0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ariana De Martinez

  • I kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
Galbūt galvoti apie tai, kai atvykau į Hogvartsą? Ne, manyčiau daugelis tai prisimins. O gal apie surastą katytę? Ah, ne...
Vienintelis prisiminimas Sindės galvoje buvo tas, kurio ji tikrai nenorėjo prisiminti.
Budama šešerių ramiai skaičiau tėvelio Magiškąją knygą. Tėvelį pažinojau tik iš mamytės pasakojimų. Jis buvo didis burtininkas, o jo Magiškoji Burtų knyga patekusi į blogas rankas galėjo užvaldyti pasaulį. Mama minėjo, kad dėl tos knygos jį nužudė mano gimimo dieną. Turėjome išvykti į Prancūziją ir slėptis. Mamytė dirba dieną naktį, kad tik galėčiau paragauti duonos trupinėlį. Mūsų trobelė sugriuvusi, o rūbeliai sudriskę. Tačiau mamytė visada mane ramina, kad kol ji yra šalia, viskas bus gerai.
Tačiau tą dieną mama grįžo įtartinai anksti, jos veide buvo matyti išgąstis. Ji tiesiog paliepė nedelsiant slėptis spintoje ir su savimi turėti Magiškąją knygą. Sutrikau, bet tyliai įsirangiau į spintą ir atsitupiau. Jaučiau, kad kažkas labai blogai. Išgirdau kaip prasivėrė durys. Sulaikiau orą.
Tiek Sindė, tiek jos stalas ėmė drebėti.
- Kur paslėpei magiškąją knygą?! - išgirdau paslaptingą balsą.
- Aš, aš nežinau apie ka jūs kalbate, - ėmė mikčikti mama.
- Mūsų neapgausi. Žinome, kad esi Elioto Smirdžiaus našlė ir, kad turi jo Magiškąją Burtų knygą.
- Atleiskite, aš nesuprantu, - teisinosi mamytė.
- Nori žaisti? Gerai pažaiskime!

Sindės akyse ėmė kauptis ašaros.
Išgirdau ryksmą, ir liūdną durų trinktelėjimą. Jie išėjo. Greitai išlipau iš spintos ir... Į mamytės krūtinę buvo įsmeigtas geležinis nublizgintas peilis, kurio galiukas buvo papuoštas melsvu deimančiuku.
- Mamyte! - pravirkau aš.
- Sinde, jie sugrįžo. Privalai išvykti į Angliją ir pasislėpti. Jiems reikia tėvelio knygos. Sinde, saugok ją kaip savo akį. Niekada nepamiršk dukrele, aš tave myliu - nuskambėjo paskutiniai mamytės žodžiai...

Sindės skruostais tekėjo skaidrios ašarėlės. Ji tik sukuždėjo Memorium porto ir nukreipė burtų lazdelės galiuką į skrynelės vidų. Ją uždarė, o ši virto į geležinį, nublizgintą peilį, kuris buvo papuoštas melsvu deimančiuku. Tas pats peilis, kuris gulėjo įsmigęs mamytės krūtinėje. Mergaitė nunešė peilį ant profesorės stalo ir verkdama išbėgo iš kabineto.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sindė Smirdaitė »

*

Neprisijungęs Marcel Rufford

  • II kursas
  • *
  • 55
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Amoris vulnus sanat idem, qui facit.
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #31 Prieš 5 metus »
Berniukas užsidėjęs klastuoliškai žalią šaliką greitai atskūbėjo į pamoką. Ilgai nesvarstė, kur prisėsti, kadangi jau iš tolo pamatė švytinčią blondinišką personą tarp taip pat pažįstamų veidų - klastuolių. Būtent ten ir patraukė. Buvo keista, nes atsisėdo ten šalia visų, bet kartu ir kiek atokiau, kadangi norėjo prisiminimais nesidalinti su kitais. Tiksliai susidėliojęs mintis po paskelbtos užduotės, berniukas pakilo ir nieko neprataręs nudūmė iki profesorės stalo. Linktelėjo jai ir paėmė memorą. Grįžęs į savo vietą, suprato, kad daug linksmų prisiminimų berniukas neturėjo. Mintyse sukosi tik šėlionės su draugais, bet vieno dalyko jis negalėjo pamiršti. Savo kelionės į žiobariškąjį teatrą. Jam tada tebuvo 5 metukai, bet viską berniukas prisiminė taip lyg būtų čia ir dabar. Taigi berniukas pažvelgė į ant stalo gulinčią memorą ir paskendo savo mintyse.
Rudeniškas ketvirtadienis. Berniukas kartu su tėvais keliavo žiobariškų gatvių šaligatviais į žiobariškąjį teatrą, kur žmonės nežinojo kas yra magija, bet be jos kūrė magiškąjį pasaulį. Taigi, teatro slenkstis, teatro rūbinė, bilietai ir sėdimosios vietos.. ir... Veiksmas. Scenoje vaidino vaikai ir suaugę žiobariškąją pasaką "Snieguolė ir 7 nykštukai". Buvo kiek neįprasta, kadangi tai tebuvo dar rudenio pabaiga, bet artėjančią žiemą buvo jau galima justi. Berniukas būtent ten pirmą kartą nusikėlė į magiškąjį pasaulį. Atrodo juokinga? Visai ne. Ten berniukas pajuto kas yra tikroji magija. Kas yra paprastumas ir lengvumas gyvenime. Jis juto kaip skruostais byra ašaros, nes jis jautėsi laimingas. Laimingas. Ir būtent toks koks visi. Jis tokių metų dar gerai nesuprato, kad yra du skirtingi pasauliai, bet pamažu buvo pradėjęs matyti skirtumus. Dėl to laimės jausmo Marcelis ir ilgai galvojo apie repertuaro lankstinuką, kurį jis gavo vos įėjęs į teatrą. Jis tikėjosi, kad būtent jį ir išvys memoros vietoje.

*

Neprisijungęs Hope Džein Shilck

  • II kursas
  • *
  • 121
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Klastūnyno Prefektė
    • Soundcloud, see u there
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #32 Prieš 5 metus »
Taigi mergina susikoncentravusi į prisiminimą ir memorą, pakėlė lazdelę prie smilkinio.
- Memorium porto,- aiškiai ištarė Hope ir nukreipė į memorą, ją atidarė, nukreipė lazdelę ir tuomet uždarė.
Iš pradžių mergina pamanė, kad ji kažką padarė ne taip, kadangi nieko nevyko, bet po kiek laiko ji pastebėjo kaip magiškasis daiktas pradėjo mažėti. Viename gale pradėjo formuotis rožės pavidalo figūrėlė, o likusi dalis pradėjo virsti į gėlės kotelį.
- Štai ji,- šyptelėjo Hope ir pašoko ant kojų. Blondinės veide švytėjo šypsena. Ji džiaugėsi ne tik pasiektu rezultatu, bet ir tuo, kad turėjo galimybę prisiminti tai, kas jos širdžiai miela. Būtent imsiu ir parašysiu jam - pagalvojo mergina ir tos minties lydima, Hope nunešė memorą profesorei. Linktelėjo ir grįžo atgal į vietą.
We Slytherins are brave, yes, but not stupid. For instance, given the choice, we will always choose to save our own necks.
But you must remember that you could be great, you know, it’s all here in your head, and Slytherin will help you on the way to greatness, no doubt about that.
Klastūnyno Prefektė Hope Džein Shilck
 (KL2)

*

Neprisijungęs Marcel Rufford

  • II kursas
  • *
  • 55
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Amoris vulnus sanat idem, qui facit.
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #33 Prieš 5 metus »
Vaikinukas savo galvoje aiškiai matė repertuarą, todėl pakėlęs lazdelę nusitaikė jos galiuku ties savo smilkiniu. Giliai įkvėpė ir pasakė iš profesorės girdėtą burtažodį:
- Memorium porto , - lazdelę nukreipė į skrynutę. Kiek palaukęs jis pastebėjo kaip memora pamažu pradeda tįsti ir plonėti. Dar kiek palaukęs berniukas nusišypsojo plačia šypsena, nes prieš savo akis išvydo savo mėgstamiausio prisiminimo simbolį - teatro repertuaro lankstinuką. Marcelis susigundė kiek jį pavartyti ir mintimis nukeliauti vėl į tą dieną. Po kelių akimirkų, kurių metu jis buvo užstrigęs mintyse, atsitokėjo ir pakilęs nuo suolo nunešė jį profesorei. Dar visai neseniai memorą jis paėmė memorą skrynutės pavidalu, o dabar jau ant profesorės stalo dėjo repertuarą. Padėjęs ramiai nukeliavo atgal į savo vietą ir laukė, kada visi pabaigs užduotį.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #34 Prieš 5 metus »
Šiek tiek išgąsdinta dėl atėjusio grifo mergaitė kiek nuraudo. Būtina tokiu metu... Eh... Ji žvilgtelėjo į savo vis dar šiek tiek drebančias rankas, bet neatsiduso, nes tai galėjo įžeisti vaikį.
-Tragedija, ne užduotis,-burbtelėjusi Elridė dar pabandė kažką pagalvoti, bet iš karto pajautė sunkumą viduje. Ką man daryti? Ji mąstė pabandyti susikaupti dar kartą, bet nebesitikėjo to, kai prie jos prisėdo tas berniukas. Ir mergaitė neklydo, kai tik ji pabandė vėl mąstyti apie prisiminimus šis ėmė kalbėti.
-Žinai, gali bandyti dar kartą,- taip pasakiusi ji mintyse atsiduso.
Elridė vis dar spoksojo į tą skrynutę, gilus atodūsis, ji suspaudė kumščius. Užsimerkusi, kad būtų lengviau, mergaitė žaibiškai nusprendė, kokį prisiminimą ims. Mat jo gabaliukas jai labiausiai patiko ir apie jį mergaitė buvo visiškai pamiršusi. O jis toks gražus... Lazdelė dešiniajame kumštyje jau buvo paruošta. Grifė galvoje ėmė matyti paprastą sofą, ant kurios praleido tiek laiko... Su ja paauglė turėjo daugiau prisiminimų, ant jos visad skaitydavo knygas, jos kairysis kraštas buvo nugraužtas mergaitės šunelio, o kiek pagalvių mūšių buvo su ant jos esančiomis trejomis pūkuotomis pagalvėmis. Sofa buvo prieš mūrinį židinį, kuriame degė maža ugnelė, kuri  po truputį geso. Šalia to židinio buvo staliukas su keliomis nuotraukomis, jos buvo žiobariškos, nejudėjo, bet jose puikavosi pati Elridė su savo taksiuku ir močiutė su vyru... Tose nuotraukose ji buvo penkių metų... O prisiminime aštuonerių. Prie nuotraukų buvo radijas, kuris grojo muziką. Kokia ji buvo mergaitė puikiai neatsiminė, bet ji strakaliojo pagal ją ir šypsojosi iki ausų, akivaizdu, kad buvo labai laiminga. Tada paauglė išgirdo ir tą muziką. Ji buvo sena ir visai kitos kalbos, rodos, prancūzų, o jos ji nemokėjo. Nežinia, kaip, bet muzika užpildė jos plaučius, ji ėmė jaustis šiek tiek geriau, atsipalaidavusi. Turbūt ta muzika daugiausiai ir įdėjo gyvybės į tą prisiminimą, lyg jis vyktų dabar. Elridė matė svetainės medines grindis ir gėlytėmis ištepliotas sienas, aišku, tos gėlytės buvo jos darbas. Tada pamatė močiutę vilkinčią melsvą suknelę, avinčią  lygiai tokios pat spalvos batukus,  o jos maži auskariukai ausyse spindėjo nuo lempos šviesos kambaryje. Močiutė juokėsi iš jos, o ji toliau nekreipdama dėmesio šoko ir strakaliojo. Tas prisiminimas buvo labai gražus, bet visgi grifė ilgėjosi to, ji labai norėjo ten sugrįžti, patirti tai dar kartą. Mergaitė to troško visa širdimi. Ji turėjo tą vaizdinį, kaip jai strakaliojant jos juoda suknelė šokinėjo kartu su ja, o dar ryškios baltos kojinės, Elridė buvo be batų, nes nemėgo jų. Žaliaakė vis dar turėjo tą juodą suknelę... Nors ir išaugo ją.
Ji lėtai pakėlė dešinę ranką ir pridėjo burtų lazdelę prie smilkinio.
-Memorium porto,-atsimerkusi grifė lėtai nukreipė lazdelę link tos skrynutės, nuo kurios viskas prasidėjo. Uždarius skrynutę mergaitei nelabai rūpėjo, ar tai suveikė, ar ne. Ji jautėsi pavargusi, laiminga ir tuo pačiu labai ilgėjosi to, kas ką tik tūnojo jos galvoje. Paauglė žiūrėjo į tą memorą, kuri po truputį transformavosi į radiją. Nieko nuostabaus, muzika prisiminimui suteikė gyvybės... Nors ją atsiminė ir ne iškart, nors nemokėjo jos žodžių ir nežinojo, kas ją dainuoja, ar kaip ji vadinasi. Grifė tik šyptelėjo ir linktelėjo sėdinčiajam šalia, nes nenorėjo, kad jis pasijaustų ignoruojamas.
Elridė lėtai atsistojo ir giliai kvėpuodama pasiėmusi tą paprastą simboliką patraukė link profesorės stalo. Ji nežinojo, kaip turėjo jaustis ir pati nesuvokė, kaip iš tikrųjų jautėsi. Padėjusi sumažintą radijo versiją ant stalo, mergaitė sugebėjo tik šyptelti profesorei.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #35 Prieš 5 metus »
- Teks bandyti, jeigu jau atsivilkau į šitą pamoką, reikia pasistengti uždirbti kelis taškus, - kreivai šyptelėjo Matthew, tačiau atsako nebesulaukė. Berniukas stebėjo, kaip Elride dirba ir matė, kad jai sekasi visai neblogai. Žinoma... Viena iš tų genijų, kurie moka viską galvojo pirmakursis, jau pamiršęs, kad priėjo prie mergaitės dėl to, kad jam pasirodė, jog jai ne itin sekasi.
Elride atliko užduotį ir nieko nepasakiusi, tik šyptelėjusi ir linktelėjusi, nunešė memorą profesorei. Tai Matthew ne itin tepatiko. Va čia tai kalbumo ir draugiškumo viršūnė pagalvojo jis ir jau beveik norėjo šį prisiminimą sugrūsti į dėžutę, bet išsigando, kad tada ji gali pavirsti mergaitės kopija. Tai jau ne.
Berniukas pabandė susikaupti, jis pradėjo intensyviai galvoti apie pirmąją pamoką ir akmenis, su kuriais dirbo. Kai Matthew pajuto, kad prisiminimas jį užvaldė, jis pabandė dar kartą:
- Memorium porto.
Žinoma, Matthew pamiršo priglausti lazdelę prie smilkinio, todėl nieko neįvyko. Berniukas keiktelėjo ir pabandė dar kartą, šį kartą pasivargino priglausti lazdelę prie smilkinio.
Atrodo, pavyko. Grifiukas sugrūdo prisiminimą į dėžutę ir kurį laiką į ją žiūrėjo. Dėžutė nekito. Tačiau pamoka artėjo prie pabaigos, o Matthew tikrai nebuvo iš tų, kurie persistengia, tad jis nutarė nunešti dėžutę ir, jeigu ką, pasakyti, kad ir galvojo apie dėžutę.
Vis dėlto pakeliui link profesorės stalo dėžutė pavirto į miniatiūrinį akmenuką. Matthew tai ne itin terūpėjo, bet jis padėjo akmenuką būdamas laimingas - pagaliau ši pamoka artėja prie pabaigos...

*

Neprisijungęs Suzu Nakashima

  • V kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #36 Prieš 5 metus »
Vaikis atėjęs į pamoką šiek tiek baiminosi, nes žinojo, kad šioje pamokoje gali prireikti burtų lazdelės. O kas, jei aš klasę netyčia susprogdinsiu, kaip tą žiurkę? Prisiminęs, ką padarė namuose Suzu dar labiau išsigando, tad nedrąsiai atsisėdęs klasės gale stengėsi išlikti ramus. Nors taip išsėdėti ramiu, kai žinai, kas gali nutikti ne taip ir gerai sekėsi. Jis judino kojas, barbeno pirštais, o jam taip darant ir pamoka prasidėjo. Berniukas nė kiek neapsidžiaugė, kad nebus teorijos, jo manymu, geriau jau pamokos nebūtų, nei per visą pamoką vykdyti praktiką.
Nesikeldamas iš suolo, Suzu stebėjo vaikus, kurie jau skubėjo prie profesorės suolo. Grifas bijojo, išsitraukė burtų lazdelę ir panoro ją sulaužyti, tačiau negalėjo. Pažadas yra pažadas. Tyliai atsidusęs jis lėtai patraukė link profesorės stalo. Apžiūrėdamas memoras vaikis kiek pasimetė, kadangi visos jam patiko ir jis nežinojo, kurią pasiimti. Užsidengęs viena ranka akis, rudaplaukis ištiesė ranką ir kažką apčiuopęs atitraukė delną nuo akių. Berniukas paėmė į rankas tą skrynią, kuri papuolė po jo ranka, ir geriau ją apžiūrėjo. Memora buvo šviesiai violetinės spalvos ir raštuota, raštai buvo sidabrinės spalvos, o ir ta sidabrinė spalva, rodos, spindėjo. Patenkintas, kad išsitraukė visai gražią memorą Suzu patraukė link savo suolo, nors nelabai suvokė, kuo tas grožis svarbus, jei skrynia vis tiek pavirs į kažkokį mažą simbolį.
Beeidamas jis pamatė, kad ant stalo buvo palikęs burtų lazdelę, o ją pamačius jį vėl apėmė baimė. Kuo greičiau atliksiu praktiką, tuo lengviau bus. Taip nusprendęs jis įsitaisė suole ir pasidėjęs memorą užsimerkė, kad jam būtų lengviau susikaupti, nes jį blaškė viskas. Vien tai, kad žmogus praėjo pro šalį jį jau privertė atkreipti dėmesį.
kuso kurae

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #37 Prieš 5 metus »
Įsisupusi į didelį, raudoną koledžo antsiuvu puoštą šaliką, Grifų Gūžtos atstovė keliavo šaltais pilies koridoriais. Žiema kaštonplaukei patiko, netgi labai, tačiau storos, amžius menančios pilies sienos žiemos metu tapdavo atšiauriomis šaltį sugeriančiomis pabaisomis, nuo kurių gelbėjo tik židiniai, kurie ačiū Merlino magijai, buvo įrengti kiekviename Hogvartso kabinete.
Užėjusi į kabinetą Klarė kaip visada pasisveikino su profesore. Žvilgsniu dairėsi laisvos vietos, kurių kaip bebūtų keista šiandien buvo nedaug. Po kelių akimirkų plaukų kupeta pridengtoje galvoje atsirado logiškas paaiškinimas: tokiu oru niekas nenorėjo būti lauke, o pilyje būti pagautam buvo gana lengva.
Šios dienos tema pasirodė keista. Dėžutės atrodė patrauklios ir įdomios. Kokiu gi simboliu pavirs, ar pavyks. Tačiau šeštakursei tema atrodė kiek bevertė. Na gal paaiškės vėliau...
Palaukusi kol smalsiausieji pasiims savąsias, priėjo prie profesorės stalo ir šviesią, gelsvo atspalvio ir kiek mažesnę, nei dauguma skrynelę. Žalvariniai sagučiai žavėjo. Daiktelis, nors ir nedidelis, buvo labai gražus. Maža skrynelė puikiai tilpo į nedideles grifiukės rankas. Lengviausias darbas buvo atliktas. Dabar reikėjo pasirinkti prisiminimą. Geriausia būtų tokį, kuris nepadarytų gėdos, kaip koks mažas pliušinis meškutis.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #38 Prieš 5 metus »
Urtė įpėdino į klasę su gera nuotaika. Ji puikiai išsimiegojo ir buvi pasiryžusi dirbti. Šeštakursė patraukė link artimiausio laisvo suolo ir jame patogiai įsitaisė, o dar jos laimei ir pamokos pradžios ilgai laukti nereikėjo. Ėmusi klausyti profesorės Pang dar labiau apsidžiaugė, kad iškart galės imtis darbo. Urtė pašoko iš suolo ir vos ne nuskrido iki profesorės stalo. Grifė čiupo pirmą pasitaikiusią memorą ir grįžo į savo vietą. Vėl įsitaisiusi ir atsikvėpusi nuo lėkimo mergaitė apžiūrėjo savo pasiimtą daiktą. Memora buvo labai maža, ir, kaip ir profesorė sakė, tilpo į delną. Ji buvo medinė, nudažyta jūros mėlynumo spalva, o ir dar jos šonai buvo išpaišyti visokiausių dydžių ir spalvų gėlėmis. Labiausiai merginai patiko raudona rožė. Tai buvo nuostabaus meistro darbas.
Baigusi apžiūrėti memorą Urtė susikaupė ties prisiminimu - juk ji norėjo užduotį atlikti puikiai. Tik bėda, kad vyresnėlė neįsivaizdavo, kokį prisiminimą turėtų panaudoti. Ji buvo jau didelė, tačiau tokio, kurio nenorėtų pamiršti nerado, bet juk turi būti kažkas tokio.
Žiūrėdama į vieną tašką ir toliau galvoje ieškodama tinkamiausio prisiminimo grifė nemirksėjo, mat ji buvo taip stipriai susikaupusi. Bet galbūt tai padėjo, nes praėjus kuriam laikui, kai akys jau pavargo, jos galvoje išdygo tai, ko jai reikėjo. Prisiminimas rodantis pradžią. Pang sugrįžo į tą dieną, nuo kurios viskas prasidėjo.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ****
  • 203
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #39 Prieš 5 metus »
Mažoji Urtė stovėjo tarp būrelio kitų vaikų ir drebėdama laukė savo eilės. Ir štai pagaliau ji atėjo. Drebančiomis kojomis mergaitė patraukė link tos niekuo neypatingos kėdės. Aplinkui ji nieko kito nematė - tik tą kėdę, nors žinojo, kad prieš ją daug žmonių ir visi susidomėję stebėjo, kur ji pateks. Bet mergaitė to bijojo, (nors nežinojo tiksliai kodėl), gal visgi mintis, kad turės tame koledže išbūti visus metus Hogvartse, vertė tikėtis, kad ji į Klastūnyną nepapuls, o ir pas protinguolius mergina ne taip ir norėjo, mat tektų būti pirmūnei ir pildyti tėvų svajones mokslų siekimu. Kepurė mikčiojo ir rinkosi gan ilgai, o Urtė stebėjo savo kojas ir rankomis glamžė apsiaustą. Jaudulys užėmė visą protą, nes vienuolikmetė įsibaimino, kad ji nepapuls nei į vieną esantį koledžą. Bet tą mintį nutraukė garsus riksmas ,,Grifų Gūžta!“. Mergaitė drebėdama atsistojo ir bandydama suvokti, kas nutiko, netramdydama šypsenos patraukė link  savo naujųjų namų – savo koledžo stalo.
Ties ta vieta mergina pridėjo burtų lazdelę ties smilkiniu.
-Memorium porto,-jai ištarus burtažodį burtų lazdelė lėtai nukrypo memoros pusės link. Ji uždarė dėžutę ir ėmė melstis, kad jai pavyko. Juk toks prisiminimas, kuris kėlė didžiulią laimę, jos gyvenimo Hogvarste pradžia, kam tai gali būti nesvarbu? Urtė stebėjo, kaip memora ėmė transformuotis į kepurę, nieko nuostabaus, kadangi ji buvo viena iš svarbesnių dalykų prisiminime. Apsidžiaugusi, kad gavo mažą identišką paskirstymo kepurę, kuri gaila, bet negalėjo kalbėti, grifė patraukė link profesorės stalo ant kurio ir paliko tą mažą atsiminimo simbolį.

((Nieks jau dvi dienas nerašo, tai manau galima įkelt))
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #40 Prieš 5 metus »
Žaliaakei teko gerokai pasukti galvą, kol rado rodos tinkamą prisiminimą. Mintys šešiolikmetę grifę nuvijo net iki kitoje salos pusėje esančių namų. Galvodama apie namus prisiminė ne tik mamą, dvynius: brolį su sese, tačiau ir kieme dažnai žaidžiančias tris kates. Jos buvo šeimos nariai. Katės priklausė Klarės šeimai dar nuo tada, kai ji dar lankė žiobarišką mokyklą.
Tačiau prisiminimas nebuvo apie kates, kurios ir šiuo metu karaliavo kaime pasislėpusiame miškuose, už kelių dešimčių kilometrų už Birmingemo. Prieš pat išvykstant į Hogvartsą, mama įteikė tuo metu tokiai pačiai ištįsusiai vienuolikmetei Klarei juodą pūkų kamuoliuką, pasislėpusį didelėje, žvaigždėmis puoštoje dėžėje. Dėžėje kiurksojo maža, daili ir elegantiška katytė žaliomis akimis. Augintinės kaštonplaukė mergaitė tuomet nepaleido iš rankų ir visą kelią važiuodama traukiniu iki naujosios mokyklos.
Išsirinkusi prisiminimą Klarė paėmė į rankas lazdelę ir pasikartojo užkeikimą. Tai turėjo užtikrinti, jog pavyks pirmu bandymu užburti skrynelę. Priglaudė lazdelę prie smilkinio. Neskubėdama leido sau pasinerti į prisiminimą. Galvojo apie švelnų katytės kailį, didelę, spalvotą kartoninę dėžę, perrištą rausvu kaspinu. Džiaugsmą, kuris tuo metu užliejo dar mažos Klarės širdutę. Ir šildė iki šiol.
- Memorium Porto. - ištarė strazdanė, glausdama lazdelė prie pat vėsios odos. Neatrodė lyg kas reikšmingo būtų įvykę, tačiau šeštakursė dėl visa ko Merlinas išmokė nukreipė lazdelę į medinės skrynelės vidų.
Atsargiai, nesukeldama bereikalingo triukšmo, uždarė skrynelę. Ir nustebindama Klarę medinukė ėmė keistis, įgydama juodos, delne taip pat telpančios katės statulėlės pavidalą. Statulėlė buvo juoda ir glotni, tarsi būtų pagaminta iš nežemiškos medžiagos. Ji galėjo būti panaši į bet kokią juodą katytę glotniu kailius. Tačiau Klarei labai patiko.
Šešiolikmetė nieko nelaukdama pakilo ir nunešė statulėlę profesorei.
- Profesore, jei kada nors jums nebereiks šios statulėlės, gal galėčiau pasiimti ją sau? Ji labai papuoštų mano stalelį prie lovos. - Padėjusi statulėlę ant stalo nuskubėjo į koledžo miegamuosius. Kur miegojo Marsė, Klarės juodoji katytė.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Suzu Nakashima

  • V kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #41 Prieš 5 metus »
Vaikis mąstė, kokį prisiminimą galėtų panaudoti, kadangi turėjo gan daug tokių. Ir išmąstęs, kad jam juokingiausias puikiai tiks Suzu suspaudė burtų lazdelę rankoje ir giliai įkvėpęs šiek tiek nusiramino. Jis bijojo, kad su burtų lazdele gali savo galvą susprogdinti, bet užduotį turėjo atlikti. Ramiai, ramiai.
Berniukas ėmė mąstyti apie tą dieną, kai jie su Hayato bandė įlipti į medį. Aišku, jo bičiulis pirmasis ropštėsi, bet nesėkmingai. Jam prireikė bent kelių kartų, kol pagaliau užsikabarojo ant tos šakos, o Suzu... Jis po dvidešimties kartų pavargo ir tik su Hayato pagalba užsiropštė į tą medį. Aišku, bičiuliams teko kabarotis dar aukščiau, nors aplinkui jie nesidairė, kadangi buvo labai daug šakų ir lapų, kurie užstojo vaizdą. Kai jie pasiekė silpnesnes šakas, Suzu pareiškė, kad aukščiau nebeliks, kadangi nesaugu, o Hayato pasišaipęs ėmė kabarotis dar aukščiau. Ir, aišku, šaka sutraškėjo, vaikis stebėjo, kaip jo bičiulis krenta ant žemiau esančios šakos. Tik jis ima juoktis, o ne rėkia, kad jam skauda. Juokėsi ir grifiukas ir šaipėsi iš bičiulio. Besišypsodamas vaikis tuo metu atsargiai pridėjo suspaustą rankoje burtų lazdelę.
-Memorium porto,-panaudojęs burtažodį jis lėtai nukreipė burtų lazdelę į memorą ir tada ją uždarė. Mažametis stebėjo, kaip memora keičiasi į tą medį, į kurį jis lipo. Lygiai toks pat... Geras! Apsidžiaugęs, kad jam pavyko jis nudūmė iki profesorės padėkojo jai, nors nesuvokė, kodėl ir pabėgo iš klasės.
kuso kurae

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #42 Prieš 5 metus »
Miona, išklausiusi visko, ką pasakė mokytoja, kiek nusiminė, kad nebus jokios teorijos apie šią pamoką. Mergaitei patiko faktai, nors ir šie kartais atsibosdavo. Mokytoja, turbūt, norėjo paįvairinti pamokas, - pamanė vienuolikmetė. Rudaplaukė turėjo sėdėti tvirtai susisiautusi į mantiją, nes buvo šalta. Žiemos įšalas tvyrojo visur. Sienos ir grindys buvo akmeninės, taigi net ir šiltas aprėdas ne visada padėdavo.
Palaukusi, kol visi mokiniai išsirinks dėžutes (kas truko maždaug penkias minutes), mergaitė nedrąsiai priėjo pasiimti dėžutės ir sau. Pasirinkimas nebuvo didelis, tad mergaitė pasiėmė šviesesnio medžio memorą, kuri buvo išraižyta įvairiausiai raštais, primenančius vijoklius, ir grįžo į savo vietą.
Miona tyliai padėjo dėžutę ant stalo ir, atrėmusi alkūnę į stalą, parėmė ranka galvą. Kviečių geltonumo spalvos plaukų savininkė ėmė sukti savo šviesią galvelę. Nežinojo, kokį prisiminimą geriausia būtų pasirinkti. Mergaitės gyvenime nebuvo itin daug nuostabių prisiminimų. Didžiąją laisvo laiko dalį žiobariškame pasaulyje ji praleisdavo užsidariusi savo kambaryje ir skaitydama knygas. Niekas į lauką pasilinksminti nekviesdavo, o su šeima niekur negalėdavo išvykti pramogoms, nes tėvai vis neturėdavo laiko. Šitas prisiminimas kiek nuliūdino mergaitę, bet ji tik papurtė galvą ir vėl ėmė mąstyti. Tačiau greitai ji prisiminė vasaras pas senelį. Ak, kaip ten būdavo nuostabu. Kad dar sykelį pas senelį nuvykčiau! - svajojo mergaitė. Dar kiek pakapsčiusi atmintyje kažkokio puikiai įsiminusio prisiminimo, mergaitė nusprendė pasirinkti šią, vieną laimingiausių josios akimirkų. Miona užsimerkė ir leido prisiminimams atgyti jos galvoje.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #43 Prieš 5 metus »
Dienos bėgo pamažu: viena greičiau - kita mažumėlę lėčiau, tačiau jos visos bėgo, palikdamos mažutėlį nuotykį Hogvartse, Grinčo gyvenime. Vieni nuotykiai būdavo netikėti: sutikimas artimo draugo ar radimas sausainių ant salės stalo, kiti buvo be galo baisūs, kad vis dar kurį laiką Grinčas vengė nusiimti kibirą nuo galvos viršaus. Bet vis dėlto išaušo gražus saulėtas rytas. Šį rytą jaunuolis ketino keltis ir eiti į Transfigūracijos pamoką. Išlipęs iš lovos ir pasėmęs apsitrynusį, lopytą lopais, rudą švarkelį, Grinčas išskubėjo laiptais žemyn į salę. Čia trečiakursis, niekam nematant, susidėjo ryto pusryčių skanėstus į kuprinę ir netrukus pro praviras salės duris išskubėjo laiptais aukštyn į kabinetą. Drakundukas labai skubėjo į pamoką, nes nenorėjo jos praleisti, todėl pasirinko bėgimo judėjimą. Tik prieš tai pasitikrino, ar raišteliai surišti tvarkingai ir švarkelis nėra purvinas. Tada, užlipęs į kabinetą ir šiek tiek uždusęs, Drakundukas alsuodamas įpuolė į klasę ir uždarė labai garsiai duris, todėl nuo durų trenksmo susigėdo ir išraudo. O po kelių akimirkų apsidairęs aplink klasę pasisveikino mokytojai:
- Laba diena, mokytoja! - ir atsisėdo į pirmąjį suolą, kuris buvo tuščias. Grinčas be galo džiaugėsi, kad jam pavyko be išdaigų ramiai ateiti iki klasės ir atsisėsti, todėl labai tikėjosi, jog ši pamoka bus pirmoji sėkmingesnė iš visų kitų praėjusių, mat per pastarąsias pamokas jaunuoliui vis nesisekdavo be parkritimų ir palindimų po suolu apsieiti. Šiek tiek trindamas kojas į grindis ir mažumėlę dairydamasis pro langus Drakundukas užsižiūrėjo į medžių šlamančius lapus: jie buvo netvarkingai išsidėstę. Vienas svirduliavo vejamas vėjo, o kitas - vis dar tvirtai laikėsi už šakos galiuko, tačiau jie visi buvo pageltę ir sudžiūvę, rudi ir susisukę - tai buvo karaliavusio rudens liekanos. Netrukus jaunuolio susimąstymus nutraukė mokytojos balsas, pasakojantis apie būsimą užduotį. Drakundukas, padėjęs galvą ant rankų, sudėtų ir sulenktų ant stalo, stengėsi atidžiai klausytis užduoties. Po to išklausęs pakilo nuo stalo ir pasėmęs Memorą, nusinešė jį ant stalo. Tada padėjo šį keistą daiktą ant stalo. Pradžioje Drakundukas jį sukiojo, o po to stengėsi į jį įkasti, tačiau supratęs, jog jis nėra valgomas, padėjo ant stalo vėl priešais savo akis ir stengėsi įdėmiai į jį žiūrėti...Ką reiškia prisiminti?..ar prisiminimai valgomi?...ėmė tyliai sau galvoti Drakundukas..
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Grinčas Drakundukas »
niam niam niam

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Antroji Transfigūracijos pamoka visiems kursams
« Atsakymas #44 Prieš 5 metus »
Grinčas be galo stengėsi susikaupti, bet mintys jo nenorėjo klausyti. Jis prisiminė piktą kaimynę, kuri bandė jį su šluota užvyti, jis prisiminė šuniuką, kuris kadaise tempė jaunuolį, įsikandęs į kelnių pakraštį, pusę kilometro, jis net prisiminė vaikystės draugą, kuris buvo panašiai nutrutgalvis kaip ir Grinčas. Bet visa tai buvo maži prisiminimai, kurių Grinčas nusprendė nedėti į skrynelę. Bet vis dėlto vienas prisiminimas buvo labai ryškus. Drakundukui bežiūrint į skrynelę jis prabėgo akyse pro tamsų, miglotą rūką. Šiame rūke jaunuolis regėjo tris draugus. Jis regėjo akimirkas su jais, kai vienas kitam sveikinimus rašydavo, iki išnaktų sėdėdavo, kariavimus žaidime bei pykčius ir ašaras, kurios riedėdavo dėl juokų ir liūdesio. Tai buvo stebuklingas prisiminimas. Grinčas jautėsi laimingas, tačiau prisiminęs nusimindavo, kad būdavo pykčių dėl mažų dalykų, bet netrukus nudžiugdavo pamatęs linksmus nutikimus ir "išmintingus" filosofavimus. Bet, svarbiausia, Drakundukas prisiminė visus tuos metus, kurie prabėgo taip greitai. Netrukus Grinčas pajautė gilų ilgesį ir liudesį, kad nespėjo pasidžiaugti šiuo stebuklu. Bet vis dėlto trečiakursis nusišypsojo, nes suprato, jog didžiausias turtas tai buvo galimybė patirti visa tai ir išsaugoti atmintyje pačias šviesiausias akimirkas. Prisiminęs visa tai Drakundukas ėmė jausti, kaip pamažu ašaros nuplauna skruostus, bet nurimsta, prisiminęs, jog dabar yra pamokoje ir apsišluostęs ašaras ištaria pašnibždomis:
- Memorium porto, - Drakundukas pamažu prikišo burtų lazdelę prie smilkinio ir burtų lazdelės galiukas nušvito žaliu žiburėliu, o tada nukreipė atsargiai į atidarytą skrynelę. Kai prisiminimas pateko į skrynelę jaunuolis ją uždarė ir ėmė stebėti skrynelę. Ji nusidažė įvairiausiomis spalvomis, o skrynelėje jie buvo visi keturiese, tada šis vaizdas persimainė į katiną, paukštį, tamsos šėtoną ir graužiką, o po kelių akimirkų visa tai susijungė į didelį medį, kuris buvo sužaliavęs ir tvirtas. Pamatęs tokį besimainantį vaizdą Drakundukas labai džiaugėsi, bet netrukus džiaugsmą pakeitė liūdesys, kai pamatė, kad kiti mokiniai atiduoda skryneles mokytojai. Grinčas nenorėjo atiduoti skrynelės: jis norėjo ją pasilikti sau. Bet ne noromis pakilo nuo suolo ir nešdamas skrynelę su liūdesiu padėjo ją ant mokytojos stalo. Nuostabus prisiminimas aptemo vos atsidūręs ant stalo, bet, nepaisant to, trečiakursis pasijautė laimingas, nes su atidavimu atsisveikino su praeitimi ir leido jai laisvai plūduriuoti mintyse tarsi debesims danguje..

((Sofija: doublepost'inti negalima))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sofija Demerian »
niam niam niam