[Igoris Lorijanas Greywindas]

Apačioje, tolumoje, prie Adrijos jūros pakrantės įsikūręs Makarskos miestas skendėjo šiltuose rudens spinduliuose. Čia, vasara nesitraukė - kartais apačioje termometrų stulpeliai šoktelėdavo net iki trisdešimt laipsnių brūkšnio.
-Salvio hexia,- Igoris ramiai paskutįsyk mostelėjo burtų lazdele prie Toni Roso kalnų trobelės, stovinčios ant vienos iš kalnų, priklausančių Biokovo kalnynui. Ir galiausiai, šydas, atbaidysiantis žiobarus, buvo užbaigtas.
Jaunasis profesorius apsisuko ant kulno, pasigirdo pokštelėjimas ir rudaplaukis iškeliavo oru į kitą teritoriją kalnyne, be abejo, irgi apsaugotą nuo žiobarų.
Kažkas tikrai tingi vaikščioti. Tikrai ne Igoris.

Rudaplaukis, padėjęs ant stalo burtų lazdelę, apžvelgė aptvarkytą magiškų gyvūnų priežiūros klasę: kalbų prisigėrusias tamsiai gelsvas sienas, negirgždančias Didžiojo tikmedžio grindis, nebylius suolus, spintas, iki kraštų prikrautas vadovėlių, jog įvairiausi popiergaliai čia vos tilpo; prieš klasę stovintį profesoriaus stalą (lyg kažkas šį galėjo pradangint balažin kur). Ir, žinoma, dulkių nė kvapo. Magiškų gyvūnų priežiūros klasė per daug niekuom neišsiskyrė nuo kitų kabinetų apart vieno dalyko - prieš mokinių suolus dešinėje dunksojo pravertos medinės durys.
Lorijanas, tyliai atsidusęs, sudribo kėdėje. Nors Škotijoj, kaip ir likusioje Europoje, rugsėjis buvo nepalyginamai šiltesnis, vaikino nevargino karštis. Tai buvo visai kas kita.
Dvidešimt vienerių metų hileris praktikantas nė nežinojo ką galvoti. Ar jis pamatys pažįstamus veidus?  Nenorėjo prisiminti praeities. Kraujas ir ašaros, šukės ir purvas, paslaptys ir lavonai, skausmas ir pyktis - du mūšiai, kuriuos norėjo ištrinti iš praeities.
Deja, nuo praeities toli nepabėgsi- jau vien tai rėkte rėkė Gyvenimas, kai sėdi dar kartelį Hogvartse, iš kurio prieš trejus metus išlėkei su popiergaliu, skelbiančiu, kad jau pabaigei mokslus.
Profesorius, dirstelėjęs į langą, atsistojo, pasičiupdamas nutrenktą lazdelę. Tikėjosi, kad mokiniai bus perskaitę jo nusiųstus laiškelius su rekomendacija apsirengti patogiais drabužiais, leidžiančiais bastytis po kalnuotas apylinkes.
Suskambus varpui ir mokiniams sugužėjus į klasę, Švilpynės vadovas prakalbo:
-Sveiki, jei kas dar prisimena, esu Igoris Lorijanas Greywindas ir šiemet jums dėstysiu magiškų gyvūnų priežiūrą,- sunėręs rankas ant krūtinės porino rudaplaukis,- Galite į mane kreiptis vardu, o dabar apie pamokas: jos vyks už portalo, todėl, jei kitą pamoką manęs klasėje neišvysite, eikite tiesiai į jį,- mostelėjęs ranka į medines duris davė nurodymus profesorius,- Taigi, kilkite iš savo vietų.
Paskutiniam mokiniui pradingus portale, profesorius, pasigriebė kažko prigrūstą krepšį ir jį užsimetė ant peties. Įžengęs į portalą, Igoris atsirado tame pačiame Biokovo kalnyne, Kroatijoje. Užnugaros ošė pušynas, nuo silpno, vos vos šaltesnio, vėjo lingavo žalva, gelsva augalija, iš po žemių kyšojo sunkūs, balkšvūs akmenys. Hogiečiai atsirado takelyje, netoli baltų plytų Vosac kalnų trobelės. Kur tik akys matė - stūksojo kalnų virtinė. Tačiau idilišką kalnų ramybę griovė netoli dauboje žolę skabantys magiškų gyvūnų banda. Jie priminė platapečių, ties pečiais nuo 1.75 centimetrų ūgio kalnų ožių, pumų, liūtų hibridus: sukti ragai, gelsvas, švelnus kailis, liūtų karčiai, minkštos, didelės letenos su lentais nagais, iš nasrų kyšojančios vieno sprindžio iltys. Tik ilgos uodegos, vijančios magiškus uodus ir kitus mažus kraujasiurbius, sakyte sakė, kad ir baugiai atrodantys padarai ne tokie ir pavojingi. Magiški gyvūnai buvo atsipalaidavę ir ramūs.
-Tai Derganai. Atrodo bauginančiai, tačiau jie yra geros širdies, taikūs visaėdžiai. Dėl kokių trijų magiškų savybių magizoologai vertina derganus?- paklausė Igoris, atsisukdamas į mokinius.

Sveiki visi. Klausimas paprastas - paminėkite tris magiškas savybes. Naudokitės fantazija.
EDIT: Teorinę dalį laikysiu iki penktadienio 21:00 valandos.

[Beatrice Mae Peck]

Kiek laiko praėjo nuo paskutinio vasaros vakaro iki šiandien - Beatrice atsakyti negalėtų. Pirmieji mokslo metų rytai turėjo įmantrią savybę - nelabai žinai kur, kada ir kodėl atsidūrei, nes nuleidęs galvą sekei grupę tokių pat išsiblaškiusių moksleivių. Verta paminėti apatijai atsparius pirmakursius, kurie savo žinių ir (kur kas labiau!) pažadėtų nuotykių ištroškusiomis akimis buvo pasiryžę tapti garsiais burtininkais.
Deja, pavydėtinas entuziazmas ilgai neužsibūna. Ši relikvija pereina naujai atėjusiai pirmakursių kartai, sunkdama likusius energijos lašelius iš vyresniųjų.

Staiga dingęs pilies pelėsių kvapas privertė Beatrice sugrįžti į šiandieną. Buvimas kalnuose merginą tik dar labiau suglumino - aplinka šiek tiek priminė Velso Snoudonijos kalnus, o tolumoje mėlynuojanti jūra paskatino mintimis grįžti į gimtąją pietinę Anglijos pakrantę. Tik dabar turėdama laiko Beatrice nužvelgė suglumusių, nustebusių ir besidžiaugiančių moksleivių veidus - ne kasdien gali mėgautis Kroatijos saule, ypač kai didžiąją dalį laiko praleidi dulkėmis ir drėgme atsiduodančioje bibliotekoje, ar bet kuriam kitam pilies kampely. Tai, kad profesoriaus būta jauno, paaiškino supratingą pamokos vietos pasirinkimą. Kas geriau, jei ne šviežius prisiminimus apie Hogvartsą turintis profesorius žinotų studentų prioritetus. Tik klausimas iškyla, kodėl jaunas žmogus ryžtųsi sugrįžti į mokyklą tik po kelerių metų pertraukos.

Rankomis bandydama nubaidyti uodus, besitaikančius į jos veidą, mergina išreiškė užuojautą ir solidarumą šalia buvusiems padarams. Vargu, ar uodegos užtenka nuvaikyti tokiam šūsniui kraujasiurbių. Bemojuodama ranka Beatrice netyčia užkliuvo kur kas jaunesnį berniuką, bet tik kaltai nusišypsojo be žodžių bandydama pasiaiškinti, jog tai tebuvo bandymas išgelbėti mokinuką nuo niežulio paausyje. Tas noras sudaryti gerą įspūdį visiems, net jei tai ir būtų pirmakursis, kurio veido jau po šios pamokos neprisimins, merginą dažnai priverčia elgtis keistai ir neapskaičiuotai. Ir ačiū profesoriui, tuo metu uždavusiam klausimą, kuris leido Peck išvengti šios nejaukios situacijos.
- Turbūt viena iš unikaliausių savybių apie derganus yra jų pienas. Dėl organizmo išskiriamų rūgščių pienas yra oranžinės spalvos - panašiai kaip begemotų, turinčių rožinį pieną. Taip pat jis turi gydančių savybių, yra naudojamas eliksyrų gamyboje. Derganai yra neatsiejama magiškųjų gyvūnų sociologijos dalis ir be galo įdomūs tai nagrinėjantiems burtininkams - šie padarai leidžia savo maistingu pienu maitintis ir kitų gyvūnų jaunikliams, taip užsitarnaudami saugų plėšresnių gyvūnų prieglobstį. Ir esu skaičiusi, nors jūs, profesoriau, galėtumėte tai patvirtinti ar paneigti, kad derganai geba teleportuotis mažu atstumu - ten, kur siekia jų pačių žvilgsnis.
Bekalbėdama Beatrice sugebėjo lėtai persigrupuoti prie kitų moksleivių, tarp kurių tuolab nė vieno nepažinojo. Laukdama įdomių atsakymų, ji atsisėdo ant šalia buvusio akmens ir įsmeigė žvilgsnį tik į vadovėliuose esančiose nuotraukose matytus padarus.

[Anmeya]

  Rausvi plaukai plevėsavo tai viename, tai kitame koridoriuje - tai Roana iš pradžių ėjo į Didžiąją salę, tada į biblioteką, į tualetą ir galiausiai Magiškų Gyvūnų Priežiūros klasę. Pabudusi gan anksti, Švilpynės prefektė spėjo perskaityti knygą iki pusryčių, tada su ta pačia knyga nupėdino pavalgyti, o tada į biblioteką. Tačiau viską šį laiką, kai Amneta nebeskaitė knygos, mergina galvojo apie du dalykus - kvidičą ir susapnuotą paskirstymą...
  Tądien baltaplaukė burtininkė stovėjo įprastoje eilėje ir laukė kol pasakys jos pavardę, laukti ilgai neteko - netrukus ji išgirdo „Roana Mirabetė Eimešvilė“, prasibrovusi pro kelis bendramečius, būsima pirmakursė atsisėdo ant kėdutės ir pajuto Paskirstymo kepurę. Šioji jau puikiai žinojo Eimešvilių giminę ir kaip mat pastebėjo, kad Mirabetė ne tokia kaip kiti giminės burtininkai, netrukus buvo paskelbtas verdiktas, ne Betei, o Eimešvilių giminei - „Varno Nagas“ sušuko rudoji ir pasigirdo plojimai bei šauksmai iš varnanagių pusės.
  Žaliaakė papurtė galva, juk tai tiesiog sapnas tiesa? Ji juk negali būti kažkokia tai Eimešvilė - ji Amneta ir viskas tuo pasakyta. Ji, kaip ir Gaja mokosi Švilpynėje, ji "tęsia" Amnetų prefektavimo tradiciją - iš pradžių Grifų Gūžtos prefekte buvo Claudie, dabar Jasmine, o Roana prefektauja Švilpynėje ir užleis vietą Gajai, kai pati baigs mokyklą. Moksleivė atsiduso, dabar ne laikas ir ne vieta galvoti apie tokius siaubingus dalykus - reikia susimąstyti apie kvidičą ir koledžo gerovę.
  Pasiekusi dalyko klasę, pravėrė duris ir įėjo į kabinetą. Žalios akys iškart pastebėjo atviras kitas duris ir privertė ilgaplaukę pagalvoti apie tai, kad pamoka vyks už mokyklos ribų.
  - Laba diena, profesoriau Igori, - pasisveikino ketvirtakursė ir atsisėdo ant vieno iš suolų bei šiek tiek pristumė jį arčiau stalo, žinojo jog ilgai sėdėti neteks, bet stovėti būtų nejauku. Vadovas šiandien neatrodė kažkaip neįprastai, jis visą šį laiką, kol buvo mokykloje, stebino jaunuolę. Pasitaisiusi savo patogų ir šiltą megztinį, patikrino ar šukuosena nesusigadino ir nusiėmė visai nederantį apsiaustą. Suskambus varpui, sukluso.
  Pakilo viena iš pirmųjų ir kaip mat nėrė į portalą - visapusiškai pasitikėjo Lorijanu Greywindu, nežinia kodėl, bet pasitikėjo. Šaltas vėjėlis privertė švilpę sudrebėti, tačiau prie naujos klimato zonos Roana priprato gan greit.
  Kalba apie derganus šiek tiek sudomino ją nebuvo didelė magiškų gyvūnų fanatikė, tačiau kai kuriais domėjosi.
  - Hm, galbūt magizoologai vertina derganus dėl jų unikalumo - šie gyvūnai puikiai sutaria su bet kuriais magijos ir žiobarų pasaulių gyvūnais. Taip pat, kaip minėjo panelė Peck, - kol kas nedrįso mažai pažįstamų moksleivių vadinti vardais, nenorėjo gadinti santykių, kurie dar nė nėprasidėjo, - šie gyvūnai greičiausiai nesibaido pasirūpinti kitų gyvūnų jaunikliais ir net gali jiems atstoti tėvus. Trečia savybė būtų ta, kad derganai yra vieni iš tų gyvūnų, kurie geba tapti nematomais? - Labiau klausiamai tarė, mat taškų koledžui reikėjo, tačiau vargu ar keturiolikmetė buvo ta, kuri galėjo taip lengvai juos rinkti, beveik nežinodama to kas dėstoma pamokose.

[Hope Džein Shilck]

Blondinė šį rytą pabudo gana anksti, todėl turėjo pakankamai laiko pasiruošti paskaitomis. Ją kiek sudomino profesoriaus pasiųsta žinia, kad reikėtų apsirengti patogiai. Todėl klastuolė dar ilgai stovėjo prie spintos svarstydama, kas jos gali laukti, kad galėtų kuo labiau priderinti aprangą. Tačiau nesugalvojus nieko ypatingo, blondinė tiesiog pasiėmė treningą ir jį užsidėjo. Tiesa, tas treningas nebuvo jau labai treninginis. Kiek subtilesnis. Taigi raudonų lūpų mėgėja šį kartą atsisakė raudono lūpdažio ir tik susiruošus patraukė iš kambario link Hogvartso kolidorių. Hogvartso kolidoriaus traukė tiesiai į pamoką, kuri jos niekada nežavėjo. Juokinga, bet mergina nelabai mėgo magiškų gyvūnų priežiūros pamokų, kadangi jai ne tik, kad ji nesisekė, bet ir visiškai nemotyvavo labiau įsigilinti.
Galiausiai, klastuolei pravėrus klasės duris ji kiek apsidžiaugė, kadangi ji išvydo naują profesorių. Naujas profesorius galbūt reiškia kiek kitokias pamokas?, - pagalvoji Hope, bet tiesa, ji niekada nekririkavo buvusios mokytojos pamokų, tiesiog ji galvojo, kad tai gal tai nauja klastuolės karjeros pradžia.
Blondinė kiek nedrąsiai linktelėjo profesoriui, taip pasisveikindama, ir patraukė į savo ypatingą vietą. Toliau nuo kitų. Ji kiek ir vėl bandė apsiriboti nuo kitų, kadangi jos draugo nebebuvo Hogvartse. Tiksliau jis buvo, bet nebeėjo su ja į pamokas.
- Portalas? - mergina labai tyliai su nuostaba sau sumurmėjo, kuomet išgirdo pamokos temą ir numatomas užduotis. Koks ten tiksliai profesoriaus vardas - ji nesistengė per daug gilintis, jos mintys tiesiog sukosi aplink portalo temą, nes tai tikrai sudomino.
Taigi, kuomet visi kartu patraukė per portalą, Hope patraukė paskui kitus. Ironiška, bet ji tikrai nenorėjo atsidurti kokioj nors ganykloj. Bet.. Bet tikriausiai taip nutiko. Nors ji išvydo kalnus, bet visa galybė ten besiganančių gyvūnų jai nekėlė malonumo. Kalnai mergaitei visada buvo asociacija su ramybe. Ramybe, kai tiesiog sėdi kur nors viršukalnėje ir mėgaujiesi tuo vėjaus glostymu. Taigi, kol kiti apžiūrinėjo aplinką, bandė pažaisti su gyvūnėliais, ji tiesiog atsisėdo ant žolės. Bet sulaukus profesoriaus klausimo, ji negalvoju pakėlė ranką.
- Derganai yra vertinami dėl savo kilnumo. Kodėl? Nes nors jie ir prisikiriami prie tų baisiasniųjų gyvūnų, bet jie visada elgsis su tais pagarbiai, kas su jais elgsis pagarbiai. Antra sąvybė - supratingumas. Juokinga, bet jie visada mėgsta klausytis ir supranta mus - burtininkus. Jie jaučia kada mums liūdna, kada mes linksminamės. Tad nenustebkime jei jie pabandys prisiglausti, kuomet mūsų akyse kaupsis ašaros. Na, o ir kita magiška sąvybė - gydymas. Jų ašaros gali sustiprinti imunitetą.
Mergaitė nutilo ir tiesiog pasidavė. Ji sakė viską, kas šovė pirmiausiai į galvą, kadangi ji tikrai neskaitė apie juos knygose ir tikrai neketino skaityti. Taigi nusprendė, kad bus taip kaip bus.

[Wrena Alder]

 Į vieną iš pamokų, kurioje tikėjosi nenaudoti lazdelės, mažoji Wrenutė keliavo bandydama suvokti, ką bendro turėjo buvusi prefektė Melijandra su naujuoju Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros profesoriumi Lorijanu Greywindu, kaip girdėjo paskelbiant Didžiojoje salėje. Juk skyrėsi tik galūnė - prefektė Lorijan ir profesorius Lorijanas, tačiau ramybės nedavė ir tai, jog naujasis mokytojas turėjo dvi pavardes, o kiek gyveno tarp žiobarų, dvi pavardes turėdavo tik ištekėjusios moterys, kurios norėdavo turėti ir jų vaikystės mergautinę pavardę. Na, gal burtininkų pasaulyje viskas kitaip ir jie turi daugiau nė vieną pavardę dėl to, kad tiesiog patys to nori, o gal norintys įrodyti, kad nežada su niekuo tuoktis?
 Apie šį bei tą pamislijusi švilpiukė atėjo į koledžo vadovo klasę ir vos spėjus atsisėsti keliavo pro portalą pakankamai drąsiai, nes tikėjo, kad jei būtų buvę kas nors baisaus ir žiauraus, profesorius Igoris būtų pasaugojęs bent jau savo koledžo mokinukus ir neleidęs jiems ten įžengti.
 O atsidūrė ji visai kitur, tarp kalnų, tad apsidžiaugė, jog mokyklinę uniformą iškeitė į patogias kelnes, palaidinę su nupieštais drugeliais ant pilvo bei plonytį megztuką, dėl kurio naudingumo abejojo, tačiau vis vien persimetė per ranką.
 -Derganai,- susipynus liežuviui vos nesakė ,,degradai", tačiau tuojau pat jį atpainiojo ir aklbėjo toliau.- yra beprotiškai taikios būtybės, leidžiasi myluojami bei niurkomi, tad juos mėgsta vaikai, derganai yra naudojami terapijoms kaip kokie šunys, arkliai ar delfinai. Taip pat, dažnai rengiamos būtent šių gyvūnų parodos, mat jie sugeba vienoje vietoje išstovėti labai ilgai, tad vertintojai gali juos gerai apžiūrėti. Ir trečia... Trečia - jei pamatysi verkiantį derganą ir jo ašarą sugausi į buteliuką bei tą buteliuką nešiosis koks nors žmogus, kuris yra nervingas ar turi problemų su psichika, jam pagerės ir taps laimingesniu, sveiks.
 Supratus, kad turbūt labiausiai iš visų nusišnekėjo, prisiminė, jog apie Igorį kažką minėjo Kajus, tad pagalvojo, jog jau spėjo prisidaryti gėdos prieš jam svarbų žmogų.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Išklausęs iki galo mokines, Igoris prabilo:
-Taip, derganai duoda pieną, kad būtų saugūs, jie puikiai su kitais magiškais ir žiobariškais gyvūnais, nes žino - kam pyktis su kitais, jei tik tai periveda prie ankstyvos mirties? Jie rūpinasi kitais jaunikliais, šiems tampa naujais tėvais, nes žino, kaip sunku tam vienam jaunikliui išgyventi. Taip, derganai yra kilnūs, supratingi, beprotiškai taikūs - magizoologai, ką jūs dabar pasakėte viską žymiai sutrumpina ir išskiria pirmąją savybę - mąstyseną panašią į žmogaus. Jūs šią savybę savaip paminėtoje ir esate teisios. Magiškoje gamtoje yra tik magiškų gyvūnų grupė, kuri gyvenanti kalnuose, mąsto kaip žmonės - tai raguotaletenių grupė. Jei iki galo pažinsite derganus- pažinosite ir visus kitus likusius magiškus gyvūnus, atsovaujančius šiai grupei.
Panelės Peck, Shilck, Alder, minėjote, kad derganai turi gydymo savybę ir esate iš dalies teisios. Kalnuose sunku susirasti vandens, todėl derganai privalėjo prisitaikyti prie aplinkos ir tapti visadėdžiais. Tačiau gaunamo vandens iš augalų ir mėsos neužteko, todėl per ilgą laiką jie įgijo naują savybę - jausti ir surasti magiško vandens telkinius. Šią savybę magizoologai laiko antrąją, kurią vertina labiausiai. Šios savybės dėka derganai įgijo gydymo savybę, kurią jūs ir paminėjote. Deja, jūsų paminėtoji savybė nėra įtraukta į trejetuką,  nes derganai retai iki galo išgydo žmones.
Trečiosios savybės visos keturios teisingai nepaminėjote. Derganai nemoka teleportuotis,  tapti nepatomais, jie nėra kantrūs stovint vienoje vietoje, nors ir supranta, kodėl jie turėtų būti tokie ir dėl to šių magiškų gyvūnų parodos nėra rengiamos.
Derganai moka skaityti žmonių mintis- tai trečioji savybė ilgą laiką maišyta su empatija,  nes manyta, kad derganai yra beprotiškai empatiški. Todėl, panele Shilck negaunate visų dviejų taškų. Visos gaunate po vieną tašką,- Igoris baigė kalbėti ir mostelėjo ranka sekti paskui jį. Profesorius vedė prie derganų,- Šiandien praktika bus tokia: kaip žinote, derganai yra supratingi, ir skaitys jūsų mintis, kai tik prieisite prie jų. Vienas derganus jus pasirinks. Nebijokite - derganai nesrinks jūsų, jei jo dydžio bijote, pasirinks tas, kuris supras, kad jo nebijote. Užlipę ant nugaros prasidės jūsų užduotis - pagal žemėlapyje sužymėtus taškus turėsite kartu su derganu surasti užkerėtus aštuonis odinius vandens maišelius, pažymėtus tik jums vienam priskirtu ženklu. Jums duotame žemėlapyje bus nupieštas jūsų ženklas. Per, prieš žygį turėsite ne tik surasti maišelius, bet ir pažinti savąjį derganą. Po žygio, atvykite šią vietą, ji žemėlapyje pažymėta baltu tašku ir grižę į klasę turėsite man papasakoti kokios dergano savybės jums labiausiai įstrigo į atmintį,- taip kalbant, Igoris sustojo prie bandos. Išsitraukė iš krepšio žemėlapius ir padalino,- Žemėlapyje bus sužymėtos teritorijos ribos, žiobarų neišvysite. Nepamirškit- tai ne lenktynės ir derganus jojant bus lengva suvaldyti - jie darys tai ką jūs garsiai pasakysite ar ištarstite mintyse. Jie paklusnūs, nes išdresiruoti. Galite ieškoti vieni arba grupelėse po du ar tris, tada turėsite pasirinkti vieno ženklo maišelius, kuriuos ieškosite. Turite dvi valandas. Jei reiks pagalbos - pasinaudokite periculum - sukelsite žiežirbas nuo burtų galiuko. Sėkmės.

EDIT: Praktiką dar palaikysiu iki spalio 7 dienos vakaro. Iš jūsų laukiu mažiausiai trys postų. Naudokitės fantazija, bet nepamirškite šių faktų, kurie galbūt jums pasirodys elementarūs, kad jūsų postai taptų pilni fantazijos ir su truputėliu logikos:
Kalnuose būna vietų, kuriose joti neįmanoma ir tenka nulipti nuo kieno nugaros, šiuo atveju - dergano nugaros.
Lipant nuo kalno privaloma eiti vingiuotai, jei nenori kūlversčiais nusiridenti ar nučiuožti ant sėdynės žemyn per akmenis.
Yra galimybė lipant žemyn paslysti nuo žolės ir birių akmenukų.
Kroatijoje saulė anksti nusileidžia, tad per dvi valandas, ji dar nenusileis.
Kalnų viršūnėse šalčiau, nei kalno papėdėje.
Takeliai sauri ir akmenuoti.

Ženklus patys sugalvokite.

[Anmeya]

Neatrodo, kad Roana atsakė visiškai teisingai. Jaunoji burtininkė atsiduso ir mestelėjo žvilgsnį derganų link - išgirdus praktikos užduotį, žalios akys išsiplėtė iš nuostabos. Joti ant derganų lyg jie būtų žirgai? Jėzau Marija su Marijukais, negi taip galima? Šie sutvėrimai neatrodo "pritaikyti" jodinėjimui.
Suprasdama, kad nelabai turi kito pasirinkimo - negaus taškų jei nepadarys užduoties, o tai savaime suprantama - blogai. Priėjusi prie arčiausiai esančio dergano, pažvelgė į jį. Labas pasisveikino su juo mintyse, šis nors ir atrodė lygiai taip pat kaip kiti, neatrodo jog buvo susirūpinęs nelauktų svečių apsilankymu ar net buvo laimingas. Pajutusi užsimezgusi ryšį, paglostė gyvūną ačiū. Užlipusi ant gyvūno nugaros, kuri pasirodė esanti minkštesnė nei atrodė iš pradžių, pažiūrėjusi į žemėlapį, kurį pasiėmė iš Igorio prieš prieinant prie dergano, kiek sutriko. Keturiolikmetė visai nemokėjo orentuotis vietovėje kai nežinojo kur yra bent jau šiaurė. Gal tu geriau žinai kur rasti šias vietas, mielas dergane? paklausė jo Roana ir oho - šis pajudėjo iš vietos - kiek Roana suprato šis ją atsuko šiaurės link. Greitai sužiūrėjusi kur kas turėtų būti, įsikibo į mišrūną ir pajudėjo arčiausio vandens maišelio link. Netrukus iš po sniego naujasis bičiulis ištraukė maišelį su saulės ženklu. Pirmasis buvo rastas, pajudėjus antrojo link įvyko tas pats - vėl magiškasis sutvėrimas rado maišelį ir jos rankose jau buvo ir antrasis.

[Wrena Alder]

 Vos vienas taškelis į Švilpynės sąskaitėlę. Tačiau vis dėl to bent vienas, tad mažoji Alder atidžiai klausėsi vadovo - gal ką svarbaus pasakys, gal kas nors padės atlikti užduotį... Trečiakursė nežymiai linktelėjo iškausiusi kalbos, bet pati visiškai nenutuokė ką čia išvis reikia daryti, lyg būtų viskas pro ausis įėję ir išėję. Informacija smegenis pasiekė tik po dešimties sekundžių, kai pamatė, jog Roana jau pradeda atlikti užduotį. O gal..? Vis dėl to į poras nesiprašė, nes nenorėjo trugdyti.
 Giliai įkvėpė ir iškvėpė, tada, gavusi žemėlapį, patraukė prie bandos.
 -Sveikučiai,- pasisveikino balsu, nors ir žinojo, kad šie geba skaityti mintis. Tiesą sakant, šių gyvūnų kiek prisibijojo, mat jie dar buvo nematyti. Wrenutė labiau prisileisdavo pažįstamos rūšies gyvūnus. Pavyzdžiui - šunis ir kates. O derganai atrodė pikti, o dar tos iltys... Lyg būtų kraujasiurbiai vampyrai, tik laukiantys, kada Alder nusisuks ir galės smeigti jai į kaklą ir išsunkti iki paskutinio kraujo lašo. Ne ne ne... Mintyse sumurmėjo ir atsitraukė per porą žingsnių, lyg tai juos gelbėtų. Bandyk galvoti kažką pozityvaus arba neutralaus. Tvardykis, Wrena, tvardykis.
 Mergaitė vėl prisiartino ir netyčia, vienam iš derganų pajudėjus, užsižiopsojo ir netyčia užmynė ant kojos.
 -Ak, atleisk, aš tikrai nenorėjau!- tikino gyvūną drebančia rankele perbraukdama per jo liūtiškus karčius. Gyvūnas atrodė didesnis nei visi kiti, tačiau turėjo nuostabias gilias akis, kurios, rodos kažko ir laukė.
 Bet Wrena nebūtų buvusi Wrena, jei nesusirastų kito gyvūno. Aš jų nebijau. Aš jų nebijau... Vienas iš smulkesnių hibridų jai atrodė labiau prie širdies, tad trylikametė lėtai prisiartino prie jo. Sveikutis. Tu atrodai mielesnis už kitus. Pradėjo, bet netrukus susivokė, jog ir kiti tai girdėjo, todėl šitas derganas greičiausiai vienintelė galimybė atlikti užduotį. Raganaitė jau kiek drąsiau ištiesė savo rankutę, norėdaba paglostyti šią nuostabiąją faunos dalį. Tik paskutinę sekundę stabtlėjo. Ar... Ar galiu tave paglostyti? Švilpė pagalvojo, jog greičiausiai šis gyvūnas neatsakys, nes nemoka kalbėti, tačiau šyptelėjo, pajutusi minkštą kailį po ranka. Ar man padėsi? Gyvūnui nepabėgus, mergaitė apsižvalgė. Derganas buvo per aukštas tam, kad ant jo užsiropštų, tad nusprendė, jog tai bus ir kaip mažas įsitikinimas ar gyvūnas nori su ja bendradarbiauti. Aš ant tavęs neužlipsiu, sek paskui mane.
 Tikėjosi, kad jis liks vietoje, arba pabėgs, tačiau didžiausiam mokinės nustebimui, patraukė paskui ją. Raganaitė priėjo prie didelio akmens ir žvilgtelėjus į dar nuostabesnes nei to didžiojo dergano akis, užlipo ant akmens, o tada - ant dergano. Norėčiau žinoti tavo vardą. Hogvartsietė kiek patogiau įsitaisė. Ar tau patogu? Na ką gi, keliaujam. Mintyse tarstelėjo ir išsiskleidusi žemėlapį bandė susivokti kur kas yra.

[kablelis]

Stevie į pamoką atėjo labai nenoromis. Nors gyvūnus mergaitė mėgo, šios pamokos jos nesudomino. Vis dėlto pamačiusi naują profesorių, Stevie visai apsidžiaugė Tikėjosi, kad šiais metais pamokos bus bent kiek įdomesnės. Nepaisant to, kad teorinis klausimas buvo gana įdomus, Stevie net nebandė atsakyti. Visą laiką galvojusi apie kažką, mergaitė atsitokėjo tik tada, kai profesorius pristatinėjo praktiką. O ši Stevei pasirodė gana įdomi. Tad entuziastingai paėmusi žemėlapį grifiukė patraukė prie baisokai atrodančių gyvūnų. Norėčiau jų nebijoti. Norėčiau, kad prie manęs prieitų kuris nors ir iš karto mane pasirinktų svarstė mergaitė, nors į galvą lindo mintis, kad ji, ko gero, bijos absoliučiai visų derganų ir liks kvailės vietoje, nes nė vienas gyvūnas jos nepasirinks. Vis dėlto priėjusi arčiau derganų trečiakursė pamatė, kad nėra jie jau tokie baisūs. Jie netgi atrodė gana mieli. Prieš eidama išsirinkti gyvūno, Stevie žvilgtelėjo į žemėlapį ir pamatė, kad jai tekęs ženklas yra keista akis. Jis mergaitei kažkodėl nepatiko, ji net nusipurtė. Tačiau nebuvo, ką daryti, kas kliuvo, tas kliuvo.
Grifiukė prisiartino prie artimiausio dergano, tačiau jai nepatiko jo spalva. Matyt, tą pajutęs gyvūnas mandagiai pasitraukė. Stevie net susigėdo.
- Atsiprašau, - tyliai sumurmėjo ji ir patraukė link kito, gerokai tamsesnio. Jis nebuvo labai didelis ir kažkuo iš karto patraukė Stevies dėmesį. Mergaitė atsargiai patraukė link to dergano ir labai apsidžiaugė, kai šis prisiartino.
- Labas, - pratarė Stevie. - Nori dirbti kartu?
Jai pasirodė, kad derganas šiek tiek linktelėjo galva, tad nuėjo šiek tiek toliau, mintimis kviesdama derganą sekti iš paskos. Gyvūnas klusniai atėjo.

[Matthew Turner]

Matthew sunkiai atsiduso. Ir vėl atėjus į pamoką reikia kažkur iš karto persikelti. Ir dar kitą kartą profesoriaus gali net nerasti... Kodėl negalime tiesiog sėdėti klasėje? Ir ko aš čia iš viso atsivilkau? Ne su pačiomis šviesiausiomis mintimis antrakursis įžengė į portalą. Dėl šios priežasties jis į teorinį klausimą nieko neatsakė - buvo pernelyg užsiėmęs piktinimusi. Vis dėlto net jeigu būtų bandęs, kažin ar būtų atsakęs teisingai, nes, žinoma, žodį "derganai" girdėjo pirmą kartą gyvenime.
Ko gero, tokio žiobaro kaip aš nė vienas iš jų neprisileis pagalvojo Matthew, išgirdęs praktinę užduotį. Tai berniukui būtų visai patikę, nes jis nedegė entuziazmu kažką daryti. Deja. Jau pats pirmas gyvūnas, vos pamatęs besiartinantį Matthew, priėjo ir pasiprašė glostomas. Antrakursis tą ir padarė, tačiau nesugebėjo mintimis perteikti nenoro dirbti - gyvūnas jam patiko.
Grifiukas buvo pamiršęs pasiimti žemėlapį, dėl to teko nueiti dabar. Jis nenorėjo, kad kas nors nugvelbtų jo derganą, tačiau suprato, kad jeigu paprašys, gyvūnas seks iš paskos. Tad mintyse pasakęs, kad derganas turėtų sekti paskui, Matthew grįžo prie profesoriaus ir pasiėmė žemėlapį. Nė nežvilgtelėjęs į jį užlipo ant dergano ir iš lėto nujojo. Matthew pirmiausia norėjo šiek tiek apsiprasti su gyvūnu, tada jau pradėti atlikinėti užduotį. Po kiek laiko berniukas pasijuto esantis pasiruošęs, tad pradėjo tyrinėti žemėlapį.

[kablelis]

Nors derganas atrodė be galo taikus, Stevie ilgokai nesiryžo lipti ant jo nugaros. Ko gero, gyvūnas tą pajuto, nes atrodė visiškai ramus ir netgi bandė šiek tiek sulenkti kojas, kad mergaitei būtų lengviau užlipti. Galiausiai grifiukė įsidrąsino ir užsiropštė. Pasirodo, tai nebuvo labai sunku. Tuo labiau, kad derganas buvo labai draugiškas ir, atrodo, norėjo turėti raitelę. Šiek tiek apsipratusi su buvimu ant gyvūno nugaros Stevie dar kartą nužvelgė žemėlapį. Ji gerai gaudėsi žemėlapiuose, tad tikėjosi, kad ši praktinė užduotis nebus labai sunki - o, atrodo, turėtų būti visai įdomu.
Galiausiai Stevie išjojo. Pasak žemėlapio, pirmasis radinys turėtų būti gana netoli, bet gali tekti landžioti tarp uolų. Tai grifiukei patiko. Panašu, kad teks kažkada nulipti nuo dergano nugaros, nes į kai kurias vietas gyvūnas akivaizdžiai nueiti negalės, tačiau jis buvo toks paklusnus ir draugiškas, kad Stevie baimės nejuto. Tarsi būtų apsvaigintas - tokia mintis šmėkštelėjo mergaitės galvoje. Vis dėlto ji stengėsi apie tai negalvoti, o pamažu artinosi prie pirmosios vietos, kur turėtų būti vandens maišelis. Atsargiai sustabdžiusi derganą, trečiakursė nulipo ir mintimis paliepė jos palaukti.
Stevie gana sunkiai užlipo ant kažkokios uolos luito ir netrukus rado pirmąjį vandens maišelį. Tik grįžusi prie gyvūno mergaitė pagalvojo, kad tai buvo gana keista, kad ji taip lengvai rado maišelį. Ir tada suprato, kad, ko gero, vietą, kur jis bus, jai kažkaip perteikė derganas. Oho, ačiū! pagalvojo Stevie ir vėl užlipo derganui ant nugaros. Antrasis maišelis, pasak žemėlapio, buvo visai netoli, tačiau netrukus keliukas pasidarė toks siauras, kad mergaitė nutarė verčiau vėl nulipti ir vestis derganą. Ji taip ir padarė.
Stevei atrodė, kad maišelis turi būti už gerų dvidešimties metrų, tačiau gyvūnas staiga sustojo ir pradėjo uostyti orą ir netrukus atsargiai patraukė link kažkokio apdžiūvusio krūmo. Netrukus jis ištraukė maišelį. Patikrinusi ženklą, grifiukė pamatė, kad maišelis yra skirtas jiems. Susiraukusi Stevie pažvelgė į žemėlapį ir gūžtelėjo pečiais: taip ir nesuprato, ar ne iki galo suprato, kur turėjo būti maišelis, ar vieta pažymėta ne visiškai tiksliai.
Daug negalvodama Stevie vėl užsėdo ant dergano nugaros - kelias šiek tiek praplatėjo - ir lėtai nujojo toliau.

[Anmeya]

 Pagal žemėlapį toliau reikėjo leistis nuo kalniuko žemyn. Paprašiusi dergano, kuriam jau spėjo duoti Damiro vardą, nulipo. Parodžiusi Damirui sekti paskui, atsargiai pradėjo leistis, tačiau Roana yra Roana, nors nėra kerėpla tačiau kūliais pradėjo verstis žemyn. Merginą sustabdė Damiras, spėjęs sugriebti jaunuolę už palto. Nusivaliusi visą sniegą, rausvaplaukė sudrebėjo - dalis sniego pateko po rūbais. - Ačiū. - Padėkojo derganui, mat vargu ar greit būtų sustojusi. Prisilaikydama už naujo bičiulio karčių, nuėjo tolyn. Netrukus buvo surastas ir trečiasis maišelis, pažymėtas saulės ženklu. Dar daugiau nusileidus nuo kalno buvo rastas ketvirtasis maišelis. Liko 4 maišeliai pažymėjo mintyse mergaitė. Ar sugebėtum užlipti atgal jei atsisėsčiau tau ant nugaros? žibančiom akim pažvelgė į sutvėrimą ketvirtakursė ir netrukus užsiropštė gavusi sutikimą. Pakilus atgal, teko leistis į kitą kalno pusę, neberizikuodama iškart leidosi prisilaikydama už Damiro. Paėjusi vos matomu takeliu dešinėn, dergano pagalba rado penktąjį maišelį. Užduotis buvo lengvesnė nei Amneta tikėjosi. Penki maišeliai jau buvo rasti.

[Beatrice Mae Peck]

Visai patogiai sėdėdama ant akmens, šeštakursė įdėmiai klausėsi profesoriaus. Derganai iš tiesų pasirodė visai įdomios būtybės, tačiau paskutinioji koledžo vadovo paminėta savybė sukėlė merginai daugybę klausimų. Jei šie padarai gebėjo skaityti mintis, ir net suprasti ką mes sakome, ar tai reiškia, kad jie supranta visas kalbas? Jie šiuo metu yra Kroatijoje, tai jie suprastų kroatų kalbą kur kas geriau nei kitas? Iš tiesų derganų empatijos savybė atrodė kur kas aiškesnė nei kalbos supratimas. Emaptija - tai universalus jausmas, taigi galima išreikšti baimę, pavojų ir džiaugsmą, tačiau kalba - socialinis konstruktas, varijuojantis tarp šalių ir kultūrų. Jei jie suprato ne pačių žodžių esmę, o jų intonaciją, tai irgi labiau primintų empatiją, o ne kalbos suvokimą. Negalėdama šio fakto suprasti, mergina nenoriai atsistojo ir paliko spėtą prisijaukinti akmenį.
Kaip ji nedegė didžiausiu noru bendrauti su žmonėmis, tai panašiai Beatrice jautėsi ir su gyvūnais. Ir dar betrūko, kad to gyvūno tariamai būta mokančio skaityti jos mintis! Kur kas labiau ji mėgo augalus, skruzdes, driežus ir amfibijas. Laikydama žemėlapį rankose, Peck priėjo prie likusių derganų ir nužvelgė visus laukdama, kol vienas iš jų pasirinks Beatrice. Jei jau mintis mano skaityti mokat, puikiai žinot, kad aš nė vieno iš jūsų nenoriu. Tai turbūt prieis tas, kurio minčių skaitymo įgūdžiai ne tokie ištobulinti.
Laimei ir deja, net keli derganai lėtai prižingsniavo prie jos. Jei čia bus jūsų bandymas įrodyti, kad esat verti dėmesio ir man patiksit, tai pasiruoškit nusivylimui. Pavarčiusi akis, Beatrice pažvelgė į žemėlapį ir surado arčiausiai buvusį susiraičiusios gyvatės simbolį.
- Tu,- pirštu dūrė į dėmelėmis ant ausų pasipuošusį gyvūną. - Ten,- parodė ranka į takelį ir nužengė pirma. Ant padaro tikrai nelips. Jei jis neseks paskui, problemos mergina neturės ieškodama vandens maišelių pati.

[kablelis]

Oras buvo puikus, užduotis įdomi ir ne per daug sudėtinga - ko daugiau norėti? Stevie pasišvilpaudama lėtai jojo link trečiojo maišelio. Kiek suprato iš žemėlapio, jis buvo kiek tolėliau, tačiau kelias nenusimatė sudėtingas. Dėl to grifiukė beveik nė nežiūrėjo, kur joja. Tačiau netrukus derganas užlipo ant kažkokio akmenuko ir susvyravo. Stevie nuslydo ir nukrito skaudžiai užsigaudama koją.
- Auč! - riktelėjo ji. Tačiau netruko pajusti gyvūno perteikiamą atsiprašymą ir užuojautą. Tai neleido mergaitei supykti, tad ji nusišypsojo gyvūnui ir patraukė ieškoti maišelio. Šį kartą labai pravertė dergano gebėjimas rasti vandenį. Mergaitė ieškojo maišelio tarp dviejų olų, tačiau gyvūnas pajuto vandenį esant vienoje iš jų ir netrukus jis vandenį rado.
- Puiku, taip veikia komandinis darbas, - apsidžiaugė Stevie ir patraukė toliau. Ji pamatė, kad kiti du maišeliai bus visai arti vienas kito, aukščiausioje vietoje, į kurią reikės įkopti.
Kol įkopė į kalną, Stevie gerokai sukaito: pasitaikė nemažai atkarpų, kuriose teko eiti pėsčiomis ir vestis derganą. Tačiau vos sustojo ieškoti ketvirtojo maišelio, pajuto, kad čia yra gerokai vėsiau. Supykusi ant savęs už aplaidumą, kad nepasiėmė nieko šiltesnio apsivilkti, grifiukė bandė surasti maišelius kuo greičiau. Mintyse ji pasiūlė derganui ieškoti penktojo, kol ji ras ketvirtąjį. Tačiau gyvūnas netrukus atėjo nešinas penktuoju ir greičiau už mokinę rado maišelį.
Ką gi, liko sunkiausia dalis - nusileisti žemyn mintyse pasakė derganui Stevie. Tačiau ten bus gerokai šilčiau.
Derganas suprato, kad mergaitei šalta, dėl to ji netrukus pajuto prašymą atsigulti gyvūnui ant nugaros. Stevie atsargiai tą padarė ir pajuto, kad taip gerokai šilčiau. Ačiū!
Leidžiantis žemyn sunkiausias nusimatė septintasis maišelis. Šeštąjį Stevie rado nesunkiai: atrodė, kad jį netyčia (o gal tyčia?) kas nors numetė tiesiai ant kelio. Stevie net pamanė, kad koks nors kitas mokinys, beieškodamas savojo, numetė jai priklausantį maišelį. Tad grifiukė jį paėmė.
Tačiau koją vis dar skaudėjo, dėl to prieš kylant į septintojo maišelio paieškas Stevie nusprendė šiek tiek pailsėti. Ji prisėdo ant šaltos ir akmenuotos žemės, pasiūliusi derganui prigulti šalia. Gyvūnas neatsisakė.

[Matthew Turner]

Matthew nebuvo patenkintas sau kliuvusiu ženklu - Mėnuliu. Mėnulis berniukui siejosi su naktimi. O naktimis reikia miegoti. Ne jodinėti po Kroatijos (kur tai yra iš viso?) kalnus. Tačiau užduotį atlikti reikėjo, jeigu jau atsivilkau į pamoką... tad Matthew pradėjo ieškoti pirmojo maišelio.
Grifiukas nuoširdžiai tingėjo ką nors daryti. Bandė apie tai negalvoti, nes įtarė, kad tokie jausmai nepaskatins dergano stengtis. Tačiau apie nieką kita Matthew galvoti nesugebėjo. Galiausiai jis mintyse pasakė gyvūnui: Atsiprašau. Aš tikrai nesitikiu, kad tu atliksi visą darbą už mane. Aš tiesiog pavargęs... Esame komanda, tad turime dirbti kartu.
Grifiukas lėtai nujojo link pirmojo maišelio, kuris, pasak žemėlapio, turėjo būti paslėptas kalno papėdėje, net nepradėjus kopti. Matthew ieškojo maišelio už akmenukų krūvos, tačiau netrukus derganui pasisekė atlikti šį darbą: maišelis gulėjo paslėptas mažoje oloje.
Puiku nusišypsojo gyvūnui Matthew. Kiti trys maišeliai buvo išskirstyti maždaug vienodais atstumais iki pat kalno viršūnės. Jeigu Matthew gerai suprato žemėlapį (o visai realu, kad ne), ketvirtasis maišelis turėtų žymėti pačią aukščiausią kalno vietą. Žinoma, keliukas buvo vingiuotas ir siauras, juk tai buvo kalnų keliukas. Tačiau Matthew, gyvenime nebuvęs kalnuose, tuo buvo itin nepatenkintas. Jam atrodė, kad galėtų tiesiog lipti aukštyn ir tiek. Tačiau po to, kai dergano koja kelis kartus slystelėjo ant akmenukų ar drėgnos žolės, berniukas suprato, kad geriau yra neskubėti.
Antrąjį maišelį jiedu rado nesunkiai, tačiau netrukus po to Matthew teko nusėsti nuo dergano ir pakviesti jį eiti kartu. Tačiau gyvūnas kažko išsigando ir labai nenorėjo sekti berniukui iš paskos. Nieko neatsitiks, pavojingų gyvūnų čia nėra galvojo Matthew, tačiau jam prireikė nemažai pastangų, kad įtikintų derganą eiti kartu. Pėsčiomis teko eiti iki pat trečiojo maišelio. Jį rado Matthew. Netrukus po to kelias pasidarė nebe toks status, tad buvo vėl galima joti. Užlipęs į kalno viršūnę grifiukas pažvelgė į žemėlapį. Derganas atrodė gerokai sutrikęs. Panašu, kad jo bus prajota pro maišelį... Matthew nusikeikė ir apsisuko grįžti atgal.
Laimei, maišelis nebuvo labai toli ir derganas nesunkiai jį rado.
Ką gi, pusė atlikta pagalvojo Matthew, norintis kuo greičiau viską atlikti. Dėl to, pamatęs, kad likę maišeliai yra gana žemai, nutarė joti greičiau. Tačiau Matthew pradėjo pernelyg skubėti: keliukas netrukus vėl pasidarė netinkamas joti, tačiau antrakursis to nepaisė. Jis jojo ir dargi gana greitai. Netrukus derganas paslydo ant kažkokių akmenukų. Ilgokai slydęs žemyn gyvūnas pagaliau sustojo. Tačiau jis tą padarė labai staigiai ir Matthew neišsilaikęs nuslydo nuo gyvūno ir dar gerokai paskrido į priekį, kol galiausiai skaudžiai plojosi ant žemės. Kurį laiką Matthew negalėjo net pajudėti. Galiausiai, suprasdamas, kad, ko gero, užduoties baigti nepavyks, šiaip ne taip iškėlė lazdelę ir išspaudė:
- Periculum...