0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • II kursas
  • *
  • 177
  • Taškai: 32
  • Lytis: Vyras
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #75 Prieš mėnesį »
Klastuolis buvo giliame strese ir vandenį išgėrė akimirksniu. Buvusi profesorė kažką murmėjo ,bet tai klastuoliui buvo nė motais. Berniukas nesuprato už ką taip baisiai baudžiamas. Reiks grįžti į Norvegiją ,kas tikrai nebuvo malonu. Vegard nuoširdžiai nekentė gimtinės, nenorėjo ,net galvoti apie ją. Nuplėšęs nuo rankos raištį su Norvegijos vėliavą metė jį ant kažkokio stalo. Atsirėmęs į stalą pradėjo galvoti apie gyvenimą ir kodėl jis toks neteisingas. Berniukui buvo sunku suvokti ,kad neteko geriausio bičiulio - brolio.
-Aš kaltas? Kaip jūs drįstate, jei jūsų šeimoje ,kad mirtų ir aš taip sakyčiau būtų malonu? Ne nebūtų., -Pakilęs nuo stalo ir neatsisveikinęs pakilo nuo stalo, paliko keletą svarų ir išėjo iš kavinės.
Being uncool is being pretty much the coolest you can be. - Rufus Wainwright

*

Prisijungęs Žana Mokslinčė

  • Astronomijos profesorė
  • *
  • 221
  • Lytis: Moteris
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #76 Prieš mėnesį »
    Mokslinčei buvo nusispjaut į tai, ką Saeterhaug kalbėjo sau po nosim. Išgirdusi tuos nuobodžius žodžius ji daugiau nieko ir nebepasakė. Ji nebenorėjo su juo turėti nieko bendro, vis gi buvo dizainerė turinti savo puošnių drabužių liniją, o šis vaikis tik buvo viso labo pirmakursis iš Klastūnyno koledžo, besimokantis burtų ir kerėjimo mokykloje - Hogvartse.
Žana lyg niekur nieko atsistojo nuo stalelio, arbatos net gi nebenorėjo ir žengė kelis žingsnius link durų, prieš tai pažiūrėjo pro milžiniškus stiklinius langus ar nesimatė dar vieno pirmakursio, kuriam taip pat neseniai dėstė kerėjimo mokslą, tačiau apsidarius nieko nepastebėjo. Dizainerė atsiduso ir atidarė milžiniškas duris ir grakščiai nužingsniavo, kur nors toliau, gal būt ji jau greitai galvos apie važiavimą namo į Austriją? Toje vietoje ji jautėsi kažkiek geriau, kad ir nevalgė buvo apsupta mylimiausių burtininkų savo gyvenime. Mokslinčė pasuko savo galvą ir pastebėjo už jos einantį Debesėlį - feneką, kuris visą šį laiką buvo jai už nugaros, o ji šio augintinio net nepastebėjo. Mergina jį paėmė į savo šaltas rankas ir nuskuodė kuo toliau bekartodama jam, kaip ji šio augintinio atsiprašo, kad buvo pamiršusi, kad toks egzistuoja.

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 128
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #77 Prieš 2 savaites »
  Juodas, neužsegtas švarkas leidosi laisvai nešiojamas šilto, pavasarinio vėjelio, o kelios prasegtos viršutinės melsvų marškinėlių sagos leido šiltiems pavasarinės saulės spinduliams šildyti odą, pridavė šiek tiek neįprasto įvaizdžio. Mayranas nė pats nežinojo, kodėl sumanė šį kartą labiau pasistengti ties savo išvaizda ir rūbų pasirinkimu, tačiau į tai per daug dėmesio nekreipė.
  Bežygiuodamas viena iš atokesnių, nuo miesto šurmulio pasislėpusių, Londono gatvių ir kas kelias minutes žvilgtelėdamas į ant rankos esantį laikrodį, buvęs auroras stengėsi nukeliauti iki žiobariškos kavinukės kuo greičiau. Nors ir iki kavinukės liko tik kelios minutės kelio, o susitikti su Sabrina šis susitarė tik už keliolikos minučių, tačiau vaikinas norėjo pasirodyti kavinėje daug anksčiau už merginą, kad šiai netektų sėdėti, nuobodžiauti ir laukti jo. Garbanius jautė keistą, neįprasta, bet malonų jaudulį prieš rodos įprastą draugų susitikimą ir nė pats nežinojo iš kur šis atsirado.
  Greitais, plačiais žingsniais žingsniuodamas gatve, tolimoje jau matydamas mielos, jaukios išvaizdos kavinukę, strazdanius buvo priverstas sustoti. Mielos išvaizdos, žemo ūgio senukas, mielai, tačiau pavargusia šypsena šypsojosi ir kvietė nusipirkti jo gražių, prižiūrėtų gėlių. Vaikino veide kelias sekundes aiškiai švietė sutrikimas, tačiau supratęs, kad gėlės galėtų būti puikus būdas pralinksminti merginą, o už jas gauti pinigai turėtų padėti ir senukui, pats patenkintas šiltai vyptelėjo. Priėjęs prie senuko buvęs klastuolis iškart pamatė ryškias, gražiais, plačiais žiedais išaugusias, raudonas rožes. Norėdamas pradžiuginti merginą, į kitas gėles nė nežiūrėdamas, Mayranas nupirko penkias rožes ir nepriėmęs grąžos, padėkojęs, nužygiavo tolyn gatve, kavinukės link. Neužilgo jau stovint visai netoli kavinukės durų, vaikinas dar kartelį pažvelgė į ant riešo esantį laikrodį ir nusišypsojo supratęs, kad tikrai nevėluoja. Laikrodis rodė, kad tamsių plaukų savininkas pasirodė dešimčia minučių per anksti, o tai turėjo reikšti, kad mergina kol kas tikrai nepasirodė kavinukėje.
  Sunkokas atodūsis paliko Wallflowerio lūpas, šis nekantriai patrynė delnus vieną į kitą, o žvilgsnį nusuko ties maža gražių gėlių puokštele. Vaikinas nė pats nesuprato kodėl taip jaudinasi, tačiau tikėjosi, kad Sabrinai pasirodžius, viskas kiek pasikeis ir jauduliukas dings.

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • ****
  • 210
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #78 Prieš 2 savaites »
   Šoktelėjęs termometro stulpelis ir vis dažniau pasirodanti saulė, leidžianti pasimėgauti šiluma, priminė, kad visai netrukus von Sjuard turės palikti Angliją ir traukti į tolimuosius Vakarus. Toli nuo visų, kurie jai brangūs, toli nuo Anglijos. Vis dar teko kovoti su savo dviem skirtingomis pusėmis, nors sprendimas jau seniai buvo priimtas ir Sabrina žinojo, kad jo nekeis. Vasarą jau praleido ten, turėjo galimybę apsiprasti, o dabar teks apsiprasti su mintimi, kad ilgam teks atsisveikinti su Anglija. Visgi dar buvo laiko. Ji turėjo dar visą pavasarį pabūti su draugais, tad su tokia mintimi, neliūdėdama, nors mintyse vis dar pašmėžuodavo įvykis su Etanu, traukė nedidelės, bet, kiek prisiminė, jaukios žiobariškos kavinukės link.
   Vis dar keista buvo apsiprasti, kad su vaikinu, kurį visai neseniai sutiko Trafalgaro aikštėj, smagiai praleido laiką ir nė nepagalvojo, kad pamatys dar kartą, ketino susitikti jau trečią kartą ir šįkart - planuotai, mat antras, kaip ir pirmas susitikimas, buvo atsitiktinis.
   Šis susitikimas skyrėsi ne tik kitokiu būsimu susitikimu, bet ir auksaakės išvaizda. Kurį laiką, o tiksliau - labai ilgą laiką dvejojusi - pagaliau ir vėl, šįkart savo noru, nusikirpo plaukus ir dabar rudi, purūs plaukai buvo kiek ilgesni nei iki pečių. Prie tokios išvaizdos detalės mergina prisitaikė itin greitai. Visgi nebe pirmas kartas.
   Žingsniuodama Londono gatvėmis, skubėdama link kavinukės, nors laiko turėjo dar geras dešimt minučių, lengvai prašuoliavo pro keletą susigrūdusių žmonių, mat vis dar vengė būti itin arti žiobarų ir žmogiško kraujo, pasuko už kampo ir akimirksniu auksinės akys susidūrė su kiek toliau stovinčiu garbaniumi. Pavasario vėjelis kedeno ne tik šio plaukus, bet ir paltą, o su juo - ir atsegtus marškinius. Lėtai priėjusi kiek nepatikliai žvilgtelėjo į rožes. Akimirksniu toptelėjo, kad turbūt su jais bus Mayran'o mergina su kuria Sabrina metas susipažinti. Kiek nusivylusi nusuko žvilgsnį į šalį ir kreivai šyptelėjo pastebėjusi, jog abiejų marškiniai tokios pat spalvos, tik jos - keliais dydžiais mažesni ir, žinoma, moteriški. O ir sagos viršutinės taip pat atsegtos. Be abejo, tik tiek, jog nebūtų susegta ties kaklu.
   - Labas, dangoraiži, - kreivai šyptelėjo. - Kuris nuo kurio marškinius nusižiūrėjo? - sukryžiavusi rankas ties krūtine sukikeno, o tuomet pasisuko į kavinukės vidų.
   - Ten jauku, - sumurmėjo tvirčiau įsisupdama į švarkelį ir pasisukdama į vaikiną.
Jis visada bus greta, visada guos ir gins, o jei reikės, paaukos net gyvybę. Jis liks ištikimas ir nelaimėje, ir varge. Jis juk šuo! (Jerome K. Jerome)

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 128
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #79 Prieš 1 savaitę »
  Žmonės po vieną ar po kelis palikdavo kavinukę, tačiau į ją užeidavo ir naujų lankytojų. Plačios ir šiltos šypsenos švietė jų veiduose, o vaikinas toliau nekantriai stovėjo ir laukė pasirodančios merginos. Menkas šypsnis menkai rodėsi šio veide, tačiau jį užgožė šioks toks jauduliukas ir nekantrumas.
  Pakėlęs akis nuo plytelėmis iškloto šaligatvio, Mayrano žvilgsnis susidūrė su dailios tamsiaplaukės žvilgsniu. Lūpos kiek nustebusios prasivėrė kai strazdanius pastebėjo pokyčius Sabrinos išvaizdoje. Seniau buvę ilgi, tamsūs, purūs plaukai buvo gana panašaus ilgio kaip ir pačio Wallflowerio, žymiai trumpesni negu anksčiau. Vaikinui tai pasirodė kiek neįprasta, bet pats sau nemelavo, merginai tokie pokyčiai tiko ir ją puošė. Mayranas manė, kad ši atrodo gražiai.
  Sabrinai priartėjus ir sustojus visai netoliese vaikino, jo veidą nušvietė šypsena, šis dar kartelį nužvelgė merginą, tarsi negalėdamas atsižiūrėti į jos naujus, jai labai tinkančius pokyčius.
  - Labas, skruzdelyte. Aš esu įsitikinęs, kad čia tu mane sekei ir prisiderinai, - paerzindamas žemaūgę prakalbo garbanius. Tamsios garbanos kaip niekad paklusniai ir tvarkingai, laisvai krito ant pečių, o kas svarbiausia, nekrito ant veido.
  - Pamačiau rožes ir pagalvojau, kad jos turėtų patikti tau, skruzdelyte. Jos tau, - ištiesdamas gražias, raudonas rožes merginai, šyptelėdamas, tarė buvęs auroras. Šis veiksmas buvo gan neįprastas pačiam Mayranui, kadangi šis nė neprisiminė kada kažkam dovanojo gėles, tuo labiau, nežinojo ar tai išvis kažkada darė, bet tikėjosi, kad tai bent kiek pradžiugins von Sjuard.
  - Neveltui pasiūliau būtent šią kavinukę. Nagi, užeikim. Tikiu, kad nori išsirinkti pati geriausią staliuką, kol šis dar laisvas. Argi ne, maže? - visiškai atsipalaiduodamas, pradangindamas visą prieš tai iš niekur nieko atsiradusį jauduliuką, tarė tamsiaplaukis ir imdamasis iniciatyvos, nužingsniavo iki jaukios kavinukės durų, pravėrė jas. Suskambėjęs varpelis pranešė kavinukės darbuotojams apie naujus lankytojus, o gardus šviežios kavos kvapas kuteno nosį. Mayranas atsisuko į Sabriną ir pažvelgė į ją, tarsi ragindamas pirmai užeiti į jaukią, mielą kavinukę, laikydamas praviras duris ir kaip tikras džentelmenas, laukdamas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Mayran Wallflower »

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • ****
  • 210
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #80 Prieš 1 savaitę »
   Klausiamai kilstelėjo antakį pastebėjusi, kaip garbanius kelis kartus atidžiai ją nužvelgė. Nujautė, kad šio dėmesį prikaustė ne kas kitas, kaip itin ryškūs pokyčiai. Leidusi nurėžti šįsyk savo noru ilgus plaukus, dabar kiek abejojo, jog jai tinka tokia išvaizda, o galbūt paprasčiausiai buvo sunku priprasti ir vėl prie trumpų plaukų. Juk visgi nuo pat mažens puikavosi ilgais plaukais, kuriuos kiek sugadino su įvairių spalvų dažais. Be to, pirmąjį kartą jie nukirpti, o tiksliau sudeginti buvo be jos pačios prašymo, nors tuomet manė, kad šitoks ilgis tinka.
   - Manau, kad klysti ir nenori prisipažinti, - šyptelėjo pastebėdama tvarkingai sušukuotus, atgal atmestus plaukus bei itin tvarkingą aprangą.
   Ar šitaip Mayran išsipuošė dėl jos? O gal po susitikimo su drauge turėjo susitikimą su mergina, arba ta mergina netrukus pasirodys...
   - Man? - rudi antakiai šovė į viršų, o rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. - Aaa... Ačiū... -klausiamai dėbtelėjo į vaikiną.
   Atsargiai paėmusi jai ištiestas, taip dailiai atrodančias rožes akimirksniu pagalvojo apie grįžimą į namus ir Soreno reakciją. Nujautė, kad be švelnaus "pasikandžiojimo" neliks, o vyresnysis brolis gali viską ne taip suprasti. Norėjosi gražinti gėles, tačiau nujautė, kad tik įskaudintų vaikiną, taigi... Be to, galės pasakyti, kad nusipirko pati. Juk nesakė kokiu tikslu keliavo į Londoną, turbūt paskutinė kartą.
   Tai suvokusi plačiai nusišypsojo. Žinojo, kad turėjo liūdėti, tačiau mintis, kad paskutinį kartą čia bus su Mayran ir dar glėbiu gėlių, džiugino merginą.
   - O jei geriausias jau užimtas? - nusijuokusi kryptelėjo galvą ir stabtelėjo, kai durys atsilapojo dėka garbaniaus. - Ak... Manau, kad supratau viską... Esi tikras džentelmenas, nes nori, kad įvykdyčiau pirmo susitikimo pažadą tavo plaukus surišti į dvi kasytes? - pašiepusi tamsiaplaukį žengė pro jai atidarytas duris ir trumpai nužvelgusi kavinukę nupėdino iki staliuką nuošalesniame kamputyje.
   Padėjusi gėles kiek toliau, jog netrukdytų ir negulėtų vidury stalo, patogiai įsitaisė priešais vaikiną. Vis dar buvo baisu, jog vampyriški instinktai pabus ir ji puls kurį nors kavinės lankytoją, tačiau daugybė žmonių, triukšmas ir kitur nukreiptas dėmesys blaškė, o tai reiškė, kad nereikia galvoti apie šiltą kraują, tekantį kiekvieno venomis. Visgi suvokė, kad netyčia kam nors įsipjovus ar susižeidusi ji turėtų dingti akimirksniu.
   - Dažnai čia lankaisi? - nenorėdama grįžti prie minčių apie kraują, pabandė užvesti pokalbį.
Jis visada bus greta, visada guos ir gins, o jei reikės, paaukos net gyvybę. Jis liks ištikimas ir nelaimėje, ir varge. Jis juk šuo! (Jerome K. Jerome)

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 128
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #81 Prieš 1 savaitę »
  Pastebėjęs merginos skanuojantį žvilgsnį, vaikinas patenkintai, nieko gero nežadančia, žaisminga šypsena išsišiepė. Mergina turėjo vien iš jos suprasti, kad be pasišaipymų, pasikabinėjimų tikrai neišsisuks.
  - Aš žinau, kad šiandien atrodau gražiai, tačiau nereikia manęs taip ryti žvilgsniu, - erzindamas tarė vaikinukas ir šyptelėjęs, tyliai sukikenęs, mirktelėjo akimi. Šis strazdaniaus veiksmas ne tik prisidėjo prie prie Sabrinos erzinimo, tačiau buvo ir šiokia tokia iš nežinia kur atsiradusio, pačiam šiam keista flirto užuomena.
  - Taip, jos tau. Tikiuosi, kad patinka, - ramiu, atsipalaidavusiu balsu tarė Mayranas, nors viduje šiuo metu jis visiškai taip nesijautė. Šioks toks matomas sutrikimas Sabrinos veide tikrai neramino ir nedžiugino vaikino. Šis net spėjo pamanyti, kad padovanoti merginai gėles, nebuvo pati geriausia mintis, tačiau visai neužilgo von Sjuard veide atsiradusi šypsena, leido Wallfloweriui atsikvėpti ir nuvaryti blogas, klaidingas mintis. Rodosi, kad plati šypsena reiškė merginos laimę, džiugesį dėl padovanotų gėlių. Buvęs auroras pasijuto patenkintas savimi, savo per daug neapgalvotais veiksmais ir į veidą vėl grąžino tą menką šypsenėlę.
  - Jeigu geriausias jau užimtas, esu įsitikinęs, kad rasim kitą staliuką, kuris įtiktų ir taip pat patiktų skruzdelytei, kaip ir geriausias. - trūktelėdamas pečiais tarė tamsiaplaukis ir vos merginai praėjus pro duris, nusekė jos pavyzdžių ir taip pat įžengė į kavinukę. Durims užsitrenkus ir grįžus į įprastą vietą, varpelis dar kartelį suskambėjo. Sabrinai išsirinkus staliuką ir prisėdus prie jo, Mayranas atsisėdo priešais ją, šyptelėjo, dar kartelį, negalėdamas atsigrožėti merginos pokyčiais, nužvelgė ją. Kaip bebūtų keista, visas prieš tai nežinia iš kur atsiradęs nerimas, jaudulys, tiesiog dingo. Buvęs klastuolis šiuo metu jautėsi pakankamai atsipalaidavęs ir laimingas.
  - O tu vis dar nepamiršai apie savo pažadą, maže? - nusijuokdamas paklausė vaikinas, bet visiškai neprieštaravo šiai minčiai. Jeigu mergina tik norėtų, šis būtų laisvai sutikęs ir leidęs jai daryti su jo plaukais ką tik nori.
  - Tiesa pasakius, ne. Kelis kartus buvau apsilankęs, bet nieko į ją dar kol kas nebuvau atsivedęs. Kadangi ši vieta pasirodė visai jauki, pamaniau, kad ji tiktų mūsų susitikimui. - ramiai paaiškino, trūktelėjo pečiais, kiek išsiplėsdamas atsakė į užduotą klausimą.
  Garbaniui ruošiantis pakalbinti trumpaplaukę, šiam teko užsičiaupti, kadangi prie staliuko priėjo padavėja. Bet kas buvo keisčiausia, ji atėjo ne viena, su ja kartu atžingsniavo ir gana droviai, tačiau mielai atrodanti, panašaus į Mayrano amžiaus tamsiaplaukė mergina. Padavėjai nė nepaklausus užsakymo, o kas svarbiausia, turbūt nė nepastebėjus Sabrinos, o tik pradėjus tauškėti kažką apie tai, kad jos draugė susižavėjo Wallfloweriu, nori gauti jo numerį, vaikinas pasimetęs ir nustebęs išplėtė akis, pravėrė lūpas ir pažvelgė į von Sjuard, tačiau iš jo lūpų neišėjo nė menkas žodelis.

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • ****
  • 210
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #82 Prieš 1 savaitę »
   Į kūną plūstelėjo keistas jausmas. Malonus, tačiau kartu kiek erzinantis. Šypsena, pasirodžiusi Mayran veide, vos tik šis pastebėjo skenuojantį merginos žvilgsnį, privertė norėti prieštarauti, ginčytis ir neigti, jog nieko panašaus nebuvo. Ji tik nužvelgė šį pastebėdama keletą pokyčių ir viskas. Juk tai jis į ją spigino akimis negalėdamas atsigrožėti jos trumpais plaukais!
   - Tai tu iš pavydo miršti, jog trumpi plaukai man tinka daug labiau nei tau, - nesileisdama išprovokuojama, didžiuodamasi savimi, jog susivaldė ir nepuolė ginčytis, nežymiai šyptelėjo gūžtelėdama pečiais.
   Nors su garbaniumi buvo pažįstama dar visai trumpą laiką, tačiau leisti laiką kartu ir juoktis buvo nepaprastai lengva. Atrodė, kad šitaip ji galėtų leisti dienų dienas ir tai niekuomet nenusibostų. Sabrinai nuoširdžiai patiko būti šalia Mayran ir kikenti be perstojo. O juk didelė kikentoja nebuvo.
   - Jei nerasim, staliuką padarysiu iš tavęs, - atmestinai, tačiau linksmai gūžtelėjo pečiais.
   Laimei, staliukas buvo laisvas ir garbaniaus kankinti merginai neteko. Priešingai, von Sjuard čia patiko. Kavinukė buvo maža, bet jauki, o ir triukšmo ne daug, tarsi lankytojai patys to nemėgtų ir stengtųsi kuo tyliau ir ramiau kalbėti. Muzika taip pat buvo tyli ir rami. Atpalaiduojanti.
   - Galbūt, - šyptelėjo nutaisydama abejingą veido išraišką. - Man vis dar įdomu pamatyti, kaip gi atrodysi su dviem kasytėmis, - šįkart nesusilaikiusi nusijuokė mintyse bandydama įsivaizduoti garbanių su dviem kasytėmis.
   - Kokia man garbė, - pasipūtėliškai prakalbo kiek kilstelėdama galvą, o tuomet sutelkdama dėmesį į prie jų staliuko priėjusią padavėją su... Drauge, trokštančia Mayran'o dėmesio?
   Sabrina, besiruošianti pasakyti savo užsakymą, taip ir liko su pravertomis iš nuostabos lūpomis. Ar šiais laikais vis dar yra tokių drovių merginų, jog joms reikėtų advokatų ir pagalbininkų užkalbinant vaikinus? Kilstelėjusi antakius, nužvelgusi abi merginas nusisuko į šalį leisdama bendrauti vaikinui su savo gerbėja, tačiau pro auksines akis neprasprūdo klausiamas žvilgsnis. Ar garbanius prašė jos leidimo ar pagalbos? Klausiamai dėbtelėjo atgal, o tuomet suvokusi, kad šitai gali būti pastebėta, atsisuko į merginas.
   - Jis užimtas, - tvirtu tonu pratarė pasijusdama mažų mažiausiai kvailai ir keistai, jog gelbėja vaikiną nuo gerbėjų. - Namuose jo laukia mergina, o aš, kaip gera draugė, turiu prižiūrėti, jog jis niekur nenuklystų, tad ne, jums nepasisekė. Man labai gaila, - kiek liūdnesniu balsu užbaigė laukdama, kol jos pasišalins.
   Vylėsi, kad aukštaūgiui būtent šito reikėjo, o ne leidimo, nes...
   Nedrįsdama pažvelgti į akis, nusigręžė į langą.
Jis visada bus greta, visada guos ir gins, o jei reikės, paaukos net gyvybę. Jis liks ištikimas ir nelaimėje, ir varge. Jis juk šuo! (Jerome K. Jerome)

*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 128
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #83 Prieš 1 savaitę »
  Vaikinas jautėsi laisvai, laimingas ir atsipalaidavęs, kas jam buvo ganėtinai keista, kadangi anksčiau su niekuo taip nesijautė, nedrįso bendrauti taip laisvai, o gal tiesiog neturėjo tinkamos kompanijos, žmonių, su kuriais galėtų taip bendrauti. Kaip bebūtų, nors ir buvo keista, tačiau Mayranas jautėsi laimingas, kad atrado tokią draugę, sau artimą žmogų kaip Sabriną. Nors tiesą pasakius, šis niekad netikėjo, kad per tokį ganėtinai trumpą laiką galima taip gerai susibendrauti su žmogumi, su juo bendrauti taip laisvai, kalbėtis, juokauti ir kikenti be perstojo ir vis tiek turėti temų, kuriomis būtų galima kalbėtis. Visa tai buvo neįprasta, tačiau malonu, kėlė džiugesį.
  - Ir kodėl būtent dvi kasytės, o ne koks kuodukas? Tu žadi iš manęs padaryti princesę ar ką? - nusijuokdamas paklausė strazdanius ranka perbraukdamas per savo ilgus, tamsius, garbanotus plaukus, kurie kaip niekad tvarkingai nuo šio veiksmo nugulė ant pečių. Tiesa pasakius, vaikinas neturėjo nieko prieš jo plaukų surišimui ar supynimui į dvi kasytes, tačiau jam vis tiek buvo įdomu, smalsu, kodėl Sabrina jo plaukus norėjo supinti būtent į dvi kasytes, kai galėjo pasirinkti bet kokią kitą kvailą ar keistai atrodančią vaikinui šukuoseną.
  Padavėjai su mergina vis dar stovint, laukiant Wallflowerio atsakymo į jų kalbas, šis jau ruošėsi atsakyti, bet buvo apgintas Sabrinos, kad iš tiesų nustebino buvusį aurorą. Pažvelgdamas į von Sjuard, šis nesitikėjo sulaukti pagalbos iš jos, o tuo labiau, nesitikėjo būti apgintas, tiesiog norėjo parodyti, kad kiek pasimetė nuo tokių keistų, neįprastų nepažįstamųjų merginų veiksmų, pats nežadėjo palikti Sabrinos užnugaryje ir pradėti maloniai kalbėtis su jomis. Bet rodosi, kad tamsiaplaukė pasimetusį vaikino žvilgsnį suprato ne taip arba tiesiog pati, savo noru norėjo apginti šį, padaryti, kad merginos atstotų, ką Mayranas tikrai vertino. Deja, tačiau gintarinių akių savininkei nepavyko atsikratyti merginomis, ši liko nesusipatoginusi, gal net kiek nusiminusi, o  dvi nepažįstamosios vis vien nesitraukė nuo jų stalelio.
  Drovioji mergina rodosi, kad pasidavė, susigėdo ir norėjo atsiprašiusi ir apsisukusi nueiti, tačiau padavėjai sustabdžius ją ir vėl pradėjus kalbėti nesąmones, sakyti, kad mergina ne siena, galima nustumti, o Sabrina išvis turėtų į tai nesikišti, garbanius jau kiek susierzinęs užvertė akis į lubas.
  - Viskas gerai, Sabrina, - turbūt pirmą kartą į draugę kreipėsi vardu. Norėdamas padrąsinti, suėmė šios ranką, buvusią ant stalo, švelniai perbraukė per ją, taip paglostydamas ir nusišypsojo raminančia šypsena.
  Žvilgsniui vėl atsisukus į merginų pusę, jis surimtėjo, gal net tapo kiek įpykęs, kas Mayranui metu buvo labai neįprasta.
  - Klausykit, neįsivaizduoju kas jūs per vienos, bet niekas su mano draugais taip nekalbės ir jeigu per sekančią minutę nedingsit nuo staliuko, tikrai toli gražu nebeatrodysiu jums nė patrauklus, nė draugiškas, - rimtu, perspėjančiu, tačiau nepiktu balsu tarė vaikinas ir gan nedraugišku žvilgsniu pažvelgė į jas, - be to, tokios padavėjos kaip tu nenorim. Atvesk kitą. Neigiamo atsakymo nepriimsiu.
  Rodosi, kad ramų, draugišką draugų pasibuvimą sudrumsčiusios merginos pagaliau susiprato ir nuleidusios galvas nužingsniavo savais keliais. Buvusio klastuolio lūpas paliko sunkus atodūsis ir šis sušvelninęs žvilgsnį, atsisuko į Sabriną.
  - Skruzdelyte, atleisk, kad įvėliau tave į visą šitą cirką ir per mane susigadino visas ramus pasisėdėjimas. Viskas gerai? - susirūpinusiai paklausė strazdanius ir vis dar nepaleido jos rankos, nykščiu perbraukė per šios delną.
  Idiotas, per mane visad viskas susigadina.
 

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • ****
  • 210
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #84 Prieš 1 savaitę »
   - Bingo, atspėjai! - suplojo rankomis kiek perdėdama džiugesį, tačiau tik todėl, jog šito linksmam vaidinimui reikėjo. - Supinsiu į dvi kasytes, aprengsiu rausvą suknelę, uždėsiu mielą, pūkučiais papuoštą karūną ir leisiu žygiuoti per visą Londoną, - pergalingai, tarsi jau būtų įgyvendinusi savo planą plačiai nusišypsojo.
   Aplinkiniai gautų nustebti, o Sabrina - smagiai pasijuokti, na, o Mayran... Turbūt užsiliepsnotų iš gėdos, arba išdidžiai, besijuokdamas pats iš savęs drąsiai žingsniuotų Londono gatvėmis. Gal dar kokią dainūšką užtrauktų. Žinoma, princesiška, princesišku balsu.
   Sulaukti papildomos draugijos, kai ši nėra laukiama, nebuvo malonu, ypač, kai pasirodžiusi "draugija" įžūliai atsisako pasišalinti. Stebėdama pro langą gatve einančius žmones ir aukštai danguje besišypsančią saulę, retkarčiais paslepiamą kokio debesies, trumpam atitrūko nuo kavinėje vykstančio šurmulio. Mėgavosi matomu vaizdu, gėrė šį į save suvokdama, kad Londono turbūt ilgai nepamatys ir... Mintis nutraukė nepatenkintas, irzlus balsas. Atsigręžusi į mergina išvydo priekaištingą žvilgsnį, liepiantį nesikišti. Netrukus šitai buvo išreikšta ir žodžiais. Nustebusi von Sjuard kelis kartus sumirksėjo netikėdama tuo, ką išgirdo, o tuomet gavo dar kartą nustebti. Vaikinas, su kuriuo ji pažįstama vos keletą savaičių, pirmą kartą kreipėsi į ją vardu. Apstulbusi rudaplaukė visai pamiršo apie liepimą nesikišti ir žvilgtelėjo į Mayran. Atrodė, kad šis žinojo, ką kalba ir kodėl. Regis, nesuklydo bandydama apginti ir nuginti merginas šalin.
   Ne iškarto pajuto, kaip ranka atsidūrė vaikino plaštakoje. Turbūt nuostaba tam sutrukdė. Juto, kaip švelniai per odą braukia garbaniaus pirštai, kaip... Auksinės akys išsiplėtė. Suvokimas, kad dvi, šalia stovinčios merginos turbūt šitai supras visai ne taip, kaip reikėtų, smogė visa jėga. Ji ką tik pasakė, kad Mayran turi merginą ir ji jo laukia namuose, kol šis su drauge kavinėje nusprendė pasiburkuoti. Pradžioje atrodžiusi tokia mintis siaubingai, galiausiai tapo juokinga. Nesvarbu, ką pagalvos dvi nieko nežinančios merginos. Juk jokios vaikino širdies damos nebuvo, o jie viso labo - draugai.
   Švelniai įsikandusi sau į lūpą, jog neimtų kikianti, kol nepageidaujama "draugija" dar šalia, giliai įkvėpė, o tada lėtai iškvėpė. Svarbiausia buvo neimti juoktis.
   - Taip, - linktelėjo nuoširdžiai džiaugdamasi, kad vaikino gerbėjos pasišalino palikdamos juos vienus. - Tu dėl to nekaltas. Neprašei, kad jos čia ateitų, be to, buvo smagu žiūrėti, kaip mielas, pūkuotas kiškutis pavirsta į piktą, nemielą kiškutį, - nusijuokusi pavaizdavo Mayran pridėdama rankomis "ilgas" zuikio ausis.
Jis visada bus greta, visada guos ir gins, o jei reikės, paaukos net gyvybę. Jis liks ištikimas ir nelaimėje, ir varge. Jis juk šuo! (Jerome K. Jerome)