[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad kažkas pasikeitė. Jiems tarsi neberūpėjo apsimėtyti piktomis frazėmis ar patyčiomis. Kurį laiką vaikinas manė, kad viskas taip ir pasibaigs. Na, isterikė gal dar čia kiek pastoviniuos (ką gali žinoti, gal ir klykti pradės, isterikė vis dėlto), tačiau viskas jau baigta. Ji galėjo pasimėgauti tuo, kad gyvenimas klostosi geriau negu jam, tačiau nieko daugiau.
Dėl šios priežasties nedovanotini kerai, kirtę netrukus, buvo tokie netikėti, kad Dafydd nespėjo niekaip reaguoti. Jis buvo domėjęsis užvaldymo kerais (ne be reikalo juk taip laukė septyniolikto gimtadienio), tad teoriškai žinojo, koks jausmas apima. Dabar mąstė, ar tai, ką jaučia, atitinka knygoje skaitytą aprašymą. Netrukus į galvą atėjo mintis, kad vien jau toks svarstymas pasako, kad merginai nepasisekė. Vis dėlto kažką Dafydd jautė. Tikriausiai jai trūksta praktikos. Bet užtenka galios nutarė vaikinas. Galvoje nebuvo visiškai tuščia, ką jis turėjo jausti, jeigu knygos nemeluoja. Vis dėlto jautė milžinišką norą prieiti prie vargšės žiurkės ir ją dabar pat sudoroti. Ji kaip tik to ir nori pagalvojo raudonplaukis, tačiau šią mintį iš karto nustūmė vis didėjantis "alkis". Ištiesęs ranką buvęs klastuolis paėmė žiurkę. Prisikišo prie nosies. Valia iš paskutiniųjų kovėsi su noru. Smegenų kertelėje gulėjo suvokimas, kad Mayra tikriausiai jį akylai stebi.
- NE! - suriko Dafydd ir numetė žiurkę kuo toliau. Vis dėlto nė nepastebėjęs jis atsistojo ir nuėjo į tą pusę, į kurią ką tik skrido gyvūnėlis. Vaikinui nespėjus net susivokti, rankoje ir vėl atsirado žiurkė.

[Mayra Llewellyn]

 Kerai, žinoma, pavyko. Mayra negalėjo pasakyti ar pilnai, bet jai užteko ir tiek. Būtų buvę smagiau, jei Dafydd nesipriešintų, mat tai pakankamai erzino židinių tinklo reguliuotoją, bet lengvai sužaisti su buvusio klastuolio mintimis ji ir nesitikėjo. Vis dar nenuleisdama lazdelės, mergina akylai stebėjo buvusio klastuolio veiksmus. Matė, kaip jis paėmė žiurkės lavoną ir prisikišo prie nosies. Juodaplaukės veide atsirado šypsena, kai jos mintys jau bandė užbėgti įvykiams už akių. Viskas buvo taip arti, jam reikėtų tik išsižioti ir...
 Dafydd riksmas privertė ministerijos darbuotoją krūptelėti, bet jos dėmesys nė sekundei nesusvyravo. Greičiau tai tik leido kerams dar stipriau suveikti, mat Londono benamis dabar jau pats nukulniavo prie savo pietų. Nagi, suvalgyk, kiek ilgai čia su tavim cirkinciuos. Mayros kantrybė pamažu seko, o dar ir tas jausmas, kad šešėliai ją stebi. Negi persekiotojas galėjo ateiti čia?
 Įtariai stebėdama vaikiną, ji žengė vieną, antra žingsnį atgal. Po juodaplaukės batu sutraškėjo kažkokia pakuotė. Mayra tyliai keiktelėjo, bet nesiruošė praleisti jos laukiančios nuostabios "Dafydd ir žiurkė" spektaklio scenos. Tamsios akys sugrįžo prie prieblandoje stovinčio vaikino.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažkoks garsas sugebėjo kaukštelėti Dafydd į smegenis. Vaikinas skubiai atitraukė žvilgsnį nuo negyvos žiurkės rankoje ir apsižvalgė. Pastebėjo Mayrą, kurią jau buvo ir pamiršęs. Smegenų kertelėje sukirbėjo mintis, kad tai ji yra kalta dėl to, kas čia vyksta. Kerai, matyt, buvo nepakankamai stiprūs, kad visiškai užmuštų Dafydd mintis. Deja, jos nebuvo pakankamai aiškios, kad galėtų visiškai jiems atsispirti.
Visas dėmesys grįžo prie žiurkės. Vėl sukilo noras čia ir dabar ją suvalgyti, tačiau dabar Dafydd jau žinojo: Mayra stovi čia pat ir žiūri į jį. Tik ir laukia, kada jis prarys šitą šlykštų gyvį. NE! dar kartą suriko Dafydd, tačiau šį kartą tai padarė tik mintyse. Ar tai reiškė, kad jo valia silpsta? Galbūt, nors buvęs klastuolis tikrai nebūtų to pripažinęs.
- Kodėl aš turėčiau ją valgyti? Pinigų dar turiu... - tyliai kalbėjo su savimi vaikinas. Suvokė, kad taip bando nustumti klaikų norą suryti žiurkę. Dar kartą prisikišo ją prie nosies ir pauostė. Kvapas nebuvo iš maloniųjų. Deja, tai nė kiek nesumažino potraukio. Buvęs klastuolis liežuvio galiuku palietė kailiuką. Galbūt Mayrai būtų pasisekę geriau, jeigu tas nebūtų buvęs toks šiurkštus. Nemalonus pojūtis liežuvyje tarsi grąžino raudonplaukį į protą. Jis staigiai atsisuko į buvusią koledžo draugę. Norėjo išsitraukti lazdelę, tačiau protas iki tokio lygio neatsigavo.
- Manei, kad esi labai gudri? - sunkiai išspaudė vaikinas. Užsimerkęs giliai įkvėpė. Viduje draskėsi du priešingi norai: čia pat praryti žiurkę ir paleisti ją Mayrai į galvą. Šį kartą pastarasis nugalėjo - netrukus gyvūnėlis skrido merginos link.

[Mayra Llewellyn]

 Ak, kaip Mayra laukė šio spektaklio! Jo kulminacija buvo jau visai arti - mergina net palinko šiek tiek į priekį. Deja, vis dar veikiant nuostabiosioms raminamosios oranžinėms piliulėms, jos reakcija buvo itin lėta ir juodaplaukė nepastebėjo link jos skrendančios žiurkės. Lavonėlis tarsi sulėtintai skrido ore, apsivertė ir atsitrenkė ministerijos darbuotojai į krūtinę. Tiesiai į pro švarko kraštą besimatančius marškinius.
 Židinių tinklo reguliuotoją suerzino ne tas faktas, kad Dafydd drįso ją taip įžeisti ir paleisti kažkokį prasmirdusios žiurkės lavoną jos pusėn, bet tai, kad dabar ant marškinių matėsi dėmė. Žiurkės formos dėmė.
-A tu pablūdai!-skardus Mayros balsas nuaidėjo kanalizacijos vamzdžiais.-Man ryt į darbą, kiaušingalvi! Tu manai šilkiniai marškiniai ant kiekvieno kampo mėtosi?! Manai juos net kerais lengva išvalyti?! Parodysiu tau, žiurkės išmata.
Įsiutusi, mergina nukreipė lazdelę į tai, kas panašėjo Dafydd guolį. Arba šiukšlių krūvą. Arba šiaip kažkokią benamio mantą. Na, nesvarbu, mat visai neseniai prie tos krūvos sėdėjo Mayrai iki gyvo kaulo įkyrėjęs vaikinas. Pykčio vedama, ministerijos darbuotoja panaudojo Gynėjos mėgstamiausią burtažodį:
-Incendio!
Kad ir kieno sumesta krūva ten buvo, dabar ji liepsnojo. Išsišiepusi, juodaplaukė atsitraukė dar kelis žingsnius atgal, lyg kokia šmėkla beveik susiliedama su šešėliais.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd šiek tiek apsiblaususiomis akimis stebėjo žiurkės skrydį. Vis dar juto šiokį tokį gailestį, kad maistas tolsta, tačiau tas noras pradėjo silpnėti. Netrukus jį pakeitė džiaugsmas, kad pavyko taip puikiai paleisti žiurkę tiesiai į isterikę.
Vis dėlto ko jau nesitikėjo, tai tokios isteriškos isterikės reakcijos. Ji pradėjo klykti kaip kokia... isterikė. Dafydd kilstelėjo antakius. Riksmas turėjo vieną teigiamą dalyką: jis visiškai išstūmė iš vaikino galvos mintis apie žiurkės valgymą. Dafydd net nusipurtė. Juk Mayra tik to ir telaukė! Vaizdo, kaip jis, Dafydd, kemša žiurkę su visu kailiu. Ta mintis privertė velsietį dar labiau pasišlykštėti, tačiau tam paprasčiausiai neliko laiko: ta kvėša "ministerijos darbuotoja" sugalvojo padegti jo turtą! Tai tik daiktai, tu nieko vertingo neturi, apsimesk, kad tau nerūpi! griežtai pasakė sau Dafydd, tačiau iš tiesų viskas veikė visiškai kitaip. Juk, nepaisant to, kad dabar buvo visai nusigyvenęs, vaikinas čia laikė viską, ką turėjo. Ir tikrai nenorėjo, kad tas viskas supleškėtų liepsnose. Ir dar tose liepsnose, kurias sukūrė labiausiai nekenčiamas žmogus (Brajanai, sveikinimai užleidus šią garbingą vietą kažkam kitam...).
- Manai, esi labai įspūdinga, ar ne? - piktai paklausė buvęs klastuolis. Skubiai prisiartino prie savo "kambario". Kadangi Mayra buvo tarp jo ir ugnies, Dafydd nepraleido progos ją stipriai pastumti. Tokio smulkumo mergina turėjo galingai trenktis į kanalizacijos sieną (vis dėlto jis nestūmė buvusios koledžo draugės į ugnį). Raudonplaukis išsitraukė lazdelę ir aiškiai išarė:
- Aguamenti!
Susikoncentravo į tai, ką turi padaryti. Žiūrėjo tik į ugnį ir savo daiktus. Liepsnos pamažu pradėjo blėsti. Teliko tikėtis, kad tuo metu Mayra kenčia didžiausius skausmus nuo smūgio ir neras laiko vėl prie jo prisikabinti.

[Mayra Llewellyn]

 Dafydd artinantis, Mayra įsitempė. Vaikinas net ir Hogvartse nebuvo pagarsėjęs muštynėmis, kad ir kiek žmonių buvo jo nekenčiamųjų sąraše, bet dabar iš jo galėjai tikėtis visko. O juodaplaukė pakankamai realistiškai suprato, kad metai badavimo ir raminamųjų rijimas saujomis nebuvo jos naudai.
 Nuo smūgio ministerijos darbuotoja nugara atsitrenkė į gleivėtą ir purviną kanalizacijos sieną. Visas oras per prievartą ištrūko iš plaučių, regėjimo lauką apėmė taip gerai pažįstama juoduma, o ausis užpildė tik cypimas ir šnypštimas. Neatlaikius kojoms, Mayra šleptelėjo ant grindų. Jos krūtinė sunkiai, beveik per prievartą, kilnojosi, o pirštai iš visų jėgų, bet vis tiek silpnai, gniaužė lazdelę.
 Koks pažeminimas. Drebančia ranka mergina pakėlė lazdelę į ugnį gesinantį Dafydd. Kad ir kaip jos kūnas neatsigavo nuo smūgio, o viską bandanti aprėpti juoduma trukdė matyti, mintys vis dar sukosi galvoje savu greičiu, kurio užtektų kerams. Flipendo Maxima. Pokštelėjimas, pasigirdęs kerams pavykus, prasimušė net pro silpstantį ūžimą, kuris buvo užpildęs Mayros ausis. Išties, dabar merginą įkvėpdavo vis giliau ir laisviau, o galvos svaigimas bei silpnumas pamažu traukėsi į ten, iš kur atėjo. Liko tik tas prakeiktas cypimas.
 Cypimas, kuris reiškia, kad ją surado šešėlis.
 Šiaip ne taip mergina atsistojo ant kojų. Visą šį reikalą su Dafydd reikėjo baigti kuo greičiau. Panikos kupinomis akimis židinių tinklo reguliuotoja peržvelgė aplinką.
-Jie man suras...-tylus šnabždesys ištrūko iš jos lūpų, kai ji žengė pirmą žingsnį atgal.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ugnis pamažu slopo. Nepaisant to, kad Dafydd neturėjo daug mantos, nenorėjo ir tos prarasti. Tad pirmiausia reikėjo sunaikinti ugnį. Tada bus galima pagalvoti ir apie Mayrą. Deja, mergina nebuvo nusiteikusi leisti Dafydd atlikti tos užduoties. Jis neišgirdo burtažodžio, tačiau pajuto, kad lekia kažkur tolyn. Nesuprato, kas atsitiko, tik pajuto gulįs ant grindų. Tai nebuvo kūno surakinimo burtažodis - arba jis isterikei nepavyko - Dafydd vis dar galėjo judėti. Skubiai pašoko ant kojų ir įsistebeilijo į juodaplaukę.
Velsiečio nuostabai, Mayra atrodė kaip nesava. Atrodė, tarsi būtų kažko užvartojusi. Tiesa, tas gal ir nebūtų buvę taip keista, tačiau juk dar ką tik ji bandė priversti raudonplaukį suryti žiurkę! Ar taip ją paveikė smūgis į sieną? nustebęs paklausė savęs Dafydd. Magijos ministerijos darbuotoja kažką pasakė, tačiau velsietis neišgirdo. Nelabai to gailėjosi, žinoma, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kas čia vyksta. Žinoma, Mayra galėjo tik apsimetinėti, tad budrumo prarasti tikrai nereikėjo. Tad buvęs klastuolis išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į merginą. Tik dabar suprato, kad kažkuriuo metu iš jos nustojo bėgti vanduo. Ta mintis priminė ugnį, tačiau ji, laimei, jau buvo užgesusi. Nuostolius įvertins vėliau, dabar reikėjo išsiaiškinti, kas atsitiko Mayrai. Ar ji staiga spėjo dar labiau išprotėti (jeigu tai iš viso įmanoma, žinoma)? Raudonplaukis žengė kelis žingsnius merginos link. Visai arti nepriėjo, mat negalėjo žinoti, ką ji dar iškrės. Nenuleisdamas akių ir lazdelės atidžiai stebėjo buvusios koledžo draugės veiksmus.

[Mayra Llewellyn]

 Viskas aplink dar šiek tiek svyravo, o tas prakeiktas cypimas nenorėjo palikti ausų. Jis, regis, prasiskverbė iki pat smegenų centro ir įsitvirtino ten, sklisdamas visur nervų greitkeliais ir automagistralėm, judėdamas po oda ir grasindamas sunaikinti merginą iš vidaus. Mayra pabandė užsidengti ausis, bet tas įkyrus garsas niekur nedingo.
 Šešėlis visai arti. Ugnies šviesa ir kerai jį tik dar arčiau pritraukė. Kanalizacijoje nebesaugu.
 Panikos pilnu žvilgsniu, Mayra apsidairė. Ji net nepastebėjo, kaip Dafydd atsikėlė ir priėjo arčiau, laikydamas lazdelę nukreiptą į ją. Tarsi ji būtų čia pavojingas dalykas! Kaip jis nesupranta! Šešėlis jo nepasigailės!
 O gal... Palikti tą bomžą Šešėlio malonei, o pačiai pasprukti? Žengusi kelis žingsnius atgal, Mayra tvirčiau suspaudė lazdelę ir sušnabždėjo:
-Lumos.
Blyški magiška šviesa apšvietė baimės kupinas merginos akis bei nenormaliai išblyškusį jos veidą. Oranžinių piliulių poveikis taip pat ėjo į pabaigą, tad noras gauti daugiau raminančios medžiagos taip pat draskėsi viduje.
-Šešėlis tavęs nepasigailės, Dafydd,-tamsios, su išsiplėtusiais vyzdžiais, akys nė sekundei nenukrypo nuo benamio.-Bėk, kol dar gali.
 Apsisukusi, juodaplaukė paknopstom pasileido gilyn į kanalizaciją. Priėjusi pirmas kopėčias, vedančias į laisvę, pakilo aukštyn.
 Lauke, kvėpuodama pridvisusiu Londono oru, Mayra suprato, kad neįsivaizduoja, kaip grįš namo. Ką gi, laukia bemiegė naktis, saugantis Šešėlio ir žiobariškosios policijos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nuostabai, Mayra atsitraukė. Vaikinas taip nustebo, kad sustojo ir pats. Ar čia ta pati isterikė, kuri lyg niekur nieko griauna mokyklą, naudoja nedovanotinus kerus ir galiausiai padega svetimą turtą (jeigu tą šlamštą, kurį turėjo Dafydd, galima laikyti turtu)? Kas čia atsitiko, kad dabar ji sprunka vos ne bėgte? Mayrai uždegus švieselę burtų lazdelės gale vaikinas pastebėjo jos perblyškusį veidą. Net beveik išsigando, kad jai ko nebūtų atsitikę. Vis dėlto nepasivargino paklausti, kas tokio baisaus galėjo staiga nutikti, kad reikėtų šitaip reaguoti.
- Ką? - tarstelėjo velsietis išgirdęs tamsiaplaukės žodžius. Ar ji tikrai kažką vartoja? paklausė savęs jis, susimąstydamas, kada galėjo tą kažką praryti. Ne, ji tiesiog kažkokia nenormali idiotė galiausiai padarė išvadą Dafydd. Ką gi, visokių yra visokių reikia.
Jis nebespėjo nieko padaryti, kai Mayra staiga dingo iš akių. Nepaisant to, kad susitikimas buvo klaikiai nemalonus (raudonplaukis vis dar juto žiurkės kailio šiurkštumą ant liežuvio), toks keistas merginos dingimas privertė gerokai susimąstyti. Dafydd netikėjo, kad tas kažkoks "šešėlis" yra tikras dalykas, tačiau jautėsi kažkaip bjauriai. Nemaloniai. Nutarė, kad reikia pereiti gyventi kur nors kitur.
Susirinkęs savo "turtą" vaikinas apsižvalgė. Čia buvo pasidarę beveik jauku, tačiau jis puikiai žinojo, kad likdamas šioje vietoje nemaloniai prisimins Mayrą - ir žiurkę. Tad apsikabinęs daiktus raudonplaukis patraukė kanalizacijos vamzdžiu tolyn. Reikėjo susirasti naujus namus.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nors buvo tik pirma diena po atostogų, kurias Dafydd praleido su Mayra, vaikinas jautė, kad jam reikia dar. Darbo metu mintys nuolat skraidė į šeštąjį lygį, kur ištisais keturiais lygiais žemiau dirbo buvusi koledžo draugė. Velsietis gyvenime neturėjo tokios ilgos darbo dienos. Tiesa, Dafydd tikėjosi ištrūkti šiek tiek anksčiau, kad prieš su Mayra keliaudamas namo spėtų sutvarkyti vieną reikalą.
Ir štai dabar raudonplaukis stovėjo prie kanalizacijos dangčio, beveik metus atstojusio jam namų duris. Labai nesinorėjo ten lįsti, bet vis dėlto tas menkas šlamštelis, tebesimėtantis Dafydd "kambaryje" buvo reikalingas. Teko susikaupti ir leistis į žygį. Stengdamasis negalvoti, ką sakys Mayra, jeigu jis spės pasigauti kanalizacijos kvapą, vaikinas žingsniavo nemaloniai pažįstamu vamzdžiu. Staiga į galvą atėjo mintis. Velsietis išsitraukė lazdelę ir įtemptai mąstydamas apie savo daiktus burbtelėjo:
- Accio.
Pradėjo laukti, bet niekas pas jį neatskrido. Žengęs keliolika žingsnių Dafydd pakartojo burtažodį. Nieko. Vaikinas sunerimo ir pradėjo žingsniuoti sparčiau. Pamatė iš priekio ateinantį žmogų. Netrukus atpažino, kad tai jo buvęs kaimynas. Jis išsišiepė ir pasisveikino su Dafydd kaip su senu draugu. Velsietis susiraukė. Labai nesinorėjo grįžti į tokią būseną, kai tokie žmonės buvo jo geriausi "draugai". Praėjo tik kelios dienos?! negalėjo patikėti vaikinas. Laikas, praleistas su Mayra, atrodė kaip iš kito gyvenimo, kuris, žinoma, buvo daug malonesnis. Tad jis tik trumpai linktelėjo ir nuskubėjo savo keliu.
Pasiekęs savo kampą Dafydd staigiai sustojo. Ten buvo visiškai tuščia. Iš pradžių pagalvojo, kad ne ten atėjo, tačiau netrukus ant sienos pastebėjo Mionos vardą, kurį pats ten išraižė prieš keletą mėnesių. Širdį pervėrė dvigubas skausmas: supratimas, kad jo turtą kažkas paprasčiausiai nuvogė (ar tik ne kaimynas, prieš minutę šypsojęsis vaikinui?!), ir mintis apie Mioną - žmogų, kuriam naujajame Dafydd gyvenime, atrodo, nebeliko vietos. Raudonplaukis užstaugė kaip sužeistas šuo, aidas turbūt skambėjo per visą kanalizaciją.
Vis dėlto apmaudą netrukus pakeitė įtūžis. Raudonplaukis apsisuko ir pradėjo žingsniuoti atgal - "draugas" dar pasigailės! Dafydd nežinojo, ką jam padarys, bet dėl vieno buvo tikras - tai geruoju nesibaigs. Vos spėjo pagalvoti, kad sugrūs gyvą žiurkę jam į burną, viena kandidatė iš karto pasisiūlė į savanorius. Miklumo nepraradęs vaikinas nesunkiai ją sugavo ir suspaudė. Prisikišo prie akių - ir tai buvo jo klaida (o gal kaip tik protingas sprendimas?): susidūręs su liūdnomis žiurkės akimis velsietis nusiramino. Sparčiu žingsniu grįžo beviltiškumo jausmas. Velsietis atsirėmė į sieną, jo nugara slydo žemyn tol, kol raudonplaukis atsisėdo. Nepastebėdamas, kad tebelaiko gyvūnėlį rankoje, pravirko.

[Mayra Llewellyn]

 Šiandien Mayrai Wallflower buvo nuostabi darbo diena. Visų pirma, jai nepridėjo naujų žmonių, tad reikėjo tik sutvarkyti praeitos savaitės reikalus, o antra - beveik pusė skyriaus matė, kaip ji glėbesčiavosi su Dafydd, antrojo lygio vadovu, prie savo kabineto durų. Na, užuominą jie suprato ir net jos vadovas paliko merginą ramybėje, nors akivaizdžiai jau buvo pasiruošęs penkiolikos minučių kalbą apie darbo našumo ir atsakomybės svarbą, taip pat kokia nepunktuali, netvarkinga, neatsakinga ir tingi ji yra. Na, išvengusi visų tų trikdžių, Mayra toliau ignoravo kreivus žvilgsnius bei šnabždesius ir tiesiog stengėsi apsimesti, kad labai sunkiai ir daug dirba.
 Kabineto raktas nukeliavo saugiai į kišenę, liftuose, susispaudę kaip silkės statinėje, grūdosi pavargę žmonės nelaimingais veidais, galiausiai, išėjusi į miestą, Mayra pasibaisėjo dusinančiu oru ir išėjo ieškoti Dafydd. Deja, niekur prie vyriausybės vaikino nesimatė ir mergina sunerimo. Negi kas nors atsitiko? Gal jį išsikvietė skubiu reikalu aurorai, gi visko gali nutikti. Bet ar tada jis jai nieko nepraneštų? Gal neturėjo laiko?
 Krūva minčių sukosi juodaplaukės galvelėje, kai ji suprato, kad jai būtina susirasti Dafydd.
 Išsirovusi sruogą plaukų, Mayra pririšo jais raktą ir pasidarė šiokią tokią švytuoklę. Raudonplaukio asmeninio daikto neturėjo, tik tai, kad jis lietė jos paltą prieš kelias valandas. Na, bet to turėjo užtekti. Šnabždėdama vaikino vardą, židinių tinklo reguliuotoja stebėjo, kaip švytuoklė pamažu pradėjo judėti.
 Nežinia, kur ją vedė būrimo įrankis, bet galiausiai po beveik valandą trukusio ėjimo Mayra atsirado netoli rotušės. Taip ištikimai ją vedusi švytuoklė dabar stovėjo ir vos vos sukosi ratu, tarsi teigdama, kad Dafydd čia. Bet kaip jis sugebėjo... Prasmegti po žeme?
 Kanalizacija. Mergina pradėjo ieškoti artimiausio dangčio ir netrukus atsidūrė prasmirdusiame vamzdyje. Švytuoklė ir vėl vedė ją kažkur. Tikėdama, kad Dafydd tikrai čia, Mayra sekė ją ir greičiau raudonplaukį išgirdo nei pamatė. Įmetusi greitai sukonstruotą būrimo įrankį į kišenę, ji pritūpė prie vaikino, išlaisvino vargšę žiurkę iš jo gniaužtų ir apsikabino. Glostydama nugarą, tyliai paklausė:
-Dafydd, ką čia veiki?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd neįsivaizdavo, kiek laiko čia sėdi. Kartais ašaros nustodavo tekėti, tačiau užtekdavo apsižvalgyti, ir upeliai vėl pasileisdavo. Ilgainiui jis pamiršo, dėl ko taip praskydo. Tiesiog jautė slegiantį sunkumą, kurį tikriausiai galėjo išplauti tik ašaros. Tad raudonplaukis pernelyg nė nesistengė jų sustabdyti.
Kad turėjo keliauti namo, kad turėjo laukti nuostabus vakaras, kad galėjo visiškai dėl nieko nesijaudinti, iš Dafydd galvos visiškai išgaravo. Dėl tos priežasties staiga pajutęs kažką esant šalia beveik pašoko. Pirmiausia pagalvojo, kad tai tas pats išsišiepęs kaimynas, tad apėmė siutas. Jau norėjo trenkti jam į nosį, kai staiga suprato, kad čia visai ne tas benamis. Laiku sustabdęs ranką velsietis mintyse išsiplūdo. Vėl prisiminė pažadą nesmurtauti, o dabar jo ketinimai turbūt buvo aiškūs...
- Mayra? - negalėdamas savo akimis ištarė buvęs klastuolis. Malonumas jaučiant ją šalia buvo sumišęs su sutrikimu ir viduje teberusenančiu pykčiu. Pastarąjį bandė nustumti į šalį, tačiau juto, kad anksčiau ar vėliau jis išlįs. Vis dėlto dabar reikėjo užglaistyti tą nepatogumą, kurį sukėlė jo staigus judesys. Dafydd atsistojo pakeldamas ir merginą. Tvirtai ją apkabino ir kaltu tonu sumurmėjo: - Atsiprašau, maniau, kad tai ne tu. Aš prisiekiu... Niekada...
Kažkodėl sakinys liko neužbaigtas. Norėdamas įrodyti žodžių tikrumą jis pabučiavo Mayrą. Bučinys buvo ilgas ir be proto malonus, tačiau staiga vaikinui prieš akis iškilo siena su išraižytu Mionos vardu ir visiškai tuščias kampas, kur turėjo gulėti jo turtas. Staigiai atšlijęs nuo merginos raudonplaukis negarsiai suurzgė:
- Aš jį užmušiu. Aš jam visas kanalizacijos žiurkes į gerklę sukišiu, - staiga balsas pasidarė daug garsesnis: -  Užmušiu!
Dafydd įsiutęs trenkė ranka į kanalizacijos sieną. Pajuto, kaip susidraskė odą, kai kur pradėjo sunktis kraujas. Nekreipdamas dėmesio į tokius menkniekius jis buvo pasiryžęs dabar pat susirasti savo skriaudėją. Atsisukęs į tą pusę, į kurią, kiek prisiminė, ėjo įtariamasis vagis pastebėjo Mayrą ir tarsi tik dabar prisiminė, kad ji čia yra. Gąstelėjęs pažvelgė į ją, bet suprato: jeigu mergina dabar norės jį nuraminti, turės labai pasistengti.

[Mayra Llewellyn]

 Greičiausiai ji išgąsdino Dafydd - negi jis negirdėjo žingsnių? Bet štai, vien tas mažas, per daug gerai pažįstamas judesys ir baimė vėl užspaudė jai gerklę, o širdis pradėjo daužytis. Bandydama nenustoti kvėpuoti, Mayra stovėjo, leido raudonplaukiui ją apkabinti, nors šiuo metu nuo bet kokio prisilietimo ji įsitempdavo, o dar ir pradėdavo pykinti. Bet ji, kaip visada, nesipriešino. Būtų leidus Dafydd daryti jai viską, ko tik jis norėtų. Beveik kaip nevalingas refleksas, priverčiantis ją svetimo pykčio akivaizdoje pavirsti nieku.
 Į bučinį mergina neatsakė, tiksliau, egzistavo kaip negyva žuvis Temzės paviršiuje, tuščiu žvilgsniu spoksodama į kanalizacijos sieną. Viena plyta, dvi plytelės, šokoladinės varlytės šoka šoka... Ja pykino. Vėl. Panašiai kai tą rytą prie Tauerio, kai Dafydd nepatikėjo, kad tai ne jo kaltė. Pasišlykštėjimas draskė vidų ir veržėsi lauk, kaip koks nekantrus gyvūnėlis.
 Nuo smūgio į sieną mergina akivaizdžiai krūptelėjo, o nuo riksmo norėjosi užsidengti ausis. Viskas, ką ji darė tam, kad nusiramintų, jau čia nebepadėjo. Priešais akis vis tiek stovėjo tėvas ir motina. Riksmas, o po to...
 Dusdama, Mayra gaudė orą, o akyse sužvilgo ašaros. Ne, ji negalėjo likti čia, kur spaudžia sienos ir tamsu. Jai nereikėjo net čia ateiti. Nematydama Dafydd, ji apsisuko ir nužingsniavo... Kažkur. Nesvarbu kur. Svarbu pabūti vienai ir nusiraminti.
 Juodaplaukės skruostais pradėjo tyliai ristis ašaros.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd pastebėjo Mayros akyse sužvilgusias ašaras. Tuo metu viršų vis dar ėmė pyktis, tad vaikinas nesuprato, kodėl juodaplaukė taip reaguoja. Įsiūtis baigė užvaldyti raudonplaukį. Norėjosi rėkti ir plūstis, tačiau kažkas vertė užsičiaupti. Nors Dafydd dar skaičiavo, kiek žiurkių sugrūs vagišiui į burną, jo smegenys puikiai užfiksavo nutolstančią Mayrą. Šiuo momentu tai galėjo reikšti viena: jis be galo ją išgąsdino, tad ji nenori jo matyti. "Pasidžiauk, kol gali." mintyse nuskambėjo Mayros pasakyti žodžiai. Velsietis sustingo. Pamažu jį apėmė siaubas, verčiantis pamiršti bet ką apie prarastus daiktus ir vardą, išraižytą ant tos prakeiktos sienos. Mergina tolo - o kartu su ja ir visa laimė, kurios vaikinas per pastarąsias kelias dienas turėjo daugiau nei per visą ligšiolinį gyvenimą.
Dafydd tarsi suvokė, kad viskas baigta. Mayra nebenori jo matyti. O jis niekada nebuvo kovotojas - ir ką tu padarysi, kai visą gyvenimą esi stumdomas ir atvirai niekinamas? Tad jis stovėjo ir žiūrėjo merginai pavymui.
Ir tada kažkas jo smegeninėje trakštelėjo: juk šis žmogus sutiko jį priimti. Jis jai nieko gero nepadarė, tik įsigudrino užtaisyti vaikus. O vis dėlto Mayra priėmė jį, Dafydd, išskėstomis rankomis. Nenoromis prisiminė Evelinos (?) žodžius apie jos (jų?) tėvą. Ir apie smurtą. Vaikinas suprato: jis dabar padarė tai, ko Mayra labiausiai ir bijojo. Deja, jis nė neįsivaizdavo, ar dabar reikėtų palikti merginą vieną ir po to maldauti atleidimo, ar likti šalia. Pastarasis variantas atrodė priimtinesnis, nors ir kaip bijojo Dafydd.
Galiausiai jis pasileido paskui merginą. Nesunkiai pasivijęs pamatė ašaras ant jos skruostų. Širdį sugniaužė skausmas - štai ir įskaudino vienintelį žmogų, kuris sutiko jį priimti.
- Mayra, - kuo švelniau ištarė jis nedrįsdamas paimti jos į glėbį. Neįsivaizdavo, ką sakyti toliau. Ką, po galais, daryti, kad mergina juo patikėtų? Galiausiai įsidrąsino paimti ją už rankos. - Mes... - žodžiai strigo gerklėj. Ar rinktis melą? Dafydd kelias akimirkas mąstė. Pyktis jau seniai buvo pamirštas, liko tik kartėlis, kurį sukėlė tas priepuolis. Įsidrąsinęs vaikinas kaip galėdamas švelniau apkabino Mayrą. Žinojo, kad to gali nepakakti, suprato, kad ją išgąsdino kažkas, kas buvo praeityje. Mintyse sušmėžavo mintis apie tai, kad mergina galbūt melavo apie baisiai atrodančius randus, tad išdrįso ištarti melagingus žodžius ir pats. - Aš myliu tave...
Vis dar laikydamas juodaplaukę glėbyje Dafydd susimąstė, ar šie žodžiai išties buvo melagingi.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra ėjo pro ašaras nieko nematydama, rankomis taip tvirtai suspaudusi palto rankoves, kad pabalo jos krumpliai. Ji ėjo tyliai, kažkaip pamėkliškai, kaip ir buvo įpratusi nuo vaikystės, tad girdėjosi tik tylus audinių šiugždėjimas. Juodaplaukei norėjosi dingti iš kanalizacijos, kurios sienos tarsi spaudė iš visų pusių, kai jai kvėpuoti ir taip buvo sunku. Nuo pakilusio spaudimo sukosi galva, tad galiausiai ir merginos ėjimo trajektorija labiau priminė sinusoidę, o ne tiesę. Išgirdusi Dafydd žingsnius (juos galėtų atskirti net amžinai pilnuose ministerijos koridoriuose), Mayra pradėjo eiti vis greičiau ir greičiau, tarsi bandytų pabėgti. O gal ji ir bandė. Ji norėjo tikėti, kad Dafydd ne toks, kad su juo ji bus saugi ir laiminga, bet visa jos menka gyvenimo patirtis tarsi šaukė - ne.
 Išgirdusi savo vardą, židinių tinklo reguliuotoja sustojo. Į raudonplaukį nežiūrėjo - akimis tyrinėjo kažkuo apaugusią sieną. Nuo prisilietimo, nors ir numatyto, Mayra vis tiek krūptelėjo, o tada teikėsi pažvelgti į ją taip išgąsdinusį vyrą. Nežinojo, ką jam sakyti. Nežinojo, ar norėjo. Nežinojo, ar reikėjo. Todėl tylėjo, kaip ir buvo išmokyta. Ir vėl leidosi apkabinama, kad ir kaip to nenorėjo.
 Myliu... Tave? Mayra įsikibo į Dafydd ir prapliupo garsiai ir bjauriai žliumbti. Kaip visa tai buvo banalu. Pyktis, susitaikymas, meilė seilė. Bet juodaplaukė buvo įsitikinusi, kad šie vaikino ištarti žodžiai buvo grynas melas. Kas ją mylėtų? Kam reikia gyvenimo sudaužyto ir išniekinto žmogaus? Net jai pačiai savęs nereikia.
 Tad Mayra verkė, verkė ir pasikūkčiodama išspaudė:
-Einam lauk... Spaudžia. Namo.

((tęsinys))