0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Velino (tetos) namas
« Prieš 11 metus »
Nelabai kuo išsiskiriantis pastatas, bestovintis kažkur Godriko Daubos pakrašty. Su savotiška elegancija pamaišytos raudonos, pilkos ir rusvos spalvų plytos, įprastos paprasčiausiai angliškai architektūrai Antrojo Pasaulinio karo metu, raudonų čerpių stogas ir ne itin dideli, vis dar mediniai balti langai. Toks paprastumas kažkokiu būdu išsyk į namą pažvelgus sukurdavo tam tikrą jaukumą.
Vidus paprastas - žiobariška svetainė su per visą ją išdėliota drambliukų kolekcija, kiek prišnerkšta virtuvė, ypač, kai į namus sugrįžta Velinas, vonios ir tualeto bendras kambarys, na, ir, be abejo, keli pustuščiai kambariai, skirti namo gyventojams. Vienas - katinui, kadangi šis Velino tetos namuose buvo ypač mylimas, gal net labiau už patį Veliną, kad ir kaip būtų jam liūdna.

Bum, jis čia atsirado, lagaminas atsirado ant grindų, o jo katė ant galvos. Nusikosėjo. Jau dešimt kartų rašė kad teta pasistatytų daug didesnį židinį, bet kas jai rūpi. Abi merginos jau buvo čia. Viena gulėjo, o kita stovėjo...
Ilgaplaukė blondinė išpūtusi akis stebėjo jas abi, bet pamačiusi Velina nervingai nusišypsojo.
Jie buvo svetainėje. Rudos sienos, balti baldai su rudomis pagalvėmis, prieš sofa buvo stiklinis stalelis ant kurio buvo vaza su pamerktomis rožėmis. Židinys padarytas iš akmenų, virš jo nuotraukos. Nuotraukose buvo pavaizduota teta su savo šunimi, vietos nuotraukose ir Velinui atsirado,  vienoje buvo jį apkabinus teta, jos balta šypsena visai nesiderino su vaikino niūriu veidu. Dar apsižvalgius buvo matyt televizorius ant sienos per jį ėjo melodrama. Kambario kampe buvo didelis vazonas su palme. Dar buvo matyti lentynos kurise buvo tvarkingai sudėta ištisa drambliukų kolekciją. Ką čia bepasakysi normalūs žiobariška svetainė.
Vaikinas atsisėdo ant žemės ir pažvelgė į tetą, kuri klausiamu žvilgsniu į jį žiūrėjo.
- Mano klasiokės, darysim vakarėlį, laimėjom taurę, pamečiau tavo pistoletą, - paprastai pasakė visas naujienas. Kitaip tariant kas nutiko kol nerašė šiai savo laiškų.
Leila nustebo kad jisai... Kalba. Šiaip tai niekada nekalbėdavo su ja, bet turbūt mergaitės jį pakeitė. Neleido sau daugiau mąstyti ir nusišypsojo.
- Sakai vakarėlį? Vadinasi susiradai draugų kaip nuostabu, - kalbėjo ši. - Ar norėtumėt arbat... - deja šioji pamatė kad tasai jos net nesiklauso. - VELINAI, jeigu kalbi vadinasi tau viskas gerai, IR JEIGU TU MANE IGNORUOSI NELEISIU TAU JOKIO VAKARĖLIO DARYT, - dabar jau pakėlė savo toną, ją nervino tai kad tas sėdėdamas žaidė su savo kate visiškai ją ignoruodamas ir nesiklausydamas. Supratusi ką padarė kiek susigėdo, nes negalima prie svetimų žmonių šitaip, vajė ji praranda kantrybę kai žmonės ją ignoruoja.
Vaikinas akies krašteliu pažvelgė į ją. Atsistojo ir nusipurtė pelenus. Pasirąžė ir pasitvarkė akinius.
- Leila, tu kapinėse buvai? - paklausė it niekur nieko.
- Ne, o kodėl klausi? - paklausė ši jau ramesniu balsu.
- TAI NUEIK, - užriaumojo, tai jį sunervino, nes jis prašė savo tetulės nueiti ten, bet pasirodo ši net ten nebuvo.
Rodos Leila atsiminė ką turėjo padaryti ir nepatenkinta pasišalino, nors ji pasišalino todėl kad nenorėjo rietis su Velinu prieš svečius. Nes rodos šį žodelis ,,ne'' labai supykdė,
Varnanagis įkvėpė oro ir iškvėpė. Nusiramino. Jeigu ką nors nori daryti reikia daryti pačiam, daugiau tetos nieko neprašys. Pažvelgė į merginas.

*

Neprisijungęs Paulette Blanc

  • II kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Re: Velino (tetos) namas
« Atsakymas #1 Prieš 11 metus »
Paulettė, šiaip ne taip atsiradusi Velino tetos namuose, pradėjo smarkiai net susirietusi kosėt, ji kosėjo visą laiką, kol Velinas kalbėjosi su teta, paskui, kai jos kosulys šiaip ne taip baigėsi, pastebėjo, kad Velino teta jau išėjo.Tai supratusi, ji pažvelgė į gulinčią Emilę ir ėmė nė iš šio nei iš to švilpauti.Paskui atsisuko į Veliną.
-Koks planas?- paklausė kiek naiviu, pamaivišku balsu ir nusijuokė, kaip būdinga mažvaikei, tada ėmė dairytis po patalpą, kurioje atsidūrė ir net švilptelėjo iš susižavėjimo.Po galais, čia tai neblogas namas, turbūt Velino teta turtinga- svarstė ji, ir jos smalsios akys, varstė kiekvieną namo kampą, nepraleisdamos nė vienos mažiausios ir nepastebimiausios detalytės.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Velino (tetos) namas
« Atsakymas #2 Prieš 5 metus »
Knaisiotis po apleistus namus jam nepatiko. Tačiau niekas, kas turėjo bent dalelį smegenų, nenaudotų namo su penkiomis įžūliomis kaimynėmis, jaunatviškos gaujos susitikimams. Visa tai turėjo būti paslaptis, nuo tėvų, nuo mokyklos ir nuo Magijos ministerijos. Tačiau prieš keletą mėnesių ylą išlindo iš maišo ir visi papustė uodegas, nes gavo ypač piktus laiškus iš savo tėvų. Viskas ką galėjo padaryti garbanius, tai tik caksėti liežuviu ir meiliai džiaugtis, kad išprašė vieno ypač, žavingo, patrauklaus ministerijos vadovo, tą laišką... gražiai sunaikinti ir nepranešti jo tėvams. Nes nors ir buvo nepriklausomas, nors ir turėjo magiją savyje, vis vien privalėjo paklusti, bent pusėtinai, kol sulauks pilnametystės.
Nulis narių. Nulis darbų. Ką tokiomis žavingomis akimirkomis brangusis lietuvaitis daro? Sėdi ant akmeninės tvoros, valgydamas ilgą, raudoną ledą. Norėtų sukandžioti, kad šio neliktų per sekundėlę, tačiau neturėjo pinigų kitam, tad teko mėgautis ir akimis sekti įdomesnį bernelį ar katinėlį.
Namas šalia pamiškės, tad vaizdas nebuvo pats geriausias pasaulyje. Tačiau todėl ši vieta jam ir patiko, nebuvo erzinančių kaimynų kurie praneštų apie sueitis ar šurmulį kuris neleidžia miegoti dešimtą valandą vakaro.

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velino (tetos) namas
« Atsakymas #3 Prieš 5 metus »
   Patvoriais trainiojosi, tai šen, tai ten kažką vis pamatydamas ir labai greitai pribėgdamas vaikas. Pagalvotum, kad galgi koks valkata, bomželis ar nelabai gerų tėvų vaikas, bet jeigu būtum priėjęs arčiau, nustebtum, kad šio vaikio rūbai buvo per geri kaip eiliniam konteinerių turinio rūšiuotojui į maistą ir ne maistą. Po dar kiek laiko prieblandoje pastebėsi šmirinėjantį katiną... Irgi lyg tai neblogai prižiūrėtą, bet labai jau keistai išplėstomis akimis. Galgi išsigandęs? Ar persiėdęs ,,Whisko"? Ar kas dar ten gali nutikti?
   Ilgainiui turbūt nusispjausi ir žygiuosi savais keliais toliau.
   - Stok, mažas idiote, - vaikas su keistu akcentu pagaliau prisivijo katiną ir pačiupo jam už uodegos. - Ko tu sprunki, Junshi, dabar tai gausi...
   Katinas garsiai sukniaukė. Siauraakis vaikis piktai atsiduso ir užčiaupė gyvūnui nasrus. Deja, į gelsvokus retai šiuose kraštuose randamus pirštus įsmigo aštrūs katino dantys ir mažasis plėšrūnas vėl ištrūko į laisvę iš sadisto vaiko nagų. Nors kažin, kurį iš jųdviejų pavadinti ,,mažuoju plėšrūnu" būtų taikliau. Galbūt jie abudu buvo panašaus lygio? Nors ne. Hayato neėdė savo aukų. Kol kas.
   - JUNSHI! - užsimiršęs, kad aplinkui gali būti žmonių, švilpis pasileido per kiemą paskui katiną ir aplėkė aplink kažkokį namą bent porą ratų. Kai plaučiams nebeužteko pajėgumo aprūpinti smarkiai kalančią širdį deguonimi, vaikas sustojo atsikvėpti prie tvoros.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Velino (tetos) namas
« Atsakymas #4 Prieš 5 metus »
Gintarines akis užkabino šmėkščiojantis siluetas. Lieknas. Atrodo tamsiaplaukis. Kiek metų? Jaunas, galbūt šešiolikos ar jaunesnis, ar vyresnis. Iš ėjimo manieros galėjai pamanyti, kad grynakraujis. Tas didingumas, kuris kliūdavo į akis tik užaugusiems žmogiškose miesteliuose, buvo nepaslepiamas. Na bet galbūt tai viso labo pasimetęs vaikiščias kuris pernelyg įsivaizdinęs? Arba šitas ledokšnis turėjo degtinės ir dabar garbanius mato prasčiau negu akiniuočiai su ypač stipriais akiniais.
Šviesiaplaukio ausis pasiekė berniukiškas balselis. Nesubrendęs. Skambantis gan mergaitiškai. Šaukia katiną. Akcentas. O, kad jo katinėlis taip klausytų kai pašaukia, nes... pastarasis tik parodydavo uodegą kaip vidurinį pirštą ir pranykdavo tarp krūmų, rodos tamsiaplaukiui ne ką geriau sekėsi.
Vis dėl to nesitikėjo, kad vaikis taip grubiai elgsis su gyvūnų, o dar kiš rankas į nasrus it nežinodamas, kad katės dantys gali padaryti daugiau žalos, negu šuns įkandimas. Atrodo nei vienas, nei kitas padarėlis jo nepastebėjo, nes buvo pernelyg įsikliopinę į vienas kito... er... erzinimą.
Berniukas pasileido bėgti paskui kailiuką. Kaip stirnaitė. Greitas, bet ne toks, kad pagautų patrakusį pelėgaudį. Aklas taip pat. Nukando ledo galūnėlę, sukramtydamas jautriais dantimis, tarsi norėdamas atitraukti smegenis nuo pernelyg sudėtingų minčių.
-   Ei~, - kerinčiai nusišypsojo, pasislinkdamas prie dalelės į kurią berniukas buvo įsirėmęs. – Tavo Junši... nemanau, kad grįš, - murktelėjo. – Anyways, tu naujokas?

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velino (tetos) namas
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
    Hayato tankiai ir giliai alsavo, mažumėlę svaigo galva, pro siauras akis ir taip gan siauras tepraeinantis iš aplinkos atsispindinčios šviesos ruoželis buvo iš dalies uždengtas raibuliavimo dėl deguonies trūkumo. Shinohara trumpam prisėdo prie tvoros, atsirėmė į ją nugara, pabandė sunormalizuoti kvėpavimą. Tas, aišku, nesisekė, bet bent jau geriau regėjosi, kas dedasi aplink. Tik dabar vaikis ir susiprato esąs nepažįstamame, niekad nematytame kieme. Tai japoną šiek tie išgąsdino - jis susiprato, kad greičiausiai neberas kelio atgal, temo, o juk reikėjo kažkaip grįžti į traukinių stotį. Dar jis susiprato, kad keliauti vienam po svečią šalį nėra pati geriausia idėja.
   - Kas čia? - staiga atšoko, netikėtai išgirdęs balsą sau virš galvos. Atsistojęs ant kojų išvydo ant tvoros sėdintį jaunuolį. Jis čia turbūt sėdėjo jau seniai ir laižė ledus... Hayato rankomis stipriai užgniaužė pilvą, kad kuo mažiau girdėtųsi, kaip jis gurgia.
   - Jis grįš, - kiek nurimęs atsakė Hayato. - Jei ne, tai pasigausiu, - pridūrė ir pamanė, kaip visgi tai nuskambėjo kvailai ir vaikiškai. O šis jaunuolis, besėdintis ant tvoros, jam atrodė visai šaunus ir draugiškas. Aišku, mama Hayato prisakė per daug nesileisti į kalbas su nepažįstamais. Techniškai, nuo savo atvykimo į Hogvartsą, japonas bendravo tik su savo geriausiu draugu Suzu.
   - Naujokas? Kur? - sutrikęs perklausė berniukas, išgirdęs naujojo pašnekovo pasiteravimą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Hayato Shinohara »
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Velino (tetos) namas
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
Knietėjo atsakyti, kad šviesiaplaukė giltinė atėjo pasiimti nelemtos bernelio sielos, ir kad šis bus nutemptas į pragarę už gyvūnų kankinimą, bet susilaikė. Nebuvo noro, nei laiko pokštauti su jaunikliu, kuris po penkto sakinio persigąs ir pradės maldauti gyvasties grąžinimo.
-   Giedrius, - murktelėjo, su poptelėjimu ištraukdamas ledą iš burnos. – O tu?
Ledokšnio galelis buvo nukąstas, o pats po truputi tirpo, tarsi laukdamas kol saldi esencija bus pasisavinta kažkieno kito, o ne garbaniaus. Šviesiaplaukis meiliai blizgino akimis. Pro jas nepraslydo detalytė, kad bernelis turbūt yra išalkęs, nes bala težino kiek laiko bastėsi po šią nuošalią kaimynystę. Tad nusprendė pabūti geraširdžiu mesiju ir nuleisti ledą prie vaikio veido, tarsi siūlydamas lyžtelti ir paragauti įstabaus, šalto skonio.
-   Nereikia gaudyti, pats pareis, - pratarė su šypsenėle lūpose. – Ir... naujokas... norėjau pasakyti, kad nesu matęs tavęs čia, žinai, japoniukai čia nelabai lankosi, - tarstelėjo, padarydamas prielaidą, kad pastarojo venomis teka japoniškas kraujas, nes... ei, pakankamai gerai juos skiria nuo kinų ir pietų korėjiečių. – Prisėsk, - pliaukštelėjo laisva ranka prie tvoros. – Tu gyveni netoliese ar šiaip užklydai?

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velino (tetos) namas
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
   Hayato drąsiai žvelgė į savo naujojo nepažįstamo pašnekovo tarpuakį, mat į akis žiūrėti prisibijojo. Galbūt todėl, kad mažas vaikis? Nors psichologai turbūt pripaišytų ką nors rimtesnio. Pavyzdžiui, kiek man žinoma, žvilgsnio į akis šiek tiek privengia ir psichopatai. Na, bet ką čia kalbėti. Hayato toks tikrai nėra. Jis gal tik šiaip sau baikštokas.
   - Hayato, - suglaudė delnus japonas, prisistatydamas. Suabejojo, ar tokie poptelėjimai įeina į baltųjų rasės susipažinimo papročius, bet nusprendė tai priimti kaip visiškai savaime suprantamą dalyką, todėl tik linktelėjo.
   - Manai? - nepatikliai dėbtelėjo vaikis į Giedrių. Ne, Jushi retai kada sugrįžta pats. Giedrius, aišku, to nesupras, o Hayato, aišku, jam net neaiškins. Dar paskųs mamai, kad vaikis tampo savo augintinį už uodegos. Nebus gerai. O katino jam reikia.
   - A, na, gali visko būti, - rimtu it suaugusiojo veidu linktelėjo Hayato. - Iš kur žinai, kad aš japo... A... Teisingai, - šyptelėjo, kažkaip keistai ištardamas ir paskutinį žodį. - Na, aš tik šiaip keliauju. Nusprendžiau atostogų metu susipažinti su Anglija. Tai ir keliauju su Junshi, - mostelėjo berniukas į netoli jų prisėdusį ant pievutės katiną. Keliautojo žodžius patvirtino ir, beje, anksčiau nepastebėta nedidelė ir šiek tiek aptrinta vaikio ,,tašė", užsimesta ant peties.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Velino (tetos) namas
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
Šviesiaplaukis nepastebėjo, kad į akis vaikis nežiūrėjo, nes ir pats tyrinėjo pustuzinį juodų blakstienų. Pernelyg nuobodu, niekas šiais laikais nežiūri vienas kitam į akeles, nes visa svarba slypi tono niuansuose. Kol kas berniukas per daug nekalbėjo, tad negalėjo nuspręsti kokią emociją šis jaučia. Žvilgsnis nuslydo prie suglaustų delnų. Ar jis šaiposi ar žaidžia su stereotipais?
-   Malonu, - tarstelėjo, laukdamas kol berniukas atsisės šalia, bet šis to nepadarė it neišgirdęs pakvietimo.
Sėdėti aukštai jam patiko, tačiau kalbant su jaunesniais reikėdavo palaikyti akių kontaktą ar bent šiokį tokį artumą nors ir dirbtinai sukurtą. Nesvarbu. Be balso, švelniai ir vėl ranka parodė į laisvą vietą ant tvoros. Arba vaikis paprasčiausiai nenori nusisukti sprando. Turbūt.
-   Aha, o kur tu apsistojęs? – kilstelėjo antakį. – Jeigu nori geriau pažinti Angliją, galiu aprodyti, žinau keletą ypač idealų vietelių, - šyptelėjo. – O be to, vaikščioti vienam... Kai temsta, nėra pats geriausias sprendimas, net jeigu kišenėje ir turi vieną kitą paslaptį~

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Velino (tetos) namas
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
   Hayato sumirksėjo, keistai pasijusdamas dėl to, kad Giedrius žiūrėjo į jį - ir niekaip negalėjai suprasti, ar į akis, ar kažkur toliau nuo jų. Pirmakursiui pasidarė mažumėlę nejauku ir jis atsikrenkštė.
   - Man taip pat, - gūžtelėjo pečiais abejingai. Kadangi Giedriaus kvietimas prisėsti darėsi primygtinus, Hayato nusprendė jo nebeignoruoti. Įsitvėręs nestipriomis rankomis už tvoros krašto vaikis pasistengė prisitraukti ir užlipti ant tvoros, bet, aišku, tai nepavyko. Apsimesdamas, kad nenusibrozdino delno ir šiaip neužsigavo - nei fiziškai, nei orumo atžvilgiu, švilpis permetė savo krepšį per tvorą ir stryktelėjo - šįsyk užlipti pavyko. Gerai, kai stipriai prisikrauni krepšį bei jo svoris padeda tau įveikti gyvenimo nesklandumus. Beliko stenint ir inkščiant prisitraukti krepšį ir pasidėti jį šalia.
   - Kol kas niekur, norėjau susirasti vietą smuklėje, - naiviai ir atvirai klojo mažius. Sumirksėjo, žvelgdamas į savo vyresnįjį pašnekovą. - Ką reiškia ,,idealus"? - paklausė japonas. Tikėjosi, jog šis žodis nėra labai jau dažnas ir aiškus anglams, ypač jo amžiaus. Būtų gėda nežinoti dažnai vartojamo žodžio.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“