[Morgana Buterfield]

Morgana jau jautėsi žymiai linksmiau. Kelios taurelės šampano ir pasaulis nusišvietė rožiniai, matyt, nuo Lisette’s plaukų. Šiek tiek spindinčiom akim ji pažvelgė į geriausią draugę.
- Ak, gi pati žinai, kad geros ir linksmos pirmosios rudens naktys gali praeiti akimirksniu. Nespėsi nė žvilgtelėti į laikrodį, o jau reiks skubėti į astronomijos pamokas.- šiek tiek prisimerkus pažiūrėjo į draugužę, kai šioji išsitraukė arbuzą.
  Pačiupusi vieną šaukštelį ji šiek tiek pakapstė arbūzą ir įsidėjo jo į burną. Saldus ir gaivinantis šio vaisio skonis primenė senus ir pasiilgtus vakarus Prancūzijoje, Lisette’s gimtinėje. Netrukus garbanė pajuto kartėli ir nepaaiškinamą pavydą, kad jos draugė turėjo šeimą ir pastovią vietą. Vieninteliai Morganos namai buvo Hogvartsas, bet ir tai neužilgo iš jo bus išspirta. Nustūmusi negatyvias mintis į šoną ugniaplaukė dar atsigėrė gėrimo.
  Per savo apmąstymus dalį rožinių plaukų savininkės žodžių nenugirdo, tačiau pastebėjo Lisetės ženklą atkimšti dar vieną butelį. Greitu ir įgudusiu rankos pasukimu ji atidarė dar vieną butelį ir vėl pripildė neseniai ištuštėjusias taureles.
  Patempusi lūpą garbanė pažiūrėjo į Lisetę ir sukikeno.
- Argi manęs nepažįsti? Nemanai, kad man to raudonumo ir rausvumo jau ir taip per daug?- patempė garbanotų plaukų sruogą.- Ak, kad nieko ypatingo ir negaliu pasakoti. Dorianas - visai neblogas vaikinas, tačiau nežinau ar man jis tikrai patinka ar jis labiau kaip iššūkis. Pati žinai, kad dar nenoriu santykių,- gūžtelėjo garbanė ir prikando lūpą stendamasi nutylėti būsimą jos ir Doriano kelionę.

[Lisette la Claire]

-Tu? Į pamokas? Nejuokink,- prunkštelėjo rausvaplaukė ir su arbatiniu šaukšteliu įkniubo į arbūzą, primenantį tuos šiltus prancūziškus vakarus aštuoniolikmetės gimtinėje su Morgana, arbūzu bei, žinoma, vynu.
     Visiškai užbaigusi šampaną, Lisetė sulaukė, kol jos taurelė prisipildė vynu ir įsistebeilijo į ežero paviršių. Nedidelis vėjas vos vos judino įprastai lygų kaip stiklas ežero vandenį, kuriame atsispindėjo beveik pilnas mėnulis. Tokių vakarų buvusi klastuolė pasiilgo labiausiai...
-Kam jau kam, bet raudonos spalvos tau tikrai užtenka,- sukikeno prancūzaitė,- bet tavo skruostai be reikalo ir nenusidažo rausva spalva, saulele,- pernelyg motiniškai pažvelgė į raudonplaukę garbanę.- Iš kur žinai, kad nenori santykių, jei niekada tokių rimtai ir neturėjai? Matai, Morgana, santykiai yra slidus reikalas, bet jei nebandysi, tai ir nežinosi,- gūžtelėjo pečiais, o tada pati nusistebėjo savo kvailais patarimais, matyt, tos pora taurelių pradėjo veikti.- Gal Dorianas padėtų tau susitūpėti,- prunkštelėjo Lisetė,- turbūt ne,- pati sau atsakė ir vėl pradėjo krimsti saldų arbūzą.

[Kajus Arno Wintersas]

Šiltas pavasario pradžios vėjas linksmai narstė tarp plikų ežero pakrantės medžių, sniegas sparčiai tirpo, tačiau kai kur po kojomis žliugsėjo šlapia šalta žemė. Kajus vargiais negalais išsiruošė iškišti nosį į lauką. Apsirengęs paprastais drabužiais, nes buvo šeštadienio rytas, būsimasis kvidičininkas su Sniegu žergliojo link atokaus ežero pakrantės kranto. Atrodos, lyg vakar kažkur čia buvo sutikęs bendramžę Wreną.
-Tu kartais nenori lipti ant mano kupros? - sugavęs Winterso žvilgsnį legilimantijos apgaule paklausė vampus katinas,- Būtų greičiau.
Kajus susiraukė.
-Ne,- ir žingsniavo tolyn.
Artėjo egzaminai, Hogvartse oras kaito ypač septintakursiams. Kajus nežinojo kaip reaguoti - taip ir neišmokęs animagijos, nors giliai širdyje dar nepaleido tos idėjos virsti į gyvūną, nenutuokė ko jam tikėtis po Hogvartso baigimo, nesijautė viską tvirtai žinantis ir mokantis. Susikirsti? Įprastai jis sudrebėtų nuo šios mintis, tačiau dabar.... Kajus sunkiai atsiduso ir nudelbė savo juodą žvilgsnį į savo automatiškai judančias kojas. Nežiūrėjo kur tiksliai eina.
Visokiausi gandai skraidžiojo Hogvartse, kažkokie neįtikinėtini pasakojimai apie magiškus gyvūnus - jei ne chimeros užpuolimas ar ir žinia apie Elzės sužeidimus nuo kentaurų, Kajus lengvai numotų ranka į gandus ir sau paskytų, kad gandai yra tik gandai. Jo susierzinimą ir nerimą visiems foniniams įvykiams dar labiau pakurstė netikėta žinia rudens pradžioje - jo atmintyje dar buvo gyva ta kraupi žinia, kad Igoris dingo per savo ir sesers Melos stažuotę Pietų Amerikos burtininkų ir raganų mokykloje.
Sniegas netikėtai sustingo ir suurzgė iš krūtinės gelmių, iš minčių atbudindamas ir perpsėdamas savo šeimininką. Kajus žaibiškai pakėlė akis ir apšalo iš baimės ar nuostabos: priešais juos visai ne toli stovėjo banda hipogrifų. Juodo rašalo, audros pilkos, kaštoninės, rausvai keršos, bronzinės spalvų hipogrifai spoksojo į juos, nejudėdami iš vietos. Kajus sulaikė kvapą.
Rodos, penktame kurse - chimera, dabar - hipogrifai. Ar kažkas iš dangaus nori jo mirties?!
Sniego uodega nežymiai trūkčiojo.
-Man hipogrifai nieko nepadarys. Kajau, žinai kaip su hipogrifais elgtis....?- "paklausė" Sniegas.
Švilpynės prefektas susiraukė, bandydamas atkasti informaciją.
-Manau, žinau,- ir su šiais žodžiais žengė priekin.
Nežinojo kodėl taip pasielgė - tiesiog, nujautė, kad taip turi padaryti, nenorėjo bėgti nuo problemų. Jis ėjo lėtai, atsargiai, lėtai keldamss ranką, nenulesidamas akių nuo hipogrifų. Nežinojo, kuris jį pasirinks. Sustojo, o tada lėtai nusilenkė. Kelias minutes taip ir prastovėjo, kol staiga, pajuto vieno hipogrifo snapą delnu. Virpulys, atsipalaidavimas perbėgo kūnu. Kajus atsitiesė ir susidūrė su bronzinės spalvos hipogrifu.
-O, varge,- tylūs žodžiai paliko jo lūpas, kurios vėliau perkreipė mažytė šypsena,- Tai tu nusprendei mane pasirinkti. Ačiū. Kiti hipogrifai, kiek Kajus akies krašteliu pastebėjo, jau nebekreipė dėmesio į jį su tolėliau stovinčiu Sniegu. Švilpis dirstelėjo į bronzinį hipogrifą.
-Taigi, priklausai Hogvartso bandai? Atrodo, kad seniau buvai sutikęs mokinių - nesi laukinis.
Hipogrifas kryptelėjo galvą ir atsitraukė. Kajus akimirkai sutriko, bet netrukus pajuto Sniego uodegą prie kelio. Hipogrifas piktai dėbtelėjo vampus katės pusėn, tačiau neužpyko, atrodo, abu gyvūnai kažkaip susikalbėjo.
Bronzinis hipogrifas nusisuko nuo septyniolikmečio ir nurisnojo link saviškių.

[Adelė Ginger]

  Tas šlykštus, šlapias ir šaltas sniegas jau buvo pradėjęs tirpti, o pavasaris atskriejo tiesiog žaibiškai. Storiausias šalikas iki nosies, vos akys besimatė, ir, žinoma, ryškiai geltonas, kulkšnis siekiantis paltas. Taip atrodė žemaūgė, puškuojanti Hogvartso apylinkėmis ten, kur kojos pačios vedė. Neturėjo realaus tikslo.
- Šalta, kad tave kur perkūnas, joks šilta,- burbėjo.- APČI, fe, AAAPČI, dar geriau,- sušniurkštė nosim.
  Taip, Adelė sirguliavo, tiesą sakant, sirgo neišpasakytai, tačiau gryno oro reikėjo. Kiba iškvėpuos visas bacilas lauk ir bus sveika kaip ridikėlis, agurkėlis ar bala žino kas dar. Na, o jeigu kalbant rimtai, tai tikėjosi, kad iki egzaminų savaitės pasveiks, nes jeigu ne, tai labas rytas, šventas Petre, nuo Juano linkėjimai. Pasimatymas nelabai laukiamas sulauks. Be šiais metais jai sekėsi visai neprastai... Keliose pamokose buvo apsilankiusi, pavyzdžiui, vienoje transfigūracijos ir kerėjimo. Stūmėsi į priekį. Kaipgi nesistumsi, jeigu ponas de la Cruzas užparina iki tokio lygio, kad Ginger sugeba ir namų darbus padaryti, ir į pamokas nueiti, ir net egzaminams po truputėlį ruoštis. AAA, AŠ TUOJ BŪSIU SEPTINTAKURSĖ. O ką darysiu po Hogo? O mieliausiasis, galima aš čia kambarį išsinuomosiu ir pagyvensiu kelis metelius? Tas meksikietis man diabetą įvarys, jeigu sugrįšiu.
  Varnė jau buvo visai šalia ežerėlio, kai staigiai stabtelėjo. Ha, nors ir serga, dar geba aplinką stebėti. Rudaplaukis ir katinukas. Ir banda hipogrifų. Nešk iš čia savo celiulitą, brangioji, tavęs prie ežero visai nelanko sėkmė. Bet liko stebėti. Dantimis prikando apatinę lūpą, net nepastebėjo, kad kiek per stipriai, jos nusidažė raudonai. Tai pajutus, liežuviu jas suvilgė, primerkė mėlynas akis ir sulaikė šviežią oro gurkšnį ilgėliau savyje. Bijojo net pajudėti. Pro akis pralėkė vaizdai, kai slydo po chimera, buvo jos pritrenkta ir sudraskyta iki mėsos. Nusipurtė, net seniai apsilankęs skausmas pasirodė. Lengvai patrepsėjo vietoje, viską akimirksniu užmiršo. Stebėjo kaip vaikinas nusilenkė. Iškart prisiminė, kai būdama ketvirtakursė susitiko su akromantulais pamiškėje. Taip, nelabai malonus susitikimas buvo. O dar ta idiotė antrakursė, kurios nepamena nei vardo, nei koledžo. O, tu brangiausiasis, ta mergiotė kreipėsi į tą šlykštų vorą: 'O, didysis akromantule, atleiskite mums, kad įsiveržėme į jūsų teritoriją. Nenorėjome jums trukdyti, tad jums leidus, mes jau eisime.' ir tada ji nusilenkė. O Adelė stovėjo absoliučiam šoke ir galvojo, kas tai mergaitei negerai, kad ji lankstosi priešais tą šlykšteką. Gerai, gerai, grįžkime prie hipogrifų.
- Ką jis daro?- pusiau žaliaplaukė, pusiau juodaplaukė neturėjo nė menkiausio supratimo apie visus gyvius.
  Žengtelėjo atgalios, vos tik vienas jų priartėjo. Atstumas turėjo savų pliusų, greičiau namo parbėgsi ir bėdų neturėsi. Plikomis rankomis atsirėmė į medžio kamieną ir tyliai atsikvėpė. Išgyveno.

[Kajus Arno Wintersas]

- Ką gi, eime. Mes jiems jau neįdomūs,- sumurkė Sniegas, besiruošiantis žengti antgal į Hogvartsą,- Ė, Kajau...
Tuo tarpu Kajus vėpsojo į hipogrifų bandą ir varvino seiles. Oi, ne, Kajau, tu tapsi kvidičininku, ne magizoologu. Tu turi Sniegą! Vampus katę! Kam tau dar reiktų hipogrifo, a?
-Kas? - staiga atkuto Kajus, grįžteldamas per petį, o tada pasijautė lyg šlapiu skuduru per veidą gavęs,- Oo, Adelė,- sumurmėjo po nosimi nustebęs.
Varnanagę buvo senai bematęs (kažinkas nelabai lankė pamokų), nenutuokė kaip ši gyvena. Kada ją paskutinį kartą matė? Transfigūracijos pirmoje pamokoje? Rodos, taip. Kajus vyptelėjo, prisiminęs savo slogą ir kaip draugė ant jo užriko. Šypsena dar labiau praplatėjo.
Švilpynės prefektas sparčiau nužergluojo prie medžio atsirėmusios merginos. Ir prie jos hipogrifo.
-Labas! - balsas buvo kupinas linksmumo, bet vos, vaikinas atidžiau pastebėjo Adelę, linksmumo gaidos subliuško kaip pradurtas oro balionas. Adelė buvo prisiplojusi prie medžio.
-Ei, ramiau, - Kajus kaip mat surimtėjo, lėtai atsitraukė nuo Adelės, ir hipogrifo (nelabai suprato, kaip eidamas pastarojo neptastebėjo, Žmogau, pasitikrink regą.),- Nenuleisk žvilgsnio, ir lėtai nusilenk. Hipogrifai išdidūs,- Kajus akimirkai patylėjo ir galiausiai nusprendė varnei, Bethoveno mylėtojai, nutylėti apie hipogrifų padaromus sužeidimus,- Aišku...nepamiršk ištiesti rankos. Kai hipogrifas tau nusilenks irgi, jis palies tavo delną, tai...ir tada jo tau nereiks bijoti.
Išgirdo kaip už nugaros ant žemės išsitiesė Sniegas.
Kajus sunkiai atsiduso. Ir kodėl jiedu susiduria su magiškais gyvūnais? O dar - pavojingais. Jam su Wrena taip niekad nebuvo nutikę...Jei aišku, priskaičiuosi visus momentus, kai būdavom kartu su globėjo artimaisiais. Ta trijulė - nė per nago juodumą nėra žmonės!
Kajus atidžiai stebėjo Adelę. Kad ir kas jai benutiktų - kiek įmanoma jai pagelbės. Su tokiomis mintimis  Kajus palietė savo burtų lazdelę ir pasiruošė pačiam blogiausiui.

[Adelė Ginger]

  Buvusi blondinė kilstelėjo antakius. Ir vėl šitas. Ir vėl ežeras. Ir vėl padaras.
- Sveikutis,- kimiai pratarė. Senokai matytas draugelis.- Nagi, nebūtina prarast šypsenos. Patrauk jį nuo manęs,- protinguolė Ginger.
  Pati sau už tokius žodžius norėjo vožtelėti. Patrauk? Jau žinau kurio egzamino neišlaikysiu. Mergina, vietoj to, kad būtų paklausiusi Kajaus, pasitelkė savo taktiką - apsisaugoti medžiu. Ko jau ko, bet lankstytis gyvūnui nė už ką nežadėjo. Nukvakus pana. Žemaūgė lėtai apėjo medį ir tikėjosi, kad atsidurs už hipogrifo, deja, planas chuliganas neišdegė, tasai jau buvo spėjęs apsusukti ir laukė žaliaplaukės. Iš netikėtumo menininkė susvyravo, čiut nedribtelėjo ant savo sėdimosios.
- Gerai, gerai, nusilenksiu,- pasidavė.- O nieko sakyt nereikia? Teko vieną mergaitę matyti, kuri lenkėsi akromantului ir jį ten šlovino. Tada vos gyva likau,- nervingai sukrizeno.
  Apie šiuos gyvūnus Ginger galvoj buvo nulis sveikų. Tačiau ši lėtai nusilenkė, stipriai užmerkė akis, jau tikėjosi blogiausio. O ko tikėtis, kai prieš tave stovi padaras paukščio galva ir arklio kūnu? Nagi, prašau, nekibk į darbą su savo kiek aštriais nagučiais. Ištiesė smulkią ranką. Pajuto šaltą padaro snapą delne. Jis jaunuolei taip pat nusilenkė. Varnė lengviau atsiduso, veide sužaidė miela šypsena. Kairiuoju delnu perbraukė per gyvūno galvą, kiek šiurkštokos plunksnos privertė šeštakursę sudrebėti.
- Ar jau viskas?- žvilgtelėjo savo kalnų upokšnio tyrumo akimis į švilpį.- Jis tikrai mielas, bet man kiek baisoka,- ir tai buvo tiesa, jos širdis per daug greitai kalatojosi krūtinėje.
  Galiausiai Adelė, atsitraukusi nuo hipogrifo, tiesiogine ta žodžio prasme puolė Kajui į glėbį. Stipriai, stipriai apkabino, o tada atleido ir kaip močiutė patempė jo žandukus.
- Aš tavęs nemačiau taaaaaaaaip ilgai, parazite,- žaismingai pavartė akis. Ir jau sugebėjo užmiršti padarą, stovintį už jos.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus pro sukąstus dantis nusišypsojo Adelei.
-Ne, sakyti nieko nereikia. Neužmerk akių, Adele!
Ak, tu, maža varne,- priekaištingai švilpis nužvelgė šią, vos ši pagliau prisiruošė nusilenkti hipogrifui. Tikrai matau, kokio egzamino neišlaikysi.
-Aha. Viskas. Gali lipti ant jo ir skristi,- Kajus be jokio sarkazmo išpyškino, tuo pat metu žvilgteldamas į saviškį bronzinės spalvos. Ar ne perdaug tau skraidymo po kvidičo čempionato, a? Gerai, jam jau per daug kvidičo!
Kai Adelė įsirėžė į jo glėbį, prisiminė Oliviją ir purvynę kvidičo aikštę, tiltelį virš Bovey upės ir Wreną - tarkim visą gyvenimą, kuriame figuriavo jam svarbios merginos. Kad tik Wrena neužpavydėtų!
-A...jo...man irgi...-Kajus vebleno iš nuostabos ir sumišimo. Jam Adelę apkabinti? Apkabino. Kiek įmanoma švelniau, bet nedrąsiai. Apie asmeninius Adelės santykius nieko nežinojo - ir nenorėjo žinoti...tačiau jo galvoje vis sukosi Wrena. Nurimk. Wrena supras. Adelė tik draugė.
Tada bjauriai susiraukė.
-Taip daugiau nedraaaryk, Aadelee!
Kajus piktai dėbtelėjo varnės pusėn, paliesdamas savo skruostus ar šie savose vietose.
-Oba. -Sniegas pakilo ir nustebęs nužvelgė Adelę,- Tave įsivaizdavau kitaip.
-Sniege! Juk tarėmės, kad tylėsi! Nežais su legilimantija, katine.
Didelė magiška puma pakreipė galvą tarsi sakytų: "Ane? O ką man padarysi?" Kajus surūgo, nes daug vaizduotės nereikėjo įsivaizduoti - jį gulintį ant žemės ir ant veido su Sniego lopeta pfū, letena.
Sniegas išdidžiai mostelėjo uodega, vėl įsitaisė, įsipatogino ant šaltos Jungtinės Karalystės žemės. Kajus žvilgtelėjo į Adelę.
-Ach, žinau...ilga istorija. Eh....Čia Sniegas, vampus katė. Jis tiesiog seniau buvo Hogvartse, tik žaidė su legilimantija ir to dėka vaizdavosi kaip perraugęs baltas katinėlis, kuris moka kalbėti.
Sniegas demonstratyviai pavartė savo geltonas akis, Kajus - savo juodas.
-Šiaip sau vaikštinėji?- greitai pakeitė temą, nelabai patogiai jausdamasis prie savo augintinio- draugo, kuris nepraleisdavo jokios progos žvelgė tau ir tavo draugei į akis,- Beje, kur pati buvai pradingusi?
Hipogrifas, paliestas Ginger, grakščiai nutipeno saviškių pusėn tai yra miško pusėn. Tai pastebėjęs, Kajus pradėjo lėtai žingsniuoti krantu. Ant liežuvio galo pynėsi klausimas "kas pas tave geresnio?", tačiau nurijo klausimą kaip ir susikaupusias seiles - bijojo to paties klausimo sulaukti ir pačiam. Nenutuokė ką reiktų atsakyti. Negi pradėsi vardinti visas problemas, tarsi pati Ginger jų neturėjo?
Septyniolikmetis ilgesingai nužvelgė ramų ežero paviršių.
-Pasiilgau šilumos,- "iš oro" leptelėjo.

[Adelė Ginger]

  Adelė išplėtė akis, susigūžė vos tik švilpis užriko ir piktai dėbtelėjo į panelę. Jeckau kleckau, net padurniuot negalima.
- Jo?- kilstelėjo antakius. - O tai kaip?- užklausė katinuko.- Aj, nu, netildyk tu šito katinuko ir nevartyk akių, o tai iškris netyčia,- pati pavartė akis.
  Jau ir nebežinojo ką ir sakyt vaikinui. Lyg ir nesimatė nuo mokslo metų pradžios. Nors tai ir nenuostabu, juk Ginger sėdi mergaičių miegamajame, apsivertusi medžiagomis, siūlais ir dar bala žino kuo. Išgirdusi klausimą, mergina pajudėjo iš vietos kartu su Kajumi, dar akimis spėjo užmatyti nueinantį hipogrifą.
- Aš sergu, bandau iškvėpuot visas nesąmones iš savo organizmo,- pasitaisė didžiulį šaliką ir dar užsimetė jį ant galvos, nepakenks.- Visą laiką buvau pilyje. Nepastebėjai? Nesistebiu. Užsidariusi kambaryje siuvau, mezgiau, klijavau ir gaminau daug drabužėlių. Pavyzdžiui šios kelnės,- kilstelėjo geltonąjį paltą ir atvėrė pusiau geltonas, pusiau violetines kelnes.- Jas pati pasidariau.
  Baigusi girtis savo nuostabiais drabužiais, stabtelėjo. Lėtai atsisuko į Kajų, ilgesingai žvelgiantį į ežerą. Ir vėl prikando lūpą, iš galvos visiškai išgaravo tai, ko norėjo užklausti rudaplaukio.
- Aš taip pat. Per vasaros atostogas turėčiau vykti į Meksiką,- užsimerkusi šyptelėjo pati sau. Siaubingai laukė šios vasaros. Pagaliau nepraleis trijų mėnesių tarp šios pilies sienų.- Aš kaip ir turiu globėją, dar neoficialiai.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus pakėlė antakius.
-Mat kaip...Ne, nepastebėjau.
O tada susiraukė, šiek tiek atsitraukė nuo draugės, nutaisydamas valiūkišką šypseną.
-Pasilaikysiu atstumo tada. Pats nenoriu susirgti. Pameni transfigūracijos pamoką? Tada jau sirgau, nenoriu dar kartą sirgti,- paaiškino plačiau šypsodamsis. Adelė buvo pasikeitusi, nežinojo ar į gera, ar į bloga, tačiau Kajui visai ir patiko ta naujoji Adelė. Tik žali jos plaukai trikdė jį. Apie rūbus nieko nenutuokė ir nenorėjo nutuokti, todėl nusprendė tik numykti, susiraukti, pavartyti akis, tarsi sakytų: "klausyk, man linksma, kad susiradai ką veikti, bet man drabužiai nė kiek neįdomūs, ar supranti?".
Viena vertus tai Kajų privertė pagalvoti. Ką jis šiaip veikia laisvalaikiui? Žaidžia kvidičą (mintyse užlenkė vieną pirštą), vargais negalais domisi animagija (antras pirštas), kartais skaito (neužlenkė jokio piršto), kažkur eina ir kažką sutinka (užlenkė trečią pirštą) (kažkodėl prisiminė kovas su Dafydd)...Ne..jam tikrai neverta pradėti kuistis prie rankdarbių.
Kajus nebuvo susipykęs su geografija. Kai išgirdo Meksiką, iš karto įsivaizdavo Meksikos įlanką ir Pietų Ameriką, o dar aukščiau - JAV. Kodėl visi turi keliauti ta kryptimi, kur kyla įvairūs pavojai?! Deja, Kajus neturėjo jokio logiško atsakymo.
-O, puiku!...- Kajus pabandė atrodyti apsidžiaugęs Adelės žinia, bet jo mintis atakavo dingęs jo globėjas,- Kiek laiko ten būsi?- jo balse pasigirdo nerimo gaidos,- Och.
Kajus sustojo. Akimirkai viską pamiršo ir stipriai apkabino Ginger.
-Kas jis? Tas...tavo globėjas? - vos atsišliejęs užvertė varnę klausimais,- Ar tu esi patenkinta?
Juodose akyse mirgėjo džiaugsmas, sumišęs su šiokiu tokiu nerimu ir atsargumu. Visgi, juk, Kajus buvo ne vienoje ir ne dvejose globėjų šeimose.
Sukišo rankas į kelnių kišenes. Bandė atrodyti nerūpestingas, tačiau akys išdavė viską - jam rūpi Adelės naujas gyvenimas, ir, taip, jis negali pabėgti nuo jį sekančio nerimo dėl savo globėjo. Jis buvo savotiškai vienišas. Nors ir Hogvartse mažai bendraudavo su Igoriu per laiškus, tačiau žinojo ir nujautė, kad turi globėją ir dėl to yra saugus, o dabar...O jeigu Igoris tiesiog nedingo, kaip sakė Mela, o tik pabėgo nuo jo? O kas iš tikrųjų, jei Igoris globoja Adelę ir dabar gyvena Meksikoje? Kvaily, ką tu čia mąstai? Kokias dar nesąmones mintiji, a? Jau išskydai? Igoris taip niekad nepasielgtų!- staiga suėmė save į kumštį.

[Adelė Ginger]

  Žemaūgė mielai sukikeno. Puikiai prisiminė, kai vos neišvirto iš suolo, kai Kajus laaaabai garsiai nusičiaudėjo.
- Taip, sunervinai tada mane, atsivilkai su visom bakterijom,- pakraipė galvą.
  Jaunoji burtininkė suraukė antakius. Kajus jai neatrodė labai laimingas dėl Meksikos. Norėjo jau žiotis ir klausti kas negerai, tačiau, vos pravėrus burną, buvo stipriai apsikabinta švilpio. Vos sugebėjo išlaisvinti rankas, kad taip pat apglėbtų jį, tačiau tai sekėsi nekaip, tad lengvai patapšnojo per šoną, kad ir kaip tai kvailai atrodė.
- Jis meksikietis, gyvena Aukštutiniame Fleglyje, su juo ir vyksiu į Meridą,- sulaikė ant liežuvio galo besiraitančius žodelius ‘karštas kunigas’.- Ir taip, Kajau, aš patenkinta,- lengviau atsikvėpė, kai jau buvo laisva.- Ir laiminga.
  Adelės veide pasirodė nuoširdžiausia pasaulyje šypsena. Taip, su Juanu ji buvo susitikusi vos du kartus, tačiau labai dažnai šis jai rašydavo laiškus ir liepdavo nedaryt nesąmonių. Pavyzdžiui, nesitatuiruoti kaklo, jeigu tai įmanoma. Deja, dažytoji panelė privers garbaniaus akis šoktelėjo aukščiau bažnyčios bokšto, o balso stygas sutrūkinėti it kokius plonus siūlelius. Ups. Jau ir taip Juano antakiai buvo pasiekę Dievo karalystę, kai pamatė, jog Ginger atrodė kiek kitaip nei nuotraukoje. Juk tuomet dar buvo trumpaplaukė blondinė! Apie savo juodas rašalo linijas varnė nutarė rudaplaukiui, esančiam šalia, nepasakoti. Bent jau kol kas. Nebent netyčia pasimatys prie ausies kažkokiu būdu.
- Ar viskas gerai?- neiškentė vis dėlto.- Atrodei sunerimęs, vos išgirdai apie Meksiką.

[Kajus Arno Wintersas]

Adelė buvo laiminga, ji net šypsojosi. Kajus lengviau atsikvepė, tačiau nerimas neišprūdo iš jo širdies gniaužtų. Sąmonė mus padaro bailiais- kaip pasakytų pats Viljamo Šekspyro Hamletas. Tačiau kaip jam elgtis? Laisvai iš pasaulio neišeis, o ir to nenori. Bet kaip jam užščiaupti jo sąmonę, kuri pezia tokias nesąmones, kad norisi verkti? Tačiau ką svarbiausia jam daryti, kad surastų savo globėją? Adelei pro akis neprasprūdo jo nerimas, tačia ar jai sakyti? Sakyti tiesą ir ją įvelti į tą chaosą, tvyrojantį jo namuose? Ar verta pasikviesti asmenį, kuris kaip ir jis, nė kiek nenusimano kas čia vyksta?
Sniegas tylėjo, tačiau irgi įsitempė.
Kajus atsisuko į ežero pusę. Juodos akys žvelgė į ramų vandens paviršių, sunkiai rinko žodžius. Draugai nemeluoja.
-Tai sudėtinga,- dusliu balsu pradėjo,- Pats nekažką suprantu, suagausieji nelinkę apie tai daug man kalbėti,- tarė, turėdamas omenyje magiškų gyvūnų priežiūros profesorę Melą ir hilerę praktinkantę Emilijaną,- Tačiau manau, kad....Tai yra susiję su tomis kalbomis, kurios sklandžioja Hogvartse. Kad...siautėja magiški gyvūnai...Žinai, kad mano bendrakoledžė Elzė buvo sužeista kentaurų? Tai...
Kajus nuleido akis į savo batus.
-Ir...Mano globėjas su jo seserimi buvo iškeliavęs į Pietų Ameriką. Ir...Manau, kad ta kryptis nėra itin gera tau keliauti....Žinai...Ah....
Nes...-Kajus susiraukė, nežinodamas ką kaip pasakyti,- Mano globėjas dingo, kiek nugirdau JAV nekokie dalykai dedasi tai...-Kajus sukando dantis.
Sniegas prisiglaudė prie Švilpynės prefekto ir tyliai sumurkė, drąsindamas ir ramindamas šį.
-Gal nekeliauk pas savo globėją?

[Adelė Ginger]

  Tos vandenyno mėlynumo akys apniuko, buvo nudelbtos žemėn, tuščiai įsispoksojo į odinius kerzus, tinkančius šiam orui. Rankos, paslėptos kišenėse, suspaustos į mažus kumštukus, dešinysis nykštys perbraukė per žiedą, buvusį ant bevardžio, kairė gniaužė rožančių. Ne, Adelė nesuvokė, kas vyko aplink. Visame burtininkams pažįstamame pasaulyje. Naivi, jautri, silpna - tokia ji buvo. Kiauras dienas sėdėjo užsidariusi bendrajame kambaryje, išlįsdavo užvalgyti, į biblioteką, į Londoną kartais. Ji laukė vasaros, laukė to momento, kai susitiks su Juanu, kiekvieną dieną laukė jo laiškų ir juos gaudavo, skaitydavo kelsi kartus, raitydavo atsakymus. O dabar išgirsta draugo, kuriam jaučia nedaugiau broliškų jausmų, prašymą nevykti? Nevykti ten, kur jausis mylima ir pritapusi, galės šypsotis, kai kaitri saulė degins šios veidą, kai balta oda nusidažys bronza, o neryškios strazdanos taps matomos? O kaip vanduo? Druskingas, švelnus. Užsimerkė minutėlei. Norėjo, troško pajusti laisvę Meksikos įlankoje, pripildytoje Atlanto vandenyno vandeniu. Tyliai atsidususi plačiai atmerkė akis. Perkratė galvą, prikimštą minčių, sustojo ties vienintelės, kuri jau įkyriai atakavo merginą. Juano tėvai. O kaip jie?
Juk jie pačioje Meksikoje, Meridoje. Neapkentė. Negalėjo sutvardyti to jausmo, kad jos globėjo tėvams... Mano seneliams..? Gali kažkas nutikti. Kilstelėjo žalią - juodą galvą, akys nežmoniškai greitai pradėjo bėgioti po aplinką. Rankos sudrebėjo, dar ir dar, ir dar kartelį. Susikaupk ties kvėpavimu, Adele. Tatuiruotoji šešiolikmetė pažvelgė į vaikiną krauju pasruvusiomis akimis, kurias graužė ašarų rasa. Tvardykis, Adele, tvardykis. Įkvėpk, iškvėpk. Tik ne dabar.
- Kajau, reikia, aš, man,-  varnė pradėjo mikčioti.- Eiti,- sugavusi oro gurkšnį pratarė.- Nebesusitvarkau,- užsimerkė ir leido mažiems kristalams nusiridenti šios skruostais.
  Ir taip visada. Visada tokia silpna. Siaubingai silpna. Dėl to, kas dar net neįvyko.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus akimirkai sutriko, kai Adelė pravirko. Iš jos mikčiojo vos suvokė, ką ši pasakė. Širdėga suspaudė jo širdį. Ką jis sau manė? Ji kitokia nei jis. Nemąsto apie visokius pavojus, apie tą tamsesnį pasaulį, kuriame tūno vilkolakiai ir kiti antgamtikai? Kodėk jis nori ją atkalbėti? Kas jam iš to? Taip, nori ją apsaugoti, tačiau ar ne tik bandydamas ją apsaugoti, ją įvels į savo problemas? Atmintyje iškilo grota su chimera ir tas nepažįstamas globėjo giminaitis. Kajus nugurkė seiles. Ne, jis to tikrai nenori.
Kajus liūdnai papurtė galvą, čiupo Adelės ranką ir ją apkabino.
-Nurimk...Atleisk...Aš nenorėjau...Tavęs įskaudinti. Atleisk,- murmėjo šis, pats užmerkdamas akis. Jautėsi kvailai ir blogai. Pirmą kartą pasijuto altruistu, o tokiu būti buvo be galo sunku. Suprasti, paguosti kitą žmogų - tai buvo beprotybė. Iš kur jis tiek gauna jėgų? Kaip jis tai ištveria?
Kurį laiką laikė savo glėbyje varnę. Norėjo, kad ši nurimtų. Kad ši grįžtų į pilį apsiverkusi, nė kiek nenorėjo. Po Elzės užpuolimo, turbūt visi kreivai žvilgčioja į apsiverkusius ir nuliūdusius hogiečius.
Tuo tarpu Sniegas žvelgė į tolį mąsliu geltonu žvilgsniu. Jis nesekė nei Kajaus minčių, nei Adelės. Ne dėl to, kad buvo neįdomu, bet dėl to, kad kažkas jo dėmesį patraukė. Vampus katinas staiga įsitempė išgirdęs šnaresį. Netikėtai hipogrifai pakilo į orą, viršum galvų pakvipo baimė ir pavojus, ir tada...Prie pakrantės iššoko kentaurai. Sniegas suurzgė, perspėdamas mokinius. Judinkit smegenis, kentaurai!- vos šis sugavo dviejų jų žvilgsnius.

[Adelė Ginger]

  Nors dažniausiai dažytoji būna ta, kuri visus šiltai apkabina, kad ir šiandieną Kajų, tačiau šįkart Adelei nepatiko vaikino artumas. Ji tik keistai pasimuistė, sukandusi dantis atsitraukė. Drebančiomis rankomis nusibraukė plaukus, prilipusius prie ašaroto veido.
- Niekis,- nukirto.- Tu tik žmogus,- ir velniai žino, ką ji tuo norėjo pasakyti.
  Kad visi žmonės visada skaudina? Kad visi žmonės daro trilijonus klaidų? Ar tiesiog, kad visi tik žmonės? Pati papurtė galvą. Atsiduso. Norėjo eiti pilin, kaip sraigė užšliaužti į kambarį, pasidaryti arbatos, susisukti į šiltą pledą ir griuvus į lovą niekada nebeatsikelti, nebent iki vasaros.
  Mėlynakė susiraukė pagavusi katino žvilgsnį, tuomet akis nusuko į pakrantę. Ir garsiai sudejavo. Kaip jai užkniso. Užkniso pastoviai atsidurti viduryje pavojaus, o ypač su Kajumi. Ir tada negali suprasti, ar tai tas švilpis, ar Ginger tuos pavojus traukia.
  Tatuiruotosios merginos venose staiga užvirė kraujas, akyse žybtelėjo pykčio ugnelė, kampučius jau graužė naujos ašaros. Sugniaužti kumštukai staiga trinktelėjo Kajui krūtinėn. Ir dar, ir dar, ir dar. Uždususi įsikibo į vaikino apdarų atlapus ir papurtė, o tada menkai prisiglaudė. Nepraėjo nė minutėlė, kai varnė skausmo persikreiptu veidu jau nervingai draskė kaklą, kurs jau nebuvo paslėptas storojo šaliko. Ji nebevaldė savo veiksmų.
- Suknistas Wintersai!- sukliko.- Kodėl visada turiu įsivelti į tokias sušiktas situacijas su tavimi?! Trauk mane iš šito mėšlo, aš nieko neturiu su savimi,- švilpio krūtinę pasiekė dar vienas smūgis.
  Žemaūgė negalėjo blaiviai mąstyti. Paprasčiausiai sudribo ant šaltos žemės, prisitraukė kelius ir apglėbė save. Panašiai kaip prieš metus transfigūracijos pamokoje skausmas veržėsi pro visur: kojas, rankas, gerklę, akis. Beprotiškai niežėjo ištatuiruotas vietas. Aš taip susišikus. Nebesulaikė keiksmų ir mintyse, o akys, pasruvusios ašaromis ir paraudusios nuo pykčio, baimingai žvelgė į padarus priešais.

[Kajus Arno Wintersas]

Ji įniršo, o jis nespėjęs sureaguoti, pajuto smūgius į krūtinę. Nors ir šie buvo menki, Kajus suvokė, jog Adelė nėra pėsčia.
-Ei, nurimk!- sugriebė jos rankas už riešų, -Nurimk, Adele! Dėl Dievo meilės, nežinau! Iš kur man pačiam žinoti?!
Sniegas tyliai suurgė kentaurams, tačiau ir šie taip nejudėjo iš savo vietos, tarsi nebyliai stebėdami vysktančią dramą tarp dviejų draugų.
Kajus nesigaudė nei Ginger jausmuose, nei poelgiuose - vieną kartą tai smogia, kitą - prisiglaudžia. Ir vėl smūgis. Wintersas susiraukė. Protas toks tyščias, akies krašteliu pastebėjo lėtai mosikuojančią katino uodegą. Sniegas buvo įsitempęs, pasiruošęs bet kokia kaina juos išgelbėti, sustabdyti kentaurus, o jie...?
Adelei sudribus ant žemės, Kajus sukando dantis.
-Adele...Sėdėdama nieko nepakeisi,- griežčiau nei norėjo ištarė Švilpynės prefektas,- Turime kuo greičiau judintis, juk nenori to paties ką patyrė Elzė? Tu tikrai manai, kad ji tavęs paklausys?- susidūrius su Sniego žvilgsniu, Kajus išgirdo augintinio-draugo mintis su legilimantijos pagalba.
Išsitraukė lazdelę ir grįžtelėjo į kentaurų būrį, stoviniuojantį tolumoje. Sniegas prisiartino artyn.
Judu. Lipkit ant manęs. Kentaurai nesugebės manęs pavyti. Kovoti su jais yra bergždžias reikalas. Pasakyk tai Adelei,- vėl legilimantija, vėl vampus katino žvilgsnis. Kajus linktelėjo. Ką jam kito bepadaryti?
Atsidurti ligoninėje nenorėjo, tuo labiau - mirti.
-Lipk ant Sniego, Adele,- sumurmėjo, imdamas ją už rankos. Tuo tarpu Sniegas atšlepsėjo arčiau, vis nenuleisdamas akių nuo pusiau žmonių, pusiau arklių. Tada, Kajus suprato. Mes tik pašaliniai. Jie atėjo ne dėl mūsų. O dėl ko? Užkėlęs Adelę ant katino nugaros (Sniegui varnanagės svoris nebuvo problema), Kajus sumurmėjo Ginger:
-Vis dėl to laikykis stipriai.
Kentaurai vis dar stoviniavo, rodos, nusprendė trejetui saugiai pasitraukti. Dėl šios minties, Kajus neužlipo ant Sniego, tik jam linktelėjo, leisdamas suprasti - žingsniuos šalia.
Taip ir buvo. Vos Kajus su Sniegu dingo iš ežero pakrantės, kentaurai pasitraukė. Niekas nenukentėjo, tačiau iškilo per daug klausimų.