[Matthew Turner]

Melijandrai pradėjus aiškinti, kas yra chimera, Matthew susigėdo. Jis vylėsi, kad kolegė nesupras, jog jis nežino, kas tai per padaras. Juk jis galėjo paprasčiausiai perklausti, nes tai labai netikėta, ar ne? Deja, panašu, kad žiobarotyros profesorė yra daug gudresnė už herbologą. Ką gi...
Tolesni profesorės Lorijan žodžiai juodaplaukį gerokai išgąsdino. Juk jeigu niekas nieko nepraneša, žinia tolyn nesklinda. O kaip tada susitvarkyti su tuo, kas dedasi čia, pilyje? Matthew su savo sugebėjimais net ir norėdamas nelabai ką padarytų. Daugiau profesorių yra tik trys. Be to, mokslo metai baigiasi, tad Turner čia nė kvapo neliks. Kas žino, kiek profesorių dirbs kitais mokslo metais? Galų gale mokiniams bus tikrai nesaugu atvykti į mokyklą... Pirmą kartą gyvenime Matthew pasidžiaugė, kad bent kol kas nesukūrė šeimos. Kad ir koks prastas, bet jis vis dėlto burtininkas. Tokiu atveju tikėtina, kad ir jo vaikai turėtų čia atvykti. O to jis tikrai nelinkėtų...
- Iš manęs nebus daug naudos, - pratarė Matthew. - Nepalaikau ryšio su niekuo, su kuo kartu mokiausi. Ką jau kalbėti apie vyresnius ar jaunesnius žmones.
Nereikia ir sakyti: Turner paprasčiausiai nesusirado draugų. Ko gero, net ir paauglystėje buvo pernelyg akivaizdu, koks nevykėlis jis yra, tad jokie moksladraugiai nelindo į draugus.
Paskutiniai Melijandros žodžiai buvo smūgis žemiau juostos. Atrodė, kad kolegė atėjo iš draugiškumo. Taip, ji tikėtinai norėjo pasitarti ir ką daryti šiuo keistu ir baugiu momentu. Bet... Kartu tai buvo ir draugiškas vizitas. Bent taip atrodė. O štai išeidama pro duris išsityčiojo iš Matthew ne blogiau negu koks nors mokinys... Turner susiraukė. Nežinojo, ką ir besakyti, tuo labiau, kad kolegė dingo už durų.
Matthew nužvelgė namų darbų krūvą, tačiau bet koks noras ką nors daryti pradingo. Herbologas atsistojo ir išėjo pro duris. Labai norėjosi pasivaikščioti ir pravėdinti galvą.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Tam tikro smalsumo vedama Deoiridh patraukė į herbologijos profesoriaus kabinetą. Nors Matthew mokykloje nedirbo jau trejus ar ketverius metus, mergaitė tikėjosi, kad gal ten pavyks atrasti ką nors, iš ko būtų galima suprasti: kabinetas anksčiau priklausė Italijoje sutiktam žmogui. Be to, grifiukė tikėjosi, kad dabartinė profesorė, kad ir kas ji tokia bebūtų, kabinete turi kokių nors įdomesnių knygų negu tos, kurios guli bibliotekoje. Nepaisant to, kad augalų mokslu anksčiau nesidomėjo, dabar Deoiridh norėjo jį nors kiek išmanyti. Jeigu išties kitų atostogų metu vėl susitiks su Matthew, norės padaryti jam staigmeną.
Priėjusi duris rudaplaukė bandė jas atidaryti. Užrakintos. Tai, tiesą sakant, buvo gerai, nes buvo galima tikėtis, kad profesorės viduje neras. Koks normalus žmogus sėdi savo kabinete užsirakinęs?
- Alohomora, - sumurmėjo Deoiridh išsitraukusi lazdelę ir nukreipdama ją į rankeną. Ta klaktelėjo, ir durys atsidarė. Įėjusi mergaitė apsižvalgė ir nejučia susižavėjo: ant palangės augo kažkokie keisti augalai, ant stalo stovėjo miniatiūrinis vazonėlis, kuriame, atrodo, kažkas kaip tik ruošėsi dygti. Gal visai nieko ta herbologija? paklausė savęs grifiukė dar kartą nužvelgdama kabineto. Nieko matthewiško lyg ir nepastebėjo, bet štai prie profesorės stalo stovėjo lentyna su knygomis. Deoiridh kiek nedrąsiai atsisėdo į profesorės kėdę ir išsitraukė nedidelę knygelę. Neaišku, ar bus įdomu, tačiau rudaplaukė nutarė pabandyti. Ji atsivertė knygą ir, stengdamasi negalvoti apie knygų graužiką Domantą, ėmėsi skaityti.

[Rokas Sviper]

Gražią, tačiau šiek tiek apsiniaukusią, vėlyvo pavasario dieną Rokas vaikštinėjo po mokyklos kiemą, apėjo visą pilį ir svarstė vėl eiti prie ežero, tačiau neaiškūs likimo vėjai jį nupūtė link šiltnamių. Vaikinukas atidžiai apvaikščiojo visą teritoriją, kur jie stovėjo, atidžiai žiūrėdamas pro kiekvieno stiklinio namelio langą. Juose augo daug skirtingų augalų, kai kuriuos Rokas pažinojo, su kitais pamokose susipažinti kol kas neteko. Apėjęs visus šiltnamius varnis nuslinko link medinio pastatėlio, kuriame buvo herbologijos klasė ir mokytojos kabinetas. Kadangi buvo vėlu, mokinys nesitikėjo nieko ten pamatyti, tačiau, prie durų su lazdele stovėjo kažkokia grifukė. Ketvirtakursis stebėjo, kaip ji atsirakino duris ir įėjo į kabinetą. Ką ji ten daro?
Vaikinas nebuvo linkęs kištis į nepažįstamų žmonių reikalus ir galvojo apsisukti, bet netikėtai iš keletos debesėlių pradėjęs krapnoti lietus pakeitė visus planus. Jam nebuvo likę nieko kito, tik eiti paskui nepažįstamą mokinę. Rokas greitai perbėgo nuo šiltnamio iki kabineto durų, sustojo trumpam pagalvoti ir lėtai atvėrė medines duris. Už jų jaunuolis išvydo grifukę, sėdinčią prie mokytojos stalo ir skaitančią knygą.
– Labas. Slepiesi nuo lietaus? – užklausė Rokas ir pajuto, kaip rausta jo žandai.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Knyga nepasirodė esanti kažkokia labai įdomi, tačiau tyla ir ramybė buvo tokia palaima, kad Deoiridh vis tiek mėgavosi akimirka. Ji ilgokai skaitė, kol staiga išgirdo lėtai atsiveriant duris. Neslėpdama pykčio atsisuko į atėjusįjį, net nepagalvojo, kad tai gali būti profesorė. Laimei, tai buvo kažkoks vaikinukas, pasirodė net nematytas.
- Laba diena, - burbtelėjo Deoiridh. Lėtai užvertė knygą ir atidžiau nužvelgė vaikiną. - Tau atrodo, kad aš bijau lietaus?
Mergaitė vos neprunkštelėjo. Būdama varlės pavidale ji tiesiog mėgavosi lietaus lašais, krentančiais iš dangaus. Tai suteikdavo keistą laimės jausmą. Negi šitas kvailelis mano, kad ji galėtų nuo to slėptis? Tai, žinoma, jis nežino nieko apie varles, bet vis dėlto... Ne, ji ne kokia tižena.
Deoiridh atsistojo ir atsisuko į lentyną. Išsitraukė pirmą pasitaikiusią knygą. Net nepažvelgė į viršelį. Žinojo, kad dabar neskaitys. Panašu, kad Matthew ir vėl teks palaukti, kol ji galės jį pradžiuginti.
- Nori paskaityti? - kandžiai paklausė ir atsisukusi į vaikiną atkišo knygą jam.

[Rokas Sviper]

Rokas nebuvo kvailas. Grifės kalboje jis pajuto ironijos gaidelę. Varnanagis suprato, kad atėjimas į šį kabinetą buvo tikra savižudybė. Ji norėjo pabūti, paskaityti viena, o aš įsiriogliau į šį kabinetą, kaip kokia pelkių pabaisa.
Dabar apsisukti vaikinukas nebegalėjo teko tvarkytis su šia visiškai siaubinga situacija. Kai buvo pasiūlytas paskaityti knygą Rokas nežinojo ką atsakyti. Pirmiausia jaunuolis pagalvojo, kad skaitymas naudinga veikla, tačiau suprato, kad šis klausimas – spąstai. 
– Gal apseisiu. Neprisistačiau, aš Rokas, o kaip į tave kreiptis? – pasakė Rokas, iš kart pykdamas ant savo kūno dėl pasikartojančių balso lūžių.
Varnis laukė nepažįstamosios atsakymo, žiūrėdamas tiesiai jai į akis.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh smalsiai stebėjo vaikinuką. Situacija buvo keista. Atrodė, kad jis suprato esąs čia nepageidaujamas. Deja, išsinešdinti vis tiek nesiteikė. Ar niekas jų nemoko mandagumo? paklausė savęs grifiukė. Nors ji suprato, kad ir pati tokiu atveju visai nebūtinai išsinešdintų, kai taip elgėsi kas nors kitas, gerokai erzino.
- Ak taip. Varno Nago mokiniams skaityti nereikia, - pasišaipė animagė. - Juk jie ir taip viską moka.
Tiesą sakant, su šio koledžo mokiniais ji beveik neturėjo reikalų, tad nežinojo, ar tai tiesa, ar tik eilinis po Hogvarstą sklandantis stereotipas.
Išgirdusi vaikino norą išgirsti jos vardą Deoiridh sunkiai atsiduso. Žinoma, galėjo pasakyti "Deo", tačiau ar tada jis nepalaikys jos pasipūtusia? "Deo" skambėjo kaip dievas kažkokia ten senovine kalba. O gal eilinį kartą pritrenkti žmogų savo sudėtingiausiu vardu? Tiesą sakant, reakcijos paprastai būdavo gan smagios, tad mergaitė išrėžė:
- Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith.
Nenorėdama, kad vaikinas pastebėtų šypsenėlę, paslėpė veidą už knygos.

[Rokas Sviper]

Rokas norėjo išsirauti savo pakankamai trumpus plaukus, tačiau stengėsi to neparodyti. Visas šis fiasko buvo introverto didžiausias košmaras, tačiau dabar jokių pasirinkimų jis neturėjo – reikėjo išgyventi šį bendravimo atrakcioną ir tikėtis jo pabaigoje neapsivemti sau į saujas.
Į kandžią merginos repliką Rokas neatsakė, tiesiog šiek tiek priverstinai nusišypsojo. Tačiau, kai grifukė diktavo savo vardą jokio priverstinumo Roko veide nebuvo, jis vos sugebėjo sutramdyti juoką.
 – Jeigu nesupyksi, manau, kad kol kas apsistosiu ties Deoiridh, – šypsodamasis atsakė Rokas.
Po kelių, labai ilgų sekundžių nejaukios tylos vaikinas vėl nusprendė užduoti klausimą. Nors protingesnė idėja būtų suvaidinti širdies smūgį.
 – Tai kokią knygą skaitai?– pasiteiravo. – gal uždraustą, kad neradai bibliotekoje? – Rokas bandė pajuokauti, tačiau pats suprato, kad tas nelabai pasisekė.
Varnis užmetė akį į knygą, kurią grifukė jam siūlė prieš tai. Magiškų trašų įvairovė manęs nedomina.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Keistos šypsenėlės, žaidusios Roko veide, ne itin stebino Deoiridh. Ji šito žmogaus nepažinojo, tiesą sakant, buvo tikra, kad mato pirmą kartą, tačiau jau spėjo nutarti, kad sarkazmo varžybose reikėtų gerokai su juo pakovoti. Ką gi, taip dar įdomiau.
- Stokis tu kur tik nori, - tarstelėjo grifiukė, kai varnas pranešė, kaip planuoja kreiptis. Toks jo sprendimas nebuvo netikėtas: škotė puikiai žinojo, kad užtektų pasakyti Deoiridh, o visi kiti vardai, pavardės ir panašios nesąmonės tebuvo būdas jai šiek tiek pasilinksminti.
Stojusi tyla nebuvo itin maloni. Deoiridh mintyse nusistebėjo, kad tyla kaip reiškinys buvo tai, ko ji troško, tačiau čia esantis kitas žmogus tą reiškinį pavertė labai jau nejaukiu.
- Tau atrodo, kad visi tik ir laužo taisykles ar ne? - iškėlė klausimą škotė. Tiesą sakant, ji nežinojo, ar galėtų gauti šią knygą bibliotekoje, ji tiesiog norėjo paskaityti čia. Vis dėlto ji neketino to iškloti šitam žmogui. - Vandens augalų magija, - galiausiai pritarė ji ir ištiesė knygą Rokui. O gal paims ir netyčia susidomės?

[Rokas Sviper]

Rokui atrodė, kad laikas pradėjo greitėti. Tikriausiai čia jie šnekėjosi kokias dvi minutes, bet vargšui varniui atrodė lyg koks pusvalandis – netgi keliai pradėjo skaudėti. Sunku buvo netik stovėti, bet ir nevartyti savo akių, klausantis medinių Deoiridh juokelių, kuriuos išgirdęs ketvirtakursis tiesiog žiūrėjo į ją savo beemociu veidu. Rokas visai nejautė jokio intereso vykstančiam pokalbiui, tačiau reikėjo tęsti tai kas pradėta.
 – Na ne visi, bet sprendžiant iš to, kad įsilaužei į profesorės kabinetą, sakyčiau, kad tau patinka. Negi neatspėjau? – pasakė varnis, stengdamasis sugalvoti, kur čia toliau pakreipti pokalbį.
Po dar vienos (šį kartą trumpesnės) nejaukios pauzės juodaplaukis uždavė dar vieną klausimą:
 – Tai mėgsti herbologiją? Ar šiaip atėjai čia?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh kiek suirzo. Jai susidarė įspūdis, kad vaikinas visiškai nenori čia būti. Tikriausiai buvo akivaizdu, kad ir ji labiau norėtų pabūti viena - juk taip daug paprasčiau skaityti. Tad kodėl jis turi juos abu kankinti vis dar čia stypsodamas ir tęsdamas pokalbį?
- Labai jau gerai žinai, kur aš įsilaužiau, o kur ne, - tarstelėjo mergaitė. Išties - iš kur jis žino, kad ji neturi profesorės leidimo? Tikriausiai tik puola kaltinti visus aplinkinius. Kuo toliau, tuo mažiau rudaplaukei patiko šis žmogus. Atrodo, tarsi nieko blogo nepadarė, tačiau turėjo kažką itin erzinančio.
Atrodė, kad stos tyla. Deoiridh spėjo pamanyti, kad galės ramiai paskaityti, tačiau kur ten! Varno Nago mokinys ir vėl išsižiojo. Škotė iš paskutiniųjų valdėsi, kad jo neaprėktų.
- Herbologijos negaliu pakęsti. Tiesiog...
Pradėjusi sakinį Deoiridh staiga nutilo. Visai nenorėjo šitam vaikinukui pasakoti apie Matthew.

[Rokas Sviper]

Varnis atsistūmė medinę kėdę iš kabineto kampo ir pasistatė priešais mokytojos stalą, kur sėdėjo grifukė. Kažkas jam buvo, keisto apie visą šitą situaciją. Ji Nesugalvojo pasislėpti nuo lietaus, nekenčia herbologijos, tačiau skaito knygą apie vandens augalus. Čia nevisai susieina galai. Tačiau nebuvo Roko reikalai. Jis nusprendė į juos nesikišti. Dabar prioritetas buvo nenumirti iš gėdos, streso, ar kažko dar. Bendrauti su Deoiridh buvo sunku ir nelabai įdomu. Juodaplaukis pagalvojo, kad visiems bus lengviau jeigu jis pasišalins. Jau geriau žaibas nutrenks, negu čia sėdėsiu. Rokas atsistojo ir nunešė kėdę į kampą. Norėjo eiti, bet sustojo. Galvojo ar pasakyti kažką prieš išeinant, o gal geriau tiesiog patylėti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh sekė vaikinuką akimis. Nesuprato, ką jis čia daro. Atrodė, kad kankinasi būdamas būtent čia, bet vis tiek sugalvojo atsisėsti. Idiotas nusprendė škotė. Visai nenorėjo su juo kalbėtis. Laimei, ir jis neatrodė esantis ypatingai plepus. Bus galima ramiai paskaityti.
Nespėjus net mintimis grįžti prie knygos Rokas atsistojo ir grąžino knygą į vietą. Deoiridh nesusilaikiusi prunkštelėjo. Ir iš kur atsiranda tokie neapsisprendėliai? Kažkoks kvailys...
Jam einant link durų mergaitė jautė geroką palengvėjimą. Gerokai nusibodo nuolat susidurti su kažkokiais neaiškiais psichais. Deja, netrukus Rokas sugalvojo sustoti. Deoiridh pakėlė akis ir negirdimai atsiduso. Kas dar?!
- Jeigu nori čia būti, o trukdau, galiu išeiti, - staiga priėmė sprendimą rudaplaukė. - Jeigu nenori čia būti, tiesiog išeik. O jeigu nori likti, bet aš netrukdau, taip ir sakyk. Tik būk geras - aprispręsk.
Deoiridh kelias akimirkas dar žiūrėjo į Roką, tačiau netrukus vėl nuleido akis į knygą ir laukė sprendimo. Jeigu jau reikės, ką gi, išeis.

[Rokas Sviper]

Rokas visiškai suprato grifės pasipiktinimą. Pagalvojo, kad išeiti būtų geriausias variantas. Sėdėti ir skaityti būtų kažkaip nepatogu, tikriausiai ir man, ir jai.
 – Manau eisiu, – greitai pasakė. – gal dar susitiksim kada, – varnis bandė kažkaip pateisinti šitą susitikimą. – Iki.
Varnis atidarė medines kabineto duris. Eidamas pro jas dar atsisuko į merginą. Galvojo dar kažką pasakyti, tačiau neturėjo ką. Praėjęs pro slenkstį, netyčia stipriai trenkė durimis. Na ir keistas susitikimas.
Kieme vis dar lijo lietus, dar stipriau negu einant į kabinetą. Pakeliui į mokyklą Rokas visiškai sušlapo, jam buvo šalta. Vistiek geriau negu sėdėti kabinete.
Įėjus į pilį varniui palengvėjo. Jis pasijautė saugiau. Vaikinas prisižadėjo sau niekad nebelįsti į svetimų žmonių reikalus.

[Matthew Turner]

Penktadienis. Geriausia savaitės diena. Kadangi po jos nusimato dvi laisvos nuo mokinių dienos, galima ramiai apie nieką negalvoti. Nei apie namų darbus, nei apie mokinius, nei pamokas, nei nieką, kas yra susijusio su darbu. O tai reiškė, kad galima išgerti. Taigi Matthew pasikvietė jaunąjį kolegą Rafael būtent taip paminėti vieno penktadienio vakaro. Nutarė įgyvendinti tą sumanymą savo kabinete, tad dabar čia ant stalo stovėjo du vyno buteliai. Matthew labai tikėjosi, kad bendradarbis teiksis atsinešti daugiau - du buteliai atrodė apgailėtinai mažai, tačiau herbologas labai tingėjo keliauti iki Kiauliasodžio ir parsigabenti dar.
Šiek tiek nekantraudamas Turner vaikščiojo po savo kabinetą. Žinojo, kad kolega dar nevėluoja, tačiau labai jau knietėjo atsidaryti vieną iš butelių. Deja, Matthew nenorėjo pasirodyti esąs girtuoklis, negalintis išlaukti draugo, tad (ne)kantriai laukė, kada gi jis teiksis pasirodyti.
Priėjęs prie lango pažvelgė pro jį, tačiau nieko įdomaus nepamatė.
- Nagi, Rafai, kiek galima laukti, - sumurmėjo Matthew nekantraudamas pradėti vakarėlį. Žvilgtelėjo į laikrodį, tačiau tai neprivertė kolegos įžengti pro duris. Sunkiai atsidusęs herbologas grįžo prie savo kėdės ir atsisėdo. Griežtu žvilgsniu varstė butelius ir laukė.

[Rafael Beaumont]

Penktadienis buvo mėgstamiausia Rafael'io savaitės diena. Juk tada jis galėjo ramiai išgerti. Nors kai buvo mokinukas Rafael'is buvo pavyzdinis. Nei gėrė, nei rūkė. Na, bet profesoriaus kėdė su visokiomis Marlenomis pastūmėjo jį gėrimo link.
 Gavęs herbologijos profesoriaus kvietimą išgerti, Beaumont buvo kiek nustebintis. Juk su bendraudavo gana retai, na, bet gėrė kartu prieš metus. Ak, smagu tada buvo pagalvojo rudaplaukis su šiokia tokia šypsenėle veide. Kadangi nežinojo kiek žmonių gers, Beaumont pagriebė du butelius stipresnio vyno iš savo baro. Jeigu kas ras vandens, jis priburs daugiau alkoholio. Juk praeitais mokslo metais jis buvo transfigūracijos profesorius tai gal įgūdžių dar neprarado.
Klaidžiodamas koridoriais, Beaumont pagaliau pasiekė herbologijos profesoriaus kabinetą. Jis net nesibeldęs įėjo. Tikėjosi, kad Matthew kabinete laukia jo, o ne kokios damos ar panašiai.
- Labas, - ištarė su šypsena ir ant stalo pastatė, prie stovinčių butelių pastatė dar du butelius vyno. Tada atsisėdo ant stalo krašto. - Turi kokių taurių ar ko nors panašaus? - pasidomėjo rudaplaukis vaikinas pasitvarkydamas savo plaukus. Nuo jo veido nedingo šypsena.