[Sorenas von Sjuardas]

   - Nu, ką, eisim pas ūkvedį, - su giedra nuotaika veide pasakė Sorenas. Ant lentynos tupintis voras niūriai kilstelėjo visas savo akutes aukštyn į šeimininką ir nepatikliai sumirksėjo. - Kiek žinau, jis kaupia viską, kas įmanoma, tad ir senų bei nereikalingų suolų turės per akis. Pabandysim padėti atsikratyti jam viso to šlamšto.

   Ant atvirų durų buvo užkabinta didelė balta lentelė su raudonu užrašu ,,atsargiai". O pačioje klasėje... Sunku būtų pasakyti, kas nutiko klasėje. Joje buvo praktiškai nelikę nei sienų, nei grindų. Na, tik ant lubų kabėjo įprastiniai žibintai, nors ir tie patys apdužę. Vietomis suskaldytos į gabalus sienos buvo nutaškytos įvairiaspalviais skysčiais, įvairaus gylio duobėse (kai kurių gylis siekė Sorenui iki juosmens, tai būtų metras su trupučiu) mėtėsi plytų ir stiklų duženos. Ko gero, linksmiausia buvo tai, kad šalia jų buvo pilna ir apdegusių ir sulaužytų medžio nuolaužų, kurios akivaizdžiai kažkada, galbūt dar vakar, tarnavo kaip mokykliniai suolai. Beveik nepaliesta buvo tik priekinė klasės dalis su profesoriaus rašomuoju stalu, sieniniu laikrodžiu bei durimis į ingredientų sandėliuką. Beje, vėliau akylesnieji moksleiviai, atsitokėję po išgąsčio pamačius tokią klasę, galėjo pastebėti, kad išsprogdintasis plotas buvo kur kas didesnis, negu buvo klasė. Ir iš tiesų, dabartinis tariamos klasės plotas prilygo dešimčiai ar daugiau buvusios eliksyrų klasės plotų. Šie plotai buvo atskirti raudonomis juostelėmis, užraišiotomis ant pagaliukų, susmaigstytų įsivaizduojamuose klasių kampuose ir sudarė atskirus plotelius. Jau žiūrint į šį vaizdą buvo galima pradėti įtarinėti, kas laukia moksleivių.
   - Labas rytas, - Sorenas pasitiko mokinius su įprastine nežymia šypsena. - Būkite atsargūs, žiūrėkite, kur dedate kojas... - įspėjo jis. - Iškart išsitraukite lazdeles - jos padės geriau apšviesti klasę, mat dalis mūsų lempų irgi netyčia buvo sunaikintos.
   Von Sjuardas atsargiai paėjėjo arčiau savo stalo, ant kurio buvo palikęs lazdelę ir su burtažodžiu Lumos nusiuntė kelis šviesos burbulus link pirmakursių. Švieselės ir liko kaboti beveik tiesiai virš jų galvų.
   - Šiandienos pamoka praktiškai be teorijos. Galite nuo mano stalo pasiimti po knygą arba išsitraukti kerėjimo vadovėlius, praktikuosimės, kaip susitvarkyti savo darbo kambarį, klasę ar namus, jeigu verdant eliksyrą netyčia įvyktų nelaimė. Pabandysite sutaisyti sienas, grindis, lubas, suolus... Trumpai tariant - mokysitės likviduoti gana didelės nesėkmės padarinius. Beje, dirbti turėtumėte po du. Kiekvienai porai bus skirtas vienas klasės plotas, pažymėtas ir nuo kitų atskirtas raudonomis juostelėmis.
   Sorenas patylėjo, o tuomet dar šį tą prisiminęs prabilo:
   - Beje, būkite atsargūs. Išsprogdinti pastatai paprastai nebūna tvirti, gali trupėti ne tik smulkesniais, bet ir gan dideliais mūro gabalais. O kai kur ant sienų dar gali būti, jog bus išlikę pavojingų skysčių. Būkite ir atidūs. Knygoje susiraskite ir naudokite burtažodžius, kurie daiktus surenka, sutaiso, nuvalo paviršius, panaikina juos ir panašiai. Jei susižeisite, priešnuodžių arba vaistų rasite sandėliuke, aišku, ieškoti teks patiems. Sėkmės, o jeigu kažko prireiks - pakvieskite mane.

((Tataigis, užduotis, manau, aiški. Susirandat porininką, arba jei labai norit, nesusirandat ir laisvą plotą bei gaunat jį sutvarkyt. Jūs galite matyti keistus vaizdus, užuosti keistus kvapus, ne viskas turi pavykti, bet jūsų personažai turėtų siekti atkurti klasės vaizdą, nors turi tik varganus šipulius - užgriuvusius, subyrėjusius, apdegusius. Galite susižeisti ar į ką nors nusideginti. Nepamirškite, kad visur čia gana tamsu ir reikės lazdelių šviesos... Burtažodžius naudokite tiek realius, tokius, kaip reparo ir pnš., tiek galite išgalvoti (tokius personažai susiras knygose). Būkite originalūs, turite parašyti kiekvienas po 3 postus. Sėkmės.
Pamoka turėtų tęstis iki liepos pabaigos ir, jeigu man leis laikas, dar kelias rugpjūčio dienas... Atsiprašau, kad negaliu to užtikrinti, bet rugpjūtį kelioms savaitėms išvykstu, todėl nežinau, kiek galėsiu laikyti pamoką. Teorijos greičiausiai nebebus.

Beje, šioje pamokoje karts nuo karto peržvelkite savo postus, nes po jais galiu palikti papildomų užduočių, apie kurias informaciją rasite informacijos lentoje. ))

[kablelis]

Stevie ne itin laiminga žingsniavo nuodų ir vaistų kabineto link. Nors šiais metais pamokos gerokai įdomesnės, vis dėlto ta nenormali mamos meilė šitam dalykui mergaitei taip ir liko nesuprantama. Tačiau grifiukė stengėsi gerai lankyti pamokas, tad sliūkino ir šios pamokos linkui. Atidariusi klasės duris Stevie nustėro: klasė atrodė taip, tarsi čia būtų ką tik pasibaigęs karas. Antrakursė susimąstė, ar čia pataikė. Tačiau ji pamatė profesorių ir kiek klausiamu tonu ištarė:
- Labas rytas?
Ką gi, panašu, kad čia. Bet kas čia įvyko? Tai mergaitei nedavė ramybės. Atrodo taip, tarsi aš būčiau jau išvirusi kokį sprogstamąjį eliksyrą pagalvojo Stevie ir suprato, kad gal nėra taip jau ir smagu ką nors sprogdinti. Tačiau reikia tą daryti su protu. Ar profesorius prisidirbo ir mes turėsime viską sutvarkyti? Jeigu taip, tai aš jau noriu eiti iš čia samprotavo antrakursė.
- Lumos, - ištarė dvylikametė, kai suprato, kad vis dėlto tiesiog žingsniuoti yra per tamsu, be to, ant grindų buvo pilna kažkokio šlamšto. Stevie įsitaisė netoli sienos - ar to, kas buvo iš jos likę. Ji buvo pavargusi, tad labai norėjo atsisėsti. Deja šioje klasėje to padaryti buvo tiesiog neįmanoma.
Antrakursė klausė profesoriaus ir pagalvojo, kad buvo teisi. Taip, profesorius prisivirė košės, o mokiniai turės ją srėbti... Išgirdusią, kad reikės dirbti poromis, mergaitę apėmė dvejopi jausmai: viena vertus, visai smagu, kai gali dirbdamas pabendrauti, tačiau šitam jovale dar ieškoti bent kiek pažįstamo veido? Na jau ne. Stevie nutarė palaukti, kol kas nors teiksis ateiti iki jos. Tikiuosi, kad kas nors ateis pagalvojo mergaitė, tačiau pati kur nors be reikalo judėti ji nė neketino.

[Matthew Turner]

Ką gi, chemija tai chemija mąstė Matthew, eidamas link nuodų ir vaistų kabineto. Nors mokslo metai pamažu krypo link pabaigos, Matthew vis dar buvo tas žiobariškas berniukas, kuriam magija yra sunkiai suprantamas dalykas. Todėl nekeista, kas šią pamoką jis vadino tuo vardu, kuriuo panašus dalykas yra vadinamas žiobarų pasaulyje.
Prieš Matthew į klasę įėjusi mergaitė užtrenkė duris tiesiai šiam prieš nosį. Ačiū, tu labai maloni pagalvojo pirmakursis, nė nesusimąstęs, kad toji mergaitė pakaušyje akių neturi. Atidaręs duris Matthew staigiai sustojo, tarsi į sieną būtų atsitrenkęs. Visų pirma, ta pati mergaitė užtvėrė kelią.
- Kas per?..
Kiek berniukas galėjo matyti, klasė buvo visiškai nusiaubta. Ar čia klastuoliai pasidarbavo? pagalvojo Matthew, pikdžiugiškai svajodamas apie tai, kaip kas nors užsidirbs arešto. Bet jų jovalo aš tikrai netvarkysiu. Aš nesu tarnas.
Vis dėlto kai profesorius pristatinėjo užduotį, Matthew gavo nusivilti: viskas buvo padaryta tyčia, tad ir arešto niekas negaus. Bet vis tiek aš ne tarnas! Kodėl aš turiu kažką valyti. Jeigu kas nors tokio atsitiktų, kažin ar aš išgyvenčiau. Juk čia labai tikėtinai kas nors sprogo. O jeigu aš neišgyvenčiau, man neberūpėtų. O jeigu sprogo kas nors kitas, kodėl būtinai aš turiu tai tvarkyti? mąstė Matthew. Iš pradžių pirmakursis apsidžiaugė, kad galės dirbti poromis. Susirasiu kokią tylią mergiūkštę, galės dirbti, o aš tik pažiūrėsiu mąstė grifiukas. Tačiau mokiniai pamažu rado sau poras, o Matthew vis dar buvo vienas. Jis nelabai norėjo trauktis nuo šviesos rutulio, kurį buvo išbūręs profesorius, tad ir negalėjo aktyviai ieškoti porininko ar, tiksliau, porininkės. Todėl galiausiai grifiukas nutarė, kad geriau dirbs vienas. Dirbs? Ko gero, labiau apsimes, kad dirbs.
Matthew šiaip ne taip atėjo iki mokytojo stalo ir pasiėmė vadovėlį. Ir kokiu man būdu dabar ir skaityti knygą, ir burti, kai net negaliu pasidėti knygos? pasipiktino Matthew. Jis apsižvalgė ir netoliese pamatė lyg ir šiek tiek mažėlesnį raudona juostele atskirtą plotą. Berniukas patraukė link jo, kokius tris kartus užkliuvo už kažko neaiškaus, tačiau galiausiai pasiekė išsirinktąjį plotą. Matthew giliai atsiduso ir prieš dirbdamas nutarė šiek tiek pailsėti.

[Oliver Van Ray]

   Vos pamatęs praviras klasės duris su užrašu ,,Atsargiai'', mokinys suprato, kad kažkas ne taip. O dar tas siaubingas dvokas... Net neapsakytum kvapo, sklindančio iš nuodų ir vaistų kabineto. Tarsi viskas susimaišė su viskuo ir gavosi tikra bjaurastis. Užsikimšęs nosį pirmakursis lėtai ėmė artintis prie durų, tarsi tikėdamasis, kad kažkas bet kurią sekundę sprogs tiesiai prieš jį. Kodėl man atrodo, kad čia ateiti buvo bloga idėja? Įsmukęs į prieblandoje tvyrantį kabinetą Oliveris net žioptelėjo, visai užmiršęs netoliese stovintį profesorių. Akimirką net pagalvojo, kad susimaišė ir atėjo visai ne ton vieton. Kadaise buvusi gan tvarkinga klasė dabar buvo... net nepanaši į vieną. Ir gerokai didesnė? Tarsi pamiršęs, kad atėjo į pamoką, klastuolis ėmė lįsti gilyn į kambarį, atsargiai perlipdamas kiekvieną akmenį, plytą, stiklą, medžio nuolaužą,  duobę, keistai švytinčio skysčio balutę ir dar velnias žino ką. Nejaugi nuostabusis nuodų ir vaistų profesorius ne taip sumaišė kokį eliksyrą? O gal specialiai išsprogdino daugiau nei pusę klasės? Rudaplaukis po truputį atsikimšo nosį, jau beveik pripratęs prie dvoko. Kuo giliau ėjo, tuo labiau nieko nesimatė, tad pasekęs kelių kitų mokinių pavyzdžiu ištarė lumos ir jo lazdelės gale tuoj pat įsižiebė šviesa. Kur kas geriau. Berniukas ėmė apžiūrinėti kažkokias raudonas juosteles, o paskui pritūpė, norėdamas iš arčiau pamatyti vieną iš šviečiančio skysčio balučių. Kiek paspoksojęs mokinys pagriebė netoliese gulintį akmenuką ir įmetė jį į išsipylusį žydrą eliksyrą. Tas ėmė šnypšti, o akmuo ištirpo tiesiai vienuolikmečiui prieš akis. Aha, šito skysčio geriau neliesiu. Kaip ir visų likusių. Pasigirdus profesoriaus balsui, Oliveris atsistojo ir taip pat lėtai bei atsargiai grįžo į klasės priekį. Kaip tik tuomet trys šviesos burbuliukai nuskriejo virš jo galvos ir pakibo virš kitų trijų pirmakursių galvų.
Na, žinoma, ir vėl jokios teorijos. Cha, na kaip gi kitaip. Kam ji reikalinga, juk vistiek visi mielai persiskaito vadovėlius patys ir visko išmoksta patys. Žinoma. Išgirdęs pamokos užduotį klastuolis tik pavartė akis. Kaip niekad gyvenime nieko nesitvarkiusiam praktika atrodė gan sunki ir - svarbiausia - nuobodi. Bent jau požemyje šalta ir tamsu - atsiduso, bandydamas guosti save. Priėjęs dar arčiau prie mokytojo stalo pagriebė knygą senu viršeliu ir atsitraukęs tolėliau ėmė sklaidyti.
Galiausiai nuodų ir vaistų profesorius baigė savo monologą ir mokiniai ėmė ieškotis sau porininkų. Kaip ir visad, Oliveris liko stovėti nuošaly, laukdamas, kol kažkas prieis.

[Lukas Dubajus]

Lukas kėlėsi labai sunkiai, nerangiai ir nevikriai. Nuobodžioji pamoka. Bet teks atkęsti, kad sulaukčiau geresnės dienos dalies. Iš lėto, mieguistas ir visas pervargęs klastuolis pėdino link Nuodų ir vaistų kabineto. Nuobodžiausia pamoka pasaulyje. Bet bent ne nuobodžiausias dalykas. Toks ir pliusas iš šitos pamokos. Atidaręs duris baisiausiai nustebo. Visas kabinetas buvo išsprogdintas. Kodėl jis susprogęs? Negi kažkas padavė profesoriui ne tą ingredientą. Bet mūsų profesorius kiek žinau dirbą vienas. Na keistai čia. Jei reiks sutvarkyti kabinetą net nesiruošiu to daryti. Nors gal ir reiktų. Na kaip padarysiu taip bus gerai. Išgirdęs, kad teorijos nebus, o praktika kabineto tvarkymas. Jau niekas nebeduoda teorijos. Tik paskaityk ir parašyk. Kai profesorius išaiškino ką reikės daryti pasitvirtino vaikino nuojauta. Dėl to jis atsistojo viduryje kabineto ir laukė kol prie jo kažkas prieis.

[Morisas Banoveris]

Atsikelti penktą ryte Morisui jau tapo paprasta kaip du kart du. Klastuolis atsikėlęs anksti stebėdavo magiškųjų gyvūnų pėdsakus ir jei pavyksta pastebėti pačius magiškuosius gyvūnus. Nuostabu. Kaip tai nuostabu. Nuostabios dvi valandos. O dabar pamokos. Liūdna, bet vėliau po pamokų bus galima išeiti į lauką ir toliau stebėti. Žingsniuodamas šaltais, lediniais, kai kur ledu padengtais kolidoriais kurie nebuvo arba beveik nebuvo šildomi vaikinas nelabai šalo nuo šalčio. Kartais sulėtindamas, kartais pagreitindamas žingsnį traukė vis arčiau Nuodų ir vaistų kabineto. Pravėręs duris nepastebėjo kokia čia netvarka. Bet vos neįlipęs į eleksyro balą pamatė, kad kabinetas susprogdintas. Negi profesorius nemoka susitvarkyti kabineto? Negi yra taip sunku? Jei jau susprogdino klasę tai turėtų ir pats ją susitvarkyti. O kabineto priekis net nesusprogdintas keistokas čia sprogimas. Išklausęs praktiką apsidžiaugė, kad nebus teorijos ir ėmė dairytis porininko kol galų gale pastebėjo Luką. Tad tik priėjo prie jo ir paklausė:
 -Sveikas, gal norėtum dirbti kartu?

[Elride Endlercat]

Priėjus prie durų Elridės akys išsiplėtė. Ji atsargiai atidarė duris, bet bijojo žengti per jas. Išsitraukusi lazdelę su šiokia tokia baimė ji įėjo į vidų ir nežinodama, ką turėtų manyti ėmė dairytis aplink. Aišku, šviesos trūko, trūko suolų... Trūko klasės. Grifė nesigaudydama tik atsiduso, nes jai jau dabar ėmė nepatikti dar net neprasidėjusi pamoka.
-Lumos,-susiprotėjusi, kad šviesos prireiks, kad nesusižeistu ištarė ši.  Žaliaakei nelabai rūpėjo, kas nutiko klasėj, nes, jos manymu, ir taip buvo aišku. Ko tik profesoriai neprisigalvoja, kad vaikai dirbtų... Nors ji nelabai suvokė, ką tokioje klasėje būtų galima veikti su eliksyrais. O ir ta klasė... Merginai atrodė, kad ji kažkaip per miegus bandė čia eliksyrą išvirti, nes kabinetas tikrai atrodė tragiškai. Paauglė net nelabai suvokė, kaip galima sugebėt tiek daug išsprogdinti... Nors ji nebuvo tikra, kad tai išsprogdinta.
Klausydamasi, ką sako profesorius Elridė tik vartė akis. Lyg neaišku, kad čia nesaugu ir kad reikia šviesos... O ir išklausiusi, ką turės daryti mergina laiminga neliko. Per tokią pamoką naudotis burtų lazdelėmis? Tai nebuvo tokia tragedija, kadangi burtų ji nebijojo, bet grifė tikėjosi kažko kito. Tikėjosi, kad galimės pažaist kokį karą tokiuose laukuose... O ir dar, reikės dirbti dviese, kas jai nelabai patiko. Niūrai nužvelgusi visus ji lėtai, žiūrėdama po kojomis, patraukė link žmogučio, kuris jai atrodė tinkamiausias darbui. Ne pokalbiams ar kažkam kitam, o darbui, nors čia turbūt tokių vaikų nebuvo... Bet ji vis tiek artinosi prie jos, grifei nerūpėjo, ar ji norės su ja dirbti, ar ne, nes jei nenorės... Ji vis tiek privalės dirbti su kažkuo.
-Sveika,-gražiai nusišypsojusi pasisveikino Elridė, kad ir kaip neturėjo tam nuotaikos.-Taigi, kadangi reikia dirbti po du gal norėtum su manimi?-taip paklaususi mergaitė laukė, kol ši sutiks, mat ji buvo tvirta, kad grifė neturi kur dėtis ir tuo metu apsidairė.

[Europa Ziegler]

    Visas koridorius skendėjo smarvėje, panašu, atkeliaujančioje ne iš ko kito, bet iš nuodų ir vaistų kabineto. Tokią prielaidą Europa sugalvojo todėl, mat kuo arčiau kabineto slinko, tuo kvapas stiprėjo. Ir mergaitė neklydo. Net prie durų buvusi iškaba skelbė apie pavojų. Sekundėlę jau buvo pasiruošusi grįžti į Klastūnyno bendrąjį kambarį, juk jei atsargiai, tai atsargiai, taip? Deja, negrįžo ir dėl to įžengusi į kabinetą pasigailėjo. Jame nebebuvo nieko: nei normalių grindų, nei normalių sienų, aplink laidėsi įvairiausios medžių skeveldros, stiklo gabalai ir gabalėliai, neaiškios balos telkšojo viduryje klasės. Panašu, kažkam nepasisekė...
    Giliau, į klasės galą, baltapūkė eiti nesiruošė, tik stovėjo sukišusi nosį į klastuolišką šaliką, kad aitrus ir, rodos, iš kojų verčiantis kvapas nedirgintų uoslės receptorių. Tiesa, tik dabar suprato, kad pamiršo pasisveikinti, bet gal jau kiek per vėlu? Tikriausiai būtų labai keista,- pamintijo Klastūnyno globotinė ir atsiduso.
    Išgirdusi pamokos užduotį, baltaplaukė pavartė savo pilkas akis. To betrūko... Gal mes dabar kokie vergai? Ar tik senasis profesorėlis nebus pats prisiviręs košės, o dabar nebežinojo, kaip išsisukti, todėl davė tokią kvailą užduotį mokiniams? Gal nebūtų taip sunku išsliūkinti iš kabineto? Aplink tamsu, o ir profesorius von Sjuardas kažin ar atkreipė savo dėmesį į antrakursę, mat ši juk nepasisveikino. Būtų taip ir padariusi, jei ne vieniša švieselė kiek tolėliau nuo durų. Europėlė galėjo prisiekti, kad tą mėlyna šviesa apšviestą veidelį ne kartą matė bendrajame Klastūnyno kambaryje.
-Sveikas,- maloniai šyptelėjo, nors nė nebuvo tikra, jog bernužėlis tai matė,- gal galėtume dirbti kartu? Juk burtažodžių pagalba neturėtų būti labai sunku sutvarkyti šitą jovalą? Tik, eee, bėda tame, kad aš ne itin dažnai lankausi nuodų ir vaistų pamokoje, tai, na, sunkiai prisimenu, kaip jis atrodė,- liūdnai šyptelėjo Klastūnyno globotinė.

[Lukas Dubajus]

Morisui pasiūlius dirbti drauge Lukas nedvejodamas sutiko:
 -Sveikas. Galime dirbti drauge. Gal einam į tą kabinetą kur arčiau kampo?
Klastuolis patraukė link kabineto kampo kuris buvo virtęs į dar daugiau kabinetų. Priėjus arčiau vaikinas apsidairė ir tarė:
 -Tu sutvarkyk žibintus, grindis, o aš imsiuos stalų ir eleksyrų.
Priėjęs prie artimiausių lentų Lukas bandė prisiminti burtažodį kuris padėtų tai sutvarkyti. ,,Kai reikia burtažodžių tai jie nelenda į galvą, o kai jų nereikia tai net trukdo normaliai mąstyti. Na bet ką padarysi teks eiti prie profesoriaus stalo ir pasiimti Nuodų ir vaistų vadovėlį[/i]. Priėjęs prie stalo rado tik labai nusenusi ir apsitrynusi vadovėlį, nes visus geriausius išsirinko kiti mokiniai. Prisėdęs ant ne purvinos vietos ėmė sklaidyti vadovėlį. Šiek tiek pavertęs rado burtažodį kuris tiko prie Moriso darbo.
 -Ei!- pašaukė klastuolis Morisą. -Radau tau tinkantį burtažodį Zibka rašo, kad jis tinka grind... toliau nežinau kas parašyta, nes nustrynė žodžiai.
Pavartęs toliau rado ir savo darbui tinkančius burtažodžius. Tik nežinojo kaip juos tarti.

[Oliver Van Ray]

   Pirmakursis kilstelėjo savo galvą, o (kaip visad) nužvelgęs priėjusią mokinę nuo galvos iki kojų, pats nežymiai šyptelėjo.
   - Labas, galėtumėm. Tačiau ir aš ne tiek jau ir daug nuodų ir vaistų pamokas lankiau, - vėl išsprūdo mažas šypsnis. - Bet gal kartu kažkaip pavyks prisiminti kabineto išvaizdą. Juk neturėtų labai jau skirtis nuo kitų klasių, ar ne?
   Oliveris kiek nuleido lazdelę, susiprotėjęs, jog ji spigina bendrakoledžei tiesiai į akis.
   - Pamiršau prisistatyti: aš Oliveris. Tu? - pasislinko giliau į kabinetą tikėdamasis, kad mergaitė seks paskui. - Na... Visi plotai reikalauja gan daug atstatymo, bet šis, rodos, mažiausiai sugriautas. Tai, sakau, per daug nesivarginam ieškodami kitos vietos ir tiesiog pradedam tvarkyt šią.
   Klastuolis pakilnojo pečius ir truputį pagalvojęs pakartojo profesorių, lazdele ''pakabindamas'' švieselę virš jų galvų. Hmm, lengviau nei tikėjaus. Po to numetė kerėjimo vadovėlį ant dar nenuniokoto grindų plotelio ir tiesiog ėmė kvailai stovėti vietoje. Atrodė kaip užstrigęs robotas, nors iš tiesų galvojo, nuo ko pradėti. O gal vis gi reiktų vėl pakalbinti jo porininkę? Juk neblogai būtų susidraugauti, tuo labiau todėl, nes ji yra panašaus amžiaus ir iš to pačio koledžo.
Oliveris galiausiai atsisuko į mergaitę ir kiek netvirtai prabilo, slapčia sukinėdamas ant rankos esantį sidabrinį laikrodį, kuris dažnai padėdavo blaiviai mąstyti esant nervingoms situacijoms arba kai jam sunku susikaupti.
   - Ko gero, reiktų pasiskirstyti darbus. O kadangi tu vyresnė, tau ir palieku skirstymą, - mokinys žaismingai žybtelėjo akimis ir tūptelėjo šalia vadovėlio. - Aš, tuo tarpu, galiu paieškoti kokių reikalingų burtažodžių, kadangi pats beveik nieko nežinau.   

[Hope Džein Shilck]

Hope gana greitai susiruošė į pamoką. Susimetusi knygas į kiek krepšį primenančią rankinę, prieš veidrodį perbraukė ranka per blondiniškus plaukus. Pamačiusi, kad viskas yra būtent taip, kaip ji norėtų, klastuolė išskubėjo iš kambario. Prigriebusi laisvesne ranka juodą apvalios formos skrybėlę, dailiai užsidėjo ją ant blondiniškų plaukų. Apranga nebuvo labai tinkama pamokos užduočiai, bet ji dar to nežinojo. Tamsūs juodi marškinukai ir tamsios kelnės neturėjo didelio noro būti išpurvintais. Tokia klastuolė ir iškaukšėjo iš klastuolių kampelio į nuodų ir vaistų pamoką. Atidarius gana sunkias kabineto duris, mergaičiukę pasitiko dulkių gūsis.
Ne ne ne ne, tik ne dulkės - mintyse užprotestavo klastuolė ir nusičiaudėjo. Ir tik po to pamatė, kas yra viso to kaltininkas. Ogi stalai tikrai nešvytėjo švarumu. Dar giliau atsidusus Hope patraukė prie kitų draugų. Pasisveikinus su jais, taip pat ir linktelėjo profesoriui, taip leisdama suprasti, kad pareigą atliko - pasisveikino.
Profesoriui pradėjus aiškinti, kas laukia šios pamokos metu, prefektės veide didelės šypsenos neatsirado. Žinoma, ji apsidžiaugė, kad pasiimė užrašus, kur kaupė burtažodžius, kurie jai galėtų praversti. Tačiau pusė iš tų knygų, kuriuos ji taip sunkiai tempėsi čia buvo nereikalingos. Šį kartą klastuolė buvo pasiruošusi dailiai sėdėti suole ir pilstyti eleksyrus. Bet nieko panašaus nebuvo galima sulaukti.
Galiausiai, Hope Džein Shilck perbėgo akimis per visus klasėje esančius mokinius ir susimąstė ar užduotį norinti atlikti kažkuo kartu poroje, ar ketina susitvarkyti viena pati. Paskutinis variantas jai patiko daug labiau. Todėl kiek pametėjus į šoną daiktus, greitai susirado laisvesnė plotelį, kuriame nusprendė apsistoti.
Dulkės blondinukę vis erzino ir erzino. Todėl ji sau pažadėjo, kad čia viskas bus ne tik sutvarkyta, sutaisyta, bet ir išblizginta. Vieni galėtų pasakyti, kad tai gana pedantiško žmogaus bruožas, bet jie nežinojo, kad dulkės blondinukei kėlė alergiją. Ilgiau pabuvus aplinkoje, kur tiesiog buvo galima vien kvėpuoti dulkėmis, Hope akys pavirsdavo mini balionais, o ir parausdavo. Toks jau buvo mergaičiukės gyvenimas. Ir visai čia nieko pedantiško nebuvo galima surasti. Tai gyvenimas.

[Marcel Rufford]

Pirmakursis kaip ir visada ramiai ėjo į pamoką. Kadangi nesunkiai susidorojo su paskutinėmis pamokomis buvo nusiteikęs ir šiai pamokai.Todėl įėjęs į klasę kiek išsižiojo. Bet vis tiek patraukė į savo mėgiamą atokesnį kampelį, kur bandė susikoncentruoti į profesoriaus paskiriamą užduotį. Šioji jam pasirodė gana lengva, todėl nieko net nesvarstęs sutiko pats su savo mintimi, kad jis tikrai susidoros su visu tuo vienas pats. Todėl greitai akimis susirado laisvesnį kampelį ir atsistojo prie jo. Iš kelnių kišenės išsitraukė savo užrašų knygelę su visais burtažodžiais, kurią visai neseniai naudojo magijos istorijos pamokoje.
Sulaukęs, kada profesorius baigs viską pasakoti, klastuolis nieko nelaukęs pradėjo vartyti užrašų knygelės puslapius ir ieškoti reikiamų burtažodžių.

[Hope Džein Shilck]

Mergaitė pirmiausiai išsitraukė burtų lazdelę ir nusprendė susitvarkyti su dulkėmis. Blondinė pagalvojo, kad kuo labiau taisys daiktus, tuo labiau aplink dulkės.
Taigi susiradus reikiamą burtažodę, mergaitė ištaria jį garsiai:
- Impervius, - būtent šio burtažodžio dėka tikrasis daiktas turėjo pasidengti neperšlampama plėvelia, o dulkės likti jo viršuje.
- Pluviam , - ir būtent klastuolės kvadratuky pradėjo kiek lyti. Blondinukė palaukusi kelias minutes sustabdė lietų, - Meteolo recanto.
Po šio burtažodžio pirmakursė nė nenumanė, kokį burtažodį naudoti, kad visas tas skystis, kuris buvo ant žemės būtų sugertas. Todėl ši vėl pradėjo vartyti puslapius, kol surado būtent reikiamą žodelytį.
- Tergeo , - ir tiek vandens, tiek dulkių buvo kaip nebūta.
Hope net lengviau atsiduso, kadangi buvo galima vykdyti pagrindinį pamokos uždavinį - sutaisyti daiktus.

[Marcel Rufford]

Užrašų knygutėje susiradęs visus reikiamus burtažodžius, susidėliojo skirtukus ten, kur galėjo pastaruosius rasti.
Na ką, pradėsime - mintyse paragino pats save.
Priešais klastuolį buvo trys į pačius mažiausius gabalėlius susprogdinti suolai. Šalia jų buvo sudužęs buteliukas su eleksyrus. Iš to, koks buteliukas, berniukas nusprendė, kad tai sprogusis eleksyras, naudotas profesoriaus. Būtent nuo jo taisymo Marcel ir pradėjo.
Lazdelės galiuku nusitaikė į buteliuką ir suurmėjo labai gerai pažįstamą burtažodį:
- Reparo, - ir buteliuko šukelės kaip mat susidėliojo kaip reikiant. Kadangi buteliukas buvo jau sutvarkytas, klastuolis pabandė sugrąžinti visą eleksyrą atgal į stiklinį buteliuką. Burtažodį pirmakursis rado savo užrašuose ir pirmą kartą panaudojo, todėl nelabai buvo tikras, kad suveiks.
- Tergeo.
Su šia užduotimi Marcelis puikiai susitvarkė.

[Hope Džein Shilck]

Kadangi dulkės buvo pašalintos, mergaitė susirado tris skirtingus burtažodžius, kurie yra galimi panaudoti taisant daiktus. Akimis perbėgo per susprogdintus baldus ir priėjo išvados, kad tai trys skirtingi suolai. Todėl tai buvo puiki proga išbandyti visus tris rastus burtažodžius.
Lazdele nusitaikė į pirmąjį suolą ir papraščiausiai pamosavo lazdele tardama:
- Reparo, - šis dailiai susidėliojo ir susitaisė.
Šaunuolė, - save pagyrė pirmakursė.
- Dabar eilė antrąjam suolui , - sumurmėjo sau po nosimi ir tęsė darbą , - Episkey.
Šis burtažodis taip pat suveikė. Ir prieš Hope akis stūksėjo jau dveji sutaisyti suolai. Likus trečiąjam, klastuolė dar pasikuitė knygoje, kadangi norėjo įsitikinti, kad jos rastas trečias burtažodis tikrai tiks.
- Relashio, - vieną akimirką skrybėlė suabejojo savo pasirinkimu, bet kiek palaukusi, sulaukė norimo rezultato. Prieš ją stovėjo ir paskutinis sutaisytas baldas.
Super mergaičiukė, - vėl save pagyrė Hope. Kadangi viskas buvo kiek chaotiškai sustatyta. Todėl nusprendė sudėlioti tvarkingai į vieną eilutę.
- Winggardium leviosa, - visi pakilo, o su paskutiniu burtažodžiu nusileido , - Descendio.
Puikiai pasidarbavus suplojo rankomis ir pažvelgė į profesorių. Susitikus jų žvilgniams mergaitė linktelėjo leisdama jam suprasti, kad savo darbą šioji jau atliko.