0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
 Persefonė, vis dar sunkiai atsigavusi nuo laimingo, tačiau tolimo prisiminimo, stipriai spaudė savo šermukšnio medienos lazdelę. Gerai įsižiūrėjus į atidarytą violetinę dėžutę, susikaupė dar kartelį:
 – Memorium porto, – kuo ramiau, bet aiškiau ir įtikinamai tarė, žiūrėdama, kaip jos prisiminimai persikelia į memorą. Atsargiai, tarsi trapūs fleitos garsai nusėdo skrynelėje. Dabar liko lengviausioji užduotis – stebėti dėžutės transformaciją. Nors jau buvo galima nujausti, į ką memora pavirs, tačiau vis tiek buvo įdomu. Štai dabar, Persefonė Peloquin, stipriai išsiilgusi Grenlandijos, nužvelgė mažą lėktuvo modelį. Net, jei ir netilps, su juo įmanoma skristi. Bus įmanoma. Tereikia tikėti. Bet ne šiandien – varnė atsargiai pakėlė skraidūną ir taip pat saugodama, jog neišskristų be jos, padėjo ant mokytojos stalo.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #16 Prieš 5 metus »
Mayrai tuomet buvo gal kokie 6-7 metai. Mergaitė sėdėjo spintoje, ten, kur ją pasodino mama. Tamsu. Mažoji klastuolė girdėjo riksmus, klyksmus bei keiksmažodžius, kai po garsaus pliaukštelėjimo stojo spengianti tyla. Mayros kvėpavimas patankėjo. Spintoje buvo karšta bei nepatogu, nes batai bei paltai spaudė mergaitės kūną. Pasigirdo sunkus beldimas į duris. Mayrą iš baimės bei karščio išmušė lipnus prakaitas. Iš už spintos durų sklido burtažodžiai bei jų susitrenkimo garsai, kurie gąsdino mažą mergaitę. Mayra pradėjo tyliai verkti, kai netikėtai atsidarė spintos durys ir dvi šaltos rankos paėmė mergaitę. Tai nebuvo jos tėvai.
Mayra atsimerkė. Ji net nepajuto, kai buvo prisiminimo nukelta į savotišką transą. Šlapiu nuo ašarų veidu, ji paėmė lazdelę ir drebančia ranka pridėjusi prie smilkinio ištarė:
-Memorium porto.
Ir nutęsė baltą sruogelę į dėžutę. Po kelių akimirkų, ši pradėjo mainytis ir mainėsi tol, kol pavirto...į mažą Mayros namų spintos kopiją. Tą spintą, kurioje ji slėpėsi. Net nesivagindama nusivalyti ašarų, kurios vis dar biro iš jos akių, mergaitė atsistojo ir padėjo memorą ant profesorės stalo.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
Uždususi Mayra pribėgo prie Marko ir nestipriai trenkė jam.
-Koks tu pusbrolis jeigu net nepalauki manęs?-paklausė ji.
-Prastas,-kuo ramiausiai jai atsakė Markas, jau atgavęs kvapą. Berniukas pažvelgė į medį ir jį apėmė keistas jausmas. Tarsi supratimas, koks esi mažas bei nereikšmigas gamtai ir visam pasauliui. Tas jaumas kuriam laikui atėmė Markui žadą, bet tą būseną išsklaidė pusseserė Mayra.
-Ei, Markai, negi lipsim į medį? Žinai, kad nemoku...-nuzyzė ji. Berniukas tik pavartė akis ir įsikibęs į žemiausią šaką pradėjo lipti aukštyn.
-Markai! Nepalik manęs!-dabar jau išsigandusi šaukė Mayra. Markas akimirkai sustojo ir pagalvojęs jai atsakė:
-Tada pasivyk mane.
Ir atsisėdo ant šakos. Berniukas matė, kaip išsigandusi Mayra paėmė šaką, tą pačią, kuria lipti pradėjo Markas, ir pamažu lipo aukštyn. Ji buvo atsargesnė už savo pusbrolį, bet lėtesnė. Kai pasiekė Marko lygį, ji visa drebėjo iš baimės bei nedrįso sėstis.
-Sėskis va ant tos šakos,-parodė jai Markas.-Ir pažiūrėk į kraštovaizdį.
Išties, kraštovaizdis buvo kvapą gniaužiantis. Aplinkui auksinė pieva, tamsiai žalias ošiantis miškas, skaidrus bei dangų atspindintis upelis bei kalvos, kalvos visur.
Markas nusišypsojo. Jam patiko šis prisiminimas, tad pasiėmęs lazdelę jis pridėjo ją prie smilkinio bei ištar:
-Memorium porto.
Nuvedęs prisiminimą į dėžutę, laukė kol ši pasikeis ir dėžutė po kelių akimirkų įgavo to medžio, kuriuo jie lipo, formą. Atsargiai paėmęs šakotą memorą, Markas nunešė ir padėjo ją ant profesorės stalo. Grįžęs į suolą, berniukas miegojo iki varpo dūžio.

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
 Prisiminimas dar kartelį perbėgo per berniuko mintis ir, nors vis dar sutrikęs, pridėjo lazdelės galiuką prie smilkinio.
 – Memorium porto! – tarė, nutęsdamas blizgančią baltą prisiminimo giją į memorą, kuri turėjo transformuotis į raudoną plaukų lankelį. Tai buvo akivaizdu ir klastuolis tą žinojo. Visada žino. Tačiau...ne visada viską atsimena. Jį labai neramino įvykis po tiltu, kaip mergaitė taip galėjo sužaisti su devynmečio jausmais. Tikras kosmosas, net tokiam kaip jis.
 Skrynelė tikrai pavirto gražiu, raudonu aksesuaru. Atrodė taip pat dailiai ir tinkančiai prie rudų Rouzės plaukų ir tuo pačiu...visiškai nepriminė tikro lankelio už mažo Teodoro nugaros. Neskleidė jokios šilumos ir prisiminimas atrodė tuščias, net užuosti levandų kvapo nepavyko. Nieko.
 Antrakursis padėjo savo raudoną darbą ant mokytojo stalo ir išėjo. Kažkur toli. Nežinojo ar galima buvo išeiti, bet pabėgo. Jam reikėjo laiko viską apsvarstyti.
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.

*

kablelis

Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
Stevie drebėdama ėjo link transfigūracijos kabineto. Ji prastai išsimiegojo, o tokiais atvejais mergaitei visada būdavo šalta. Laimei, profesorė buvo užkūrusi židinį, tad antrakursė įsitaisė kuo arčiau jo, kad bent kiek apšiltų.
Pamokos tema Stevei pasirodė įdomi. Ji džiaugėsi, kad galės pasinerti į prisiminimus. Tai antrakursei visada patikdavo, dažnai ji sėdėdavo miške ir skendėdavo prisiminimuose. Stevie pasiėmė Memorą ir grįžo į savo vietą. Mergaitė susimąstė, kokį prisiminimą ji norėtų apsaugoti. Žinoma, tai bus vasara. Ir miškas. Pamenu, kaip sėdėjome prie laužo. Bet, ko gero, geriau nebandyti šito daikto paversti ugnimi? galvojo grifiukė. Ji ilgą laiką nieko negalėjo sugalvoti, kol galiausiai nutarė panaudoti prisiminimą, kaip kartą miške ji pamatė milžinišką briedį. Stevie išsitraukė lazdelę ir priglaudė ją prie smilkinio.
- Memorium porto, - ištarė mergaitė ir lėtai nukreipė lazdelę į dėžutės vidų. Antrakursė iš karto suprato, kad nepavyko, tad pabandė dar kartą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Stevie Green »

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
Šalta, šlapia ir dar reikia mokytis mintyse skundėsi gyvenimu Matthew eidamas link transfigūracijos kabineto. Jį labai viliojo mintis vietoj pamokos likti lovoje, tačiau tai buvo, ko gero, sunkiausia pamoka ir nors buvo jau mokslo metų vidurys, Matthew nesijautė ko nors išmokęs. Kadangi jis bijojo neišlaikyti egzamino, teko šiaip ne taip atsivilkti į pamoką.
Berniukas norėjo atsisėsti kuo arčiau ugnies, tačiau pamatė, kad ta vieta jau užimta. Matthew keiktelėjo ir atsisėdo kitur.
Įdėti prisiminimą į dėžutę? Kokia nesąmonė! mintyse komentavo profesorės žodžius Matthew. Kodėl aš negaliu saugoti savo prisiminimo savo galvoje? Ne, šito tai tikrai nedarysiu.
Pirmakursis stebėjo, kaip mokslo draugai eina pasiimti dėžučių atlikti užduočiai. Jis atkakliai sėdėjo ir nė neplanavo ko nors daryti. Tačiau aplinkui visi intensyviai dirbo, todėl Matthew nutarė bent jau pasiimti dėžutę. Ar užsiimsiu tom nesąmonėm? Vat ir pažiūrėsim.

*

Morisas Banoveris

Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
Tai nutiko nelabai seniai, tad Morisas puikiai prisiminė tą įvykį. Gerai Morisai. Susiimk nereikia tų ašarų. Vaikinas atsipalaidavo ir pabandė perteikti savo jausmus į prisiminą. Tėvams pamačius, kad aš liūdžiu, nes neturiu draugų jie sumanė mane nusivežti į žiobarišką gyvūnų prieglaudą, kad galėčiau ten išsirinkti sau numylėtinį kitaip sakant gyvūną. Nuvažiavus ten aš iš karto nubėgai prie šunų skyriaus. Geriauso žmogaus draugo. Nors kai pagalvoji geriau žmogus ištikrųjų yra geriausia žmogaus draugas. Vos įėjus mano akis patraukė baltaplaukis retriveris su mėlynomis, supratingomis akimis. Vėliau kiek ėjau visi šunys ir šuneliai man buvo gražūs. Bet labiausiai patiko mažas vokiečių aviganis. Kuriam tad buvo tik 4 mėnesiai. Išsirinkęs jį parsinešiau namo, kad geriau pažintų mane. Pirmomis dienomis šunelis tik slėpėsi po lovą ir po keturių dienų buvo taip sulysęs, kad reikėjo jam duoti labai mažai maisto, kad nuo persivalgymo nenumirtu. Po dviejų savaičių jis atsigavo ir jau buvo galėjo vaikščioti po  du antro aukšto kambarius. Po savaitės jis jau karaliavo visame antrame aukšte. Atidarę laiptus į pirmąjį aukštą ten jis pragyveno gal dvi savaites, nes nemokėjo užlipti laiptais aukštyn. Pradėjus vaikščioti aukštyn, žemyn virtuvėje kur buvo laisvos vietos padėjome dubenėlį su maistu ir dėžę išsikakoti. Kiek vėliau nuėję į parduotuvę nupirkome jam žaislų. Kai davėme jam su jais pažaisti jis nelabai norėjo su jais žaisti, bet po dviejų dienų jau noriai žaisdavo. Dėl, kad aš nėjau į mokyklą galėjau su juo prabūti visą dieną. Su juo žaisdavau visą dieną. Nuo kamuoliuko mėtymo iki pešimosi dėl žaislinio kaulo. Bet po kelių metų jis, jis... Morisai susikaupk ...mirė. Nuo kito šuns įkandimo į kaklą. Pirmomis dienomis liūdėjau, dar kitomis norėjau nužudyti tą šunį, bet mane išgelbėjo sveikas protas. Na viskas užtenka
 -Memorium porto,- ištarė klastuolis pridėdamas lazdelę prie smulkinio, liūdnu, ramiu ir lengvu balsu.
Dėžutė pradėjo virsti mažu vokiečių aviganiu. Koks jis buvo gražus. Bet katė irgi yra gerai. Nunešęs memorialą padėjo profesorei ant stalo ir lėtu, ramiu žingsniu patraukė link durų.

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
 Heizelis tvirtai laikė burtų lazdelę prie smilkinio, galvodamas tik apie prisiminimą ir stengdamasis neverkti.
 – Memori-iuum, – bandė jis, tačiau nepavyko, nes nusičiaudėjo. Sau bandė šypsotis. Niekada nepavyksta iš pirmo karto.
 – Memorium porto! – prisiminimas gija nutįso iki memoros ir švilpis atidžiai stebėjo transformaciją. Galvojo, į ką dėžutė pavirs, nes neturėjo jokio supratimo, kaip jo prisiminimas gali tapti kažkokiu daiktu. Keletas aplinkui jau nunešė savo darbus ant mokytojos stalo, tad Viljamsas irgi paskubėjo. Skrynelė virto įprasto dydžio kankorėžiu. Tokiu tikru ir kvepenčiu sakais. Pirmakursis savo darbą padėjo ant stalo, kur liepė profesorė, o pats sugrįžo į suolą. Galvojo, norėjo miego, bet tik atsigulė ant tamsios medienos stalo ir laukė Didžiojo varpo, skelbiančio apie transfigūracijos pamokos pabaigą.
 
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
Elridė atskubėjo į klasę su gan gera nuotaika. Ji ramiai atsisėdo į laisvą vietą ir ėmė dairytis aplink, nes tiesiog sėdėti ir laukti pamokos pradžios nebuvo pati įdomiausia veikla. Mergina nejučia ėmė žiovauti, kai pagaliau profesorė pradėjo pamoką.
Užduotis jai nei tiko, nei patiko. Ji stengėsi užmiršti praeitį, o čia dar ir reikės sukurti jai kažką simbolizuojantį daiktą . Nerangiai atsistojusi baltapūkė patraukė link profesorės, kad pasiimtų tą nelemtą skrynutę. Akimis perbėgusi mergaitė ieškojo pačios paprasčiausios memoros. Už jos žaliųjų akių užkliuvo medinė skrynutė su išraižytais šonais. Elridė lėtai paėmė skrynutę į rankas ir atsiduso. Ją paėmus grifei ėmė kilti prisiminimai susiję būtent su panašia skrynute. Ji nebenorėjo nė užduoties atlikti, mat turėjo panašią savo namuose, joje dėdavo savo papuošalus. Į Hogvartsą jos neatsivežusi paauglė nebeįsivaizdavo, kur ta skrynutė galėtų būti, tad jai ėmė kilti noras pasiimti šitą ir dingti iš pamokos.
Ji vis dar stoviniavo prie profesorės stalo ir stebėjo tą memorą. Elridė žiūrėjo į ją, kaip maža mergytė į pliušinį meškiną, kuris saugojo ją nuo pabaisų, tūnančių po lova. Nežinia, ar tuos prisiminimus sukėlė skrynutės panašumas, ar tai, kad į ją reikėjo įdėti prisiminimą... Bet jai tai nieko gero nežadėjo.
Pagaliau susivokusi, kad vis dar stoviniuoja vietoje, grifė patraukė link savo vietos. Nors ėjo lėtai, vis dar mąstydama apie tą nereikšmingą skrynutę. Na, kitam gal ji būtų nereikšminga, o jai ji reiškė labai daug. Subliuškusi ant kėdės Elridė padėjo memorą prieš save. Ji niekaip negalėjo nustoti spoksoti į ją, po truputį galvoje ėmė kurtis dar daugiau prisiminimų. Galbūt ir gerai, jie reikalingi užduočiai, bet jų ėmė rastis labai daug. Pokalbis su močiute, žvaigždžių stebėjimas... Paprasčiausi prisiminimai, sukeliantys ašaras ir šypsena. O Elridė tik šypsojosi, nes kitaip negalėjo, ji pajautė didžiulį ilgesį namų ir to meto, kai galėjo nesirūpinti, kas jos lauks toliau.
Ir štai vaizdinys po vaizdinio, mergaitė ieškojo, kas tiktų užduočiai, tačiau negebėjo nei vieno prisiminimo pagauti. Buvo tik jų nuotrupos. Papurčiusi galvą ji tyliai atsiduso, nes nežinojo, ką daryti. O ir dar daugiau prisiminimų ieškoti nenorėjo, nes kuo daugiau bandė jų prisiminti, tuo sunkiau darėsi jai. Ji padarė pauzę, šiek tiek atsipalaidavo, nors jos rankos vis tiek šiek tiek drebėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #24 Prieš 5 metus »
    Žiema žiema, dink lauk iš kiemo,- piktai murmėjo mintyse. Tik atvykusi į Jungtinę Karalystę, mergina suprato Užgavėnių esmę ir kodėl visi taip nekentė žiemos bei siekė ją išvaryti. Juk pietų Prancūzijoje tokio dalyko kaip žiema, galima sakyti, beveik nebuvo. Tol, kol neatsikraustė į Londoną, Lisetė nė nebuvo mačiusi sniego, nežinojo, ką reiškia, kai termometro stulpelis nukrenta žemiau nulio! Geriau jau ir nebūtų sužinojusi...
    Visa susierzinusi prancūzaitė slinko Hogvartso koridoriumi transfigūracijos kabineto link, o jos rausvas pledas plėvesavo it koks super herojaus apsiaustas, o po žemę siekiančia mantija kartkartėmis sušmėruodavo rausvų pižaminių kelnių (argi nenuostabu? Pirmą kartą, per nežinia kiek laiko, rausvaplaukė miegojo ne su savo rožine ir prie plaukų derančia pižamine suknele, kurią išaugo gal trečiame kurse. Tiesa, daugiau ir nebemiegos - išdykėlis Sausainis įsisiautėjo) galiukas. Įžengusi į kabinetą, Klastūnyno prefektė apsidžiaugė kaip niekada anksčiau, mat klasėje ruseno židinys. Pamiršusi pasisveikinti, mergina linktelėjo profesorei tarsi mintimis perduodama padėką ir nieko nelaukusi klestelėjo ant žemės, šalia židinio. Tikėjosi, kad panelė (o gal ponia? Kas čia dabar žino) Demerian neprieštaraus...
    Sulaukusi pamokos pradžios ir išklausiusi profesorės monologą, Lisetė apsidžiaugė - smagi praktika ir jokios teorijos! Palikusi rožinį pledą šilti šalia židinio, gyvatėlė nušliaužė pasiimti skrynios. Be abejonės - rožinės. Nesuprato, kodėl suaugusieji sako, kad rožinė tinka tik mažoms mergaitėms. Juk tokia nuostabi spalva!!! Sekundėlę pasidžiaugusi mažute skrynia - Memora - delne, septyniolikmetė sugrįžo prie židinio ir apsisiautė šiltu pledu. Liko tik sugalvoti prisiminimą. Mergina nė nenutuokė, ar turėtų rinktis kažką iš vaikystės, o gal kažką iš tų septynerių metų, kuriuos praleido besimokydama magijos.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #25 Prieš 5 metus »
    Šį šaltą žiemos rytą Europėlė skubėjo į transfigūracijos pamoką. Mergužėlės nuotaika buvo visai neprasta, kaipgi nebus, kai praėjusią dieną į lovą krito it lavonas gera valanda anksčiau nei visi mokiniai sugužėjo į miegamuosius. Juk viskas, ko reikia geros dienos pradžiai - tai geras miegas ir skanūs pusryčiai, kuriuos, žinoma, dvylikametė taip pat gavo. Nuo - sta - bu,- mintyse pasidžiaugė baltaplaukė ir įžengė į transfigūracijos kabinetą. Čia klastūnę iškart pasitiko šilumos pliūpsnis, mat kabinete degė židinys.
    Sulaukusi praktikos, Europa pasiėmė pirmą po ranka pasitaikiusią Memorą. Ši buvo paprasta daili medinė skrynutė su įvairiausiais raštais. Tik bėda tame, kad Klastūnyno globotinė neturėjo daug smagių prisiminų, todėl mergaičiukei teko gerokai pasukti savo baltapūkę galvelę, kol ką nors sugalvojo.

*

kablelis

Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
Šį kartą pasisekė geriau. Vis dėlto kai Stevie pabandė uždaryti prisiminimą į dėžutę, ji suprato, kad vėl nepavyko. Mergaitė susimąstė ir tada suprato, kad ji, ko gero, pernelyg menkai pagalvojo apie tą prisiminimą.
Ėjau mišku. Buvome susipykę su broliukais, dėl to buvau labai liūdna, nes supratau, kad buvau neteisi. Bet iš karto atsiprašyti irgi nesinorėjo... Dėl to norėjau pabūti miške, kad pailsėčiau nuo visko, atsigaučiau ir tada galėčiau atsiprašyti dėl to, kad bjauriai elgiausi. Tada nuėjau prie savo ąžuolo ir ten kokį pusvalandį prasėdėjau. Po to buvo geriau, tikrai geriau! Tačiau grįždama namo kažko dar pasukau link trobelės. O ko aš ten pasukau?
Stevei visai neblogai pavyko įsijausti į prisiminimą, bet staiga ji suprato, kad tiksliai nebežino, kodėl ji nėjo tiesiai namo, o pasuko link savo ir broliukų statytos trobelės. Tai mergaitę sutrikdė. Ji užsimerkė ir pradėjo įtemptai galvoti.
Oras buvo geras. Gal mes ką nors buvome ten palikę? Neprisimenu. Nors... Ak, taip! Kažkuris iš dvynių kažką tikrai buvo palikęs ir aš norėjau tai parnešti susitaikymo proga! Aha. Pasukau link trobelės. Ir prie pat jos pamačiau tą didžiulį, tiesiog nenormaliai didelį briedį! Išsigandau, bet ir susižavėjau...
Mergaitė labai gyvai pajuto tą išgąstį, kurį pajuto, kai pamatė didžiulį žvėrį prie pat trobelės, kurioje jos mažieji broliukai praleisdavo daug laiko. Stevie suprato: dabar arba niekada. Tad ji dar kartą priglaudė lazdelę prie smilkinio ir garsiai pasakė:
- Memorium porto!
Šį kartą pavyko. Antrakursė pajuto, kaip uždarė prisiminimą į dėžutę ir neilgai trukus dėžutė pavirto į mažą to briedžio kopiją. Patenkinta savo darbu - taip pat ir prisiminimu - Stevie nunešė memorą profesorei ant stalo.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
Matthew jau kuris laikas sėdėjo nieko nedarydamas. Jis tik žvalgėsi aplinkui ir stebėjo, kaip kiti bando sukišti prisiminimus į dėžutes. Nuobodu pagalvojo Matthew. Staiga jo akis užkliuvo už grifiukės mergaitės, berods Elride - pirmoje transfigūracijos pamokoje jie dirbo kartu. Berniukui pasirodė, kad jai kažkas nelabai sekasi, tad jis prisiartino ir prisėdo šalia.
- Labas, - pratarė jis. - Kaip tau šita užduotis? Aš niekaip negaliu išsirinkti prisiminimo, dėl to man labai sunku...
Matthew nutarė neprisipažinti, kad jis nė nesistengia to prisiminimo sugalvoti, kai staiga į galvą šovė mintis.
- O, sugalvojau!
Matthew pasirinko paprasčiausią kelią: jis pradėjo galvoti apie pirmąją pamoką ir apie tai, kaip dirbi su akmenimis. Buvo labai sunku. Ir nesupratau šitos merginos. Ir buvo neįdomu galvojo Matthew. Jis, pernelyg nesistengdamas garsiai pasakė:
- Memorium porto.
Nieko neįvyko. Matthew atsisuko į mergaitę.
- Žinoma, man nepasisekė. Tačiau gal tau pasiseks geriau? Nemanau, kad tu tokia pati nevėkšla kaip aš.
Pirmakursis nutilo ir su smalsumu laukė, kaipgi pasiseks Elridei.

*

Neprisijungęs Ariana De Martinez

  • I kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
Sindė atsikėlė labai anksti. Ji nekantravo eiti į Transfigūracijos pamoką. Jos visada buvo įdomios, jose niekada nebuvo nuobodu.
Už lango siautė šaltukas. Medžiai buvo papuošti stebuklingo grožio šerkšnu, o minštą, apsnigtą žemę lietė lengvutės snaigės. Sindė visada žavėjosi žiema. Nuostabu! - pamanė ji.
Netrukus ji užsimetė tamsią žieminę mantiją, ilgus, tamsius it naktis plaukus susirišo į arklio uodegą ir nužingsniavo į kabinetą.
Kaip visad, ji pamokoje pasirodė pirmoji. Profesorės veidą nušvietė plati, nuoširdi šypsena. Sindė visada manė, kad ji buvo viena maloniausių jos mokytojų. Mergaitė tyliai pasisveikino ir ramiai atsisėdo į savo girgždantį suolą.
Tuojau susirinko ir kiti mokiniai. Prasidėjus pamokai, profesorė paminėjo, jog šiandien nesimokysime teorijos. Klasėje pasigirdo laimės šūksniai. Ji trumpai papasakojo apie memoras ir pademonstravo praktinį darbą. Oho! - nustebo Sindė.
Dežėje, gulėjusioje ant stalo buvo dailiai sudėliotos medinės skrynelės - memoros. Jos visos buvo skirtingos - nebuvo nė vienos vienodos. Vienos buvo šviesos, rausvos, kitos - tamsios, mėlynos, na, o trečios - vaivorykštės - laumės juostos raštų.
Sindė lėtai patraukė prie dežės. Buvo likusi tik viena memora - visos kitos buvo išgraibstytos. Tiesa, Sindė nenusivylė likusia skrynele. Ak, ji net ja džiaugėsi! Memora buvo juoda, o jos rankenėlė buvo papuošta purpuriniais kristalais.
Mergaitė atsisėdo, ir ėmė bandyti kažką prisiminti...

*

Neprisijungęs Hope Džein Shilck

  • II kursas
  • *
  • 121
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Klastūnyno Prefektė
    • Soundcloud, see u there
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #29 Prieš 5 metus »
Lauke darėsi vis žvarbiau ir žvarbiau, tačiau tai merginos visiškai neišgąsdino. Eidama į pamoką mergina pajautė kaip garai iš burnos jai kvėpuojant, pasilieka išorėje. Mergina pasijautė lyg būtų rūkanti, nors iš tiesų toli gražu tokia nebuvo. Užėjusi į klasę kaip visada atsisėdo ten, kur daugiausiai buvo klastuolių. Jai visada patiko leisti kompaniją tarp savo šeimos. Būtent šeima prefektė laikė visus klastuolius. PAsisveikinus su bendrakoledžiais, mergina susikoncentravo į dėstytojos žodžius. Nors ir mergina sėdėjo tarp linksmuolių klastuolių, bet vis dėl to ji labiau mėgo pasiklysti mintyse. Išgirdusi pamokos uždavinį mergina kiek sumišo, kadangi į galvą atėjo tiek daug prisiminimų, kad nebuvo tikra kurį išsirinks. Taigiatmetus savo blondiniškus plaukus, mergina pakilo ir nukulniavo prie profesorės stalo. Ten puikavosi gausybė memorų, todėl išsirinkusi būtent tą, kuri jai atrodė labiausiai vieniša, grįžo į savo vietą.
- Eh...,- prisiminimai, sukuždėjo sau mergina ir pradėjo galvoti. Užmerkusi akis ji įsivaizdavo vieną įsimintiniausių savo akimirkų.
Tai buvo prieš kelis. Kuomet Hope tėvai dar buvo kartu. Mergina visada jautė didelę simpatiją savo tėvams, bet jau galėjo pastebėti netoli motinos besipuikuojantį Dean'ą. Mergina žinojo, kad jos tėvų meilė ilgai netruks, todėl stengėsi kuo daugiau laiko praleisti kartu su jais. Taip buvo ir tą įsimintiną vakarą. Dean kaip visada atėjo pasisvečiuoti namuose, o jo sūnus, atėjo pažaisti pas Hope. Nors mergina Dean'o nemėgo, bet jautė seserišką simpatiją berniukui. Timas - toks buvo jo vardas - buvo kiek vyresnis už ją, bet jiems tai netrukdė. Neilgai laukus tą vakarą vaikinukas sudaužė Hope mamos vazą. Juokinga nuodėmė. Tiesa? Bet taip jau nutiko. Todėl Dean'as norėdamas įsiteikti merginos motinai aprėkė savo sūnų ir uždarė jį viename iš kambarių. Kadangi Hope buvo nuo mažens maištaujančios sielos, o ir Deanas jai visai nepatiko, mergina sugebėjo su sektuku atrakinti duris.
- Man namų areštas, - sumurmėjo Timas.
- Tu juokauji? Ne mano namuose.
- Nežinai mano tėvo, - vėl sukuždėjo būsimas merginos įbrolis.
- Tu nepažįsti manęs, - Hope kaip visada sumirksėjo kelis kartus ir ramiu veidu atidarė antro aukšto langą, - šoksi?
Berniukas išpūtė akis.
- Nesupratau? Tu juokauji?
- Aš? Visai ne. Jei nešoki, aš šoksiu viena.
Kaip sakė taip mergina ir padarė. Ji lengvai stryktelėjo ant palangės ir nieko nesvarstydama nušoko žemyn. Kas keisčiausia - ji visiškai nesusižeidė.
- Šoki ar išsigandai?
Po kelių sekundžių šalia jos pasirodė ir berniukas.
- Eik. Šiame pasaulyje turi istoriją kurtis pats.
Mergina nusišypsojo ir paskatino berniuką keliauti namo pas motiną. Jis nusišypsojo ir išbūrė mergaitei neapsakomo grožio gėlės formos pakabuką ant kaklo.
- Čia kad visada mane prisimintum, mažoji sesute.
Mergina nieko neatsakė, nes nenorėjo dar tikėti savo tėvų artėjančiomis skirybomis, bet vaikino šypsena buvo nuoširdi. Ji užsikabino pakabuką.
Šioje vietoje Hope ir atmerkė akis. Ji nusišypsojo ir nejučia ranka susirado ant kaklo esantį pakabuką. Jį kiek palaikė ir supratusi kad yra pamokoje, o ne savo kambaryje, kur gali svajoti ir svajoti, greitai susikoncentravo į memorų užduotėlę.
We Slytherins are brave, yes, but not stupid. For instance, given the choice, we will always choose to save our own necks.
But you must remember that you could be great, you know, it’s all here in your head, and Slytherin will help you on the way to greatness, no doubt about that.
Klastūnyno Prefektė Hope Džein Shilck
 (KL2)