[Lucy Lewins]

Lucy ramiai su šypsena įžengė į klasę ir giliai įkvėpė. Klasėje, kaip ir pirmąją pamoką, nebuvo suolų, bet jos viduryje stovėjo didžiulė metalinė, tamsiai žalsvos spalvos skrynia, užrakinta spyna. Mergina ramiausiai praėjo pro ją, nors jai praeinant joje kažkas pasigirdo, pasidėjo kelias knygas į lentyną ir įsitaisė savo kėdėje. Iki pamokos pradžios buvo nebe daug laiko, kadangi profesorė pagaliau atėjo ne per anksti, aišku, ir nepavėlavo. Lucy ramiausiai laukė, kol į klasę sugužės vaikų, ji žinojo, kad suolų nebuvimas nelabai jiems patiko, tačiau jai taip buvo patogiau, kam vėliau gaišti laiką juos danginant? Pagaliau, kai įėjo paskutinysis vaikas ir durys užsidarė, profesorė atsistojo ir visus apdovanojo šypsena.
-Sveiki, mielieji,-padariusi pauzę, kaip visada ji dar kartą nusišypsojo.-Taigi, kas buvo praeitoje pamokoje, jau daviau šiokią tokią užuominą, tačiau nebus labai daug spėlionių. Šiandien bus tik vienas lengvas klausimėlis, kurį užduosiu vėl pamokos gale.-Taip pasakiusi ji priėjo prie skrynios ir palietė jos viršų.- Apie kaukus, manau, daug kas žinote, o kas nežinote, trumpas paaiškinimas - jie yra gyviai, kurie pasiverčia į kiekvieno  iš jūsų didžiausią baimę. Bet, aišku, yra nesunkus burtažodis, kuris padės kauką įveikti. Jūs, pamatę kauką, kuris bus pakeitęs savo išvaizdą į jūsų baimę, turite susikaupti ir įsivaizduoti jį su pavyzdžiui juokingais apdarais, tačiau vaizdinį turite matyti aiškiai. Tada ištariate riddiculus,-Lucy parodė su burtų lazdele judesį.-Ir kaukas turėtų pasiversti į kažką juokingo, tačiau ne burtažodis nugali kauką, o jūsų juokas,- baigusi kalbėti mergina nužvelgė skrynią. Ji šiek tiek ėmė bijoti, kadangi neįsivaizdavo, ko vaikai bijo, tačiau pasitikėjo savo jėgomis.
 -Na, o dabar, sustokite eilute ir pasiruoškite įveikti savo baimes, atsiminkit, kad turite susikaupti ir galvoje įsivaizduoti kažką juokingo, tik tada pasakyti burtažodį,- nusišypsojusi Lucy palaukė, kad vaikai sustotų eilute ir giliai įkvėpusi atidarė skrynią. Kas iš jos išlįs, mergina nežinojo, bet tikėjosi, kad ne koks žudikas su kirviu, mat tokia baimė buvo viena iš didesnių, kurias turėjo juodaplaukė.


((Manau, viskas aišku, sustojate eilute, pirmasis papostinęs ir bus pirmasis eilutėje, o kiti jau nebelabai svarbu, nes matysite, jau nebe kaip išlenda kaukas iš skrynios, o stovėdamas keičia pavidalą į jūsų baimę. Kiekvienam vaikui turi pavykti įveikti kauką, prašau dviejų originalių ir įdomių postų (norėtųsi, kad ir ilgis būtų, kadangi prašau tik dviejų, manau, galite aprašyti labai daug), sėkmės))

[kablelis]

Gražus oras privertė Stevię beveik vėluoti į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Bent jau mergaitė pati taip galvojo. Tačiau atėjusi į klasę pamatė, kad atėjo netgi pati pirma: klasė buvo beveik tuščia, mergaitė pamatė tik profesorę Lewins ir didelę skrynią. Kabinetas labai tuščias atrodė dėl to, kad nebuvo suolų. Kas Stevei visai patiko. Tai labai galėjo reikšti, kad pamoka bus praktinė, o tai mergaitę dažniausiai žavėjo. Ypač pamokoje, kuri jai patinka.
Išgirdusi apie praktinę užduotį Stevie susimąstė. Ji ir pati nežinojo, ko labiausiai bijo. Viena iš baimių buvo vilkai, tačiau ji buvo tikra, kad tai nėra didžiausia baimė. Galiausiai mergaitė suprato, į ką tikriausiai pavirs kaukas. Tikriausiai. O jeigu ne? Tiesą sakant, vien tai gerokai išgąsdino antrakursę, nes ji bijojo ir pačios baimės, tad jai buvo gerokai neramu, kad nepavyks. Vis dėlto grifiukė drąsiai atsistojo eilutės priekyje ir buvo pasiryžusi susikauti su kauku pati pirma. Profesorė atidarė dėžę ir iš jos iššoko... Dėžė.
Tikėjausi ne dėžės pagalvojo Stevie. Bet, manau, esmę atspėjau.
Mergaitė buvo tikra, kad toje dėžėje yra ji pati. Ta baimė, kurią ji spėjo esant didžiausia, buvo būti nelaisvėje, būti užrakintai. Todėl Stevie buvo įsitikinusi, kad toje dėžėje ji tiesiog privalo būti. Juk ne dėžių aš bijau pasišaipė Stevie ir netrukus jos mintys pasitvirtino: Stevie, esanti dėžėje pradėjo daužyti sienas, tačiau niekaip negalėjo ištrūkti. Mergaitė žvelgė į kauką su siaubu, kol staiga prisiminė, kad jai reikia bandyti šitą padarą įveikti. Virpančia ranka grifiukė pakėlė lazdelę ir netvirtu balsu sušuko:
- R... Riddikulus!
Dėžė sudrebėjo, bet nieko neatsitiko. Mergaitė giliai atsiduso.

[Oliver Van Ray]

   Transfigūraciją rudaplaukis tikrai mėgtų ir noriai eitų, jei tik ne profesorė. Ir kaip ją kažkas gali mėgt? Net nusipurtęs nuo minties apie pamoką su ja, Oliveris prisivertė įeiti į klasę, ir suraukęs nosį ėmė žingsniuoti galinio suolo link. Tačiau iš kart pastebėjo, kad klasė tuščia, neskaitant metalinės skrynios jos viduryje. Rimtai, ir vėl jokių suolų? Nejaugi nieks nepagalvoja, kad stovėti visą pamoką vargina? Dar labiau surietęs nosį pirmakursis vistiek atsibeldė į klasės galą ir atsirėmęs į sieną nuslinko ant žemės.
   Ir vėl jokios teorijos. Kas čia daros su tais profesoriais? Klastuolis nenoriai klausėsi mokytojos net ir po to, kai ji ėmė pasakoti apie kaukus. Kam gi patinka veidas į veidą stoti su savo didžiausia baime? Netrukus berniukas ėmė galvoti apie šlykščiausius ir baisius dalykus, kokius tik gali įsivaizduoti. Kažkaip nei vienas neatrodė, kad galėtų būti jo baime, tuo labiau didžiausia. Žaliaakis buvo įsitikinęs, kad jei iš anksto sužinos, kuo kaukas pasivers, bus labiau emociškai pasiruošęs. Tačiau jam nieko nespėjus išsiaiškinti, profesorė pakvietė mokinius sustoti eilute. Varomas tik instinkto visur būti pirmam, Oliveris pašoko nuo grindų ir nulenkė prie skrynios. Jam vos spėjus prisiartinti prieš jį užlindo kažkokia mergiotė. Rudaplaukis sugniaužė kumščius ir vos laikėsi nenurovęs jai visų plaukų. Prakeikta... Jis bandė nusiraminti įtikinėdamas save, kad dabar gaus daugiau laiko pagalvoti ir pasiruošti. Kuriam laikui buvo pavykę, bet vos pažvelgęs į čia pat stovinčią grifę pyktis ir vėl iš kažkur sukilo, neleisdamas pirmakursiui blaiviai mąstyti.

[Matthew Turner]

Matthew neišsimiegojo. Vėl. Todėl tikėjosi, kad pamokos metu galės ramiai pasėdėti, palaukti, kol praeis teorinė dalis ir tada su kuo nors poroje greitai atlikti praktinę dalį. Berniuko laukė visiškas nusivylimas. Pamoka ne tik prasidėjo nuo praktinės dalies, bet net atsisėsti nebuvo kur! Vėl? Negalima net atsisėsti? Ar įstatymai leidžia mokytojams kankinti moksleivius? Su tokiomis mintimis Matthew atsisėdo ant grindų. Kiti mokiniai šiuo pavyzdžiu nepasekė, bet berniukui tas buvo nė motais.
Profesorei liepus atsistoti į eilutė Matthew mintyse riebiai nusikeikė. Šita profesorė tikrai mėgsta mus kankinti. Aš skųsiuos! pagalvojo Matthew is pūkšdamas kaip koks pensininkas atsistojo ir prisiartino prie kitų moksleivių.
Kadangi grifiukas nežinojo, kas yra kaukas, nutarė nelįsti į eilutės priekį, kad galėtų pamatyti, ką daro kiti. Pamatęs kauką, pavirtusį į dėžę, Matthew vos nepradėjo kvatoti. Ar ji bijo dėžių? Rimtai? klausė savęs Matthew. Ak, čia ta keistuolė, gal ne taip jau ir keista pridūrė sau Matthew. Netrukus kaukas atsidūrė priešais jį. Pirmakursis giliai įkvėpė ir netrukus jau žiūrėjo tiesiai profesoriui Sorenui von Sjuardui į akis. Berniukas nurijo seilę ir pamiršo, ką dabar turi daryti.

[Mayra Llewellyn]

Mayra, vis sustodama koridoriuje atgauti kvapo, nupėdino iki kabineto. Pamačiusi, kad vėl nėra suolų, mergaitė atsiduso. Vien stovėjimas ją vargino ir viską skaudėjo. Atsitojusi į eilę, klastuolė vos nenugriuvo, kai jai apsvaigo galva, o atsistojusi į eilės priekį, Mayra vos pastovėjo. Kai susivokė, kur ji yra, kaukas jau buvo pavirtęs...į pačią Mayrą. Tik stambesnę, žymiai stambesnę. Juodaplaukės kopija sėdėjo ant languotos staltiesės ir kimšo į savo burną įvairų maistą. Mayra pradėjo drebėti. Ji nesitikėjo, kad jos baimė, jos pažeidžiamumas atsiskleis prieš visą klasę. Drebančia ranka mergaitė pakėlė savo gudobelės lazdelę, bet joks žodis neišsprūdo iš margaitės lūpų. Šokiruota mergaitė negalėjo pratart nė žodelio ir negalėjo pajudėti. Siaubas užvaldė klastuolės kūną. Galiausiai, po truputėlį, Mayrą ėmė jausti savo kūna bei mintis ir prisiminusi užduotį susikaupė ties juokingu prisiminimu.

[Davina Malburn]

Po bemiegės nakties palikusi savo storą katiną, Davina patraukė klasės link. Pamokai prasidėjus juodaplaukė susiraukė neišvydusi suolų, o jos nuotaika dar labiau subliuško pamačius į eilutę stojančius vaikus. Kaukas.. Pagalvojo mergaitė ir kone drebančiomis kojomis stojo į eilės galą.
Davina žinojo savo baimes, tačiau net nenutuokė kurios yra pačios baisiausios ir kuriomis pasivers kaukas. Vienas po kito mokiniai nors ir labai sunkiai ėmė bandyti laimę įveikti savo baimę. Klastuolė drebėjo, ji nenorėjo čia dalyvauti, tačiau bijojo užtraukti gėdą klastuoliams tad stovėjo eilėje ir stebėjo kaip kiti kovoja su baime.
Jos trumpi plaukai plaikstėsi vėjelyje, o oras nors ir gana šiltas tik vertė drebėti. Viena mergina prieš ją gana sunkiai valdėsi su savo baime. Kai atėjo jos eilė kaukas pasivertė... Sandėliukas. Senas jos namų sandėliukas. Kaukas pasivertė į tą prakeiktą sandėliuką. Juk tai negali būti mano baimė, aš nebijau, nebijau.. Merginos galvoje kilo sąmyšis. Ji stovėjo sustingusi ištiesusi lazdelę link raudas leidžiančio sandėliuko. Spyna ant durų trūkinėjo, o verksmas tik garsėjo.
Mergaitė negalėjo, jai buvo per sunku, tačiau kol neištars burtažodžio sandėliukas nedings. Ji sukandusi dantis pajudino ranką.
-Riddiculus!-sušuko ji.
Mergaitės širdis atrodė iškris iš krūtinės, o akyse ėmė kiek temti nuo patirto šoko..

[Roana Amneta]

 Trečia Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka Hogvartse... Tačiau Roanai - ji pirma po įvykusios avarijos. Baltaplaukę ramino Gajos žingsniai šalia ir širdžiai malonus jos balsas, sesutė be perstojo kažką tauškėjo. Nors Gaja ir buvo 2 metais jaunesnė, tačiau atrodė lyg jos dvynės - toks pats ūgis, panašūs išvaizdos bruožai(kurie iš tiesų visai nebuvo panašūs - taip atrodė tik Roro).
 Žaliaakė eidama koridoriais kabineto link žvalgėsi - trečiakursei reikia iš naujo įsiminti mokyklos planą, mat iš bendrojo kambario švilpė be Gajos išeiti gali tik iki virtuvės ir didžiosios salės - bijo pasiklysti. Iš vis Amneta daug ko bijojo ir širdyje už tai save keikė.
 Šiek tiek nustebusi, kad tokioje didelėje pilyje-mokykloje taip greit pasiekė klasę (juk puse kelio išvis buvo lyg ne šiam pasauly) įėjo ir pasisveikino su profesore. Panelės Lewins akys buvo mėlynos spalvos, o Ana jau spėjo įsidėmėti, kad visi mėlynakiai - geri ir patikimi žmonės. - Laba diena, profesorė. - Pasisveikino ir pastebėjusi, kad klasėje nėra suolų, prisišliejo prie sienos, kad niekam netrukdytų.
 Išgirdusi apie ką bus pamoka, sunkiai nurijo seiles. Kaukas pasiverčia į didžiausią mano baimę? Tik ne tai sutriko žaliaakė ir pažiūrėjo į Gają. Sesuo puikiai ją pažinojo. Tačiau pamoka yra pamoka.
 Roana atsistojo ir paskaičiavusi pamatė, kad ji - 6 eilėje. Atrodė, kad praėjo vos kelios sekundės kai atėjo švilpės eilė. Prie skrynios trečiakursė priėjo užmerktomis akimis ir pakėlusi savo naująją - drebulės medžio su hipogrifo plunksna burtų lazdelę - atsimerkė. Kaukas jau buvo pavirtęs į mašiną. Norėtų bėgti, bet stovi kaip stulpas, norėtų skristi, bet kojos lyg prilipusios prie grindų. Ji privalo įveikti tai. Juk tai viso labo kaukas - tai ne tikra mašina. Ne tikra mašina.
 - Riddiculus! - Vos ne išrėkė ji ir mostelėjo lazdele. Mašina lyg atgijo ir pradėjo dainuot šokių dainas, bei atrodė tikrai gan keistai - žibintai virto akimis, atsirado burna, o pati mašina išsidažė kaip koks klounas. Šis vaizdinys dar labiau išgąsdino Roaną ir ji vos neprarado sąmonės.

[Gaia Cassandra Amneta]

 Einant pamokos kabineto link, Kasė be perstojo ką nors pasakojo Roanai, tikėdamasi taip nuvyti Roanos norą prisiminti kas buvo iki avarijos. Kas buvo praeityje, tas tegul ten ir lieka. Roana dabar ir tada - du skirtingi žmonės. Gajai visai nesinorėjo, kad jos sesė prisimintų kuo buvo ir taptų tokia pat kaip ir anksčiau - lyg avarijos nebūta. Ne - pirmakursė nesidžiaugė dėl įvykusios avarijos, tačiau liko šiek tiek dėkinga aukštesniosioms jėgoms, kurios pašalino Roro praeitį jai iš atminties ir ji beveik virto nauju žmogumi.
 Abi mergaitės ėjo sparčiu žingsniu, tad nereiktų stebėtis jog ir klasę jos pasiekė gan greit. Įėjus į patalpą, Gaja irgi pasisveikino su profesore Lewins ir iš suolų nebūvimo suprato, kad pamoka bus praktinė. Netrukus tai pasitvirtino. Visi mokiniai turės susidoroti su kauku. Žinodama Roanos baimę, į trečiakursę žvilgtelėjo užjaučiamai.
 Eilėje Amneta atsistojo septinta - iškart už Roanos. Jeigu jai prireiks pagalbos, Gaja bus šalia. Tamsiaplaukė nustebo, kai Roana sugebėjo susiimti ir pabandė susitvarkyti su kauku. Tačiau panašu, jog ne viskas taip paprasta - teko prilaikyti alpstančią seserį. - Ro, tu gali susitvarkyti su kauku. - Patikino ją Kasandra.

[Teodoras Meiden]

 Teodorą domino pamoka, į kurią kaip tik ir ėjo. Nors žiūrint iš toli, net ir arti – nešvietė entuziazmu, bet mintyse žinojo, jog bent kažkiek patiks (ką gi, visi klysta, net šis klastuolis).
 Berniukas kiek nusivylė, nes teorija jam visada viršesnė už praktiką, visada gali pasirodyti pranašesnis, atsakant į klausimus nei kažką darant, tačiau susitaikė su ironišku likimu bei stojo į eilę.
 Nelabai susierzino, kai prieš jį užlindo keletas kitų koledžo moksleivių ir jis pateko vos ne į galą, ką gali žinoti, gal nespės ateiti jo eilė ir baigsis pamoka? Nereikės rodyti nei savo baimės, kurią antrakursis gerai žinojo, nei žiūrėti, kaip ji virsta kažkuom juokingu. Paprasčiausiai, Theo nemokėjo įsivaizduoti linksmų dalykų iš blogų. Nors vaizduotę turėjo lakią, bet pamanykit, kuo ji platesnė – tuo didesnė baimė ir nesvarbu, kad pagalvosi gerą, kartais viskas gali apvirsti aukštyn kojomis, virsti daug blogesniu – dar viena ironiška išdaiga.
 Štai tau ir norai, kurie neišsipildė. Theodore Sherman Tom Maden priėjo liepto galą, eilės pradžią ir štai jo pavojingas šachmatų ėjimas. Iškart išsitraukė lazdelę iš palto kišenės ir stebėjo, kaip kaukas mainosi į tą, ko klastuolis labai pasiilgo, bet tuo pačiu ir bijo.

[Raven Fitzbert]

 Heizelis Njutas Viljamsas – pirmakursis švilpis, iki pavasario egzaminų dar nespėjęs įsiminti, kur yra apsigynimo nuo juodosios magijos klasė. Tačiau nepaklydo, eidamas pagal kitus švilpynukus bent kartą ir į pamoką spėjo laiku.
 Kad teorijos nebus vėl – kaip populiaru tarp mokytoju į mokslo metų pabaigą – berniukas visiškai neliūdėjo, nes žinojo, jog apie šiuos kaukus nebūtų žinojęs nė lašelio informacijos, o net ir dabar, mokytojai nupasakojus, kas jie tokie, Heizelis vis tiek ne iki galo suprato. Pagrindinė esmė – kaukai pavirsta į didžiausią tavo baimę, bet užtat yra burtažodis, kuris gali išgelbėti pirmakursio mintis nuo didesnio šoko.
 Ko pats bijo, Njutas žinojo ir dabar pats nesuprato – bijo baimės ar bijo, kad visi sužinos jo baimę. Dviguba baimė. Ir kaži kodėl primena filmus.
 Šokęs į eilę ir pagaliau priėjęs pradžią, galvojo, bėgs iš klasės. Visas drebėjo. Visas tirtėjo. Drebulė. Lietuviška Drebulė. Dar spėjo išsitraukti lazdelę ir prisiminti burtažodį, kurį, greičiausiai, teks išverkšlenti, įsižiūrėjo į besimainantį kauką.

[Persefonė Peloquin]

 Persefonė į klasę ėjo greitai. Pati negalėjo pasakyti ar ji šiandien linksma, ar be nuotaikos. Viskas buvo taip keista, lyg kitame pasaulyje.
 Įėjus vidų, pastebėjo nemenką kalną mokinių (kurie po to išsirikiavo eilute) ir besuolį kabinetą. Atrodė įdomiai. Kaip keista, jog be teorijos, bus praktika, nors...visko šiam pasaulyje būna ir bus dar visko. Užduotis skambėjo kaip baimė. Akivaizdu, panašiai ir yra. Eilutėje Persefonė nestovėjo nei pirma, nei paskutinė, tas baisiai guodė. Galima sakyti, jog varnė laukė, kada bus jos ėjimas ir net nenutuokė, ko bijo. Visiškai. Net nepagalvodavo. Niekada.
 Mokinių priekyje vis mažėjo ir pirmakursė vis artėjo arčiau kauko. Lazdelę išsitraukė dar kelis vaikus prieš, o kai teko susidurti akis į akį su baimės nešėju, mergaitė stipriai sukando dantis. Ar čia jos baimė? Aš nebijau, aš drąsi.

[Teodoras Meiden]

 Teodoro akys susiaurėjo. Prieš jį stovėjo ideali rudaplaukės ir žaliaakės kopija. Net turėjo raudoną lankelį tarp plaukų. Nors galima buvo matyti trūkumų. Ji nebuvo tikra. O realiam gyvenime ir negyva. Dar neturėjo tos skaisčios šypsenos, kuria visada apdovanodavo klastuolį. Tai buvo mergaitė. Ta pati Rouzė. Žinoma, atrodė dar ir vyresnė, net už berniuką.
 Theo sutriko, išties, jo didžiausia baimė buvo ne ta. Jis suklydo. Susipainiojo. Dabar jis bijo, jog geriausia draugė – gyva. Antrakursis žino pavojų. Ji negali tapti juokinga Teodoro akyse. Bet jis pabandys.
 Įsitempė. Lazdelė priekin. Jis nesumojo ką daryti, kaip elgtis. Tik pagalvokit, Teodoras bijo. Bijo mergaitės. Mirusios. Dabar gyvos. Siužetas. Jo posūkis. Ne į tą pusę.

[Roana Amneta]

 Po nevykusio burto, Roanos baimė netikėtai pasikeitė. Dabar mergaitė bijojo būti išjuokta. Kaukas pradėjo mainytis ir... Jis virto iš nevykėlės Roanos besijuokiančia Gaja. Švilpė sunkiai nurijo seilių gumulą. Tikroji Gaja buvo visai užnugary ir matė jos baimę. Nors ir jaunesnė, tačiau sesė buvo jai autoritetu, ji visad palaikė Roaną.
 Žaliaakės širdis plakė vis dažniau ir greičiau. Ji nežinojo ar sugebės susitvarkyti su kauku-Gaja. Trečiakursė suklupo. Ji privalo įveikti kauką. Tai tik kaukas ir jis iš jos tyčiojasi. Gaja niekados gyvenime neišjuoktų sesers. Panašiais dalykais save įtikinėjo Roana ir žvilgtelėjusi į tikrą Gają atsistojo ir nusivalė grindų nešvarumus nuo uniformos.
 - Nebijau tavęs. Riddiculus! - Sukaupusi visą savo drąsos lašelį išmalė nukreipdama lazdelę į kauką. Kaukas virto Gajos kopija vaikystėje ir tai, kaip Roana ją įsivaizdavo, prajuokino mergaitę.
 Ji sugebėjo įveikti kauką. Sugebėjo.

[Gaia Cassandra Amneta]

 Gaja stebėjo besikeičianti kauką. Jos nedidelio išgąsčio kupiną veidą greit pakeitė nuostaba. Kur gi nenustebi, kai tavo pačios sesuo tavęs bijo? O tiksliau bijo, kad iš jos pradėsi tyčiotis. Neišsigalvok, Roana. Tu žinai, kad aš taip nepasielgčiau. Tu žinai, kad niekad iš tavęs nesišaipyčiau, nesu toks žmogus mąstė Kasė.
 Žiūrėdama į Roaną ji svarstė ar tik nebus jos pačios baimė pasikeitusi, mat dabar mergaitė bijojo, kad tik dėl šios pamokos Roana nenutoltų nuo mėlynakės. Po avarijos praėjo puse metų ir Roana praleido du ar tris mokslo mėnesius, tai gali labai paveikti jos psichiką. Gaja buvo pakankamai protinga jog suprastų - naujoji Roanos asmenybė tik formuojasi ir kiekviena detalė gali ją paveikti.
 Amneta lengviau atsikvėpė, kai Ro sugebėjo įveikti kauką ir jai nusišypsojo. Tyliai, bet pakankamai jog girdėtųsi Kasandra sušnabždėjo seseriai:
- Didžiuojuos tavim. - Nusišypsojo jai ir priėjo arčiau kauko. Dabar buvo jos eilė. Tvirtai laikydama lazdelę ji žvelgė į besimainantį kauką. Ko greičiausia ir turėjo tikėtis - kaukas virto kamuoliu. Nuostabu sarkastiškai pamintijo pirmakursė.
 Atrodė lyg kamuolys iš toli skrieja dideliu greičiu. Nors nepasižymėjo drąsa kaip grifai, tačiau švilpė žinojo - tai tik kaukas.
 - Riddiculus! - Mostelėjo lazdele. Kamuolis virto sprogusiu į balioną panašiu dariniu, kuris skraidė po klasę ir tai prajuokino pirmakursę. Ji įveikusi kauką, pasitraukė į šoną ir atsistojo šalia sesės.

[Raven Fitzbert]

 Kaukas, neseniai buvęs kito mokinio baime, dabar virto į dūmą. Tokį juodą ir tamsų. Kaip naktis. Berniukas bijojo tamsos. Nors labiau to, kas joje yra – dūmuose, primenantį dangų, vietoj auksažėrių žvaigždžių atsirado daug akių. Jos išniro iš vidaus, tamsos. Jaudulys buvo didžiulis, neapsakomas. Rankos prakaitavo, vos nulaikė burtų lazdelę. Ši slydo iš rankų, tad Heizelis Njutas kelis kartus ją pagavo ore. Neturėjo nualpti, o žvilgsnis į profesorę, tikėdamasis sulaukti padrąsinančios šypsenos ar gesto, pirmakursį nuramino. Tik truputėlį.
 Jau seniai buvo laikas ištarti burtažodį, bet balsas drebėjo. Net labai! Akys hipnotizavo. Tau viskas gerai, paskutinis kartas, viskas bus gerai, sakyk burtažodį. Jau buvo beveik ant šoko slenksčio ir būtų puolęs prie profesorės, sakęs, jog nesijaučia gerai, nenori dar kartelį eiti prie kauko, bet susilaikė. Tu šiandien karys ne karo lauke. Tu su savimi iki pamokos galo. Nepamesk savęs. Baimė – kliūtis. Tu – sprendimas. Tau pavyks.