[Enolas Wildwoodas]

Enolui patiko, kad keistoji mergina išsirinko būtent šią vietukę. Nors ir ne pati pati slapčiausia, bet ne ką prastesnė ir už aną vaikino įprastą. Regis, baltaplaukė iš tiesų nepratusi prie žmonių.
- Ačiū, - šyptelėjęs pasiėmė užsakymą. Deja, daugiau nei dviejų rankų neturėjo, o pritraukti žmonių akių kursuojant dusyk per beveik visą patapą tikrai nenorėjo, tad, pasiėmęs lėkštę su pyragu ir keksiukais ir kavą bei po pažastim pasikišęs suvyniotą sausainių maišelį, nuvinguriavo prie staliuko. Atsisėdo taip, kad matytų vaizdą pro langą ir akies krašteliu duris. Jei įeitų koks verslininkiūkštis, vaikinui tereiktų atsiremti į kurį nors ranktūrį ir sienos gabalėlis langą rėminančios sienos arba augalėlis iš dešinės jį pridengtų.
Apsimesdamas, kad nemato, kaip jį tyrinėja nepažįstamoji, į kavą įsipylė du su puse pakelio cukraus. Likutį, žinojo, panaudos, tad padėjo į lėkštelę. Juodaplaukis jau žiojosi palinkėti skanaus ir tiesė ranką prie desertinės šakutės, kai šviesiaplaukė mestelėjo jam netikėtą klausimą. Vaikinas nuleido ranką šalia pyrago gabalėlio ir atsilošė kėdėje. Lūpose šmėstelėjo maža patenkinta šypsenėlė. Arba tikrai trenkta, arba ragana. Į galvą užklydo mintis, kad raganos būdavo rimtai trenktos žiobarų pasakose. Tai buvo siaubingai iškraipyti pasakojimai apie tikrus burtininkus. Na, bent jau apie daugumą.
Wildwoodas sekundėlę pamąstė, žvelgdamas pro langą į lietaus skalaujamą gatvę, ir galiausiai gūžtelėjo pečiais.
- Kiek save atmenu, visada jaučiau magiją aplink. 
Neabejojo, kad įprastas žiobaras tai palaikytų tiesiog poetiškais žodžiais, o vat burtininkas tikrai turėtų suprasti, apie ką kalba eina.
- O kaip jūs?

[Elride Endlercat]

Merginai atrodė kiek neįprasta ir gerokai nustebino pamačius, kiek vis dėl to vaikinukas užsisakė. Jai turbūt tiek maisto įveikti prireiktų visos dienos atsižvelgiant į tai, kad valgyti daug buvo atpratusi.
Po užduoto klausimo Elridė pastebėjo mažą šypsnį. Viltis, kad jos teorija yra teisinga ėmė augti, o jo atsakymas visą tai tik patvirtino. Ji nejučia pasijautė kiek lengviau, galbūt netgi saugiau, kadangi kiekvieną kartą kalbant su žiobaru ant mergaitės pečių krisdavo didžiulė atsakomybė ir baimė, kad pasakys kažką nesuprantamo ir nesuvokiamo ar galbūt net išgąsdins. Vis dėl to magiškas pasaulis gerokai skyriasi nuo žiobariško. Ir nors žiobarų gebėjimas apseiti be magijos jai tikrai atrodė labai įdomus dalykas ji už nieką neatsisakytų magijos pasaulio, nes jame slypi daugiausiai nuotykiu ir nuostabių prisiminimų.
-Manau, kad tai yra dalykas, kuris mane žavi labiausiai,-garsiai pamąstydama ji nusprendė, kad išburti vandens srovę yra kur kas šauniau, nei parašyti žinutę naudojant kažkokį šviečiantį metalo gabalą.
-O jūs alkanas...-netyčia išsprudusi pastaba Elridę privertė vyptelėti, tačiau mintis apie tokį kiekį maisto, kurio iš tikrųjų net tiksliai maistu nepavadinsi, jai kėlė per didelę nuostabą.

[Enolas Wildwoodas]

Na va, vis tik ragana, - pamatęs žybtelėjimą jos akyse ir išgirdęs atsakymą pamintijo.
Su merginos mintimi sutiko galvos linktelėjimu. Magija Enolui visada buvo stulbinantis dalykas. Net ir po šitiek metų dažnai tekdavo nusistebėti tuo, kokius nepaprastus dalykus galima daryti gerai įvaldžius šią jėgą.
Apsidžiaugęs trumpute pauze šakute atsignybė ne patį mažiausią kąsnį pyrago ir įsimetė į burną. Kažkodėl prie baltaplaukės jautėsi gan jaukiai, nejuto kažkokios grėsmės, kad vėliau parduos surinktą informaciją kokiam žurnalistui, nepamiršdama pabrėžti jo rajumo.
Bet vis tik keistoji panelė nesusilaikė neleptelėjusi to jam. Laimei, Wildwoodas buvo jau nurijęs tą gigantišką kąsnį, antraip būtų užspringęs.
- Tas tiesa... - šyptelėjo merginai ir nužvelgė nusipirktą maistą. - Hm... Akys didesnės už pilvą, - tarstelėjo ir, mėgaudamasis švelniai karčiu skoniu, gukštelėjo kavos. - A, skanaus, - prisiminęs, kad taip nemandagiai pradėjo vienas sau valgyti skubiai pirdūrė juodaplaukis.
Lauke vis dar pylė kaip iš kibiro. Lauke net patamsėjo, tad ant stalelio stovinti žvakė degė gal ir ne be reikalo. Rudaakis nukreipė žvilgsnį į burtininkę. Tokia panaši į ją... Kaip tai išvis buvo įmanoma? Taip, buvo kiek jaunesnė, bet...
- Atleiskite... - susizgribęs, kad žiūri kiek per ilgai, išsiblaškęs atsiprašė ir nukreipė akis į savo puodelį. Merginai turėjo būti baisiai nejauku. - Tik priminėte kai ką, - tarsi asiaškindamas trumpai tarstelėjo. Iš tiesų, galėjai matyti, kad jaunuolio nuotaika buvo kiek pasikeitusi.
Nenorėdamas sulaukti kokių klausimų, o gal labiau norėdamas, kad tyla neužsitęstų, pasiteiravo:
- O kur jūs mokėtės?

[Elride Endlercat]

Mergina vos vos šyptelėjo dėl nepažįstamojo pasakymo, o tada nužvelgė savo maistą. Ji jo dar nepalietė ir, tiesą sakant, nenorėjo liest. Keista, turint omeny, kad prieš ją buvo nuostabiai atrodantis šokoladinis pyragas. Bet vis dėl to... Mergaitė buvo visiškai atpratusi valgyti.
-Oi... ačiū, skanaus,-priminta vaikinuko mandagybių Elridė ėmė svarstyti, kur viskas prapuolė? Nors nelabai kas ir prapuolė. Ji juk buvo įžūli, kažkada labai seniai ir niekad neturėjo mandagumo. Deja, darbas Magijos Ministerijoje privertė išmokti būti kur kas madagesniai, tačiau nepaisant to tuo metu ji vis tiek galėjo kalbėti su žmonėmis kaip tikroji Elridė. O kur dabar ji? Pasikorusi bute? Ar bandanti prasimušti pro ledą ežere?
Juntamas žvilgsnis baltapūkė iš pradžių kiek sutrikdė, tačiau geriau pagalvojus, tai juk buvo įprasta. Žmogus jos nepažinojo, tad ir tyrinėjo. Arba galbūt svarstė kur ji matyta? Nors geriau pasvarsčiusi, Hogvartse ji šio žmogaus nematė, ar bent panašaus į jį.
-Hm?-apsimesdama, kad nieko nesuprato mergina klausiamai nužvelgė nepažįstamąjį ir vos vos šyptelėjo.
-Hogvartse,-jau be jokios baimės ar dvejonės tarstelėjo Elridė. Aišku, toks tiesmukiškas pasakymas galėjo baigtis ir ne per geriausiai, tačiau dėl viso pikto visada yra paprastas burtažodis, kuris padeda tokiais atvejais...
-O jūs?-mergina greit perklausė to pačio klausimo, tačiau įsižiūrėjus į vaikinuką tikrai svarstė, kad jis Hogvartse nesimokė. Ne. Jis atrodė per mandagus tam. Ta prasme, per dauuuugg mandagus. Arba gal tiesiog Elridė bendravo su netinkamais žmonėmis?

[Enolas Wildwoodas]

- Ačiū, - šiek tiek šypteldamas padėkojo ir vėl nukreipė akis į pyragiuką. Skonis buvo pasakiškas, ir jaunuolis pagalvojo, kad gal reikėtų kažką panašaus įtraukti į greitu metu būsiantį atnaujintą restorano meniu…
Vaikinas atsiduso. Nejau daugiau niekada nebegalės bent valandėlei pamiršti visus darbus ir pailsėti? Tikriausiai ne.
Enolas nesulaikė šypsenos, kai žaliaakė bandė apsimesti nepastebėjusi jo tiriančio žvilgsnio. Keistoka mergina… - linskmai pamintijo šis, berdamas į kavą likusią cukraus dalį.
Prasivėrė kavinukės durys, ir tamsiaplaukio akys iškart nukrypo į tą pusę. Prie laukujų durų suskleidė ir į cilindro formos stovą įdėjo skėtį jauna mergina, greičiausiai dar moksleivė. Wildwoodas vėl atsipalaidavo ir gurkštelėjo vis dar karšto gėrimo.
Mintimis perbėgo visus veidus, kuriuos prisiminė iš Hogvartso laikų, tačiau jokių baltaplaukių neprisiminė. Galbūt dažnai prasilenkdavo, tačiau didesnė tikimybė, kad jaunuoliui reikėjo tiesiog dažniau pasižmonėti.
- Ten pat, - linkteldamas atsakė į merginos klausimą ir dar pridūrė: - Jei konkrečiau, tai grifų gūžtoje. Bet tik paskutiniam, septintajam, kursui. Prieš tai šešerius metus mokiausi Ilvermornyje, Audrapaukščio koledže.
Vaikinas negalėjo meluoti, kad nepastebėjo, kaip panelės kalboje kaitaliojosi kreipiniai „tu“ ir „jūs“. Nusprendė, kad mergina greičiausiai nežino, kaip į jį kreiptis. Be to, pačiam atrodė galgi kiek nemandagu neprisistatyti.
- Beje, neprisistačiau. Aš Enolas. Ir prašau į mane kreiptis tiesiog „tu“, - kiek pakildamas nuo kėdės ir paspaudimui tiesdamas ranką maloniai, su nedidele šypsena prisistatė vaikinas. - Kuo vardu jūs?

[Elride Endlercat]

Mergaitės antakiai pakilo, kai ši išgirdo, kad vaikinukas mokėsi Hogvartse. Juo labiau jos numylėtam koledže! Tik, pabaigtas sakinys viską ištaisė. Bent jau buvo aišku, kodėl mergina jo niekur nebuvo mačiusi, kad paskutiniais metais jos akys buvo nukreiptos į egzaminus, o ne į vaikinukus. Tiesa, panelytė vis tiek nustebo, kad taip puikiai išlaikė egzaminus atsižvelgiant į tai, kokia kerėpla buvo.
-Įdomu... Aš priklausiau Grifų Gūžtai,-vos vos šyptelėjusi tarstelėjo baltapūkė. Jai taip sakant toptelėjo mintis, kad ji vaikinuko nėra mačiusi, nes galbūt jis yra vyresnis? Amžiaus iš išvaizdos skaityti ji nemokėjo, tačiau, vis dėl to, turėtų būti kažkoks paaiškinimas.
Priminta, kad pati net nebuvo pratarusi savo vardo mergina kiek susigėdo. Na taip, štai ir visos mandagios manieros išmoktos darbo metu, kai net vardas nebeegzistuoja. O atrodo tada tai buvo pats pirmas dalykas.
-Su sąlyga jei lygiai taip pat kreipsitės ir į mane,-greitai atšovusi mergina ištiesė savo ranką.-Elridė,-ištardama savo vardą baltapūkė šyptelėjo, nors giliai viduje pajautė kažką kitokio. Savo vardo žmogus nebuvo girdėjęs kelis metus. Ir dabar vėl jį naudoti, prisistatinėti. Tai buvo neapsakomai keista ir mergina negalėjo apsispręsti, tas jausmas buvo geras, ar ne?
Ji nužvelgė savo ataušti baigiančią kakavą ir prisiminė taip mylimą augintinį.
-Vis dėl to... Kur čia artimiausia parduotuvė?-tada mergina pažvelgė pro langą ir susiraukė. Pabuvojus kurį laiką šiltoje sausoje patalpoje, kai rūbai jau buvo ėmė džiūti, laukas nebeatrodė toks draugiškas. Lietus vis dar pliaupė, o mergina skėčio juk neturėjo ir magijos naudoti negalėjo.
-Hm... Nors lietutis turbūt mūsų iš čia kurį laiką neišleis... Koks dabar metų laikas?-net nejausdama, kad paklausė visiškai keisto ir galbūt netgi kvailo klausimo mergina gurkštelėjo savo turimos kakavos.

[Enolas Wildwoodas]

Nors Hogvartsu skųstis negalėjo, Ilvermornis Enolui buvo vis tiek labiau prie širdies. Vaikinas grifu jautėsi mažiau, nei audrapaukščio globotiniu, ir tas tikriausiai buvo lengvai paaiškinama: juk Anglijos burtų ir kerėjimo mokykloje tesimokė vos metus, o ir draugų ten nesiieškojo.
Kita vertus, Amerikoje turėjo ir nemažai priešų. Šie, priešingai nei draugai, atsekė jį net iki čia.
- Taip, žinoma, - plačiau nusišypsojo juodaplaukis ir spustelėjo mažą merginos plaštaką. Ar ji ką nors valgo? - Neįprastas vardas, - kiek susimąsčiusiu balsu tarstelėjo. Kaip tokį pasakymą priims mergina, dvidešimt penkerių metų jaunuolis nelabai ir galvojo.
Akimirką lietus taip įsismarkavo, kad į stogą besidaužantys stambūs lietaus lašai netgi užgožė fone grojančią ramią muziką. Enolas kažkaip norėjo, kad ta vandens siena atitvertų jį nuo pasaulio ir pagaliau leistų pailsėti nu savų ir kitų minčių triukšmo. Rudaakis susimąstė, kaip jo tėvas visa tai tempė šitiek metų. Jei ne staiga ir, tiesą sakant, neatsitiktinai pablogėjusi sveikata,  jis vis dar ramiai, su mielu noru kiurksotų savo kabinetėlyje iki vėlyvo vakaro - taip mėgo tą darbą.
Po sekundėlės liūtis kiek aprimo, tačiau vanduo iš dangaus vis dar gausiai pildė nedidelius plentu tekančius upelius.
- Na, - prisiminęs, kad žadėjo nurodyti, kur eiti, numykė, - šita gatve einant į tą va pusę, - mostelėjo ranka durų pusėn - į priešingą pusei, iš kurios atėjo, - gal septyniasdešimt metrų, nežinau tiksliai, bet bus gatvė į dešinę. Ant kampo yra įsikūrusi sendaikčių krautuvėlė. Rasi, nesijaudink, - šypteldamas patikino. Taigi, pasukusi į tą gatvę paėjėk kiek tolėliau ir tada suk į pirmą posūkį po kaire. Kiek tolėliau tikrai rasi. Iškaba yra raudonos ir baltos spalvų, aiškiai išsikišusi virš šaligatvio.
Iš kur žinojo tokią informaciją, nutylėjo. Apie restoraną kalbėti norėjo mažiausiai.
Po sekančio klausimo Enolas sutriko. Viena yra nepažinoti miesto, kuriame gyveni, kita nežinoti, koks dabar mėnesis.
- Jau žiemos pabaiga, - sumurmėjo vaikinas. Kiek patylėjęs pasirėmė alkūnėmis į stalą ir įdėmiai pažvelgė į žalias akis. - Elride, ar viskas gerai?

[Luna Gardner]

   Akimirką abejojo. Galbūt būtų buvę geriau vaikiną nuvesti į "Cukrinį kiškutį" arba parduotuvę... Papurtė galvą. Kad ir kaip stengėsi pavadinimo neprisiminė, tad paprasčiausiai pasirinko žiobarišką kavinukę, esančią netoliese, o ir puikiai žinomą.
   Persibraukė ranka per apdžiūvusius juodus plaukus. Šlapi tebebuvo tik galiukai, tiesūs it stygos krentantys už merginos nugaros. Drabužiai irgi beveik išdžiuvo. Ant juodų džinsų nebesimatė šlapių dėmių ir tik juoda palaidinė vis dar nemaloniai lipo prie krūtinės ir nugaros. Regis, ir sutiktas italas buvo gerokai apdžiuvęs. Na, tuo geriau. Neteks kavinėje sėdėti šlapiems, didelėje vandens baloje ar netgi būti išvytiems už tokią išvaizdą.
   Kryptelėjo galvą. Atidžiai nužvelgė savo pašnekovą. Ramybės nedavė vienas klausimas, tačiau šį nusprendė užduoti kiek vėliau.
   Stabtelėjo nužvelgdama nedidelę kavinę. Ketino žengti į vidų, tačiau persigalvojo. Su jais buvo šuo, be viso to, jie vis dar šlapi, tad pasilikti lauke ir leisti vėjui ir toliau džiovinti drabužius, atrodė kur kas geresnė mintis.
  Nedideliais, lėtais žingsniais priėjo prie laisvo staliuko. Akylai sekė naująjį kompanioną. Nė nenumanė, kaip derėtų elgtis su tuo, kuris nemato. Padėti? O jei taip jis įsižeis?
   Tyliai atsiduso. Verčiau palauks ir pažiūrės, jei reiks - tuomet nedvejodama padės.

[Bastiano Zuccarelli]

   Bastiano paklusniai cimpino beveik nepažįstamai merginai iš paskos, Galileo karts nuo karto pataisydavo jo judėjimo kryptį arba įspėdavo apie kokią kliūtį kelyje. Jiedu buvo įpratę taip glaudžiai bendrauti ir bendradarbiauti, kad neįsižiūrėjęs net negalėdavai suprasti, jog šuo yra aklojo vedlys. Kaip pirma tokia kelionė nepažįstamu miestu, ji praėjo itin sklandžiai. Italas susišiaušė plaukus, tikrindamas, ar jie dar šlapi - bet per tokį karštį šie jau buvo visiškai išdžiūvę ir klaikiai susigarbanoję.
   - Tu vietinė Londone? - tylos neapsikentęs pasidomėjo Bastiano. - Gražus miestas, neseniai atvykau, tik šen bei ten tespėjau apsilankyti. Miestas puikus, nors, mamma mia, turbūt nenorėčiau pasilikti su visam - ne taip stipriai mėgstu triukšmą, uffa! - nusikvatojo jis. - O kaip tau jis? Minėjai, kad irgi nelabai, ką? Ar netrikdo gyvenimas su tokia stipria klausa, jei tik mano klausimas nesutrikdys tavęs, Luna? - pažėrė klausimų jis, kurį laiką erzinančiai neleisdamas anglei įsiterpti.
   Šuniui staiga sulėtinus tempą, sustojimui pasiruošė ir aklasis. Atsidūręs turbūt jau vietoj jis apgraibomis užčiuopė stalelį - aha, vadinasi, ji atsivedė jį į kažkokią kavinę. Tai italui buvo mažumėlę netikėta, bet jis neprieštaravo. Dievaži, pasiilgo žmoniško bendravimo šitam gigantiškam mieste! Kiek begalima užkabinėti praeivius?!
   - Kaip fantastiškai kvepia, magari! - šūktelėjo Bastiano nesusilaikęs. - Oi, atleisk, Luna, įpratimas blogiau už prigimimą, - pritildęs toną staiga atsiprašė, nors dvejotina, kiek čia įpratimas, o kiek - itališka prigimtis.

[Luna Gardner]

   Mintys nuo žiobariškos kavinės nukeliavo prie šalimais esančio italo, linksmai besikvatojančio iš niekniekio ir paprasčiausiai besimėgaujančio saulėta diena. Kvatoklis, linksmas ir paplepėti neatsisakantis vaikinas. Kokia priešingybė jai, tamsiaplaukei alfai, įprastai išliekančiai rimtai ir nelinkusiai per daug išsiplėsti pokalbio metu. Ji net dorai nesišypsodavo kitiems, išskyrus tuos atvejus, kai šypsena būdavo pašaipi ar pergalinga. Tiesa sakant, tikros merginos šypsenos nusipelnydavo tik Elijah ir jos gauja, o štai Bastiano... Atrodė, kad jis galėtų kvatoti su bet kuo nė nekreipdamas dėmesio ar jo pašnekovui juokinga.
   Minčių jūra išnyko šalia nuskambėjus balsui. Ketindama atsakyti pravėrė rausvas lūpas, tačiau nė žodžio nespėjo pratarti. Jos mintis, it atspėjęs, tuoj pat patvirtino italas. Žodžius pylė, kaip iš kibiro nepamiršdamas nusikvatoti.
   Kiek suirzusi dėbtelėjo į vyriškosios giminės atstovą. Nebuvo pratusi bendrauti su tokiu žmogumi, todėl turbūt nieko keisto, kad jis mažumėlę merginą erzino. Regis, prie to teks įprasti.
   -Ne, triukšmas man taip pat nepatinka,-į visus Bastiano išbertus žodžius tamsiaplaukė atsakė vos keliais žodžiais,-per dvidešimt trejus metus pripranti, imi nebekreipti dėmesio į pašalinius garsus, jei šie tau nesvarbūs,-gūžtelėjo pečiais pagaliau patogiai įsitaisydama ant kiek kietokos lauko kėdės. Kilstelėjusi ranką persibraukė ranka per pilnai išdžiūvusius plaukus. Šie akimirksniu merginai kryptelėjus galvą į šoną, paslėpė jos veidą nuo netoliese sėdinčių žmonių. Tarsi siena nuo kitų akių.
   Vilkišką klausą netrukus sudrebino garsus šūktelėjimas. Krūptelėjo, tačiau šįkart nepriekaištavo, italas akimirksniu suvokė savo klaidą.
   -Beveik pripratau,-vyptelėjo kiek perdėdama, tačiau į tai nekreipė dėmesio,-jei Londonas tau taip nepatinka... Kodėl esi čia?-nebeketindama daugiau laukti uždavė turbūt labiausiai ją dominusį klausimą.

[Bastiano Zuccarelli]

   Gal pradžiai kalbėti ir žvengti, neišgirstant jokio atsako, iš plepios šalies atvykusį jaunuolį ir trikdydavo bei erzindavo, ilgainiui jis susitaikė, kad šiauriečiai esti tiesiog žymiai labiau susikaustę ir nuobodesni. Žinodamas, kad ir pats neišvarytų iš savęs neapykantos tylai ir liūdesiui, Bastiano paprasčiausiai stengėsi toleruoti iš šiauresnių Europos kraštų kilusius kaimynus.
   - Oho, tai tu jau tiek metų gyveni šitam mieste? - paklausė italas, stebėdamasis ir faktu, jog ši mergina taip nesunkiai jam atskleidė savo amžių.
   Pro radarus nepraslydo ir kitas faktas - jei tik nepažįstamosios išgyvenimo Londone laikas ir jos amžius sutampa, tai jie faktiškai yra bendraamžiai. Kaip žinia, bendraamžių turėjimas pokalbiui visada praverčia. Pavyzdžiui, jeigu ji vieniša. Nors ne, tylios ir niūrios merginos ne jam.
   - Likimo vėjai atpūtė! - vėl nusižvengė Zuccarelli. - Atvykau čionai mokytis savo amato, dirbu su šluotomis. Italijoj jau nemažai išmokau, bet norisi ir iš kitur pasisemti patirties. Žinai, kiekviena šalis turi tam tikrą braižą šluotų gamyboje - apskritai, juos turi net patys meistrai, bet žiūrint šalies mastu tie skirtumai tampa ryškesni ir aiškesni, - dėstė jis gausiai gestikuliuodamas, bet tirados gale sunėrė pirštus ir trumpam pritilo. - O kuo tu užsiimi, Luna?

[Luna Gardner]

   Vyptelėjo išgirdusi nustebusį vaikino balsą. Susimąstė svarstydama, kuris faktas jį nustebino labiau: tai, kad mergina taip lengvai atskleidė savo amžių, kas dailiosios lyties atstovėms buvo nebūdinga, ar tai, jog savo noru būdavo Londone, triukšmingame ir milžiniškame mieste? O gal visgi buvo kaltas jos amžius? Tikėjosi jaunesnės ar vis gi manė, kad sutiktoji jau turi vyrą, kelis vietoje nenustygstančius vaikus ir niekam tikusį gyvenimą?
   Pasipurtė nuo tokios minties it šuo išlipęs iš ežero, suerzintas šlapio kailio. Nors su vampyru kelis kartus kalbėjo apie ateitį, bet tai tebuvo tik trumpa vaizduotės iškarpa. Niekad per daug apie tai negalvojo. Gal dėl to ir nemėgo ateities būrimo pamokų?
   -Negyvenu Londone,-papurtė galvą,-bet dažnai čia lankausi. Nuošalesnės ir tylesnės vietos man labiau patinka,-gūžtelėjo pečiais. Nė neįsivaizdavo, ką tektų jai pasiūlyti, kad sutiktų išsikraustyti iš Ūdrų Žabangų ir gyventi čia, Londone.
   Kryptelėjo galvą nužvelgdama į savo pasakojimą įsijautusį Bastiano. Atrodė, jog šis dievina savo darbą ir yra pasiruošęs praleisti visą gyvenimą jį dirbdamas. Kiek rauktelėjo antakius. Niekad nesuprato tokių žmonių.
   -Kodėl būtent šluotos? Vilioja merginos ant šluotų su smailiom skrybelėm?-kilstelėjo antakį sukikendama. Pati sulaukusi klausimo kurį laiką tylėjo.
   Ak, per pilantį virstu vilke, treniruoju savo gaują, ją saugau, o visai neseniai gyniau Magijos Ministeriją ir nudėjau daugiau žmonių nei tu gali įsivaizduoti...
   Vis gi nieko panašaus Luna nepasakė. Neabejojo, kad tuomet italas iš burtais užburtos kišenės išsitrauktų šluotą ir sėdęs ant jos nurūktų į kitą pasaulio galą.
   -Mėgaujuosi gyvenimu,-vyptelėjo pakreipdama galvą ir žvilgtelėdama į Menu pristačiusią padavėją. Nebyliai padėkojusi atsivertė asortį. Žvilgsniu greitai perbėgo per siūlumus desertus, o tuomet kilstelėjo galvą į italą.
   -Spėju, jog turėčiau perskaityti garsiai?-kilstelėjo antakius.

[Bastiano Zuccarelli]

   - Va bene, aišku, - palinksėjo galva Bastiano, patogiai atsiremdamas į kėdės atlošą.
   Pirštais susirado šuns ausis - Galileo, matyt, prisėdo šalia. Jaunuolis kurį laiką glostė auksaspalvę galvą, kol šuniui tai atsibodo ir jis atsigulė po stalu. Tuomet aklasis ranką padėjo ant stalo ir pradėjo įkyriai barbenti į medinį paviršių pirštais. Ko gero, buvo cholerikas ir bendrai labai energingas žmogus - niekaip jau negali kaip normalus nusėdėt vietoj.
   - Ha ha ha, - sarkastiškai nusižvengė italas dėl Lunos pastabos apie merginas. Štai ir dar vienas susidūrimas su užsieniečių stereotipais apie jo šalį, na, bet Bastiano į širdį giliai to neėmė. - Man tiesiog patinka tvarkytis su šita magiško transporto rūšim. Pagalvoji, kiek daug galima nuveikti vien iš medienos, koks tai įspūdingas daiktas ir kiek darbo reikia nuveikt, kad ji tinkamai skristų?! Mamma mia, labai daug! Tik nelabai kas susimąsto, kiek šluotų meistrų kaulelių lūžę testuojant šluotas, ant kurios skraido vėliau jau paprasti žmonės. Na, ne šluotų meistrai, - pasitaisė Zuccarelli.
   Jaunuolis pratylėjo, kol atėjusi padavėja pasisveikino ir sudėliojo ant stalo meniu. Greitakalbe žodžius žeriančią moterį užsieniečiui buvo vis dar sudėtinga suprasti - va todėl kartais būdavo baisu lankytis vietose, kur kažkas tave aptarnauja. Tie žmonės tūkstančius kartų kartojamas frazes išmoksta kartoti tokiu greičiu, kad gal net vietiniams sudėtinga iš garsų kratinio išskirti ką nors suprantamo.
   - O ką gi konkretesnio? - smalsavo Bastiano, šypsodamasis iš tokio lakoniško Lunos atsakymo. Oi, tie šiauriečiai. - Šiaip skaitau Brailio raštu, - atsakė į merginos klausimą jis, apgraibomis nuo stalo pasiimdamas meniu. Pirštais perbraukęs per kelis puslapius greit identifikavo, kad akliesiems šitas daiktas nėra pritaikytas. - Jo, jei gali, visgi perskaityk, - paprašė jis.

[Luna Gardner]

   Šyptelėjo, kai klausą pasiekė kiek įkyrokas pirštų barbenimas į stalo paviršių. Turbūt priešais sėdintis jaunuolis viduje laikė per daug energijos, kad imtų ir ramiai pasėdėtų, o galbūt sis nervinosi? Daugelis nervindamiesi barbena kojomis į žemę, spragsi tušinuku arba kramto apatinę lūpą, tik klausimas, kodėl tuomet Bastiano nervinosi?
   Krūptelėjo nuo tokio garsaus ir netikėto vyriškosios lyties atstovo juoko. Šis švelniai tariant nusižvengė, kaip arklys. Neiškentusi ir pati mergina susikikeno, tik jau nebe iš savo žodžių, o paties vaikino juoko. Turbūt tai ta situacija, kai žmogaus juokas juokingesnis už pasakytus žodžius.
   Susidomėjusi kurį laiką atidžiai klausėsi taip užsidegusio italo pasakojimo. Atrodė, kad šis iš aistros savo hobiui galėtų nusigauti ir į kitą pasaulio kraštą.
   -Ir kiek gi kaulelių esi susilaužęs pats?-pasirėmė ranka galvą įsmeigdama žvilgsnį į užsienietį,-vargu, ar norėtum žinoti,-papurtė galvą atsidusdama ir atsilošdama į kėdės atlošą. Žvilgsniui bėgiojant po Menu vyptelėjo.
   -Esu linkusi abejoti, kad ši kavinė pasirūpino Brailio raštas,-kiek liūdnai žvilgtelėjo į Bastiano pastangas, o tuomet klusniai linktelėjo safyrinėms akims susiradus desertų sąrašą.
   -Mangų-melionų, bananiai, šokoladiniai, arbūziniai, vaniliniai su vyšnių sirupu, karamele ir riešutais, trintomis braškėmis bei... trintomis žemuogėmis,-rauktelėjo antakius, o tuomet kilstelėjo galvą pažvelgdama į vaikiną,-platus asortimentas,-konstatavo ir taip akivaizdų faktą nudelbdama žvilgsnį žemyn, į Menu ir dar kartą peržvelgdama siūlumus ledų skonius.

[Bastiano Zuccarelli]

   Išgirdęs, kad ir Luna pagaliau bent prasijuokė, Bastiano pamanė, jog pagaliau šioks toks ledas pralaužtas. Visgi jis buvo žavingo charakterio pietietis, kurį ilgainiui nori nenori turi pamėgti, na, bent jau jis pats taip galvojo. Anglijos snobija turi ko pasimokyti iš savo pietinių kaimynų. Na, ne visai kaimynų, bet... Draugų? Visi gali būt draugais, neabejotinai.
   - Na, aš pakankamai nedaug. Testuoti tenka retai, mat nedaug tėra šluotų, pritaikytų, na, žinai, - mažumėlę susinepatoginęs pritilo. - Akliems burtininkams. Bet manau, jog ties tuo galėsiu dirbti ateityje, - išsidavė šluotų meistras. 
   Nors jis kartkartėmis leisdavo sau pasvajoti ir apie susitaupymą akių operacijai, na, bent jau vienos akies, mat tamsos prasklaidymas, ko gero, turėtų stipriai pagerinti jo gyvenimą. Bastiano, galima sakyti, tebuvo vos palaižęs to malonumo - kažkur buvo gavęs nugerti stipresnio haliucinato, kuris sukėlė smegenyse vaizdus, panašius į tuos, kuriuos gali matyti, jei tik matai.
   - Ką padarysi, gal ateityje, - numojo ranka italas, užversdamas meniu ir nustumdamas ten, kur įsivaizdavo esant stalo vidurį. Tat padaręs pasilenkė paglostyti Galileo. Net nepagalvodavo, kad jau turėjo susiformavusį įprotį karts nuo karto pakasyti labradoro retriveriui ausis.
   - Tai gal arbūzinių, nesu tokių ragavęs, - atidžiai išklausęs ledų sąrašą, tarstelėjo Bastiano. Pasiėmęs kuprinę, kurią buvo nusikėlęs ant grindų, jaunuolis sugraibė joje piniginę. - O kokių tu imsi? Ir kokie tavo mėgstamiausi? - pasidomėjo jis.
   - Minutėlę, o čia galeonais ar svarais? - pasiteiravo juodaplaukis, staiga susizgribęs, kad ir šito Luna nepaminėjo.