[Adelė Ginger]

  Kad ir kaip troško džiaugtis Marko atsiradimu šalia, neįstengė. Nusivylimas skaudžiai persmelkė širdį. Vėl,, suknistai eilinį kartą atstūmė nuo savęs vaikiną. Verkšlendama žvelgė į jo akis, kurias ir taip sunkiai įmatė dėl ašarų. Buvo tik vaikinas, už jo Juanas nepasirodė. Gal ir geriau, jai tuoj bus užtekę dar vienos pigios meksikietiškos melodramos su profesoriumi.
- Tai aš tavęs turėčiau to klausti!- iš pykčio trinktelėjo į vaikino krūtinę.- Ar turi proto žaisti su mano atmintimi? Kaip man tavimi pasitikėti, ką? Juk žinai, jog beprotiškai tave myliu, tai kodėl taip elgiesi? Atleisčiau tau suknistai bet ką, jeigu tik pasakytum kodėl,- springo ašaromis, norėjo trauktis į šalį, tačiau nebuvo kur, nugara dar vis rėmėsi į antkapį.
  Nuo žemės sklindantis šaltis gėlė basas Adelės pėdas, visa virpanti, pamėlusi, netgi lūpose nebebuvo tos avietinės spalvos, neliko gyvasties. Visada bijodavo likti įskaudinta, verkianti grįžti pas savo globėją ir sakyti, kokia idiotė buvo, jog pasirinko ir vėl ne tą. Širdį draskė maži, aštrūs nagučiai, kurie jau buvo beveik viską išlupę. Ginger merginoje vėl nieko beveik neliko. Tik skausmo persmelktas veidas.
- Kas įvyko tą naktį, Markai?- paklausė ir tikėjosi išgirsti tiesą, o ne dar kažkada iš Saliamono, jog Moore vėl sujaukė jos prisiminimus.- Prašau, man labai skauda,- sukūkčiojo eilinį kartą ir nunarinusi galvą atsirėmė į jaunuolį.
  Kad ir kaip ten bebūtų, nesugebėjo atsispirti.

[Markas Moore]

 Adelei dar kartą jį atstūmus, viduje tarsi kažkas pradėjo lūžinėti. Markas nenorėjo prarasti merginos. Nesigailėjo ir to, kad pratrynė jai atmintį. Jo akys, prieš sekundę buvusios pilnos rūpesčio ir meilės, aptemo. Adelės klausimai buvo kaip maži nematomi smūgiai į užtvanką vaikino viduje, kuri netrukus lūžo. Jis bandė, o dievai pasigailėkit šio kvailio, kaip jis bandė! Bandė palaikyti beveik normalius santykius, rūpintis Adele ir išklausyti ją. Nieko nebus. Tai jau seniai, dar prieš jam gimstant, buvo nulemta. Šis suknistas giminės prakeiksmas, kaip liga persiduodantis genais ir aptemdantis protą. Viskas buvo akivaizdu iš istorijų, kaip jo proprosenelis pasigrobė du kartus matytą merginą ir po to ją gabeno per salyną namo, nes norėjo vesti. Buvo aišku iš to, kaip jo motina buvo fanatiškai įsikibusi į tėvą, nors jis buvo nieko vertas. Ir dabar visiem aplinkiniam buvo aišku iš to, kaip Markas žiūrėjo į Adelę. Tik jis, kaip kvailys, naiviai tikėjosi ką nors pakeisiąs.
 Ne, nieko taip nebus.
-Adele,-jis tvirtai prisiglaudė merginą prie savęs. Nepaleis jokiais būdais.-Jeigu būtum patikėjusi mano žodžiais, kaip manai, ar būčiau trynęs tau atmintį? Jei pasitikėtum manimi, ar būčiau ką nors slėpęs? Ne, Adele. Ne aš čia bėda, o tavo savanaudiškumas. Bet nebijok, aš tavęs neapleisiu. Mes būsim kartu. Amžinai.
Markas šypsojosi. Taip, jo butas Dubline dabar tuščias, kol Emetas mokykloje. Už gautą algą ir santaupas nusipirks atokesnį namelį. Susituoks su Adele. Įkalins ją namuose magijos pagalba ir jie amžinai bus kartu. Taip ir turėjo pasielgti iš pradžių. Paėmęs į ranką lazdelę, sušnabždėjo:
-Užsimerk. Neskaudės. Immobulus.
Pakėlęs nejudančią merginą nuo šaltos kapų žemės, Markas paskutinį kartą apsidairė. Vargu ar čia pora dar sugrįš. O dabar profesoriui reikėjo susirasti tik kelionmilčių ir židinį. Namo.

[Amanda Adler]

 Amanda Adler išėjo iš didžiosios salės. Nulipusi laiptais pirmakursė iš pilkos kuprinės išsiėmė nedidelį vandens buteliuką ir atsigėrė. Lėtai nurijusi vandenį mergaitė apsidairė. Saulė kybojo aukštai danguje, sutikdama jog šiandien tobula pavasario diena. Amanda lėtai nuėjo į dešinę pusę. Šiek tiek paėjėjusi per žolę, pirmakursė priėjo iš tolo nematomą mažą takelį. Buvo aišku, kad čia vaikšto nedaug žmonių. Kiek padvejojusi mergaitė nuėjo keistu takeliu. Dairydamasi į medžius, ji lėtai slinko tuo keistu takeliu. Galiausiai Amanda priėjo senas kapines ir aiktelėjo. Jai pasidarė nejauku. Ta vieta turėjo keistą ir nejaukią atmosferą. Mergaitė turėjo pasitelkti visą savo ryžtą, kad apsisukusi neparbėgtų į pilį. Pirmakursė kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė. Galiausiai užsimerkusi ji pastūmė vartelius į kapines. Šie girgždėdami atsidarė. Įėjusi mergaitė tyliai slinko pro antkapius su burtininkų ir raganų vardais ir mirties bei gimimo datomis. Kelis kartus apėjusi kapines, mergaitė priėjo prie vartelių ir juos uždariusi kuo greičiau pasišalino iš nejaukių ir niūrių kapinių.

[Markas Moore]

 Naktimis po pilį ir jos apylinkes klaidžiojantys profesoriai nebuvo naujiena. Jų, o ypač apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo, pareiga buvo apsaugoti mokinius ir pilį. Todėl net ir vaiduokliai nemirktelėdavo pastebėję koridoriais slampinėjantį Marką.
 Tik pats vaikinas nelabai susiprato, kad kažkur eina. Naktį, po ilgų darbo valandų, įkritęs į lovą su savo dieniniais rūbais, jis tik apsikabino šalia buvusią Adelę ir užmigo, kol jo smegenyse po kelių valandų miego sužibo keistos energijos kibirkštėlės. Vis dar miegodamas, garbanius atsikėlė, apsimovė batus ir lyg niekur nieko nužingsniavo šimtus kartų matytais koridoriais iš pilies.
 Nepažadino jo šaltas, žiema kvepiantis, nakties oras nei naktiniai paukščiai klykiantys Uždraustojo miško medžiuose. Markas buvo atsimerkęs, kvėpavo, judėjo, na, atrodė beveik normaliai. Tik jo sąmonė, vis dar klajojanti po sapnų ir miego karalystę, nieko apie tai nežinojo.
 Kapinių varteliai vaiduokliškai sugirgždėjo ir vaikinas patraukė gilyn į kapines. Pasičiupęs kažkada jo numestą kastuvą, priėjo prie laisvesnio kapinių plotelio ir įsmeigė įrankį į sušalusią žemę.

[Adelė Ginger]

  Dvispalvė persona tąnakt liko miegoti toje mini spintoje, kuri jau net savinosi Adelės kvapą ir, pagalvotum, ne Markas čia įsikūrė, bet jo išrinktoji, kuri kone kiekvieną vakarą tingėdavo parsiristi pas save. Bet jaunoji profesorė tik liko miegoti, iš tikro, visai nemiegojo. Galva nebuvo perkimšta kažkokių minčių, trukdančių pasinerti į miego karalystę, o ir visai patogiai drybsojo toje lovoje. Tiesiog nenorėjo užmerkti akių. Ir, žinoma, jos būsimas vyras turėjo pradėti lunatikuoti. Ne, dažytoji dar nebuvo susipratusi, tad tik rėkė to nelabojo vardą iki pat kabineto durų, o tuomet užsimetusi pirmąjį pasitaikiusį apdarą ilgomis rankovėmis išsivertė paskui garbanių į koridorių. Ir, nu, nors bulvėm galvą apdaužyk, anas visiškai nekreipė į ją dėmesio.
- Kad tave šikantį sutrauktų, Moore, kur tu, po velniais beldies,- burbėjo sau po nosimi sekdama lunatiką per miško takelius. Link kapinių.
  Atsidususi stebėjo jį iš tolėliau, dar vis nedrįso žengti į tą teritoriją po visų praeitų kartų. Jau net meldėsi, kad tas Saliamonas pasirodytų, vožtelėtų iš kastuvo ir partemptų ta nujungtą Marką pas ją. Hm, očen fun idėja, gal išbandyt vertėtų.
- Tu glušas ar kas tau negerai?- galiausiai prisiartino prie vyro ir nesmarkiai vožtelėjo pakaušin.

[Markas Moore]

 Žemė tikrai buvo įšalusi, mat kastuvas giliau nelindo. Bet tai nesustabdė Marko. Jis vis tiek pakėlė ta žemių trupinėlį ir švystelėjo sau už nugaros ir vėl įsmeigė įrankį. Gal taip beviltiškai jis ir būtų mosavęs kastuvu pusę nakties, jei ne iš paskos atsekusi Adelė, kurios Markas, žinoma, negirdėjo.
 Smūgis į pakaušį padėjo, mat vaikinas kelis kartus sumirksėjo ir atsibudo. Kapinių vaizdas buvo taip pažįstamas, kad iškart atpažino, kur jis stovėjo. Pažiūrėjo į savo kojas, taip, bent batus sugalvojo apsiauti, tada į kastuvą jo rankose.
 Sapnas, kurį jis matė eidamas čia, buvo keistas. Jis ėjo laidotuvių procesijoje. Kieno? Nežinojo. Kažko artimo, mat šalimais matė savo gimines. Tik nebuvo karsto. Jo vietoje ėjo pats Markas, o ir priėjęs kapą čiupo kastuvą ir pradėjo kasti.
-Kasiau duobę... Sau...-šiek tiek netikėdamas savo išvada sumurmėjo profesorius, vis dar ignoruodamas savo merginą.

[Adelė Ginger]

  Profesorė akimirkai nustėro. Išpūstos akys žvelgė į nesveiką lunatiką. Kiba, prigėrė, bet joks nemalonus kvapas nuo vyro nesklido. Gal Mayros grybukų užsiturėjo?
- O Dieve, Dieve, su kokiu aš idiotu susidėjau? Kur iš viso įsivėliau?- rankos pakilo, pirštai įsivėlė į dvispalvius plaukus.- Sodinsi čia savo mini versijas?- susiraukė.- Padedi kastuvą ir eini miegot. Nustok elgtis kaip nutrenktas.
  Nė sekundės nemiegojusi Adelė labai staiga persimainė į mažą, piktą terminatoriuką. Pirmas lygis, tai nebuvo dar taip baisu. Tačiau jeigu būsimasis vyras nuspręs toliau sau kastis grabą, tai, khem, gero nelauk.
  Šaltis buvo spėjęs nugraužti visas mažikės galūnes, lūpos nepastebimai greitai pamėlo.
- Arba daryk, ką nori,- galiausiai burbtelėjo ir iš lėto pradėjo landžioti pro antkapius. Nežadėjo pasigauti šaltuko ir nesveikuoti kelias dienas lovoje.- Asilas, negali lovoj ramiai išsimiegot. Ne, reikia jam čia labai sau duobes kasti. Suknistas sodininkas.
  Ir kas ten žino, ko ji taip užsidegė pykčiu. Eh, tos moterys.

[Markas Moore]

 Markas, vis dar apsimiegojęs, apsidairė. Kapinės. Šis vaizdas profesoriui buvo taip gerai pažįstamas, kad ir dar pilnai neveikiančiomis smegenimis susigaudė, kur yra. Krūptelėjęs, atsisuko į Adelę. Jau buvo spėjęs pamiršti, kad ji šalia. Supratęs, kad šį kartą nulunatikavo toliau nei pilies koridoriai, garbanius, dėl visa pikto, žvilgtelėjo į savo kojas. Taip, batus apsimovė, bet nieko kito ant marškinių neužsimetė, todėl dabar nemaloniai spaudė šaltukas.
 Numetęs kastuvą ant žemės, tarsi įrankis būtų jį nudeginęs, Markas pasileido paskui Adelę.
-Aš nieko nesodinsiu. Atsiprašau. Adele, sustok trumpam,-visaip bandydamas apeiti kapus, išbėrė Markas. Jautėsi kaltas, kad dabar mergina šąla dėl jo lauke. Pasivijęs, apglėbė panelę su 3D akinių spalvomis išmargintais plaukais ir prisiglaudė prie savęs.
-Atsiprašau,-švelniai pabučiavo kaktą.-Ar bent miegojai?

[Adelė Ginger]

  Ginger visada buvo užsispyrusi šikna. Jos surauktų antakių net nesimatė, tačiau jeigu bijojai jos rūstybės, tai ir visus organus kiaurai permatysi. Jokie čia atsiprašymai nepadėjo, jautė, kad nuo šalčio jos užpakalis tiesiog sustings ir nukris. Nes tai tikrai buvo įmanoma, jo.
- Ne,- atkirto piktai.- Nė velnio aš nemiegojau. Net sumerkus akių nebuvau. O tu čia man naktinį orientacinį surengei po mišką,- mažutė profesorė vaikiškai susierzinusi atsitraukė nuo vienmarškio vyro.- Man šalta,- patrypė vietoj, pėdos, viso labo, buvo apdengtos tik gana šiltom kojinėm, kurios jau buvo spėjusios permirkti. Ačiū Markui, kad šis leido Adelei vogti jo drabužius, šįkart treningai gelbėjo josios randuotas kojas.- Tu esi labiausiai užknisantis vaikinas pasaulyje,- pasistiebusi įsirėmė nosimi į Marko kaklą, nes aukščiau nepasiekė, logiška.
  Ir po viso jos pykčio išreiškimo, apsisukusi toliau pėdino kapinių išėjimo link. Dar akimirką atsisuko ir atsidususi sušuko:
- Ir jau senokai gaminom kesadilijas, tad pats ir daryk išvadas, kodėl mano nuotaikos būtent tokios!
  Dvispalvė persona ilgėliau pastovėjo, apsidairė aplinkui. O tuomet nusprendė grįžti iki savo vyro. Vaikiškai surakino rankas už nugaros, prikandusi lūpą ir išpūtusi akis bandė kažką ypatingo pasakyti tam nelemtam jos širdies vagilkai. Kažką apie kriptą.

[Markas Moore]

 Adelė buvo labai nepatenkinta, Na, žinoma, negi ji turėtų ploti jam už tai, kad pakėlė vidury nakties lunatikaudamas ir dabar ji šąla kapinėse? Markas visai nenorėjo paleisti merginos iš savo glėbio, bet prieštarauti profesorei dabar prilygtų šokimui chimerai prieš nosį. Geriau jau taip nerizikuos ir bandys ją nuraminti.
 Šaltas nakties vėjas kiaurai košė marškinius ir vertė Marko odą pašiurpti. Jau ir pačiam mokytojui buvo nemalonu stovėti kapinėse, bet vien dėl to, kad buvo velniškai šalta. Dzin tie lavonai ir Saliamonas, nieko jie nepadarys, o štai pirštų amputuotais galais garbanius nenorėjo.
 Adelei patraukus išėjimo link, vaikinas atsargiai nusekė paskui ją, tik po merginos komentaro sustojo kaip įbestas. Kokias dar kesadilijas? Apie ką ji čia? Ir tada susivedė jam visi galai ir rudaplaukis išleido kažką panašaus į aaa... Negi tai galėjo būti vienintelė šito pykčio priepuolio priežastis? Nors Markas ir taip nenorėjo dar labiau išvarginti savo merginos, tai per daug ir nelindo. Beje, ir pats dažniausiai po darbo dienos jautėsi per daug pavargęs tokiems reikalams.
 Na, bet dabar buvo pakankamai žvalus, o ir sušilti reikėjo. Marko akys nukrypo kriptos link. Adelei priėjus, vaikinas ją prisiglaudė ir švelniai, beveik lūpomis liesdamas jos odą, sušnabždėjo:
-Ar prisimeni mūsų pirmąją naktį?
Atsakymo nelaukė, tiesiog pakėlė profesorę nuo žemės ir persimetė per petį kaip kokį maišą. Didysis romantikas!
 Kriptoje nebepūtė vėjas ir buvo pakankamai šilta. Tik gal nelabai švaru, bet ką jau padarysi. Pasodinęs Adelę ant laiptų, Markas atsargiai ją pabučiavo, nežinodamas, kokios reakcijos tikėtis.

[Adelė Ginger]

  Norėjo atkirsti, jog nė velnio nieko nepamena, nes atmintis buvo ištrinta, tačiau būtų melavus ir tik skaudinus. O dabar to niekam nereikėjo. O permetimas buvo netikėtas. Trūkto tiek nedaug ir būtų davusi galvą į kokį aukštesnį antkapį, o tuomet kas ir beliktų Markui, hm, vėl su lavonais linksmintis.
  Atsidūrusi kriptoje pajautė vos vos kutenančią šilumą, oda pašiurpo. Keista, tas garbaniaus atsargus ir pernelyg švelnus prisilietimas jos nepaveikė. Susierzinusi dvispalvė atsitraukė, atsistojo ir atgrasiai įsimūrijo nugara į sieną. Lyg vandenyne būtų siautusi audra, akys patamsėjo.
- Ką tu darai? Kas čia per... Net nežinau, aš nesutrupėsiu, Markai, nenervink arba išeinu ir viso gero,- taip įsijautusiai pradėjo kalbėti, jog net nepajuto rankų, besimakaluojančių visomis pasaulio kryptimis, ir pakilusio balso tono.- Aš pasiilgau tavęs. Supranti? Tavęs.

[Markas Moore]

 Ech, nesuprasi tų moterų. Vieną akimirką jos siunčia kažkokius signalus, o kitą jau kaip pasiutlige sergantis knyzlis ant tavęs šoka ir mosuoja rankomis piktai. Markas visai sutriko ir šiek tiek bukai spoksojo į Adelę, kol jo smegenys bandė apdoroti merginos žodžius. Kas jai dabar neįtinka? Atsidusęs, vaikinas atsisėdo ant purvinų kriptos laiptų. Čia tvyrojo dulkių ir drėgno pelėsio kvapas, kuris, kaip nekeista, garbanių ramino. Tokia absurdiška situacija.
-Na, aš čia. Visas mano dėmesys tau. Tai tu čia piktas malūnas,-Markas pašoko ant kojų ir pradėjo ratais vaikščioti, susikišęs rankas į kelnių kišenes.-Pasakyk, Adele, kas su manimi negerai? Kuo tau neįtinku?
 Abu jaunuoliai buvo užsiėmę darbais, akivaizdu, kad laiko vienas kitam negalėjo daug skirti, bet dabar profesoriui atrodė, kad jis yra kaltinamas dėl visų problemų - nuo neklausančių mokinių, iki kokio karo Sirijoje. Ir kodėl visiems neįtinku?

[Adelė Ginger]

  Ir čia Adelė nustėro. Iš tiesų, kokio brudo ji čia pradėjo mosikuotis ir lieti pyktį ant niekuo nenusikaltusio vaikino? Nurimusi nunarino galvą lyg koks prasikaltęs mažas vaikas. Elgėsi kaip paskutinė kvaiša Marko akyse. Jie ir taip retai leido laiką kartu, o dar ir šita su savais priekaištais. Eh.
- Atsiprašau,-burbtelėjo taip tyliai, lyg nenoriai.- Viskas su tavimi gerai. Su manim nelabai,- atsišliejo nuo sienos ir lėtai prisislinko prie ratais zujančio profesoriaus.- Tik labiau vilioji, kai nebūni toks kleckiškas,- nenorėjo įžeisti, kažkaip, hm, švelnusis Markas jai patikdavo, kai reikalai nebuvo susiję su pataliukais.- Ir, šiaip, mes retai kalbamės, nemanai? Ir matomės. Miegam vienoj lovoj, bet toks jausmas, kad nesam šalia,- prisipažino, kaip pastaruoju metu jautėsi.- Pasiilgau tavęs,- pakartojo, pasistiebusi apraitė rankomis kaklą ir priglaudė lūpas prie Marko, galbūt netyčia, o galbūt ir kaip tik tyčia, neryškiai įkasdama į vaikino apatinę lūpą.
  O tuomet atsišliejo. Atsisagstė jai ženkliai per didelį megztinį, nusimetė ir liko tik su miego marškinėliais, vos besilaikančiais ant pečių petnešėlių dėka. Nakties šaltukas nuspalvino odą mėlynai. Ir būtų užtekę vienintelio Marko prisilietimo, kad šioji paraustų. 

[Markas Moore]

 Tikrai kažkoks durnių laivas. Susierzinęs, Markas papurtė galvą ir sulėtino žingsnį. Dabar Adelės isterija užsikrėtė ir jis, ech... Besiklausydamas profesorės žodžių, lyg kerų partrenktas, vaikinas sustingo. Kleckiškas? Jis tiek mėnesių save laužė ir kankino, kad nepasikartotų praeitų metų situacija, kai jis norėjo merginą įkalinti namelyje kokiuose Škotijos fiorduose, o dabar... Negi ji net nemato jo pastangų? Po velnių, su kuo jis prasidėjo?
 Po trumpo bučinio, Markas šiek tiek atšlijo. Vis dar jautėsi šiek tiek piktas. Žengęs mažą žingsnį arčiau, garbanius pasilenkė ir sušnabždėjo:
-O tu nepagalvojai, kad tau tu esu problema, kad tai tu nematai mano pastangų ir kad tu vieną akimirką verki, kaip pasiilgai, o kitą - atsitveri tylos siena? Tu nori, kad viskas būtų kaip prieš metus?
 Vaikinas lengvai prirėmė Adelę prie sienos ir įkalino tarp savo rankų.
-Adele, tu nori šito?-su vos juntamu pasišlykštėjimu nuskambėjo kriptoje profesoriaus balsas, o jo tamsios akys su panieka žvelgė į merginą.

[Adelė Ginger]

  Merginos galvoje lyg kažkas skambiai kirto, dužo. Lūpas perkreipė kreivas šypsnis, o širdį nemaloniai suskaudo. Pastangos. Ji problema. Ji akla. Garsiai nusikvatojo.
- Aš gal ir esu kvaiša, tačiau nesivelku pas mulatus prigėrusi,- ir taip, tai vis dar kirbėjo josios tuščioje galvoje. Nebegebėjo pamiršti, kad ir kaip to norėjo. Ir galbūt niekad ir neatleido.- Nes aš tikriausiai nedėjau niekada jokių pastangų, kad šie santykiai bent kažkiek laikytųsi, ar ne?- nežinia, kokia jėga susikaupė smulkiose josios rankose, tačiau Markas buvo labai grubiai nustumtas, o Adelė išsilaisvinusi.
  Staigiais judesiais pasikėlė megztinį nuo purvinų grindų. Pasirodžiusios ašaros skausmingai atvėrė neseniai užgijusias upės vagas. Gniaužtuose taip stipriai spaudė tą šiltą apdarą, kad net nepajuto, kaip nagais nurėžė siūlą. Ir iš to pykčio megztinis iro. Visai kaip jaunuolių santykiai.
- Nebenoriu tavęs matyti. Negaliu tavęs pakęsti,- neapykanta taip šlykščiai pylėsi iš trapiosios personos, ak, pati Ginger nesuprato, kaip gali taip kalbėti.- Priėjom liepto galą, mūsų keliai susikerta per daug skausmingai. Atsiprašau, kad nesugebėjau padaryti tavęs laimingo,- ir su tuo ji išsinešė visą save iš kriptos.
  Sunkiai klaidžiojo pro antkapius. Ir skaudžiai. Ir kažkaip labai jau klampiai. Pasivyk, prašau. Man šalta. Springdama sūriais lašais, kilstelėjo akis į dangų. Žvaigždės išdykėliškai spingsėjo, tai buvo jų kalba. Jaunesnės kalbėjosi be perstojo, vyresnės, jau daug mačiusios, beveik tylėjo. Nepratarė nė žodžio. Ir kaip Adelė būtų norėjusi būti žvaigžde ir tylėti. Akimirką, tik akimirką užmerkė akis. Ir šmėstelėjo jo tamsios, niekinančios. Nemyli. Nekenčia. Pagalvojo. Tai nebyliosios žvaigždės taip sumėtė jų likimus. Tik jos taip galėjo. Šalta, Markai, prašau. Mėlynos lūpos ir nebejuntamos galūnės traukė prie žemės. Kristalai, keliaujantys upe, visiškai sustingo. O mergina tik kliedėdama šaukėsi Marką ir dejavo, kaip jai šalta. Širdžiai šalta. Man šalta.