0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Smuklė „Sudužęs bokalas“
« Prieš 5 metus »
Pati smuklė nebuvo per daug ištaiginga, nebuvo ir pigiausia skylė, likusi paskutinė viltis tiems, kurie iš vakaro paskutines kelnes pragėrė, o kažko nuo pagirių gi reikia. Virš labai paprastų, medinių, be jokių raižinių ar kitokių pribambasų durų kabojo paprasta, tvarkinga iškaba, lygiu šriftu buvo išrašytas smuklės pavadinimas.  Vėjuotomis dienomis iškaba siūbuodavo vis trinksėdama į pakraigę, tačiau niekam neatėjo į galvą jos pritvirtinti. Įėjusius vidun pasitikdavo milžiniškas veidrodis - nuo lubų iki grindų - kabantis tiesiai priešais duris. Neblaivią publiką tai išsyk atbaidydavo, o drąsesnieji galėdavo keliauti toliau - į kairę (kaip simboliška) nuo veidrodžio siauras koridorius vedė prie laiptų į antrą aukštą, o į dešinę - link pagrindinės patalpos. Antrame aukšte tebuvo keletas miegamųjų, kurių dažniausiai prireikdavo užsukusioms porelėms ar šiaip netikėtai užsiplieskusiai aistrai pažaboti. Kur kas įdomesnė buvo pagrindinė patalpa - didelė, gal dvidešimt penkių metrų ilgio ir panašiai tiek pločio. Lubos paprastų, tamsaus medžio lentų, sienos dažytos juodai. Langas tebuvo vienas - ir kiemo pusėn, tačiau dažniausiai uždengtas langinėmis. Grindys buvo neįprastos - šalia dažnai pasitaikančio juodo parketo vietomis atsirasdavo veidrodiniu stiklu padengti ploteliai. Patalpoje vyravo prieblanda, sauganti čia besilankančiųjų reputaciją - šalia sėdinčiojo veido bruožus įžiūrėti galėjai, tačiau blaivia galva ir šviesioj dienoj susitikęs nelabai atpažinsi. Šviesą skleidė palubėje plaukiojančios žvakės ir kambario gale esantis židinys. Prie jo stovėjo keli minkšti krėslai, šalia - nedidelis staliukas su pelenine. Dešinėje buvo tamsaus raudonmedžio baras, jau kiek pagyvenęs, tačiau atrodė dar neblogai. Ant jo bugienio dažais buvo kursyvu išraitytas smuklės pavadinimas. Tiesa, nuo nuolatinio brūžinimo stikliukais, užrašas jau baigė nusitrinti. Aplink barą rikiavosi aukštos, suklypusios, tačiau sėdėti labai patogios kėdės. Už jo, lentynose, skrupulingai išrikiuoti stypsojo pilvoti buteliai su ugnine, dilgėlių vynu, cheresu ir kitais gėrimais, pavojingai svyravo į dailias piramides sustatytos taurės, o tolėliau kėpsojo statinė, pilna priklausomai nuo nuotaikos ir lankytojų kiekio kokio silpnesnio pigaus gėrimėlio. Tokios banalybės kaip meniu čia, žinoma, nebuvo - mat baro lankytojai kuo tiksliausiai žinojo ko norintys. Kairėje patalpos pusėje (ten, kur buvo langas) stovėjo keletas apvalių stalų, aplink kuriuos buvo tvarkingai surikiuotos nenaujos, tačiau dar neblogai atrodančios kėdės storomis kojomis. Sklido gandai, kad pernelyg įsismarkavusius lankytojus į vietą sugrąžindavo būtent tų kėdžių pagalba. Gal todėl tokių smarkuolių nelabai ir atsirasdavo. Dekoro elementų čia buvo nedaug - grindys, židinio kokliai, užrašas ant baro ir paveikslas, kurį pastebėdavo nedaugelis, o tikriau tariant - tik tie, kuriems reikėjo. Meno kūrinys buvo pakabintas ant galinės sienos, tik įėjus patalpon iškart iš kairės. Pavaizduota buvo moteris atšiauriame kalnų fone.
Dar reiktų paminėti, kad „Sudužęs bokalas“ savo klientus saugojo, įtariai žiūrėjo į naujokus ir, svarbiausia, suteikdavo visišką konfidencialumą kad ir kas būtų įvykę. Būtent dėl pastarosios sąlygos tam tikra publika labai pamėgo smuklę, na o smuklė... Ji toliau girgždindavo iškabą vėjyje neišduodama, kas vyksta viduje.

Įėjo jis nesidairydamas ir nesukdamas smegenų dėl milžiniško veidrodžio. Jų nebijojo, savo atvaizdo taip pat. Tačiau tai nori nenori priminė ją. Žinojo, kad jai nepatinka. Dėl jos, ne dėl ko kito jau kuris laikas varstė visokiausių smuklių, bariukų ir užeigėlių duris, iš daugumos nusiplaudamas dar barmenui nespėjus mandagiai pasilabinti ir nustebti dėl keisto naujojo kliento bendravimo, o tiksliau - jo nebuvimo. Niekas neįtiko. Per tamsu. Per šviesu. Per daug žmonių. Įtartinai tuščia. Tačiau čia... Jau vien tas veidrodis jį užkabino, patraukė, kaip auka patraukdavo žaisti. Todėl žingsniavo toliau, balsų link. Prieblanda. Puiku, labai gerai. Ketino nusigerti, o jau tada už savo veiksmus neatsako. Žinoma, protingiausia būtų keliauti atgal namučio į savo užeigą, tačiau... Nesinorėjo. Tykiai, tarsi šešėlis įsliuogė vidun ir įsitaisė prie baro. Nepasivargino nusismaukti gobtuvo, tad veidas tebesislėpė šešėly. Juo geriau, juk taip net labiau patinka. Akys sublizgo. Pabarbeno pirštais į stalą. Patyręs aptarnautojas turėtų suprasti ko reikia, na o jei nesupras... Jo bėda. Šį vakarą plano neturėjo, tik griežtas savo nubrėžtas taisykles, mintyse įmūrytas kertinių akmenų vietoje. Prieš nosį atsirado ambrozija numeris vienas. Užsivertė. Svaigulys palaimingai supurtė visą kūną, ak, kaip jis dievino tą jausmą. Atbukimo, įprasto kitiems, jis nejuto. Pojūčiai tik išaštrėjo. Bet ne, tai palauks, nėra kur skubėt. Apsižvalgė aplinkui. Regis, naktelė bus ilga.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Ashalain Blackmore »

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #1 Prieš 5 metus »
Vakarui įpusėjus, Amika, kaip jai ir įprasta kiekvieną penktadienį ar šeštadienį, tiksliai nepamenu, liaunais savo pirštais žaidė su apvaliakrašte, kartaus raudonojo vyno pripildyta taure. Nugara atsisukusi į bare dirbantį senyvo amžiaus vyriškį, sidabrinėmis akutėmis skenavo aplinkui vykstantį gyvenimą. Nors vis tik žvilgsnis vis dažniau užkliūdavo už tai svetingai atsidarančių, tai palydinčiai užsidarančių medinių smuklės durų.
 Kad ir dabar, rodos, rausvėjančių plaukų savininkė pirmoji pastebėjo naująjį, gal net  potencialų užeigos klientą, kaip tik pasirinkusį vietą visai netoli jos.
 Iš vos matomų, šešėly beskęstančių vyriškų veido bruožų galima buvo spręsti, kad jam ne daugiau nei dvidešimt ar dvidešimt vieneri.
 Keista, - pamintijo sau Lordess. Ne dažnai velai Dievo apleistose smuklėse tekdavo matytis su už ją jaunesniais vaikinukais. Žinoma, kartais pasitaikydavo pora mokinukų, paslapčia užklydusių vien tam, kad kitiems ar net pačiam sau įrodytų esą suaugę. Bet ir tai tik išimties tvarka.
Alkūnėmis atsirėmusi į barmeno dailiai nublizgintą stalviršį ir kiek išrietusi savo liauną nugarą, dengiamą ilgų, lengvučių, melsvo atspalvio kailinių, šviesiaplaukė dar kartą iš lėto gurkštelėjo kraujo spalvos alkoholio, tuo pačiu  stengdamasi, jog nuodingojo skysčio prisisotinęs jos brangus kūnas pradėtų skleisti stipresnius bene amortensijai prilygstančius kvapų impulsus, verčiančius norint nenorint atkreipti į jaunąją gimdyvę dėmesį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Amika Bela Lordess »
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #2 Prieš 5 metus »
O gal visgi ir nelabai gerai padarė. Tačiau menkutę sveiko proto kibirkštį nustūmė dar viena svaigulio banga. Jis buvo gana jautrus alkoholiui iš prgimties, tačiau tik dar kartą rodė, kad atkaklumas ir praktika gali pakeisti absoliučiai viską, o kartu ir visiškai nieko. Pirštai jau automatiškai barkštelėjo puikiai pažįstamą kombinaciją, o prieš nosį atsidūrė ambrozija numeris antras. Užsivertė ir susiraukė. Kokiu velniu čia po velnių girdoma? Skonis geras, stiprumas kaip visada, tačiau smegenis kas kelias minutes vėl ir vėl užliedavo keistas svaigulys, kurio nejautė... nejautė... Sukando dantis lyg pajutęs skausmą. Nešoko iš vietos, nebėgo, nepasuko galvos, neįsitempė net raumuo, niekas neparodė to staigaus pasikeitimo, vidaus griūties. Pirštų kombinacija paprašė dar vieno, tačiau negėrė. Atsargiai truktelėjęs gobtuvą pirmyn, kad garantuotai pridengtų veidą, atsargiai pasisuko. Vyptelėjo pats sau. Nuojauta - kokia staigmena - neapgavo. Vos keliomis kėdėmis toliau išsirietusi kaip šių laikų žiobaraitės fotografuojasi, raudonąjį vyną sriubčiojo šviesiaplaukė damutė. Prisimerkė, įsižiūrėdamas atidžiau. Neplanavo žaisti. Tačiau ši būtybė - liežuvis nesivertė jos vadinti moterimi - kažkuo traukė. Ne, ne taip kaip turėtų traukti moteris - paslaptingai, iš pačių sielos gelmių, apkaišytų geismo gėlėmis - o kažkaip nenatūraliai, paviršutiniškai, bukai ir žemiškai, tačiau stipriai. Gerokai per stipriai, kad galėtų atsilaikyti. Kad norėtų atsilaikyti. Jau tiek kartų bandė pajusti tą virpesį, kuriuo mėgaudavosi anksčiau, tačiau po jos gelmės visos atrodė tarsi lašas prieš vandenyną.
 - Nežaisk,- tyliai suniurzgė staiga susivokęs, su kuo turi reikalų. Tai jam nepatiko. Niekad su tokiom nesusidurdavo, nepatiko, kad negali kontroliuoti visko šimtu vienu procentu.- Prisiprašysi pati,- į laukinį, nenušlfuotą tembrą įsiliejo kitoks - toks pat šiurkštus, tačiau gomurinis, ramesnis. Į tiek laiko pagal paskirtį nenaudotą kūną plūstelėjo energija, juslės atgijo - ir jis vėl pasijuto taip, kaip jau seniai nesijautė. Iš po gobtuvo nuo žvakių šviesos blykstelėjo šaltos plėšrūno akys.

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #3 Prieš 5 metus »
Į paslaptingai po gobtuvu pasislėpusio vaikinuko niurgztelėjimą, sidabrinių akių savininkė atsakė savimi patenkintos personos šypsena. Dabar bent žinos, kad suveikė. Kitą vertus, o kaip gi nesuveiks, juk ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai mergina šitaip naudojasi savo prigimtimi. Tiesa, dabar Amika buvo kiek labiau susidomėjusi smuklės svečiu, galima sakyti net suintriguota. Įmantriaplaukei net pasirodė, jog šis paslaptingasis puikiai suprato, ką būtybė daro, taip puikiai, kad drįso net jai pagrasinti. Žinoma, kol kas palyginus visai menkai, valiūkiškai ir taip irzlokai mielai, jog šviesiakasės nuodėmės palytėtame kairiajame lūpų kamputyje šmėstelėjo dar vienas šypsnis. Ir mergina nesiliovė. Net neketino sustoti. Susitikimai su ne žmonių padermės padarais tatuiruotajai visada būdavo įdomūs ir kažkuo labai ją viliodavo. Gryniausias smalsumas, o gal ir dėl to, kad jautėsi kiek vieniša, hm apribota nuo tokių, atsakingumu netryškančių, vakarų. Todėl dabar toliau tęsdama, rodos, visai nekaltą savąjį žaidimuką, gimdyvė kiek kreiptelėjo kaklą, nusibraukė užkritusias sruogas nuo jo, atidengdama savo pusmėnulio formos tatuiruotę ir taip pat sustiprindama kvapą, bandydama prisitaikyti prie vaikinuko slapčiausių troškimų. Tai buvo lyg testas, norint sužinoti kokiai gi rasei šis nakties vaikas priklauso. Atverdama po vieną, savajai  padermei priklausančių, šiek tiek besiskiriančių nuo žmogaus čakrų, vela dažnai nesunkiai rasdavo atsakymą. Kaklo sritis simbolizavo penktąją čakrą - Visuddha, atsakingą už kūrybingumą ir bendravimą, taip pat leidžiančią labiau atskleiti savo autentiškumą ir talentus. Nežinia kodėl, tačiau nuo Visuddhos sklisdavo kažkas tokio stipraus, kažkas, kas išmušdavo dažniausiai vilkolakių rasės atstovus iš vėžių, taip juos išduodant.
 Gal dėl sustiprėjusių apžavų kvapo, taip paveikiančio jautresnės ir itin išlavintos šios padermės uoslę. - Kažkada buvo susimąsčiusi rausvų plaukų savininkė. Tačiau nelabai norėjo gilintis. Svarbiausia tai veikia ir tiek. Nors gobtuvo savininkas galėjo būti ir neseniai pasivertęs vampyras, bijantis atskleisti savo tapatybę, bijantis pats savęs, atėjęs į smuklę prisilakti iki sąmonės netekimo. Tačiau toks spėjimas nebūtų labai logiškas, juk vela neturėjo šitiek jėgų ir galios, jog galėtų leisti sau santykiauti su kapliadančiu. Kitą vertus, šviežių nemirtingųjų gebėjimas atsispirti dar kol kas buvo perdėm silpnas ir ne išugdytas kaip ir begalinis poreikis kraujui.
 Platinos spalvos rainelėmis papuoštais akių kampučiais Amika įdėmiai skenavo svečią ir jo tolimesnius veiksmus, tuo pačiu prietemoje bandydama įžvelgti šio veido bruožus.
- Nejaugi? - pagaliau švelniu, sodriu balsu prabilo trumpakasė, atsakydama į ankstesnįjį grasinimą ir smalsumo raginama kilstelėjo iš vietos bei lėtais, elitinės palydovės judesiais priartėjo prie pat šalimais jaunuolio stovinčios kėdės ir grakščiai įsitaisiusi ant šios, sukryžiavo melsvais aukštakulniais padabintas kojas.
- O man būtų visai įdomu sužinoti, kas bus toliau, jums ne? - Dar caktelėjo liežuviu ir klaptelėjo gudrias akis apvedusiomis ilgomis blakstienomis.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #4 Prieš 5 metus »
Energija, kuri išvaduodavo jo troškimą. Ji nepanaikindavo savitvardos, nepaversdavo nemąstančiu buku ir prigimtiniais instinktais besivadovaujančiu padaru. Jis tebebūdavo blaivus, viską apgalvojantis. Medžiotojas. Ir dėl to tik dar pavojingesnis. Tačiau dabar... Nutuokė, su kuo turi reikalą. Jokia žemiška moteris taip savimi nepasitikėtų, o juolab viena nesėdėtų ir negertų tokioje vietoje. Svaigulio impulsai pasikartojo - galva tarpais aptemdavo, tarsi kas būtų smegenis apvyniojęs šleikščiai saldžia rožine plėvele, o tarpais vėl prašviesėdavo, įgydavo pažįstamą skaidraus stiklo ir vėsumos atspalvį. Tatai tikrai nebuvo malonu. Sakyti, kad jis nemėgo, kai būdavo manipuliuojama jo valia, būtų mažų mažiausiai visiškai kvaila bei akivaizdu.
 - Nelaboji...- suniurzgė pajutęs, kaip rožinės gumos burbulas vėl veržia smegenis.- Ar negalėtum nors kiek subtiliau?- žodžiai nuskambėjo tarsi iš nepažįstamojo lūpų.
Mergužėlė dar kartą krestelėjo akį rėžiančius plaukus (dievaži, jis neapkentė nenatūralių spalvų) ir grakščiai išslydusi iš kėdės atitpeno arčiau. Nieko sau, drąsu. Ramiai. Įkvėpti, iškvėpti. Jis niekam neleisdavo iš savęs tyčiotis. Toji ledi tikrai nežino, su kuo turi reikalų. Kita vertus, ir pats sunkiai įsivaizduoja. Tačiau toji turėjo pakankamai įžūlumo - pamanyk tik - prieiti ir pradėti rimtai flirtuoti. Ne, šito jau tikrai per daug. Čia jis diktuoja taisykles, visada diktuodavo. Tuščias stiklas barkštelėjo per nuzulintą baro paviršių. Lyg netyčia akimis užkliuvo už paveikslo. Moteris. Ir kalnai. Lentyna įskilo. Tamsiai rudos, gyvos, žvitrios akys. Stiklas pradėjo eižėti. Ne, taip negalima, negalima, reikia sustoti, reikia tvardytis, kitaip iš jo teliks vien šukės. Jis rūpestingai užlopdavo visas skyles, užpildydavo visas ertmes, kurios tik atsirasdavo gyvenime. Dažniausiai, žinoma, skysto pavidalo kamšalu.
Vos teikėsi pasukti galvą į panelę, tuo pat metu pabarbendamas į barą.
 - Vardas,- vos pajudino lūpas, tačiau nesivargino pakartoti - jeigu ta būtybė geba žaisti jo valia, klausą tikriausiai irgi turi neblogą. Automatiškai ištuštino kažkada jam paslaugiai stumtelėtą stikliuką ir apsidairė. Bare šviesos buvo pritemdytos, o tie keli lankytojai buvo pakankamai užsiėmę savo stiklų turiniu, kad pastebėt, kokia valios kova verda prie baro. Pabėžtinai gracingu galvos linktelėjimu nusimetė gobtuvą. Šykščioje šviesoje sublizgo juodos akys.- Noriu žinoti vardą tos, kuri turi užtektinai įžūlumo taip nekantriai ir nesubtiliai varyti vyrą iš proto,- balsas nebuvo toks aštrus, tapo veikiau gomurinis. Ir nors priešais jį jau stovėjo nemenka piramidė tuščios taros, balsas nedrebėjo. O kaipgi kitaip. Juk moka apsieiti su savo paties kūnu. Laikas traukti geriausias kortas.Jeigu mergužėlė nekvaila, jo silpnybę permatyti netruks. Kvapas neveikė taip stipriai, kad negalėtų kontroliuoti minčių ir veiksmų. Galėjo, ir tuo naudojosi. Šyptelėjo pats sau, įdėmiai nužvelgdamas ją nuo keistos spalvos plaukų iki kojų, apautų dar baisesnės spalvos bateliais. Nejučia susiraukė. Vaizdams taip pat buvo jautrus. Ne. Ramiai. Reikia tvardytis. Žaidimas prasideda.

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
Šaltomis, geležinėmis it kulkos akimis skenuodama vis labiau kintančias nepažįstamojo veido išraiškas, Amika po truputį ir atsargiai ėmė brautis į šio pasąmonę. Viskas vis labiau panašėjo į vieną tų medžioklių, kuomet išbadėjęs plėšrūnas, tramdydamas savo alkį ir kylantį adrenaliną, sėlina prie išsirinktos aukos. Iš pradžių lėtai, nepastebimai, vėliau kiek greičiau ir greičiau, ir dar greičiau ir taip iki tol, kol tikslas galiausiai pasiekiamas, o nuraminęs savo begalinę aistrą, trofėjų gavęs žvėris atsitraukia. Tik gal šįsyk mergina, sodriai rausvais plaukais, susilaukė stipresnio konkurento. Tokio, kuris drįso pakovoti už save ir į jos kol kas lėtą sėlinimą atšovė riaumojimu.
- Gražios manieros ne tau, tiesa? - Į kiek vaikišką it kokio nepatenkinto mažamečio berniūkščio urzgimą, oficialumą pati pamiršusi, atsakė vela. - Abejoju ar nuo to taps lengviau, - liaunais pirštais apsiviniojusi kruvino vyno taurę, vėlei atlošė galvą, kartu atitardama ir į dar vieną nepatenkintą, gal net labiau teorinį, klausimą. Juodajam gobtuvui galiausiai nugulus ant plačių pečių, jaunasis smuklės lankytojas tarsi nebeteko savo paslaptingojo šydo, taip smalsiai viliojusio melsvu aksomu pasidabinusią būtybę, ir tuo pačiu, galima sakyti, skydo, galėjusio nors akimirkai sulėtinti tolimesnius karingosios palydovės veiksmus.
- Vardas į vardą, būtų sąžiningiau, - iškėlė sąlygas tatuiruotoji, - Amika, - perimusi apvaliakraštį indą į vieną ranką, kitą grakščiai tiestelėjo nekantriajam varžovui, laukdama, kol šis kaip pridera džentelmenui paliks joje savo lūpų žymę ir taip pat prisistatys, po minutėlės tylos pridūrė.
- „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manim būsi rojuj”, - dar drįso pacituoti evangeliją pagal Luką eretikė ir ilgomis blakstienomis apvestomis, sidabrinėmis akimis įsižiūrėjusi į priešais ją sėdinčio padaro sielos veidrodį atspindinčiąsias, netrukus ėmė atverinėti dar vieną, šįkart pirmąją, pamatinę čakrą - Maladhara - suteikiančią stabilumo ir pasitikėjimo savimi pojūtį. Tiesą sakant, raudonoji čakra tiesiog pagreitindavo visiškai blaivų mąstymą paralyžiuojančiosios hipnozės eigą ir sparčiau sukaustydavo pasirinktosios aukos pasąmonę nematomomis, primestinos valios grandinėmis.
- Abiems bus lengviau, jei nesipriešinsi.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
   Sunkios medinės durys sugirgždėjo prasiverdamos. Nuo odinių, platforminių batų lašėjo lauke vis labiau smarkaujančios audros lietus. Danguje kartas nuo karto vis blyktelėdavo žaibas, ir net pro sunkias duris prasiskverbė trankus griaustinis.
   Tokiu oru medžioti buvo ne pati geriausia idėja, tad liauna aukšta figūra nusimetė apsiaustą nuo pečių. Jaunoji varna sutiko savo veidą priešais kabančiame veidrodyje. Išblyškusi, tarsi ligota oda, nakties tamsumo akys ir plaukai, smarkiai išsišovę skruostikauliai... tipinė gotiškai atrodančios merginos išvaizda.
   Jekaterina nerūpestingai nubraukė prie veido limpančias šlapias sruogas, pasikabino sunkų apsiaustą ir pasuko dešinėn. Akys dar kryptelėjo laiptų, vedančių kambarių link, pusėn. Moteris vyptelėjo. Ne aukų nakčiai praleisti čia atslinko ieškoti, o, liaudiškai tariant, prip*sti. Trankytis naktimis ir kurti darbo vietas magiškajai policijai bei aurorams buvo jos darbas. Toks darbas, nuo kurio atostogas galėjai pasiimti bet kokiu metu, ir niekas negalės ginčytis, kad esi tinginys.
   Grandinėmis puošti batai sunkiai dunksėjo į juodą parketą. Liaunutė, iš pažiūros visiškai nepavojinga figūra tarsi pati iš savęs skleidė kažkokią tamsą, neprieinamą mirtingiesiems.
   Prie raudonmedžio baro dar degė kelios lempelės, tačiau vienu lazdelės mostu moteris ir šias išjungė. Jei jau ruošiasi nusigerti, tai privačiai ir be papildomų problemų. Nereikia net paminėti, kad damutė buvo pakankamai gerai žinoma. Galbūt ne tos publikos, kuri rinkosi ,,Sudužusiame bokale", tačiau ką čia žinosi. Žiurkių visur buvo pilna.
   Veikiai jauno veido demonei buvo pristatyti du buteliai. Vienas paprasčiausio kokybiško viskio, o kitas - svilinančios ugninės. Abu jie buvo palikti smulkiai damutei, kartu su pora stiklinių. Moteris sutvardė kylantį norą užsiversti visą butelį ir potencialiai paspringti netikėto stiprumo gėrimu. Ironiška, nuo tokio dalyko ji nebūtų mirusi.
   Kartais mirtis atrodė visai patraukli.
   Liauni pirštai be pastangų susimaišė bet kokį kiekį abiejų alkoholių. Jekaterina trūktelėjo porą gurkšnių ir net nemirktelėjo. Nepasakytum, kad skonis buvo pats geriausias, tačiau, geriant dideliu tempu, į galvą duos kaip reikiant.
   Moteris dirstelėjo į lubas. Įeinant neatkreipė dėmesio, galima rūkyti patalpoje, ar ne, tačiau palubėje besisklaidantys dūmai kalbėjo patys už save. Juodaplaukė išsitraukė matinės juodos spalvos pakelį su auksinėmis gijomis. Cigaretės taipogi buvo juodos, kaip netikėta. Lazdelės galiuku prisidegusi nuodingus pagaliukus dama lengviau atsikvėpė. Gervuoginis kvapas pasklido aplink. Ji užsivertė dar viena gurkšnį alkoholinio mikso ir prisipildė tuštėjančią stiklinę.
   Patalpos gilumoje skambėjo kažkokia žiobariška muzika. Potencialiai kažkas panašaus į Cigarettes After Sex. Būtų puiki viena paverkti ir gailėtis savęs, jei moteris kada nors rodytų kokius nors jausmus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Yecatherine Delilah Lutterworth »
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
   Tokiose vietose kaip ,,Sudužęs bokalas", renkasi įvairiausios chebros. Įvairių įvairių įvairiausios. Visomis to žodžio prasmėmis. Nuo paskutinio valkatos iki viltį gyvent pametusio ar tiesiog šiaip smalsumo dėlei besisukiojančio inteligento. Kuriam spektro kraštui priklausė tas, kuris irgi kaip tik nėrė per stiprų lietų ir audrą it ,,Titanikas" į bedugnę (hm, šiuo atveju bedugne pavadinti šio keistuolio tikslą iš dalies visai pritinka). Priešingai nei atėjusysis anksčiau svečias, šis padaras vaikščiojo tyliai ir nepastebimai. Ūgio jis buvo palyginti žemo, paprasti, ne kokie platforminiai batai irgi ne kažką tepridėjo. Nuo drėgmės patamsavęs kamufliažinių spalvų apsiaustas galbūt bylojo pomėgį būti nepastebimu ne tik tarp žmonių, bet ir gamtoje.
   Vyras atsiduso, kai įžengus į smuklę į veidą tvokstelėjo girta šiluma. Tarytum tas lėtas oro iškvėpimas ne itin malonų kvapą nuvytų nuo nosies. Nė velnio. Na, bet per kelias minutes uoslės receptoriai pripras. O blogiausiu atveju... Juk vampyras gali ir nekvėpuoti.
   ,,Tik truputį nemalonu nieko neužuosti", - nusivaipė sarkastiškas balselis. Sorenas nenutrepsėjo ir netrynė batų į prieangyje gulintį kilimėlį, mat tas ir taip buvo tiek apšnerkštas, kad bebandydamas pašalinti nuo apavo susikaupusį purvą, turbūt tik pablogintum situaciją. Eliksyrininkas patylomis nužingsniavo prie baro, žvilgtelėjo kažkam per petį į meniu, ar yra elementaraus vandens. Rodos, tokio nebuvo, juolab, vampyras kaži, ar būtų norėjęs jį gerti iš tų stiklinių...
   Visgi pasiėmęs kažkokių sulčių - dzin, kad vis tiek nejaus skonio - von Sjuardas nupėdino į mažiau matomą kamputį, kuris teoriškai turėjo būti toliau nuo bendro dūzgiančio smuklės triukšmo ir netvarkos. Velniai težino, kas atgynė eliksyrininką į tokią vietą. Na, ir jis pats žinojo. Todėl taip ryžtingai pėdino ten, kur jo nieks nematys, o jis matys, ko gero, visus. Prisėdęs ištempė ausis ir iš įpročio įkvėpė oro. Tik dabar pastebėjo, jog tamsoje sėdėjo ne vienas - tai bylojo ir švieži cigarečių dūmai, ir raudona, vietomis dūmų uždengiama liepsnelė, matoma už poros metrų nuo jo.
   ,,Nešiok raištį ant vienos akies", - pasišaipė balselis vėl. Tataigis, net ir vampyriškoms akims reikia trupučio laiko, kad būtų įmanoma persiorientuoti iš šviesos į tamsą. Magizoologas nieko nesakęs gurkštelėjo sulčių, mąstydamas, ką daryti.
   - Atsiprašau, nepastebėjau jūsų, - kaip normalus išauklėtas vampyras prabilo jis. Visgi moralė neleido nutylėti, kaip ir patvirtinti teorinės galimybės ne palaidoti, o pakasti savo vaikus, krkhm.
   Apniukęs Sorenas su vis dar veidą, šlapius plaukus ir šlapią barzdą dengiančiu gobtuvu ant galvos svarstė, ar turėtų paklausti, ar jam čia galima pasilikti... Ne, kam gi rūpi? Smuklėje dar ne tokių nemandagių žmonių pasitaiko. Reikia įsilieti.
   ,,Atsiprašymas - puikus tokio įsiliejimo pavyzdys." - abejonės vėl sukėlė balselis.
   Buvęs profesorius nusisuko į kitą pusę ir vėl gurkštelėjo beskonių sulčių. Būtų gerai... Pamaišyti. Ko nors labiau su skoniu. Eliksyrininko krepšyje, kabančiame prie šono po apsiausto, šio to ir buvo, bet dabar to ieškoti von Sjuardas tingėjo. Ne to čionai atsibastė.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
   Iš visiškai ramios baro aplinkos patalpa veikiai tarsi prisipildė judesio, kai iš galo pasigirdo trankesnė muzika. Jekaterina niekad iki tol nesilankė ,,Sudužusiame bokale", tačiau už dainų parinkimus ji norėjo kažkam paploti per petį. Jei, žinoma, paveiktas įkaušusios demonės, žmogutis nebūtų sulindęs į žemę. Sako, jei prisišauksi demoną, skradžiai žemę prasmegsi. Patarlė to neturėjo omenyje visiškai literaliai, tačiau keletas išimčių visgi galėjo egzistuoti. Ypač jei įsipaišai į demonišką kompaniją magijos pasaulyje.
   Rokeriui Des Rocs skambant fone, veikiai ištuštėjo ir antra stiklinė. Žinoma, moteris gėrė kaip kultūringas alkoholikas, po pusę vienu metu, tačiau to užteko, kad juodaplaukė sušiltų, užkaistų, pasijustų kiek ramiau. Betrūko tik kad plaukai išdžiūtų, tačiau šiems reikėjo gerokai daugiau ugninės.
   Moteriai visiškai nerūpėjo, kokia nauja liaudis rinkosi jos apsėstame bare. Visgi daug įvairių priklydėlių klajoklių apsilankydavo velnio neštose ir pamestose skylėse, tad ir vargintis su mąstymu apie tai nebuvo jokio reikalo. Tiesa, naujai už nugaros pasigirdę žingsniai (nepamirškime, kad demonų klausa buvo pakankamai jautri) privertė blakstienos šaknelės dydžio dėmesio trupinį nukreiptį asmeninę erdvę sutrikdžiusio žmogaus link.
   Žmogaus.
   Alkoholizmu užsiimti buvo galima ir kažkam sėdint šalia, tačiau visgi erdvė nebuvo tokia pat. Tiesa, Jekaterina to net nesikratė. Pasirodo, naujai į akiratį įlindęs žmogus buvo... kiek kitoks. Paslaptinga, tamsos maskuojama išvaizda ir tas kvapas. Medžioklė nebuvo kvaila, žinojo, kad su tokiu susidurdavo pakankamai dažnai, tačiau ar čia alkoholis, ar vyriškos figūros slėpningumas, tačiau ji niekaip negalėjo atpažinti, kas čia taip dvelkė.
   Moteris net nesiruošė sau toliau kvaršinti galvos. Nors ši, kaip ir visuomet, puolė į šiokią tokią prisitaikymo prie potencialaus pavojaus būseną, demonė žinojo, kad gali apsiginti, kad ir kas benutiktų, o ir mirtis negąsdino, tad ir nepažįstamojo nesibaidė.
   Visgi pilant trečią ugninės ir viskio mišinio stiklinę, šalimais prisėdusi figūra prabilo. Vyrišku, giliu balsu, kaip demonė ir tikėjosi. Iš pradžių ji net nesureagavo, tik pabaigė gaminti savo kokteilį ir ramiai sustatė butelius priešais, ten, kur jie ir turėjo būti. Tuomet Jekaterina sutrynė nuorūką į dailią, juodo krištolo peleninę, ir prisidegė antrą. Fone vis dar girdėjosi trankesnė muzika.
 - Smuklė laisva vieta, - trumpai atsakė ji sodriu, kiek prikimusiu, gal šiek tiek prarūkytu balsu.
   Tik tuomet moteriai susišvietė, kad tas balsas... to vyro balsas, tas kvapas... viskas atrodė kažkaip neįtikėtinai pažįstama. Užplūdo deja vu. ,,O dieve, negi jau tokia girta esu" - toptelėjo jai. - ,,Nors..."
   Kas būtų nustebęs, jei minėtasis nepažįstamasis nebūtų jau toks ir nepažįstamas?
   Tikrai ne pati Jekaterina.
   Moteris lėtai rūkė cigaretę, vis užsimiršdama, kad šalimais egzistuoja dar viena siela. Nežinia, koks kipšas gnybtelėjo, tačiau moteris lėtai pasuko galvą vyro pusėn.
 - Tai koks gi velnias atnešė į šitą dievo pamirštą kampelį?
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
   Atsisėdęs už staliuko ir... ne, žodis ,,įsipatoginęs" čia visiškai netiktų, visiškai. Kėdė buvo kieta, gal ąžuolo, gal kaštono, sunki pastumti ar pakelti (na, ne vampyrui, bet...) ir nelabai smagi. Taigi, už patamsėjusio nuo laiko staliuko, nors tamsoje visi jie atrodė bemaž vienodai, Sorenas sėdėjo ir dėl vaizdo gurkšnojo kažką beskonį. Jau netgi spėjo pamiršti, ką jis pasiėmė, mat vampyriški skonio receptoriai mažai kuo tepadėjo atpažinti tokiai būtybei nenatūralaus maisto skonį ir palaikyti suvokimą, kas tai per daiktas.
   Jeigu kas nors pernelyg atkreiptų į jį dėmesį ir patikrintų, ką jis ir ką geria, paaiškėtų, kad maskuotė nėra labai vykusi. Kažkur matytas veidas, pernelyg tvarkinga kaip girtuokliui barzda, kaži kodėl užsimaukšlintas ,,kapišonas" ir sultys, kurias paprastai lankytojai užsako savo vaikams, kad šie per daug nezirztų, kol tėveliai nusigers. Eliksyrininkas palenkė galvą ir susimąstęs, lėtai ir nuodugniai iš po gobtuvo tamsos apžvelgė visus sėdinčiuosius smuklėje. Iš tiesų, mažai kas matė toliau savo bokalo ar stalelio. Prie durų sėdėjo dvi moteriškės ir kalbėjosi apie kažką labai kasdieniško ir nelabai įdomaus - žiobariški reikalai, sugedo skalbenkė, jei Sorenas išgirdo teisingai. Prie vienos iš jų stovėjo maždaug dešimties metų mergaitė ir tampė mamai už rankovės, nes ją reikėjo nuvesti į muzikos mokyklą. Sorenas pasuko galvą į tolimiausią, žiūrint iš jo pozicijos, smuklės tašką - stalelį, už kurio sėdėjo keli vyrai. Vienas iš jų - akivaizdus vilkolakis ir tos smarvės molekulės galėjo atsiekti net kitą smuklės galą, kur sėdėjo senas vampyras. Ką šis antgamtas aptarinėjo su senyvo amžiaus burtininku, apgirtusiu tiek, kad kramsnojo savo lazdelės galą. Sorenas prisimerkė, įsivaizduodamas, kaip papykusios lazdelės žaibas pereina savininko kaukolę ir išdegina joje skylę. Po kiek laiko į buvusią burną imtų lašėti arba byrėti smegenų likučiai. Sunku pasakyti, ar jos išsilydytų, ar paskrustų. Turbūt labiau antras variantas.
   Kai senis von Sjuardas jau spėjo pamiršti, kad šalia kažkas sėdi, tas kažkas netikėtai ir prabilo. Moteris - iš balso spręsti buvo galima tik tiek. Užsimiršęs ir kiek sutrikęs juodabarzdis įkvėpė oro ir pasisuko į hm, galimą pašnekovę.
   Tiek ir užteko.
   Prieš akis sušmėžavo žalia spalva - taip, Sorenas rengėsi maskuojančius rūbus, taip, rengėsi ir raudonus, Durmštrango mados, taip, rengėsi ir juodus, na, taip, ir mėlynus, ir dar velniaižin kokius, kai tik keičiasi laikai ir mados, nes visgi vaikštinėdamas su karaliaus Saulės laikų bridžais net tarp burtininkų atrodytum gan keistai.
   Bet žaliai vampyras nesirengė niekad. Dėl paprastų priežasčių.
   Et, gal tik pasivaideno svylančios pereckinių gaidelių mėsos kvapas. Nereikia supanikuoti. Sorenas linktelėjo į moters žodžius gal kiek vėliau, negu reikėjo. Po kito klausimo vampyras nurijo sulčių gurkšnį. Vėl pasisuko į smuklės lankytoją.
   - Lyja, - tokiu balsu, kad nesuprasi, ar kalbama rimtai, ar juokaujama, atsakė von Sjuardas. - O jus? - nedaugžodžiaudamas, kad netyčia per daug nesudomintų pašnekovės tęsti pokalbį, perrideno pokalbio siūlų kamuolėlį moteriai.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #10 Prieš 4 metus »
   Kasdienybė šį vakarą skendo alkoholio tvaike. Nežinia, kokias galvos dilemas sprendė atsipūtusi demonė, tačiau greičiausiai neketino išsinešdinti iš smuklės tol, kol vietoj juodo kraujo nepradės srūti etanolis. Ne bet koks, o magiškas. Na, aišku, su žiobariškomis priemaišomis. Kad ir kokie beviltiški jie buvo, visgi sugebėjo apsinešti pakankamai išradingais būdais. Dar visai neseniai nugirdo porelę kalbant, kaip jų mažametis apsiuostė klijų ir ėmė trankytis į sienas kaip Nepetos padauginęs katinas. Vaikų tamsiaplaukė nemėgo, bet būtų atidavusi pakankamai nemažai, kad tik būtų išvydusi tą vaizdelį. Tiesa, ne pirmas kartas stebint žiobarus ne savame prote. Visgi antrasis pasaulis karas egzistavo. Praeityje, bet kam rūpi, kiek metų šlaistaisi žemės pakampiais. Jei tik esi pakankamai gudrus, gali išsisukti ir taip.
   Moteris stipriau suspaudė stiklinę. Keliant prie lūpų šioji truputį suvirpėjo. Nežinia, ar alkoholis ėmė veikti visu pajėgumu ir atjungė jos gebėjimą koordinuoti judesius, ar paskendus mintyse daiktai staiga ėmė kristi iš rankų. Abu variantai buvo galimi.
   Visgi ilgai taip nardyti po smegenų klodus neteko, mat dėmesį vis dažniau užkabino šalia sėdintis vyriškis. Jekaterina galbūt ir nebuvo nusiteikusi bendrauti, tačiau visgi perdėtas tvarkingumas patraukė akį. Lietui pliaupiant ir vakarui ilgėjant nemažai žmonių jau spėjo išsinešdinti, klijų uostančio vaikiuko nė vieno neliko, tad veikiai publika buvo sudaryta tik iš neseniai skyrybas perėjusių verslininkų, alkoholikų ar šiaip padepresuoti susirinkusių žmonių.
   Tvarkingumas. Minėtasis vyras šalimais tikrai negurkšnojo nieko stipraus, kvapelis nuo jo nesklido. Ir apskritai jis atrodė pernelyg... paprastas tokiai vietai. Pakankamai paslaptingas, tačiau kažkuo ir paprastas. Ar jis išvis turėjo priežastį čia būti?
   Ar kam nors reikėjo priežasties čia būti?
   Vėlgi nežinia, ar įkaušęs protelis buvo kaltas, tačiau moteris visgi užsinorėjo su kažkuo pažaisti. Nė vienas kitas girtuoklis nedomino, o su blaivininku irgi nepasiginčysi. Galbūt veikė psichologija, kad nori to, ko negali gauti, tačiau demonė veikiai paskleidė keletą... ypatingesnių bangelių. Taip, vyriškio link. Tamsiaplaukė tikėjosi, kad nereikės daug energijos priversti šiam pašaliniui norėti nusigerti. Galbūt kartu, galbūt ne.
   Vakaras turėjo būti smagesnis.
   Kad būtų patogiau, ji kiek pasisuko vyro link. Išsitraukusi dar vieną nuodingą pagaliuką prisidegė vikriu judesiu. Kiek pernelyg vikriu, kad nesusimąstytum, ar tipinis magas gali pakelti tokius alkoholio kiekius, tačiau ar jai rūpėjo? Žaidimas prasidėjo. Nepažįstamasis greičiausiai pats įkliuvo į pinkles savo paslaptingumu. Tiesa, nežinia ar pavargusios demonės skleidžiamos erezijos paveiks vyriškį, tačiau visko galima tikėtis, tiesa?
 - Jei kalbėtume teoriškai, galėčiau pasakyti, kad slepiuosi, - kiek nuobodžiaujančiu balsu prabilo ji, įtraukdama deginančių dūmų į smilkstančius plaučius. - Lietus pernelyg negąsdina. Nebūtų pirmas kartas išsimaudant tokį. Nemanau, kad ir jūs kitoje barikadoje.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Smuklė "Sudužęs bokalas"
« Atsakymas #11 Prieš 4 metus »
   Stebėdamas šią panašių likimų žmonių kompaniją, eliksyrininkas pasijuto mažumėlę beviltiškai. Iš tiesų - ko gi jis tikėjosi? Juk kaži, ar likimas jam begrąžins tai, ką prarado. Vampyrų laikas nesmarkiai tėra apribotas, vampyrų laikas greitai aplenkia paprastų mirtingųjų laiką. Vampyrų laikas - pančiai, prirakinantys prie prabangaus sosto. Vampyrų artimieji ir draugai - žmonės, kuriems egzekucija įvykdoma tiesiai prieš sostą, o kraujas aptaško sėdinčiojo veidą.
   Sorenas pirštais pabilsnojo per medinį, nelabai švarų stalviršį. Apmaudui pamažu užpildant sulčių vietą skrandyje, vyras pirštu stumtelėjo tolyn stiklinę.
   Von Sjuardas nelaikė savo nuojautos pernelyg gera. Galbūt tai buvo jo klaida. Jis nepastebėdavo, kaip pasąmonė ima siųsti signalus. Kai pagalvoji, daugeliui žmonių bloga nuojauta pasireiškia šąlančiomis galūnėmis - vampyrams tokie dalykai, deja, nėra pažįstami...
   Ir kodėl gi jis viską pradėjo matyti keistai žalsvai?
   Buvęs profesorius pakreipė galvą į seniai nevalytą smuklės langą - pasivaideno, jog šmėstelėjo kažkieno juoda galva su dar juodesnėmis akimis, įsmeigtomis į jį. Baisu nepasidarė - vampyrui jau buvo bemaž vis tiek. Kas gi gali nutikti blogo?
   ,,Nuo ko gi slepiatės? Ar lietus atvijo į smuklę? Ar žaidžiate slėpynes nuo..." - svarstė vyras, kokį atsakymo variantą ištarti. Visgi nusprendė per daug nesivarginti ir pokalbį palaikyti tik tiek, kiek yra būtina, ištariant mažiausią įmanomą žodžių kiekį. Lakoniški atsakymai paprastai atbaido smalsuolius.
   - Slepiatės? - šyptelėjo barzdotasis, jausdamas, bet ignoruodamas susidomėjimą jos balse, lyg ir norintį išpešti kažką daugiau.
   Vyras pajuto šlykščią dūmų smarvę. Tiesa, kažkada seniai rūkė ir pats - tik ne cigaretes, o pypkę. Cigaretės nekvepėjo taip, kaip tabakas. Žiobariška chemija. Šlykštynė.
   Tas pereckinių gaidelių mėsos svilimo kvapas...
   Dabar Sorenui jau pasidarė nejauku, nors sau jis aiškiai pasakė, kad čia tik prisiminimų maišymasis su realybe. Niekur neišėjo. Padarė klaidą, turbūt. Prisitraukė stiklinę ir išgėrė visas likusias sultis. Pamanė, kad galbūt jau pats laikas išeiti, vis tiek nieko naudingo nebesužinos, bet dar liko sėdėti. Pasisuko į pašnekovę, tamsoje mėgino įžvelgti jos akis. Akys daug pasako.
   Hm, tų juodų akių lange prisiminimas...
   Pašnekovės akių vampyras nematė - gal buvo per tamsu.
   Per tamsu vampyrui?
   Hm, ta žalia medienos, iš kurios pagamintas stalelis, spalva... Hm, žalios buvo ir akys... Gabriellos, ar Natalie? Velnias jas bežino.
   ,,Betgi aš negėriau..." - pamintijo Sorenas, kai pajuto, jog mintys ėmė murkdytis keistoje masėje, primenančioje stiklo vatą.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

domutis

Ats: Smuklė „Sudužęs bokalas“
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
Pagaliau atėjo taip ilgai lauktos atostogos. Šis metų laikotarpis buvo sunkus ne tik mokslais ,bet ir tiesiogine prasme. Grifui nesinorėjo būti savo namuose tad jis pasuko pasivaikščioti po Godriko Daubą. Buvo nuostabus ir ramus vėlus vakaras. Apie dešimtą valandą. Danguje jau spėjo sužibėti dėdė mėnulis ir savo šokį sušokti seselės žvaigždės. Grifas užsuko pavalgyti į smuklę ,,Sudužęs bokalas,,. Nes jam naminio maisto jau niekas negamina. Smuklė buvo pakankamai švari ir maloni sėdėti. Vyko kažkoks vakarėlis ir daug žmonių trypė kojomis. Grifas prisėdo prie baro. Netrukus prisistatė kažkokia moteriškė su mantija ir apsiaustu. Matomai jai labai šalta. Grifas priešingai nejautė jokio šalčio.
-Ko norėtum?,-Maloniai paklausė motera.
Grifas neilgai pagalvojęs pasakė:
-Na pradžiai Žirnių sriubos ir Sviestinio alaus.,-Pasakė Grifas.
Domantas galvojo ,kad yra pakankamai suaugęs ir gali vartoti alkocholį.

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Ats: Smuklė „Sudužęs bokalas“
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
Nebežinojo, kas čia per nauja visų Jungtinės Karalystės smuklių ir parkų išlankymo mada atsirado jos gyvenime, tačiau neketino priešintis traukai po šiuos bastytis it galeonus vos sukrapštančiai bardei suglamžytu apsiaustu ir be instrumento. Be to, reikėjo gi išsiaiškinti, ar visur škotiško viskio skonis tas pats. Tad ir atsibeldė pavakarėm į Godriko daubą, šiaip menkai telankytą miestelį, kuriame, rodės, žiobarai su burtininkais gerokai prasimaišę.
Lauke lijo, tad Devertes smuklėje pasirodė varvančiais plaukais ir permirkusiu apsiaustu. Kelionės oru nuo blogo oro neapsaugo. Papurčiusi apsiaustą, pakabino jį kažkur pakampėj ir kreivu žingsniu išlaviravo tarp stalų ir kėdžių prie aptrinto, bet vis dar gražaus raudonmedžio baro. Tąvakar smuklėj buvo gana triukšminga, o ir vos jai įėjus ausis pasiekė dūžtančio stiklo skambesys. Smuklė pateisino savo vardą.
Gabrielė, gerdama alkoholį, nebuvo ceremoninga. Vyno dėl kažin kokių keistų priežasčių nebegėrė ir nebevirtaliojo balto į raudoną ir atvirkščiai. Gal jautė, kad vynas per švelnus jos dabartinei gyvenimo būklei. Ar kažkaip panašiai.
Barmenei pasiteiravus, trumpai išburbėjo savo norus, ir jau po kelių akimirkų prieš ją stovėjo stiklinė, pilna ledkalnių ir nepilna gintarinio skysčio. Ledus paliko akimirkai patirpti.
Taburetė, ant kurios įsitaisė, nebuvo labai patogi, o gal tai jos vidurio amžiaus krizę patiriantys kaulai krėtė juokus. Nuo drėgmės sanariai dar nedainuodavo, bet jautė, kad netrukus ir tai gali prasidėti.
Persisuko ir per petį nužvelgė triukšmaujančius patronus. Besigręžiant atgal į savo gėrimą, už akies kampo užkliuvo pasukų alų gurkšnojantis bernelis.
- Ar ne per jaunas? - truputį pašaipiai, truputį nepatikliai tarstelėjo tarsi į orą.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

domutis

Ats: Smuklė „Sudužęs bokalas“
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
Šalia Grifo prisėdo moteris visa peršlapusi. Lauke matyt lyja. Tuo metu Grifui buvo pateiktas užsakymas . Grifas gurkšnojo savo gėrimą. Išgirdęs klausimą mestelėjo:
-Ne.,-Ir vienu gurkšniu išgėrė visą stiklinę.
Po kiek laiko atsiraugėjo.
-Atsiprašau.,-Už raugėjimą atsiprašė Grifas.
Pradėdamas valgyti sriubą nužvelgė šalia sėdinčią moterį. Ar kartais ji nedirba Magijos Ministerijoje? Savęs klausė Grifas. Sriubą reikėjo suvalgyti greitai ,nes ji gali suvalgyti jį patį. Grifas rankos mostelėjimu pasikvietė barmenę. Šį kartą atėjo stambi,niūri moteris.
-Stikliuką Skotiško viskio.,-Metė Grifas.
Po akimirkos stikliukas pripiltas gintarinio skysčio. Vienu gurkšniu išgėręs stikliuką prisiminė savo šeimą.