[Anmeya]

 Nusiėmusi pirštinę atsargiai įdūrė ten, kur žemėlapyje buvo parodyti jau pasiimti maišeliai. Liko vos trys ir šį kart reikėjo lipti aukščiau. Nenorėjo varginti savo "sunkiu" svoriu gyvūno, tad tik parodžiusi sekti paskui, pradėjo atsargiai lipti aukštyn. Teko atsisukti kai derganas pasuko visai kita linkme. Sutrikusi mergaitė stebėjo gyvūną, kuris pasikuistęs žemėje sumaišytoje su sniegu atnešė mašelį. Pažiūrėjusi į žemėlapį suprato, kad neteisingai šį laiko. - Dėkoju. - Paglostė snukį raguotajam ir įdūrusi to maišelio buvimo vietą, pasuko kiton pusėn. Buvo telikę 2 maišeliai.
 Netrukus švilpė sustingo, mat priėjo skardį - buvo užlipusi per aukštai. Greitai pradėjusi trauktis atgal, sukniubo ant žemės - užsikabino už nematyto akmens. Grįžusi į tą vietą, kur stovėjo pačioje pradžioje, pradėjo vėl lipti žemyn, dergano teko paprašyti palaukti - šis būtų nukritęs nuo kalno. Greitai pagriebusi likusius maišelius priėjo prie profesoriaus. Ji atliko užduotį.

[Beatrice Mae Peck]

Po gerų dešimties minučių Beatrice apsisuko. Ant akmenuoto takelio nebuvo nė gyvos dvasios. Na ir gerai, nereikės jai gaišti laiko su tuo lėtu padaru, kuris turbūt nusprendė pasilikti su savąja banda.
Pirmuosius du maišelius radusi vieną po kito prie kalnų vėjui pagarbą parodžiusiems medžiams, nuolankiai nulenkusius kamieną, mergina įsižiūrėjo į žemėlapį. Kitos pažymėtos vietos būta visai netoli, prie siauro kalnų upeliuko. Kaip suprato jau po akimirkos, gan status takelis vedė būtent ten.
Po gerų penkiolikos minučių įkalnės, kelių keiksmų, iš rankų keliskart ištrūkusių vandens maišų ir įplyšusio bato, mergina išvydo upokšnį ir...prie jo gulintį derganą. Tą patį dėmėtą derganą, laikantį vandens maišelį su susiraičiusios gyvatės simboliu. Nepatikėdama savo akimis, mergina priėjo prie gyvūno, paėmė trečiąjį maišelį, pasilenkė ir suraukusi antakius įsižiūrėjo padarui į akis. Tik jau draugais tapti su manim nebandyk. Pakračiusi galvą, ji aptiko kito simbolio vietą žemėlapyje, sugrūdo jau suglamžytą popierių į kišenę ir paėmė tris vandens maišelius. Pradėjusi eiti, Beatrice pajuto, kaip dėmėtasis sekė jai iš paskos. Staigiai sustojusi, ji apsisuko ir nuėjo padaro link.
- Jei jau malsies aplink, tai bent jau būk naudingas,- nuleidusi maišelius ant žemės ji ištiesė ranką, prikišo delną jam prie nosies - gal tai bus vienas iš tų paprastų gyvūnų, kurie susipažįsta per kvapą. - Pažįstami. Duok kuprą,- nesitikėjo, bet derganas iš tiesų atsuko jai šoną. - Net nesitikėk. Ant tavęs nelipsiu, man nebe dvylika,- atsikvėpusi ji vieną po kito pritvirtino vandens maišelius prie jo. - Turėsi mano greičiu judėt, jei ką,- pažvelgė padarui į akis ir nuėjo ieškoti likusių vandens maišelių, iki kol tamsa neapgaubė šių Kroatijos kalnų.

[kablelis]

Kiek pailsėjusi Stevie nutarė, kad laikas vėl kibti į darbą. Supratusi, kad liko vos du maišeliai, mergaitė net nusivylė. Jai buvo labai smagu joti ir bendrauti su derganu. Jai atrodė, kad susirado draugą, tačiau netrukus teks jį palikti ir grįžti į mokyklą...
Vis dėlto užduotis reikalavo būti atlikta, tad mergaitė atsistojo - kas buvo gana nelengva, nes skausmas kojoje nesilpnėjo - ir atsargiai užlipo ant dergano nugaros. Tikiuosi, nesusilaužiau kojos pagalvojo mergaitė, pamiršusi, kad gyvūnas perskaitys visas jos mintis. Netrukus mergaitė pajuto lyg ir norą padėti ir apgailestavimą, kad to padaryti negali.
- Ačiū tau, - balsu ištarė Stevie.
Netrukus ji pradėjo atsargiai leistis. Derganas, žinodamas, kad grifiukė sužeista, žemyn leidosi itin lėtai ir švelniai. Norint rasti septintąjį maišelį teko nusukti šiek tiek į šoną. Ties posūkiu derganas sustojo. Stevie nustebo, tačiau netrukus suprato, kad ten raita niekaip neprajos. Tad lėtai nulipo. Skausmas kojoje tik didėjo, kas mergaitei labai nepatiko, tačiau ji dar laikėsi ir profesoriaus nesišaukė.
Trečiakursė atsargiai priėjo prie žemėlapyje pažymėtos vietos. Ji žvilgtelėjo į derganą ir pamatė, kad jis neina iš paskos. Tai mergaitę nustebino, tačiau radusi maišelį ir grįžusi prie gyvūno ji pajuto, kad jis bijojo rizikuoti, nes nori saugiai ją parnešti. Stevie nepaliovė žavėtis gyvūnu.
Ką gi, liko tik vienas maišelis pagalvojo Stevie. Man tikrai smagu su tavimi čia keliauti. Mielai dar kada nors susitikčiau.
Mergaitė pajuto kažkokią keistą šilumą, sklindančią nuo gyvūno. Iš pradžių ji nesuprato, kas tai, tačiau kiek vėliau suvokė, kad derganas perduoda šiltus ir draugiškus jausmus.
Aštuntasis - paskutinis - maišelis buvo kalno apačioje. Iki jo leistis teko ilgokai - kalnių keliai siauri ir vingiuoti. Net nebuvo aišku, kuris atsargesnis: sužeista Stevie ar ją nešantis derganas. Tačiau kelias, nors ir siauras, nebuvo labai blogas, tad daugiau jokių nelaimių neatsitiko. Derganas kelis kartus vos nepaslydo, tačiau jo atsargumas juodu išgelbėjo. Keletas akmenukų nusirideno kalnu žemyn, tačiau tiek Stevie, tiek derganas sėkmingai pasiekė vietą, kur turėjo būti paskutinis maišelis. Tačiau ten iškilo kliūtis: grifiukei labai skaudėjo koją ir ji tiesiog nebesiryžo eiti iki maišelio. O derganas, stengdamasis eiti kuo atsargiau, labai pavargo ir vos bepavilko kojas. Mat maišelis buvo paslėptas už kokių dvidešimties metrų nuo aikštelės, kurioje derganas nuleido Stevię ant žemės. Reikėjo paeiti siauručiu keliuku ir prie nusususio krūmo rasti maišelį. Tačiau kurį laiką atrodė, kad nei vienas, nei kitas to padaryti nesugebės. Stevie nebuvo tikra, tačiau jai atrodė, kad profesoriaus duotos dvi valandos jau turėtų artėti į pabaigą. Dėl to ji norėjo kaip nors nueiti ir, jeigu reikės, nušliaužti iki maišelio, bet tiesiog nepajėgė. Šios pastangos labai išvargino mergaitę. Netrukus ji pajuto kažką panašaus į padrąsinimą ir prašymą nusiraminti. Tad grifiukė atsisėdo ant žemės ir pasistengė įsitaisyti. Derganas šiaip ne taip nuėjo iki maišelio ir netrukus Stevie pajuto atsklindantį džiaugsmą. Tačiau mergaitė labai ilgai nesulaukė grįžtančio gyvūno ir pradėjo nerimauti. Netrukus jis grįžo ir Stevie suprato, kad jis, ko gero, tiesiog pervargęs.
Mergaitė apsidžiaugė, nors ir suprato, kad užduotis dar iki galo neatlikta.

[Beatrice Mae Peck]

Ne per labiausiai suderinamas šeštakursės ir dergano duetas sėkmingai lankė vieną susiraičiusios gyvatės simboliu pažymėtą vietą žemėlapyje po kitos. Nors bendrauti daug nereikėjo, gyvūnas paklusniai sekė iš paskos it nuolankus merginos daiktų nešikas. Šeši iš aštuonių maišelių jau saugiai kabėjo ant gyvūno, vienas su kitu vis susidauždami kiekvieną kart dėmėtajam žengiant žingsnį. Tik du maišeliai bebuvo likę, pasislėpę kažkur kalno apačioje.
Lėtai besileisdama Beatrice privalėjo nustoti žvalgytis per petį, ar netyčia derganas nepaslys. Jis buvo įsmeigęs į ją savo akis turbūt pats tikėdamasis, kad mergina nerangiai neužklius už kokio akmens ar pasitaikiusios šakos - nebuvo reikalo rūpintis kalnuose užaugusia ir čia gyventi prisitaikiusia būtybe.
Šį kart jau ir antras batas pasidavė kalnų jėgai, ir, pasekęs pirmojo pavyzdžiu, nusprendė įplyšti. Mergina visai tuo apsidžiaugė, kadangi neleisdavo sau pirkti nereikalingų dalykų, o dabar turės puikią priežastį Madam Malkins filiale greitu metu aplankyti. Šalčiu ir pelėsiais atsiduodančioje pilyje Škotijos žemėse nerekomenduotina savo apavo apriboti menkomis tapkytėmis.
Nusileidus nuo kalno, Beatrice prisėdo prie buvusio rąsto ir nusiavė batus. Nors vis dar buvo gan aukštai virš jūros lygio, čia aštrius akmenukus pakeitė kai kur nudžiūvusi žolė, o kai kur vis dar žaliuojanti. Surišusi abiejų sportbatukų raištelius kartu, užkabino batus savo ištikimam nešikui ant kaklo, o kojines susigrūdo į kišenes, taip leisdama pėdos pasimėgauti žeme - vargu ar oras leistų tai padaryti Hogvartse - reikės pavasario ar net vasaros iki to laiko palaukti. Nors ir basomis, ji neprarado savo ėjimo tempo, ir tik pažvelgusi į laikrodį suprato, kad turi dar pakankamai laiko. Vieną likusį maišelį radusi negiliai oloje, o kitą - tarp medžių kamienų, viens su į kitą palinkusių ir primenančių didingą arką, šeštakursė sukrovė likusius daiktus ant kantraus ir nuolankaus dėmėtojo dergano ir patraukė link baltu tašku pažymėto taško. Atrodė, kelionė truks apie dešimtį minučių, tad atsikvėpusi ji neskubėdama patraukė nurodytos susirinkimo vietos link.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Patenkintas Igoris stebėjo mokinius. Šie gan greitai pasičiupę savuosius žemėlapius ir užlipę ant derganų nugarų (išskyrus Beatricę, žaisiančią Švilpynės komandos gaudytojos vietoje) išjojo ieškoti maišelių - atrodo, Hogvartse pradeda augti savarankiška burtininkų ir raganų karta. Karta, kuri, tikėkimės, mokės save ir kitus apginti. Su šia viltimi profesoriaus atmintyje išplaukė bedvasis švilpės Džeinės Warington kūnas, tysojantis ant šaltų Hogvartso koridoriaus grindų.Apsaugoti, bet kokia kaina,- sukandęs dantis pasakė mintyse Lorijanas Greywindas. Jo akys, besiniaukiančios nuo prisiminimų skausmo, nukrypo į trečiakursę švilpukę. Į Wreną, apie kurią tiek daug girdėjo iš Kajaus. Tai akimirkai, skausmą it purvą lietus nuplovė išgirstas Alder atsiprašymas. Buvęs švilpis vos vos šyptelėjo. Neatsiprašinėk dergano, švilpuke. Jis net nepajuto, kad tu užmynei ir galvą guldau, kad net nejaučia tavo svorio,- pamintijo dvidešimt vienerių metų jaunuolis, jusdamas, kaip šilta pasidaro krūtinėje.
Ak, tas noras turėti vaikų.
Igoris nuleido akis ir išsitraukė iš krepšio dar vieną likusį žemėlapį. Kajus daug ką papasakojo apie Roaną, Wreną ir Gają. Tačiau globotinis pamiršo vieną dalyką -  jo globėjas vadovas gan greitai susivokė, ką gali prikrėsti toji švilpių grupelė. Todėl, ta proga prisiminė apie plėšikų planą, tad ir sumintijo vieną linskmą dalyką. Kaip jam dabar būnant tokiu senstėlėjusiu vyruku, kai atseit kenčia nuo sąnarių skausmų (nors iš tikrųjų labai tingi vaikščioti) sumąstė sukurti žemėlapį, kurio pagalba matys mokinius, turinčius žemėlapį permšią praktiką Kroatijoje.
Todėl rudaplaukiui buvo lengva tiksliai sužinoti iš kurios vietos pasirodys nelaimėlių žiežirbos.
Kaip ir šį kartą. Greitai apsisuko ant kulno, pasigirdo pokštelėjimas ir netrukus mėlynai pilkų akių savininkas stovėjo šalia grifo.
Nurimk,- taręs įsakymiai berniuko derganui profesorius, šis pasilenkė prie antrakursio Matthew.
-Nebandyk judėti,- ramiu balsu perspėjo Grifų Gūžtos narį, išsitraukdamas kartu burtų lazdelę. Nežinojo ar antrakursis dar sykį judėti. Profesorius mostelėjo burtų lazdele, kerų pavadinimai nuskambėjo galvoje. Bežodžiai gydomieji kerai greitai suveikė -nubrozdiniami ant grifuko pradėjo nykti, o jėgos - turėjo atsistatyti.
-Ponaiti Turner... kaip jautiesi? - formalumai Igorį jau pradėjo žudyti,- Kiek suradai, tiek ir gerai,- atsiduso, - daugiau neieškok. Keliaujam prie portalo. Tenai palauksi, kol visi pabaigs savo užduoties,- taip taręs profesorius atsigrežė per petį ir žvilgsniu prametė aplinką. Pabirę akmenukai ir nubrozdinimai ant grifuko aiškiai rodė, kad būta bjaurios nelaimės. Tyliai dar sykį atsiduso. Mintimis įsakęs Matthew derganui pačiam grįžti prie portalo, palietė berniuko petį ir iškeliavo oru.
Pokšt!
Profesorius vėl pajuto Kroatijos žemę ir greitai pasodino grifą ant akmens, o kaip tik prie portalo laukė pirmoji užduotį pabaigusi Roana.

[Matthew Turner]

Pajutęs šalia profesorių Matthew lengviau atsikvėpė: kerai suveikė ir profesorius jam padės. Profesoriui liepus nejudėti, Matthew norėjo liūdnai šyptelėti: jis jautėsi taip, tarsi gyvenime nebegalės judėti. Ką jau kalbėti apie dabar, kai vos ištveria skausmą.
Vis dėlto, matyt, profesorius Lorijanas Greywindas buvo geras hileris: netrukus skausmas praėjo ir Matthew pasijuto geriau. Jis pabandė pajudėti ir suprato, kad yra visai sveikas. Atsistojo gana sunkiai, tačiau suprato, kad atgavo jėgas ir galėtų tęsti užduotį.
- Ačiū. Gerai, - pratarė Matthew. Kai profesorius pats pasiūlė nutraukti užduotį, berniukas suprato, kad neprieštarautų ją pratęsti. Tačiau nenorėjo ginčytis, tad nieko nesakė, kai derganas patraukė tolyn, palikęs Matthew su profesoriumi.
Antrakursis buvo girdėjęs apie keliavimą oru, tačiau niekada, tiesą sakant, netikėjo, kad tai yra įmanoma iš tiesų. Todėl kai profesorius Greywindas perkėlė Matthew oru, šio vos neištiko šokas. Vis dėlto buvo gana įdomi patirtis ir berniukas visai džiaugėsi tokia pamokos pabaiga.
Pasodintas ant akmens, jis jautėsi kiek nejaukiai, kad būtent jam nereikėjo surinkti visų vandens maišelių, tačiau buvo visai patenkintas: nors ir profesoriaus išgydytas, Matthew jautėsi šiek tiek pavargęs.

[kablelis]

Žemėlapyje nesunkiai suradusi baltą tašką, Stevie su derganu patraukė link jo. Kadangi žinojo, kad ten reikės išsiskirti su gyvūnu, pernelyg neskubėjo. Mergaitė spėjo labai pamėgti šį gyvūną. Bejodama link galutinės vietos grifiukį galvojo, ką gi reikės papasakoti profesoriui. Kaip aš galiu išskirti vieną ar kelias dergano savybes, jeigu jis man tiesiog labai patinka? galvojo Stevie. Ji suvokė, kad gyvūnas girdės šias mintis ir buvo visai tuo patenkinta: ji norėjo, kad derganas žinotų, kokie teigiami yra jos jausmai. Vis dėlto derganas į šį klausimą atsakyti nepadėjo. Matyt, ir jam patiko tai, kad jis mergaitei atrodo praktiškai tobulas.
Galiausiai Stevie, kad ir neskubėdama, prijojo baltu tašku žemėlapyje pažymėtą vietą. Ji nulipo nuo dergano nugaros ir ne be liūdesio atsisveikino. Netrukus grifiukė pasijuto esanti klasėje. Koją vis dar skaudėjo, tačiau ji stengėsi tai nuslėpti. Pati nesuprato, kodėl, bet nesinorėjo, kad profesorius sužinotų apie grifiukės nesėkmę. Ji neskubėdama prisiartino prie profesoriaus ir, kurį laiką tylėjusi pratarė:
- Aš negaliu pasakyti, kokia dergano savybė man labiausiai įstrigo. Man labai patiko tas gyvūnas. Gal vis dėlto išskirčiau jo komandiškumą. Kai jis pajuto, kad man yra šalta, pasiūlė prisiglausti prie jo. Kai abu buvom pavargę, puikiai vienas kitą supratom ir nė nesitarę kartu pailsėjom. Iš viso mes abu vienas kitą puikiai supratom ir, manau, kad jis tapo mano draugu. Mielai dar kada nors su juo susitikčiau.
Stevie, baigusi savo monologą, lėtai, kad profesorius nieko neįtartų, pasitraukė kiek toliau ir apie kažką mąstydama ėmė laukti pamokos pabaigos.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Dvi valandos pasibaigė ir Igoris su kerų pagalba pasišaukė mokinius.
-Eime į klasę,- taip taręs žengė pro portalą.
Kroatijos saulė liko už nugaros ir klasės vėsuma pasitiko profesorių ir mokinius. Šiems jaunėliams sugužėjus į magiškųjų gyvūnų priežiūros klasę, rudaplaukis uždarė portalą iki kitos, galbūt, pamokos.
Nors Matthew, Wrena ir Hope nesurinko visų likusiųjų vandens maišelių, vis dėlto, magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius buvo patenkintas mokinių darbu. Tačiau tik panelė Green sugebėjo spėti iki pamokos pabaigos pakalbėti apie savo derganą - Igoris mintyse pasižymėjo savo klaidą - per ilgai trukusi praktika kalnuose atėmė laiką mokiniams pasipasakoti apie derganų ypatybes.
Padėkojęs, kad šią pamoką kiekvienas iš mokinių nesukelė jokio šumo ir patikinęs, kad per ateinančias pamokas visi suspės pasireikšti pamokos pabaigoje, suskambo varpas. Tada jau nebeliko ką bedaryti, pridurti ir Igoris paleido mokinius iš klasės.
Paskutiniam mokiniui išėjus iš magiškų gyvūnų priežiūros patalpos, profesorius užrakino klasę ir nužingnsiavo koridoriumi.