0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
Matthew jautė, kaip dreba. Jis taip ir nesuprato, ar dėl ugnies, kurią taip meistriškai nugalėjo profesorius, ar dėl paties profesoriaus. Nors von Sjuardas neparodė jokio pykčio, berniukas jautėsi be galo nejaukiai. Dėl to jam buvo daug ramiau, kai profesorius, liepęs būti atsargesniam, nuėjo šalin. Ką gi, jis teisus. Reikėtų nebeprisidirbti pagalvojo Matthew, bet po to prisiminė, kad jis tik perskaitė vadovėlyje parašytą burtažodį. Vis tik atsivertęs tą patį puslapį pirmakursis pamatė, kad jis ne taip perskaitė. Va taip ir būna...
Apžvelgęs savo plotą Matthew pamatė, kad ugnis vis dėlto neblogai pasitarnavo. Nebeliko jokių nuolaužų, jos, matyt, sudegė. Neliko ir to skysčio, to kažkokio neaiškaus pieno. Tad Matthew teliko sutvarkyti duobę ir sienas. Jis iš aplinkui dirbančių mokinių bent kelis kartus girdėjo vieną ir tą patį burtažodį, tad nusprendė pabandyti ir pats:
- Reparo!
Panašu, kad tai buvo tai, ko reikėjo berniukui, tiesa, iš pirmo karto nepavyko. Jis pabandė dar kartą. Siena šiek tiek apsitvarkė, bet atrodė dar tikrai prastai, tad Matthew pakartojo burtažodį. Dar po vieno karto siena atrodė pakankamai tvirta, kad būtų galima laikyti ją sutvarkyta. Berniukas nukreipė lazdelę į duobę ir dar kartą pasakė:
- Reparo!
Šioje vietoje šis burtažodis nebuvo pats tinkamiausias: duobė tam tikra prasme susitvarkė: jos kraštai tapo lygūs ir netgi glotnūs. Matthew suprato, kad vis dėlto duobės iš viso neturėtų būti: argi normalu kabineto grindyse turėti duobę? Tačiau jis buvo pernelyg pavargęs ir jau bijojo imtis kokių nors dar nežinomų kerų, tad tik numojo ranka ir pasitraukė iš savojo ploto.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #31 Prieš 5 metus »
Mergaitė jau beveik baigė rinkti šukes, kai pastebėjo, kad Stevie nueina. Praėjo šiek tiek laiko, o ji jautėsi tokia tuščia. Gal man jos atsiprašyti? Nors ne... Pati kalta... Bet Elridė visgi gailėjosi, kad ją aprėkė, ji nežinojo, kas jai užėjo. Trumpam atsiminusi ateities būrimo pamoką, o tiksliau, ką joje išsibūrė grifė nusipurtė. Jei čia taip bus, manęs geresnis gyvenimas tikrai nelaukia... Ji atsistojo ir išsibūrusi šiukšlių dėžę įmetė į ją šukes.
Apsidairius aplink klasę atrodė, kad ji jau baigta, bet kažkodėl niekas neįvyko. Apėjusi ratą mergaitė rado dar kelias šukes, kurias taip pat surinko ir išmetė. Ir viskas, jos praktika buvo įvykdyta, nors ji jai per plauką nekainavo gyvybės...
Elridė norėjo kažką pasakyti porininkei, bet jos galva nebeveikė, joje buvo vieninteliai žodžiai, kad ji nori dingti iš šitos skylės, o jei tiksliau iš Hogvartso. Jai geriau kovoti su baisiais padarais, visokiais vorais, nei sėdėti tokiose pamokose, kur dar ir poroje dirbti privaloma...

*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #32 Prieš 5 metus »
-Žinoma, pavyks,- šyptelėjo mergaičiukė,- mes juk klastuoliai, taip?- tiesa, tokiu savo teiginiu kiek suabejojo, juk kiek karto matė bendrakoledžius atmestinai darančius darbus, o ir pati praėjusią nuodų ir vaistų pamoką eliksyro nevirė - paprašė, kad Lisetė įpiltų savojo. Na, bet darbus gyvatėlės juk vis tiek atlieka, tik paprasčiau, o tai tik reiškia, kad šio koledžo atstovai yra labai sumanūs. Taip, tikrai,- pati sau pritarė Europa ir pažvelgė į berniuką, lazdele šviečiantį tiesiai į baltą dvylikametės veidą. Laimei, greitai nustojo..
-Europa,- užkišo baltą plaukų sruoga už ausies ir nusekė berniuką gilyn į klasę. Antrakursė tik linktelėjo, kai Oliveris parodė klasės plotelį, regis, tikrai mažiausiai išdarkyta. Čia dar buvo nedidelis lopinėlis grindų, tiesą sakant, labiau padedantis įsivaizduoti klasę. O ir vaikų laimei, šiame, palyginus, nedidukame kabineto lopinėlyje nebuvo neaiškių skysčių.
-Eh,- atsiduso,- gerai. Tu paieškok burtažodžių, o aš išbandysiu kelis, tai yra - vieną, kurį žinau su šiomis lentomis,- pirštu mostelėjo į tamsių lentų krūvą. Beveik neabejojo, kad jos - tai kadaise (ko gero, dar šį rytą) buvęs suolas ar kėdės.
-Reparo,- mostelėjo, o lentos virto pakabinama lentyna. Visai ne nuo čia pradėjo, juk geriau reikėjo sutvarkyti sienas. Tik kaip tai padaryti?
-Eee,- nutęsė,- gal randi kažką, su kuo galėtume sutvarkyti sienas? Nemaža skylė, sakyčiau, a?- pikšvai mėlynomis akimis žvilgtelėjo į bernioką, dar labiau prakeikdama profesorių, valytojas pakeitusį vargšais mokiniais.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #33 Prieš 5 metus »
Žaliaakė greičiausiai būtų įlėkusi į kokią nors duobę, ar užkliuvusi už atpleišėjusios lentos. Nuo dar vienos neatsargios kvailystės ją apsaugojo kiti mokiniai, sustoję aplink neaiškų objektą. Na, bent jau Klarę nieko nematė. Šitaip skuosdama nepastebėjo ir ženklo, kurį profesorius pakabino ant durų. Atsiprašiusi bendramokslių pasistiebė, juk reikėjo pamatyti, ko čia susigrūdo, užuot užėję į nuodų ir vaistų kabinetą.
Įprastai gana tvarkingas kabinetas atrodė tarsi nusiaubtas magiško uragano. Žiobariški burtų mokykloje juk nesiautė. O tokią betvarkę eliksyrų šventovėje galėjo sukelti tik atomo skilimas arba profesorius von Sjuardas.
Antrasis variantas nusiaubė kabinetą tyčia, rodos ir keletą sienų pasprogdino, mat patalpa dabar priminė legendinį paslapčių kambarį: trūko tik gyvatės išnarų. Nenorėdama paversti kokio mokinio panašiu į išnarą, Klarė pažeidė profesoriaus nurodymus ir plotelį pasirinko viena. Tokio lygio nerangumo šis kabinetas visus metus prieš tai nematė. Šeštakursė vis dar prisiminė kaip kelis metus atgal sugebėjo suklupti ant tūkstančių numintų grindų, buvo šlapia nuo galvos iki kojų, mat sugebėjo išlieti vandenį.
Apžiūrėjusi situaciją Grifų Gūžtos atstovė suprato, jog vien lengvai įsimenamais kerais čia nesusitvarkys, tad nuskubėjo paskaityti knygų. Ieškojo gana lengvų, universalių kerų. Tačiau negalėjo nepastebėti įdomesnių: vieni buvo skirti žemei lyginti, kiti sugėrė viralų likučius, žadėdami leisti panaudoti juos dar kartą. Įdomu, kur galėtum padėti eliksyro nusiaubusio kabinetą likučius... Gal pasprogdinti kito koledžo bendrąjį kambarį? Ar atkeršyti misteriui profesoriui nereikšmingajam už blogą įvertinimą teste apie kažką, ko mokytis nebuvo įdomu? Pastarasis sumanymas itin sudomino Klarę. Teko mintys vyte puslapiais nuvyti prie praktiškesnių kerų.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Suzu Nakashima

  • V kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #34 Prieš 5 metus »
Suzu įlėkė į klasę ir apstulbo, jis nesitikėjo, kad ji taip atrodys. Kas čia... Bet kokia didelė klasė... Atsargiai eidamas jis prisiartino prie saugesnės vietos ir stebėjo profesorių. Lazdelės naudoti vaikis nenorėjo, kaip visada, jis jos nekentė, tad jam pasisekė, kad iš profesoriaus gavo bent šviesos burbulą.
Dairydamasis aplinkui, beveik praleidęs pro ausis, ką sakė profesorius, rudaplaukis nusprendė, kad praktiką atliks vienas. Su kažkuo dirbti jis nebenorėjo, mat vis gaudavo dirbti su kažkokiom mergiotem, o jų jis nesuprato. Ir taip pat jis nenorėjo, kad kažkas pamatytų, kaip "puikiai" geba kerėti. Nes tai jam visiškai nesisekė, vien dėl to jam jau ėmė nepatikti ši pamoka.
Taigi lėtai klumpindamas, prieš tai pasiėmęs knygą, nes žinojo, kad jos reikės, ir ieškodamas laisvo plotelio berniukas dairėsi aplink. Klasė atrodė tragiškai, kaip po karo. Iš tikrųjų Suzu būtent taip ir įsivaizdavo namus po karo, kambariai be sienų, langų, nebėra daiktų ir daugybė šukių bei duobių. Jam iš karto šovė į galvą, kaip būtų šaunu, jei Hayato būtų šalia... Juk jie galėtų abu pakariauti ir pasilinksminti. Bet, deja, vaikis nežinojo, kur jis yra ir dėl to labai pyko.
Pagaliau atradęs plotelį berniukas apsidairė aplink. Nekenčiu lazdelių... Burzdėdamas, kad turės naudotis lazdele Suzu nusprendė, kad knyga jam tikrai pravers. Mat, lazdelių jis nemėgo ne be reikalo, o ir burtažodžių atsiminti negebėjo.
Ačiū Dievui, kad tėvai išmokė tą burtažodį... Atsiraitojęs rankoves ir pasitaisęs plaukus jis pasiruošė panaudoti reparo burtažodį, nors tada susivokė, kad nežinojo, ką jis turėtų taisyti, nuo ko pradėti. Juk klasėje buvo tiek visko... Siena su langu, na, turbūt, siena jos nepavadinsi, nes ji buvo visa skylėta, o ir iš lango buvo likęs tik rėmas, bet nesvarbu. Skylėtos su duobėmis grindis, kažkoks keistas skystis ant žemės, o dar kiek šukių... Suzu dairėsi išplėtęs akis.
-Man čia vienam turėtų pavykt viską sutvarkyti?-tyliai savęs paklausęs jis užuodė gan keistą kvapą, kurio negalėjo suvokti, jis nežinojo, ką tai primea. Netoli jo ant žemės buvo bala kažkokio tiršto skysčio, vaikis tada suprato, kad tas kvapas ėjo nuo jo ir jis priminė, rodos, upės vandens kvapą tik kelis kartus sustiprintą. Užsikimšęs nosį berniukas nusipurtė ir atsitraukė. Bala buvo labai keistos spalvos, ji lyg ir buvo žalia, lyg ir mėlyna, o dar jam atrodė, kad ji kas kart pasikeitė ir į geltoną. Kas čia per eliksyras turėjo būti?
Stebėdamas tą balą jis atitraukė pirštus nuo nosies, bet vis tiek stengėsi kvėpuoti kuo mažiau. Vaikį ta bala sudomino. Jis iškraustęs kišenes atrado joje kažkokį lapelį. Lapleis buvo iš languoto sąsiuvinio, bet neprirašytas, nelygiai išplėštas ir nedidelis. Suzu atsargiai numetė jį link balos, tačiau stovėjo per toli ir tas lapelis nuskrido šalia jos. Suburzdėjęs grifas atsargiai prisiartino, paėmė tą lapelį ir šiek tiek atsitraukęs vėl numetė jį tiesiai virš skysčio balos, nors ir labai bijojo. Kvapas jį labai trikdė, bet berniukas stengėsi ignoruoti tai ir stebėjo, kaip lapelis krenta link žalsvai mėlynos spalvos. Berniukui tai šiek tiek priminė vaizdą, kaip rudenį krenta lapai nuo medžio, jie, rodos, šoko. Pasiekęs skysti lapelis lėtai nusileido ant jo viršaus, jam nieko nenutiko. Patraukęs pečiais Suzu jau norėjo atsitraukti, kai pamatė, kad skystis ėmė šnypšti. Pasikasęs pakaušį, šiek tiek atsitraukęs iš baimės Suzu negalėjo nustoti stebėti, kas nutiks tam lapeliui, o jis susitraukė ir buvo prarytas tos tirštos masės. Bet skystis vis dar nenustojo šnypšti, mažamečiui atrodė, kad tuoj pradės šaudytis ir putoti, tačiau po kiek laiko aprimo.
-Va čia tai geras... Ir kaip aš tai turėsiu išnaikinti?-savęs klausdamas jis atsitraukė kelis žingsnius atgal ir atsivertė knygą. Kvapas vis dar buvo jaučiamas, o stovint ant tų netvirtų lentų, kai netoliese jos įlūžusios berniukas prarado saugumo jausmą. Nors jis išnyko įėjus į klasę. Grifiukas bijojo pajudėti, o juo labiau bijojo nejudėti ir įlūžti.
Jis vartė knygą, rado gan įdomių burtažodžių, kuriuos norėtų išbandyti, bet suvokė, kad tai ne jam, ir toliau ieškojo sau reikiamo, tačiau praėjo kelios minutės ir jam atsibodo.
-Uhhh...- trenkęs knygą į galvą berniukas norėjo ją numesti ant žemės, bet vėl pajautė tą klaikų kvapą, o jis jam nepatiko. Ką man su ja daryti? Savęs klausdamas jis apsidairė aplink, daugiau panašių balų nebuvo, jo džiaugsmui, bet jam reikėjo bent šia atsikratyti. Vėl ėmęs vartyti knygą Suzu trypčiojo vietoje ir ieškojo burtažodžio keikdamas kerėjimą, jam visiškai nepatiko ši užduotis. Net įdomią pamoką paverčia tokia... Kvaila.
Ir pagaliau, jis rado burtažodį, kuris turėjo jį išgelbėti nuo to klaikaus kvapo ir baimės įlipti į tą skystį. Suzu paėmė lazdelę į savo dešiniąją ranką ir pajautė, kaip baimė užgožė jo protą. Jis dar kartą žvilgtelėjo į knygą, burtažodis neatrodė labai sunkus, tad jam turėjo pavykti, nors namuose vaikiui ir lumos buvo tragedija.
Bandydamas susikaupti, kad netyčia nepadegtų tos balos, vaikis ėmė giliai kvėpuoti, prie kvapo jis jau baigė priprasti, o burtų lazdelė jo delne buvo taip suspausta, kad galėjo bet kurią sekundę sulūžti, bet nesulūžo. Dar kartą giliai įkvėpęs jis pabandė atsipalaiduoti ir nukreipė lazdelę į tą tirštą masę.
-Valrka darka gonk,-drebančiu balseliu ištaręs burtažodį Suzu nustojo mirksėti. Jis stebėjo išplėtęs akis tą balą ir laukė sprogimo, ar bent kažkokios ugnelės. Bet ta bala po truputį ėmė trauktis. Ji sumažėjo, bet nepilnai, ir liko stovėti savo vietoje. Berniukui pasirodė kiek keista, kad skystis neprasigraužė per grindis, kai pamatė, kad po juo jos visiškai nesiskyrė, tačiau pasistengė į tai nesigilinti ir dar kartą pakartojo burtažodį su lygiai tokia pačia baime. Šį kartą jam nepavyko ir skystis koks buvo, toks ir liko. Išleidęs keistą garsą, panašų į šuns urzgimą Suzu pabandė dar kartą ir jo laimei, jam pavyko. Apsidžiaugęs ir stebėdamas, kaip bala dar labiau traukiasi jis stebėjo, kaip po truputį ji nyksta. Dar sekundė ir tos keistos melsvos spalvos Suzu nebematė, liko tik kontūrai, kur buvo bala, o kaip juos sutvarkyti berniukas nežinojo, bet ir nesigilino į tai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Suzu Nakashima »
kuso kurae

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #35 Prieš 5 metus »
Susirašiusi ant skiautelės tai, kas atrodė reikalinga, grįžo į šios dienos darbo vietą. Tiesa, vis dar nelabai suprato nuo ko pradėti. Tokio jovalo dar gyvenime nebuvo mačiusi. O visą gyvenimą negalvojo, kad kas nors gali suversti aplinką labiau, nei jaunesnieji Karterių dvyniai. O kur dar jausmas, kai užlipdavai ant lego kaladėlių. Ar burtininkai turi kažką panašaus? Kvailos mintys lindo į Klarės galvą, kol ši nesuvokė ką daranti. Jei kas iš tiesų suverstų taip šeštakursės darbo vietą namie, pridėliotų šimtus lego kaladėlių, ir lieptų tvarkytis patiems.
Plotelyje, kurį apsiėmė tvarkyti Grifų Gūžtos auklėtinė, buvo įsivėlęs neaiškus tinklas. Galėjai matyti padrikų knygų puslapių, užrašų likučių. Neaiškios kilmės dėmės spalvino medines liekanas. Greičiausiai čia kiurksojo ne vienas suolas ir kelios kėdės, mat iš padrikų kojų galėjau sudėlioti profesoriaus augintinį. Tačiau įsižiūrėjusi įprastoje šviesoje pamatė ir stiklų su taip pat išsiliejusiais skysčiais. Nuo jų ir nusprendė pradėti, nenorėdama paleisti kraujo čiurkšlės ant jau ir taip priterštų grindų.
- Evanesco. - Baksnojo į stiklo šukes. Laimė, indai, naudojami viralams dažniausiai neskilo į mažas atplaišas. Na bent jau jas galės sutvarkyti vėliau. Išbūrusi pavyzdžiui šluotą. Toks tvarkymasis buvo priimtinesnis. Aišku, viskam Klarė galėjo naudoti paprasčiausius reparo kerus. Tačiau indus, kuriuose buvo neaiškūs skysčiai, tektų apžiūrėti rankomis, kad įsitikintų, jog neliko jokių viralų ar ingredientų likučių. Dėl to nesicackino su indais. Tai ne katilas. Jų jei reikės, bus galima ir naujų išburti.
Sutvarkiusi prieinamose vietose esančius stiklus, Klarė nusitaikė į aiškiai matomą kėdę. Nuo šios buvo atsiskyrusios kojos ir pusė sėdimos dalies. Tokiems daiktams, kaip šis, puikiai ir pritiko paprasčiausi kerai.
- Reparo. - Ištarė strazdanė, nukreipusi lazdelę į kėdės atlošą. Sunkus baldas sulipęs atsidūrė netvarkos viršuje. - Accio. - Pagalvojusi apie tai, kad vietoj grindų, kur galėjai laukti įvairios staigios mirties, geriau pasistatys kėdę ir ant jos užsilipusi pašalins liekanas ant grindų, pasišaukė baldą. Tačiau kėdė buvo sunkesnė, nei šešiolikmetė galvojo. Nepaklusnus medinis dirbinys negrakščiai nusileido į grifiukės glebį ir neišlaikiusi pusiausvyros Klarė drėbėsi žemėn. Štai kodėl ji norėjo dirbti viena. Tikimybė beveik prilygo šimtui procentų, jog būtų parvertusi savo porininką kartu su savimi. O gėdos ir taip užteko. Greit pakilusi ant kojų žvalgėsi, ar niekas nematė, kas čia įvyko. Visi atrodė tokie užsisukę į darbus, kad beliko tik tikėtis, kad niekas nepakėlė žvilgsnio nuo savo tvarkomų plotų. Pakilusi apžiūrėjo savo apsiaustą. Platų drabužį vietose, kur mergina lietė grindis, puošė storas dulkių sluoksnis. Neaiškios kilmės purvą negalvodama bandė valyti rankomis, tačiau tik labiau ištepė drabužį. Po šimts tūkstančių Merlino barzdos plaukų keiksmai užplūdo aukštaūgės mintis. Galės išsivalyti kai baigs darbą, greičiausiai švariam iš šio kabineto niekam nepavyks ištrūkti.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Suzu Nakashima

  • V kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #36 Prieš 5 metus »
Suzu turėjo tęsti darbą, tačiau bijojo judėti. Jis žengė žingsnį ir pajautė, kaip silpnai laikosi lentos, jos sugirgždėjo, prieš jį netoliese buvo didžiulė skylė. Nieko nelaukęs berniukas vėl žengtelėjo atgal ir atsiduso. Juk galėjo panaudoti paprastą burtažodį, bet bijojo. Nepadegiau tos balos, tai padegsiu grindis...
Apsidairęs aplink grifas ieškojo kažko lengvesnio, bet viskas atrodė taip sunkiai įveikiama... Garsiai atsidusęs jis panoro pažvelgti pro langą tikėdamasis pamatyti gamtą, jos grožį, kuris turėtų nuraminti, bet pamatė tik lango rėmus ir sieną, kuri atrodė lyg į ją buvo mesta didžiulė bomba. Ką man daryti... Nenoriu daugiau naudoti burtų lazdelės. Vis nepaleisdamas minties, kad jis gali kažką padaryti be burtų vaikis dar kartą apsidairė, tikėdamasis pamatyti, ką. Tada stipriai užsimerkė ir vėl atsimerkė. Deja, skylė grindyse buvo lygiai tokia pati, o tolėliau jis buvo dar viena, šiek tiek platesnė. Tada Suzu pamatė, kad tokių skilių buvo dar daugiau, iš tikrųjų jis nė nesuvogdamas stovėjo ant vienintelės vietos, kur buvo saugiau ir duobes šiek tiek toliau, gal profesorius tyčia paliko tokią vietelę, kad būtų galima saugiai dirbti. Aišku, tokios šiek tiek saugesnės vietos buvo daugiau, tačiau jis nenorėjo lipti pro tą vietą, kur buvo skystis, juk ten nuo jo net kontūrai dar buvo likę, kas jei užlips ir jo batas nudegs?
Bandydamas prisiversti naudotis burtų lazdele berniukas ją vėl tvirtai suspaudė delne. Jis visą šią pamoką jautė baimė, vienu metu stipresnę, kitu ne tokią, bet vis tiek ją jautė ir tas vaikį labai kankino. Bet nieko padaryti dėl to negalėjo. Suzu save tyliai drąsino, pažadėjo sau, kad nieko nepadegs ir dar kartą pabandė susikaupt.
-Reparo,- nukreipęs lazdelę berniukas pabandė sutaisyti prieš jį esančią skylę. Lentos, rodos, pajudėjo, bet nieko neįvyko. Giliai įkvėpęs ir jau su noru atsidusti rudakis vėl pajautė nemalonų kvapą, jis suraukė nosį ir žvilgtelėjo į vietą, kur buvo bala. Kontūrai jau ėmė nykti, tačiau ta vieta vis tiek dvokė. Įdomu, yra burtažodis paslepiantis blogus kvapus?
Pasigirdo dar kartą tas pats burtažodis, tačiau jam ir vėl nepavyko. Suraukęs savo nosytę berniukas nežinojo, ką daryti. Jis pasidžiaugė, kad bent nedirba poroje su kažkuo, juk iš jo išsityčiotų, kad yra toks nemokša.
Stoviniuodamas vietoje berniukas sumąstė, kad turi pakartoti burtažodį. Bet jis vis tiek bijojo. Atėjusi mintis, kad praverstų kokie apsauginiai rūbai iškart nuplaukė šalin, kadangi tokių išsiburti Suzu negalėjo. Pasigirdo gilus atodūsis, jis bandė susikaupti, kad ištartų vieną, paprastą žodį, kuris suveiktų.
-Na... Trečias kartas nemeluoja,-bandydamas drąsinti save vaikis nusitaikė.-Reparo,-pasakęs tą paprastą žodį Suzu užsimerkė, jis bijojo, kad įvyks sprogimas, ar užsiplieks ugnis, o dar labiau bijojo, kad nenutiks visiškai nieko. Lėtai atsimerkdamas mažametis apsidairė, skylės prieš jį nebebuvo, vietoj jos buvo lygiai išsidėsčiusios lentos. Apstulbęs ir laimingas, kad jam pavyko jis ėmė strykčiot, o tada prisiminęs, kad tai nėra saugu nustojo. Apsitvarkė savo mantiją ir atsargiai prisiartino prie kitos skylės. Ši buvo platesnė, bet jai užteko tik dviejų bandymų. Taip Suzu lėtai judėjo po klasę stengdamasis sutaisyti skyles iš pirmo karto. Įdomu, kodėl panaudojus burtažodį nesusitvarko viskas iškart... Klausdamas savęs jis sutvarkė paskutines lentas. Klasėje buvo šiek tiek saugiau vaikščioti.
Nusprendęs, kad eilė sienoms jis ėmė artintis prie tos, kurioje kažkada buvo langas. Grifas negalėjo neatkreipti dėmesio, kad sienos likučiai buvo išteplioti kažkokia violetine spalva, tačiau nuo jos nėjo toks stiprus kvapas. Rudaplaukis norėjo prieit arčiau, pauostyti, ar ji kažkaip įtartinai nekvepia, tačiau pamatė, kiek daug šukių skyrė jį ir tą sieną. Mąstydamas, ką daryti jis dar kartą giliai atsiduso. Pagal jo logiką pirmiausia reikėjo sutvarkyti sieną, tačiau jam tai atrodė per daug sunku. Įmanoma užpildyti po kelius plotelius? Klausdamas savęs jis neprisivertė atsiversti knygos, o dar susivokęs, kad ją visą laiką nešiojasi su savimi padėjo ant žemės, o kam nešiotis, kai grindis nebeturėtų įlūžti.
Trumpam įsidėjęs burtų lazdelę į kišenę Suzu ištiesė rankas ir šiek tiek prasitampė. Buvo galima išgirsti, kaip sutraška keli jo kaulai, tačiau berniukui tas garsas patiko. Iš tikrųjų, jis tik tada geriau įsiklausė į aplinką, mažametis girdėjo, kaip kiti darbuojasi savuose plotuose. Tikiuosi jiems sekasi prasčiau už mane, nenoriu būt kvailys...
Mažametis vėl išsitraukė burtų lazdelę ir tvirčiau atsistojęs ją paruošė. Aš galiu.
-Reparo,-vaikiui ištarus burtažodį jis tikėjosi, meldėsi, kad jam pavyks, tačiau eilinį sykį siena nė trupučio nepasikeitė. Bet pasakęs sau, kad privalo tai padaryti vaikis burtažodį ėmė kartoti dar daugybę kartų. Praėjo kelios minutės ir nesibaigiantis vieno ir to paties burtažodžio naudojimas liovėsi, siena ėmė tvarkytis. Stebėdamas tą magiją Suzu buvo šiek tiek  susierzinęs, bet tuo pačiu sužavėtas, bet ant sienų liko tos violetinės dėmės. Berniukas nenutuokė, ką su jomis daryti, tad nusprendė palikti pabaigai.
Atėjo lango eilė, šukės esančios prieš rudaakį kėlė baimę, jis trumpam pasilenkė ir pažiūrėjo į savo batus, ar netyčia nebus užminęs, bet įsitikinęs, kad viskas gerai tik atsiduso. Dar kartą tiek laiko naudoti vieną burtažodį jis nenorėjo, bet kvailas užsispyrimas neleido visko numesti. Nors langą sutvarkyti pavyko iš trečio karto, kas vaikėzą labai pradžiugino.
Suzu plote darėsi vis saugiau ir saugiau, nebebuvo stiklo šukių nuo lango, skysčio, ant kurio užlipus galimai būtų sugraužusi rūgštis, tačiau liko dar trys sienos. Tada berniukas atsiminė, kad visą laiką vaikšto su tuo burbulu virš galvos ir kilstelėjo galvą į lubas. Jos lygiai taip pat kaip grindys buvo skylėtos ir aptrupėjusios. Nu po velnių... Kaip aš šitą praleidau? Klausdamas savęs grifiukas patraukė link kitų sienų ir bandė jas sutvarkyti, prie jų jis užtrūko trumpiau, tačiau visos buvo ištepliotos kažkokiais dažais, berniukas nesuvokė, kas tai.
Pamoka jau įpusėjusi, o darbų dar buvo daug. Pakėlęs galvą pažiūrėti, ar lubos buvo labai blogos būklės jis pamatė, o tuo pačiu ir pajautė, kaip nuo virš jo esančios skylės krašto nutrupėjo truputis tinko, tiesiai jam į akį. Riktelėjęs vaikis iškart pasilenkė ir ėmė mirksėti tikėdamasis, kad tas mažas gabalėlis iškris, o akį skaudėjo nežmoniškai.
Kai pagaliau jo akis buvo sveika vėl keldamas galvą aukštyn Suzu prisidengė akis, dėl viso pikto. Apžiūrėjęs lubas, tačiau nepatenkintas, kadangi skylių buvo tiek pat, kiek ir grindyse, berniukštis patogiau atsistojo ir vėl pasigirdo vienas ir tas pats burtažodis. Laimei, vaikiui su juo sekėsi jau geriau ir prie lubų jis neužtruko taip ilgai, o dar ir su jomis sutvarkė lempas, esančias klasėje.
kuso kurae

*

Neprisijungęs Oliver Van Ray

  • II kursas
  • *
  • 35
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Evil is just live spelled backwards
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #37 Prieš 5 metus »
   Klastuolis greit sklaidė knygos lapus, vos spėdamas peržvelgti tekstą. Juk pamoka nelauks nieko nespėjančių tingių vaikigalių. Pirmakursis sustojo ties, atrodo, tinkamu burtažodžiu, ir perskaitęs daug maž visą naudingą informaciją apie jį, padėjo vadovėlį į šalį. Europa jau buvo sutvarkiusi lentyną, prieš tai, ko gero, net nepagalvojus apie sieną ar grindis. Oliveris karčiai nusijuokė.
   - Jei tau tai padės pasijusti geriau, tai aš pats galvojau, kad čia buvo koks stalas, o ne lentyna. Ir taip, radau kerus, kurie sutvarkys... na, turėtų sutvarkyti sieną. Bet kadangi šita didelė skylė sienoje ne vienintelė, tai šiek tiek užtruksim. - žvilgtelėjo į laikrodį ir tęsė toliau - Tačiau laiko dar yra. Hmm... Tai dabar tavo eilė knaisiotis vadovėlyje.
   Pakėlęs nuo žemės knygą mestelėjo porininkei, tikėdamasis, kad šioji pagaus. Juk nėra tokia sunki, tik 1200 puslapių. Pats atsisuko į sieną, nutaikė lazdelę į vieną iš mažesnių skylių, atsikrenkštė ir ištarė burtažodį:
   - Remurum.
   Skylutė tuoj pat užsitraukė ir rudaplaukis laimingas atsiduso. Taip vieną po vienos ir taisė skyles, galui pasilikęs didžiausią. Nors burtažodį ištarė jau kone šimtą kartų, tačiau vistiek abejojo savo jėgomis. Mokslo metai eina į pabaigą, o šių kerų dar nesimokė, turbūt ir nesimokys. Vadinasi, remurum skirtas ne vienuolikmečiams. Gal ir sutaisė didžiąją dalį skirto sienos ploto, bet viduryje pūpsanti skylė neatrodė lengvai pasiduodanti. Na, gal pavyks. Oliveris atsitraukė ir tvirtai ištarė burtažodį. Kaip ir tikėtasi, nieko neįvyko. Rodos, jis jau galėjo girdėti iš Europos sklindančią pašaipos gaidelę. Po galais, susiimk!
   - Remurum! - nusipurtęs sušaukė.
   Ir didžiausioji skylė galiausiai pradingo, palikdama berniuką pasididžiavusį savimi. Nieko nelaukęs jis pasinaudojo wingardium leviosa kerais ir pakabino lentyną ant atstatytos sienos. Atsitraukęs šyptelėjo, grožėdamasis jo paties ir bendrakoledžės darbu. Jis, geriau pagalvojus, nebuvo didelis, tačiau Oliveriui tai vistiek jau buvo pasiekimas.
   - Okay, baigiau. Tu gal kažką grindims radai?

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #38 Prieš 5 metus »
Tvarkytis, nors ir padedant magijos, nebuvo toks lengvas darbas. Šešiolikmetė netruko sušilti. Tačiau apsiaustas jau buvo purvinas, o drabužiai po apsiaustu dar švarūs ir neapdulkėję. Į dar švarų rankovės pamušalą nusivalė veidą, kiek nustebino tai, kad ir pats veidas, nors net nespėjo įkišto nosies į patį netvarkos visų.
Kuo daugiau valė, tuo daugiau stebėjosi, ko buvo galima rasti šioje betvarkėje. Rodos prieš išsprogdinant kabinetą čia buvo daiktų, kuriems įprastą dieną nuodų ir vaistų kabinete nebūtų vietos. Klarė rado apgriaužtą siūlų kamuolį su keliomis adatomis. Violetinės spalvos siūlas buvo įmirkęs neaiškios spalvos skystyje. Todėl kaip ir stiklų duženas, Klarė nusprendė jį išnaikinti. Neatrodė kam labai reikalingas. Nors sutrūkimus galėjo "sutaisyti" ir dėmes galėjo pabandyti išvalyti, tačiau nesiruošė vargintis dėl nieko.
Daugybę mažų sutaisytų daiktų jau buvo pasidėjusi šalia savęs, kai pagaliau įžengė į plotelį, atsargiai perkeldama kojas. Atstumas tarp vienos ir kitos pėdos nebuvo itin patogus, tačiau iš tolėliau jau nebegalėjo įžiūrėti viso šlamšto, kurį reikėjo sutvarkyti. Tarp daiktų viduryje rado visai padorų katiliuką. Nebuvo skilęs, tik matyt koks mokinys žiebė šonan, kai nepavyko ramybės eliksyras. Arba ne tik mokinys. Kito gal nebūtų taisiusi, bet šis atrodė visai smagus ir nelabai pažeistas, tad buvo verta pabandyti. Katile buvo likę neaiškaus skysčio. Nenorėjo liesti be pirštinių, o jas paliko ant jau sutaisytos kėdės.
- Accio pirštines, - tarė, ir jos atskriejus užsitempė ant rankų. Taip bus tikra, jog skystis bent trumpam nepažeis rankų. O jei pažeis pirštines, tai bent pamatyti spės, rankos liks sveikos. - Scourgify, - pratarė, vartydama katiliuką rankose ir švarindama braukė palei kraštus lazdele. - Reparo. -  Ir katiliukas gal atrodė ne kaip naujas, tačiau padorus eliksyrų karalystės gyventojas.
Matė kažką iš mokinių tolumoje valant įprastais žiobarams būdais. Bet taip buvo smagiau. Namuose mama neleisdavo naudoti magijos. O indaplovės namuose neturėjo. Todėl krūvas indų, o jau nekalbant apie namą kaime turėjo valyti ir plauti rankomis. Smagu buvo tik nurodinėti ir nešveisti iki tol, kol paskaus rankos.
Skilusia lenta ant žemės gulėjo stalas. Kojos atrodė kaip užsispyrę ožiukai. Tvirtai rėmėsi į žemę ir net nesiruošė keltis. Visai kaip jos jaunesni brolis su sese. Dvyniams visada prireikdavo to paties žaislo ir kildavo muštynės. Eliksyrų pamoka šiandien buvo išties netipiška. Rodos tvarkytis turėjome mokėti iš pirmųjų metų kerėjime, o išnaikinti to ko nereikia - transfigūracijoje. Bet Klarė manė, kad suprato, kodėl mokiniai turėjo mokėti tvarkytis. Esmė buvo ne pačiam tvarkos, kaip dalyko palaikyme. Tačiau žinojime ar greičiau suvokime, ką galima liesti, ko liesti nereikėtų, ir ko taisyti nederėtų.
Praėjo daug laiko. Kiek, Grifų Gūžtos atstovė negalėjo pasakyti, mat tvarkydamasi nestebėjo laikrodžio. Bet daugiau, nei pusė betvarkės jau buvo sutvarkyta. Liko maždaug trečdalis. Ir daugiausia tai buvo mažos šiukšlės, kurias kerais sušlavusi norėjo tiesiog išnaikinti.
Pasirodo tarp lūžusių baldų galėjai rasti ne tik stalus, suolus ir kėdes. Šeštakursei pateko ir sena komoda subyrėjusiais varžtais. Matyt joje buvo laikomi ingredientai ar kas panašaus. Tačiau būtent tokios nebuvo mačiusi. Norėdama sutaisyti, bandė suprasti, kur kurią lentyną padėti. Tokio sudėtingo baldo vien paprastais kerais nesurinksi.
Iki šiol ilgaplaukei sekėsi labai gerai. Pernelyg gerai. Tai suprato tik tada, kai paslydo ant kažko, kas vis dar besivoliojo ant žemės. Klarės nemalonumui, ji krito ant vis dar iš detalių dėliojamos lentynos. Galvą perverė šaižus skausmas ir kita momentą grifiukė jau bandė keltis nuo grindų. Smarkiai susidaužė šoną ant kurio ir nukrito. Žinojo, rytoj tikrai skaudės. Bet pagrindinis skausmas tvinkčiojo galvoje. Pakėlusi kelias numestas knygas - vadovėlius, ant stalo, pajautė šiltą srovelę, braukiančią per kaktą ir kutenenčią antakį. Nešvarių rankų nenorėjo dėti prie kaktos. Jau žinojo, kad ten žiojėjo žaizda.
- Profesoriau, - balse galėjai justi kaltę. Šeštakursė labai nemėgo tokių situacijų, bet nuolat į jas papuldavo. - Ar čia kur nors yra veidrodis, man reiktų pasižiūrėti. - Atkreipusi dėmesį parodė ranka į kaktą. Prikišusi ranką pakankamai arti užčiuopė metalo gabalą, lengvai atpažino skausmo kaltininką. Šešiolikmetės kaktoje styrojo tikrų tikriausias medvaržtis. Iš spintelės, kurią taisė. Dabar jau klius. Bus vadinama vienaragiu visą gyvenimą.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Suzu Nakashima

  • V kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #39 Prieš 5 metus »
Vaikis apsidairė aplink klasę, kuri pagaliau ją priminė. Kaip dabar turėtų iš jos išeiti jis nelabai nutuokė, kadangi sienos buvo sutvarkytos. O jis norėjo nueiti ir pasiimti bent šluostę, kad viską čia išvalytų. Pasigirdo atodūsis, berniukas patraukė link sienos ant kurios turėjo būti lentyna. Turėjo, bet ten buvo tik pasvirusi lenta, apačioje dar viena, perlūžusi, o šalia visko sudužusių buteliukų šukės.
Suzu suvokė, kad kiekvieno buteliuko jis netaisys, tad vėl atsivertė knygą. Juk turi būti toks burtažodis... Tikėdamasis atrasti kažką, su kuo galės sutvarkyti šią vietą, vaikis pravartė pusę knygos permesdamas akimis kiekvieną eilutę, kiekvieną įtartiną burtažodį, o tokių buvo daug, tad ir prie tos sutriušusios knygos jis praleido daug laiko. Bet nerado nieko tinkamo, atsidusęs jis numetė knygą ant žemės, tiesiai ant tų permatomų buteliuko šukių. Suzu apsidairė ir nugurkė burnoje susikaupusias seiles. Jo dar laukė stalai su kėdėmis, o jis knygą numetė ant šukių prie kurių bijojo labai arti prieiti. Gerai, kad bent ne burtų lazdelę, tada išvis blogai būtų, nors... Nors nebūtų, galbūt taip jis galėtų pasiteisinti, kodėl nepabaigė visko sutvarkyti, bet tiek tos.
Atsitraukęs kiek atgal vaikis atsipalaidavo ir su tuo pačiu burtažodžiu, kuriuo laidėsi visą šią pamoką sutvarkė tą nelemtą lentyną. Atėjo eilė toms šukėms, ką su jomis daryti jis ne per puikiausiai nutuokė, o tada... Suzu atsiminė dar vienus kerus, su kuriais jam net nereikėjo trauktis iš klasės.
-Accio šluotą!,-džiaugsmingai sušukęs vaikis laukė, kol pas jį atskris ta reikalinga šluota, bet ji to nepadarė. Taigi eilinį sykį jam teko kartoti tą patį burtažodį nežinia kiek kartų, kol pagaliau įvyko tai, ko jis norėjo ir rankoje laikė seną šluotą. Turbūt geriau nebūna, kad su burtažodžiu vietoj geros, normalios, šluotos tu gauni kažkokia seną aptrūnijusią. Suniurzgėjęs Suzu pabandė išsikviesti ir šiukšlių dėžę, aišku, tam irgi prireikė laiko, o kai pagaliau gavo abu daiktus jis atsargiai ėmė šluoti buteliukų šukes.
Sušlavęs daugelį šukių ir pagaliau priėjęs prie numestos knygos jis ją pakėlė. Viršelyje buvo įstrigusios kelios šukės, o pravertus puslapius matėsi, kad tos šukės sulindo į knygą ir sugadino jos lapus.
-Eh...-šiek tiek nuliūdęs jis atsargiai ištraukė šukes iš knygos ir ją padėjo ant lentynos, mat manė, kad jau nebepanaudos jos.
Pabaigęs rinkti šukes ir sumetęs visas į šiukšlių dėžę berniukas pasirąžė, jam darėsi nuobodu ir jis pavargo. Bet liko dar suolai ir... O taip, sienos bei tie kontūrai nuo keisto ir smirdančio skysčio. Priėjęs pažiūrėti, ar netyčia jie neišnyko, grifiukas nusivylė, nes kontūrai nors ir ne tokie ryškus, bet vis dar ten buvo.
Suzu sutvarkė suolus, nors tam prireikė pastangų, o ir suolai neatrodė puikiai. Jie buvo akivaizdžiai seni, aišku, to reparo burtažodis nepakeis... Tada vaikis patraukė link tų dėmių ant sienos, išsikvietė šlapią skudurą ir be jokios baimės ėmė viską valyti. Turbūt jam pasisekė, kad, kad ir kas ten buvo, jo rankos liko sveikos, nenudegintos rūgšties. Tą patį berniukas padarė ir su nuo skysčio likusiais kontūrais.
Ir viskas, jo darbas šioje klasėje, kad ir su dideliu stresu, buvo baigtas.
kuso kurae

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Trečia NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #40 Prieš 5 metus »
   Po visą didžiulę ir tamsią, pavojingai atrodančią (toks vaizdas nieko ir neklaidino) sklido įvairiausi garsai. Sorenas tykino visur tyčia nenaudodamas šviesos magijos, kad netrikdytų mokinių - buvo pastebėjęs, kad suvokimas, jog profesorius juos stebi, mokinius neįtikėtinai greitai išblaško.
   Kažin, kam dabar buvo pavojingiau gyventi - bandantiems susitvarkyti su griuvėsiais moksleiviams, ar Sorenui, išsisukančiam jau nuo trečio krintančio ant galvos lubų akmens. Kažkas kažkada kažką panašaus buvo sakęs - tų vampyrų jau tiek priviso, kad ir akmeniui nebėra kur nukristi. Reikia retinti kaip morkas ar burokėlius. Kur tie vampyrų medžiotojai, kai jų taip reikia?
   Nors visai čia nereikia. Vienas vampyras tūkstančio su viršum kvadratinių metrų plote galgi nėra taip jau pavojingai daug, hm? O juolab, tame plote buvo ir šio to pavojingesnio už vampyrus. Bent jai sąlyginai. Visgi moksleivisi su tais pavojais tvarkėsi visai neblogai.
   Sorenas perlipo raudoną juostelę, skiriančią vieno grifo plotelį nuo dviejų klastuolių merginų. Visgi ne visi moksleiviai paklausė jo patarimo ir dirbo dviese - arogancija, drąsa, ėjimas prieš srovę ir tvarką - tam priežasčių, matyt, buvo nemažai. Visgi galbūt dažniausia buvo savo jėgų pervertinimas, mat profesorius pamatė net du pirmakursius, kurie pasišovė griuvėsius įveikti vieni. Beje, abudu buvo grifai. Šis faktas privertė Soreną tyliai atsidusti. Jo laikais šitaip nebuvo, oi ne... Keista, kad, rodos, viskas pasikeitė tik per metus, kol jis buvo išvykęs. Ne per pastaruosius, o anksčiau. Juk jis Hogvartsą palieka jau tikrai ne pirmą kartą.
  ,,Kada nors bus ir paskutinis..." - pamintijo sau tyliai. Nostalgiškai nužvelgė išbyrėjusių plytų sienas, duobes grindyse ir išdužusius žibintus ant lubų. Susimąstęs akimis permetė ir bemaž kiekvieną mokinį - o bemaž visi buvo subedę akis į knygas arba mojavo lazdelėmis itin susikaupusiais veidais. Buvo girdėjęs, kad jam laikas į pensiją, buvo girdėjęs, kad jau yra besistebinčių dėl beveik nesikeičiančios jo išvaizdos... Kada nors ateis ir jam laikas palikti šią mokyklą. Tik gal dar ne šiemet. Gal dar ne laikas...
   Kai profesorius peržvelgė dar vieno geltonu kaklaraiščiu besismaugiančio vaikio darbą, ausį vėl patraukė šūksnis. Profesorius kiek paspartino žingsnį ir atsidūrė dar vienos grifės plotelyje. Iš pradžių apsidairė sau po kojomis ir nusistebėjo, kaip neblogai viskas sutvarkyta ir ko gi dar gali reikėti moksleivei. Priėjęs arčiau pamatė didžiulį medvaržtį, styrantį jos kaktoje it pas Frankenšteiną. Nervingai nusišypsojo, žvilgtelėjo į laikrodį.
   - Pamoka baigta, galite palikti savuosius plotus! - garsiai paskelbė jis. - Panele Karter, o mudviems teks žygiuoti į ligoninę...
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.