0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
  Taip, tikrai bus nejauku. Nors tas priklausys nuo to, ką jos brolis ir kiti šeimos nariai žino apie jųdviejų santykius. Kai didelė dalis to, kas yra tarp dviejų jaunų žmonių, paliekama tik tarp jų, labai didelė to nejaukumo dalis išnyksta savaime. Aišku, kai varnė susipažino su jos tėvu, nejaukumo išvengti nepavyko. Kita vertus, vargu, ar visą tą situaciją galima pavadinti nejaukia. Labiau tiktų žodis „katastrofiška“. Gal ne jo tautiečių 39-ųjų metų mastu, bet vis tiek.
  Užuomina apie vestuves išmušė jį iš vėžių. Švelniai tariant. Išpūtė akis ir paraudonavo;  staiga pasidarė taip karšta, kad net oro pritrūko ir, patikėkit, juodi marškinėliai bei +35 laipsniai su tuo neturėjo nieko bendra.
  – Ir kaip sureaguotų tavo broliukas, sužinojęs, kad vos po mokyklos baigimo jau trokšti vedybinio gyvenimo? – pabandė nuleisti juokais.
  Ir taip, jis ne sykį mąstė apie bendrą jųdviejų ateitį, tačiau joje buvo tiek nežinomųjų x, y ir z, tiek kliūčių, kad vargšas aštuoniolikmetis nė nežinojo, nuo ko pradėti kažko planavimą.
  – Kaip čia taip, buvai prefekte ir pamokų nelankei? – klausiamai iškėlė antakius, tačiau, nors klausimas galėjo pasirodyti šiurkštus, jo akyse žaidė žaismingi spindulėliai, – O šiaip, nepatinka man tas jūsų Starkas. Kodėl jūs jį vardu vadinat? – susiraukė.
  Nikas ne be priežasties pradėjo pokalbį apie ateitį. Nors pats ilgą laiką vengė tokių temų, vis dėlto jiedu beveik suaugę. Reikia apsispręsti, ką daryti toliau.
  O jis jau spėjo apsispręsti. Ir, tikėjosi, jo sprendimas nudžiugins Eleiziją.
  – Eisiu dirbti. Gal įsidarbinsiu kokio burtininko asistentu ar dar kuo, – gūžtelėjo pečiais, –Aišku, bus sunku visai be pinigų ir be būsto, bet gal kaip nors, – pasitaršė plaukus, atsidarydamas kompiuterį: varnė visa degė smalsumu ir nutarė jos daugiau nebekankinti.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #16 Prieš 5 metus »
  Nikas nuleido Elės pastabą apie žiedą juokais, paminėdamas jos brolį Franką. Ji šyptelėjo lūpų kampučiu ir šiek tiek prisimerkė. Gerai sužaista, gražuoli. Špagą, kuria bandžiau tave, atgręžei prieš mane. Oi koks išdykėlis. Ar tik nereiks paauklėti, mhmm? Užkėlė koją ant kojos ir nagais pradėjo barbenti į stalo paviršių. Pakedeno savo tamsius bei tankius plaukus.
  - Visų pirma tikriausiai išbartų, kad atsidaviau tau prieš vestuves, o tada tikriausiai pasisiūlytų būti mūsų piršliu, Nikuti, - vaikišku žvilgsniu pažvelgė į jį ir caktelėjo liežuviu.
  Žinoma, kad ne. Frankas tikriausiai užrakintų ją kokiame drėgname rūsyje, o jei dar sužinotų, kad ji atsidavė Nikui Maquetui tokia jauna... Jau tada geriau Eleizija pati pasiaukotų pačiam Šėtonui, nes brolis geriausiu atveju ją pasmauktų savomis rankomis. Na... Tikriausiai perdedu, tačiau varnytei tikrai nebūtų linksma.
  - Pamokų nelankiau, nes per daug laiko skyriau slankiojimui su tavimi, - mirktelėjo ir pasilenkusi švelniai pakštelėjo jos klastuoliui į nosies galiuką. - Jei rimtai, tai pamokas lankiau, bet norisi stipriau įtvirtinti savo žinias, supranti? O dėl Starko, tai... Asmeniškai aš nepamenu jo pavardės, tad ir vadinu vardu, - kilstelėjo pečius.
  Ir tada Elytės kančia pasibaigė. Nikas nusprendė atskleisti tą mažytę paslaptį, kurią paslėpė jai tik priėjus. Tai buvo darbo skelbimas? Klastuolis ruošėsi eiti dirbti. Keisčiausia buvo tai, kad darbas nebuvo žiobariškas. Jis buvo susijęs su magija.
  - Oho, - tegalėjo pasakyti.
  Varnė net nežinojo, ką sakyti. Viena jos dalis norėjo džiaugtis už jį, kita - išbarti, trečia - įsisiurbti į jo kūno odą ir tyrinėti jos lobynus. Kukliai pakilo nuo kėdės ir žengė arčiau mylimojo. Stumtelėjo jo ledų porciją tolėliau ir atsisėdo ant stalo taip, kad būtų priešais jį. Siekė jo rankų.
  - Nors man ir keista, kad pasirinkai kelią, susijusį su magija, bet visa širdimi tave palaikysiu. Net raginu ieškoti darbo Braitone, tad galėsi apsigyventi mūsų baseino namelyje. Mano šeima neprieštaraus, tad kodėl neišnaudojus tokios galimybės?
  Iš tiesų Elė tik norėjo, kad Nikutis būtų kur kas arčiau jos, o gyventi tame pačiame mieste, toje pačioje gatvėje ir net kieme tiesiog svaigino ją. Jis būtų taip arti jos, galėtų šviesias vasaros naktis leisti jo glėbyje ir žiūrėti nevykusius romantiškus filmus, kur viskas baigiasi laimingai. Uchhh... Aš taip noriu to.
 

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
  Nusijuokė, išgirdęs jos atsakymą apie numatomą vyresniojo brolio reakciją, tačiau juokas buvo nenuoširdus, o jo skruostai kaip mat nusidažė tirštu raudoniu, vos paminėjus jų fizinį artumą. Vis dar negalėjo apie visus juos jungiančius dalykus kalbėti laisvai, ypač apie tuos nelabai legalius, tad tekdavo vis raudonuot ir mikčiot – dar labiau nei įprastai.
  – Na, jau, tiek tu ten ir slankiojai su manimi, – šyptelėjo, švelniai sutaršydamas jos plaukus, – Kiek tik paklausdavau, tu vis prie knygų sėdėdavai, o dabar pasirodo, kad ne? – mirktelėjo, tačiau lūpose žaidė valiūkiška šypsenėlė, – Kokia bloga mergaitė.
  Tačiau juokams laiko nebebuvo, Nikas labai norėjo papasakoti jai viską, kas nutiko per pastaruosius porą mėnesių.
  – Na, dėl buto vėliau, kol kas noriu tau kai ką papasakot, – pratarė jau daug tyliau ir rimčiau, – Tu žinai, kad pagrindinė priežastis, kodėl norėjau likt namie, buvo Polas, tiesa? Jam dabar dešimt, taigi po metų turėtų eiti Hogvartsan. Bet jo galia labai didelė jau dabar, prieš porą savaičių vos pusės namo nenugriovė supykęs. Tėvas jo bijo. Įsivaizduoji? Jis suprato, kad nieko nebus ir teks jį leisti mokyklon, tad dėl jo viskas ramu, – garsiai nurijo seiles, pasiryžęs antrajai daliai, – Tačiau jis vis dar nori, kad stočiau į Oksfordą ir dabar, kai man aštuoniolika... Jis žino, kad turiu teisę savo noru mesti mokyklą. Aišku, pykomės, bet galiausiai jis paskelbė ultimatumą – arba lieku Londone ir rudenį užsirašau į papildomus kursus prieš stojant į universitetą, arba išvažiuoju į Hogvartsą ir namo nebekeliu kojos daugiau niekada. Ir dabar, kai man ramu dėl Polo, apsispręsti buvo visai lengva.
  Klastuolis kalbėjo visiškai kitaip negu įprastai: brandžiau, logiškiau, neleisdamas emocijoms užvaldyti proto. Drąsiau. Gal pagaliau į paviršių išlenda stiprioji jo asmenybės pusė – vis dar nedrąsi ir silpna, tačiau egzistuojanti.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
  - Pasakok, pasakok, - paragino savo mylimąjį varnė.
  Švelniai brūkštelėjo per jo delną ir nudelbė akis. Žinoma, jo klausėsi, tačiau tikėjosi, kad akių kontakto nebūvimas jam padės. Aišku, Elytė karts nuo karto pakeldavo akis. Nenorėjo sukelti Nikui tokį įvaizdį, kad jis visai nerūpi pastarajai. Išklausiusi tik nurijo seiles. Nežinojo net ką ir besakyti. Prireikė akimirkos, kad apgalvotų savo mintis, nes tikriausiai jau būtų veptelėjusi kokią nesąmonę. Kad jį devyni velniai... Nusprendė išeiti iš namų be pinigų, be stogo virš galvos - be nieko. Nuostabu. Tikrai puikus planas. Šaunu nors tiek, kad pasakei man. Oi, Nikai. Giliai įkvėpė. Ele, nusiramink. Jis tikisi, kad tų jį palaikysi. Juk pati kažkada jį raginai nusispjauti į tėvą. Nagi... Jis tave tai visada supranta. Net kvailose situacijose, į kurias tu tik esi gabi įsivelti.
  - Klastuoli, - ganėtinai tyliai kreipėsi.
  Lėtai pakilo ir gan kukliai atsisėdo ant tamsiaplaukio kelių. Dešinia ranka įsitvėrė į jį. Tada ramia veido išraiška atsisuko į jį. Jų lūpos buvo taip arti. Nosių galiukus teskyrė tik pora milimetrų, tačiau dabar reikia surimtėti.
  - Žinai, kad tave myliu ir palaikysiu visada, - na nebent norėsi su manimi išsiskirti norėjo pridurti varnė. - Tačiau nemanai, kad paskubėjai? Suprantu, kad tėvas nebuvo toks dosnus ir laiko nedavė apsispręsti, bet galėjai iškart man pranešti. Palėdos skraido ir atostogų metu, gudruoli. Tad dabar nežmonišku greičiu turime surasti, kur gyvensi po mokslų, nemanai?
  Ir tada iš už Niko tankių plaukų Eleizija išvydo brolį. Pastarasis kaip tik traukė iš priešingo alėjos kampo link mažos kavinukės, kurioje šnekučiavosi tą gyvatiškai varniška porelė.
  - Kad mane devyni velniai.
  Greitai prisispaudė prie klastuolio skalbimo milteliais atsiduodančios krūtinės ir susijaudino. Nežinojo net ką daryti. Ar leisti Frankui čia ateiti, ar nuvyti jį kuo toliau. Žinoma, Elė tikrai turėjo parako antrajam variantai, bet juk visą gyvenimą neapgins mylimojo nuo brolio. Nebent... Nebent sukurtų gerą planą. Ele, čia jau vaikų žaidimai.
  - Mano brolis artėja prie kavinukės. Man jį nuvyti ar...

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
  Žinoma, jis vis dvejojo, vis svarstydavo, ar nepaskubėjęs. Tačiau, pirma, jis kol kas tėvui nieko nesakė dėl savo sprendimo; tiesą pasakius, Eleizija buvo pirmoji, su kuria pasidalino. Antra, jo dvejonės nelabai būtų ją pakeitusios. Gyvenimas žiobarų pasaulyje reikštų gyvenimą be Elės, o šito jis neištvertų. Dar sykį.
  – Taip, dėl būsto... Čia ir yra tas kitas dalykas, – tik šyptelėjo, pakštelėdamas ją į nosį ir atsisuko į kompiuterį.
  Nikas viso to laiko nešvaistė. Kadangi pokalbiai su tėvu vyko dar birželį, bene visą vasarą aštuoniolikmetis praleido prie kompiuterio. Ir, nepamanykit, ne žaisdamas žaidimus, o ieškodamas būsto. Nemažai laiko praleido ir įvairiuose pokalbiuose bei susirašinėdamas su svarbiomis magijos pasaulio personomis, tad jau daugmaž viską buvo susitvarkęs ir beliko viskuo pasidalinti su Eleizija.
  Žinoma, esti tikimybė, kad ji supyks, esą jis nesitaręs su ja ėmė ir išsinuomavo sau būstą, tačiau jis nenorėjo būti tas silpnasis, nenorėjo, jog varniukė pataptų jų tariamos šeimos galva, o kol kas viskas krypo būtent šiąja linkme. Tad Nikas, norėdamas leisti pasireikšti savo vyriškumui, visų darbų ėmėsi pats: nors sykį gyvenimė.
  Jau buvo besiruošiantis rodydi jai, kokį būstą išsirinkęs, kai išsigandusi varnaitė prigludo prie jo.
  – K-ką? Frank-kas? – kaip mat sumikčiojo klastuolis, karščio bangai vėl užplūdus jo kūną, – Kur t-tu jį matai?
  Suprato, vėl besielgąs kaip kompleksų užvaldytas paauglys, niekaip neišaugąs iš mamytės (ar Elytės) sijono laikymosi. Todėl išdidžiai išsitiesė ir ranka suėmė mylimosios delną.
  – Tai gal pagaliau mus supažindinsi, ką? – šyptelėjo, suspausdamas jos pirštus.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
  Išgirdusi Nikučio mikčiojimą, pamanė, kad jau viskas aišku. Mylimais paprašys Elės, kad ji nuvytų savo brolį. Gal taip buvo ir geriau, nes nežinia, ką Frankas gali pasakyti. Ir tada, kai jos delnas atsirado mylimojo, ausis pasiekė tvirtesnis balsas. Nikas jau nebemikčiojo.
  - Ar tu įsitikinęs? - pasiteiravo pakėlusi galvą.
  Net nereikėjo atsakymo. Nikas, kaip bebūtų keista, tikrai atrodė apsisprendęs. Jis net nemikčiojo, o tai reiškė, kad viskas gerai. Jis nebijo, nesikremta ir tikrai nesiruošia nešti iš čia kudašiaus. Oho... Net keista. Kažin nekarščiuoji? Sau taip kukliai mintyse pagalvojo tamsiaplunksnė varna. Tada atšlijo nuo šilto ir taip trokštamo jaunuolio kūno. Susitvarkė plaukus, nors nieko blogo nebuvo jiems atsitikę, bet juk niekada nebūsi per daug atsargus, ir gan akivaizdžiai pamojo broliui. Žinoma, Frankas iškart pastebėjo seserį. Kur tau nepastebės su savo tuo chimerišku regėjimu. Tikriausiai net ir užuodė, kai dar buvo visai kitoje alėjos pusėje. Net neabejoju.
  - Frankai, - priėjus broliui, kreipėsi varnė. - Matau, kad atėjo laikas tau su kai kuo susipažinti, - nerangiai susidėjo rankas už nugaros.
  Brolis tik keistai pažvairavo į mergiotę ir linktelėjo.
  - Jei jau taip nori, tai kodėl gi ne. Tikiuosi nebus koks medžiotojas, - mirktelėjo sesei.
  Šeimynėlei priėjus prie ponaičio Maquet, Elė tikrai pasijautė nejaukiai. Ir ką jai dabar daryti? Besti pirštu į gražuolį tamsiaplaukį sakant, kad tai jos mylimasis ir... Ir kas gi toliau? Kad nori su juo gražiai ir jaukiai gyventi, gal net po kelių metelių susilaukti pirmagimio?
  - Frankai, čia Nikas, - drovia šypsenėle papuoštu veidu atsigręžė į mylimąjį, - Nikai, o čia Frankas - mano vyresnysis brolis.
  Tada sekė draugiškas rankos paspaudimas. Elė buvo tikrai įsitempusi. Velnias. Niko nelaimei, o gal laimei ji atsisėdo prie brolio. Matote, ji manė, kad prispyrus reikalui, galės lengvai suvaldyti Franką, nes pastarasis gali įvairiausių nesąmonių paklausti. Ar jūs jau tai darėte? Ar ji tau graži? Ką tu tokio šaunaus joje matai, nes aš asmeniškai tik pustuštį bulvių maišą... Mintyse peržvelgė blogiausius variantus.
  - Taigi... Tai tu būsi tas paslaptingas vaikinas, kuris susuko mano Zijai galvą, - nužvelgė Niką vertinančiu žvilgsniu. - Ir kuo ji taip patraukė tavo akį, huh?
  Išties, varnės brolio balso tonas buvo rimtas. Kažin ar Elė arba Zija, kaip ji buvo vadinama šeimos rate, buvo kažkada girdėjusi pastarąjį. Net keistai pažvelgė į jį, tačiau brolis praleido tai pro akis.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
  Ne, jis nebuvo įsitikinęs, tačiau nesiruošė trauktis atgal. Be to, tylus balselis smegenų užkaboryje sakė, kad anksčiau ar vėliau teks susipažinti su visa šeimyna, tad kodėl nepradėjus jau dabar? Gi mažas žingsnelis neturi būti sunku – Frankas yra tik vienas, kol kas tamsiaplaukis neturi stoti į akistatą su visais Stigleriais, greičiausiai be proto saugančiais savo lepūnėlę.
  Aišku, jam visa tai buvo nesuprantama ir nauja. Tėvas greičiausiai jau seniausiai buvo suradęs Sarai porą – kaip ir jam pačiam, beje. Nereikia jokių susipažinimų, jokių nejaukių situacijų. O ir santuokos neretai būdavo panašesnės į naudingą finansinį sandorį negu į meilės įrodymą.
  Gal dėl viso to jam buvo kiek smalsu. Kaip reaguos brolis? Kaip reaguos jis pats, susitikęs su jos giminaičiu? Aišku, brolį buvo matęs ir iš vaizdo pažinojo dar mokykloje, tačiau to nepavadinsi tikrąja pažintimi.
  Netrukus priėjo Frankas. Nikas, truputį nerangiai, atsistojo ir paspaudė jam ranką. Tikėjosi, kad varnė atsisės šalia – jam visai norėtųsi laikyti jos delną, galbūt šitaip jaustųsi ramesnis ir labiau pasitikintis savimi. Deja, ji atsisėdo priešingoje stalo pusėje. Kita vertus, tai reiškė, kad galės žiūrėti į Elę, nebandydamas nejaukiai vengti jos vyresnėlio akių.
  – Na, turbūt būsiu, – nejaukiai šyptelėjo, o akys, žvelgiančios į Ziją (kas per velnias? kas taip ją vadina?) maldaute maldavo padėti išsisukti iš nejaukių klausimų, koks, beje, iškart sekė paskui tą žvilgsnį, rodos, bandantį nuskenuoti Niką it rentgenas, – Na, ji graži, protinga ir šiaip, pati geriausia, pakenčia mane, – nusijuokė, bandydamas nepasirodyti labai nevikrus ir nemokantis bendrauti.
  Norėdamas nukreipti kalbą nuo savęs ir, tikėtina, išvengti dar keblesnių klausimų, nutarė ir pats parodyti susidomėjimą Elės šeimos nariais.
  – Tu neseniai baigei mokyklą, tiesa? – paklausė, bandydamas atrodyti labai atsipalaidavęs, – Kuo dabar užsiimi?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Nico Maquet »
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
  Tamsių, beveik juodų akių savininkas sėdėjo vieną ranką pasidėjęs ant stalo, kai tuo tarpu antrąją - ant pilvo. Krūtinė palengva pakildavo, tai vėl nusileisdavo. Išvada - kvėpavimas normalus. Frankas nebuvo sudirgintas minties, kad dabar priešais jį sėdi sesers vaikinas, kuris, palyginus su Franko sudėjimo, tebuvo skeletas. Brolio vešlūs antakiai visada pakildavo iš nuostabos, tačiau tik ne šįkart. Atrodė, kad klastuolis į užduotą klausimą atsakė teisingai. Brolis nenustebo.
  - Pakenčia tave? - pasitikslino. - Šiaip net nesuprantu, kaip tu ją pakenti. Ji tikra rakštis sėdimojoje. Patikėk.
  Eleizija švelniai stumtelėjo brolį. Tada, pakėlusi savo tankius antakius, caktelėjo liežuviu, lyg būtų pasiruošusi įgelti į kaklą.
  - Rakštis? Iš tavęs to nesitikėjau, broli, - pradėjo vaidinti, kad liūdi.
  Matote, Elė nusprendė pagyvinti visą šią situaciją, nes juokas gi niekada nepamaišė. Na... Nebent esi laidojimo namuose. Tada tai jo... Juokas - paskutinis dalykas, kurio tau gali ten prireikti.
  Frankas žavingai šyptelėjo. Kad mane devyni velniai apgraužtų. Tie Stiglerių velniai tikrai mokėjo šypsotis. Tada pastvėrė tamsiaplaukę per liemenį ir prisitraukė arčiau savęs. Pakštelėjo į kaktą ir nubraukė plaukus nuo veido.
  - Juk žinai, kad tik išsidirbinėju, - paaiškino Frankitas.
  - Aišku, žinau.
  Tada jau Nikas uždavė klausimą. Tikriausiai nenorėjo pratęsti Franko tardymo. Šaunuolis. Myliu tave. Be garso tarė varnė. Frankas tik perbraukė per trumpais šeriais pasipuošusį smakrą.
  - Žiūrint, kas tau yra neseniai. Hogvartsą baigiau prieš dvejus metus. Buvo sunku atsisveikinti su ta magiška vietele. Ten, galima sakyti, buvo praleista visa mano vaikystė ir paauglystė. Ten susiradau pirmąją ir kol kas vienintelę meilę. Ten su ja amžiams ir atsisveikinau, - minutėlei nutilo ir užsimerkė. Tikriausiai dabar matė Anabetės atvaizdą. - Mokykloje susidraugavau su begalę jaunų ir talentingų burtininkų ir raganų. Kai kurios buvo labai keistos ir įsižiūrėjusios į mane. Ewwww... Net nupurtė, - ir vėl ta šypsena. - O dabar pasirinkau žiobarišką kelią. Esu iliustratorius. Žinoma, magija karts nuo karto pasinaudoju. Nesu jos atsisakęs, bet nuo mažens jaučiau, kad savo likimo vingio su tai nesiesiu. Ko negalėčiau pasakyti apie Ziją.
  Mirktelėjo akį.
  - Dabar susimąsčiau ir supratau, kad net nežinau, kaip susipažinote. Tikriausiai tai buvo išties nejaukus ir tuo pat metu juokingas momentas, taip? - atsuko tamsias lyg bedugnė akis į klastuolį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Eleizija Stigler »

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ****
  • 202
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
  Santykiai tarp Stiglerių vaikų buvo jam nesuprantami. Kokie normalūs (normalūs!) broliai ir seserys glėbesčiuojasi vidury miesto? Jis dar suprastų meilų plaukų pakedenimą ar kumštelėjimą, bet tai, kaip Franko rankos literaliai apsivijo varnės liemenį... tai jau buvo virš visko. Tad Nikas sėdėjo labai sutrikęs ir visai nesuprantantis, kas čia vyksta.
  Ar taip turi būti? Ne, kad ir kokie nesveiki santykiai būtų jo šeimoje, jis žinojo – toks artumas (juolabiau fizinis) nėra įprastas.
  Eleizijos brolis kažkuo priminė patį Niką – pastarasis irgi, vos netekęs Elės, vis nuklysdavo mintimis į praeitį, vis mažiausiai tinkamose vietose apie ją užsimąstydavo. Taip ir buvęs švilpis dabar nuskrido mintimis tolyn nuo tvankaus Londono, vos spėjęs užsiminti apie savo meilę. Tiesa, klastuolis su niekuo nesidalindavo nei savo mintimis, nei išgyvenimais; su niekuo, išskyrus savo mylimąją.
  Nesitikėjo, kad Stigleris  bus pasirinkęs žiobarišką darbą. Na, tamsiaplaukiui vis atrodė, jog tik labai retas burtininkas pasuka kitu keliu ir tai tik be proto išskirtinomis aplinkybėmis. Priešais jį sėdintis vaikinas neatrodė iš tokių, tad klastuoliui labai knietėjo pasmalsauti, sužinoti priežastis, lėmusias tokį pasirinkimą; deja, tuojat pat sulaukė klausimo, nė nespėjęs pasiteirauti.
  – Na, mes tada antrame kurse berods buvome, tiesa? – šyptelėjo Elei, – O gal net pirmame, nebepamenu. Ir abudu slėpėmės nuo viso pasaulio kažkuriame iš atokesnių Hogvartso kampų, ieškodami vietos ramiai paskaityti, – gūžtelėjo pečiais, vis dar nenuleisdamas žvilgsnio nuo savo išrinktosios, – Pradėjome kalbėti apie knygas, mokslą ir, na, susibendravome kažkaip, – pasimuistė.
  Nuo to laiko jau buvo praėję šitiek metų, tačiau Nikas puikiai prisiminė, ką jautė pirmąsyk ją pamatęs. Kaip negalėjo nuleisti žvilgsnio nuo tų šokoladinių akių, kaip nejaukiai miksėjo, negalėdamas žodžio suregzti – tiesa, šitai juodu lydėjo beveik visą tą laiką. Keista, kaip čia šįsyk jis gebėjo kalbėti visai ramiai ir normaliai, nors viduje visas tirtėjo ir drebėjo.
  Netrukus jo mobilusis telefonas pradėjo vibruoti. Nikas tik dirstelėjo į ekraną ir visas išbąlo, numesdamas skambutį. Vis dar nieko nesakydamas, paskubomis susivkrovė visą savo mantą į kuprinę.
  – Aš, eee, turiu eit-ti. Atsiprašau, – neaiškiai sumurmėjo, – Iki.
  Dar tik paspaudė Frankui ranką, greitosiomis pakštelėjo Elę į viršugalvį ir nudūmė tik jam vienam žinoma kryptimi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Nico Maquet »
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #24 Prieš 5 metus »
   Laikrodžiui dar neišmušus nė penktos valandos vakaro, Rosemarie jau buvo sutvarkiusi paskutinius reikalus ir palengva žingsniavo tolyn nuo magijos ministerijos. Tiesa, trūko vos keleto minučių, tačiau visuomet gera ištrūkti anksčiau, kad ir koks menkas skirtumas bebūtų. Tai, nežinia kodėl, visuomet sugeba pakelti nuotaiką.
   Tad ne išimtis ir dabar – sukišusi nosį į minkštą šaliką, mergina nusprendė kiek pasidžiaugti vakarop einančia diena. Klausydamasi bereikšmio, tarpusavy besipinančio šurmulio, džiaugsmingai žingsniavo tarp visos tos kažkur, greičiausiai namo, skubančių žmonių masės. Kiekvienas iš jų su savomis, per dieną susikaupusiomis mintimis ir nekreipdami jokio dėmesio į esančius aplinkui nepažįstamuosius, tarsi šie būtų nematomi. Rose sunkiai būtų galėjusi sugalvojusi geresnį jausmą nei nematomumo iliuziją, patiriamą įsimaišius tarp gausybės savais reikalais užsiėmusių žmonių.
   Nukirtusi nedidelį parko kampelį, rausvaplaukė įsuko į šalimais esančią vingiuotą gatvelę ir apsidairė. Žinojo, kad reikiama kavinukė turėtų būti kažkur netoliese, bet kadangi niekad joje neteko lankytis, būtų nenustebusi, jei pasuko ne ten. Visgi, į šią panašių gatvelių tikrai nebuvo tiek ir mažai. Tačiau nerimavo ji be reikalo, kadangi dar šiek tiek paėjėjusi pamatė tarsi iš dangaus išpjautą, melsva spalva išdažytą pastatą. Rosemarie šiek tiek paspartino žingsnį ir jau netrukus lenkė durų rankeną žemyn, žengdama vidun.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #25 Prieš 5 metus »
Edgar'o pasivaikščiojimas nesibaigė ties parku, esančiu netoliese Magijos Ministerijos. Iš šio parko jis patraukė kito parko link, po to dar kito ir dar kito. Visą pusdienį jis ir praslampinėjo lankydamas Londono parkus. Galėjo pasirinkti ir kiek įvairesnį maršrutą, tačiau to nedarė. Šiandieną norėjo praleisti kiek ramiau, nesimalant miniose žmonių, kurių buvo ir parkuose, tik, aišku, ne tiek, kiek už jų ribų.
Artėjant penktai valandai, juodaplaukis išėjo iš medžiais apsuptos zonos, esančios netoli vietos, kurioje jis turėjo susitikti su savo drauge. Paėjėjus dar keletą minučių žaliose akyse jau buvo matyti reikalingas pastatas. Vis artėjant tos pačios akys užfiksavo, kaip į kavinukę įžengė pažįstama mergina. Edgar'as iškart padidino savo ėjimo tempą ir po kelių minučių atsidūrė pastato viduje. Žvilgsniu nuskanavo aplinką, kuri buvo ganėtinai jauki. Prie to jaukumo prisidėjo ir šiluma, užklupusi įžengus čia, iš vėsaus lauko. Priešais jaunuolį, truputėlį tolėliau, stoviniavo, dar nespėjusi turbūt prisėsti, Rosemarie. Nieko nelaukdamas nupėdino prie jos.
- Labas dar kartą,- nusišypsojo ir šiandieną jau antrą kartą pasisveikino magas.
- Tai gal tu išsirink vietą, kur norėtum prisėsti, o aš ko nors užsakysiu. Tik pasakyk ko tu norėtum,- nieko nelaukdamas tamsiaplaukis pateikė tokį pasiūlymą ir pažvelgė į vitriną, kur buvo šiokių tokių žiobariškų skanėstų. Tik nežinia kodėl, nes pats dabar nelabai norėjo kažko saldaus.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
   Rosemarie pasitiko šilto oro srautas, švelniai apglėbdamas ir sušildydamas šalčio nurausvintus skruostus. Kavinės vidus taip pat buvo šviesiai išdažytas, tik jau ne mėlynai kaip išorės sienos, o saulės geltonio spalva, kuri suteikė savotiško jaukumo. Ant sienų kabėjo kažin kokie plakatai, tačiau rausvaplaukė taip ir nespėjo į juos dorai įsižiūrėti, kadangi vos po akimirkos už nugaros išgirdo Edgaro balsą. Matyt įėjo tuojau pat po jos.
   – Sveikas, – atsakė šiek tiek kilstelėdama lupų kampučius. – Man tiks ir arbata.
   Gūžtelėjusi vienu pečiu, Rose apsidairė ieškodama laisvų vietų. Tuojau pat už akių užkliuvo nedidelis stalelis palei sieną, tad nieko nebelaukusi pasuko jo link. Prasisagsčiusi palto saga ir nusimuturiavusi purų šaliką, permetė šį per kėdės atlošą, o tuomet šmurkštelėjusi įsitaisė veidu į langą. Visuomet buvo malonu stebėti, kas vyksta kitapus stiklo, net jei tai ir tebuvo maža ir ne itin judri gatvelė.
   – Tai kaip praleidau likusią dienos dalį? – prie stalelio priėjus ir buvusiam bendramoksliui, pasiteiravo. – Tikiuosi, laikas per daug neprailgo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
Jeffter'is linktelėjo galva, kai jo draugė pareiškė ko norės. Gal iš tiesų ji nebemėgsta saldumynų žingsniuodamas link prekystalio pamintijo apie vieną iš priežasčių, dėl kurių Rose galėjo užsiprašyti tik arbatos.
- Prašyčiau vieną arbatos ir..,- ir vaikinas kelioms akimirkoms nutilo, nes susiprato, kad pats nesusigalvojo ko norėtų. Iš tiesų, jis net nežinojo ko nori, todėl netempdamas gumos užsisakė to
paties.
Juodaplaukis sumokėjęs už tai ką užsisakė, susirado akimis buvusią bendramokslę, sėdinčią prie lango ir nuėjo prie jos. Prisėdus ir pačiam, iškart sulaukė klausimo.
- Neprailgo. O šiaip pravaikštinėjau po miesto parkus,- šyptelėjo ir suskubo pats pasiteirauti, - O kaip tau sekėsi? Manau, jog turi daug veiklos dirbdama tokį darbą,- smalsavo Edgar'as. Jam buvo įdomu išgirsti apie ministerijos darbą. Nors jo pačio krikštasūnis ir dirbo ministerijoje ir dar buvo galva, kuri, pagal idėją, turėjo žinoti kone viską apie ten vykstančią veiklą, apie tai vis dėl to jie nebuvo niekada kalbėję.
Netrukus kavinukės darbuotojas atnešė du puodelius arbatos. Žaliaakis burtininkas savo pirštinuota ranka pasiėmė puodelį ir truputėlį sriūbtelėjo jame, esančio skysčio. Skonis buvo priminė lyg ir citrinų. Ir taip, skonį reikėjo spėlioti, nes tamsiaplaukis pateikdamas užsakymą nepaminėjo, kokios konkrečiai arbatos jis nori. Kaip bebūtų keista, bet ir pats pardavėjas nė nepasiteiravo kokios norėtų. Gal tik vienos rūšies arbatą teturėjo? Nežinia. Kaip ten bebūtų, dabar jau nebesvarbu.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
   Paėmus į rankas arbatos puodelį, pirštus nutvilkė maloni kaitra. Odą net sudilkčiojo nuo karščio, tačiau Rosemarie puodelio nepaleido – to dar betrūko, jei išvers viską ant stalo. Padėkojusi, prisitraukė jį arčiau ir atsargiai kilstelėjo lūpų link. Burną užpildęs vaisių, su kiek išsiskiriančiu citrinų poskoniu, gėrimas greitai ėmė šildyti ir visą, nuo pasivaikščiojimo lauke sužvarbusį kūną. Siektelėjusi šalimais stovėjusios cukrinės, pasėmė keletą smiltelių ir, subėrusi arbaton, išmaišė.
   – Ir ką gi pamatei tiekoje parkų? – nustebusi pasidomėjo.
   Rose galėjo sugalvoti dešimtis skirtingų veiklų, kurių buvo galima prasimanyti Londone, tačiau vargu ar dažnai kas nors pareikštų, kad nusprendė visą laisvą laiką paskirti kelionei po skirtingus parkus. Nors, tikriausiai, šie buvo įspūdingi.
   – Nemažai, – sutikdama linktelėjo, – bet nepasakyčiau, kad dažnai itin įdomaus. Tiesa, pasitaiko ir įdomesnių įvykių bei susitikimų, tačiau pernelyg retai, kad atpirktų nuobodžią rutiną tarp krūvos popierių. Nors privalumas tas, kad sužinai viską apie visus pirmiau kitų, bet čia, manyčiau, jau dera nutilti.
   Silpnai šyptelėjusi, Rosemarie nuleido akis į vis dar rankose spaudžiamą puodelį. Lėtai pasukiojusi šaukštelį, gurkštelėjo, o tuomet vėl pakėlė akis į pašnekovą.
   – O pats kuo užsiimi po mokyklos baigimo?

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Maža žiobariška kavinukė
« Atsakymas #29 Prieš 5 metus »
- Nemanau, kad pamačiau kažką tokio, ko nebūtum pati mačiusi,- nežymiai besišypsodamas prisipažino vaikinas, - Tiesiog norėjau pasivaikščioti, o parkai buvo tam tinkamiausia vieta,- žinoma, dar buvo įdomu pamatyti ar per tiek laiko jose kas nors pasikeitė, tačiau to nepaminėjo. Ir nebuvo reikalo, nes kiek pamena, tai daugmaž viskas atrodė taip pat.
Edgar'as toliau gurkšnojo savo arbatą, kai jo draugė ėmė pasakoti apie savo darbą. Jos paskutiniai žodžiai apie jį atvėrė stipresnę šypseną mago veide.
- Negi būtina nutilti?- neatrodė, jog informacijos gavimas Magijos ministerijos darbuotojams pirmiems yra kažkoks privalumas, kuris galėtų kelti kitų nepasitenkinimą. Tamsiaplaukiui atrodė tai visiškai normalus dalykas, jei, aišku, ta informacija yra susijusi su jų darbu, o ne traukiama vien tik tam, kad sužinoti kažką apie ką nors.
Po Rosemarie klausimo animagas pažvelgė į Rosemarie.
- Po baigimo praleidžiu daug laiko namuose. Tai tikriausiai atrodo daug nuobodžiau nei tavasis darbas,- pačiam jaunuoliui, tai tikrai nebuvo nuobodu, nes pats labai tuo domėjosi, - O juose aš tobulinu savo magijos žinias bei įgūdžius,- paaiškino ir tai, ką veikia būdamas namie, nes tikrai būtų sulaukęs klausimo, ką veikia namie, nes tūnoti kelis metus namie ir nieko neveikti būtų tikrai keista.
- Pastaruoju metu taip pat ir mokau to, ką esu pats išmokęs,- šiuo atveju kalbėjo apie savo, jau oficialiai šiandien tapusios, globotinės treniravimą.
- O šiaip kas įdomaus nutiko pas tave per tuos keletą metų be profesoriavimo ir darbo ministerijoje?- paklausęs pažvelgė į puspilnį savo puodelį ir vėl leido šiltam skysčiui nubėgti savo gerkle.