[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auriui paminėjus ledus Dafydd net nusipurtė. Atėjo čia sušilti ir, regis, tik dabar suprato, kaip rimtai buvo sušalęs.
- Nejuokauk tu su tais ledais, - šyptelėjo. Vis žvilgtelėdavo į Eion, kuris kažkodėl buvo toks susikaustęs. Pasidarė įdomu, ar jis norėjo čia eiti, ar sutiko tik dėl to, kad bijojo prieštarauti. Taip, būtinai paklausinės draugo. Išgirdo vaikinuko klausimą apie vaikus, bet atsakymą paliko Auriui. Atrodė, kad jeigu atsakys į ne jam užduotą klausimą, dar labiau išgąsdins. Ne, geriau nereikia. Tik koks yra atsakymas į šį klausimą? Kiek jis turi vaikų? Šešis? Ar Elijah iš viso neegzistuoja? Kalbėdamas su Mayra sakydavo, kad nori septinto mažylio. Bet juk iš tiesų jis nori aštunto... Negalvok apie tai! griežtai pasakė sau mintyse. Laimei, draugas pradėjo kalbėti apie Kalėdas ir dovanas, tad galima iš tiesų nekankinti savęs mintimis apie prarastą mažylį. Reikėtų nuvykti į kapines... galvoje praplaukė dar viena mintis.
- Taip, dovanos vis dar yra didelis vargas. Bet mokausi, - paatviravo Auriui. Turbūt niekada nepasakojo, kad kol Mayra nepriėmė į gyvenimą, niekam nebuvo ko nors dovanojęs. Žinoma, išskyrus tą žiobarotyros pamoką, kurią prisimins visą gyvenimą. Mielai būtų atsivėręs, bet prie įsibailinusio paauglio tai neatrodė itin tinkama. O gal tai buvo dar vienas būdas likti savo kiaute? Ir vėl teko save sudrausminti.
- O štai pas mus namie ramu nelabai tebūna, - nusišypsojo. - Bet man taip patinka. Gerai, kai namai pilni žmonių. Kažkaip... Gera.
Juto šnekantis kažkokias nesąmones. Bet Auris - jo draugas. Supras, ar ne? Dafydd labai vylėsi, kad taip ir bus. Kartais tikrai norėjosi tiesiog pasišnekėti. Laisvai ir nevaržomai. Su Mayra užtekdavo būti kartu, ir tai, ko gero, buvo pagrindinė priežastis, kodėl reikėjo draugo.
- Jis dar labai mažas, - tęsė Timočio temą. - Manau, kad pradėjęs augti saugioje aplinkoje įsidrąsins. Jam reikia žmonių, kuriems rūpėtų. Ir žinoti, kad tokius turi.
Nežinia, ar kalbėjo apie tą berniuką, ar apie save. O gal apie Eion. Pasidarė nejauku, tad pagaliau priėjusiai padavėjai pateikė visų trijų užsakymą. Tikėjosi, kad atneštas maistas padės atsipalaiduoti. Ir vėl viską sugadino, bet pradėjo jausti nemalonią įtampą.

[Auris Senkleris]

- Taip. Šalta vien apie juos pagalvot. Bet žinai, žinau žmogų, kuris jų neatsisakytų. Manau Eliotas jų užsisakytų. - Nusijuokė Senkleris. Eion pasakius ko nori linktelėjo. Žinojo, bemaž jautė, koks šis pasisėdėjimas išbandymas šitam vaikui. Bet... Bet juk reikėjo šito. Bent Auriui atrodė, kad taip reikia. Jis juk turi suvokti, kad Dafydd ar koks kitas žmogus iš nepažįstamos aplinkos nėra pavojingas. Arba reiktų sakyti nebūtinai visi žmonės turi būti pavojingi.
Auris susimąstė. Reiktų sakyti septynis. Bet... O jei pasakys, kad septynis, jei tada Dafydd primins tą netektą vaiką? Nors kažin ar išvis tai įmanoma pamiršti.
- Dafydd turi šešis vaikus. - Visgi pasakė Senkleris. Jeigu kada jie visi susitiks. Nors tai atrodė keista. Bet jeigu. Tada juk reiktų Eion paaiškinti ir apie vaiką, kurio nebėra. Dar ir todėl šitaip pasakė.
- Dovanų rinkimas per Kalėdinį šurmulį vis tiek visada yra tikras išbandymas. - Šyptelėjo jis. - Aišku. Juk smagu, kai esat visi kartu susirinkę. - Nelabai norėjo plėtoti šios temos. Dėl Eion. Eion nori šeimos. Jau tai žinojo. Labai gerai tai žinojo. Bet ar Atstoja jam bent dalį tos norimos šeimos? Dėl to tikras nebuvo ir nenorėjo dabar kalbėtis apie dideles šeimos Kalėdas.
Tas klausimas sukėlė Eion tikrą audrą. Tai gerai buvo pastebima. Bet vėlgi. Juk nieko tokio blogo nevyksta. Juk pamažu reikia pabandyti laužtis. Auris padrąsinamai šyptelėjo vaikinukui. Norėjosi jį padrąsinti, uždėti ranką ant peties ar panašiai. Bet tai tik labiau viską pablogintų.
- Jie išties gerai sutaria. Nuo pat pirmos dienos. Timotis daug geriau jaučiasi, kai šalia yra Eion. - Pridėjo prie vaikinuko atsakymo Senkleris. Viskas gerai Eion, tai tik paprastas klausimas. Tik paprastas pokalbis. Galvojo. Gal reikės apie tai vėliau šnektelėti. Gal vakare.
- Taip. Jis dar labai mažas ir visą gyvenima augo su mano tėvu. - Auris susiraukė. - Timotis nori grįžti pas tėvą, jis vis dar nesupranta, kad smurtas yra labai blogas dalykas. Nes nuo mažumės nieko daugiau nematė. Žinai Dafydd, aš tik nežinau kaip man paaiškinti kodėl Timotis negali būti pas savo tėvą. Kaip tu tokiam mažam vaikui tai paaiškintum? Kad tėvas išprotėjęs girtuoklis, kad... - Tada susilaikė nuo tolimesnių žodžių. Ar šitaip galėjo kalbėti šalia Eion? Nenorėjo dar to vaiko labiau gąsdinti.
- Gal bėgant laikui viskas susitvarkys. - Tepasakė. Dafydd užsakė desertus. Auris stengėsi neužsigalvoti apie Timotį.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Auris ir vėl kalbėjo apie tą Eliotą. Iš kur jį taip gerai pažįsta? Negi jie susitinka? Bet kodėl? Ar gali būti, kad du suaugę draugai susitinka, ir vienas iš jų atsiveda savo vaikus? Ar dabar yra panašiai, tik vaiką atsivedė ne Dafydd, o Auris? Ar jis į mane žiūri kaip į savo vaiką? nejučia mintyse paklausė savęs Eion. Tai buvo keista, bet savotiškai maloni mintis. Nespėjo daugiau apie tai pagalvoti, kai išgirdo atsakymą į klausimą.
- Šešis? - tyliai pakartojo vildamasis, kad Dafydd to neišgirs. Neįsivaizdavo, kaip galima turėti tokią daugybę brolių ir seserų. Bet kai pagalvoji... Tai būtų nuostabu. Gal reikėtų pasistengti žiūrėti į Erką kaip į seserį? Tada tarsi turėtų du. Maža gal, gal iš kur nors atsiras dar trys, ir jie bus tarsi šito Dafydd šeima. Žinoma, šitų svarstymų garsiai neišsakė, o ir žinojo Erkos nuoširdžiai nepamėgsiantis.
- Aš tau nieko nepadovanojau, - Auriui užsiminus apie kalėdines dovanas sumurmėjo Eion. Nė nepagalvojo apie tai ir dabar pasijuto blogai. Turėjo tai padaryti, juk šis žmogus jam geras. Bet, deja, jau buvo per vėlu. Tuo labiau, kad visi turimi pinigai buvo gauti iš to paties Aurio. Ką gi, kitą vasarą būtinai susiras darbą.
Geriau kalbėti apie Timotį, nors kodėl svetimas žmogus jo klausinėjo, vis tiek nebuvo aišku. O štai Auriui apie tą vaiką kalbėti turbūt visai smagu. Bet Eion neketino dalyvauti pokalbyje, tad tik spoksojo į vieną tašką ir laukė, kada gi atneš tą nelemtą maistą. Tada bent jau turės ką veikti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Taip, Auris teisus. Eliotas mielai sušlamštų kokias penkias ledų porcijas. Pagalvojęs apie savo berniuką Dafydd nusišypsojo ir linktelėjo. Kažkaip patiko jam tai, kad draugas pažįsta tuos nuostabius mažylius. Atrodė, kad tai dar labiau sutvirtina draugystę. O juk prieš metus neįsivaizdavo, ar Auris jam dar draugas. Sunkus tai buvo laikas, bet geriau dabar apie tai negalvoti.
- Na, manau, supranti, kad surasti visiems dovanas yra rimtas darbas, todėl neįsižeidei, kad nieko tau nenupirkau, - šyptelėjo atsakydamas į tą temą. Tiesą sakant, tik dabar pagalvojo, kad gal kažką reikėjo padovanoti ir draugui. Dovanų vis dar nemėgo kaip reiškinio, o šeima buvo labiau pareiga. Nežinia, ar Auris tą supras, bet tikrai neturėtų supykti nieko negavęs. Atrodė, kad šiuo metu jų draugystė jau išgyveno pakankamai, kad neiškiltų nesklandumų dėl tokios smulkmenos.
Buvo tikrai įdomu paklausyti apie Eion ir Timotį. Dar įdomiau buvo tai, kad įsibailinęs paauglys gerai sutaria su, ko gero, dar labiau įsibaiminusiu vaiku. O gal jie tiesiog vienas kito bijo? Arba bijo Aurio? Pirmąją dieną Timotis tikrai atrodė išsigandęs, o ir Eion gerokai susikaustęs. Norėčiau pamatyti, kaip jie ten visi gyvena mintyse ištarė Dafydd.
- Timotis nori grįžti pas tėvą? - negalėjo patikėti velsietis. Pats mielai būtų sprukęs iš motinos namų vos tik pradėjo suvokti aplinką. Kodėl Timotis to nori? - Gal pabandyk jam paaiškinti, kad jūsų tėvas nebegali juo rūpintis? Nemanau, kad mažam berniukui labai reikia smulkmenų. Dabar jis gyvena pas tave, nes taip geriau.
Žinoma, Dafydd tikrai nebuvo geras patarėjas tokiais (ar bet kokiais kitais) klausimais. Bet kažką atsakyti reikėjo. Tuo labiau, kad Timotis tikrai sudomino. O štai Eion, regis, nutarė atsiriboti. Tai nelabai patiko - draugas išsivedė tą vaikinuką į miestą, tad gal dabar jis, Dafydd, trukdo jų pasibuvimui kartu? Deja, kaip tik tuo metu atnešė užsakymus, tad sprukti buvo per vėlu.
- Skanaus, - pasakė abiems ir paragavo pyrago. Vis dar valgė nedaug, bet šį kartą su pasirinkimu tikrai pataikė.

[Auris Senkleris]

- Taip. - Atsakė jis Eion. Ne visai. Išties septynis. Bet apie tai nesinorėjo dabar kalbėti.
- Bet tu man padovanojai. Daug labai svarbių akimirkų. Daug svarbesnių už bet kokius daiktus. - Tyliai pasakė berniukui. Pokalbiai ir tai, jog Eion norėjo jį matyti kaip tėvą. Ir tai, kad kažkuo pasidalindavo, klausdavo patarimo jam buvo svarbu. Reiškė labai daug.
- Ne daiktuose esmė. - Dabar jau garsiai pasakė, mat ir Dafydd ėmė apie tai kalbėti.
- Taip. Jis nori grįžti atgal. Aš jam sakiau, kad tėvas ar mama negali rūpintis. Be to net jeigu jie panorėtų, neleisčiau jiems to daryti. - Akys piktai žybtelėjo pagalvojus apie tėvą. - Jiems nei šuns nepatikėčiau. O čia vaikas. Bet matai. Tai nieko nekeičia. Jis nori pas tėvą. Gal tai traumos dalis. Timotis mano, kad to nusipelnė, nes yra blogas. Bet tai juk nesąmonė. Tėvas jam į galvą prikišo visokių nesąmonių. - Pasistengė nesiplėsti. Nemanė, kad Eion dėl šių pasakojimų pasidarys smagiau.
Atnešė desertus.
- Ačių. Skanaus ir tau. Skanaus Eion. - Pyragas jam patiko. Atrodė šviežias.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Didelė šeima vis dar buvo sudėtinga tema, tad Eion nutarė jos netęsti. Nors jam patiko leisti laiką su Auriu ir mintyse jį vadinti tėvu, giliai viduje suprato, kad toks jis niekada nebus. Jeigu turi tokį draugą kaip Dafydd, jam, Eion, belieka tik pavydėti.
Auriui pasisakius apie nedaiktines dovanas vaikinukas sutriko. Pačiam tos akimirkos tikrai buvo svarbios. Bet negi jos rūpi ir suaugusiam žmogui? Labai norėjo to paklausti ir įsitikinti. Deja, prie svetimo žmogaus nesijautė jaukiai, tad tik gūžtelėjo pečiais. Jeigu išdrįs, išsiaiškins vėliau.
- Aš noriu, kad Timotis liktų su... - išdrįso pasakyti, bet teko sustoti. Liktų su Auriu? O gal čia tiktų frazė "su mumis"? Šito nežinojo, todėl užbaigė kitaip: - Nenorėčiau, kad jis grįžtų pas tėvą. Jam ten negerai.
Dirstelėjo į atneštą desertą ir apie kažką užsigalvojo. Net ir tokie paprasti palinkėjimai skanaus vertė jausti keistą diskomfortą. Eion nurijo seilę ir neryžtingai pakabino pyrago. Norėjo užduoti kelis klausimus, bet svetimo žmogaus buvimas kartu trikdė. Todėl tiesiog lėtai valgė desertą ir stengėsi būti kuo mažiau pastebimas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Auris kažką tyliai kalbėjo Eion, bet Dafydd pasistengė neklausyti. Šis susitikimas iš viso buvo keistas. Gal nereikėjo eiti į tą kavinę? Iš šių trijų žmonių, dabar sėdinčių prie stalo, bendrauti geriausiai sekėsi Auriui. Bet ir jam turbūt nelengva, kai vienu metu tenka aiškintis ir su persigandusiu paaugliu, ir itin nekalbiu save peikiančiu draugu. Kodėl amžinai reikia įsivelti į tokias situacijas?
- Būtų gerai, kad ir vaikai sakytų, kad ne daiktuose esmė, - nusišypsojo Dafydd. Stengėsi mažylius auklėti taip, kad jie vertintų ne tik žaislus ar kitas daiktines dovanas. Deja, didelę įtaką darė bendramoksliai žiobariškoje mokykloje, kurie gaudavo krūvą dovanų. Laiko kartu mažyliams turbūt neužtektų. Priešingai nei jų tėvui. Kita vertus, dovanos yra dar vienas būdas parodyti dėmesį, ar ne?
- Kada tavo gimtadienis, Auri? - staiga paklausė Dafydd. Gal net ką nors padovanos ta proga. Nors jau ne vienerius metus turėjo mylimą šeimą, vis dar troško būti normalus. Toks kaip visi.
Draugui pradėjus daugiau kalbėti apie Timotį suspaudė širdį. Iš kur atsiranda tiek daug traumuotų vaikų? Visi trys paties Aurio globotiniai (nors apie Erką Dafydd žinojo tikrai nedaug) buvo puikus to pavyzdys. Jis pats vaikystėje turėjo tiek traumų, kad net ir būdamas daugiau nei trisdešimties nesugeba iš jų išlipti.
Eion žodžiai apie Timotį sudomino. Jam akivaizdžiai rūpėjo tas berniukas. Dafydd nejučia pradėjo savęs klausti, kaip pats būtų reagavęs Eion vietoje. Ko gero, nebūtų pamilęs vaiko. O šitam paaugliui gyvenime anksčiau tikrai nesisekė. Jis galėtų būti toks pat piktas ir visko nekenčiantis, koks buvo Dafydd. Bet sugebėjo būti geresnis. Vėl atslinko savigrauža, bet, regis, pavyko ją nuslėpti. Reikėjo skubiai nukreipti temą, tad velsietis paklausė bet ko:
- Kaip pyragas? Čia desertai tikrai neblogi.

[Auris Senkleris]

Užplūdo meilės, švelnumo jausmas Eion. Auris visada bijojo kas bus, kai susitiks Eion ir Timotis. O jis taip jautriai reagavo į jo broliuką.
- Timotis visada liks su mumis. Aišku, kaad pas tėvą jam negerai. Ten niekam nebūtų gerai. - Taip. Jis turėjo minčių išsiųsti timotį kur kitur. Gal į dvarą. Auris galvodavo, kad Timotis pas jį niekada pilnai neatsigaus. Bet kol kas nedrįso imtis tokių veiksmų ir kažin ar taip nutiktų. Nebent... Jei tikrai įsitikintų, kad nėra kitos išeitis. Bet vėlgi jau tiek laiko Timotis gyvena pas jį. Vėl kažkur jį kraustyti būtų bloga išeitis.
- Vaikams dažnai ko nors norisi. - Šyptelėjo. - Oi, dar tik pavasarį. Gegužės gale. O kada tavo gimtadienis? - Nelabai mėgo saviškio gimtadienio. Beveik po jo mirė mama ir gyvenimas apvirto aukštyn kojomis.
- Man tai patinka. O kaip tau Eion? O tau patinka taviškis pyragas Dafydd? Kažkada seniai dirbau padavėju vienoj kavinėj. Tai ten kartais duodavo visokių pyragėlių išsinešti namo. Tada buvau paauglys ir mes su Linėja... - Nutilo ją prisiminęs. - Būdavo smagios dienelės. Gera ten buvo vasara.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Su mumis. Timotis liks su mumis. Būtent taip pasakė Auris. Ar tai reiškia, kad jis, Eion, irgi liks su šiuo žmogumi? Nedrąsiai žvilgtelėjęs į jį klastuolis mintyse klausinėjo savęs, kodėl. Na, turbūt todėl, kad Auris yra geras žmogus. Kitos priežasties tiesiog negali būti.
- Nenoriu, kad jis ten grįžtų, - pakartojo Eion ir nudūrė žvilgsnį į desertą. Deja gabaliukas nebuvo labai didelis, tad ilgai jį suvalgyti neužtruks. Žinoma, su mielu noru paliks šitą vietą, bet ar nebus taip, kad suvalgys ir turės sėdėti neturėdamas ką veikti?
- Svarbiau jausmas, kad kažkas nori būti kartu, - sumurmėjo vaikinukas išgirdęs to Aurio draugo žodžius. Taip, pačiam buvo labai skaudu, kai atrodė, kad negaus knisiaus. Bet ilgainiui pradėjo vertinti tas akimirkas, kai kažką veikdavo su profesoriumi. Kad ir dabar. Taip, buvo klaikiai nejauku, tačiau Auris išsivedė jį į miestą (apie drabužius stengėsi negalvoti) ir skyrė laiko būtent jam. Tikrai neprivalėjo to daryti.
Deja, per vėlai suprato be reikalo kažką sakęs. Skubiai grįžo prie maisto. Pasvarstė, kad iki gegužės mėnesio gal sugalvos kokią dovaną Auriui (nebent jie iki to laiko susipyks, žinoma), o paklaustas apie pyragą tik linktelėjo. Tiesa, netrukus susidomėjo - profesorius šiek tiek užsiminė apie praeitį, kuri buvo labai įdomi tema.
- Kas yra Linėja? - išdrįso paklausti. Bene pirmą kartą pagalvojo apie tai, kad profesorius neturi žmonos ar draugės. O būtų visai įdomu. Nenorėdamas atskleisti šitų minčių kuo lėčiau valgė pyragą ir stengėsi iš viso neparodyti jokių jausmų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ir vėl į galvą pradėjo lįsti mintys, kad šis susitikimas Auriui turėtų būti tiesiog pragariškai sunkus. Nors galima atrasti panašumų tarp jo, Dafydd, ir Eion, draugas su jais abiem tikėtinai bendrauja labai skirtingai. Pavyzdžiui, dabar, jiems kalbant apie Timotį, Dafydd juto neturintis čia būti ir visko girdėti. Tasai vaikinukas ir taip persigandęs, o čia dar jo klausosi nepažįstamas suaugęs žmogus. Bet ausų neužsikimši. Kaip ir atsistojus išeiti būtų pernelyg absurdiška. Taigi Dafydd sėdėjo ir stengėsi pernelyg daug negalvoti apie tai, kad šalia esantys žmonės aptarinėja asmeniškus dalykus.
Tiesa, Eion ištartas sakinys sudomino. Jis tarsi parodė, kaip šitam paaugliui reikėjo kažko šalia. Rado tokį žmogų. Tik, nejučia susimąstė velsietis, ar Auris tikrai tam tinkamas? Kai draugas praktiškai nutraukė santykius, pačiam labai skaudėjo. Kas bus, jeigu jis tą patį padarys ir Eion? Toks paauglys gali ir neištverti. Ar jų ryšys pakankamai tvirtas, kad Auris visko nemestų? Kita vertus, visa tai ne jo reikalas. Taip, Auris tapo labai svarbiu žmogumi, tačiau su Eion turbūt daugiau niekada nesusitiks.
- Kita vertus, kaip yra smagu, kai vaikai nuoširdžiai džiaugiasi dovanomis, - atsakė į lengvesnę temą. Išties - matyti, kaip mažyliai mėgaujasi gautu žaislu ar kokia kita dovana, buvo vienas geriausių jausmų gyvenime. - Tavo gimtadienis gegužę? Mano irgi. Tik pradžioje, - kažkodėl gerokai nustebo velsietis. Apie pyragą nieko nesakė, tik linktelėjo. Dabar buvo įdomu, ką draugas pasakys apie Linėją. Tokios nuotrupos iš praeities labai domino. Tiek jį, tiek, ko gero, ir Eion. Kažin ar Auris specialiai užsiminė apie savo paauglystę? Nežinia, bet apie tai Dafydd nieko nesakė, tik stengėsi kuo natūraliau valgyti desertą.

[Auris Senkleris]

- Aš irgi visai nenoriu, kad jis grįžtų pas tėvą. - Rimtai patikino Eion Auris. Ne, niekada to neleistų.
Jų pokalbis buvo labai keistas dalykas, toks dvigubas. Bet dėl to Senkleris galvos nesuko. Eion kartais ką nors pasakydavo, o tai juk gerai.
- Taip, žinoma, kad tai svarbu Eion. - Visai neseniai buvo laikas, kai sakytų ką kitą. Ne, gal girdint Eion ar kam kitam kokiam kitam vaikui neaiškintų, kad kažkada pats bėgo nuo tokių akimirkų. Bet einant laikui pats ėmė išmokti jų nebebijoti ir nebebėgti.
- Aišku ir tai svarbu. Baisiausia, kai vaikai gauna kažką ir nori brangesnio ar populiaresnio daikto. - Va tai tau, jie abu pasirodo gimę tą patį mėnesį. - Geras. Nors šiaip nemėgstu savo gimtadienio.
Po perkūnais. Tik šiaip norėdamas pagyvinti kažkaip tą jų pokalbį ėmė pasakoti apie tuos senus smagius laikus ir visai nepagalvojo, kad jo geriausi prisiminimai siejasi su Linėja.
- Na, ji buvo mano mergina. - Žinoma atsakė į Eion klausimą.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Tai, kad Timotis, regis, liks su jais, keistai ramino. Žinoma, Eion visai nesidžiaugė, kad tokią svarbią akimirką juos girdi ir Aurio draugas, tačiau stengėsi galvoti tik apie tą vaiką. Jis jam patiko. Na, gal ir nepatiko. Gal tiesiog buvo gaila. Bet vis tiek džiaugėsi, kad jis nedings iš gyvenimo.
Apie dovanas daugiau nieko nesakė. Nebuvo tai lengva tema, nors tokių turbūt geriau nesitikėti. Bent jau ne tada, kai jam vienam tenka kęsti net du suaugusius žmones. Prisiminęs, kuo tai dažniausiai pasibaigdavo, Eion krūptelėjo ir susigūžė. Mintyse pažadėjo taip paprastai nepasiduoti. Vėl sukilo senosios baimės, o pasitikėjimas Auriu išnyko tarsi dūmas. Net ir praeitis ir toji Linėja beveik neberūpėjo. Norėjo paklausinėti apie ją, pasidomėti, ar kada nors galėtų pasvajoti apie mamą. Bet baimė tiesiog stingdė, ir Eion tiesiog įsispoksojo į profesorių mintyse maldaudamas eiti iš čia. Jis be proto norėjo grįžti namo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nors Auris neturėjo savo vaikų, iš jo būtų galima pasimokyti labai daug. Kad ir tokio skirtingo bendravimo. Oliveris ir Eliotas su juo kalbėjo tiesiog kardinaliai skirtingai, tad jeigu tekdavo bendrauti su abiem dvyniais vienu metu, kartais tikrai būdavo itin sudėtinga. O štai Auris tokią mįslę, regis, gliaudė visiškai paprastai. Kodėl jis, Dafydd, niekaip nesugeba išmokti taip lengvai bendrauti? Kodėl jis iš viso nesugeba išmokti bendrauti?
- Taip, ta baimė ir mane kamuoja, - pasakė draugui užsiminus apie daiktus. - Stengiamės, kad vaikai per daug neįsitrauktų į žiobariškas technologijas. Norime, kad jie augtų kaip burtininkai. Bet kadangi leidžiame į žiobarišką mokyklą, kartais pasidaro labai sudėtinga. Vis tik manau, kad bent kartais sekasi įdiegti, kad svarbiausia ne daiktai.
Nutilęs susimąstė apie savo mažylius. Apie juos galėtų galvoti ir kalbėti visą dieną. Žinoma, paaugliui vaikinukui tai tikrai neįdomu, tad Dafydd daugiau nieko nesakė. Tik dirstelėjęs į Eion pastebėjo, kad jis ar išsigandęs, ar šiaip keistai elgiasi. Žiojosi paklausti Aurio, ar žino, kas čia vyksta, bet suprato, kad prie to vaiko geriau klausimus pasilikti sau. Draugas gal ir žino, bet tai tikrai ne jo, Dafydd, reikalas. Taigi ramiai užbaigė pyragą ir išsitraukė žiobariškus pinigus.
- Buvo smagu taip netikėtai susitikti, - pasakė ir atsistojo. - Manau, man teks keliauti. Kad ir kaip būtų apmaudu, teks grįžti į darbą.
Dar kartą dirstelėjo į Aurį tarsi sakydamas, kad kažkada norės pasakojimo, kas Eion negerai. Tik, žinoma, garsiai to neištarė. Kad ir kaip buvo smalsu, tai reikėjo atidėti kitam kartui. Ištiesė ranką Auriui, linktelėjo Eion ir palikęs pinigus ant stalo paliko kavinę.

[Auris Senkleris]

Aišku, kad kai bandai gyventi dviejuose pasauliuose nelengva būna.
- Na taip, suprantu. Jei vaikai eina ir į įprastą mokyklą tikrai nesinori visai jų atriboti nuo žiobariškų dalykų. - Kažkas negerai buvo Eion. Kažkoks staigus pokytis ir Auris panorėjo eiti namo. Ar bent jau išeit pasivaikščioti. Kas gi čia dabar? Ar mes jį kažkaip nugąsdinom?
Norėjo jau žiotis ir sugalvoti pasiaiškinimą kodėl staiga jiems reikia namo. Bet Dafydd jį pralenkė.
- O, na tai iki ir sėkmės. - Pasakė linksmai. Lyg niekur nieko. Nors žinoma negalėjo nepastebėti bičiulio žviilgsnių ir Eion pasikeitusios būsenos.
Dafydd išėjo.
- Eisim namo gerai? - Žvelgė į vaikinuką kaip visuomet šiltai ir draugiškai. Jis susimokėjo už jų pasiimtus desertus. Atsikėlė ir jie išėjo. nutarė pabandyti užvesti kalbą apie tai kas čia nutiko beinant. Arba vakare. Namuose.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Trys mažyliai Hogvartse. Net trys. Kaip taip gali būti? Kažkokia nesąmonė. Dafydd nesijautė esąs toks senas, kad galėtų tris savo vaikus leisti į mokyklą. Į burtininkų mokyklą, į kurią vaikai išvyksta būdami ne tokie jau ir maži. Ne, tiesiog neįmanoma, tuo labiau, kad net ir smulkutė Miriam jau antrame kurse.
Galvodamas tik apie savo mažylius, kurie ir vėl buvo toli nuo namų, Dafydd tarsi nesusivokė ką tik gavęs milžinišką užsakymą, kuris darbo suteiks beveik iki pat Kalėdų. Turės nupiešti ir pagyvinti daugybę gyvūnų, o jie bus panaudoti magiškame spektaklyje. Už šį užsakymą dėkingas turėtų būti Rafael'iui - jeigu ne jo patarimai ir pagalba, tikrai nesugebėtų to padaryti. Vis dėlto per tuos metus neblogai patobulėjo, tad verslas sekėsi visai neblogai. Taip, būtinai parašys magizoologui ir dar kartą padėkos už pagalbą.
Darbinis susitikimas įvyko Londone, tad Dafydd nutarė dar kiek pabūti mieste. Žinoma, jau pasiilgo mylimosios ir su ja likusių keturių mažylių, bet išėjus iš nemėgstamo darbo Gringotse, gyvenant su mylima šeima Sautende sostinė nebebuvo tokia nepakenčiama. Taigi nors į antrą pusę persirito spalis, oras buvo neblogas, ir velsietis nusprendė pasivaikščioti. Galbūt suras ką nors skanaus Mayrai ir mažyliams. O galbūt tiesiog susidėlios darbų planą, jeigu tik sugebės mintimis grįžti prie dailės.
Po kiek laiko suprato esąs kiek sušalęs. Turbūt laikas keliauti namo, bet vis dėlto užsuko į jau pažįstamą kavinukę išgerti arbatos ir suvalgyti kokio pyrago. Mayrai turbūt vis dar nepatinka jo valgymo įpročiai, tad galbūt pradžiugins? Vėl užsigalvojęs apie mylimąją sugebėjo užsisakyti žalios arbatos bei vyšninio torto gabalėlį. Įsitaisė prie staliuko salės viduryje ir eilinį kartą paskendo mintyse.