[Lukas Dubajus]

Londono kanalizacija buvo ne pati švariausia Londono vieta, bet ir ne pati baisiausią vietą. Kanalizacijos vamzdžiai tęsėsi per visą Londoną iki Lietuvos ir dar toliau iki net pačio Londono. Taip tokie buvo ilgi Londono vamzdynai. Bet juos vadindavo ir kitų miestų vardais, bet mokslininkai žinojo, kad tai yra Londono vamzdynai, nes jie buvo iš Londono. Ant kanalizacijos sienų augo vijokliai nuo pačio kanalizacijos viršaus. Juose šmirinėjo žiurkės, vorai ir dar daugiau žiurkių. Šią vietą net įvertino viena žvaigdute, tad tikrai verta apsistoti jei nenori leisti pinigų. Vamzdžiuose nebuvo vandens tad buvo galima be baimės atsisėsti ant grindų.
Lukas vilkadamas krepšį ir temdamasis Morisą paskui žingsniavo po Londono gatves kol užtiko gatvelę kurioje beveik nebuvo žmonių. Priėję prie dangčio dengenčio kanalizaciją sustojo ir įsistebeilijo į jį. Pasidėjęs krepšį klastuolis atsitūpė.
 -Tai padėsi man pakelti ar stovėsi kaip koks buomas?- ne piktai, bet tvirtu balsu paklausė vaikinas Moriso. Bendromis jėgomis iš daug kelinto karto pakėlė dangtį ir dar apsidaire sulindo vidun.
 -Nuostabi vietelė iškylai. Ir nešlapia, ir sausa, ir nėra žmonių. Net keista. O tau ne?- paklausė Lukas Moriso.

[Morisas Banoveris]

Tipendamas paskui Luką Londono gatvėmis link kažkur Morisas kaip Lukas vilko krepšį kuriame kažkas buvo, bet klastuolis negalėjo ten žvilgtelėti, nes Lukas buvo griežtai uždraudęs net akies krašteliu žvilgtelėti. Kur jis čia mane tempia? Ir kas šituose krepšiuose? Tikiuosi jis nebandys ko nors susprogdinti. Nes tada aš jį pats susprogdinčiau. Na gal ir ne. Lukui įsukus į kažkokią nuošalią vietelę vaikinas pasuko paskui šiek tiek prisibijodamas praeinančių žmonių. Lukui sustojus prie kažko Morisas vos į jį neatsitrenkė. Apėjęs aplinkui pamatė, kad tai kanalizacijos šulinys. Ko mums toje kanalizacijoje? Ar nebūtų geriau viršuje pabūti, o ne grūstis kur smirda? Na, bet ką padarysi. Lukui paklausus vaikino ar jis jam padės Morisas kažką burbtelėjo ir irgi atsitūpė, kad padėtų pakelti dangtį. Po kelių nesėkmingų bandymų jiems pavyko tad, Lukui įpuolus į vidų klastuolis dar pastoviniavo ir tik tada įlipo vidun. Lukui ėmus šnekėti apie iškylą vaikinas jau visai nebesusigaudė. Iškyla kanalizacijoje? Keistai čia. Na, bet iškyla yra iškyla. Vis dar sutrikęs Morisas atsakė į klausimą:
 -Aha, aha. Keista. Labai netgi.

[Oliver Van Ray]

   Susikišęs rankas į kišenes dvylikametis žingsniavo tuščiomis Londono gatvėmis. Na, ko daugiau ir tikėtis, juk dabar - trečiadienio vidurdienis, pats darbų įkarštis. Tačiau Hogvartso mokiniams jau buvo prasidėjusios vasaros atostogos. Ir štai, gatvės vistiek tuščios. Rudaplaukis nė nesuprato, kodėl pats išsivilko iš namų. Tarsi kažkoks vidinis balsas jam paliepė eiti pasivaikščioti Londone. Ne šalia namų, bet Londone. Na, tai jisai ir išėjo.
Vis dar nežinodamas ką daro, pasuko maža gatvele, kuria gyvenime net nėra ėjęs. Staiga stabtelėjo ir pasislėpė už kampo, pamatęs du berniukus... lendančius į kanalizaciją? Ir ką jūs čia dabar sugalvojot? Jiems dingus, Oliveris prisėlino prie šulinio ir žvilgtelėjo vidun. Mokiniai kalbėjosi apie kažkokią iškylą. Pala, nejaugi jie kanalizacijoj iškylaut ruošiasi? Nu čia dabar, to dar betrūko. Vaikai galiausiai nupėdino toliau, duodami šansą žaliaakiui. Cha, bent dangtį uždėt galėjot. Ot kvaili berniūkščiai. Klastuolis tyliai ir atsargiai įsiropštė į vidų, nusprendęs pasekti ir, gal būt, išgąsdinti berniukus. Galvojo uždaryti dangtį, jog dar kažkas neįlįstų vidun, bet nenorėjo rizikuoti būti išgirstas. Iš lauko sklindančios šviesos keliems metrams paeiti pakako, bet tik tiek. Tačiau lazdele ''degti'' šviesos ir nereikėjo - berniukai stovėjo čia pat už kampo ir gan garsiai kalbėjosi.
Oliveris ir vėl itin atsargiai į juos žvilgtelėjo. Vis dar išlikęs nepastebėtas, šyptelėjo. Ko jau ko, bet dar vieno žmogaus jie čia nesitikėjo. Metas sudrumsti vakarėlį.
   Oliveris iššoko iš už kampo ir kuo baisiau suriko:
   - BUUU!

[Lukas Dubajus]

Lukas nuėjo toliau nuo kanalizacijos kopėčių už kampo. Pasidėjęs krepšį ant kanalizacijos grindų klastuolis ėmė traukti viską iš krepšio.
 -Ir tu trauk maistą niemiegok. Galėsime ramiai pavalgyti maisto. Toli nuo Hogvartso, nuo žmonių šurmulio ir žmonių.
Ant patiesto užtiesalo buvo sudėta: sumuštiniai su dešra, sumuštiniai su agurkais, paprasti sumuštiniai su duona, kavos, arbatos, nealkoholinio alaus dvi skardinės, lašinių, duonos, sriubos puodas.
 -Na dabar bus skanu. Galim pradėti kirsti maistą.
Bet klastuoliams sutrukdė kažkoks vaikinas išlindęs iš už kampo kuris bandė išgąsdinti Luką ir Morisą. Lukas sugraibė kišenėje lazdelę ir žaibo greitumu ištarė burtažodžį:
 -Expelliarmus,- sušuko klastuolis tikėdamasis, kad bent taip jį sustabdys. Lazdelei iškritus iš gąsdintojo rankos klastuolis įsidrasino jo užklausti kelių klausimų.
 -Kas tu? Kodėl tu čia atėjai? Ką norėjai mums padaryti?- iš vaikino burnos pasipylė klausimai. Tikiuosi jis ne koks Mirties valgytojas. Nes poto nužudys mus kai atgaus lazdelę. Bet pavadinimas verčia susimąstyti koks durnius sukūrė tokį pavadinimą. Gal ne per daug durnas. Nes jei būtų durniausias kures tai būtų koks nors ,,Gaudžių erelis". Net juoktis verčia

[Morisas Banoveris]

Morisas nusekė paskui Luką link posūkio tolyn į kanalizacijos pasaulį. Klastuolis pasekė Luko pavyzdžiu ir irgi pasidėjo krepšį ant grindų. Jei taip buvo galima jas vadinti. Lukui paraginus vaikiną dėti maistą ant patiesto užtiesalo Morisas ėmė traukti iš krepšio maistą. Sriubą, duoną, lašinukus. O Lukas dar prie to pačio buvo ištraukęs įvairiausių sumuštinių, kavos, arbatos ir nealkoholinio alaus. Kiek klastuolis užuodė pagal kvapą kava buvo juoda, o arbata mėtų. Nuostabi iškyla. Nors gal ir šiek tiek keistoka. Vaikinas jau norėjo imti sumuštinį su sūriu kai jam šone išdygo kažkoks berniūkštis. Morisas tiek persigando, kad vos neįvirto į krepšį ir nesumalė alaus skardinių. Keistai čia kažkaip. Išsiveda mane iškylauti į kanizaciją iš viso toli nuo mano namų, net ne toje šalyje. O poto išlenda kažkoks Londono vaikėzas gąsdindamas mus ir dar iš Hogvartso. Puikumėlis tiesiog. Klastuoliui nespėjus atsitokėti Lukas jau paleido į Hogvartsieti kerus išmušančius lazdelę ir užklausė jo klausimų.

[Oliver Van Ray]

Lazdelei išlėkus iš rankų, klastuolis kaip mat užsidegė pykčiu. Jau galvojo pamiršt visus tuos kerus ir tiesiog žiebt kumščiu berniukui į veidą - bet (kas yra labai neįtikėtina) susilaikė. Suurzgęs ir suspaudęs kumščius priėjo prie mokinio ir paprasčių paprasčiausiai išrovė jam iš rankų lazdelę. Numetė ją kažkur netoli savosios lazdelės, o šią, vis dar nieko nesakydamas, nuėjo pasiimti. Na, bent tas kitas vaikėzas persigando kaip kokia boba. Oliveris pasielgė negražiai ir, aišku, sulaukė tam tikrų pasekmių, tačiau savęs niekad nekaltino ir visą pyktį išliejo ant niekuo nekaltų berniukų. Rodos, jie manė, kad rudaplaukis buvo vyresnis už juos, nes iš akių bei balso tono galėjai suprasti, jog jo vis dėl to bijo. Sukandęs dantis sugebėjo išdrožt:
   - Tik neprisisiokit į kelnes, nieko jums padaryt nenorėjau. Pamačiau lendančius į kanalizaciją, tai pagąsdinti sugalvojau.
   Nusivaipęs galiausiai pažvelgė jiems už nugaros.
   - Jūs čia ką, alų ir kavą ruošiatės gert?
   Aha, jiems tikrai ne visi namie. Ko tik tie mažvaikiai neprisigalvoja šiais laikais... Priėjęs arčiau prie maisto, pasigriebė sumuštinį su dešra ir lyg niekur nieko atsikando. Žiaumodamas sumurmėjo:
   - Hm. Skanus.. Tikiuosi neprieštaraujat. Aš Oliveris, be to.
   Tarsi visiškai pamiršęs apie ankstesnius įvykius, dar ir arbatos į plastikinį puodelį įsipylė. Supratęs, kad toji buvo mėtų skonio, vos visko neišvėmė. Kažkokiu būdu sugebėjęs ištuštinti puodelį ir vėl atsisuko į du berniukus.
   - Tai kad jau atsinešėt to alaus... gal pavaišinsit, a? - ir kažkaip labai jau įtariai šyptelėjo.

[Lukas Dubajus]

Lukas baisiai nustebo sulaukęs iš nepažįstamojo ne atsakymų į klausimus, o išplėšimo iš rankos lazdelę. Oi, oi, oi. Karštakošis mat pasitaikė. Dar lazdeles beveik laužo. Kaip su tuo Theodoru irgi toks pat beveik. Tik šitas normalesnis šiek tiek. Kažkokiam gąsdintojui nuėjus pasiimti savo lazdelės Lukas po truputį irgi ėmė judėti jos link. Aišku ne eidamas, bet po truputį keisdamas savo sėdėjimo vietą. Na va dabar tai jis tikrai mus nužudys. Jau eina lazdelės imti ir paleisti Avada Kedavra kerų. Jei mirsiu tai bus labai liūdna. Nes tuščiu pilvu nesinori mirti. Gal užkąsti tada sumuštinį kokį reikia? Klastuolis jau norėjo tiesti ranką prie sumuštinio, bet jam sutrukdė nepažįstamojo ranka kuri irgi norėjo pasičiupti sumuštinį. Tegu ima dar pilnas krepšys tų sumuštinių. Vaikinas stebėjo keistuolį išlindusi iš už kampo, nors gal ir jie patys daugiau buvo tokie. Aha Oliveris. Kažkur girdėtas vardas. Gal ir jam mano ir Moriso vardai bus girdėti.
 -Aš Lukas, o čia,- parodė galva į Morisą. -Morisas. Jeigu nori gali imti tą alų, bet jis nealkoholinis tai gal tau nepatiks.
Lukas mestelėjo alaus skardinę arba kaip jis juokais vadino kitokiomis sultymis Oliveriui kuris ją puikiai sugavo. Pasiėmęs sumuštinį su sūriu ir įsipylęs kavos kurią jis nelabai žiauriai mėgo ėmė valgyti ir stebėti kažkokį naujai atsiradusi vaikiną. Nutaikęs progą klastuolis nuėjo ten kur numetė jo lazdelę, ją pasiėmė ir grįžo atgal. Reiktų gal pokalbį pradėti? Bet jau išseko mano mintys tai gal Morisas padės.

[Morisas Banoveris]

Morisas jau norėjo imti lašinius ir dėtis ant duonos, bet jam sutrukdė kažkokio daikto nukritimas. Atsisukęs į tą pusę iš kurios sklido garsas klastuolis nieko nepamatė tik tą patį žmogystą kuris iššoko iš už kampo. Greičiausiai ten buvo pelė arba tik dabar nukrito jo lazdelė. Kas yra mažiau tikėtina. Pagaliau užsidėjęs ant duonos lašinių atsikando savo padaryto sumuštinio ir toliau laukė atsakymų. Bet vietoj jų sulaukė pasikėsinimo į sumuštinį su dešra, o vėliau gavo ir atsakymą. Kas tas Oliveris? Oliveris, Oliveris, Oliveris... Am, kas jis toks? Prisiminiau gi tai tas Van Ray. Nepažįstu jo beveik, bet tai koks skirtumas. Jam įsipylus arbatos vaikinas pastebėjo, kad ji jam nelabai patinka. Tigi galėjo išvemti. Ko čia gėdytis? Ai tegu vėliau apsivemia. Bet tegu ne ant manęs. Lukui padavus nealkoholinio alaus Oliveriui Morisas susirado žiurkę kuri po truputį priėjo prie jo ir pasidėjęs ją ant kelių ėmė ją glostyti. Na aš keistas esu, bet bent yra ką veikti, o sėdėti tyloje kurią puikiai apibūdino Lukas kažkada seniai. Tylu kaip miške, tyliose kapinėse, tarp tylių kapų, su tyliais palaidotais žmonėmis. Na gal ir ne gerai pasakiau sau, bet kažkas tikrai panašaus. Jeigu Lukas nepradeda pokalbio, tada teks man jį pradėti.
 -Tu čia gyveni? Kaip tau Hogvartsas? Patinka klastūnynas? Ką mėgsti veikti?- iš klastuolio burnos pasipylė daug klausimų į kuriuos teko atsakyti Oliveriui.

[Markas Moore]

 Ministerijoje karštligiškai skubantį vaikiną apsauga lydėjo įtariais žvilgsniais. Markas nežiūrėjo, ar Rafaelis seka paskui jį - tikėjo, kad vaikis pats kažkaip išsikapanos. Vos tik vėl atsidūrė Londono gatvėse, čiupo Emetą už rankos ir nusitempė žemyn į kanalizaciją.
 Kvapas čia buvo vimdantis, o oras - troškus. Šioks toks srutų upelis tekėjo vamzdžio viduriu, bet kraštai vis tiek buvo aplipę kažkuo.
 Markas apsidairė ir su Lumos užžiebė lazdelę, kurios nuo pat archyvų nepaleido iš rankos. Praėjus didžiausiam pavojui, skaudus realybės suvokimas grįžo. Jis savo motinos nepažinojo, matė ją idealistinėmis vaiko akimis. Palto kišenėje šnarėjo dvi, iš ministerijos nugriebtos, bylos.
 Rafaelis. Nukreipęs lazdelę į vaikiną, Markas buvo pasiruošęs gintis. Nujautė, kad vaikis norės jam vožtelėti į nosį už motinos darbelius, bet kuo nusikalto pats Markas? Jis negalėjo sustabdyti motinos, turbūt jo net nebuvo, kai viskas prasidėjo. Nieko nei apie Prometį, nei apie kažkokią motinos nelegalią veiklą garbanius nebuvo girdėjęs. Ir galvoje vartėsi vienas klausimėlis: kodėl?

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Vaikinas nesusivokė, kaip taip staigiai sugebėjo dingti iš ministerijos, kaip sugebėjo išlikti nepagautas ir nesudorotas aurorų. Smegenų vingiai nespėjo jam visko blaiviai ir vaizdžiai perteikti, tik papuolęs į dvokiančią kanalizaciją, šiek tiek atsikvošėjo. Kilstelėjo ranką su lazdele. Galvoje sukosi beviltiškos mintys. Galbūt Markas specialiai tada jį traukė iš užeigos Dubline, gal specialiai minėjo ministeriją, tyčia pats ėjo į archyvus, ten viliodamas mulatą, o vėliau atsitempė jį čia, į kanalizaciją. Afro vaikis nežinojo nieko, negalėjo atskirti savo minčių nuo kažkokios realybės, kurios taip pat nesuvokė. Tik galvojo, kaip Markas viską suplanavo ir įgrūdo jį į tokią situaciją.
  Sutvinksėjo pirštų galiukai, sudrebėjo ranka.
- Per tavo motina mano tėvas žuvęs!- įskaudintas suriko.
  Visada įsivaizdavo, kaip bet kurį asmenį, susijusį su jo tėvo atsidūrimu azkabane, kankina, jaučia pasitenkinimą iš keršto. Tačiau dabar jį kažkas stabdė, gal palikti motinos laiškai, kuriuose ji jo prašė nieko nesiimti, gal baimės jausmas, o gal ir skaudus ir sunkiai suprantamas bei nepriimtinas faktas, kad Markas išgelbėjo jo makaulę nuo suskaldymo, kad pats vyrukas niekada nežinojo apie savo motinos darbus. Bet šaltis, apėmęs Rafaelio protą, privertė suveikti judesį, sumurmėti burtažodį ir priblokšti Marką.

[Markas Moore]

 Markas dėstė Apsigynimą nuo Juodosios Magijos Hogvartse ne šiaip sau. Vos Rafaelio lazdelė sujudėjo, garbaniaus lūpas paliko Protego ir mulato paleisti kerai atsimušė į skydą.
-Mano motina jau vienuolika metų mirus, dumblagalvi tu!-sušuko rudaplaukis. Jo balsas nuaidėjo tuščiu kanalizacijos vamzdžiu, vis labiau išsikraipydamas, kol liko tik šiurpus, nesuprantamas aidas. Markas vis dar liko gynybinėj pozicijoj - nenorėjo sau pripažinti, bet sužeisti Emeto nenorėjo. Bet pyktis vis tiek siautė viduje, kaip viską naikinanti ugnis, tik laukdamas progos išsiveržti iš tvirto narvelio, kurį taip kruopščiai Markas prižiūrėjo visus šiuos metus.
-Netiki? Man gal dar tau ir kapą parodyt? Pats antkapį išrinkau!-pyktis kilo viršun, bet vaikinas vis dar stengėsi užgniaužti jausmus, nors ir matė, kad tai - bergždias reikalas. Geriausias variantas būtų mulatą nuginkluot. Kalbėtis. Daryt bet ką, bet netaškyti jausmų į visas puses. Šį variantą ir bandė rinktis Markas:
-Expelliarmus,-lengvas, įgudęs lazdelės mostas ir viltis, kad Rafaelis kerų neatmuš.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Septyniolikmetis susiraukė, kerams nepasiekus Marko. Garsiai nusijuokė, išgirdęs faktus apie jo motina. O tai tau, linksmųjų faktų valandėlė.
- Ir ką tai keičia? Mano tėvas miręs jaus beveik visus aštuoniolika!- suriko ir pats jau išsigando savo savo įtūžio balse. Dar bandė sau primint, jog jis nėra šaltakraujis kerštautojas, tačiau tai vargiai gavosi. - Ir net neteko jo pamatyt. Gal tavo motina prieš mirdama liepė ir mane nudobti? Pirmyn! Aš vis tiek nieko neturi.
  Emetas Rafaelis Prometis jautė nežmonišką norą verkti. Jo nebedomino iš rankų išmušta lazdelė, nebedomino ir bylos, esančios Marko kišenėje, nebenorėjo nieko, tik klykti, daužytis į visas puses ir nesveikai verkti. Jis suklupo, įvėlė rankas į garbanas, garsiai sukūkčiojo, jam nebuvo svarbu jau niekas. Nesitikėjo, jog viskas pasisuks taip. Visada įsivaizdavo, kaip lengvai ir be jausmų susitvarkys su tais, kurie įskaudino jį ir jo motiną, kurie išdavė jo tėvą, tačiau paskutinėmis akimirkomis jautėsi bailys, silpnas ir beviltiškai apgailėtinas. O graužiančios ašaros nesiruošė baigti savo rezervuarų, lyg žinodamos, kad ateis tokia diena, leido Rafaeliui jas nevaldomai lieti.
- Kvailys, kvailys,- murmėjo sau po nosim.
  Kumščiu trinktelėjo į grindinį, ranka rovėsi plaukus. Dar niekada nebuvo jautęsis toks sugniuždytas, toks gyvenimiškai sumuštas. Jis tik buvo vaikas, norėjęs šeimos, norėjęs visko normalaus.
- Jie liepdavo susimesti visus turimus daiktus į maišą,- pradėjo kalbėti, nežinia, ar su Marku, ar su savimi.- Žmonės, kuriems buvai išsiunčiamas niekada vis tiek normaliai nepriėmė. Visi meluodavo, sakydami, jog liksi ilgam, visam laikui.
  Tamsios akys pakilo, bukai įsispoksojo į kanalizacijos sienas. Viskas buvo taip tuščia.

[Markas Moore]

 Rafaelio lazdelė, Marko kerams pataikius, dingo iš vaikino rankų. Pirma plano dalis buvo įvykdyta. Kai nebebuvo rizikos, kad tuoj į jį pasipils įvairių rūšių kerai, Markas atsargiai nuleido savąją lazdelę. Jie abu buvo tik žiauraus likimo, kurį taip nedėkingai suformavo jų tėvai, žaislai. Vaikai, įmesti į kunkuliuojantį pykčio ir keršto katilą.
 Emetui pradėjus rautis plaukus, Markas sparčiu žingsniu patraukė jo link. Pyktis vis dar ruseno viduje, bet iš liepsnojančio gaisro liko tik blankios žarijos. Klausydamas mulato, Markas pritūpė ir sugriebė vaikiną už pečių.
-Paklausyk, tu neprivalai būt toks pat kaip tavo tėvas. Jei nori - padėsiu. Mano motina visgi atsakinga už šį mėšlą. Turėsi namus. Nereikės šlaistytis po užeigas. Bet tavo likimas tavo rankose. Neprivalai kažkam paklusti,-bandė ramiu balsu kalbėti Markas. O iš tiesų jam norėjosi gerai papurtyti mulatą ir pareikšti, kad jis yra durnių durnius. Bet taip žmonės tokiomis akimirkomis nesielgia. Ir Markas tą jau išmoko.

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Mulato viduje audra aprimo, dar sunkiai sekėsi pildyti oru (khem, toks tas ir oras kanalizacijoj) prarūkytus plaučius. Krūptelėjo nuo priartėjusio Marko ir šio sprendimo jį išgąsdinti iki apsišikimo už pečių griebiant. Išplėtęs akis pažvelgė į jį. Sunkiai gaudė ore tirpstančius jo žodžius. Pradėjo purtyti galvą, jam reikėjo viską pateikti lėčiau, šiuo metu jis nesugebėjo visiškai blaiviai mąstyti. Pravėrė lūpas.
- Man reikia pagalbos,- jo putlios lūpos nežymiai suvirpėjo.- Aš toks suknistai kvailas, toks durnas, kad net negaliu patikėt.
  Vaikinas susigūžė dar labiau. Dar akimirką leido sau pabūti su savimi, nusiraminti, viduje pasiglostyti galvą, pagalvoti apie mamą ir tėvą. Tuomet kilstelėjo akis į šalia esančią egzistenciją, lyg akimis paprašė dingti iš čia.

[Markas Moore]

 Markas įdėmiai žiūrėjo į Emetą. Vaikinukui, akivaizdu, buvo gyvenimo krizė (kaip ir pačiam Markui, tik jis sugebėjo ją atidėti neapibrėžtam laiko tarpui). O tokiose situacijose žmonės padaro daug kvailų ir neapgalvotų sprendimų, pavyzdžiui, ima ir nušoka nuo tilto į smirdančią Temzę. Ir ten prigeria, nes nemoka plaukt. Kodėl? Nes gyvenimas labai sunkus. Todėl Markas net nesiruošė palikti vaikinuko vieno ir labai supratingai klausėsi, kaip Rafaelis plaka save žodžiais.
-Einam namo,-Markas pastatė mulatą ant kojų.-Tau reik pagalbos, gausim pagalbos. Vieno nepaliksiu,-čia ir vėl pasireiškė globėjiški garbaniaus instinktai. Galbūt visi žmonės, kurie vaikystėje buvo atsakingi už savo jaunesnius brolius ir seseris turi tokį. O gal Markas tik apsimeta tokiu, bet ne. Noras pasirūpinti Emetu buvo tikras.
-Na, mūsų laukia senutės židinys, tad nusivalyk ašaras, nes pelenų pripils,-nebandydamas apsimesti linksmu, bet tiesiog bandydamas šiek tiek praskraidinti abiejų vaikinų nuotaiką bei nukreipti mintis, Markas tarė, tempdamas Emetą į viršų. Jis ir vėl elgiasi kaip koks atsakingas vyresnis brolis. Negerai. Jų dar laukia kelionė namo.