0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elliott Duncan Sinclair

  • IV kursas
  • *
  • 83
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • But these days I don't even know myself
Žiema stingdė pilį ir visus joje esančius. Siaubas, Sofija nuoširdžiai nekentė žiemos. Transfigūracijos profesorė, tiesą sakant, dabar išlipdavo iš lovos tik dėl pamokų ir mokinių. Po krūva pūkinių anklodžių žiema atrodė ne tokia baisi. O štai dabar ji vėl skubėjo vesti pamokos. Plaukai buvo surišti į aukštą uodegą, kaklas apmūturiuotas šaliku, šilčiausias megztinis ir džinsai. Na, juk nebūtų labai gerai jei atėję į klasę mokiniai pamanytų, kad į klasę papuolė keistokas sniego žmogus.
Vos įžengus į klasę uždegė židinį, kad būtų bent kiek šilčiau. Mergina atsisėdo į mėgstamiausią savo vietą - minkštutėlį krėslą ir atsivertė knygą. Juk dar yra šiek tiek laiko iki pamokos. Į klasę atėjus pirmam mokiniui Sofija šyptelėjo ir pasisveikindama linktelėjo. O kai į klasę sugužėjo visi mokinukai, profesorė atsistojo ir atėjo į klasės priekio centrą.
  - Sveiki,- nusišypsojo.- Šiandien dirbsite su Memoromis. Negaišime laiko su spėjimais kas tai per daiktas ir iš karto pradėsime praktinę dalį,- kalbėjo.- Taigi, memora yra nedidelė skrynelė, kuri saugo jūsų prisiminimą. Galbūt kyla klausimas kuo tada memoros susijusios su transfigūracija? Kai į jas patenka jūsų prisiminimas skrynelė transformuojasi į prisiminimo simbolį. Sakykim, jūsų prisiminimas yra mokinimasis važiuoti dviračiu. Jei šis prisiminimas patektų į memorą, šioji galėtų transformuotis į mažą dviratuką,- pasakojo devyniolimetė. Labai tikėjosi, kad aiškiai perteikė savo mintis. Šviesiaplaukė nužingsniavo link spintos klasės šone ir ištraukė nemažą medinę dėžę. Nunešė ją link savo stalo ir padėjo ant žemės. Nuėmusi dangtį vėl pradėjo kalbėti:
  - Šioje dėžėje yra pakankamai memorų jums visiems. Jos visos yra tuščios, taigi puikiai galėsite įdėti savo prisiminimą. Jei pavyks - skrynelė transformuosis. Visos memoros yra skirtingos - niekada nerasite vienodos skrynelės, tačiau jų visų dydis gan panašus. Visos jos tilps į delną. Taigi, prieikite prie manęs ir pasiimkite jums patikusią memorą. Tada grįžkite į suolą ir galvokite apie jūsų pasirinktą prisiminimą. Stenkitės prisiminti visa smulkmenas. Lazdelę priglauskite prie smilkinio ir ištarkite Memorium porto ir iš lėto nukreipkite lazdelės galiuką į skrynelės vidų. Uždarykite skrynelę. Šioji turėtų pradėti keisti pavidalą po keletos akimirkų. Baigę darbą galite eiti, o paverstas memoras atneškite man ant stalo,- baigė pasakoti ir vėl atsisėdo.

Ateinate prie stalo, pasiimate memorą ir nusinešate ant savo stalo. Galvojate apie prisiminimą ir detaliai jį aprašote. Nepamirškite paminėti kokius jausmus jis kelia personažui. Tada lazdelę priglaudžiate prie smilkinio ir ištariat Memorium porto ir iš lėto nukreipiate lazdelės galiuką į skrynelės vidų. Uždarot skrynelę ir šioji turi pasiversti į kažkokį prisiminimą simbolizuojantį objektą. Atnešate paverstą memorą ant stalo ir išeinate.
Darbas invidualus. Mažiausiai du įrašai. Jei kas neaišku, tai rašykit. Sėkmės!
I’m broken, do you hear me?

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #1 Prieš 5 metus »
 Persefonė šiandien buvo linksma. Dėdama daug pastangų į entuziazmą, ji pasiekė transfigūracijos kabinetą ir pasisveikino su profesore. Atsisėdo suole, išklausė užduoties, džiaugdamasi, jog nebus teorijos vėl atsistojo. Pripažinkit, varnė šiandien buvo energinga, tad visiškai netingėjo šitaip kilnoti savo užpakalio.
 Priėjusi prie mokytojos ir iš dėžės ištraukusi delnų dydžio purpurinę Memorą, grįžo į savo vietą ir pasirėmusi galvą viena ranka, galvojo kuris čia prisiminimas labiausiai tiktų būti patalpinamas į dėžutę.
 Iš pradžių galvojo apie pirmąjį savo sutiktą draugą, bet mažoji nenorėjo, jog daiktas pavirstų maža jo kopija ar rūbų detale. Tada apie dieną, kai pirmąkart išvydo Hogvartsą. Nors tai buvo pernelyg banalu. Gal kai pradinėse parašė pirmą savo eilėraštį? Juk taip visi ją gyrė! Bet kuom Memora tada pavirstų? Vėl atmetė mintį. Įdomiai skambėjo ir tas variantas, kai Persefonė išsirinko pirmąją savo lazdelę. Dėžutė turėtų pavirsti maža jos kopija. Bet juk taip nuobodu! Ir dar galvoti, kuom pavirs. Pasitikėk geriausiu prisiminimu ir visą kitą palik numetusi tolyn galvoje.
 Staiga ji sugalvojo tikrą prisiminimą, kurį norėtų perkelti į transfigūracinę dėžutę. Beliko tik aiškiai atsiminti detales ir jį perkelti vidun. Nuostabu!
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #2 Prieš 5 metus »
 Antrakursis, atėjęs į klasę bei išklausęs užduoties, iškart neskubėjo jos atlikti. Gal tik šiek tiek pailsėjo nuo rytinių darbų ir šiaip savo minčių, nuklysdamas į dešiniąją proto dalį. Trumpam. Tada staigiai pakilo iš vietos, mat manė, jog gal laikas pradėti praktiką. Prie savo suolo sugrįžo su pilka Memora. Ne itin kreipė dėmesį į jos išvaizdą, nes norėjo greičiau viską atlikti. Atsisėdo. Galvoti ilgai neteko. Tas prisiminimas išliko jo atminty dar kelis porą metų į priekį, net, jei ji jam melavo, net, jei ir įskaudino ir žino, kad Rouzė negyva, prisiminimas buvo toks stiprus ir toks laimingas Teodoras dar niekada nebuvo. Puikus prisiminimas ir gynėjo kerams. Viskam.
 Nors berniukas nėra labai jausmingas, sentimemtalus ir visiškai nemokėjo aiškiai parodyti emocijų prisiminimo metu. Reikėjo perlipti visą save, sutelkti dėmesį tik į širdį, protą uždaryti kuriam laikui ir pasistengti nekreipti dėmesio į kitus, kurie jį galėjo stebėti. Nesvarbu ar užsimerkęs, ar ne – buvo per sunku pateikti viską iš galvos. Sunkiausia užduotis. Bet Theodore bandė. Susikaupė stipriai, kaip visada ir pažvelgė į jausmų centrą.
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #3 Prieš 5 metus »
 Heizelis sėdėjo klasėje. O išklausęs duotą darbą ir aiškiai išsianalizavęs planą, nuėjo prie mokytojos stalo. Dėžutę pasiėmę jam asmeniškai itin gražią, neryškios oranžinės spalvos, vieną mažiausiųjų, nors, kaip sakė mokytoja, mažai kuom dydžiu jos ir skiriasi. Sugrįžo prie suolo, dar nespėjęs prisėsti, puolė galvoti apie prisiminimą, kurį artimiausiu metu patalpins į Memorą. Berniukas turėjo mažiausiai keturis variantus, tačiau niekaip neišsirinko, kuris visgi geresnis, svarbesnis, gražesnis ir laimingesnis. Kodėl tokia paprasta užduotis kartais pavirsta galvos skausmu?
 Švilpis žvelgė į dar tuščią transfigūracinę dėžutę, galvojo, pagaliau atmetė vieną variantą. Atsiduso. Liko trys ir visi labai galingi, kad galvojo, jog greitai pasiduos. Taip nenutiko. Greitai iš trijų variantų liko tik du, o iš tų dviejų vienas. Laiko vis mažėjo, tad pirmakursis pasiruošęs stipriai įtempė protą ir pabandė atsiminti visas prisiminimo detales.
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #4 Prieš 5 metus »
Lukas nerangiai ir sunkiai kėlėsi iš lovos tikėdamasis, kad žiema baigėsi arba, kad ji prasidėjo buvo tik sapnas. Brrrr. Nusipurtė klastuolis. Jis buvo girdėjęs tokius pasakymus kurie puikiai  tiko apibūdinti dabartinį laikotarpį. Vienas iš jų buvo: ,,Bėda po vieną nevaikšto" tai buvo tikra tiesa, nes klastuolis prieš savaitę sugebėjo gauti 3 iš namų darbo, o prieš dvi dienas pasnigo ir temperatūra staigiai nukrito. Bet buvo ir vienas pliusas visada būdavo šviesu, net ir naktį kai nešviečia nė vienas žibintas. O kitas buvo vienas iš labiau negirdėtų: ,,Blogiau už žiobarų mokyklą nėra". Bet pagal jį tai buvo tikra netiesa, nes sniegas trukdydavo normaliai pereiti per kiemą neapmėtytam sniego gniūžčių. Klastuolis apsirengė šiltai, bet ne per daug, kad neužmigtu per pamoką. Priėjęs duris jas atidarė, pasisveikino su mokytoja ir klestelėjo į savo vietą. Mokytojai pasakius, kad nebus teorijos Lukas apsidžiaugė. Pagaliau, jau senai taip reikėjo padaryti. Išklausęs praktinę dalį Lukas pasimetė. Ką čia sugalvojus? Pusė gyvenimo mano prieglaudoje buvo. Priėjęs prie stalo ilgai negalvojęs paimė dėžutę su arklio galvomis šonuose, mažomis kanopėlėmis ant dėžutės dugno ir sidabrine arkliuko galva vietoj užsegimo. Grįžęs į savo vietą klastuolis gal dešimt minučių galvojo kokį prisiminimą pasirinkti. O sugalvojęs bandė prisiminti visas dienos smulkmenas.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
Klara šiandien buvo labai nepatenkinta. Viskas jai gadino nuotaiką. Tai, kad turėjo palikti minkštą ir šiltą lovą, tai, kad toji šalta žiema, rodos, niekaip nesibaigia. Bet labiausiai jai gadino nuotaiką vakar perskaityta knyga, kurią parsivežė iš namų. Toji knyga - visiška nesąmonė! Pradžia gal ir nieko, bet pabaiga! Mergaitė turėjo perskaityti ją kelis kartus, kad bent truputį suprasti kas nutiko. Viskas taip supainiota ir pilna beprasmiškų dalykų! Kaip išvis galima tą knygą parašyti ir taip aklai išleisti?! Klarai labiausiai buvo pikta, kad vietoj malonaus miego ji   iššvaistė laiką skaitydama tą nuobodžią knygą.
Ji atsisėdo į savo vietą klasėje stengdamasi šiek tiek pralinksmėti. Juk negatyvios mintys niekada neduos tau laimingo gyvenimo.
Bet pasiėmusi medinę dėžutę ir pradėjusi galvoti apie kurį nors malonų prisiminimą mergaitė vėl nusivylė. Jos galvoje plytėjo viena dykynė. Kaip tyčia visi prisiminimai pradingo, o liko visiškai paprasti ir niekuo neišsiskiriantys. Kaip ir vakar valgyta vakarienė. Kodėl ji tik dabar prisimena ką vakar valgė?!
Šiandien Klarai tikrai sunki diena...

*

Neprisijungęs Davina Malburn

  • II kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fight for your farytale.
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
Daviną ši užduotis kiek sudomino. Vos mergaitei užėjus į klasę kurioje knibždėte knibždėjo vaikų ji susiradusi laisvą vietą ėmė įdėmiai klausytis mokytojos aiškinimo.
Po mėnesio ko gero pirmą kartą normaliai išsimiegojo. Nors sapnas ir nebuvo itin aiškus, tačiau bent jau ne košmaras. Išklausiusi mokytojos aiškinimus klastuolė suraukė kaktą. Prisiminimų ji gerų daug neturėjo, na o ir tie geri nebuvo jau tokie ir nuostabūs, kad būtų galima juos sutalpyti į kažkokią dėžutę. Mokytoja liepė pasitelkti visus jausmus, kas Davinai nebuvo sunku, tačiau mergina jų turėjo kiek per daug. Vienintelis dalykas kuris lindo jai į galvą tai tik jos brolis.
Susiimk.Tarė sau pirmakursė ir giliai įkvėpusi bandė surasti kažką tyro ir gražaus savo prisiminimuose, tačiau visiškai nesisekė. Į galvą lindo tik tilto vaizdinys bei vaikinas stovintis ant jo.
Nutrenkusi lazdelę šalia, mergaitė susinervinusi persibraukė veidą delnais ir užsimerkė. Nagi, sugalvok paprastą prisiminimą, tik sugalvok kažką kito nei brolis, sugalvok!

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
 Persefonė nestipriai užmerkė akis. Manė, jog taip bus lengviau viską įsivaizduoti, prisiminti. Iš šalies viskas atrdodo lengva, bet kas dedasi varnanagės galvoje, tai buvo sunku paaiškinti. Tikras minčių uraganas. Šaltas ir šiltas, judrus ir lėtas, jausmingas ir tiesmukiškas, atviras ir uždaras, geras ir blogas, kaip juodas ir baltas, trapus ir kietas, tylus ir garsus, malonus ir skausmingas, viskas buvo padalinta į dvi dalis. Pirmakursei reikėjo žiūrėti tik į vieną pusę – laimingąją. Tikrai sunku.
 Ji prisiminė esanti lėktuve. Skristi buvo keista ir nemalonu, nors skrido jau antrąjį kartą. Linksmai, su užslėpta ilgesio gaidele nusišypsojo šalia sėdinčiui tėčiui ir pažvelgė pro langą ir išvydo kelis metus nematytą tėvynės žemę. Prisiminimo metu kilo dar daugiau prisiminimų. Ji čia gimė, augo ir mergaitė džiaugėsi sugrįždama namo. Tokia laiminga ji niekada dar nebuvo ir daugiau nenorėjo grįžti į Angliją. Tačiau ji dabar ne ten. Dabar Persefonė namuose, Grenlandijoje. Buvo gera išlipti ant gerai pažįstamosios žemės, įkvėpti čionykščio oro ir apsikabinti su giminėmis. Šypsena dar buvo tokia plati, o grįžus į Nortumberlandą vėl viskas pasikeitė. Kodėl geros akimirkos kartais virsta nelabai maloniomis. Tiesa, mergiotė vis tiek be galo džiaugėsi akimirka. Juk kas galėjo pagalvoti, jog varnė kažkada buvo ne ta uždara mergaitė Hogvartse. Viskas visada turi praeitį.
 Tu atsiminei, viskas gerai, išsitrauk lazdelę. Prisiminimas nuostabus, nusiramink. Persefonė įkvėpė, kadangi Grenlandija buvo per daug svarbus prisiminimas, kuris ryškiai įsirėžė į atmintį, buvo kiek sunku negalvoti, bet ar ne tokia užduotis ir buvo?
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
Žiema. Pats nemėgstamiausias Mayros metų laikas. Šalta klasėse, sėdint ant kėdžių paskausta užpakalį, o dar visos tos šventės susijusios su valgymu... Tragedija, o ne metų laikas. Tačiau, profesorei pasakius, kad nebus teorijos, klastuolė apsidžiaugė ir lėtai atsistojusi nužingsniavo prie mokytojos stalo. Kadangi Mayros svoris krito, jos kojos-pagaliukai vos ją išlaikė, tad ji atrodė truputėlį keistai vaikščiodama, tad priėjusi prie stalo ji stengėsi užmaskuoti savo energijos trūkumą blausia šypsena. Pasiėmusi tamsiai raudono medžio dėžutę su auksiniais vinguriuotais raštais ji atsisėdo ir pradėjo galvoti apie šilčiausią prisiminimą, bet niekas nešovė į galvą. Tuščia. Gal tada pasirinkti kitokį prisiminimą? Tada jai viskas iškilo prieš akis. Prisiminimas, kurio Mayra ankščiau negalėjo pasiekti.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
Marką kuo toliau, tuo labiau neramino Mayra bei jos išvaizda. Dabar jo pusseserė buvo panaši į vaikštantį skeletą, kuris bet kurią minutę gali sugriūti. Su tokia mintimi klastuolis sėdėjo transfigūracijos pamokoje. Profesorei pranešus apie praktiką, berniukas pakilo ir pasiėmė šviesaus gelsvo medžio dėžutę be jokių raštų. Pasidėjęs ją priešais save, Markas dar labiau susisupo į žieminį apsiaustą, nes prie jo kibo kažkoks virusas, todėl berniukui dažniausiai būdavo šalta. Kelis kartus nusičiaudėjęs, klastuolis bandė prisiminti detalų prisiminimą. Ir jam pavyko. Prieš akis iškilo viena vasaros diena, kurią praleido su Mayra miške, dar prieš Hogvartsą, prieš visą šitą.
Karšta. Nuo ežero pūtė švelnus vėsus vėjelis. Medžių lapai šnarėjo, sukurdami jaukumo įspūdį. Markas ir Mayra bėgo. Mayra sušuko:
-Markai! Palauk!
Bet berniukas neatsisuko ir sustojo tik prie didelio medžio žemomis šakomis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Markas Moore »

*

Morisas Banoveris

Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
Atsikėlęs penktą rytę Morisas patraukė link ežero. Priėjęs prie jo negirdėjo nieko tik svirplių svirpimą. Atsisėdęs ant tiltelio ir įmerkęs kojas vandenin stebėjo brėkštanti dangų. Visai nelaukdamas šiandieninės dienos. Išgirdęs pirmąsias paukšteliu giesmes klastuolis suprato, kad jau laikas traukti atgal į pilį ir nuobodžiai sėdėti pamokose. Praėjęs pro skruzdėlyną kuriame kažkas švytėjo nekreipė dėmesio į tai ir traukė tolyn, į pilį kurią mėgo ir kurioje buvo keli kvaili, nuobodūs profesoriai. Transfigūracijos profesorės tokia nelaikė. Žingsniuodamas laiptais aukštyn link transfigūracijos kabineto nepastebėjo kaip greitai praėjo laikas ir kad iki pamokos pradžios liko vos dvi minutės. Greitai įveikdamas likusį kelią dar prieš varpinį varpo skambesį spėjo atsisėsti į savo vietą. Trumpai pasidžiaugęs, kad nebus teorijos vėl turėjo nebebūti laimingas, nes reikėjo sugalvoti prisiminą džiugų aišku. Vaikinas jų turėjo daug, bet išsirinko iš jų tik 10. Iš tų dešimties atmetė vieną. Kai su tėvais nuvyko į atrakcionų parką. Iš devynių atmetė dar du. Paskutinio gimtadienio vakarėlį ir kai persikėlė per naują namą. Iš septynių atmetė dar penkis. O iš likusių dviejų jam reikėjo išsirinkti vieną. Vienas labiau tinka Gynėjo kerams, todėl pagal viską turėtų būti laimingesnis. Bet šitas yra liūdnesnis ir ne toks laimingas kaip praeitas tad rinksiuos šitą. O Gynėjui paliksiu aną kaip įgavau dovaną kalbėtis su gyvūnais ir jausti juos. Sugalvojęs prisiminimą bandė prisiminti visas jo smulkmenas.

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #11 Prieš 5 metus »
Luko prisiminas buvo apie arkliuko gavimą vaiknamyje.
Tą dieną aš atsikėliau sunkiai ir net nenuėjau vaiknamyje pusryčių. Atsikėliau tik tada kai vaiknamio direktorė kvietė į susirinkimą, į kurį eiti privalomą, bet ir į jį atėjau užsimiegojęs  Per jį direktorė pašnekėjo apie nelankymą pamokų ir, kad bus galima laikyti gyvūną. Aš pirmiausia nesusigaudčiau ką ji pasakė, bet po truputį mano šypsena ėmė plėstis. Ne, ne, ne buvo ne taip. Lukas dar kartą viską papasakojo iki tos vietos ir tęsė toliau. Mano draugas pamatęs, kad šiek tiek nesusigaudau, nes buvau užsimiegojęs, pavargęs ir neišsimiegojęs man paaiškino, kad bus galima laikyti gyvūną. Tada aš šyptelėjau galvodamas, kad laikysiu šunį. Bet pasiklausinėjęs ką laikys kiti supratau, kad to daryti neverta. Nes dauguma sakė, kad laikys katę ar šunį, pasitaikė ir tokių kurie norėjo pelės ar paukščio kokio. Nusiminiau gal tik kelias minutes, nes poto sugalvojau ką auginsiu, mylėsiu ir šersiu. Todėl vėl nudžiugau. Nubėgęs iki direktorės kabineto sustojau šiek tiek jaudindamasis. Atsargiai ir iš lėto pabeldžiau į duris ir išgirdęs balsą sakanti ,, Prašom" įėjau.
 -Sveiki,- pasisveikinau pradėdamas iš lėto bandydamas suvaldyti prakaitą, kad jis nepradėtų bėgti upėmis. -Aš atėjau dėl,- pirmas prakaito lašas. -dėl gyvūno.,- dar keli prakaito lašai. -Norėčiau laikyti ponį,- toliau prakaitas nebebėgo.
Direktorė šiek tiek pagalvojo ir pasakė, kad jo nėra kur laikyti ir paklausė ar nenoriu laikyti katės, šuns ar kokio paukštelio. ,,Ne, ne ir dar kartą ne. Laikyti tokį gyvūną kurį laiko bent ⅓ visų vaiknaminių nė už ką." pagalvojau aš.
 -Aš galėčiau jam pastatyti nedidelį tvartelį. O tų gyvūnų kuriuos išvardinote nenorėčiau laikyti.
Direktorei svarstant aš laukiau visas įsitempęs... Vėl suklydau.
Kai Lukas dar kartą turėjo pasakoti iš naujo jis tą darė gal 10 kartų kol pagaliau pavyko. Direktorei svarstant aš jau liūdėjau, nes galvojau, kad ji neleis, bet mano liūdesio liūdnumui direktorė leido. Išėjau iš kabineto pasišokinėdamas, kad net pasiekiau lubas. Ko negalėjo padaryti net už mane aukštesni vaiknaminiai. Nubėgęs iki vietos kur buvo daug nereikalingų lentų susinešiau jas į vaiknaminio kiemą ir mintyse susidėliojau arklidžių planą. Atsinešiau įrankius iš sandėliuko ir pradėjau dėlioti lentas pagal mano planą. Kol pastačiau arklides dirbau gal du ar tris mėnesius. Įdėjau daug vargo, meilės, pykčio, jėgų ir laiko. Būdavo dienų kai nieko nevalgydavau. Baigęs statyti baisiai susinervinau, nes jos nebuvo tokios kokių tikėjausi. Kai atvedė ponį iš karto jo atsiprašiau:
 -Atleisk drauguži. Aš stengiausi, bet man nepavyko.
Arkliukas suprunkštė lyg sakydamas ,, Svarbu, kad statei su meile". Įvedžiau jį į vidų pastačiau į gardą, pripyliau vandens ir sudėjau maistą. Taip prasidėjo mano draugystė su poniu kurio vardas vėliau buvo Pupa.
Lukas atsipūtė nuo tokio ilgo pasakojimo. Na užtenka. Gali jau dėžutė virsti kuo nors kitu.
 -Memorium porto,-ištarė Lukas pridėdamas lazdelę prie smilkinio aiškiai ir įsakmiai.
Dėžutė pradėjo virsti mažomis arklidėmis ir jose stovinčiu arkliuku. Pasigrožėjo arklidėmis kurios jam jau atrodė gražios. Ne taip kaip pirmą kartą apžiūrėjus. Nunešęs profesoriai, padėjo ant stalo ir išėjo iš kabineto, ilgėdamasis Pupos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Lukas Dubajus »
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 201
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #12 Prieš 5 metus »
Klara kapstydamasi savo prisiminimų bibliotekoje, kuria, rodos, kažkas ką tik apvogė, barbeno į stalą pirštais. Kuo toliau tuo labiau ją nervino tai, kad negali išsirinkti prisiminimo. Ji giliai atsidusdama pažvelgė pro langą. Laukas atrodė kaip nepabaigtas paveikslas. Tiek daug drobės dar buvo balta, tarsi lauktų kol menininkas grįžti prie savo nepabaigto darbo. Rytmečio Saulė kovoje su pilkais debesimis ir matėsi kaip ryžtingai veržiasi jos spinduliai, norėdami sušildyti žemę.
Tai buvo paskutinė diena praleista Rusijoje, prieš jai su mama išsikraustant. Tada irgi buvo žiema. Mergaitė baisiai nenorėdama būti pustuščiuose namuose šiltai apsirengė ir išbėgo niekam apie tai nepasisakiusi. Ji ėjo jai pažįstamu takeliu link miškelio. Klara prisiminė kaip tada medžiai jai tada atrodė tarsi sidabru padengti. Ji jautėsi kaip pasakoje. Lakios vaizduotės mergaitė tada pradėjo įsivaizduoti ir kurti sau nesamus nuotykius. Ji žingsniavo sniegu be jokio tikslo ir gėrėjosi miegančiu mišku.
Prisiminimas gal ir atrodė niekuo ypatingas, mergaitė tada nevaikščiojo miške labai ilgai, netrukus ji sušalo ir grįžo atgal namo, bet jis sušildė vienuolikmetės širdį. Ji netgi stebėjosi, kad buvo beveik šitą nedidelį nuotykį pamiršusi.
-Memorium porto,-priglaudusi savo lazdelę prie smilkinio ištarė mergaitė ir iš lėto nukreipė lazdelės galiuką į dėžutės vidų.
Ji vos spėjo uždaryti ir dėžutė pradėjo keistis. Greitai tamsi spalva pašviesėjo, o netrukus mergaitės delne jau buvo ne dėžutė, o nedidelė daili snaigė. Klara net kvėpavimą sulaikė bijodama, kad ji ištirps, bet snaigė vis dar laikėsi ir netgi gana tvirtai.
Atsargiai iškvėpdama orą mergaitė nunešė snaigę ir padėjo ant mokytojos stalo. Išeinant jos širdį gniaužė ilgesys.

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #13 Prieš 5 metus »
 Berniukui buvo labai sunku susitaikyti su tiesa, jog greitai jam reikės atskleisti save ir parodyti sentimentalumą. Nors tai nėra neįmanoma, tačiau nemalonu ir klastuolis jausis tarsi pralaimėjęs. Susikaupė.
 Antrakursis matė dviejų gatvių sankirtą. Ant kampo stovėjo ji – rudaplaukė žaliaakė. Tądien pūtė stiprus rytų vėjas ir draugės plaukai plaikstėsi į visas šalis. Įprasti jo amžiaus devynmečiai dabar pribėgtų iš nugaros, mažomis rankomis uždengtų mergytės veidą ir sakytų: spėk kas. Banalybės. Tačiau Teodoras stovėjo ramiai. Pabaksnojo į petį, tačiau Rouzė atsakė ne iš karto. Garbanius užėjo priešais ją ir pamatė ašaras. Pirmąkart nežinojo kaip elgtis. Guosti? Apkabinti? Nusišypsoti? Klastuolis atsiminė nugaroje paslėptą raudoną lankelį, kurį ji kadaise užmiršo pas jį kieme. Lėtai uždėjo ant galvos, jog plaukai nebelystų į akis. Dabar berniukas matė jos visą veidą.
 Staiga prisiminimas persimainė iki jo vyresnio, sėdinčio ant balta, tvarkinga patalyne apklotos kambario lovos ir žvelgiantį į vieną tašką. Ne, ne, ne. Parodyk man daugiau. Aš nieko nenoriu, man reikia atsakymų. Atmintie, viskas turi pradžią, dabar kaip tik jos ir tetrūksta. Žaliaakis buvo kiek išsigandęs, tačiau netrukus grįžo prie gatvelių kampo.
 – Ateik, turiu tau ką parodyti, – per smulkias ašarėles nusišypsojo Rouzė. Sentimentalu ir pavojinga.
 Dabar prisiminimas nutrūko visiškai, tarsi jam būtų ištrinta atmintis. O gal ir buvo. Po to, kai draugė nusivedė ją po tiltu, viskas pasikeitė. Tuščia it vakuumas. Grąžink atgal! Teodorai, ne metas tavo tikrajam tau, bet reikia prisiminti viską iki galo. Tokia užduotis. Bet jau buvo aišku, jog nepavyks. Niekados.
 Klastuolis, vis dar susikrimtęs, išsitraukė savo guobos lazdelę.
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 62
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
 Berniukas kiek suraukė antakius, tarsi tai jam padėtų galvoti. Tada visomis mintimis pasinėrė į priminimą.
 Žalia. Giedra. Ošia medžiai. Krenta eglių spygliai, spalvoti rudeniniai lapai. Švilpis atsiminė su mama einantis lietuvišku mišku. Pro šalį prabėgo rusva voveraitė ir keturmetis vikriai pirštu nusekė žinduolį. Tokios plačios šypsenos! Pirmakursis matė ir daug grybų, besislepiančių rasotoje žolėje. Kaštonų ir kankorėžių. Kelis paėmė savo smulkiomis rankytėmis, vos apglėbė miško vaisių ir metė netoli, po savo kojomis. Šalimais nusijuokė motina. Ak, kokia graži akimirka. Mažasis Viljamsas parodė į žemuogę, likusią nuo vasaros. Nuskynė. Nors ir išsipurvino rausvai rankas ir lūpas, vis tiek džiaugėsi rugsėjo ryto gėrybėmis. Dabar Heizelis prisiminė ėjimą namo. Tuo pačiu, gerai pažįstamu mišku. Užteks!
 Prisiminimas nutrūko ir švilpis suprato, jog jo akys ašarotos. Viskas gerai, nurimk. Atbula ranka nusivalė sūrias, Lietuvos išsiilgusias ašaras ir išsitraukė lazdelę, tęsdamas užduotį.
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.