koridoriais link išėjimo. Nors lauke siautėjo rudeninis vėjas, tačiau oras bent jau kol kas dar nepriminė tikro, lietingo rudens. Kilstelėjusi galvą Davina nužvelgė jau pradėjusį temti dangų. Kad ir kaip nesinorėjo pripažinti, tačiau vasara jau seniai pasitraukė užleisdama vietą rudeniui, o netrukus ir šis pasitrauks užleisdamas vietą šaltai žiemai. Nuleidusi galvą mėlynakė mintyse peržvelgė visas vietas, kur galėtų pabūti viena, jog šaudant lanku ko nors nesužeistų. Prisiminusi atokų ežero krantą nieko nelaukdama pasuko jo link. Nuo čia atsivėrė nuostabus vaizdas į ežerą, o svarbiausia aplink buvo tylu ir ramu. Nužvelgusi matomą vaidą Davina nusišypsojo. Rankose laikomas ginklas ir rami aplinka vertė atsipalaiduoti.  Priėjusi prie arčiausiai augančio medžio mėlynakė išsitraukė burtų lazdelę ir lengvu riešo judesiu išbūrė taikinį ant storo kamieno. Atsitraukusi kelis žingsnius varnė įtempė lanką ir paleido strėlę. Ši įsmigo prie pat taikino vidurio. Giliai įkvėpusi Davina dar kartą įtempė lanką visą dėmesį sutelkdama į raudoną tašką taikinio viduryje.

[Elride Endlercat]

Kad jūs žinotumėt, kaip mergaičiukei atsibodo pamokos. Atrodo, viskas gerai, jose būna ir kažko išmoksta, bet išėjusi nebenori ten grįžti, bet privalo. Eilinį sykį supykusi ant viso pasaulio Elridė traukė nežiūrėdama kur, kaip visada, ir tikėjosi gauti galimybė išsilieti. Aišku, jai dar reikėjo melstis, kad nebūtų kaip praeitą sykį su tuo keistu bernioku, kuris užtiko ją daužančią medį, tokiems savo veiksmams ir pati grifiukė paaiškinimo neturėjo, bet ką padarysi.
Sugniaužusi kumščius paaugliukė nusikosėjo, kadangi ne žinia iš kur ėmė gerklę perštėti, o tada pakėlusi galvą išvydo kažkokią varniukę. Nesuprasdama, ką ji daro, ėmė iš lėto artintis tikėdamasi, kad bus nepastebėta. Čia kažką pašauti ji nori, ar kaip? Pastebėjusi laikomą lanką Elridė visiškai užmiršo savo pyktį ir bėdas su pamokomis, jai kilo noras išbandyti tą lanką. Juk kažkada vaikystėje svajojo pasidaryti sau tokį ir iššaudyti visus žmonės, kurie stos skersai kelio. Et, kad ji tikrai tą padarytų...
-Khem... Kaip sekasi šaudyti?-susilaikiusi nuo ir taip akivaizdaus klausimo "ką čia darai?", grifiukė gan draugiškai kreipėsi į nepažįstamąją varnę, keista, labai keista.

[Davina von Sjuard]

Paleidusi antrąją strėlę mergina stebėjo, kaip šioji nuskrieja ir įsminga tiesiai į vidurį. Patenkinta savimi Davina priėjo prie taikinio ir ištraukė jame įsmigusias strėles. Seniai įgauti įgūdžiai, regis, niekur nedingo. Įdėjusi vieną strėlę į dėklą prikabintą sau prie nugaros mėlynakė grįžo į savo vietą ir jau tiesė ranką su kita strėle norėdama ir vėl įtempti lanką, tačiau išgirdo kažką nusikosiant. Atsisukusi išvydo maždaug savo amžiaus baltaplaukę merginą, kuri lėtai ėjo link mėlynakės.
-Sveika,-apdovanodama baltaplaukę draugiška šypsena tarė Davina,-regis, visai neblogai,-nuleidusi lanką ir rankoje laikomą strėlę atsakė varnanagė. Turbūt net atokus ežero krantas rudenį traukė mokinius. 

[Elride Endlercat]

Grifė toliau susidomėjusi stebėjo varnanagę. Ji kiek nusivylė, kad šioji nustojo šaudyti iš lanko, mat būtent tokį vaizdą norėjo stebėti. Eh, kiek daug vaikystės svajonių praskrido pro jos mažą galvelę, mergaitė dar savęs klausė, kas jai nutiko, kad visos jos nublanko ir atrodė nebeįdomios?
-Tikrai? Na, pažiūrėkime,-draugiškai nusišypsojo, kas tikrai nebuvo įprasta paaugliukei, atsisėdo ant žemės ir ėmė stebėti varniukę. Toks mergaitės elgesys buvo tikrai keistas, per daug keistas jai. Ji juk taip greit iš pykčio perėjo į visišką smalsumą, susidomėjimą. Gal tiesiog grįžo noras svajoti, gal ji panoro grįžti į vaikystę? Juk atvykusi į Hogvartsą, rodos, prarado tiek daug. Nors jos elgesys toli gražu nebuvo kaip suaugusio žmogaus, vargu, ar sulaukusi dvidešimties, ar net trisdešimties grifiukė elgsis kaip suaugęs žmogus... Išvis, kuo suaugusiųjų elgesys skiriasi nuo vaikų?