[Luna Gardner]

   Kryptelėjo galvą atidžiai stebėdama Bastiano emocijas ir veido grimasas pasakojant apie šluotas ir skraidymą jomis. Vyptelėjo. Buvo savotiškai panašūs. Ji - alfa, pasiruošusi paaukoti savo gyvybę dėl gaujos, jis - šluotų meistras, nusiteikęs itin ryžtingai dėl savo hobio.
   -Visgi pasistenk nenusisukti sprando. Būtų gana liūdna, jei daugiau netektų būti nutemptai nuo tilto tiesiai į upę,-priekaištingumas, sumišęs su sarkazmu ir gana linksma gaidele, atsispindėjo tamsiaplaukės, akylai tebestebiančios vaikiną, balse.
   Menu, pastumtas kiek per stipriai, turėjęs atsidurti stalo viduryje, bent jau taip spėjo anglė, nuskriejo kiek per toli ir tik dėka merginos nenukrito ant žemės.
   -Gal burtininkai ir skraido ant šluotų, bet kiek man žinoma Menu - ne,-sukikeno padėdama abu valgiaraščius stalo viduryje, kad atėjusi padavėja galėtų šiuos be vargo pasiimti.
   -Turbūt bananinių,-gūžtelėjo pečiais. Neskyrė per daug dėmesio savo pasirinkimui. Tiesa sakant, ištarė galvoje tebeskambantį ledų skonį nesigilindama į savo skrandžio poreikius,-neturiu, ledus valgau pernelyg retai, kad turėčiau savo mėgstamiausius,-atsakiusi į pateiktus klausimus apsidairė. Netoliese sėdintys žmonės atrodė atsipalaidavę ir nerodantys jokio susidomėjimo tuo, kas vyko aplink juos. Vargu, ar šie būtų pastebėję, jei šalimais būtų susprogusi bomba.
   -Svarai, tai žiobarų kavinė,-neatsisukdama į Bastiano pratarė iškvėpdama orą, o tuomet kryptelėjo galvą į ateinančią padavėją. Išbėrusi užsakymą, mat, įtarė, jog italui susikalbėti būtų gana sunku, patogiai atsirėmė į kėdės atlošą.

[Bastiano Zuccarelli]

   - Mamma mia, nu ačiū, - nusikvatojo Bastiano vėl. - Esu tikras, jog tai buvo visam gyvenimui įsimenanti patirtis. Aišku, kartoti jo nederėtų, nes, žinai, ką imi kartoti, tas netenka tokios prasmės. O kažkam palikti prasmę yra visai gražu, - malė liežuviu jaunuolis, kažkaip pasąmoningai nujausdamas, kad galbūt Luna jo kompanijoj jaučiasi jau visai jaukiai, kas jai leido ironizuoti ir švelniai iš jo pasišaipyti. Tik įsileisk paršą į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips, tik pajuokauk su italu, tai ir ans ir mišką iškirs dėl malkų, kad ir dvejotinos kokybės.
   - Dovanok, - sureagavo Bastiano, supratęs, ką mergina turėjo su savo pastaba. - Ką gi, tuomet galbūt turėsi progą paragauti ką nors nauja, - suplojo garsiai delnais jis, nors ir dvejojo, ar bananiniai ledai būtų kažkas išskirtinio.
   Zuccarelli patylėjo, kol mergina pateikė užsakymą. Regis, nugirdo, kaip ji užsakė ir jo norimus ledus - mažumėlę nustebo, kad ji neleido to padaryti jam pačiam. Juk kas moka, tas ir užsako, tiesa?
   - Svarai tai svarai, - linktelėjo galva jis, padavėjai nuėjus, mat dar nebuvo sureagavęs į prieš tai Lunos pateiktą informaciją. Liežuvį niežėjo paklausti, kodėl mergina pati nieko nelaukdama pateikė užsakymą, bet jis nuo šito susilaikė.
   Ledų ilgai laukti nereikėjo - dar kiek ir abu jau galėjo laižyti savo užsisakytus desertus.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Tos Stigler praktika jau seniausiai buvo pasibaigusi. Nuo to vieno bučinio bibliotekoje daugiau nieko neįvyko – hm, iš tiesų, jiedu bene net nesimatė. Gana greitosiom apibėgdavo per pamokas, tačiau lankininkas net nesiklausydavo jos pliurpalų, užskaitė užsiėmimus beveik maksimaliu balu (pačiau piktybiškai pagailėjo aukščiausio įvertinimo) ir paleido į laisvę.
  Bent jau taip atrodytų iš šalies. Ir toks turėjo būti įspūdis pačiai Stigler.
  Mintyse visą tą laiką Starkas kurpė planą. Retai kada panikės jo atsisakydavo, tad kiekvienąsyk priimdavo tai labai asmeniškai ir netgi plėšrūniškai – jam tai tebūdavo dar vienas iššūkis, kurį lemta priimti. Juolabiau, kad tariama tos mergšės ir kažkokio lepšiaus draugystė jam visai netrukdė – bent penkiolika kartų buvo girdėjęs frazę „aš turiu vaikiną“ nuo panos, kuri kitą rytą atsibusdavo jo lovoje, o ne su minėtuoju vaikinu.
  Šiaip ar taip, iki dabar ji jau turėtų būti nurimusi, o gal net ir išsiskyrusi su tuo savo nelaimėliu. Starkas nedelsė daugiau – sugalvojęs bene svarbią priežastį, pasikvietė ją į Londoną, kur pats trumpam buvo apsistojęs. Teigiamas atsakymas pasiekė jį beveik iškart, taigi jau kitą popietę herbologas sėdėjo kavinėje, gurkšnodamas savo įprastą dvigubą espresą ir leisdamas pro nosį dūmus, su įprasta pašaipia šypsenėle nužvelgdamas praeinančius šalia sijonus, laukdamas, kol pamatys būtent tą, dėl kurio čia atėjęs.

[Eleizija Stigler]

  Po to įžūlaus buvusio profesoriaus bučinio Eleizija jautėsi tari ant ylų. Kaskart sliūkindama Hogvartso koridoriais, atsigręždavo, akimis lakstydavo užkampiais, paslapčia tikėdamasi nesutikti pastarojo vyriškio - nepatogiai jautėsi. Tikriausiai nuskambės kvailai ir gan banaliai, bet net pati nesuprato, ką jaučianti. Tarsi viduje virė katilas, perpildytas ir neapykantos, ir nerimo, ir pykčio, ir sumišimo su aistra? Labai kebli situacija su tuo bučiniu. Tarsi ir turėjo sukelti milžinišką skandalą ant svieto, juk kalbama apie mūsų Elytę, tačiau vargšelė viską paleido vėjais: neskėlė nei antausio profesoriui, neapšaukė jo, vietoje to sėdėjo sau su įraudusiais skruostais susigėdusi. Matote, Starkas tikrai buvo išvaizdus vyriškis, žinoma, vyresnis nei jos mylimasis, bet tikrai dailių bruožų, nepaneigsi to. Tad nenuostabu, kad daugelis merginų ir krito jam po kojomis, tačiau Elytė bandė priešintis, veidmainiauti ir net erzinti herbologą. Velniop viską, ji jau nebe jo mokinukė. Bet tas prakeiktas bučinys... Gal ir gerai, kad po pastarojo Eleizija net nesimatė su profesoriumi, mat tik devyni velniai žino, kas būtų įvykę tarp jų.
  Deja, likimas tikrai nenuspėjamas ir mėgstantis tyčiotis iš žmonių, pavyzdžiui, Eleizijos. Rodos, istorija su Starku jau pasibaigė, mergina sugrįžo į savo seną vagą: vėl gulėjo šalia Niko, perdažė buto kampą, kitą, net įsidarbino į žurnalo "Herbo ir Ūglis" redakcijoje, tačiau tas nelaimingas laiškas, rastas vėlų penktadienio rytą pašto dėžutėje. Tiesa, tikriausiai net nenustebsite, bet pastarasis buvo adresuotas tai pačiai panelei Stigler, kad ir nedailiai buvo Starko užrašyta ant voko. Ir štai įkrito vėl vargšelė į besisukantį vyriškio merginimo ratą, pati to nenutuokdama.
  Net nepastebėjo Elė, kaip išaušo ta nelemta diena, kai vėl išvys Starką, tiesa, šįkart jo paties prašymu. Na taip, galėjo atsisakyti susitikti, galėjo net neatrašyti jam, tačiau jis tikrai pagelbėjo varnei su praktika, gavo beveik maksimalų balą, nepaisant jo įžūlumo ir nepasotinamo potraukio dailiajai lyčiai dirbant kartu. Tad dabar vargšelė ir pėdino su šokoladiniu pyragu dėžutėje ant rankos , tiesa, pačios jos iškeptu, link jo, sėdinčio va štai ten tolėliau. Net iš čia vargšelė matė jo alkaną žvilgsnį, tiesiog ryjanti pro šalį šmirinėjančius sijonėlius. Ot velnias. Pasirodo, Eleizija šiandien kaip tyčia irgi atsibeldė su sijonu. Visgi, jos buvo ilgesnis nei daugelio merginų čia.
  - Laba diena, profesoriau, - tyčiai taip pasisveikino, norėdama priminti tą juos kažkada skyrusią ribą, kuri dabar, deja, nebeturėjo jokios įtakos. - Kaip gyvuojate?
  Droviai šyptelėjusi, Elė dailiai krestelėjo priešais profesorių ant kėdės, o pyrago dėžutę laikinai stumtelėjo po kėde - juk nesinorėjo netyčiomis užminti koja.

[Starkas Erikas Ramsay]

  Pretekstas susitikti buvo iki banalumo paprastas – turįs jai itin gerą darbo pasiūlymą. Užbėgant klausimams už akių – ne, tai nebuvo eskorto paslaugos ar kitas į tą pusę linksnantis užsiėmimas. Turįs pažįstamų Karališkajame Herbologijos Institute ir būtent iš jų girdėjęs, kad šiuo metu ieško jauno, nuotykių ir iššūkių nebijančio darbuotojo.
  Visa tai atsidūrė trumpame ir labai etiškame, profesionaliame ir dalykiškame laiške, adresuotame buvusiai Ramsay auklėtinei. Aišku, pridūrė dar, kad visas kitas detales papasakos gyvai.
  To užteko. Ir kaip neužteks – minėtasis Institutas buvo pelnęs tokią šlovę, kad kiekvienas šį mokslą išmanantis burtininkas nė už ką neatsisakytų progos jame padirbėti. Net ir pats Starkas būtų kandidatavęs (o jei darbo interviu vestų kokia jauna (ar nebūtinai) burtininkė, tai tikrai ją apžavėtų ir jau būtų turėjęs sau vietą), tačiau, tiesą pasakius, labai tingėjo. Tėvų palikimo dar tikrai pakaks jam ir keturiom palikuonių kartom (kurių, beje, kol kas neturėjo ir nesiruošė turėti, nebent kažkur pasauly bastosi be jo žinios), tad darbas jam iš esmės buvo reikalingas tik dėl užsiėmimo. Be to, mokyklos buvo nuostabi vieta naivių ir idėjų kupinų profesorių užkariavimui: visos jos pasiduodavo jo kerams. Geresnė vieta jo gyvenimo misijai tebuvo studentų miestelis.
  Šiaip ar taip, neklydo. Atsakymas jį pasiekė greitai ir štai dar net nebaigęs savojo espreso pastebėjo pažįstamas kojas, paslėptas iki pusės po sijonu. Na, jam ir to užteko – tas dailias kojeles tikrai pažintų. Akys neskubiai pakilo aukštyn, besimėgaudamos vaizdu, kol galiausiai sustojo ties varnės žvilgsniu.
 – Laba diena, Eleizija, gerai, nesiskundžiu, – bene droviai linktelėjo, – Užsakiau tau arbatos. Kaip pati laikaisi? – iš reikalo pridūrė, aiškiai parodydamas, kad iš tiesų tai jam truputį vienodai.

[Eleizija Stigler]

  Tas arogancijos pripildytas tipas net neketino sulaikyti savo žvilgsnio - jokio mandagumo. Mat kaip išalkęs padaras prarijo Eleizijos kojas vienu kąsniu. Ot bjaurybė. Duodu galvą nukirsti, kad mintyse jau sukosi įvairiausios mintys, kai galės neskubėdamas ir pasimėgaudamas nužvelgti visą Elytę, kramsnodamas vis po mažą jos odos lopinėlį... Deja, bet teks nusivilti Starkui - Elė gal ir buvo karštakošė, kartais pernelyg ryžtinga mergiščia, tačiau negalėtų peržengti tos nematomos ribos, atsiradusios po pirmojo varnos ir klastuolio bučinio. Po galais, išduoti Niką su šituo, kad ir koks šaunus profesorius, herbologas ir patrauklus vyras jis bebūtų? Kad ją devyni velniai apgraužtų... Eleizijai pakako to karto, kai buvo Hogvartso laikais susipykusi su savo klastuoliu ir pradėjusi bendrauti su Hubertu. Kartą juos du, besikalbančius pievoje, pastebėjo Nikas ir liko toks įskaudintas, kad... Kad... Matote, net žodžiais neina išreikšti to. Visgi tai labai paveikė ir Elę. Suprato, kiek ji reiškia mylimajam ir tiesiog nenorėjo vėl išvysti tų skausmo pripildytų akių, kad ir kaip jis stengtųsi jas paslėpti.
  Tad ir dabar, dirbtinai mandagiai dėbtelėjusi į šalimais esantį arbatos puodelį, Elė pasitaisė savąjį sijoną, timptelėdama jį žemiau, tačiau jau jis ir taip padoriai dengė kūną iki kelių, o ir nesiruošė magiškai išsitempti. Tad gavosi šnipštas. Tiesiog dar labiau susigėdo, jei išvis būtų galima to nepadaryti prie šio vyriškio, sėdinčio čia pat, kitoje stalo pusėje ir neketinančio paslėpti savo šaltumą. Kažin jis taip su visomis moterimis bendrauja? Ir nejau jos suskysta dėl to ir mielai leidžiasi būti dar vienu punktu šio patino sąraše?
  - Nejau? Džiugu girdėti, kad nesiskundžiate, Starkai. Oi, atleiskite, profesoriau, - na štai ir susivėlė, ne tyčiomis kreipdamasi į herbologą jo vardu. Formalumas vėl dingo, kaip ir tą kartą su bučiniu. - Na aš kaip ir visada - gyvenu. Susiradau darbą redakcijoje, tai vakarais tenka pasidėti iki išnaktų, bet viskas gan gerai.
  Viskas gana gerai - cypiančiu balseliu pasikartojo varnė mintyse. Tiesiog nesijautė patogiai šitoje keblioje situacijoje: negalėjo laisvai šnekėti, turėjo apgalvoti kiekvieną žodį, o tai, patys matote, sunkiai sekėsi, taip pat negalėjo apsimesti, kad tarp Starko ir jos nebuvo nieko... Tas prakeiktas bučinys. Ir kodėl jis turėjo taip pasielgti? Nejau negalėjo kokią piemenę Hogvartso koridoriuose susistabdyti ir pasiūlyti aukštesnį įvertinimą, jei ji... Palaukite akimirką... Nuo kada jis užsigeidė nukariauti mane? Tik man baigus Hogvartsą ir parašius jam laišką? O gal jau visas šis voratinklis pynėsi nuo seniau, kai dar Elytei tekdavo vaikščioti koridoriais žymiai trumpesniu sijonėliu nei šiandien? Kad mane devyni velniai, kiek daug klausimų.
  - Gardi arbata, - atsigėrusi tarstelėjo. - Beje, turiu jums kai ką prie jūsų kavos puodelio. Prižadėjau jums tai tada, kai... - ir štai vėl pasimetė varniukė. Gi nesakys, kad prižadėjo pati iškepti pyragą tą patį vakarą, kai jis per prievartą ją pabučiavo. Tikrai jau ne. - Kai buvome susitikę bibliotekoje apsitarti dėl mano užduoties.
  Nutilusi pasilenkė po stalu, kad galėtų paimti neseniai aptartą dovaną. Rodos, pyrago dėžė buvo dar šilta, turinys nebuvo spėjęs atvėsti, nors kur čia spėsi, kai esi apkerėtas ilgiau išlikti šiltam.
  - Prašau, jums žadėtasis šokoladinis pyragas kaip padėka, kad sutikote man pagelbėti keblioje situacijoje.
  Įteikusi tą gabalą cukriniu diabetu sergančio vaiko košmarą, buvusi varnė pasitaisė išsipašiusią sruogą ir vėl įniko į savo arbatos puodelį, tiesą, paties Starko užsakytą. Velniai čia matė, arbata buvo tikrai gardi. Šiaip net keista, kad nebuvo užpilta pienu. Juk sėdi žiobariškoje kavinukėje pačiame Londone. Bet gal ir gerai, nes Elytė nebuvo fanė to anglų įpročio.

[Starkas Erikas Ramsay]

 Be abejo, Starkitas nepraleido progos dar kartą žvilgtelėti į panikės kojas, jai besisėdant šalia. Tikrai labai gražios kojos, net liūdna, kad paslėptos iki pusės. Šiaip, reikėtų mokyklos vadovybei duoti pasiūlymą trumpinti merginų sijonus: gal įpras su trumpesniais vaikščiot. Nors va jos auklėtinei Torei, visad žiūrinčiai į jį blizgančiom akim, ir įsakymo nereikėjo. Kad visos tokios lengvos būtų. Nepagalvokit – tarp jo ir tos mažvaikės nieko nebuvo. Na, visgi ji nepilnametė: Starkas, nors ir seksistas bei mergšius, vis dėlto nebuvo pedofilas. Pasvajoti nieks nedraudžia.
 Pro jo ausis neprasprūdo merginos susipainiojimas. Kaip ant delno matėsi, kad jaudinasi, nors gal ir pati sau to nebūtų pripažinusi. Jam tai patiko: visai nesislėpdamas plėšrūniškai šyptelėjo, vos tik išgirdo ją besikreipiant į jį vardu. Dar viena maloni detalė, kurią Starkas taip pat išgirdo jos žodžiuose: ji nė žodeliu neužsiminė apie savo tariamą bernužėlį. Žinoma, tai dar nieko nereiškia. Bet, jei būtų buvusi vis dar tokia šalta ir užsispyrusi drovuolė, tikrai būtų paminėjusi.
 – Ir kaip darbas redakcijoj? Daug moka? – trumpai pasiteiravo, mintimis nuklysdamas kitur.
 Matote, kaip tik tą akimirką varnė pasilenkė, kažko ieškodama po stalu, dalinai atidengdama jos visai dailią krūtinę. Na, Starko fantazijose ji atrodė truputį kitaip, tačiau vis dėlto dailu... Tikras vaizdas jį tikrai užkerėjo ir, gėda pripažinti, net truputį žandikaulis atvipo, kaip kokio besiseilėjančio paauglio, pirmąsyk pamačiusio nuogą paną internete.
 Jos užsiminimas apie biblioteką situaciją tik dar labiau įkaitrino. Be abejo, pyrago jis neprisiminė, vyras tuo metu buvo užsiimęs kuo kitu, tačiau visgi šyptelėjo. Spėjo atgauti žadą kol pana dar traukė tą savo pyragą, taigi, Stigler išsitiesus, jo žandikaulis jau buvo savo įprastoje vietoje. Tiesa, žvilgsnio nenusuko ir net nesiruošė to slėpti.
 – Tai būtinai reikia paragauti tavo žadėtojo pyrago, manau, tikrai nenusivilsiu, – šyptelėjo, įdėmiai žiūrėdamas, kaip Elytė gurkteli arbatos ir tikrai žinodamas, kad nenusivils.
 Matot, Starkas buvo didelis žolių ir kitų gamtos gėrybių žinovas. Eliksyrų taip pat. Puikiai žinojo, ką kur galima pridėti, kad būtų galima mergas truputį palenkti į savo pusę, o jos net skonio nepajustų. Nesakau, kad jis jau tai darė, bet, na, visko pasitaiko.
 Šiaip ar taip, milteliai, kuriuos padavė padavėjui kartu su stambiaženkle pinigų suma už tylią pagalbą, nebuvo stiprūs. Nesusuks galvos ir ji nepraras sąmonės (jau pasimokė iš savo klaidų – tempti nualpusią mergiščią per visą miestą yra gana įtartina ir jėgų tikrai daug pareikalauja: daug daugiau negu tai verta), tačiau truputį palenks ją savo pusėn, vos vos sumaišys mintis. O turint omeny, kad buvusi jo auklėtinė ir taip savosiose, matyt, painiojosi, tai net ir vieno gurkšnio arbatos užteks.
 Lyg niekur nieko, atsipjovė pyrago ir paprašė padavėjo lėkštutės. Gavęs ją, įsidėjo po gabalėlį sau ir Eleizijai. Paragavo mažyčio kąsnelio.
 – Mmm, tikrai geras, matyt, gera šeimininkė būsi, – kandžiai šyptelėjo ir atidėjo pyragą į šalį.
 Jau ir taip per daug laiko sugaišė visai įžangai, metas imtis veiksmų.
 – Na, bet susitikom mes ne pyrago valgyt, – nebent kokio kito pyragaičio Starkitas neatsisakytų, – Taip kaip su tuo darbo pasiūlymu Karališkajame Institute? Domina? Galiu tave supažindint su reikiamais žmonėm ir kaip mat kilsi karjeros laiptais ir visa tai beveik tik už ačiū, – nekaltai mirktelėjo.

[Eleizija Stigler]

  Pasibaisėtina! Ir kaip jis sau leidžia taip elgtis merginos draugijoje? Alkanu žvilgsniu tiesiog ryti jos droviai pasirodžiusią krūtinę per iškirptę, kai ji pasilenkusi nuo žemės ketina paimti pyragą, skirtą jam pačiam? Tiesiog... Tiesiog žema. Matyt, yra tiesos žodžiuose, jog visi vyrai yra kiaulės. Gerai, dauguma vyrų, mat Niką prilyginti kiaulei Elytė negalėtų. Greičiau Nikas turėtų teisę ją pavadinti kiaule už viską, kas tarp jų buvo: ir visi kivirčai, ir santykių nutraukimas dėl mokslų akademijoje, ir gandai apie ją su Hubertu... Tai tik lašas jūroje, kiek kartų Nikas buvo įskaudintas, tačiau būkime realistai. Ar būtų įdomu gyventi, jei viskas būtų ramu ar nuspėjama? Abejotina, nors Elės ir Niko gyvenimo etapus būtų galima iš dalies nuspėti: kivirčas, pykčiai, priekaištai, riksmai, arogancija ir galiausiai du šlapi kūnai lovoje. Patikėkite, tai tikrai veiksminga - galimas variantas, kad net santykiai dėl to dar labiau sustiprėja, nors žiedelio ant Elytės pirštelio dar nematyti.
  Nors buvęs varnės profesorius spėjo laiku susitvarkyti ir užčiaupti savo burną, kol Elė to nepastebėjo, tačiau tas žvėriškas žvilgsnis, įsmeigtas į Elės krūtinę, pasiliko. Pasirodo, profesorius nors menkiausio gėdos lašelio neturėjo, mat tik toks paršas gali taip elgtis. Žinoma, kad ir kaip apgailėtina visai tai atrodytų, tačiau būkime atviri vienas su kitu - visa ši situacija kurstė Stiglerių atžalos pasitikėjimą savimi, nepaisant fakto, kad jis ir taip per kraštus trykšta. Matote, žinoti, kad vyrai nuo tavęs negali akių atplėšti, tikrai yra nuostabus jausmas. Na taip, sakysite, jog Elė turi savo Niką, vardan kurio turėtų puoštis, tačiau Nikas pažįsta ne tik jos išorę - puikiai yra susipažinęs ir su vidumi, o tai reiškia labai daug, nes tikrai tik retas galėtų ištempti su tokia harpija. Gal tada, kai Elė pasirodė visu "gražumu" ir Nikas nepabūgo, varnanagė galiausiai susiprato mylinti jį, bet tai istorija kitam kartui.
  - Patikėkite, tikrai nesiskundžiu naujuoju darbu. Naujas gyvenimo etapas, kai pati galiausiai galiu užsidirbti pragyvenimui, nors alga yra tik šiek tiek daugiau nei minimalus atlyginimas. Tačiau reikia suprasti, kad aš ten dar kol kas žalia mėsa - viskas palaipsniui, - ramiu tonu paplepėjo, vėl gurkštelėdama arbatos.
  Dieve, ir kodėl jai čia reikėjo ateiti? Kodėl ji negalėjo tiesiog pasakyti, kad jos visa tai nedomina? Nejau taip sunku tiesiog atsisakyti? Na taip, suprantama, jog Starkas padėjo Eleizijai ir taip toliau, tačiau dera prisiminti ir tą prakeiktą įžūlų bučinį. Tai turėjo būti pirmas ženklas atsisakyti šio susitikimo, bet gi kalbame apie mūsų Elytę, kuri nesugeba žmonėms pasakyti paprasto žodelio "Ne", žinoma, proto ribose. Neįsijauskite pernelyg, mieli skaitovai, mat ką jau ką, bet ribas, kurių nederėtų peržengti, varnė puikiai žinojo. Kad ir dabar tas prakeiktas Starkas. Išties išvaizdus ir seksualus vyras, tikrai paflirtuotų su juo erzindama, tačiau jis nėra vienas iš tų juokingų vaikinukų. Po galais, jis tikras vyras, o tokiomis aplinkybėmis flirtavo žaidimas pasidaro pavojingesnis. Puikus to pavyzdys yra tas vakaras bibliotekoje, kai buvo ne savo noru pabučiuota. Mat jei tai padarė, koks galėtų būti sekantis jo žingsnis?
  Gavusi pagyrimų dėl pačios kepto pyrago, Elė švelniai nuraudo. Kad ją devyni velniai apgraužtų, ir kodėl ji taip suskysta prie jo? Nejau negali susiimti ir būti ta geležine ledi? Nejau taip sunku? Bet ir čia problema, mat pastarąjį kartą, kai pabandė išlikti nepasiekiama, sužadino tik dar didesnį Starko susidomėjimą. Tiesiog...
  - Taip, dėl jūsų pasiūlymo. Matote, tai tikrai skamba nuostabiai, tikriausiai daugelio herbologų svajonė dirbti ten, tačiau aš esu keblioje situacijoje. Matote, aš tik neseniai įsidarbinau redakcijoje ir nesinori paleisti vėjais ir darbo ten, ir jūsų pasiūlymo. Išties kebli situacija, - susijuokė. - Beveik tik už ačiū? - kilstelėdama antakį pasiteiravo. Mat bijojo, kad giliai viduje užgimusi idėja, kas galėtų būti parašyta tarp eilučių, gali būti tiesa.
  Belaukdama buvusio profesoriaus paaiškinimo, kuris, tikėtina, bus dar labiau gluminantis, Elytė siektelėjo arbatos puodelio, tačiau paskutinę sekundė susilaikė, mat akyse susiraibuliavo. Keista, tikrai keista. Nejau bus perkaitusi saulėje? Rodos, sveikata Elė nesiskundė - gal rimtai susirgusi buvo tik prieš metus. Visgi pabandė nusiduoti, kad nieko nebuvo. Mat kam čia dabar be reikalo gąsdinti tą egoistą.

[Starkas Erikas Ramsay]

 Atvirai pasakius, Starkas net nesiklausė, kol varnė vapsėjo apie savo dabrą. Blablabla. Viena nuobodybė. Pakako tik retsykiais palinksėti galva ir bent sykį pakelti akis nuo iškirptės iki Stigler akių.
 Ir vis dėlto nesutiko, kad viskas palaipsniui. Jis, pavyzdžiui, iki šiol nebuvo baigęs jokių studijų ar bent kursų, o jau turėjo sėkmingą karjerą. Kur ten aukštasis išsilavinimas, kai jaunuolis vos spėjo baigti mokyklą birželį, kad tų pačių metų rudenį vėl joje atsidurtų, tik šįkart jau kitoje profesoriaus stalo pusėje. Esmė buvo net ne piniguose – grynakraujės šeimos su ilga tradicija turto jam tikrai pakako ne tik gerai gyventi, tačiau ir nesirūpinti dėl ateities.
 Jam patiko būti užsiėmusiam, be to, į Hogvartsą kasmet prigūžėdavo bent kelios naujos jaunutės profesorės, dar naivios ir patiklios. Kaip Ramsay tokias mėgo! Užtekdavo kelių saldžių žodelių ir kitą rytą jau pabusdavo ne vienas. Visos jos buvo kaip tos žuvys – truputį kvailokos, vis pakimbančios ant to pačio kablio. Bet jam – to kablio savininkui – tai visai netrukdė. Kaip jis mylėjo paikas mergšes!
 – Na, ar palaipsniui, ar ne, priklauso tik nuo trupučio sėkmės, – visgi nutarė atsakyti, apakindamas pašnekovę savo ypatinga, truputėlį kreivoka šypsena, kuri jau spėjo nunešti galvas jei ne šimtams, tai bent kelioms dešimtims panikių.
 Nors Stigler ir dėjosi šalta bei nesudominta, vis dėlto jai nepavyko apgauti jaunojo profesoriaus. Jis puikiai išmanė savo dėstomą dalyką ir įvairias augalų savybes, tačiau dar puikiau mokėjo pastebėti tokius berods nereikšmingus signalus kaip patankėjęs kvėpavimas, stipresnis širdies daužimasis bei paraudę skruostai.
 Aišku, nebe jauniklis jis – puikiai žinojo, kaip jo apžavai veikia moteris. Juk jeigu nebūtų toks įsitikinęs savo sėkme, net nesėdėtų čia su ta nuoboda, kuriai tik mokslas ir kvailas darbas galvoje.
 – Na, jei norėtum įsidarbinti Institute, tai redakcinio darbo reikėtų atsisakyti, – sausai tarė, – Institutas reikalauja iš savo pavaldinių maksimalaus įsitraukimo, o nemanau, kad būtų įmanoma jį pasiekti dar dirbant kitur, – metė pašnekovei kritišką žvilgsnį, rodantį, kad jau kas kas, bet ji tikrai su tuo nesusitvarkytų, – O šiaip, tai į tą vieną yra virš 100 predententų iš visos Europos, dauguma jų baigę geriausias akademijas ir universitetus, tikrai nusipelnę savo sričiai. Dažniausiai naujokų Institutas nepriima, bet tau padarytų išimtį, – dramatiškai nutilo, – Aišku, jei tik norėsi. – pridūrė.
 Net nesiruošė aiškint, ką turėjo omeny, kalbėdamas apie padėką. Mergšė, nors gal ir nevisai protinga, vis dėlto buvo varnanagė, taigi greičiausiai pakankamai nuovoki, kad susiprastų. Be to, Starkas niekada iš tikrųjų ir neslėpė savo ketinimų. Jau kelis metus po įsidarbinimo Hogvartse pelnė gana specifinę reputaciją ir net nesiruošė jos keisti. O kam? Nors ir sklandė gandai, kad jis arogantiškas niekšas, nerūpestingas, savimyla ir šiknius, visgi vis atsirasdavo naujų žuvyčių, dar neparagavusių jo kerų.
 Pro jo akis neprasprūdo, kad Eleizija daugiau arbatos nebegėrė. Hm, negi tas nevisprotis padavėjas padaugino miltelių ir jų skonis dabar jaučiamas?, spėjo tik pagalvoti. Na, didelio čia daikto – jei bus padauginęs, tai ir vieno gurkšnio užteks.
 – Tik siūlyčiau ilgai nedelsti su sprendimu, – nutraukė tylą, – Institutas tikrai nelauks tavo malonės ir susiras kitą darbuotoją. Bet žinok, kad tokia galimybė pasitaiko tik kartą per gyvenimą, taigi siūlyčiau jos neiššvaistyt.

[Eleizija Stigler]

  Truputis sėkmės... Ką jis, po galais, išmano apie prakeiktą sėkmę? Juk kalbame apie tą patį egoistišką vyrą, buvusį varnanagės herbologijos profesorių, kurio gyvenimas rožėmis buvo klotas: neapsakomi giminės turtai, Mikelandželo Dovydą primenanti išvaizda... Juk tai ir yra raktas gyventi tobulai banaliame ir lėkštame pasaulyje, kur į viską yra žvelgiama per standartų iškraipytą prizmę. Pasaulyje, kur arba esi liūdnas, vienišas ir paliktas likimo valioje, arba turi daug šlamančių kišenėje. Pasaulyje, kur vyrai vis dar stovi laipteliu aukščiau nei protingos, išsilavinusios, stiprios moterys, nes juk jos "tik" moterys. Visgi, kai gerai pagalvoji, jau tiek daug laiko nutekėjo iki XXI amžiaus, tačiau kas gi iš to? Nejau tiek daug žmogus kūrė, tobulino tik tam, kad pasaulio akys vis tiek linktų į egoizmo prisirpusios paršus? Tiesiog... Apgailėtina.
  - Vienas paprastas žodelis, o taip sugeba apkvailinti žmones, - ramiai, gal net šiek tiek šaltai sumurmėjo Elė, ranką uždėdama ant šlaunies.
  Tikriausiai jau supratote, kad Eleizija turėjo itin apgalvoti kiekvieną savo judesį: rankos padėtį, mostą, plaukų sruogą, krentančią ant veido, net ir pečių padėtį, mat tas nevidonas viską gali perskaityti kaip teigiamą signalą. Bet visgi kartais, netikėčiausiomis akimirkomis, žmogaus protas yra linkęs užsimiršti. Taip įvyko ir dabar: Eleizija tikrai neturėjo jokių nedorų tikslų, taip atsainiai uždėdama ranką ant šlaunies. Kad ją devyni velniai apgraužtų, vargšelė net savo veido paliesti negalėjo, nes velniai žino tą Starką, o čia šlaunį... Tikriausiai tik minutės klausimas, kada to paršo veidas vėl pasipuoš ta prakeikta šypsena, sunaikinusia begalės merginų gyvenimus. Vienas, du, trys...
  - Tokiu atveju tą darbą turėtų gauti žmogus, kuris tam ruošėsi nuo mažens, o ne kažkokia mergiotė, kuriai buvo padaryta, velnias žino, kokia išimtis, - griežtesniu tonu Elė spjovė Starkui.
  Po galais, nejau jis nesupranta, kad Eleizija nėra kaip kitos? Nejau jis nemato, kad ji mieliau pasiųstų jo idealų darbo pasiūlymą pragaran, nei būtų tik dar vienas vardas milžiniškame sąraše? Išvis, ar jam tai kažkoks nesveikas žaidimas, kurio metu reikia išniekinti kuo daugiau merginų? Na gerai, žodis "išniekinti" gal ir per stiprus, prisipažinsiu, juk begalė merginų, jei galima išvis jas taip pavadinti, mielu noru sutinka su jo pasiūlymais, tačiau kas atsitinka merginoms, kurios priešinasi? Turbūt jos turėtų būti paliktos ramybėje, bet kiek Elei teko matyti, atrodo, kad visa tai dar labiau suaudrina buvusį profesorių. Ir kodėl man reikėjo rašyti tą prakeiktą laišką dėl praktikos? Ir kodėl? Būčiau sau ramiai gulėjusi Niko glėbyje, šiltame glėbyje, o dabar? Ir kur aš įsivėliau?
  - Nebijokite, nedelsiu. Galiu ir dabar gan aiškiai pasakyti, kad atsisakau jūsų "dosnaus" pasiūlymo. Geriau jau pati savo rankomis ir tuo lašeliu sėkmės, - paniekinamai tėškė. - Pasieksiu kažką, nei priimsiu kažkokius paslaptingus pasiūlymus beveik tik už ačiū.
  Grubiai mostelėjusi rankomis, Eleizija piktai nužvelgė Starką - suprato, galiausiai pratrūkusi, tačiau visko buvo jau per daug. Kiek gi galima taip elgtis? Kiek gi galima apsimetinėti, kad nieko nevyksta, kad Starkas vis dar tas pats Elės autoritetas? Kiek gi, po galais, galima?
  - Dar kartą ačiū už viską, tačiau man jau reikia atsiprašyti.
  Na štai... Galiausiai buvo nubrėžtas tas brūkšnys tarp Eleizijos ir Starko. Merginai pakako viso šio chaoso. Tad padėkojusi, taip, ji dar ir padėkojo tam egoistui, Elė staiga pakilo nuo kėdės ir ketino traukti durų link, tačiau kaip tyčia akyse vėl suraibuliavo spalvos, vaizdas susiliejo. Rodos, akimirkai net pusiausvyrą prarado, mat nematė, bet nujautė, kad padėjo keletą žingsnių ne ten, kur reikėjo. Galva dar labiau apsisuko ir...

[Ariella Annė Brown]

    Žanos aukštakulniai kaukšėjo gatve. Ji niekur neskubėjo, na, kadangi ir nebuvo, kur ir lėkti. Mergina gyveno savo nuobodų gyvenimą, kuriame nebuvo jokių milžiniškų netikėtumų. Nikolės mama tvarkėsi namus, kurie buvo tikrai dideli ir vienam burtinkui juos sutvarkyti buvo tikras vargas. Parker Mama gamino maistą, kuris vienai panelytei turėjo būti be jokių mėsos produktų, kadangi Žanos dukra buvo vegetarė. Tiesą sakant ir Mokslinčė nelabai mėgo mėsos produktus, jų vengė ir išvis pastaruoju metu visokių vaisių, daržovių, žuvies ir kitų valgomų produktų nevalgydavo. Modelis į burną įsidėdavo tik vaistų nuo galvos skausmo. Taip pat dama didžiausią savo laisvo laiko dalį praleisdavo užsidariusi siuvimo kambaryje, kur vargo ir bandė nupiešti, o paskiau pasiūti, kokius nors prašmatnius drabužius. Šis Mokslinčės hobis tapo jos vienu iš pragyvenimo šaltinių, todėl mergina nesirūpindama galėjo išlaikyti savo šeimą ir namus. Daugiau buvusiai profesorei, kaip ir niekas nerūpėjo, pastaruoju metu su nieko nebendravo, na išskyrus būtinus atvejus, jos veide nebe pasirodydavo šypsena - matyt, kad atleidimas iš išsvajotų pareigų vis dėl to labai stipriai paveikė jos norėjimą egzistuoti.
    Mokslinčė ramiai ėjo gatve, rankoje laikė rankinuką, kuriame buvo gal dvidešimt galeonų ir keli sikliai arba knutai. Burtininkė be nuotaikos keliavo link kokios nors kavinukės, kurioje būtų galima užsisakyti arbatos- vienintelio gėrimo, kurį pastaruoju metu mergina galėjo paimti į burną.
Žana net nepastebėjusi ir paskendusi savo pesimistiškose mintyse priėjo ne didelę žiobarišką kavinukę, kurioje pro milžiniškus langus matėsi vos kelis ne burtininkai, todėl pagalvojusi atvėrė duris ir žengė kelis žingsnius iki artimiausio stalelio, prie, kurio nesimatė nei vieno ne burtininko, kuris galėjo drumsti jos ramybę.

[Vegard Saeterhaug]

Atostogos. Berniukas vėl klaidžiojo Londono gatvėmis nenorėdamas grįžti į Norvegiją - namo. Lijo lietus, berniukas su skėčiu rankoje žygiavo į kokią nors šilta vietelę. Kaukšėjo aulinukai. Klastuolis šiek tiek niršo ir nerimavo. Pirmakursis kuris greitai žengs į dvyliktus metus ir į antrą kursą Hogvartse, prasidės naujas gyvenimo lygis. Vaikinukas žiobariškais drabužiais visai tenkinosi, šie buvo patogūs ir malonūs. Pirmakursis nerimavo jog neras kur apsistoti ir teks visą kelią eiti link Kiauro katilo naudojant žiobarų priemones. Klastuolis stebėjo įvarius pastatus. Londonas buvo nuostabus miestas - miestas su renesanso kvapu. Pylė kaip iš kibiro, skėtis jau nebepadėjo. Nevaikščiosiu kaip kvailys po muziejų arba parduotuvė. Netrukus prieš akis iškilo užrašas : „Cafe“. Veide pasirodė blanki šypsena. Mėlynakis tvirtu užtikrintu žingsniu žengė link kavinės. Pro galvą praskrido pelėdą ir staiga įmetė laišką į berniuko rankas. Apsižvalgęs pamatė ,kad žmonių aplink nėra. Negailestingai sugrudęs laišką į švarko kišenę, netrukus priėjo kavinukę. Pastatas mažytis ,bet jaukus atrodė tik kol Klastuolis neišvydo - Žanos Mokslinčės. Vėl ji, mane kas nors prakeikė? Berniukas nuėjo prie moteriškės stalo ir pažvelgė į buvusią profesorę:
-Sveiki, ar galiu čia prisėsti?

[Ariella Annė Brown]

    Dizainerė piktu žvilgsniu pažvelgė į kavinukės duris ir jos staigiai prasivėrė, mergina patraukė savo akis nuo tų durų, nes jautė, kad kažkas atėjo palaikyti jai kompaniją, kurios tuo metu merginai visiškai nereikėjo. Kad ir kaip būtų gaila, Žanos baimė buvo realybė ir prie jos pristojo, ne, bet kas, o Saeterhaug. Laba diena ar galėčiau čia prisėsti? Tai ne, kvailį, lyg aš čia galėčiau reikšti savo nuomonę galėjai net neklaust, vis tiek manęs neklausytu. Žana galvojo, kaip maloniau atsakyti berniukui, tačiau ilgai netrukus pašaipiai ištarė:
    - Kad ir, kaip ponas norėtumėte prisėsti šį kartą paprieštarausiu, nemanau, kad turiu su jumis apie ką diskutuoti, o ir stalelių aplink nemažai ir galite prisigausti kažkur kitur.
    Ji neįstengė išspausti šypsenos, matyt, tai merginai buvo per sunku. Kaip ir tikėjosi ją ir vėl ušplūdo mintys apie norėjimą nebegyventi, mirti ir ne be patirti tokio didelio skausmo, kurį patyrė dabar. Kad ir kaip gaila, modelio mintys privalėjo virsti realybe, nors ji šiek tiek to prisibijojo. Na, bet kam bus svarbu, kad nebeegzistuosiu? Teisingai, niekam... Tyliai samprotavo sustingusiu veidu. Mergina stebėjo tik savo arbatos puodelį, kuriam paimti jėgų nebebuvo... Gal būt visių šių minčių priežastis buvo vengimas kažką paimti į burną, tačiau jai tai visiškai neberūpėjo...

[Vegard Saeterhaug]

Klastuolis vis dar pyko ant viso pasaulio ,o įžulus ir pašaipus buvusios profesorės atsakas dar labiau erzino. Veide pasirodė didesnis pyktis ir irzlumas. Klastuolis apsidairė, aplink stalelių nebuvo.
-Pilna stalelių? Jums profesore akiniai ne pro šalį būtų.,-Sarkastiškai numetė Klastuolis.
Nepaistęs moters žodžių jis atsitraukė kėdė ir prisėdo. Klastuolis nenorėjo bendrauti su moteriške, o juo labiau ją matyti ,bet aplink kalnas žiobarų kurie tikrai bjauresni ,net už Mokslinčę. Laiškas kišenėje kvietė atplėšti ir paskaityti. Išsitraukus laišką ir perskaičius iš kur jis siūstas Vegard nesuprato ,kas dedasi. Iš piktos veido fizionomijos ten atsirado gilus liudesys. Atplėšęs laišką pradėjo skaityti, tik vienas, mintyse. Laiško turinys buvo parašytas Norvegų kalba, nupieštas kryžius. Giliai įkvėpęs pradėjo skaityti.

Ponaiti V.Saeterhaug
Pranešame ,kad jūsų brolis John Saeterhaug patekęs į avariją žuvo, prašome kuo greičiau atvykti į Norvegiją, į namus.

Klastuolis labai suirzo ir nuliūdo. Tuoj aš nugriausiu šią visą kavinę! Klastuolis kumščiu trenkė į stalą. Nuo smūgio nuvirto stiklinė su vandeniu. John, John, brolau ,kam tu važiavai į tą koncertą? Klastuolis jau nebegalėjo tvardytis, pradėjo verkti ,bet verksmas baigėsi labai greitai ,nes sunku buvo ir taip. Klastuolis stojosi nuo stalo ,bet greitai vėl prisėdo. Pasikvietęs padavėją paprašė vandens, tik šį kartą ne stiklinę , o du litrus.

[Ariella Annė Brown]

    Burtininkė pakėlė savo šokoladinės spalvos akis ir į berniuką pažvelgė keistu žvilgsniu. Ne jaugi jis iš tikro žadėjo sėstis prie Žanos? Mokslinčei kompanijos nereikėjo, o ypač iš Saeterhaug. To klastuolio, kuris visą laiką lysdavo prie buvusios kerėjimo profesorės, kol mergina dar mokė Hogvartso pilyje. Šis vaikinas net gi pavadino Žaną akla! Šiai Mokslinčės šeimos atstovei, tai buvo toks įžeidimas, kad ji vos nesprogo iš pykčio, tačiau kadangi dailioje žiobriškoje kavinukėje buvo burtininkų ar žiobarų ji parodė savo vaidinimo sugebėjimus ir apsimetė, lyg tai jai nerūpėjo.
 - Vegard Saeterhaug, ar kartais jūsų tėvai nemokino pagarbos vyresniam asmeniui, neesu jūsų bendraamžė ir to pasekoje reikalauju atsiprašymo ir prisėsti prie kito stalelio, nes, kaip tik nuo jo atsistojo kažkoks žmogus, - šlyščiu balsu pliurpė Nikolės mama. Ji jau buvo pramokusi, kad žodžio "žiobaras" tokių asmenų, akivaizdoje yra tikrai neapsimoku. Jau ne kartą kažkoks mažas žmogeliukas buvo priėjęs prie jos su klausimu: kas yra žiobaras ir panašiai. Mergina nelabai mėgo improvizuoti šiuo klausimu, tačiau kartais tai padaryti tekdavo. Po kelių minučių Saeterhaug gavo kažkokį popiergalį, kuriame buvo išrašliavotos kažkokios raidės, bet ši berniuko problema Mokslinčės visiškai nejaudino. Kadangi Žana turėjo kalnus savų problemų, tai ne nuosavų problemų tiesiog prie savęs neprisileisdavo. Žana nebūtų buvusi savimi, jeigu vis tiek nebūtų paskaičiusi savo protingų ir suprantamų moralų, kurie tikrai pakeisdavo daugumos gyvenimo būdą. Keista, kodėl tie burtininkai ar žiobarai daugiau niekada nenorėjo susitikti su Mokslinče. Kol kas mergina to dar nesuprato.
    Ilgai netrukus mergina pažvelgė į Saeterhaug. Šis vaikėzas liejo ašaras todėl ji be jokio sąžinės graužimo pagriebė iš jo tą laišką, kuriame nebuvo parašyta net šimto žodžių. Ilgai nevarginusi savo akių dizainerė perskaitė visą tekstą ir lyg niekur nieko tarė:
 - Pats prisidirbai.