[Nifora Mangorifort]

Namas buvo nedidelis, bet prabangus. Aptvertas aukšta tvora, pro kurią nesimatė kiemo. Įžengus pro vartelius atsiverdavo gražus vaizdas į puikiai prižiūrėtą veją ir nuostabių rožių krūmais.
Pagrindinės durys buvo paslėptos po nedideliu stogeliu nuo lietaus, arkiniai langai iš vidaus uždengti užuolaidomis.
Viduje buvo jauku. Namelis buvo dviejų aukštų, naujai įrengtas, tačiau jautėsi, kad čia gyvena ragana - prieangyje stovėjo skraidymui skirta šluota, virtuvėje kunkuliavo katilėlis su kaži tai kokiu eliksyru, indai kriauklėje skalavosi patys ir skrido į savo vietas, šluota pati šlavė dulkes į kampą. Svetainėje lentynos buvo prigrūstos visokių senų knygų ir patogus fotelis prie židinio liudijo, kad čia raganai malonu jas skaityti.

[Elijah Chris Dawson]

Šiandien Chris' as gavo laišką nuo motinos, jį perskaitęs jis te stovėjo ir į jį žiopsojo. Nežinojo ar eiti nurodytu adresu, ar likti taip ir nieko nesužinojus, kodėl ji taip pasielgė, aišku, pelėdyne girdėjo atsakymą, tačiau dabar norėjo viską sužinoti plačiau ir išsamiau.
Tad nieko nelaukęs užsidėjo apsiausta ir pasileido į ilgą kelionę, sniego buvo lyg šieno, pilna, o jo batai nelabai buvo tam tinkami, tad šiam teko kojas ir sušalti ir sušlapti, tačiau tai nieko nereiškė, jis ne paprastas žmogus, kad po to imtu ir susirgtu.
Vos pasiekė aukštą tvorą suprato, kad tai namai, kuriuose gyvena jo mama. Pravėręs vartus įžengė į vidų ir užmatė visai gražią veja, nors sniegas buvo viską ir apklojęs savo pusnimis, tačiau grožio, kad ir kaip norėtum nepaslėpsi. Atsistojęs prie durų Elijah norėjo apsisukti, tačiau širdis neleido.. Vyruk, jei nori sužinoti atsakymus, turi tai padaryti. Su šiomis mintimis jis kilstelėjo savo ranką ir tris kartus pabeldė į duris.

[Nifora Mangorifort]

Nifora sėdėjo prie savo židinio svetainėje ir skaitė. Tačiau kaži ar paklausta apie ką skaito, būtų galėjusi atsakyti, mat akys tik bėgiojo per eilutes, o mintys buvo kažkur toli. Ji laukė svečio ir nerimavo ar jis visgi pasirodys. Ir nežinia ko ji bijojo labiau. Ar kad sūnus neateis, ar kad atvyks ir jų susitikimas vėl baigsis piktuoju.
Išgirdusi beldimą pašoko. Kaip kokia stirna, greit ir grakščiai, prišokusi prie laukujų durų, jas atidarė.
- Labas, - pasisveikino gana dalykiškai, bet ir maloniai, - užeik.
Palaukusi kol vaikinas įeis į vidų, uždarė duris.
- Gal ko nors norėtum? Arbatos, sausainių, o gal elnio kraujo, regis turiu dar butelaitį kažkur, naudoju eliksyrams, bet tau tiktų ir pagurkšnoti.
Ji nulėkė į svetainę, tikėdamasi, kad vaikinas seks jai iš paskos ir ėmė žiūrinėti senas lentynas pilnas visokiu butelių. 

[Elijah Chris Dawson]

Elijah bestovint ir laukiant, išgirdo, kaip motina artėja prie durų ir.. Ir jas atidaro, tuo momentu Chris' as norėjo ją pasmaugti, tačiau laikėsi, žinodamas, kad tuojaus viską sužinos..
- Laba, - be jokių emocijų atšovė Dawson' as ir prasmuko į vidų. Čia buvo gana jauku.. Chris' as nusimovė batus, o išgirdęs Niforos klausimus tik pažvelgė į ją..
- Ne, nieko nenoriu, aš tik pasimaitinau žmonių krauju, - nutęsė vampyras ir nuėjo apsidairyti palei namus, kurie buvo gana dideli.
- Nesiknisk ir nieko neieškok, sėsk, kol aš geras ir dar noriu su tavimi šnekėti, nes kantrybė pas mane ne geležinė, - išlemeno Elijah ir prisėdo prie židinio, jis jautėsi kaip pas save namie, nors jis čia ir buvo.
- Dabar sakyk, kodėl palikai mane ir sesę apie kurią visiškai nežinojau? - Klaustelėjo šešiolikmetis ir laukė atsakymo.

[Nifora Mangorifort]

Nustojusi knisti lentynas Nifora atsisėdo į kitą krėslą.
- Tai sudėtinga. Supranti mano tėvas, tavo senelis... Na jis ne visada kalėjo azkabane. Ir jis visada troško kontroliuoti mano gyvenimą. Su kuo bendrauti, ką man mąstyti, jis manė, kad tai jo sprendimai. Jis laikydavo mane įkalinęs namuose, į mokyklą ėjau, tačiau jei susidraugaudavau su kuo nors, tas žmogus paslaptingai dingdavo. Galiausiai man pavyko pabėgti nuo jo. Maniau, kad pavyko. Daugelį metų laimingai gyvenau su tavo tėvu ir su tavimi. Tačiau jis mane rado. Pasirodydavo prie mūsų namų, iš namų ėmė dingti daiktai, o vieną naktį užmigdžiusi tave savo kambaryje, radau tave miegantį palėpėje. Tai buvo grąsinimas ir aš negalėjau į jį nereaguoti. Žinojau ką jis gali, todėl dingau. Dingau, kad paklausti, kur mane rasti, jums nereikėtų meluoti, ar būti kankinamiems dėl tiesos. Slapstydamasi sutikau tavo sesers tėvą. Jis buvo auroras. Tačiau jis irgi dingo, o aš vėl tapau tėvo kalinė. Kai pagimdžiau buvau labai silpna. Savaitėmis gulėjau be sąmonės, o man pabudus jis pasakė, kad mergaitė mirė. Kai sustiprėjau pabėgau nuo jo dar kartą, tačiau bijojau pas jus grįžti. Bijojau dėl jūsų saugumo, dėl tavo saugumo. Galiausiai kai tėvą įkalino tu jau buvai beveik suaugęs. Tada ir parašiau tau pirmąjį laišką. Norėjau atsiprašyti, sugryžti pas tave, tačiau neįsivaizdavau, kad taip manęs nekęsi. Atleisk.
  Ji pasakojo viską nuleidusi akis. Nedrįso pažvelgti į Elijah.

[Elijah Chris Dawson]

Motinai atsisėdus ir pradėjus pasakoti Elijah sukluso, jis nemokėjo klausytis nepertraukdamas, tačiau šįkart bandė parodyti, kad yra išauklėtas gana padoriai. Viską išklausęs jis liko tikrai nustebęs, tačiau didelio noro tuo patikėti jam nebuvo, tačiau sužinoti daugiau apie "niekšą" senelį rūpėjo. Už ką jis galėjo tupėti azkabane.
- Jei tai tiesa tuomet, kodėl tu nesistengei jam priešintis.. Ir be to ką jis padarė, kad buvo pasodintas į azkabaną? - Susidomėjęs paklausė Dawson' as, nes rūpėjo sužinoti ar ką nors perėmė iš to blogo padaro ar ne.
- Be to jei norėjai mus apsaugoti galėjai viską tėvui papasakoti, žinai, kad jis nemirtingas, kaip ir aš ir dar grynakraujis, kodėl to nepadarei? Tas, kuriuo seneliu net nevadinsiu būtų nieko jam nepadaręs, noriu paaiškinimo. - Klaustelėjo Elijah ir atsirėmęs į krėslą, laukė motinos atsakymo.

[Nifora Mangorifort]

- O Elijah. Judu nesat visiškai nemirtingi. Labai pasistengęs jis galėjo judu nuskriausti. Be to, mirtis nėra pats blogiausias dalykas. - Nifora atsiduso.
Kalbėti apie tai jai buvo sunku, tačiau žinojo, kad privalo.
- Iš tiesų gal ir galėjau. Tikriausiai bijojau savo tėvo labiau nei reikėjo, pervertinau jį, todėl to ir nepadariau. Bet ne, jis buvo net blogesnis nei maniau, nes paaiškėjo, kaip pasielgė su Europa. Be to, kol pati lankiau mokyklą, bėgti nuo visų, kad jie per mane nenukentėtų, tapo kaip ir įpročiu. Todėl kai iškilo tokia situacija, į galvą kitokia mintis net nešovė.
Nifora pakilo iš krėslo ir nuo lentynos su buteliais paėmė vieną dulkėtą. Atkimšusi išbūrė dvi taures, abi pripylė skanutėlio chereso ir viena taurė nuskrido pas Elijah, o kitą ėmė gurkšnoti pati.
- Jis buvo žudikas, kaip manai kur dingdavo jam kliudę žmonės? Tikrai neišvyko nuolatinių atostogų. Tada kai gavai pirmą mano laišką, aurorai jį sučiupo ir nuteisė, kaip mirties valgytoją. Ta diena buvo laimingiausia per daugybę metų.

[Elijah Chris Dawson]

- Ką tu šneki? Juk žinai, kad yra tik vienas ginklas, kuris gali mus pražudyti, gal jis ir gali kankinti, tačiau tikrai ne mirtimi, - atsikirto Chris' as ir pažvelgė į motiną.
- Reikėjo nebijoti, o su mano tėvu kalbėti, jis geras žmogus, būtų padėjęs, tačiau slėpei, tad pasekmės, nei vaikų, nei vyro, kokio nors šiam pasauly, - išlemeno Dawson' as ir jautė, kad per daug pasakė, tačiau šiandien jis buvo pasiruošęs viską sužinoti ir viską išsakyti ką jis nori, juk atėjo ne liežuvio už dantų laikyti.
Niforai pripylus į taures chereso jaunasis vampyras ėmė gurkšnoti, tačiau tas nenuramino jo, klausimai jam galėjo galvą "išpūsti ir į orą pakelti".
- Neteisk tu taip žudikų, o ypač tavo tėvas, - numykė Chris' as, - be to, kai išvykai man buvo septyneri ir ką tu galvoji, buvau vaikas, kuris ūgiu pralenkė visus, tad tapau ir žudiku, išžudžiau daugybė žiobarų, kaip jūs čia mokykloje juos vadinant, ir ką gyvenu toliau, senelis tik žudė neskrodė jų, o aš jais maitinausi ir maitinuosi, - kiek liūdnai ištarė Elijah norėdamas, kad motina viską sužinotu, - jei klausi ką tuomet veikė tėvas.. Bandė mane nuraminti, nes jam buvo per sunku slėpti mano aukas, tačiau deja nesėkmingai, jis paskendo alkoholizme, nes žmona paliko, o sūnus tiesiog ėmėsi žiaurių darbelių, tačiau atvedė mane į protą tik tada, kai man suėjo devyneri..

[Nifora Mangorifort]

- Tu nekaltas. Tave valdė alkis. Negalėčiau tavęs teisti ar kaltinti, tu mano vaikas. Tačiau tavo senelis pasirinkimą turėjo ir jis tikrai rinkosi. Apgalvojo kiekvieną nusikaltimą ir čia yra didelis skirtymas.
Godžiais gurkšniais gerokai patuštinusi taurę, atsiduso.
- Dabar suprantu, kad turėjau ieškoti kitų būdų. Kad buvo geresnių sprendimų. Buvau kvailė ir savo didžiam skausmui negaliu to pakeisti. To kaip viską pasirinkau, nebeištaisysiu. Tačiau galiu stengtis dabar ir net jei neatleisi man niekada, aš visvien amžinai bandysiu nusipelnyti tavo atleidimo.
Nifora buvo liūdna. Įsmeigusi akis į šokinėjančią liepsną židinyje, jautė, kaip tas jausmas auga su kiekvienu jo klausimu. Ir pripažindama tiesą ne tik jam bet ir sau, ėmė vis labiau save graužti.

[Elijah Chris Dawson]

- Aš kaltas, nes žudžiau ne iš alkio, o todėl, kad buvau praradęs savo visus jausmus, tau išėjus, nenorėjau nieko daryti apie nieką galvoti, nieko negailėjau, tik troškau žudyti ir kiekvieną nekaltą auką sudraskyti į gabalus, tai baisiau už viską. - Išlemeno Chris' as, jausdamas, kad šie prisiminimai jį labai skaudina, tačiau jis čia to ir atėjo.
- Taip turėjau, tikrai būtum radusi geresnių sprendimų.. Bent jau galėjai laišką palikti kokį ar atsiųsti, kad seserį turiu, būtume su tėvu pasirūpinę, o dabar augo vaikų namuose lyg giminių neturėdama, tačiau tai aš kompensuosiu, - atsipūtė Dawson' as ir gurkštelėjo taurėje turėto gėrimo.
- Dar aš turiu klausimų, o kodėl tu tėvui nesirodei, jam nieko neaiškini? Aš sakiau, kad šiemet tu čia mokysi, bet jis nieko nesakė, tik linktelėjo galva ir išleido mane, tačiau nebežinau ar kitais metais grįšiu, - netyčia leptelėjo Elijah ir žvilgtelėjo į židinį, kuriame gražiai šokčiojo ugnis.

[Nifora Mangorifort]

Klausydama sūnaus ji spoksojo į židinį. Nesvarbu ką jis besakė, Nifora nesugebėjo jo kaltinti ar teisti. Ji kaltino save, dėl būklės kurioje jis buvo ir kuo daugiau jis pasakojo, tuo skaudžiau jai darėsi.
- Negalėjau parašyt jums laiško ir pasakyti, kad tu turi seserį. Pameni, aš kvaiša patikėjau savo tėvu, kai jis pasakė, kad Europa mirė. Nemaniau, kad jis taip žiauriai gali pasielgti su savo anūke. Jis man parašė laišką prieš savo mirtį ir tik tada prisipažino. Tik tada sužinojau, kad ji gyva, kuo vardu, į kokius namus jis ją atidavė. Iš karto ėmiau jos ieškoti, susitikau. Tada ir tu dalyvavai tame susitikime...
Ji nutilo, prisiminusi, kaip tada viskas buvo ir kaip baigėsi. Tačiau nuvijo tuos slogius prisiminimus.
- Aš nemanau, kad jis norėtų dabar mane matyti. Tavo tėvas. Jis man irgi neatleido, kad pabėgau. Prabėgo daug metų. Meilės jis man tikrai nebejaučia, o neapykantos pilnų žvilgsnių man ir iš savų vaikų gana.

[Europa Ziegler]

     Dar šį rytą, vos tik gavusi laišką nuo moters, apsiskelbusios Europos mama, klastuolė aiškiai sau ir Elijah pasakė, jog nė kojos nekels pas ją. Kas privertė apsigalvoti, nė pati keturiolikmetė nežinojo. Matyt, pastūmėjo tai, jog vyresnysis brolis, su kuriuo, kad ir kaip bebūtų keista, visai neprastai susibendravo, priėmė kvietimą, neva, nori kažko tai paklausinėti ar panašiai. Europėlė, priešingai, didžiuliu smalsumu nedegė, nors, nemeluos, po susitikimo su Nifora jos baltaplaukės galvos neapleido įvarios mintys apie praeitį. Tad, užsimuturiavusi nuo galvos iki kojų (juk žiema!!!), Klastūnyno globotinė išsliūkino į Godriko Daubą.
-Juk negali būti taip blogai,- murmėjo sau po nosimi, vaikštinėdama Godriko Dauboje ir ieškodama namo laiške nurodytu adresu. Mergužėlės laimei, sunku rasti nebuvo, ir vos po maždaug dešimties minučių klaidžiojimo Europa pasiekė dviejų aukštų namą, kurio kiemą dengė milžiniška tvora. Įžengusi į kiemą, ketvirtakursė priėjo prie durų, giliai įkvėpė ir pabeldė.

[Nifora Mangorifort]

Baigusi kalbėti ir visai ištuštinusi savo taurę, ragana padėjo šią ant židinio atbrailos. Jos žandai maloniai užraudo, taigi ji nusprendė, kad gėrimo jau gana.
Išgirdusi beldimą į duris dar kartą, nuskubėjo atidaryti ir įleisti svečią. Puikiai žinojo, kas ten ir tuo džiaugėsi, tačiau širdis visvien daužėsi. Nepadėjo nė chereso taurė nuraminti to nerimo. Beveik galėjo lažintis, kad ir šis susitikimas nesibaigs geruoju.
- Sveika, užeik, - maloniai pakvietė mergaitę į vidų atidariusi duris.
Palaukusi prie durų dar truputį, ragana apsisuko ir nupėdino atgal į svetainę, kur vis dar tame pačiame krėsle sėdėjo jos sūnus. Matyti abu savo vaikus, savo namuose buvo ganėtinai keista. Tačiau ji džiaugėsi labiau nei sugebėjo tai parodyti.

[Europa Ziegler]

     Ilgai laukti Europai prie durų nereikėjo. Vos po keletos akimirkų moteris, pakvietusi baltapūkę į savo namus, atvėrė duris ir maloniai pakvietė užeiti. Keistas jausmas pervėrė liauną keturiolikmetės kūnelį. Ne, ne pyktis ir tikrai ne džiaugsmas pamačius gimdytoją. Net pati pilkaakė negalėtų pasakyti, kas tuo metu dėjosi jos mintyse ir širdyje.
     Įžengusi į vidų, Europa nusiavė juodus kerzus ir šyptelėjo vyresniajam broliui, patogiai įsitaisiusiam krėsle. Atsisegusi tamsiai pilką palką, ketvirtakursė klastuolė klestelėjo šalia vyresnėlio. Būtent šią akimirką pradėjo gailėtis, jog priėmė kvietimą ir atsibaladojo į Godriko Daubą. Juk iš motinos, jei galima taip pavadinti, vaikų namuose užaugusiai merginai nereikėjo nieko. Jau girdėjo istoriją apie piktą senelį, išsiuntusį dar visai mažutę Europą anapus Atlanto į vaikų namus, tad nemanė, jog turėtų žinoti dar ką nors. Tiesą sakant, nelabai ir norėjo kažką žinoti. Trylika metų puikiai vertėsi viena sau pati, be jokių artimųjų. Aišku, negali sakyti, jog Niforos pasirodymas visai neatnešė naudos - baltapūkė dabar pažinojo savo brolį, kuriam jokių piktų jausmų nejautė. Priešingai, panelytė Ziegler net susibendravo su vyresnėliu.
     Nežinodama, nei ką sakyti, nei ką daryti, Europa tiesiog žvalgėsi aplink. Jos pilkų akių žvilgsnis mėtėsi nuo katilo virtuvėje iki židinio visai šalia krėslo, ant kurio sėdėjo.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah besėdint ir gurkšnojant duotą Niforos gėrimą, netoliese pasigirdo žingsniai, o širdies plakimas išdavė, kad tai jo mažoji sesutė, aišku, jis šyptelėjo žinodamas, kad ši ir priešinosi, tačiau vistiek atitipeno.
Vos tik nuskambėjo skambutis motina nubėgo jų atidaryti, o už jų stovėjo Europa, aišku, Elijah liko sėdėti savo vietoje, o šiai įžengus jis tik jai nusišypsojo. O jai prisėdus jis norėjo tęsti pokalbį.
- Sveika Europa, - kilstelėjo lupų kampučius dar sykį jai ir pažvelgė į priešais sėdinčią motiną.
- Mano klausimai dar neišseko.. - kiek rimtai atsakė šis, - noriu sužinoti, kodėl tu manai, kad tėvas mano tavęs nekenčia? Nors tiesa sakant, po tavęs jis daugiau su niekuo nesusitikinėjo, o, neapykantos motin tu nusipelnei, nereikėjo taip pradingt.. O Europa? Jei sakai, kad senelis buvo žiaurus, tai kodėl jis jos nenužudė, o nugrūdo į tą pragarą?