[Keitas Kolinsas]

Paėjus tolyn keliu nuo parko, kiek atokiau nuo viso šurmulio, perėjus vingiuotą gatvę galima pasiekti mažutę žiobarišką kavinukę. Pastatas nudažytas svajingai melsva spalva, o kur ne kur dailiai baltais ir rausvais dažais yra išraityti keli debesėliai. Kavinukės langai neįprasti-dideli ir platūs, jų rėmai taip pat dažyti dangaus mėlynės spalva, o pažvelgęs pro juos gali matyti, kad kitoje pusėje laukia didelės palangės su daugybe įvairaus dydžio margų pagalvėlių ant kurių jauku prisisėsti.
Įėjus vidun visada skimbteli varpelis ir pasklinda gardus šviežios kavos aromatas. Visos sienos nudažytos optimistiškai nuteikiančia geltona spalva, o ant jų kaba įvairūs, tarsi iš devynesdiašimtųjų atsiradę plakatai ir daug geltonų, atrodo kalėdoms tinkančių lempučių. Toliau į akis krinta vos ne kiekviename kampe pastatyti žaliuojantys augalai-tiek dideli, tiek maži, bet visi nežydintys.
Ant tamsaus medžio grindų beveik visur pakloti įvairių spalvų, raštų, medžiagų ir dydžių kilimėliai, ant kurių stovi juodos medienos staliukai ir minkštos kėdės.
Prekystalis nudažytas kiek tamsesne geltona spalva, o prie jo gali matyti savotišką vitriną už, kurios matosi visai nebrangūs įvairių rūšių skanėstai-nuo gabaliuko torto iki papraščiausių sausainių. Maloniai besišypsanti pardavėja visada pasiūlo šviežios kavos ir čia būti visada jauku.
Keitas, klajodamas po Londoną užklydo ir į mažą kavinukę. Buvo didelis kavos mėgėjas, bet buvo ją įpratęs gerti, bet kur ir tik įžengęs į šią vietą suprato, kad niekad nėra buvęs tikroje kavinukėje.
Čia iškart dvelkė kava, o oras buvo gaivus, nes visur buvo pilna žalių augalų.
Juodaplaukis vaikinas, turbūt pirmą kart neatkreipdamas dėmesio dėl savo išvaizdos, atsisėdo tolimiausiame kampe, prie staliuko, kuris stovėjo prie didelio lango ir atvėrė vaizdą į gerai apšviestą, nejudrią Londono gatvelę.
Švilpis užsisake juodos kavos su šlakeliu migdolu pieno ir vienu kubeliu cukraus-tokią kavą visada gerdavo, ir išsitraukė atsineštą žiobarišką knygą, kurios viduryje buvo juodas skirtukas. Atsivertęs puslapį, kuriame aną kart baigė skaityti, vaikinukas akimis lakstė nuo eilutės prie eilutės, atsilošęs kėdėje ir gurkšnodamas kavą.

[Liucilė Anja Himel]

 Buvo gan vėsoka, tad žaliaplaukė mergaičiokė įsisupo stipriau į juodą, juokingom mažom kaukulytėm išsiuvinėtą megztinį, vis dėl to norėdama kaip nors gerai praleisti laiką, būtinai užsigalvojusi pasiklydo ir nebežino kur beesanti.
 Ką pasakytų Abigailė jeigu čia būtų... Turbūt kaip visada pasisukiotų su savo nupigintais rausvais bateliais ir mesteltų kokią erzinančią frazę. Teta nebuvo labai malonus žmogus, visada turėdavo savo įmantrų skonį. - Mintijo Dema.
 Eidama gatve vos nesušuko iš laimės, kai pamatė mielą ir jaukiai atrodančią kavinukę. Demetra pasileido bėgte, nedaug trūko, kad nepargriūtų, bet šįkar jai pasisekė ir nesusižalojusi, plačiai atvėrė duris, taip sugadindama jaukią atmosferą viduje. It girtuoklei Emirai nelaikė kojos ir ši be paliovos drebėjo.
 - Man kakavos ir jei turite šokolado. - Kiek nerangiai priėjusi prie padavėjo tarstelėjo. Tik gavusi savo užsakymą, Flores kiek paeėjo toliau, bet užkliuvusi už kažko numesto ant grindų, tėškėsi žemyn taip apipildama kampe sėdėjusį vaikinuką, kuris ramiai skaitė knygą.
 - O tu, apžėlusi Merlino barzda, aš labai atsiprašau!

[Keitas Kolinsas]

Keitas, net neatkreipė dėmesio į garsų varpelio skimbtelėjimą, jis buvo per daug pasinėręs į knygą, kur dabar, kaip tik vyko didelė intriga. Skaitantis vaikino balsas aidėjo galvoje, akims lakstant po knygos eilutes, tik staiga ant pačios įdomiausios vietos knygos puslapiai apibiro rudais taškeliais ir Keitas nė nespėjęs sureaguoti į smarkiai plikantį karštį, pašoko. Visa kairioji šlaunis ir nepridengta ranka buvo apipilta karšta, visur bėgančia kakava.
-Po velnių,-vaikinukas sukando dantis, atrodo visai negirdėdamas atsiprašymų. Jis pagriebęs dėžutę servetėlių pirma gelbėjo ir sausino knygą ir tik paskui stalelį ir savo ranką ir koją. Pro smarkiai suplėšytus džinsus matė, kad jo šlaunis visa paraudonavusi, o tas pats darėsi ir su ranka.
Švilpis tik tada pamatė mergaitę, kuri jį apipylė. Norėjosi ją apšaukti, bet vis dėl to prisiminė esąs švilpis.
-Eaa... Tau viskas gerai? Nenusiplykei?-paklausė jis, servėtele trindamas skaudančią ir peršinčią ranką.

[Liucilė Anja Himel]

Demetra buvo visa paraudonavusi iš gėdos bei baimės, mat pamačiusi, kaip vaikinukas tvardosi jos neaprėkęs, vos išstovėjo neišbėgusi lauk su šokoladu rankose. Mergaičiukė niekad nenorėjo veltis į bėdas kuriose nelabai sekėsi suktis, tad išgirdusi šio klausimą kaip reikiant sutriko.
 - Ammm... Manau, kad ne. - Nežinodama ką be pridurti, Emira žvilgtelėjo į nepažįstamojo nuplikytas vietas, kurios neatrodė labai patraukliai.Pasimk šokoladą ir bėk iš čia, jis net nesusipras kas nutiko ir neiškels tau ieškinio už žioplumą! - Rėkte rėkė protas.
 Varnė iš lėto pradėjo trauktis, greitomis pasisuko ant kulno ir patikrino kišenėje esantį šokoladą. Staiga padavėjas nešinas sausainiais atsitrenkė į Flores, o ši atbula griūvo ant nelaimėlio ir jo nudeginimų.
 It padykusi, žaliaplaukė ropštėsi nuo šio kelių, bei pasileido bėgte durų vedančių į laisvę nuo visos šios beprotybės.

[Keitas Kolinsas]

Vaikinas šiaip taip susitvardė. Turbūt trumpam Keitą buvo paveikusi jo klastuoliškoji pusė, smarkiai paveldėta iš motinos.
-Ei, ei, viskas okei, ramiau,-ištiesęs vieną žieduotą ranką, pabandė mergaitę nuraminti Kolinsas. Juk jis grįš į vaikų namus, nusiplaus tas žaizdas ir viskas bus gerai.
Kai mergina užgriuvo ant jo, Keitas atsargiai ją pakėlė ant kojų, vis dar stengdamasis nuraminti žaliaplaukę. Ji atrodė tarsi elnias iššokęs priešais automobilio šviesas ir berniukas, prieš jai pabėgant, švelniai sugriebė mergaitę už rankos.
-Ei, ei, ramiai, ramiai. Viskas gerai, nieko tau nedarysiu,-švelniu balsu patikino ją Keitas,-Gal galėčiau gauti ledo?-praeinančio padavėjo paprašė vaikinas, o tam linktelėjus vėl atsisuko į mokinę,-Rimtai. Viskas ok. Leisk pavaišint tave kakava,-švelniai pasiūlė juodaplaukis.

[Liucilė Anja Himel]

 Dar nepasiekus durų, Demetrą sulaikė ranka švelniai nusileidusi ant smulkaus jos riešo. Lėtai atsisukusi varnė juto dėgte deginantį jausmą skruostuose, kuris atsirado nuo jausmų protrūkio   šitaip apsikvailinus.
- Kakavos..?- Nežinodama ką dar pasakyti ar paklausti, mergaičiukė lėtai patraukė ranką iš ano gniaužtų. Kiek sutrikusi dėl savo žioplumo  kuris ir buvo visų šitų įvykių kaltininkas. Emira pakėlė galvą ir įsitelbėjo į vieną tašką esantį juodaplaukio kaktoje. Flores niekada nežiūrėjo kitam į akis, tai labai trigdė kaip ir rūpestis ar draugiškumas kuris buvo Hogvartso globotinei svetimas. Augant žiobarų šeimoje nebuvo lengva gyventi kiekvieną dieną patiriant nuoskaudas, tad labiau prie širdies buvo, tapti nematomai.
- Nenoriu jūsų apkrauti, manau, kad šiuo metu aš turėčiau pavaišinti jus kakava, bet neturiu smulkių... ar išvis pinigų, tad suteiksiu tokį malonumą ir leisiu mane papopinti.

[Keitas Kolinsas]

Vaikinui buvo keista, kad kažkas taip reaguoja į tiesiog pasiūlytą puodelį kakavos. Vaikinas buvo gan draugiška asmenybė, o ir Hogvartse, kurį laikė namais, augo tarp kitų švilpių, kurie visada buvo draugiški ir malonūs, tiek vieni kitiems, tiek kitų koledžų mokiniams, tad ir Kolinsas pramoko būti “geresniu žmogum”.
Praeinančios padavėjos vaikinukas paprašė kakavos ir padavė jai kelias žiobariškas monetas iš kišenės. Ji linktelėjo ir netrukus grįžo ir su anksčiau prašytu ledu ir su kakava, kurią vaikinukas atsargiai padavė žaliaplaukei. Jo judesiai vis dar buvo atsargūs, kaip ir tada, kai buvo su Adele. Buvo, net keista, kai toks išstypęs asmuo mokėjo elgtis švelniai ir atsargiai.
-Merline, tiesiog vadink mane Keitu. Aš ne ką vyresnis už tave,-nusijuokė juodaplaukis, atsisėsdamas ant minkštos kėdės ir priglausdamas šalto ledo maišelį prie šlaunies, o paskui prie rankos. Buvo daug geriau, kai atšaldė nudegimus.
-Taigi. Kuo tu vardu?-kilstelėjo antakį vaikinukas, gurkštelėdamas savo vos atšalusios kavos.

[Liucilė Anja Himel]

- Demetra, bet gali mane vadinti Deme. - Šaltomis rankomis apglėbusi karšta kakavos puodelį tarstelėjo varniukė.
- Atleisk, kad reagavau kaip pamišelė ir dar pridariau tau nemalonumų... Esu kiek išsiblaškiusi.- Aprimusi ir nuleidusi akis žemyn murmėjo žalių plaukų savininkė vis patrindama paraudonavusia nuo šalčio dešniają ranką.
- Atrodo, kad lis.- Emira mestelėjo žvilgsnį pro langą.O varge, negaliu eiti per lietų šitokį kelią- Kiek susikrimtus mintijo Flores. Pakėlusi akis ir pagaliau prisivertusi žvilgtelėti bei sudaryti akių kontaktą su vaikinuku, rudaakė neramiai pakramtė lūpą.
- Nesu pratusi būti kažkieno akiratyje, o tuo labiau įsivelti į nemalonumus, man labiau patinka ramybė, nors esu baisiausiai išsiblaškiusi.- Murmėjo lyg sau Dema.
 Netikėtai iš varnės kišenės išsiropštė vienintelis draugas bei mylimas gyvunėlis, šikšnosparnis. Lyg nujausdamas šeimininkės rūpesčius, atsargiai užkopes ant peties glaudėsi šalia.
- Krekai, kiek pamenu palikau tave namuose.- Visai pamiršdama Keitą, Deme susikoncentravo ties mažuoju nakties klajūnu, kuris ignoruodamas mergaičiukę išskleidė sparnelius ir nuskrido arčiau nepažįstamojo.
- Susipažink, čia Krekas, mano draugas bei kompanjonas.- Su linksmumu balse tarstelėjo Keitui Demetra.

[Keitas Kolinsas]

-Malonu susipažinti,-šyptelėjo berniukas, priglausdamas kiek atšalusios kavos puodelį prie lūpų. Kiekvieną kartą kai gerdavo kavą, jo du lūpų auskarai trinktelėdavo į puodelio kraštą ir skimbtelėdavo.
-Nieko, nebesuk galvos dėl to,-numojo ranka Keitas, vėl priglausdamas ledo maišelį prie šlaunies. Reiks grįžus perplauti džinsus, nes šie vis dėl to jo mėgstamiausi.
Išgirdęs komentarą apie orą Kolinsas žvilgtelėjo pro langą. Tikrai-danguje, tarsi nepermatomos lubos plaukė visiškai vienas su kitu susispaudę, sunkūs, tamsūs audros debesys. Pats neplanavo greitu metu grįžti, turbūt prasedės čia iki užsidarymo ir tik tada kulniuos atgal į vaikų namus.
Kai atsisuko, ant merginos peties jau tupėjo šikšnosparnis. Keitas vos neloštelėjo atgal. Nei magiškų, nei nemagiškų gyvūnų jis labai nemėgo ir išvis nematė reikalo kažkokį padarą turėt, kaip augintinį.
-A-aha, mielas padarėlis,-išspaudė su kiek dirbtine šypsenėle penktakursis ir tada užmetė žvilgsnį į ant sienos kabantį laikrodį. Vėlavo.
-Klausyk, soriukas, bet turiu eiti. Tikiuosi gerai praleisi laiką,-paskubomis palinkėjo švilpis ir vis dar laikydamas šalto ledo maišelį ant rankos, dingo už kavinukės durų.

[Nico Maquet]

  Vidurvasario saulė kaitino negailestingai, sukeldama aukštyn Londono gatvių dulkes ir paversdama miestą į sunkią, dulkėtą ir pilką skylę. Mašinos dūzgė gatve, retsykiais pravažiuodavo toks raudonas autobusas ar geltonas taksi, tačiau žmonių buvo mažai: visi slėpėsi nuo kaitros atokiau nuo centro; parkuose ar prie vandens. Arba bent jau savo būsto vėsoje. Tokiu oru, kai negaivina nė silpnutis oro gūsis – nes jo paprasčiausiai nėra – o išsausėjusi žaluma, nemačiusi lietaus jau mėnesį, pavirsta į gelstumą, ypač sunku išsėdėti didmiesčio pilkumoje.
  Todėl Nikas slėpėsi pavėsyje, prisėdęs lauko terasoje vienoje iš sostinės kavinių. Čia irgi buvo tvanku, bet bent jau karšta saulė nespigino į akis ir nevertė juodais rūbais apsirėdžiusio aštuoniolikmečio kentėti dar labiau: visi gi žinome, kas būna apsirengus juodais rūbais saulėtą (o šioji buvo labai saulėta, dangaus nepuošė nė menkiausias debesėlis) dieną.
  Ant apskrito metalinio staliuko buvo pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį; kaip ir pridera jaunuoliui iš labai pasiturinčios, žiobariškos šeimos, ant šiojo puikavosi nukąstas obuolys. Ant šalia esančios kėdės gulėjo krūva daiktų: juoda kuprinė, kelios knygos, šiukšlės ir dar balažin kas. Šaltos arbatos, kurios stiklinė stovėjo šalia laptopo, ledukai jau buvo seniausiai ištirpę, o pats gėrimas spėjo pakankamai sušilti, kad jau nė kiek nebegelbėjo.
  Tamsiaplaukis kažko įnirtingai ieškojo ekrane ir rašėsi į paprastą užrašinę – gili raukšlė jo kaktoje išdavė susirūpinimą. Lyg pasiduodamas, išpūtė garsiai orą ir supynė abiejų rankų pirštus sau ant pakaušio, vis dar įbedęs žvilgsnį į mirksintį ekraną.

[Eleizija Stigler]

  Pasinaudojusi proga pasprukti nuo tėvų Londone, Elė kartu su Franku pamojavo tėvams ir nėrė į artimiausiai esančią gatvelę. Nenorėjo duoti tėvams laiko, kad galėtų sustabdyti savo vaikus. Juk jie jau seniai planavo šią visos šeimos išvyką. Frankas grįžo iš universiteto, o Elytė iš Hogvartso. Visa šeima vėl buvo kartu, tačiau juk ji su Franku jau nebebuvo mažyliai, kurie norėtų kiekvieną akimirką praleisti su tėveliais. Juk ir patys vaikai supranta, kad šeimos vyresniesiems reikia šiek tiek privatumo.
  - Juk jūs ir patys norite pabūti vieni, tėveliai, - mirktelėjo ir šyptelėjo.
  Eleizija su Franku priėjo sankryžą. Jei suksi dešinėn, prieisi kinų kvartalą, o jei kairėn - alėją, pilną įvairiausių kavinukių, užkandinių, suvenyrų krautuvėlių ir, žinoma, drabužių parduotuvių. Kažkur toliau net prekybos centrą būtų galima rasti. Tikriausiai daugelis būtų norėję atsidurti kinų kvartale, bet Stiglerių jis visiškai netraukė. Tad jie patraukė kairėn. Netrukus pasiekė alėją. Frankas švelniai niuktelėjo Elei į šoną ir tarė:
  - Susitikime čia po geros valandos, gerai? Tikiuosi nerasiu tavęs, apsikrovusios kalnu pirkinių, panele Stigler.
  - Ir kodėl gi nori išsiskirti? Nejau eisi į kokią rimtesnę parduotuvę, Frankuti. Mhmm?
  - Visai stogas pačiuožė tau, varne.
  - O jau koks formalumas, - tetarė ir nusigręžusi patraukė savais keliais.
  Toli ji tikrai nenuėjo, nes po kelių minučių pilvas pradėjo groti tikrą bado maršą. Varnytė paskutinį kartą valgė prieš geras penkias valandas. Ji tikrai išalko. Ir kurgi čia pavalgius? Akimis peržvelgė alėjos kraštą. Gal ten?
  Priėjusi vieną iš sostinės kavinukių, perbraukė savo tankius plaukus ir jau ruošėsi iškart nerti vidun, nes ten tikriausiai vėsiau nei lauke, bet lauko terasoje sėdintis vaikinukas, tiksliau jo nugara sutrikdė Elę. Argi ten ne Nikas? Taip, tai jis. Tik mano klastuolis gali sėdėti tokiame karštyje su juodais rūbais. Na, ir tie šioks toks atvaizdas kompiuterio ekrane išduoda jį. Nieko nelaukė ir praėjo tyliai sėlint. Priartėjusi pakankamai arti, padėjo delnus ant jo kaulėtų pečių ir pakštelėjo į skruostą.
  - Laba diena, ponaiti Maquet. Pasiilgai manęs, klastuoliuk?

[Nico Maquet]

  Žinoma, matinis kompiuterio ekranas užtikrino didelį patogumą naudojantis juo saulėtomis dienomis: Nikas galėjo kad ir vidurdienį spoksoti į ekrana nebijodamas, kad jame matys tik savo atvaizdą. Kita vertus, tai reiškė, jog nematė nieko, kas vyko už jo.
  Dėl to, vos pajutęs kažkieno rankas ant pečių, išsigando ir staigiai pakilo nuo kėdės, bene nuversdamas stalą su visu ant jo gulinčiu turiniu.
  – Labas, meile, – šyptelėjo tamsiaplaukei, pakštelėdamas ją į kaktą, – ką čia veiki tokią karštą dieną? – sumurmėjo.
  Staiga, lyg kažką prisiminęs, atsisuko prie kompiuterio ir staigiai jį uždarė, tarsi nenorėtų, kad varniukė žiūrėtų į monitorių. Išties: pažinodamas ją, buvo įsitikinęs, kad šioji smalsuolė iškart puls klausinėti ką jis darąs. O sužinojusi – įsius ir pradės knisti jam protą (ir ne, jis nežiūrėjo filmukų suaugusiems). Dėl to saugiau buvo tiesiog nekaltai išjungti prietaisą.
  – Tu čia viena? – tarstelėjo lyg tarp kitko, dairydamasis aplinkui.

[Eleizija Stigler]

  Jis atsistojo ir, pavadinęs ją meile, pakštelėjo į kaktą. Elyė tyliai sumurkė ir apsivijo jį rankomis. Priglaudė savo tamsiais plaukais pasipuošusią galvą jam prie krūtinės ir giliai įkvėpė kvapo, Niko kvapą, prisisunkusio skalbimo miltelių aromatu. Tiesiog nuostabu. Jei galėtų, niekada nepaleistų jo iš savo mažo glėbio.
  - Tiesiog iškaulėjau iš tėvų minutę sau ir nusprendžiau apsipirkti, tačiau kažkoks žavingas jaunuolis atėmė visą norą, - tetarė ir atsitraukė.
  Jau ruošėsi klausti Nikučio to paties klausimo, tačiau jo poelgis sutrikdė varnę. Jaunuolis lyg kažko išsigando ir staigiai uždarė savo nešiojamąjį kompiuterį. Atrodė, kad kažką bandė nuslėpti nuo Elės. Pastaroji tik kilstelėjo antakį, bet nieko neklausė. Jokių paslapčių. Ar tik ne tu tokius žodžius ištarei, klastuoli? O ką dabar darai? Slepi kažką?
  - O pats ką čia veiki? Ir dar taip tamsiai apsirengęs? Tikriausiai verdi savo kaily.
Ji mielai perbraukė pirštą per klastuolio tobulai nuskustą smakrą ir krestelėjo ant šalimais esančios kėdės. Pasirėmė savo galvą rankomis ir atidžiai stebėjo Nikutį. Ją labai sujaudino tas jo paslaptingumas.
  - Oi ne. Kažkur šalimais po parduotuves vaikšto mano vyresnysis brolis Frankutis. Visai nieko būtų proga susipažinti, taip? - paerzino savo vaikiną. - Be to... Kaip tau atostogos?

[Nico Maquet]

  Klastuolis droviai šyptelėjo.
  – Ot koks begėdis, neleidžia mano princesei po parduotuves lakstyti, – sukrizeno, darsyk pakštelėjęs Elę į kaktą.
  Dėl rūbų nekvarštino sau galvos: buvo taip pripratęs prie juodos aprangos, kad jau nė nepastebėdavo to karščio, lydinčio tokius apdarus šviečiant saulei. Be to, jo spintoje sunku buvo rasti kitos spalvos rūbų (jei neskaičiuosime mokyklinių marškinių), tad ir rinktis nelabai buvo iš ko.
  – Truputį reikalų turiu, o namie nelabai noriu pūti, tai tenka bastytis mieste, – gūžtelėjo pečiais.
  Be abejo, namie jis būti tikrai nenorėjo: ten tvyrojo tokia slogi nuotaika, tokia įtampa, jog mažai trūko, kad visas Maquetų namas įsielektrintų. Ginčai kildavo nuo mažiausių žodelių, tad Nikas vengdavo buvimo namie. Geriau kaitinsis tokiame karštyje negu bus name: vėsiame, tačiau tokiame niūriame.
  – Na, anksčiau ar vėliau turbūt teks, ar ne? – nusijuokė, aiškiai pasijutęs nepatogiai, – O atostogos būdavo ir geresnės, – šyptelėjo, tačiau jo veidu perbėgo šešėlis, – o tau?
  Netrukus prie jų priėjo padavėja. Nikas užsisakė ledų sau ir savo draugei. Šiems atsiradus ant staliuko, iškart padavė padavėjai porą svarų.
  – Skanaus, – tarstelėjo, pats paragaudamas citrininio šerbeto, – Tokią karštą dieną reikia atsigaivinti. – Naa, prieš mus paskutiniai metai. Ar jau nutarei, ką veiksi po jų?

[Eleizija Stigler]

  Truputį reikalų turiu. Elė dar aukščiau kilstelėjo antakį. Jai pasidarė išties smalsu, ką Nikutis veikė prie kompiuterio. Norėjo staigiai nugvelbti jo tą žiobarišką technologiją ir užmesti akį, tačiau tikriausiai klastuolis labai užpyktų. Juk jis tai nesikiša į varnės reikalus. Na... Smalsauja, bet Elei užtenka pasakyti, kad to nedarytų, ir jis nustoja. O Niko poelgis su kompiuteriu aiškiai parodė jo nenorą Elės smalsavimui.
  - Teks teks. Bus labai nejauku, bet teks, - užsikišo sruogelę už ausies. - Visai norėčiau pamatyti tavo reakciją.
  Šyptelėjo parodydama savo akinančią šypseną ir akies kampučiu stebėjo Niko kompiuterį. Viduje ji kaito iš smalsumo. Netikėtai išdygo padavėja. Elė jau žiojosi sakyti, kad nieko nenori, tačiau ponaitis Maquet buvo greitesnis ir užsakė ledų. Žinoma, kas gi atsisakytų nemokamo maisto? Na, tikrai ne Eleizija. Pastaroji švelniai perbraukė per Niko dilbį ir padėkojo:
  - Ačiū, meile.
  Padavėjai atnešus ledus, Elė padėkojo ir, nieko nelaukdama, suėmė šaukštelį. Nugriebė šiek tiek šilauogių skonio ledų ir įsidėjo į burną. Pastaroji iškart apsalo nuo ledų gardumo, saldumo. Elytė net akis užvertė.
  - Kaip gardu.
  Jau ruošėsi dar kabinti ledų, kai Nikas paminėjo paskutiniuosius metus. Elė kilstelėjo akutes ir padėjo šaukštelį į vietą. Atkišo savo ranką priešais tankių plaukų savininką ir caktelėjo liežuviu.
  - Po mokyklos planuoju laukti žiedelio ant šios rankos, - dar labiau erzindama tarė ir iškart susijuokė. - Juokauju, nors galimybės neatsisakau, - mirktelėjo. - O šiaip galvoju apie Herbologijos mokslą, tačiau dėl pernai praleistų pamokų teks su kaupu atsigriebti. Eisiu papildomai mokytis pas profesorių Starką. Tai va. Na, o tu, Einšteine?