[Markas Moore]

 Adelei priminus Emetą, Markas pasiuto, tarsi kažkas būtų jam gerai trenkęs į pilvą. Jo veido išraiška iškart pasikeitė, puikiai atspindėdama tą skausmą ir kaltę, kuriuos jis vis dar juto dėl savo poelgio. Jis niekada sau neatleis, juo labiau Adelė. O ir nieko iš Emeto jis negirdėjo nuo pat... Rugpjūčio? Gal netgi anksčiau. Ir tos nuotraukos, kurias jis su mergina pasidarė Londone, dabar slėpėsi tarp dienoraščio puslapių, skaudžiai primindamos apie dienas, prieš visą tą įvykį, kai jis buvo laimingas.
 Ir kai jų santykiai nebuvo kažkoks prarūgęs mėšlas.
 Markas net nesipriešino nustumiamas. Skaudžiausią smūgį Adelė jau buvo sudavus ir ji tai žinojo. Iš merginos besiliejantys pykčio kupini žodžiai visai vaikiną sugniuždė. Profesoriui atrodė, kad ji teisi. Kodėl jie vis dar kartu, jei abu yra tokie nelaimingi? Jis pasistengtų ją paleisti, o ji... Būtų žymiai laimingesnė be jo.
 Kurį laiką garbanius stovėjo nejudėdamas. Galbūt tai buvo šokas, o gal šiaip sąstingis, buvo sunku pasakyti. Buvo sunku pasakyti ir kodėl Markas išėjo iš kriptos.
 Šaltas oras buvo tikra atgaiva perkaitusioms smegenims. Kelis kartus giliai įkvėpus, vaikiną pasiekė Adelės balsas. Kad ir kas įvyko prieš kažkiek tai laiko, mergina jam vis dar rūpėjo. Iš pradžių greitu žingsniu, po to bėgte, profesorius pasileido garso šaltinio link.
 Adelę rado visiškai sušalusia. Nusikeikęs, Markas išplėšė iš jos sustingusių pirštų megztinį ir greitai kažkaip apvilko. Iki pilies nešti nenorėjo - buvo per toli.
 Kripta.
 Ta pati suknista kripta, kurioje dabar buvo šilta. Ten Adelė atsigautų ir jie galėtų grįžti į pilį. Ir kodėl jis dabar neturi lazdelės, kai jos labiausiai reikia!
 Atsargiai pakėlęs merginą, jis prisiglaudė ją prie savęs ir dar skubesniu žingsniu grįžo į kapines.
 Ir vėl į kriptą.
 Vis dar laikydamas Adelę rankose, Markas atsisėdo ant žemės ir ją apsikabino.
-Adele, Adele, Adele...-tyliai iš jo lūpų lyg koks atodūsis ar maldas išsprūdo mylimosios vardas.

[Adelė Ginger]

  Nejautė nė per pirštus, kokiu būdu ji ten buvo gabenama į tą kriptą. Keistai traukiančią kriptą. Kone kalenamais dantimis įsikibo į vienmarškį Marką. Šalta. Ir vėl akių kampučius pradėjo nemaloniai graužti vandenyno sūrumo lašai, dievaži, jos veidu jau tekėjo ne upė, o veržėsi cunamis.
  Smulkūs rankų pirštai šiek tiek sušilo. Adelė, jusdama begalinį nuovargį nuo visko, apgraibomis įsikibo į vyro kaklą. Mėlynos lūpos po truputį įgavo rausvesnį atspalvį. Galėtum sakyti, tai juk meilė viską atitirpdo, sušildo. Nė velnio, tiesiog kriptoje nepūtė šaltas vėjas ir nebuvo tos ledinės žemės (keista).
- Kodėl mes taip skęstam, Markai? Aš pavargau irtis,- pridusęs jaunosios profesorės balsas nutraukė vaikino maldas su josios vardu.- Iškelk, prašau, neleisk skęsti,- akių mėlynė užsislėpė po vokais, jie buvo per daug sunkūs.
  Ir taip lėtas merginos kvėpavimas visiškai sulėtėjo, nurimo. Tik jos mažoje, peroksido nubučiuotoje galvoje skambėjo Bethovenas. Mėnesienos sonata. Taip gerai žinoma, kad sugebėtų ją sugroti ir be pianino, paprasčiausiame ore. Ir tai, jeigu įsiklausytum, išgirstum tuos ore besismaginančius klavišus.

[Markas Moore]

 Nuo ledinių Adelės rankų einantis šaltis, dulkių pilnas kriptos oras ir tas specifinis šios vietos skonis, nusėdantis ant lūpų. Markas tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į viską apgaubusią tamsą, pirštais lėtai braukdamas per Adelės nukankintus plaukus bei klausydamasis jos balso. Kokia keista naktis. Jiems reikės pasišnekėti dar apie tiek daug dalykų, bet dabar... Dabar nieko. Tuščia tamsa, kurioje girdėjosi tik dviejų žmogystų ramus kvėpavimas.
 Markas ilgai neatsakė merginai. Pats nežinojo, kodėl Likimas jiems toks žiaurus. O gal tai ne Likimas, o tiesiog kažkieno žiaurios fantazijos? Kad ir kas ten buvo, ne profesoriui tai suprasti. Jis tiesiog mėgavosi buvimu tamsoje su Adele.
 Galiausiai nuo sėdėjimo ant kietų ir šaltų kriptos grindų garbaniui paskaudo užpakalį ir jis atsistojo, žinoma, vos nesusitrenkdamas galvos į kažką. Apgraibomis radęs išėjimą, jis išėjo laukan, rankose nešdamas Adelę. Naktis jau buvo persiritusi į antrą savo pusę, bet viską kuo puikiausiai apšvietė delčia. Tyliai niūniuodamas kažkokią melodiją, Markas grįžo į pilį.

[Alrisa Fuentes]

-Brrr. - kaleno dantimis Alrisa, brisdama per sniegą. - Koks bukagalvis sugalvojo žiemą?
Žvarbus vėjas žnaibė skruostus ir vėlė plaukus, šaldė pirštus ir gadino nuotaiką.
Paprastai tokiomis sąlygomis, kai reikia apsivilkti daug sluoksnių rūbų ir už lango spaudžia šaltukas, ji nė už ką nebūtų kišusi nosies į lauką. Tačiau pilį užplūdus iš Kalėdų atostogų grįžusiais mokiniais ten nebebuvo ramybės. Bent trumpam norėjosi dingti, todėl klastuolė ankstyvą popietę ištrūko ir pasuko Uždraustojo miško link. Be abejo, jis negarantavo saugumo, bet tai buvo žymiai geriau negu milžiniška tikimybė susitikti ir susipykti su kokiu nors žmogėnu. To ji visiškai netroško. Eikvoti brangias jėgas ir laiką veltui nereikėjo.
Miške buvo šiek tiek šilčiau, nes nešvilpė vėjas, tačiau tai buvo menka paguoda. Šiek tiek sniego buvo ir čia. Kilstelėjo galvą į tyliai ošiančias medžių viršūnes, o akimirką žvilgsnyje pasirodė kažkas panašaus į keistą rimtį. Iš burnos ištrūkęs garas nuvinguriavo aukštyn, bet Alrisa to nematė, nes kelyje netikėtai pasipainiojo medis.
-Žiūrėk, kur eini! - užriko.
Veidelis vėl subjuro. Juodaplaukė sustirusias rankas įsikišo dar giliau į kišenes ir taip šliumpino, kol išlindo į kažkokią proskyną.
Tai buvo...kapinės. Ant užmirštų paminklų pūpsojo balto sniego kepurės. Keista, tarp jų vinguriuojantys takeliai buvo tvarkingai išmindžioti. Jie kėlė nemalonų jausmą, kad ji yra ne viena. Mergaitė nerimastingai apsižvalgė, akimis bandydama viską aprėpti. Deja, nieko baisaus nepamatė.
-Čia nieko nėra... - lyg drąsindama save pratarė ir lėtai patraukė į priekį, tikėdamasi pamatyti kažką įdomaus.

[Ashton Hughes]

 Po atostogų į Hogvartsą norėjosi grįžti, bet ne per labiausiai. Per daug tingėjo daryti namų darbus ir nors kai kurios pamokos atrodė įdomios, Ashtonas mielai būtų laiką praleidęs kur nors klaidžiodamas ar skraidydamas ant šluotos. Taip ir elgėsi - ignoruodamas šaltą orą, kuris kornvaliečiui atrodė dar vėsesnis, nes Kalėdos namuose buvo be sniego. Ką padarysi - teko apsivilkti megztinį po žiemine mantija, paslėpti Grifų Gūžtos šaliką, jog kas nors, jį pamatęs, neatsektų ir pradėti ieškoti nuotykių. Uždraustajame miške. Kur liepė neiti.
 Žinoma, jo niekas iš čia neišgelbėtų, bet turėjo lazdelę, tai jei nesutiks baisaus vilkolakio (o pilnatis buvo neseniai pasibaigusi, tai nesutiks), galės pabėgti.
 Miškas atrodė kiek šiurpokai, tačiau negi suplanavus pabėgimo iš Hogvartso planą, dabar išsigąs ir pabėgs? Jei Kepurė nusprendė, kad jis grifas, turi tai įrodyti. Deja, buvo viena problema - Uždraustojo miško nepažinojo ir nenutuokė kur paklius, tačiau sniege liekantys pėdsakai turėjo padėti ne tik jį kam nors atsekti, bet ir pačiam sugrįžti. Kapinės. Dar nebuvo pradėję temti, tad nebuvo taip baugu. Kiek girdėjo, svarbiausia neužminti ant paties kapo, nes paskui vėlė persekios pusę gyvenimo, tad Ashtonas, nenorėdamas apeiti didelio rato, perlipo per tvorelę. Iškart sustojo, nes pamatė, jog tarp netvarkingai išdėstytų antkapių buvo išmindžioti takeliai. Kai kur galėjo įžiūrėti net kanopas. Kas per? Pirmakursis pritūpė, manydamas, kad gal supras kas tai per gyvūnas, tačiau su pėdsakų atpažinimu jam sekėsi ne per geriausiai. Ant kapų uždegtos žvakutės nepriminė kokio nors viską niokojančio padaro, bet būtų labai keista, jei koks kanopinis gyvūnėlis nuspręstų prižiūrėti kapus. Bet Hogvartse viskas keista.
 Hughes apsidairė, ar tikrai nieko nematyti ir susiraukė pamatęs kažkokią mergaitę. Ar ji tikra mergaitė (ar ne mergaitė?), ar kokia jį apgauti mėginanti dvasia su kanopomis? Pirmakursis nežinojo, ar buvo pastebėtas, bet atsižvelgiant į tai, kad prie jo buvo storas medis, laisvai galėjęs jį uždengti, nusprendė, kad ne.

[Alrisa Fuentes]

Alrisai labai patiko kapinėse tvyranti tyla. Kol neužliejo tamsa, čia netgi nebuvo itin baugu. Aišku, trikdė išmindžioti takeliai, tačiau jie bent jau užtikrino, kad ji neapsižiūrėjusi neįkris į kokį atvirą kapą. O tokių greičiausiai buvo. Anksčiau gyvenusi kaip žiobarė, nežinojo, ko tikėtis iš burtininkų pasaulio, tad dabar pernelyg didelės baimės nejautė, slankiodama po jų amžino poilsio vietą.
Slinkdama pro įvaraus senumo antkapius klastuolė smalsiai nužvelgdavo užrašus juose. Deja, dauguma būdavo neįskaitomi. Prie tokio vieno kaip tik sustojo, priviliota keistų sparnuotų būtybių skulptūrų abipus paminklo. Savo neregėmis akimis jos tarsi stebėjo mergaitę, kuri nieko neįtardama bandė iššifruoti mirusiojo vardą ir pavardę. Kaip ir reikėjo tikėtis, nepavyko.
-Pff... Jie net nemoka sukurti nepranykstančių įrašų. - burbtelėjo, pakeldama galvą.
Ji lyg ir pastebėjo kažkokį judėjimą, vėl neramiai apsižvalgė. Nepamatė net už storakamienio medžio beveik pasislėpusio berniuko. Tik ant gretimo antkapio nusileido keletas nušiurusių varnų, kurios į Alrisą visai nekreipė dėmesio. Atsiduso. Šiltas garas nedaug tenupleveno aukštyn, o tiesiog išsisklaidė ore, lyg susiliedamas su čia gyvenančiomis dvasiomis.
Pasitrynusi šaltą ir rausvą nosies galiuką, juodaplaukė šįsyk pasilenkė. Atrodė gyvybiškai būtina perskaityti nusitrynusią epitafiją. Buvo gana smalsu. Ji taip susikaupė, jog net nepajuto, kaip prarado pusiausvyrą. O kai tai suvokė, lūpas spėjo palikti tik trumpas, kone nesuprantamas šūksnis:
-Ne..!
Kūną meiliai priglaudė stora pusnis, po savimi ir geru žemių sluoksniu slepianti šiurpų skeletą.

[Ashton Hughes]

 Ashtonas toliau stebėjo mergaitę, kuri gal būt nebuvo mergaitė ir bandė įminti šią mįslę. Ji nesielgė kaip nors keistai, jog būtų galima palaikyti kokiu nors kitu padaru (gal net su kanopomis), išmindžiojusiu takelius. Atrodė gana saugiai. Pargriuvo, ant antkapio tupėjusios nušiurėlės varnos nuskrido ir atsitūpė ant kitų kapų ir antkapių, o grifas prisimerkė, jog per žibantį sniegą įžiūrėtų, ar ji bent jau pargriuvo ant takelio, o ne palaidoto lavono. Žinoma, gerai neįžiūrėjo, nes pačia geriausia rega nepasižymėjo, tačiau buvo smalsu. Nebuvo verta daugiau slėptis už to medžio (nors tiksliau - atsibodo), tad pasitraukė iš savo slėptuvės ir nepatenkintas, nes sniegas girgždėjo po batais, žingsniavo link mergaitės, aplenkdamas kiekvieną didesnį kauburėlį, kuris galėjo būti burtininko (ar magiško gyvūno) kapas. Iš šnervių kilo garai ir šiek tiek jautėsi kaip drakonas (būtų įdomu pabūti drakonu. Tikrai įdomiau, nei namų elfu. Neįsivaizduoju kaip jie išgyvena), tad baimė pradingo (ji greičiausiai iš Hogvartso ir jeigu bandys paskųsti, pati turės paaiškinti ką čia veikė) ir netrukus buvo prie pat to vargšo kapo, ant kurio buvo paliktas nedailus sniego angelas.
 Nusikeikė kornvalietiškai. Atsikrenkštė, nes su savimi garsiai nekalbėjo ir be to keiksmažodžio jau ilgokai nebuvo nieko sakęs.
 - Dėl tavo ramybės siūlyčiau ant lavonų negulėti,- dar spėjo pagalvoti, kad šalta ir dėl visa pikta ranką patraukė link saugomos lazdelės.

[Alrisa Fuentes]

Alrisa suniurzgė. Baisiai nesusimušė, bet buvo nemalonu jausti sniegą rankogaliuose, kuris tuoj grasino ištirpti ir taip dar labiau sušaldyti ją. Veidą pasiekęs ledinis šaltis irgi trikdė. Ji vėl nepatenkinta sumykė ir pagaliau atsimerkė. Nors neketino ilgai gulėti, netikėtai pasigirdę artėjantys žingsniai privertė sustingti. To dar betrūko... Žmogus sustojo šalia klastuolės bei kažką pasakė, tik nesuprato, ką. O ši dėl visa ko nusprendė dar pagulėti, vildamasi, kad nepažįstamasis nueis. Tačiau jis atsikrenkštęs prašneko jau suprantamiau.
Juodaplaukė susiraukė, suspaudė lūpas ir  pradėjo stotis, lyg netyčiomis žarstydama sniegą į šalis - visiškai sujaukdama kapo vietą. Iš pusnies nieko neliko. Mintyse nusišypsojo.
-Nuostabu... - nuskambėjo tyli replika, greičiausiai skirta sau, nes akimirką Alrisa visai užmiršo apie šalia stovintį berniuką.
O kai prisiminė jo egzistenciją, buvo prabėgusios kelios keistos sekundės. Puikiai jautė ištirpusių snaigių gabaliukus rankovėse ir ypač už kaklo, bet kol kas prisivertė į tai nekreipti daug dėmesio.
-O kas tu toks, kad man patarinėtum? - šykščiai paklausė, atidžiai peržvelgdama jį nuo galvos iki kojų.
Atėjūnas atrodė šiek tiek matytas, galbūt iš pirmakursių susitikimo ant kalvos. Tačiau kadangi klastuolė nebuvo dėl to tikra, savo tamsių akių žvilgsnį vis dar buvo įsmeigusi į rudaplaukį. Trumpais, įgudusiais rankų mostais greitai pasitvarkė plaukus. Vėliau pirštus suspaudė į kumščius, vildamasi bent taip juos sušildyti.

[Ashton Hughes]

Ashtonas visai nesuprato, kodėl mergaitė nesikelia. Sniegas, kad ir purus, tačiau labai šaltas patalas ir jei kas būtų paklausęs jo rekomendacijų (deja, niekas tokių dalykų neklausdavo), gulėti ant sniego būtų pataręs tik tokiu atveju, jei esi netoli namų ir greitai grįši. O kol mergaitė grįš į pilį ir sulauks momento, jog niekas nepamatytų, šiek tiek užtruks.
Galų gale ji pradėjo elgtis kaip normalus žmogus ir atsistojo. Hughes dėl jos ramybės tikėjosi, jog čia veikia kitos taisyklės ir jos bala kiek žino laiko niekas nepersekios, tačiau sudarkyta pusnis nieko gero nepranešė.
- Hmmm,- dabar jam prisistatyti būtų be proto kvaila, nes jei ji yra tikra mergaitė ir mokosi Hogvartse, galėtų papasakoti apie šį jo išsprukimą iš pilies, o Ashtonas nelabai mėgo meluoti.- Žmogus, kuris šaltą dieną nesirenka išsivolioti sniege pakankamai toli nuo mokyklos.
Ranka pasiekė lazdelę. Dėl visa ko, jei ji nuspręstų, kad piktas žvilgsnis nėra pakankama. Stebėdamas kaip ta mergaitė pyksta, nusišypsojo. Jos maži kumštukai iš pradžių atrodė lyg paruošti kovai pykčio, jog neleido jai pamiegoti ant kapo ženklai, tačiau tuomet suvokė, kad jai tiesiog šalta.
Žinoma, jis galėjo mėginti elgtis kaip džentelmenas. Siūlyti mantiją, sukurti lauželį ant kapo ar dar ką, tačiau šita patrakėlė neatrodė priimsianti pagalbą, buvo piktoka ir Ashtonas net nežinojo kaip tokioje situacijoje reikėtų pasielgti.

[Alrisa Fuentes]

Kai berniūkštis pradėjo garsiai galvoti, Alrisa susiraukė. Tiesą sakant, net nemėgino to slėpti. Arogantiškas kvailys... Laimei, ji šįkart susiprotėjo savo minčių neištarti balsu, tik kiek pasibjaurėjusiu žvilgsniu spoksojo į mokinį. Jis atrodė pasipūtęs bei pasitikintis savimi, tai patvirtino ir jo žodžiai, kurie privertė dar labiau suspausti lūpas. Klastuolė visu kūnu rodė nepritarimą, viduje jautė kylantį susierzinimą. Vis dėlto nieko neištarė. Nebuvo verta laidyti liežuvį prieš šitą... padarą.
Besitvarkydama plaukus, nepamatė, kaip rudaplaukio ranka pradingo kišenėje, tačiau puikiai pastebėjo veide pražydusią pašaipią šypseną.
-Ak tu, turčiaus vaike... - iškošė vos girdimai, nors žinojo, jog tai be galo pralinksmins jį. Tiesiog nesusilaikė.
Beveik įsiuto, bet pasitenkino sugniauždama kumščius. Netikėtai pajuto, kokie šalti jos pirštai. Ir kokia ji visa ledinė - nedaug trūko, kad susirgtų. Mintyse nusikeikė.
Alrisa pasistengė nerodyti savo jausmų kaip ant lėkštutės, susikaupė, nukreipdama akis kur nors kitur. Giliai iškvėpė, atpalaidavo raumenis. Nepaisant greito pasikeitimo, berniukas galėjo pastebėti, kaip pirmakursė susitvardė. Siekdama išvengti dar asiliškesnių išraiškų jo veide, ji paklausė:
-Ką čia veiki? Nemanai, kad kapinės ne vieta tokiems kaip tu? Idiotams, kurie bijo voliotis ant kapų, nes yra per daug išlepinti vaikučiai.
Praėjo kelios sekundės, kol susivokė, jog pasakė tai garsiai, visai ne pašnibždomis. Bet buvo per vėlu taisytis. Vis dėlto juodaplaukė pernelyg dėl to nesigailėjo, tik truputį kilstelėjo antakius.

[Ashton Hughes]

 Ta pikčiurna man nelabai patinka,- nusprendė Ashtonas, tačiau nepaliko jos čia, nes buvo įdomu, kuo tai pasibaigs. Jei ką, lazdelę turėjo - bent kiek apsigintų, neprakištų kovos kažkokiai mergiotei. Jei tik ta nebus kokia vaikučius apgaudinėjanti dvasia. Tuo per daug abejojo. Ir mergaitė atrodė kažkur matyta... Jei tik Ashtono atmintis nebūtų tokia pavedanti svarbiausiais momentais, greičiausiai būtų prisiminęs daugiau detalių. Jeigu su manimi būtų Upis ir aš į ją mesčiau vargšelį, ar ji pradėtų klykti? Mergaitės, pamačiusios vorus, dažnai klykia. Kas, kad Upio šilkinis charakteris ir jis nėra mažiukas voras, kurio lengva nepastebėt kuriame nors kampe.
 Turčiaus vaikas? Hughes kilstelėjo antakius. Kas čia per bandymas įžeisti? Šyptelėjo stebėdamas, kaip maži kumštukai dar labiau susigniaužia. Pikta, padūkusi - visai kaip tas tetos katinas Juodošius, kurį visi kiti vadino Šėtonu, o pamatę pasigailėdavo, kad marškinėliai su trumpomis rankovėmis yra nuostabi vieta pareikšti nagų ir dantų meną.
 - Ramiai, ramiai, mergyte. Aš tiesiog nenoriu prakeiksmo, tai niekuo nesusiję su išlepimu. Voliotis ant lavonų labai kvaila, nebent tu bandai prisikviest pikto, mūšyje mirusio kentauro dvasią, kuri mielai nudėtų pirmą pasitaikiusį žmogų,- berniukas šyptelėjo. Na ir įžūli išverstakė.

[Alrisa Fuentes]

Tiek šyptelėjimai, tiek antakių kilnojimai, švelniai tariant, nervino Alrisą. Ir nors suvokė, kaip jai šalta, pyktis toli gražu neatvėso. Kaip tik priešingai - virte virė bei taip šildė iš vidaus. Gaila, kad berniūkštis kol kas nesuprato, su kuo iš tikrųjų susidūrė: dabar teks įrodinėti, jog šiai klastuolei nedera pastoti kelio. Netyčia garsiai ištartais žodžiais iš pradžių atrodė, kad užgavo jį. Bet sulaukė tik kažkokio pasityčiojimo prieš ją pačią. Pala, ką? Kaip suprantu, jis pavadino mane kvaila?! Voliotis ant lavonų reikia priežasties, atsirado mat koks... Purkštelėjo mintyse ir įsmeigė griežtas tamsias akis į rudaplaukį. O ta įkyrėjusi šypsena, šviečianti asiliškame veide...Kaip jis drįsta! Šalia esant kitam žmogui, ypač šiam, neketino daugiau atskleisti savo minčių, bet tai ėmė tarsi graužti iš vidaus. Todėl nenuostabu, jog netrukus prabilo:
-Aš tau parodysiu kentauro dvasią... - iškošė ji, lėtai pasilenkdama ir pasisemdama saują sniego. Pirštus nutvilkė ledinis šaltis, bet tai nesustabdė Alrisos. Žaibiškai suformavusi baltą kietą kamuoliuką, sviedė jį mokinio link.
-Še, pasprink!
Kadangi juos skyrė greičiausiai koks dviejų metrų atstumas, gniūžtė turėjo pataikyti tiesiai į dešimtuką. Tačiau slepiama berniūkščio ranka ir dar nepatirti jo sugebėjimai galėjo nulemti, kad juodaplaukė baisiai apsikvailins. Todėl po metimo šioji kiek atsitraukė, nė sekundės nenuleido svilinančio bei neapykantos pilno žvilgsnio.
-Ir kodėl aš su tuo pirdžium terliojuos? - tyliai paklausė savęs, tarsi staiga būtų užmiršusi priežastis, kodėl ji įsiuto bei prarado savitvardą.

[Ashton Hughes]

Lėtas pasilenkimas tikrai atrodė įtartinai, tačiau kol pats jaučia savąją lazdelę, kuria naudotis mokėjo (tiesa, tik kaip pirmųjų kursų mokinys), nebuvo ko bijoti. Nebent mergaitė pasirodytų esanti prisikėlusių Mirties Valgytojų narė, nuo gimimo treniruota mosuoti nedovanotinų kerų mostais ir vietoj pasakos prieš miegą girdėtų rūsyje uždarytų žiobarų klyksmus. Tačiau kiek tokių žmonių? Ashtonas nebuvo nė vieno tokio sutikęs (o jei būtų sutikęs, greičiausiai tai būtų paskutinis kartas, kai jį kas nors matė). Ji tebuvo paprastų paprasčiausia mergaitė, tik labai susierzinus ir pikta. Gal būt ir norinti jį nudėti.
 Hughes nesureagavo taip greitai, kaip norėtų. Pritūpė, tačiau sniegas pažiro ant veido, gniūžtei vos nenumušus kepurės nuo galvos.
 - Drąsuolė, ane?- berniukas nebuvo nieko girdėjęs apie mirusių kentaurų dvasias, persekiojančias dėl sniego karo kapinėse, tad šį kartą nieko neprikišo.
 Nori karo - bus karas. Paleidęs kišenėje gniaužtą lazdelę, Ashtonas pasilenkė ir suformavęs sniego gniūžtę (pirštinės šlykščiai aplipo sniegu) paleido į klastuolę. Tuomet dar vieną. Šio „karo“ priežastis buvo jos pyktis ir Ashtonas nežinojo, ar ji į tai žiūri rimtai ir yra pasiryžusi padaryti bet ką, kad nugalėtų. Berniukui tai neatrodė labai svarbu. Paprastas žaidimas. Ką gali žinoti, kas tų pasiutusių mergaičių galvose? Kornvalietis nepradės rimtos kovos, kokia galėtų įvykti išsitraukus lazdeles. Jei kieno nors nervai ir neišlaikys, tai nebus tamsiaplaukis.

[Alrisa Fuentes]

Metusi gniūžtę Alrisa žengtelėjo atgal. Nenorėjo itin rizikuoti, be to, vis dar neapykantos kupinomis akimis gręžė berniukštį. Vis dėlto tai nesutrukdė kalbėtis su savimi. Deja, retorinis klausimas liko neatsakytas.
Vos tik sniegas išsitėškė į tą bjaurų veidą, klastuolė nesusilaikiusi išsišiepė. Tačiau kvatotis kol kas nebuvo verta. Trumputė euforijos akimirka pripildė kūną ir taip greitai jį paliko, nes jos link jau skriejo pora baltųjų kamuoliukų. Mintyse nusikeikusi, pabandė skubiai pasitraukti į šoną, bet nepavyko. Tiesą sakant, vietoj to, kad būtų tiesiog pasišalinusi, mergaitė gavo šaltą smūgį į galvą bei nuvirto pusnin. Tik šįkart - ant kito kapo. Laimei, bent jau neprarado sąmonės ar smarkiai nesusitrenkė. Bet nuotaika neabejotinai subjuro - gniūžtė tikrai nebuvo maloni ir nepasivargino nusileisti tiesiai ant akių.
Sunkiai pūkšdama ji išsirepečkojo iš ten, nė nemėgindama slėpti savo emocijų. Juk labai nemalonu buvo jausti dar didesnį šaltį ir sniegu aplipusius drabužius. Alrisa išsižiojo, ketindama prakeikti tą bernioką, tačiau tik garsiai nusičiaudėjo.Tu dar atsiimsi! Piktai šniurkštelėjusi atsiduso:
-Metei viena gniūžte daugiau nei reikėjo, - prabilo juodaplaukė gana ramiai, - vadinasi, nori karo? - tariant paskutinį žodį akys pavojingai žybtelėjo. - Jis bus!

[Magdė]

 Alisa, pasislėpusi didelių šimtamečių ąžuolų šešėliuose, slinko tarp šaltų antkapių. Kapinės buvo šaltos, vienišos. Lygiai taip jautėsi ir penktakursė švilpė. Kol kas nerado artimų draugų, kurie galėjo tapti atrama, o dabar, kai nesulaikomai artėjo atostogos, ji nežinojo, kur dėtis.
 Buvo naktis. Danguje žibėjo žvaigždės, smailių eglių viršūnėje kybojo apvali mėnulio pilnatis. Nuo vėsos merginą saugojo šiltas švarkelis. Alisa čia atėjo ne tik tam, kad pasislėptų nuo smalsių akių, bet ir tam, kad aplankytų tėčio kapą. Taigi ji vaikščiojo tarp šaltų, sustingusių marmuro kryžių, paminklų ir ieškojo balto akmens su išraižytu Edwardo Bergmano vardu.
 Tyliai šlamantys lapai tarsi kuždėjosi tarpusavyje, žvaigždės maloniai mirkčiojo ir merginai čia visai nebuvo baisu. Ji klestelėjo šalia giltinės statulos valandėlei atsikvėpti. Nežinojo, kodėl išsirinko tokią keistą vietą. Ir švilpei nei kiek nerūpėjo, kad mindo kažkieno palaikus.
 Staiga, išgirdusi traškesį, Alisa atsigręžė. Kažkas vaikštinėjo netoliese ir niekuo nepasitikintys merginos instinktai liepė pasiruošti lazdelę. Švilpė taip ir padarė. Ėmė slinkti, spausdamasi prie kietų, rievių išraižytų kamienų.
- Lumos  sukuždėjo.
Švieselė lazdelės gale blykstelėjo ir apšvietė kažkur matytos grifiuks veidą.