[Brielle Siri Devers]

Gabrielę jauniklio pasirodymai pralinksmino. Nesijuokė, tik kreivai nusišypsojo į savo stiklinę. Jai jis atrodė gerokai per jaunas trintis tokioj vietoj, bet ar ji jo mama, kad rūpintųsi. O dar tas nuostabus naglumas, sumišęs su keistu, prie smegenų sienos vinimis prikaltu mandagumu - moteris jautė, kad nusimato bent šiek tiek linksmesnis vakaras, nei vien niūrokas spoksojimas į šviesos atšvaitus viskyje. Kad ir kokio šaunaus skonio šis būtų.
Nubraukusi šlapią sruogą nuo kaktos, Gabrielė siurbtelėjo savojo gėrimo, o per didžius triukšmus (bet ne vargus) išgirdusi šalimais įsitaisiusio berniūkščio pageidavimą, aną gurkšnį beveik išspjovė atgal į stiklinę. Vienos linksmybės, žibančiom akim pasvarstė mintyse. Nurijusi pasisuko ant savo nepatogios taburetės ir atvirai išsišiepusi tarė:
- Regiu, be stabdžių leki.

[domutis]

-Kas tau darbo ką aš darau. Tu nepatyrei to ką patyriau aš tad geriau patylėtum.,-Pašaipiai metė Grifas.
Pasikvietęs barmenė paprašė:
-Dešimt šotų.
Po keletos minučių ant stalo stovėjo prieš Grifą stovėjo dešimt spalvotų šotų. Gurkšnis po gurkšnio gerklę labiau degė. Gal nereikia šiandien prisigert. Nors gal reiktų. Domantas pasiknisęs rado cigarą. Nors ir sakiau ,kad daugiau to nepraktikuosiu ,bet negaliu. Man sunku. Iš velniai žino kur išsitraukė žiobariškų degtukų ir prisidegė rūkalą. O viešpatie tuoj apsivemsiu greičiausiai. Po šios minties cigarą užgesino. Grifas norėjo dar išgerti ,bet kol kas susilaikė. Geriau neprisigerti iš karto. Kol kas galva nuo alkoholio Grifui nesisuko ,bet su laiku pradės.

[Brielle Siri Devers]

Gabrielė norėjo juoktis. Norėjo kvatoti visa gerkle, prisidėti prie aplinkui sklandančio triukšmo ir šūksnių, tarškančių lėkščių, puodelių, taurių ir stiklinių. Tačiau vidinio orumo likutis neleido. Gal tas vaikelis iš tiesų kažką baisingo patyrė ir dabar nori nusigerti iki žemės graibymo arba jau ir po pačia žeme, būt užklotas vėsia velėna ir atsiduoti kirminams ir bakterijoms. Arba kokiam tai kvaištelėjusiam nekromantui. Tad moteris tik šypsojo, su kibirkštim ir šiokiu tokiu rūpesčiu akyse nužvelgdama jaunuolį. Toks jaunas, kad galėtau būti jo motina, pašaipiai ir liūdnokai pamąstė ji, savoj stiklinėj vartydama ledo kubelius.
Visą šiurkštumą ji jam atleido, nors buvo beveik įsitikinusi, kad pasaulio (pasaulių) buvo mačius kur kas daugiau nei šis prieš ją, išstraukęs nelyg iš užpakalio, kažin kokį bjauriai rūkstantį popiergalį. Šiam momentui nutikus, Devertes nebesilaikė ir nusikvatojo balsu. Dar norėjo paklausti, gal jis aktorius, bet tarp trūksmingų įkvėpimų nesugebėjo. Mėlynos akys sudrėko juoko ašaromis.
Kažkur minties kamputy ji suvokė, kad šiaip ar taip, vaikinukas greitai pakris veidu į gražų raudonmedžio paviršių, o kažko, kas pasirūpintų jo gerove, aplinkui nesimatė. Čia nesilankydavo tokie jaunikliai, kaip šis.

[domutis]

Grifas supyko ,kad moteris iš jo juokiasi. Grifas atsistojo ir traukė moterai per veidą.
-Taip tau ir reikia. Kas tu manai esanti ,kad gali juoktis iš mano nelaimės. Ir neliesk manęs ,nes kerus panaudosiu.(tai pasakė ,kad tik ji girdėtų),-Pasakė Grifas ir atsisėdo prie baro.
-Ei tu. Butelį brendžio.,-Šiurkščiai paprašė Grifas.
Po akimirkos su baime atėjo moteris su buteliu brendžio.
-Praaašoom.
-Ačiū.
Ir pradėjo gerti tą butelį. Išgėręs pusė butelio užtraukė dainą.
-ŽIRGAI NUTOLS ŽIRGAI NENUTOLS.,-Ne savo balsu giedojo Grifas.
Po šios nesąmonės pradžios beveik visi esantys smuklėje užtraukė dainą. Iš per didelio galvos apsisukimo ant žemės išmetė butelį brendžio.
-Ūps.
Ir dar užsisakė butelaitį ,kad neliūdėti.

[Brielle Siri Devers]

Na, negali sakyti, kad pilnai iki galo tikėjosi bjaurios ano letenos sau ant veido. Bet vis dėl to kruopelytę tikėjosi, ir tos kruopelytės užteko, kad atsiloštų vengdama smūgio. Ir galbūt turėjo džiaugtis, kad anas buvo gerokai įkalęs ir nelabai koordinuotas - jo delnas it sulėtintai praplaukė Gabrielei prieš pat nosį.
Ir gal nevisai berniūkštis pasiekė savo norėtą tikslą, bet Gabrielei juoko ašaros staiga nudžiūvo, o išgirdusi dar ir grasinimą panaudoti kerus, piktai pakėlė antakius. Norėjo jam pasakyti, kad mėgindamas dabar kažką burti, gali pridaryti neatitaisomos žalos. Bet girtus asmenis auklėti turbūt nelabai verta ir produktyvu.
Devertes prieš tai užklupęs nepaprastas linksmumas ėmė pamažu virsti susierzinimu. Ilgiau sėdėti čia ji nebenorėjo, ir matyti, koks likimas ištinka pavojingai prie žemės linkstantį vaikinuką, visai netroško. Akies kraštu stebėdama jį siautėjanti, nugėrė paskutinį lašą savo viskio ant akmenų (uolų?) ir atsistojo. Jos rūbai nuo įgijo jau nebe šlapių, o drėgnų apdarų statusą, kažkas panašaus turėjo būti nutikę ir jos apsiaustui kažkur smuklės kampe ties durimis. Gabrielė, jau nebekreipdama dėmesio į aplinkinę sumaištį, ėmė brautis tarp žmonių ir staliukų link savo apsiausto.

[domutis]

Motera kažkur ėjo ,o Grifas jau buvo nekontroliuojamas nuo alkoholio kiekio. Tad ėjo paskui motera iš pasalų ir pabandė parversti.
-Kur bėgi? Nuo manęs nepabėgsi.,-Pasakė Grifas.
Jis buvo tokio girtumo ,kad tikrai nesuprato ką daro. Jis nesugebėjo nei blaiviai mastyti ir netgi tikriausiai gerti. Grifui kilo noras dar išgerti ,bet jis negėrė ,nes dar sugebėjo prisiminti ,kad nuo alkoholio galima apsinuodyti ,o apsinuodijus ir numirti. Iš pasalų pasikuitęs moteros Grifas kišenėje rado dešimt galeonų.
-O galeonaiiii ,bettt mannn jųų nereikiaaa.
Greitai Grifas sudėjo juos atgal į kišenę. Grifui apsisuko galva ir nuvirto ant žemės ,bet greit atsikėlė ir smegenyse susišvietė:
-Turbulencijaaa.,-Pasakė Grifas.

[Brielle Siri Devers]

Bet ak, argi galėjo naiviai tikėtis, kad pavyks iš tos maišalynės, iš to nepakenčiamai bjauraus ir prakaituoto chaoso išeiti gyvai ir sveikai? Gabrielė atsidūsėjo išgirdusi paskui ją sekantį berniūkščio, kuris stebėtinai dar nebuvo parvirtęs balsą. Ir brovėsi toliau.
Tik staiga pajuto rankas prie klubų, rankas ore, iš ir į kišenę skraidančius galeonus. O tada ją pagavo jau ne vien susierzinimas, bet ir iššauktas, ir situacijai puikiai tinkąs pyktis. Ir nespėjus jai pakelti nei rankos nei kojos, nei pirštų ištiesti, idant nusuktų šiam ausis, gravitacija šoko jai į pagalbą ir neįmanomai svirdikuliuojantį vaikėzą į savo mielą minkštą glėbį priėmė grindys. Devertes akimirką stovėjo žiūrėdama į jį, idant gal įsitikintų, kad šis ir nebepasikels. Bet ak, pasikėlė, o moteris jau buvo spėjusi patraškinti krumplius.
Ištiestas delnas keliavo šiam ant skruosto, pirštai pasuko ausį, o žaibiškai nusileidę ties ranka, pasuko į nenatūralią pusę. Pasigirdo dailus trakštelėjimas, Gabrielė bjauriai šyptelėjo. Kilo mintis išsukti ir pirštus vieną po kito, bet kilo ir paniekingas pagailėjimas.
- Eik namo, - suburbėjo ji, apsisuko, ir jau nė neatgręžusi vienos akies, čiuptelėjo savo apsiaustą nuo kabliuko ir išsigarbino lauk. Vis dar lijo.
Po akimirkos kitos, moters šešėlis pranyko už kampo, o nepraėjus nė sekundei po to - ir ji su visu šešėliu.

[domutis]

Grifas pajuto kaip atėjo skausmas. Nuo šio skausmo Grifui dingo visas neblaivumas.
-Auch, auch.,-Dėjavo Grifas.
Geriau aš nesigydysiu. Grifas grįžo prie baro.
-Atleiskite jei ką nors sakiau. Alkocholis apakina ir kiek aš jums skoloje?
Moteris stovėjusi už baro atsileido.
-10 svarų pone.,-Tarė motera.
Grifas pasikuitęs po kišene ištiesė ranką su pinigais. Gerai ,kad nereikia duoti galeonų. Grifas savotiškai džiaugėsi ,kad nereikia mokėti galeonais ir ,kad turėjo svarų sterlingų saują. Nes nežinau kaip būčiau atsiskaitęs.
-Pone jūs turite sumokėti už čia sedėjusią moterį.,-Tarė moteris.
Ir paklausė:
-Kiek ji jums skoloje?
Po akimirkos išgirdo atsakymą.
-100 svarų.
Domantas išgirdęs sumą net žagtėjo. Ir nieko nepasakęs išėjo iš baro.

[Brielle Siri Devers]

Prietema buvo nugulusi miestelį. Toliau nuo žmonių akių pasigirdo tylus pokštelėjimas, tada subildėjo plastikinis konteineris ir Siri, tiesiai į tą konteinerį susvirduliavusi, nusikeikė. Velniai žino, kodėl ji truputį nepataikė su koordinatėmis, gal čia visa ta taurė šampano. Kad ir kaip ten būtų, ji ketino nusidanginti tiesiai priešais priekines duris, o ne konteinerių skersgatvy už smuklės.
Susiglostė trumpą rudą plauką, išslydusį iš gražaus segtuko ir žvilgtelėjo į Carwyn, kurį čia atidangino kartu su savimi. Tarstelėjo kažką panašaus į atsiprašymą už nelabai orų skrydį ir švystelėjusi delnu pakvietė žengti už kampo. Beeinant tuos septynis žingsnius iki durų, nusirankiojo nuo savęs visus papuošalus ir paslėpė juos savo pilko apsiausto kišenėje. Blizgūs batai blizgėjo blausioje pro langelį sklindančioje šviesoje.
Įžengusi pro duris nusišypsojo blausiam savo atvaizdui, labai trumpą akimirką pasigerėjo savo veido neįsimintinumu ir nužingsniavo tolyn į dešinę. Akivaizdu, čia lankėsi ne pirmą kartą. Ir viskis čia buvo geras.
Staleliai čia, kitaip nei Alchemike ir Kiauram katile, neblizgėjo. O ir staleliais jų nelabai pavadinsi, normalūs stalai ir lygiai trys pakampės, tinkančios trims niūriems individams su gobtuvais, kurių vienas iš pagrindinių užsiėmimų - laukti savo klientų arba taikinių. Brielė išsirinko stalą patalpos vidury, prieš sėsdama abiem akim reikšmingai pamirksėjo barmenui. Atseit, šita ryžaplaukė kartis su manim.
- Ar tavo tėvai hipiai, ar tu iš Velso? - paklausė agento Lewisono kilstelėdama lūpų kamputį. Apvalaus stalo paviršius visai neatspindėjo ties lubomis sklandančių žvakių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tebegniauždamas rankoje vazą, kurią įsigijo, nes... Na, kažkodėl, Dafydd pajuto, kad vėl gali kvėpuoti. Pamatęs, kaip Siri beveik atsitrenkė į šiukšlių konteinerį, vos susilaikė nesukikenęs. Jau norėjo pašaipiai pasiteirauti, ar ji tikrai nori viskio - akivaizdu, kad to, ką išgėrė rūmuose, jau buvo pakankamai, - tačiau pačiam visai norėjosi šiek tiek atsipalaiduoti, tad progos nebuvo galima praleisti.
Atrodė, kad moteris čia gaudosi tiesiog puikiai, tad Dafydd nieko nesakydamas paprasčiausiai nusekė jai iš paskos. Žiūrėjo, kaip ji slepia papuošalus, ir klausinėjo savęs, kam to reikia, tačiau garsiai klausimo neištarė: vis dar buvo įsitikinęs, kad jiedu vienas apie kitą daug ko nežino, tad neaišku, kiek tiesos būtų jos atsakyme.
Įėjęs į vidų raudonplaukis atidžiai nužvelgė smuklę. Kažkodėl kilo įtarimas, kad jam gali tekti čia kada apsilankyti ir darbo reikalais. Dar kartą įdėmiai pažiūrėjo į Siri: ji tikrai kažką slėpė, ir Dafydd uždavinys dabar, ko gero, buvo išsiaiškinti, ką. Nesinorėjo iš misijos grįžti tuščiomis. Na, ne visai tuščiomis, jeigu kvailą vazą galima laikyti misijos prizu. Vienaip ar kitaip, nebuvo galima nei visiškai atsipalaiduoti, nei nusigerti. Dafydd atsisėdo prie staliuko ir bandė susikaupti. Tai buvo sudėtinga, mat vaikinas jautėsi pavargęs ir visai nenusiteikęs dirbti.
Klausimas, kurį netrukus pateikė Siri, atrodė visai paprastas ir nekaltas. Deja, jis kažkuo Dafydd nepatiko, tad noro atsakyti nebuvo visai. Vis dėlto atskleisti kortų irgi nebuvo galima: jeigu moteris galvos, kad jiedu čia atėjo nerūpestingai pasišnekučiuoti ir išgerti, bus tik geriau. Vaikinas nemaloniai nurijo seilę ir trumpai atsakė:
- Aha, iš Velso. O pati iš kur būsi?
Tiesą sakant, moters vardas buvo keistas ir keliantis daug klausimų. Jis buvo toks, kuris gali puikiai paslėpti kilmę. Galėjo būti kokio kito vardo trumpinys. Teliko viltis, kad Siri kažkurioj vietoj susimaus ir netyčia išsiplepės bent šiek tiek per daug.
O iki to laiko... Kokį vieną stikliuką išgerti, ko gero, galima, tad dabar tereikėjo jo sulaukti.

[Rafael Beaumont]

Gražų penktadienio vakarą, profesorius norėjo nusigerti. Norėjo atsipalaiduoti nuo visų mokinių išdaigų ir nepaklusnaus jų elgesio. Taip pat norėjo pailsėti ir nuo pamokų vedimo, bei namų darbų tikrinimo. Jam nuo visko tiesiog skaudėjo galvą, o alkoholis buvo jam vienintelis prieinamas atsipalaidavimo būdas.
Šiandien jis nesiruošė gerti vienas. Jis pasikvietė savo pažįstamą, o gal labiau draugą Juzefą. Su juo susipažino bare. Iš tiesų su daugeliu vaikinas susipažindavo ne kur kitur, o bare. Juk, realiai, visą laiką vaikinas būdavo arba Hogvartse, arba visuose baruose ar smuklėse, kuriuos jis žinojo.
Įėjęs į smuklę profesorius iš karto nupirko du bokalus alaus. Jis visai neseniai gavo algą, tad galėjo nupirkti sau ir savo draugui alkoholio. Tikėjosi, kad Juzefas greitai ir pasirodys.

[Juzefas Levinsas]

Šį vakarą po sunkių darbų Magijos Ministerijoje Juzefas patraukė į Godriko Daubą. Toje Dauboje plikiui nerūpėjo niekas kitas, tik baras. Na, tiksliau ne baras, o alus ir ugninė. Savaitė buvo nežmoniškai sunki. Kažkoks žiobaras netyčia pradangino nešyklę, kuria kito Magijos Ministerijos departamento darbuotojai turėjo keliauti į svarbų susitikimą su estais. Žinoma, už tai atsakomybė krito ne kam kitam, bet Juzefui, nes tai jis buvo tos nešyklės kūrėjas. Kas galėjo pagalvoti, jog kažkas iš žiobarų užsimanys pakelti nuo žemės apvemtą batą? Ir dar kol Juzefas išaiškino, kad tas batas iš tikrųjų nebuvo apvemtas, o tik užburtas kerais, kad taip atrodytų. Vyrukas gavo nemažai pylos, esą tai tikra nepagarba Magijos Ministerijos darbuotojams, naudoti taip atrodančią nešyklę. O Levinsui jau ėmė trūkti idėjų, kokių daiktų žiobarai neliestų ir kur juos padėti.
Plikis pravėrė baro duris ir iškart prisistatė prie Rafaelio.
- Sveikas, - paspaudė draugeliui ranką ir nieko nelaukęs gurkštelėjo alaus, o paskui linktelėjo Rafui taip padėkodamas už bokalą. - Ši savaitė man buvo kažkoks košmaras, - pradėjo skųsti plikis. - Suknisau tokį reikalą Ministerijoje. Žinojai, kad mane paliko žmona? Dar to betrūko, kad ir iš darbo atleistų. Kas pas tave gero? Beje, gal norėsi kažko stipresnio? - subtiliai pateikė pasiūlymą apie butelį ugninės.

[Rafael Beaumont]

Greitai pro duris įžengė šio vakaro sugėrovas. Profesorius draugiškai šyptelėjo.
- Sveikas, - atsakė taip pat paspausdamas ranką vyrui. - Na, tavo savaitė tikrai buvo labai nesėkminga, - pasakė suraukdamas antakius. Iš tiesų nelabai žinojo kaip reikia guosti žmogų tokioje padėtyje, kadangi įprastai kai gerdavo apie tokius dalykus kalbėdavo retai. Nors... Kai kurių pokalbių Beaumont pavardės savininkas tiesiog neprisiminė. Greičiausiai buvo laaaabai girtas jų metu.
- Oi ta Ministerija. Nenorėčiau dirbti ministerijoje. Profesoriauti daug geriau, na, bent mano nuomone, - tarė pasitvarkydamas savo susivėlusius plaukus. - O tai kodėl tavo žmona tave paliko? - paklausė profesorius suraukdamas antakius. Čia prasidėjo įdomumas. Juk jis tik ir ieškojo priežasčių, kodėl nesurasti antros pusės(nors kartais visai norėdavo antros pusės, tačiau smagiau buvo apsimesti, kad ji jam nereikalinga ir būtų baisiai sunku jei turėtų antrą pusę).
- Nieko gero. Mokinių paskutinėje pamokoje buvo mažokai, tačiau kuo mažiau mokinių, tuo mažiau namų darbų taisymo. Deja, joks mokinys kyšio neatnešė, o labai tikėjausi, kad gausiu vyno. O stipresnio, žinoma.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas taktiškai linktelėjo ir pamojo padavėjai. Užsakė didžiausią butelį ugninės. Kai žavinga mergina pastatė ant stalo tą stiprųjį gėrimą, plikio akys sublizgo. Jis suprato, kad norės šį vakarą prisigerti.
- Sakai, profesoriauti geriau? - metė žvilgsnį į sugėrovą. - Žinai, kai pagalvoji, galbūt ir taip. Ministerijoje turi vaidinti kažkokį sukakotą poną. Bet ar vaikai neužknisa? Kiek tu jau metų profesoriauji, Rafai?
Kai draugas paklausė apie žmoną, plikis susimąstė. Akimirką pasigailėjo išvis apie tai prasitaręs. Kurių galų reikėjo užsiminti? Ir ką dabar sakyti? Kad žmona paliko mane, nes bijojau, jog kažkas naktį įsliūkina į mūsų namus ir užkeri maistą? Jog pradėjau manyti, kad į tą magišką dušo želę, kurią įteikė dovanų kolega iš kito departamento Kalėdų proga, jis prilašino žudomojo eliksyro? Juzefas niekam negalėjo papasakoti tikrosios priežasties. Kitų akivaizdoje jis atrodė paprastas, normalus vyras. O buvo iš tikrųjų, deja, kitaip, ir plikis bei jo artimieji puikiai tai suprato.
Su žmona apie skyrybas mėlynakis kalbėjo jau apie vienerius metus laiko. Šis vis sugebėdavo ją atkalbėti. Tačiau kuo toliau, tuo labiau mylimąją ėmė varginti dažnėjantys Levinso paranojos priepuoliai ir galiausiai ji pasakė, kad nebegali taip gyventi.
Turbūt lūžis įvyko tada, kai iš pusbrolio gimtadienio parvykęs sūnus parodė kelis ne savo daiktus. Išmainė priminą ir dar kažkokį niekniekį. O parsivežė jis kažkokį tai vaikišką amuletą, kuris keitė spalvą, ir skrybėlę, prisitaikančią prie galvos dydžio. Namuose kilo konfliktas, Juzefas ieškojo tuose vaikiškuose daiktuose juodosios magijos pėdsakų, kol galiausiai viską išmetė, o sūnus verkė. Po kelių dienų vyrukas apgalvojo tą įvykį ir suprato, kad jam tikrai ne visi namie.
Žinoma, kad žmona pasakė, jog jeigu tai tęsis ir toliau, pakenks ne tik jų santykiams, bet ir vaiko psichikai. Ar gerai, kad sūnus matė, jog tėvui trūksta kelių varžtelių? Levinsas dar bandė taisytis, bet viskas baigėsi tuo, kad jam pasirodė, jog kažkas jo šluotą ištepė aliejumi, kad šis nukristų, ir vėliau dar kelias dienas apie nieką kitą nekalbėjo, kol susivokė, jog atėjo metas ieškotis kur gyventi.
- Na, žinai, tos moterys, - atsiduso. - Tai tas negerai, tai anas. Tai per retai grindis iššluoju, tai dėmesio trūksta. Dėl suknistų sodo nykštukų, daugiau niekada nevesiu, - burbtelėjo Juzefas ir užsivertė pirmąjį stikliuką ugninės.

[Rafael Beaumont]

Greitai ant stalo puikavosi butelis ugninės. Profesorius nusišypsojo apsidžiagdamas buteliu. Juk kuo daugiau alkoholio tuo geriau. Na, tuo geriau proceso metu, vėliau būna tik blogiau, bet tai juk tik detalės.
- Taip, sakau, kad profesoriauti geriau. Kartais vaikai atsibosta ir užknisa, bet įmanoma juos iškęsti. O juk vasaros metu galima tiesiog ilsėtis nuo mokinių. Profesoriauju jau turbūt šeštus metus. Dėsčiau netgi du dalykus, - pasakė profesorius pasitvarkydamas savo plaukus. Iš tiesų jam būdavo visai smagu su kai kuriais mokiniais. Plius per jo pamokas nebūna tiek daug kvailysčių kaip per herbologiją(vargšas Matthew, jam nuoširdžiai gaila kolegos). Plius dirbdamas magiškų gyvūnų priežiūros profesoriumi jis galėjo tyrinėti gyvūnus, o tai jam buvo įdomi ir patinkanti veikla. Jis sužinojo daug įdomios ir naudingos informacijos apie kai kuriuos gyvūnus. Plius labiau ištyrė patį Hogvartsą. Tačiau nieko apie tėvus ar kitas gimine nesugebėjo rasti. Dėl to jis šiek tiek liūdėjo, bet Hogvartsas jam pradėjo labai patikti. Čia jis susirado ir draugų, ir šiaip gerų pažįstamų.
- Tos moterys yra blogis. Na, bent tos su kuriomis esu susipažinęs aš. Nemalonios ir piktos. Kai kurios dar ir klykia, - tarė Beaumont pasitvarkydamas plaukus. - Iš tiesų, netekėk. Moterys nevertos tokio vargo, - sumurmėjo išgerdamas ugninės. Stipru.