0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: III pamoka
« Atsakymas #60 Prieš 5 metus »
Šešiolikmetė užsivertė buteliuką, leisdama keistam skysčiui pradėti veikti. Klarės rankose atsirado lazdelė. Buvo keista taip sakyti. Ir gal kiti būtų žaliaakę pavadinę pamišėle, tačiau atrodė, kad lazdelės galią galėjo jausti nė nebandžiusi.
Nenorėdama ko nors pridirbti, pirma išbandė mostus. Nepaklūstanti lazdelė jau būtų parodžiusi charakterį, rodos viskas tiko ir patiko.
- Didelis. - Atsakė į klausimą, kuris ketvirtakursei rodos turėjo būti elementarus. - Galinga lazdelė leis pasiekti geresnius rezultatus neįdedant tiek daug pastangų. Arba atlikti žymiai galingesnius kerus, kurių anksčiau nesugebėjai. - Strazdanė pavartė šeivamedžio lazdelę rankose, prieš išmėgindama pačius lengviausius kerus. Klarei dar gerai neįvaldė bežodžių kerų, o šeivamedžio lazdelė tarsi prašėsi juos išbandyti.
Įspėjimas atsitraukti niekada nesibaigė geruoju, juolab grifų rankose. Nesinorėjo pripažinti, bet kartais koledžo draugai tikrai atrodė kaip pametę galvas pramuštgalviai. Bet įspėjimo šeštakursė paklausė. Ir ne veltui. Priešais Elridę vešėjęs medis sprogo, tarsi būtų uždegtas vienu kitu papildomu grameliu trotilo.
- Aqua eructo! - Iš Klarės šeivamedžio lazdelės šovė stipri vandens srovė. Tokia stipri, kad Grifų Gūžtos auklėtinei teko lazdelę suimti abiem rankomis. Kitaip ši, taškydama vandenį bet kur, būtų pabėgusi iš smulkių aukštaūgės gniaužtų.
- Gal padėsi? - Veidą pasukusi į ketvirtakursę, norėjo pagalbos. Srovė gana greitai gesino mišką, tačiau dalis miško vis dar sukosi liepsnose. - Išbandyk naujus kerus, juk matei ką darau aš, su šia lazdele turėtų pavykti.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: III pamoka
« Atsakymas #61 Prieš 5 metus »
Mergaitė stebėjo, ką daro vyresnėlė ir susivokė, kad tą patį galėjo padaryti pati.
-A... Taip...-kiek numykusi Elridė susikaupė.-Aguamenti,-grifiukei ištarus burtažodį iš burtų lazdelės pasileido vandens srovė, tik ji buvo stipresnė, nei ši tikėjosi.
Po kiek laiko gaisras buvo užgesintas, nors medžiai tikrai neatrodė gražiai. Ui... Stebėdama aplinką mergaičiukė žagtelėjo. Ji nesitikėjo, kad su nežinomu burtažodžiu padarys tokia didžiulę žalą. Elridė padėjo lazdelę ant žemės ir atsiduso.
-Gerai, tokios lazdelės man duoti negalima... Geriam paskutini?-nė nelaukusi atsakymo mergaitė pasiėmė trečiąjį buteliuką ir tada sustingo. Ji nujautė, kad jai tai geruoju nesibaigs. Žaliaakė lėtai ėmė trauktis tolyn nuo porininkės žiūrėdama į tą buteliuką. Kai staiga ėmė bėgti. Ne iš miško, bet kažkur į jo gilumą. Dar šiek tiek pabėgusi ji sustojo. Baimė. Viskas, ką galėjo jausti buvo baimė. Bet ignoruodama ją Elridė išmaukė buteliuko turinį ir laukė, kol rankoje atsiras akmenukas. Šiam atsidūrus rankoje baltapūkė jau buvo užsimerkusi. Ji nežiūrėjo, kaip tas akmuo atrodė, netyrinėjo jo, tiesiog užsimerkusi apvertė tris kartus rankoje.
Mergaitės galva buvo tuščia, veidas nerodė jokių jausmų, paauglė neįsivaizdavo, ko turėtų tikėtis, o tada lėtai atsimerkė. Akys išvydo vaizdą, apie kurį svajojo ilgą laiką, širdis kažką pajautė, tačiau rankos ėmė drebėti, o po jų ir kojos. Grifė žiūrėjo tiesiai į savo mamos akis, ji šypsojosi jai.
-Ma...-Elridė negalėjo nė pasakyti pilno žodžio. Ašaros tvenkėsi akyse. Jos mama nusišypsojo, pasigirdo močiutės juokas. Baltapūkė atsisuko ir į jos pusę. Mergaitė pajautė, kaip ašaros ėmė riedėti jos skruostais, bet, kam tai rūpėjo. Puolusi apkabinti močiutę sustojo, kai palietė jos ranką. Tai nebuvo tikra, rodės, kad mergaičiukė lietė kažkokį voratiklį. Iš pradžių patikėjusi, kad jos gyvos, pasimetė susivokusi, kad taip nėra.
-Pa... Pasakykit ką nors!-kiek atsitraukusi, nežinia, kodėl, užrėkė ši. Mat paauglė pyko ir niršo, manė, kad ji sapnuoja, kad tai tik fantazija, kad ji išprotėjo, visa tai jai buvo visiška nesąmonė... Bet klydo. Pasigirdo šilkinis balsas:
-Kokia tu panaši į savo tėtį...-sutrikusi Elridė atsisuko į savo mamą. Galbūt kitam žmogui tai ir patiktų, bet jai tai buvo lygu įžeidimui. Mergaitė norėjo dar kartą aprėkti abi, o tada susivokė, juk čia jos mama, juk ji kalba, o dar močiutė, kuri vis dar padrąsinančiai šypsojosi...
-Kodėl aš nieko nežinojau? Kodėl viskas taip?-nesuvokdama, ar verkia iš baimės, ar iš skausmo, ar galbūt dėl iš pradžių patirtos laimės, paklausė mergaitė. Ji bijojo atsakymų, norėjo, kad čia būtų tikri žmonės, ne vaiduokliai, bet norėjo tiesos.
-Juk nesi kvaila,-šį kartą pasigirdus močiutės balsui mergaitė kiek užsisvajojo. Jai jis buvo tobulas, hipnotizuojantis, vien dėl jo ji neatkreipė dėmesio į žodžius, nors, regis, atsakymas iš pradžių rūpėjo labiau už viską. Elridė nejučia žvilgtelėjo močiutės pusėn, bet klausti daugiau kažko nenorėjo, bijojo. Bet visgi, paskutinis klausimas, visą laiką kirbėjęs ant liežuvio galo išsprūdo:
-Ar jūs būsit šalia?-nužvelgusi abi grifiukė tikėjosi paprasto žodelio „taip“.
-Visada,-tą pati pakartojo ir mama ir močiutė. Mergaitei to užteko, nors tikėjosi kažko kito. Visada... Nejučia vos vos šyptelėjusi ji apsisuko. Rankos vis dar drebėjo, keliai linko, akys buvo tuščios, bet Elridė ėjo link vietos, iš kurios pabėgo. Jai užteko tik tiek, juk išgirdo jų balsą, dar kartą jas pamatė, viskas ko norėjo. Tik visgi, kažkas buvo ne taip. O tie du vaiduokliai, nors, nežinia, ar ten vaiduokliai, ar kas, nusekė paskui ją.
Baltapūkės delne vis dar buvo akmenukas, buteliuką ji kažkur išmetė išgėrusi, to nė nepajautė. Ji grįžo prie vietos, kurioje panaudojo kitas dvi relikvijas. Neapsidairiusi paauglė atlaisvino delną, iš jo iškrito mažas akmenukas. Ji grįžo į klasę be jokių minčių, su paraudusiomis akimis, vis dar drebanti.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: III pamoka
« Atsakymas #62 Prieš 5 metus »
Elridei pradėjus žagsėti, Klarė vos nemirė iš juoko. Tai buvo dar vienas nuotykis, patirtas per pamoką. Ir kai gaisras buvo užgesintas, galima buvo atsipalaiduoti. Tačiau neilgam. Žaliaakė dar norėjo išbandyti lazdelę, tačiau žinojo, jog pamokos laiko liko nedaug, o norėjosi ir prisikėlimo akmenį išbandyti. Tarsi skaitydama kaštonplaukės mintis, apie trečiąją, dar neišbandytą relikviją, Elridė pripažino, kad lazdeles reiktų mesti į šoną ir imtis prisikėlimo akmens.
Tiesa, ši relikvija sukėlė minčių audrą šešiolikmetės galvoje. Ji nežinojo, kokį žmogų galėtų bandyti prikelti. Kai kuriems mokiniams tai buvo opie tema: jų tėvai buvo mirę, ir čia nebuvo ką galvoti. Klarė pasielgtų taip pat. Tačiau žaliaakės tėvai buvo gyvi. Nors tėčio nebuvo šalia kai ji augo, bet čia buvo kaltas žiobariškas nepakantumas viskam, ko jie negalėjo iki galo suvokti. Tokia ir buvo magija. Klarės mama buvo burtininkė ir visi trys Karterio vaikai paveldėjo jos gebėjimus. O tėtis neištvėręs išėjo. Tiesiog paliko vaikus.
Staiga nebesuprato ką daro, bet vis tiek norėjo išbandyti, gal mintis kils išgėrus eliksyrą. Atkimšusi buteliuką, šeštakursė išgėrė jo turinį. Šaltas, nedidelis akmenėlis atsidūrė žaliaakės rankoje. Ir tuo metu Klarė tikrai prisiminė. Ji turėjo draugą, vaikystės draugą. Kuris mirė perdozavęs žiobariškų narkotikų. Šie buvo panašūs į magiškus haliucinatus.
Tiagui buvo tik trylika. Ir dėl kvailos paauglio klaidos jis prarado didžiausią turtą - gyvenimą. Strazdanė atlaisvino kumštį ir abiejomis rankomis suėmusi akmenėlį apvertė jį tris kartus. Iš pradžių rodėsi, jog nieko neįvyko, bet po kelių akimirkų sumirksėjusi ji pamatė Tiagą.
Reikėjo šiek tiek laiko, jog atpažintų jaunuolį. Tamsiaakis buvo subrendęs, vaikiškas paauglys virto šešiolikmečiu išstypėliu. Vien tai buvo įdomu, ar jis suseno būdamas anapusiniame pasaulyje, ar tai tik akmens padariniai.
- Labas, - ištarė Tiagas, rodos atpažinęs Klarę. Praėję beveik ketveri metai pakeitė ir kaštonplaukę, tačiau ilgi, rausvą atspalvį turintys plaukai ir lieknas, ilgas kūnas išdavė paauglę. Be abejo, smaragdinės akys...
- Labas. - Po kelių akimirkų tylos atsakė ir žaliaakė. Buvo keista kalbėtis su tuo, ką kelis metus laikei mirusiu ir mergaitės skruostais nuriedėjo kelios ašaros. Emociškai šiam momentui ji nepasiruošė.
- Klausyk, - pratarė garbanius, šalta, kaip ledas ranka priliesdamas jau nebe aukštesnės, kaip anksčiau mergaitės petį. - Neverk. Aš pats kaltas, tai mano sprendimas.
- Bet... - Klarė pertraukė vaikystės draugą. - Tiagai, bet tavęs laukė ilgas gyvenimas. Liūdi tavo tėvai, liūdi draugai, sesė....
Tiagas žiūrėjo į strazdanę tarsi ši nieko nesuprastų, kitas pasaulis pakeitė paauglį negrįžtamai, jis subrendo.
- Perduok jiems linkėjimus. Nors ne. Jie ne iš tavo pasaulio, jie nesupras. - Tarė nužvelgdamas raudonu kaklaraiščiu puoštą grifiukės uniformą.
- Gyvenk toliau, pasistenk, kad mano šeima taip pat gyventų toliau, tai mano vienintelis prašymas. - Tamsiaplaukis apkabino paauglę. Klarės plaukai gobiami tamsiaplaukio gniaužtų žibėjo tarsi ugnis, Tiagas išnyko.
Dėl linksmojo, nerūpestingo Tiago mirties ji neverkė du metus. Tačiau dabar pratrūko. Kartu su berniuku išnyko ir prisikėlimo akmuo. Klasės draugės šalia žaliaakė neberado. Tik grifių veiklos padariniai. Apsisukusi ant kulnų paskutinį sykį apžiūrėjo mišką. Akimis susekė duris, kurios vis dar buvo netoliese ir grįžo į kabinetą. Grįžo kartu su paskutiniaisiais. Spėjo laiku. Ant skruostų dar galėjai matyti ašarų pėdsakus, pamoka turėjo išmokyti istorijos, tačiau šiandien Klarei teko kur kas daugiau.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: III pamoka
« Atsakymas #63 Prieš 5 metus »
 Palikusi grifiuką vieną atsigauti, grįžo į savo vietą bei baigė skaityti knygą. Tada vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Šis švytinčiais skaičiais pranešė apie pamokos galą. Peržiūrėjo ar visi mokiniai jau buvo grįžę iš miško bei atsisveikino. Tada panaikino visas duris ir klasėje vėl įsisvyravo tyla – nedrumstė jos nei plyšaujantis vėjas ar mokinių džiaugsmas po neregimuoju apsiaustu, net pačios Hannah kvėpavimo beveik negirdėti – violetinių plaukų savininkė jau spėjo išeiti iš kabineto ir jį užrakinti. Norėjo dar pabūti bet nusprendė, jog kieme praleistas laikas jai bus vis tiek brangiausias. Aišku, dar teks grįžti čionai prieš vasarą, bet dabar von Peach tenorėjo naujos, geros knygos, gaivaus pavasario oro ir paukšteliais nutapytos ežero pakrantės.
As you swore to God,