[Matthew Rivier]

Šį kartą palikęs Hogvartso pilį, Matthew kartu su savimi pasiėmė ir savo augintinį. Visą kelią nuo pilies iki pat ežero jo išdidžioji ir grakščioji katė ėjo šalia Matt, aštriu žvilgsniu stebėdama aplinką, tarsi visuomet pasiruošusi blogiausiam. Smaragdė buvo pikta ir atsargi katė, tačiau tik kai būdavo viena, kartu su suvo šeimininku, šiek tiek atsileisdavo ir leisdavosi ir paglostoma, ir paniurkoma. Rivier neįsivaizdavo, kaip būtų be jos čia išbuvęs. Vaikinukas nemėgo žmonių kompanijos, tačiau Smaragdės kompanija jam visuomet buvo miela. Net mielesnė už vienišumą. Matt palaukė, kol saulė ims leistis, ir išsiruošė į trumpą kelionę prie ežero. Ketino surasti patį atokiausią ežero krantą, kur kiti žmonės net nepagalvotų eiti. Buvo karšta, drabužiai lipo prie kūno, tad tamsiaplaukis panorėjo atsivėsinti vėsiame ežero vandenyje. Tačiau turėjo vieną problemą. Drabužiai slėpė jo randuotą, nuo ugnies liežuvių nukentėjusį kūną, kurio neketino niekam rodyti. Tikėjosi, jog greitai šią problemą išspręs ir išsiaiškins, kaip magijos pagalba panaikinti tuos randus. O kol kas ežero malonumais ketino lepintis atokioje vietoje. Eidamas aplink ežerą, garbanius buvo atradęs net kelis visai neblogus krantus, tačiau juose matėsi laužų žymės, pėdsakai, kojomis numinta žolė... reiškiasi, čia kažkas lankėsi ir tebesilanko. Negalėjo taip rizikuoti. Galiausiai, po gero pusvalandžio klaidžiojimų, jis kirto kelią ir ėmė skverbtis per gana aukštas žoles ežero link. Suprato, kad einant numintu takeliu atokios vietos juk neras. Galiausiai priėjo žolėmis kiek apžėlusį, tačiau pakankamai gerą, o svarbiausia atokų krantą. Apsidairęs, įsiklausęs ir kelias minutes tiesiog ramiai pasėdėjęs, Matthew įsitikino, jog aplinkuje žmonių nesimato. Juoda it naktis katė ėmė trintis į Matt koją, galiausiai meiliai pamurkdama ir taip pranešdama, jog čia vaikinas buvo saugus. Pagaliau. Lėtai nusivilko marškinėlius, nusiavė batus, o galiausiai kelnes. Tuomet drabužius taip ir palikęs gulėti ant žolės, pirštu į juos parodė Smaragdei, kuri nieko nelaukusi ant jų atsigulė, nesiliovė murkti, tačiau žalios akys ėmė stebėti aplinką. Tuo metu Matthew įbrido į ežerą, leisdamas gaiviam ir kiek šaltesniam nei manė ežero vandeniui jį atvėsinti. Rivier buvo taip gera negalvoti apie savo randus, o tiesiog apsipalaiduoti ir plūduriuoti ant nugaros. Nedidelės bangelės nešė jo kūną, sūpavo, kaip kokia lopšinė, ir Matt užmerkė žydras akis.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Aštrios šakos braižė veidą, tačiau Kaedė, atkakliai nekreipdama dėmesio į braižomo veido skausmą, toliau dideliu greičiu brovėsi pro miško tankūmynus. Kojų raumenys jau ėmė įsiskaudėti nuo ilgo bėgimo, tačiau Kaedė vis vien bėgo toliau. Trylika kilometrų šeši šimtai aštuoniasdešimt trys metrai. Skaičiavo mintyse trumpaplaukė. Liko kiek mažiau nei kilometras. Giliai kvėpuodama pro burną, O'Connor išbėgo dar pusę kilometro ir pajuto kaip ėmė durti kairį šoną. Susikaupusi mergaitė paspartino bėgimo tempą ir likusią kilometro dalį įveikė kur kas greičiau.
     Keturliolika ir dvi trečiosios! Pasiekusi tikslą, O'Connor ėmė lėtinti tempą, kol galiausiai sustojo kažkokioje ežero pakrantėje. Giliai kvėpuodama žaliaakė apsuko ratą greito ėjimo, o kai pulsas atsistatė, Kaedė priėjo prie ežero. Su visais nusidevėjusiais sportbačiais, kuriuos prieš kokius porą metų pirko mama, įbrido iki kelių ir pasėmusi reškutėmis vėsaus ežero vandens ėmė piltis jį ant veido, taip atsivėsindama ir nusiplaudama prakaitą nuo veido. Atsipraususi ir atsivėdinusi klastuolė išlipo į ežero krantą varvančiais savo varganais ir sudraskytais sportiniais drabužiais bei vandens pilnais batais. Nusimovusi savo marškinėlius, kurie buvo subraižyti visko, ko tik įmanoma ir nuplėšti pačios Kaedės, kuomet neturėjo su kuo tvarstyti kraujuojančios žaizdos, kurios, beje, dabar jau nebeliko, tik kvailas randas ant blauzdos, O'Connor juos gerai išgręžė ir užsivilko atgal. Nusiavusi batus, iš jų išpylė vandenį ir šlapius juos apsiovė atgal. Šiandienos treniruotė buvo baigta, liko tik parsigauti atgal į pilį ir gerai išsimiegoti prieš rytojaus pamokas. Ši vietovė buvo apaugusi tankiais medžiais, tad Kaedė ketino jais ir parsigauti atgal. Lankstus ir lengvas jos kūnas labai tiko karstytis po medžius ir šokti nuo vieno ant kito, kai šie tankiai suaugę. Žvelgusi dar kartą į ežerą, nušviestą besileidžiančios saulės, jau ketino bėgti prie medžių, tačiau akys aptiko kažkieno figūrą, plūduruojančią šaltame ežero vandeny.

[Nelanna Light]

Garsios magizoologės Medeinos Light dukra niekaip negalėjo patikėti, kad mama sulaužė jų susitarimą. Ištisus penkerius metus prižiūrėjusi jos numylėtąjį drontą, staiga pareiškė, kad keletą savaičių Tikutis turės pagyventi su Nelanna, savo šeimininke. Ir štai jau antra savaitė kaip Tikutis Hogvartse. Varniukė su juo leido kiek įmanoma daugiau laiko - eidavo pasivaikščioti uždraustajame miške ir palei ežero pakrantę. Geriausiai draugei Sakurai pernai pabaigus Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą, Nelanna neretai jautėsi vieniša. Taip, dar buvo Gruodė ir Vega, bet jos turėjo ir kitų draugų, su kuriais Nelanna glaudesnio ryšio taip ir neužmezgė. Tad atrodė, jog Tikutis pilyje atsirado pačiu laiku ir, bent jau kol kas, labai merginos mokslams netrukdė. O juk būtent tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl drontas buvo likęs gyventi pas mamą Biburyje, o ne vyko jau pirmame kurse į Hogvartsą.
Kaip jau ne pirmą kartą, Nelanna su Tikučiu pasivaikščiodami pasiekė atokų ežero krantą. Diena buvo saulėta, tad mergina pasitiesė ant žemės apsiaustą ir išsitiesė ant jo. Tikutis prigulė šalia ir padėjo galvą šeimininkei ant krūtinės. Gilioje apsiausto kišenėje sujudėjo barzdotoji agama - ši buvo Sakuros dovana praėjusių Kalėdų proga, kai varniukai keitėsi dovanėlėmis. Nors ir nelabai mėgo šio šaltakraujo padaro, visgi jis priminė Sakurą ir, jei nepamiršdavo įsidėti į kišenę, visur jį nešiojosi.
Paskendusi svajonėse mergina staiga už nugaros išgirdo šnaresį. Tikutis taip pat į tai atkreipė dėmesį, nes pakėlė galvą ir pažvelgė garso pusėn.

[Violeta Stephenson]

Buvo dienų kuomet Violeta norėjo pabūti viena su savo mintimis, kaip ir dienų kai norėjo kažką smagesnio nuveikti. Vat Šeila didžiąją savo laiko dalį praleido su savo šeimininke, todėl liūdna nebuvo. Kaip tik šiandieną šermuonėlis buvo itin aktyvus ir norėjo lakstyti. Neilgai truko, kol šviesiaplaukė nusprendė išeiti laukan pasivaikščioti, nueiti prie jų mėgstamos vietos prie ežero.
Koks gražus oras lauke..., nusišypsojo bei kiek paspartino žingsnius, kai akimis sugaudė vietoje nenustygstantį gyvūnėlį. Matyt, nekantravo įšokti į vandens telkinį, nors pati Violeta manė, jog tam kiek per anksti. Nesipriešino augintinio norams kartais. Jei ji buvo laiminga, tai ir šviesių plaukų savininkė laiminga.
Šeila regis buvo lyg kokia bebaimė. Neturėjo ne menkiausios dvejonės, landžiodama po krūmus ir šokinėdama ant įvairių medelių šakas. Stephenson tik stebėjo ją su šypsenėle veide.
Po neilgo laiko, kai jau buvo netoli ežero kranto, šermuonėlis kiek išsigandęs, užšoko ant Violetos peties. Iš smalsumo, išlindo galiausiai iš didelių krūmų netoliese bei nesusilaikiusi mergina susijuokė. Tikrai negalvojo, kad Šeilutė išsigąs mergaitės su savo gyvūnėliu. Paėmusi į rankas, nukėlė ant žemės bei paragino eit toliau lakstyti. Atsitiesusi, pamojavo rankele mergaitei, bet dar taip ir nedrįso prieiti ir bent jau pasisveikinti. Ne visada turėjo kam nors drąsos gi.

[Nelanna Light]

Nelanna atsisėdo ir taip pat pažvelgė atgal, į tą pusę, kur jau buvo pakreipęs galvą Tikutis. Tolėliau stovėjo panašaus amžiaus mergina ir mojavo jai. Buvo ją mačiusi bendrose su Grifų Gūžta pamokose, bet per visus šešis metus taip ir nesusipažino, niekada neužkalbino ir kartu nedirbo. Neblogas sutapimas, pamanė varniukė supratusi, kad tikriausiai ir šiai merginai patinka leisti laiką nuošalioje pievelėje prie ežero, kur paprastai niekas neužklysta - tiesiog per toli eiti.
- Labas! - pasisveikino Nelanna. - Nesitikėjau čia kažką sutikti. Prisijunk, vietos užteks abiems.
Staiga Tikutis šastelėjo į priekį ir nuskuodė link grifiukės. Nalanna nustebo tokiu jo poelgiu - paprastai jis būna ramus ir prie nepažįstamų žmonių pirmas neina, tik iš tolo stebi aplinką ir laukia, kas bus toliau.
- Ei, sugrįžk! - sušuko augintiniui, bet drontas jos neklausė. Po akimirkos pastebėjusi žolėje lakstantį mažytį padarėlį, Nelanna suprato, kur šuo pakastas. - Elkis atsargiai, Tikuti!

[Violeta Stephenson]

Kaip Nelanna, tai taip ir Violeta nemanė, kad kas nors čia bus. Kiek kartų yra buvusi čia, tiek nebuvo sutikusi nė vieno asmens. Tikriausiai dėl to ir buvo toks sutapimas merginų. Stephenson dažniausiai buvo galima sutikti kur nors atokiose vietose, kur daugumai būtų per toli eiti ar paprasčiausiai tingėtų.
- Labas, - Veide nušvito nuoširdi šypsenėlė. - Tikrai? Ar netrukdysiu? - Paėjusi arčiau merginos, atsisėdo šalia, sukryžiuodama kojas.
Kiek krūptelėjo, kai Nelanna sušuko savo augintiniui. Prireikė kelių sekundžių, jog susiprastų dėl ko visa tai. Ak, Šeila..., pamanė apie savo augintinį, kuris nebuvo drąsus padarėlis. Bent jau ne iš karto, prireikdavo šiek tiek laiko, kol priprasdavo prie naujų veidų. Akimis stebėjo Šeilą bei buvo pasirengusi šokti į priekį, jei tik koks pavojus grėstų. Tačiau ši šokinėjo aplinkui nejausdama pavojaus bei matėsi, kad šermuonėlis džiaugėsi kito gyvūnėlio draugija. Nusišypsojusi, pasuko galvą į merginą. - Aš Violeta, - Tarė savo vardą, prisistatydama.

[Nelanna Light]

Nelanna nusišypsojo, kai grifiukė prie jos priėjo.
- Tikrai netrukdysi, - patikino varniukė. - Ateinu čia ne tam, kad pabūčiau viena. Tiesiog man ši vieta labai patinka, čia taip ramu ir tylu. Ežeras ramina.
Mergina pažvelgė į Tikutį, lakstantį kartu su šermuonėliu.
- Malonu susipažinti, - tarė naujajai pažįstamajai, vėl į ją atsisukusi. - Aš esu Nelanna. Tikiuosi, kad tavo šermuonėlis neišsigando manojo dronto. Jis paprastai gerai sutaria su kitais gyvūnais, visą savo gyvenimą praleidęs tarp kitų gyvūnų išmoko gražiai su jais elgtis. Mano mama magizoologė, su ja Tikutis gyveno iki šiol. Hogvartse įprastai jo nelaikau - negalėčiau skirti jam užtektinai laiko ir tuo pačiu gerai mokytis.
Nors ir stengėsi dabar planuoti laiką taip, kad neatsiliktų pamokose ir leistų Tikučiui išsilakstyti, mergina suprato, jog šiek tiek nukenčia tiek mokslai, tiek dėmesys Tikučiui. Ir nekantravo sulaukti grįžtančios mamos, kad vėl pasiimtų jos augintinį.

[Violeta Stephenson]

- Pritariu, - Nusišypsojo kiek plačiau. - Aš taip pat dėl to čia ateinu, - Linktelėjusi, tarė. Pirmąjį kartą čia atklydo visai netikėtai. Tą dieną bandė pagauti Šeilą, kad grįžtų atgal, į savo koledžą, bet taip gavosi, jog užtiko šią nuostabią vietą. Nuo tada ir vaikščiojo. Nuostabi vieta kur galėjai pabūti be pašalinių triukšmo.
- Ah, Šeila kartais būna bailiukė, bet gan greitai įsidrąsina, - Tarusi, akimis susirado šermuonėlį dar kartelį.- Jie draugiškai žaidžia, tad nėra dėl ko nerimauti manau, - Linktelėjusi labiau sau, pasisuko atgal į merginą. - Kaip fainai, - Susidomėjo tuo faktu, kad jos mama magizoologė. Mat pati apie savo tėvų profesijas negalo kažko įdomaus pasakyti. - Tai jis su tavimi tik laikinai? - Kiek kilstelėjo antakius. Šeilai naujas draugas matyt bus tik laikinai, o po to vėl ji su Violeta bus tik dviese. Nors Stephenson iš tiesų ne vieną kartą spėjo pagalvoti, jog gal visai norėtų kokio nors naujo augintinio, jog šermuonėliui nebūtų liūdna, kol šviesiaplaukė buvo pamokose.

[Nelanna Light]

- O, tikrai labai gerai suprantu, ką reiškia turėti nedrąsų gyvūną. Turiu ir aš tokį, - Nelanna įkišo ranką į kišenę, kur tūnojo jos barzdotoji agama. Driežas pakėlė galvytę, bet iškart sulindo giliau į kišenę. - Gavau driežą iš draugės per praėjusias Kalėdas. Bet jis visą laiką prabūna kišenėje, išlenda tik pavalgyti.
Nelanna nužvelgė Tikutį, žaidžiantį su šermuonėliu. Ji suprato, kad drontui draugija buvo labai reikalinga - juk visą gyvenimą augęs tarp kitų gyvūnų, dabar staiga likęs vienas jis tikriausiai liūdi.
- Su mama buvome sutarusios, kad kol mokysiuosi Hogvartse, Tikutis bus su ja namie. Kad galėčiau visą dėmesį skirti mokslams. Bet dabar kažkas nutiko, kad mama turėjo išvykti, ir atgabeno jį man. Nežinau nei priežasties, kodėl mama negalėjo pasiimti jo kartu, nei kiek ilgai jos nebus. Tad galima sakyti, jog jis čia laikinai, bet kiek - tikriausiai niekas nežino.

[Athena OConnor]

Klastuolė labai nervinosi. Jos prie ežero rastas kiaušinis buvo vis neramesnis ir kambaryje pradėjo šiek tiek vartytis ir būti nerimastingas. Jis visaip vartaliojosi ir atrodė, kad jau labai greitai išsiperės. O'Connor tikėjosi, kad ten bus kažkoks paukščiukas, tačiau nebuvo tuo užtikrinta, tad bijojo kiaušinį išperėti kambaryje. Dėl šios priežasties Athena išėjo prie ežero ir ten nusinešė kiaušinuką. Dar ji pasikvietė Vanesą, kadangi nenorėjo kiaušinio išsiperėjimo stebėti viena - šiek tiek bijojo to, kas gali išsiperėti iš kiaušinio.
Kadangi dabar buvo pavasaris, Athena buvo apsirengusi pakankamai plonai ir tiesiog užsimetė savo apsiaustą, tiesa, po juo slėpė ir kiaušinį. Ji ėjo labai nedrąsiai, kadangi bijojo, jog koks nors profesorius gali ją pagauti ir pamatyti. Tačiau ji vis tik pasiekė tą atokų ežero krantą ir dėl to buvo labai laiminga.

[Vanessa Carlier]

Vanessos mokslo metai ėjosi tikrai neblogai. Susirado kelis draugus, kaip ir tikėjosi todėl džiaugėsi. Dabar iš ties jai patiko čia todėl išvykti nenorėjo nors ir atėjo pavasaris, o tai reiškia, kad liko nebedaug iki keliavimo namo.
Visgi Vanessai pasisekė, nes neteko nuobodžiauti, kadangi šią dieną atėjo praskaidrinti Athena su puikiu pasiūlymu. Ji regis turėjo kažkokį kiaušinį, kurio išsiritimą norėjo sutikti kartu. Tai varniukei šį kart tikrai patiko. Nors ir nebuvo tokia išprotėjusi su gyvūnais kaip pusseserė Sevirina, bet bent dabar tai skambėjo šauniai, o dar ir galės paerzinti giminaitę. Athena nusprendė tai atlikti lauke ir šviesiaplaukė sutiko. Visgi nežinojo kas išsiris todėl rizikuoti nenorėjo.
  - Kaip manai kas išsiris? - priėjusios kažkokią atokią pakrantę Carlier paklausė bendramokslės.

[Athena OConnor]

Kiaušinis kartas nuo karto suspurdėdavo ir pasimuistydavo. Rudaplaukę tai šiek tiek neramino, kadangi ji net neįsivaizdavo, kas iš to kiaušinio išsiperės. Juk O'Connor jį surado visiškai netikėtai ir visiškai netyčia, o tada jai paprasčiausiai buvo gaila palikti kiaušinuką vienišą. Juk jis galėjo sušalti, o jokios mamos prie to kiaušinuko nebuvo.
- Aš galvojau arba kažkoks labai retas paukščiukas, arba okamis, kadngi lūkštas atrodo pilkšvos spalvos. Na, arba sidabrinės. Nežinau. Radau kiaušinuką vieną ir tokioje keistoje vietoje, tiesiog prie ežero. Tad ir atsinešiau jam išsiperėti prie ežero. O kaip tu manai, kas čia galėtų būti? - pasidomėjo Athena žvelgdama į Vanessą tikėdamasi, kad varniukė turės kokių nors idėjų, kas čia galėtų būti.Kiaušinukas ir vėl sujudėjo, tad klastuolė jį dar labiau susuko į pleduką.

[Vanessa Carlier]

Visgi Vanessa nebuvo ta gyvūnų maniakė kaip jos pusseserė Sevirina. Netgi galėdavo pasitaikyti, kad nepasirūpins kokiu augintiniu ir bus problemų. Dėl to varniukė ir neturėjo jokių augintinių apart, kai per šeštąjį gimtadienį gavo žiurkėną ir po kelių mėnesių nugaišo iš troškulio. Tai vėlgi buvo Vanessos kaltė todėl sau prisiekė daugiau neauginti gyvūnų. Bet per Kalėdas gavo pelėdą ko žinoma nesitikėjo ir negalėjo atsisakyti todėl rūpintis teko. Nebuvo labai sunku todėl nusprendė pasilikti šį augintinį, kuris ir laiškus gali skraidinti.
Na, bet kiaušinio prižiūrėjimas skambėjo labai sudėtingai todėl nors to nesakė, bet pati tikrai nesiryžtų taip pasiimti kiaušinio kažkokio. Ne dėl to, kad nerūpi, bet nenorėjo, kad tas padarėlis viduje kankintųsi per Vanessos nemokėjimą rūpintis juo.
  - Aš irgi neįsivaizduoju, bet galbūt gal koks roplys gali dar būti? - išklausiusi Athenos klausiamai tarė. Visgi pirmakursė buvo gan smalsi ir susidomėjo tuo kiaušiniu, kuris vėl sujudėjo, o Carlier dar įdėmiau pradėjo į jį žiūrėti.

[Athena OConnor]

Atheną tas kiaušinis vis tik neramino. Galbūt ji padarė klaidą tiesiog pasiimdama tą kiaušinį? Galbūt reikėjo jį palikti? Bet tada juk gyvūnėlis būtų sušalęs ir numiręs, o rudaplaukė tikrai jaustųsi labai kalta dėl to. Jai nepatiko jaustis kaltai, tad galiausiai nusprendė, jog vis tik protingai pasielgė pasiimdama tą kiaušinį sau.
- Galėtų būti ir koks nors roplys. Pažiūrėk, jis juda, - pasakė smaragdinių akių savininkė kiek nustebusi, kadangi kiaušinio veiksmai suintensyvėjo. Jai buvo kiek nedrąsu, kadangi ji nežinojo ar neišsiperės iš to kiaušinio kažkokia pabaisa.
- Jeigu ten bus koks labai baisus gyvūnas, mums greičiausiai teks palikti jį čia arba keliauti iki magiškų gyvūnų priežiūros profesorės, - ištarė klastuolė smalsiai žvelgdama į kiaušinį.

[Vanessa Carlier]

Vanessą domino, kai kiaušinis judėjo. Vieną tai jau tikrai suprato, kad netrukus, bet kuria sekundę gali kažkas išsiristi. Niekada to nesitikėjo, bet dabar džiaugėsi laukdama šios akimirkos.
  - Aha, - atsakė Athenai stebėdama judantį kiaušinį. Viduje dar ir pasimeldė, kad nebūtų kokia baisi būtybė čia, kuri galėtų net nužudyti. Tada jau geriau būtų mirti pačioms negu nusipelnyti tokią gėdą, kai padaras patektų į hogvartsą ir galbūt dar ką nors užpultų.
  - Manau būtų geriau pranešti magiškų gyvūnų priežiūros profesorei. Ji žinotų ką su juo daryti, o palikusios čia tą būtybę ji galėtų pridirbti dar daugiau nemalonumų, - čiauškėjo varniukė, - bet tikėkimės taip nebus, - žvilgtelėjo į Athena, kuri taip pat įdėmiai žiūrėjo į kiaušinį. Tą patį ir Vanessa toliau padarė tik dar patogiau įsitaisė ant žolės.