0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 74
  • Taškai:
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #45 Prieš 2 mėnesius »
Čia jis svaigsta? Būsimasis St. Just miestelio valdytojas nusišneka? Ne, akivaizdu, kad šitai žiobarei negerai su galva. Deklanas su užuojauta nusišypsojo. Na, atrodė taip, tarsi jis žiūrėtų į kokį išsigimusį žmogų, kuriam trūksta rankos ar kojos. Taip, dabar berniukui tikrai pagailo šitos mergiotės. Bet tai, žinoma, nereiškė, kad jis ją staiga pamėgo.
- Ir kaip tu čia atsidūrei, jeigu akivaizdžiai esi nesveika? Tavo vieta ligoninėje, - metė jis. Tada teko atmušti kerus. Na, bandyti atmušti, mat staigiai kilstelėjus ranką spindulys išties atšoko, tačiau pataikė tiesiai pačiam Deklanui į kojas. Burtažodžio berniukas nežinojo, bet netruko suprasti jo poveikio - kojos pradėjo nevaldomai judėti. Tai buvo tiesiog siaubinga - kaip šita drįsta jį užkeikti?! Laimei, lazdelė neiškrito iš rankos, ir vis dar nesuvaldydamas kojų grifiukas sugebėjo nukreipti ginklą į pasipūtusią vištą ir riktelėti:
- Rictusempra!
Pats ir toliau šoko, bet vylėsi, kad netrukus nukentės ir ta prakeikta žiobariūkštė.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 211
  • Taškai: 9
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #46 Prieš mėnesį »
Mendel tiesiog pakęsti negalėjo tokios jo išraiškos, tokio žvilgsnio. Norėjosi sušukti, kad taip nežiūrėtų, kaip į kažkokį padarą. Ji taip dėbsotų į tarakoną ar kokią blakę. Bet ne, neparodys, kaip šitai nervina ir erzina ir pykdo.
- Gal jau imkis veiksmų nešnekėjęs nesąmonių? - Šaltai rėžė nesiruošdama veltis į žodžių karą su šiuo berniūkščiu.
Vaikėzas pasileido šokti per kambarį ir Letė norėjo jam paploti į taktą. Jautėsi patenkinta, bet niekaip neišsidavė kaip džiūgauja matydama jį šokant. Vietoj to vos jam pradėjus burtažodį krito ant žemės ir nusirito po stalu. Kad kerai nepasiektų. Ji žinojo, kad yra kažkokie skydiniai kerai, jau praeitais metais apie tai mokėsi per apsigynimą nuo juodosios magijos. Bet kažkaip patikimiau atrodė išsisukti kitokiu būdu.
- Ir ką dabar darysi šokėjėli? - Pašaipiai paklausė. Žinojo kaip numalšinti burtus, bet nei nemanė to jam sakyti. Pats pasidarys didysis grynakraujų dinastijos palikuonis. Nutarusi jo nesigailėti iš po stalo šovė kitus kerus.
-Densaugeo. - Sušnabždėjo, nes nenorėjo, kad jis išgirstų, jog Leticija vėl keri. Ir aišku negalėjo būti tikra, kad iš savo slėptuvės pataikys į taip judantį berniuką.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 74
  • Taškai:
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #47 Prieš mėnesį »
Šita erzino vis labiau, tad Deklanas su kylančiu nekantrumu laukė dvikovos pradžios. Ji, tiesa, buvo visai ne tokia, kokios berniukas tikėjosi - žiobarei pasisekė kerai, o ji pati sėkmingai išsisuko. Žinoma, kerų neatmušė, o tik pabėgo. Deklanas vis dar šokdamas garsiai nusikvatojo ir vos nepražiopsojo dar vieno atlekiančio kerų spindulio. Tas lėkė tiesiai į jį, bet pavyko atmušti. Per tą laiką išsivadėjo anksčiau užleisti kerai, ir grifiukas pagaliau nustojo kaip kvailys šokti. Na, o dabar šitai maža nepasirodys. Galvoje šmėstelėjo mintis prieiti ir tiesiog spirti į bjaurų veidą. Vis dėlto Deklanas skubiai nustūmė tokią kvailą mintį į šoną. Tai būtų pernelyg žiobariška. Ne, jis ne toks. Galiausiai nukreipė lazdelę ten, kur prieš tai buvo nemėgstama žiobariūkštė, ir garsiai rėžė:
- Expelliarmus!
Neabejojo, kad jam pasiseks, ir jau visai netrukus šita nesąmonė bus baigta.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 211
  • Taškai: 9
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #48 Prieš mėnesį »
Ak kaip gaila. Jos kerai nustojo veikti. Gal todėl, kad buvo per jauna ir jie ilgai neužsilaikė. O antrųjų deja nepataikė. Jau ketino dar ko imtis, kai išgirdo jį tariant burtažodį. Nuo šių kerų nežinojo kaip išsisukti. Lazdelė trūktelėjo ir išslydusi iš pirštų kažkur nuriedėjo. Tai baisingai įsiutino. Reikėjo pulti jos ieškoti. Bet kaip baisu buvo atsukti nugarą tam berniūkščiui.
Teko rangytis iš slėptuvės ir ji puolė ieškoti. Lazdelės nerado. Bet užčiuopė kažkokią besivoliojančią mažą dėžutę. Greičiausiai ją paliko koks mokinys. Gal net pametė. Grifė atidarė dėžutę. Kuri buvo pilna miltelių. Ir nepagalvojusi, kad gali berniuką sužeisti iškėlė ranką ir žėrė miltelius jo pusėn. Šveitė juos su visa dėžute. Viską išpylė. Pešė tiek, kad visur sutemo. Pasklido tamsa. Ji suprato, kad čia staigaus užtemimo milteliai. Bet kaip dabar Mendel rasti lazdelę? Jų poveikis juk trumpas tiesa? Pamanė mėgindama lazdelę apčiuopti rankomis.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 74
  • Taškai:
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #49 Prieš mėnesį »
Medienos tarkštelėjimas į grindis maloniai paglostė ausis, ir Deklanas nusišypsojo. Akivaizdu, kad šita žiobarė nemoka kautis. Na, ne veltui žiobarė.
Kol kas daugiau nekerėjo - buvo pernelyg smagu stebėti, kaip ragana apsimetanti kvėša ieško lazdelės.
- Ko nepasinaudoji accio? - pašaipiai paklausė berniukas. Pats puikiai žinojo, į kurią pusę nulėkė lazdelė, bet kilniai leido šitai dar kiek pavargti. Vėliau pasiims jos ginklą ir sugalvos gerą kainą.
Planas buvo nuostabus, bet jis neišdegė. Viskas kažkodėl staiga užtemo. Deklanas suirzo. Be lazdelės ana tikrai to negalėjo padaryti. Kadangi ji žiobarė, ir su lazdele nieko nesugeba. Tad kas čia vyksta? Juto, kad pro šalį kažkas praskriejo, bet nesuprato, kas tai buvo.
- Lumos, - tyliai sušnibždėjo. Vylėsi, kad žiobariūkštė neišgirs. Deja, net tokie paprasti kerai nesuveikė. Nežinodamas, ko griebtis toliau, kuo kandžiau pasiteiravo: - Tai ką, tau taip patogiau ieškoti niekam tikusios lazdelės?

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 211
  • Taškai: 9
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #50 Prieš 4 savaites »
- Užsičiaupk. - Piktai pasakė tebeieškodama.
Kvaila tamsa daba visai nepadėjo. O dar tas pliauškė savo nesąmones. Gaila, kad dėžutė nesitrenkė į raudonplaukio makaulę. Kadangi išpylė tiek miltelių, tai tamsa nesisklaidė taip greitai. O kas, jeigu jisai suras mano lazdelę pirmas? Letė stengėsi atsargiai ieškoti. Bet niekaip jos nerado. Jei jis ras, tada jau tikrai neatgausiu taip paprastai. Bet gi ko jis galėtų užsinorėti? Kad ir kaip ieškojo kaip nerado, taip nerado savo burtų lazdelės. Mintyse tikrai net pabandė šaukiamuosius kerus. Bet aišku nieko nepešė.
Mergaitė pamojavo rankomis tikėdamasi, kad gal tai kažkuo pagelbės. Bet aišku ne. Juk milteliai nekabojo ore. Beliko toliau ieškoti ir tikėtis, kad likimas bus gailestingas ir raudongalvis mulkis pirmas neras jos lazdelės. O gal neieškos, gal tamsoje nedrįs pajudėti.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 74
  • Taškai:
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #51 Prieš 3 savaites »
Žiobarė aiškiai pritrūko žodžių, ir Deklanas patenkintas nusišypsojo. Ne jai lygintis su būsimu miestelio valdytoju. Ji tėra pernelyg gerai apie save galvojanti višta. Neįžeidžiant vištų, žinoma, nors jos Deklanui nelabai terūpėjo.
Berniukas puikiai girdėjo, kad ana bruzda. Tikriausiai ieškojo lazdelės. Kiek luktelėjęs ir pats kibo į paieškas. Nesisekė, bet į galvą atėjo puiki mintis. Dar kurį laiką apsimetė, kad ieško, ir galiausiai šūktelėjo:
- Aha! Štai kur ji! Na, dabar tai tu pasigailėsi.
Žinoma, lazdelės nerado. Bet ji tikrai užkrito už kažkokios dėžės ar dar kokio daikto, vadinasi, net išsisklaidžius dūmams, jeigu tik tai kada nors nutiks, nepastebės. Deklanas pradėjo spardyti aplinkinius daiktus ir pamažu slinkti išėjimo link. Jeigu šita patikės, jis vėliau grįš ir išties ras tą lazdelę. Jos žiobarei vis tiek nereikia.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 211
  • Taškai: 9
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #52 Prieš 2 savaites »
Velnias. Keiksnoja mergaitė mintyse tą akimirką, kai metė tą kvailą indą į Senkleriūkštį. O tada įvyksta baisus dalykas.
- Duok čia. - Piktai šūkteli ir skuba prie jo. Bet berniūkštis išjaukė daiktus, ji pargriuvo ir užsigavo. susimušė kelį į kažką kieto. Neleidusi sau aikčioti pašoko, tamsa pagaliau išsisklaidė. O jis jau buvo arti durų. O kas, jei meluoja dėl lazdelės? Mergaitė spėriai puolė prie durų.
- Duok lazdelę mulki, tuojau pat. - Nenorėjo leisti jam pabėgti, todėl sučiupo už apsiausto krašto. Nematė, kad laikytų dvi lazdeles. Taigi kas, jei melavo? Reikės gal dar perieškoti šį kambarį. Šviesoje perraus ir gal aptiks savo lazdelę.
Negalėjo pakęsti šito vaikigalio. Tik per jį įsivėlė į šitą nesąmonę. O kas, jeigu vartydamas daiktus jis sulaužė jos lazdelę. Na jei jos visgi nerado. Tėvai naujos nepirks. Tai ką gi ji tuomet darytų?

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 74
  • Taškai:
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #53 Prieš 2 savaites »
Duok čia mintyse nusivaipė Deklanas. Na ir ką, jei neduos? Ką tokia žiobarė jam padarys? Aišku, kad nieko, tad jos sapalionių neverta nė klausyti.
Bet netrukus berniukas išgirdo tai, ko mielai klausytų ir klausytų. Toji nevėkšla aiškiai kažkur nusivertė. Lūpose atsirado negera šypsena. Atsistojusi kvėša tikrai galėjo ją pastebėti, mat kaip tik tada pagaliau išsisklaidė tamsa.
- Na ką, prašviesėjo akyse? - labai jau maloniu balseliu pasiteiravo Deklanas ir dar kartą plačiai išsišiepė. Netrukus teko susiraukti.
- Neliesk manęs! - pasipiktinęs riktelėjo Deklanas ir išplėšė apsiaustą iš purvinų žiobarės rankų. Pradėjo įdėmiai jį apžiūrinėti. Hogvartse net skalbėjos nebuvo, tad kas viską suvarkys?
- Tu man dar atsiimsi, - piktai pareiškė ir subruko ranką į kišenę. Apsimetė, kad laiko lazdelę, mat jo paties vis dar buvo kitame delne. Daugiau nieko nepasakęs nusisuko nuo kvailos bendramokslės ir paliko marmurinį kambarį.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 211
  • Taškai: 9
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #54 Prieš 4 dienas »
Jis bjauriai išsišiepė, mergaitė tai pastebėjo pakilusi nuo žemės.
- Koks pokštininkas. - Tarstelėjo išgirdusi ką priešininkas ten vapa.
- Patikėk jau geriau čiupinėčiau šliužą, nei tavo šlykštų apsiaustą. - Tas Grifo pasibjaurėjimas įžeidė, bet ji nesiruošė to rodyti.
- Laukiu nesulaukiu. - Tarė ir pagalvojo. Pats tu atsiimsi. Protingiausia atrodė visgi pašniukštinėti po kambarį, nors kartu norėjosi ir vytis tą berniūkštį. Ir visgi kurį laiką paieškojusi rado lazdelę pasienyje kažkokiame plyšyje. Pakėlusi lengviau atsiduso. Pažadėjo jos daugiau nepamesti. Tos jų sukeltos betvarkės netvarkė. Tiesiog išėjo. Svajojo sutikti tą bjaurybę raudongalvį ir žiebti kokiais kerais. Tai nustebtų jei sužinotų, kad visgi ji paieškojo savo lazdelės.