[Juca Šekoni]

 Na vis dėl to dukra atsakė. Ir piktai, kaip visada. Vilties normaliai pasišnekėti su Alicija liko labai labai mažai.
 Taip, tas “kaip gyvenimas” visai netiko pokalbiui, Juca dabar nė nenumanė kodėl tai pasakė. Matyt Alicijos vietoje savo mamai būtų atsakiusi taip pat.
 Na ne, viskas Jucos atveju būtų kitaip. Pirma - jos mama žiobarė, visų antra - mirė kai Juca dar buvo maža ir visai ne tokio amžiaus kaip Alicija.
 Taigi, kaip kalbėtis su dukra, jei nė patirties daug neturi?
 - Atsivedžiau čia tave tam, kad pasakyčiau vieną paslaptėlę, - Oi vaje, tokią paslaptį dar reikės išmąstyti! - o iš tavęs norėčiau išgirsti ką veikia Kanijus. - Vargelis, apie tą sūnų tai tikrai reikėjo paklausinėti. Juk neseniai Juca jį buvo pamiršusi!
 Velnias, prasta aš mama, iš kur man dabar tą paslaptį gauti, ką?, Juca mintyse nervavosi.
 - Pirma, mergyt, kad gautum valgyti kavinėje reikia pasikviesti padavėją. - Pridūrė Juca.

[Alicija Šekoni]

 Na, čia jau Alicija sukluso. Paslaptys ją domino. Bet ko galima tikėtis iš mamos?
 Bet jei paslapties kaina tik tokia, kad reikia papasakoti ką veikia Kanijus - Alicija tą padarys.
 - Taigi, kokia gi ta paslaptis, kurią man nori išduoti? - Alicija tai stengėsi ištarti abejingai, bet nelabai pavyko.
 - Aš tau čia ne mergytė ir ne dukrytė! - Jau kiek pasipiktinusi tarė Alicija. Bet taip, Alicijos niekas taip nevadins.
 - Šiaip jau, gal tu pakviesk tą padavėją, o aš čia pabandysiu prisiminti ką ten veikia tas Kanijus.
 Alicija krūptelėjo. Su Kanijum ji nelabai bendrauja, ką gi ten apie pasakoti? Bet gal užteks kelių žodelių? Šiaip ar taip Alicija papasakos keletą sakinukų apie jį, tada užsisakys spurgyčių, sužinos kokią paslaptėlę, o tada jau bėgte nešdinsis iš čia.
 Taip, tai nuostabus planas.

[Juca Šekoni]

 Še tau, dukrytė jau iškart susidomėjo paslaptimi.
 - O tai kaip man tave vadinti, negi tiesiog Alicija? - Paklausė Juca. Na taip, atsakymą jau žinojo, bet vis vien. Nesvarbu ką kalbėsi su savo dukryte, svarbu tiesiog kalbėti.
 - Gerai pakviesiu tą tavo padavėją, - sumurmėjo Juca.
 Štai prie jų staliuko jau netrukus atėjo padavėja.
 - Aš gal užsisakysiu kavos, - tarstelėjo Juca. Tik prašau, tegul Alicija neužsisako kokio gėrimo, kurio dar negalima gerti jos amžiui.
 Juca atidžiai nužvelgė padavėją. Ji atrodė puikiai, kaip žiobarei, bet toli gražu nepatenkino Jucos skonio. Šiaip jau, Juca skonį vargu ar turėjo.
 Dabar Juca su nekantrumu laukė kol Alicija ko užsisakys. Bet kol laukė, moteris galėjo ramiai sau galvoti tą paslaptėlę.
 Staiga jai atėjo į galvą didžiulė paslaptis. Bet argi tokią galima sakyti Alicijai?

[Alicija Šekoni]

 - Taip, tiesiog Alicija, jei dar nesusiprotėjai, - atsakė Alicija mamai.
 - Jei tau kavos, tai man tada alaus stiklinę, prašyčiau, - mandagiai paprašė padavėjos Alicija. Jei žmones sužavi savo dailumu ar mandagumu, jie tavimi pasikliaus arba padarys ko nori.
 - O, jūsų, padavėja, apyrankė tokia graži, tokia prašmatni. Ant jūsų nuostabiai gražios rankelės ji puikiai dera, - ir toliau meilikavo Alicija.
 - O mes ką valgysim ar čia tik šiaip, gert atėjom? - Tyliai, kad padavėja neišgirstų paklausė Alicija mamos.
 Velnias. Jei Alicija taip blogai elgsis ir kavinėje užsisakys alaus, mama turbūt neišduos geriausios paslapties.
 - Žinot, gal geriau man kakavos su zefyriukais, - pasakė Alicija padavėjai. Tuomet pastebėjo mamos išraišką. Puiku, gal ir pavyks.

[Juca Šekoni]

 Na, žinoma, kad Alicija reikia vadinti savo dukrelę. Bet Jucai taip norėjosi Aliciją vadinti dukryte, meilute arba mažute.
 Oi, nu ta tai jau visai pakvaišus. Užsisakyti alaus? Juca pastebėjo padavėjos veidą, jis buvo sutrikęs.
 - Atsigersim gėrimukų, paplepėsim ir išeisim, - atsakė Juca Alicijai.
 O, žiūrėk, štai dukrytė užsisakė kakavytės. Puiku, va čia tai dar pakenčiama dukrelė.
 - Viskas, jau užsisakėme ko norėjome, o dabar dink iš čia. - Piktai pasakė Juca padavėjai.
 Kas? Pati kalta, kad tokį darbą pasirinko.
 Padavėja kaip mat nužingsniavo.
 - Manau, kad Vilis nevertėlis, - nejučia išdavė paslaptį Juca.
 Dabar tik reikia tikėtis, kad gal Alicija papasakos ne tik apie Kanijų.
 Juca pažvelgė dukrelei Alicijai į akis.
 Na, kada gi ji atsakys?

[Alicija Šekoni]

 Vilis. Jos broliukas Vilis, nevertėlis? Negali būti. Na bet gal…
 - Ar tai buvo tavo paslaptis? Manau taip. Taigi, Kanijus - kaip visada. Išsiblaškęs ir daug išdykauja. - Va, tiek ji ir žino apie savo vyresnį brolį, užteks.
 - O, pagaliau, - tarstelėjo Alicija padavėjai atnešus gėrimus.
 - Fui, - sumurmėjo Alicija. Alus - daug skaniau. Bet dėl tokios paslapties gal ir verta.
 - Nu, ką, kraunamės daiktus ir varom iš čia, - pasakė trylikmetė mamai išgėrus paskutinį kavos lašelį.
 Alicija atsistojo. Tuomet susirinko daiktus ir jau laukė mamos.
 Tačiau vis dar negalėjo patikėti mamos ištartais žodžiais. Kaip broliukas susitaikys su žinia, kad visa jo šeima burtininkai, o jis vat kažkodėl ne. Iš viso kas tai lemia? Alicija neturėjo žalio supratimo.

[Juca Šekoni]

 - Deja, taip, tai buvo paslaptis, - atsakė Juca. - Tik tiek apie Kanijų? Du trumpi sakinukai? Norisi daigiau… - tarė moteris kai Alicija vos tiek papasakojo apie sūnų. Bet ką, jau iš Alicijos neišgausi daug informacijos.
 Juca išgėrė kavą. Tuomet pažvelgė į dukros kakavos stiklinę. Ji buvo pilna, beveik net nepaliesta.
 - Negersi? - Paklausė, nors atsakymą žinojo. Dukra kakavą užaisakė tik iš mandagumo, kad vėliau galėtų iš Jucos nugvelbti pačią geriausią paslaptį.
 - Pažvelk ką nugvelbiau iš padavėjos, - tarė Juca ir pamakalavo dukrai prieš nosį prabangų laikrodį. - Padovanosiu tavo tėvui, jo gimimo dienos proga. Nors manau, kad geresnė dovana būtų gan didelė sumelė iš Gringotso. Taip, va ten ir bus mano kitas apiplėšimas, - pamąstė Juca. Šiaip jau, vogti iš Gringotso nuobodu, geriau tai palikti Kanijui. Tegu mokinasi būt pasikausčiusiu vagišium. Į kompaniją Kanijui Juca parūpins Aliciją. Ir tik pabando jie neapiplėšti to Gringotso.
 - Imk laikrodį, sumelė tik apie šimtas galeonų. Iš viso šitas laikrodis žiobarų, tad tavo lygio. - Tarė Juca ir mestelėjo dovaną dukrai. - Išankstinė gimtadienio dovana, - pridūrė Juca, o tada nesusimokėjusi išėjo iš kavinės.