[kablelis]

Kadangi Stevie atkakliai atsisakė tikėti, kad tai, kas čia vyksta, yra bent kiek tikra, mergina nejučia pradėjo jausti didžiulę pagarbą Markui. Vis dėlto koks stiprus turi burtininkas, kad visa tai padarytum! Nenoras tikėti, tiesa, sumažino ir baimę, kuri jau kėsinosi užvaldyti merginą.
Vis dėlto po to padaro šūksnio apie panelę Stevei pasirodė, kad vaikinas nėra labai patenkintas. O kam kurti kažką, kas pačiam nepatinka? Grifė sutriko. Nebežinojo, ką ir galvoti. Tačiau Markas - tyčia ar netyčia - tarsi pateikė atsakymą. Ar jo toks keistas humoro jausmas? Na, ką gali žinoti, šitoje mokykloje daugelis mokinių yra, sakykime taip, keisti.
- Gal ir gerai sakai, - pritarė rudaplaukė vaikinui pasiūlius grįžti į pilį. Pati Stevie nelabai norėjo ten eiti, tačiau šitos nesąmonės jai kiek nusibodo, o ji nerado kito būdo visa tai baigti. O jeigu Markas siūlo, kodėl nepasinaudoti proga? Vis dėlto ištiesta ranka Stevie nepasinaudojo - atsistojo pati. Stovėdama prie duobės krašto apsižvalgė. Pagalvojo, kad reikės kada čia grįžti. Vienai. Tik gal geriau ne naktį. Priėmusi šį sprendimą grifė lėtai patraukė kapinių išėjimo link. Tiesą sakant, net nežinojo, ar Markas eina iš paskos, ar ne.

[Adelė Ginger]

  Praėjo šiek tiek laiko, kol Adelė susikuitė mergaičių miegamajame, išsirinko kelnes, o tas buvo viena sunkesnių dalių, mat jos gamybos drabužiai buvo užkišę visus kampus kambaryje, išsirinko velvetines su skirtingų ilgių klešnėmis. Kitas etapas buvo pabandyt išaiškint prabudusiai ir labai įkyriai varnei, kad ji sapnuoja ir nieko čia nevyksta, Adelė tik šiaip skraido jos pasąmonėje. Jau buvo pasiruošusi trenkti su vienu iš savo sportbačių, kad pagaliau užsičiauptų ir miegotų, tačiau neprireikė, kažkokiu stebuklingu būdu užmerkė akis, net nespėjus merginai pasišalinti.
  Besirengdama rausvą ir jai, žinoma, per didelį džemperį, išsirioglino ir iš bendrojo varniukų kambario, užsimaukšlino ant galvos juodą kepurikę ir sutiko jos belaukiantį vaikiną. Nusišypsojo ir linktelėjo galva į tuščių koridorių gilumą. Kojos pačios pradėjo judėti nežinoma kryptimi.
  Nežinoma kryptis buvo pasišalinimas iš pilies į tikrai gana vėsoką nakties orą. Sudrebėjo, labiau pasitraukė ant ausų kepurę ir atsisuko į Marką. Vėl nusišypsojo. Patraukė miško pusės link, neįsivaizdavo kokiu tikslu, šiaip, ten gal magnetą kokį bus palikus, nes tiesiog traukte traukė. Į miško tamkę. O galų gale porelė jaunuolių atsidūrė prie niekada neužgęstančių žvakių miestelio. Numirėlių miestelio.
  Adelė sustojo it įbesta, pasirodė, kad prieš jos stiklines akis, kiek tolėliau sušmėžavo kažkieno siluetas. Nepasisukusi į šalimais esantį vaikiną, susirado jo ranką ir ja nukeliavo iki delno, sukabino ir tvirčiau suspaudė. Gal ir nebūtų taip padarius, tačiau dar kartą susivaidenęs siluetas privertė atbulom žengti žingsnį. Ir nebūtų ji Adelė, jeigu neužkliūtų ir nenudribtų ant savo sėdimosios.

[Markas Moore]

 Štai pagaliau Markas sužinojo, kur randasi Varno Nago bokštas. Nedrąsiai stoviniuodamas, jis žiūrėjo į bronzinį belstuką ir svarstė, ar jį durys praleistų vien dėl to, kad yra profesorius, ar vis tiek turėtų kankintis su mįslėmis. Adelė irgi, regis, niekur neskubėjo. Kol Markas trečią kartą tikrino savo kišenes, atsirado ir varnė. Vaikinas norėjo ją vėl paimti už rankos, bet klaidžiojant pilyje koridoriais taip rizikuoti nesinorėjo. Neklausdamas kur jie eina, Markas sekė Adelę.
 Profesorius net nepastebėjo, kaip jie pasuko jam gerai pažįstamais takais Uždraustojo miško link. Galiausiai, tolumoje pasirodė tokie širdžiai mieli žiburėliai.
 Kapinės. Marko išsigelbėjimas Hogvartse. Profesorius čia vis dar praleido tiek pat laiko kaip ir būdamas mokiniu.
 Kažkur šone šmėkštelėjo siluetas. Turbūt Saliamonas. Vaikinas jau norėjo pasisveikinti su kapinių sargu, kai Adelė žengė žingsnį atgal ir nusivertė, kartu nusitempdama ir garbanių.
 Markas atsidūrė virš merginos. Žiūrėdamas į jos akis, nusišypsojo, trumpai pabučiavo ir atsistojo.
-Nesusižeidei, avietėle? Einam, parodysiu kriptą,-ištiesęs ranką, tarė Klastūnyno vadovas su rūpesčiu balse. Kriptą jis norėjo merginai parodyti ne tik dėl to, kad tai buvo įdomi ir mėgstama vieta. Tiesiog ten būtų užuovėja, vietelė atsisėsti ir karstas nepatogiam miegojimui.

[Adelė Ginger]

  Žemaūgė sukikeno, sugriebė Marko ištiestą ranką, atsistojo, kita ranka nusivalė kelnes, aplipusiais visokiais lapais ir šapeliais. Papurtė galvą taip atsakydama į garbaniaus klausimą. Adelei teko gerokai pasistiebti norint savom lūpom pasiekti karštojo vyruko.
- O ne, tu ne tik mane įkišai į spintą, bet dar ir miriop ruošies siųst?- žaismingai pavartė akis.
  Tačiau leidosi vedama link kriptos. Mėlynos akys vis bandė užgaudyti kokius pažįstamus vardus ant antkapių, kelis kartus vėl užkliuvo ir tik atsipeikėjo priėjus kelis laiptelius, vedančius žemyn. Kaip tikra princesė nusprendė eiti pirma, nors galvoje ir kirbėjo mintis, kad čia nebus jai itin miela ir čiotka vietelė. Vis dėlto suėmė profesoriaus ranką, nežinia, ar iš kažkokios baimės, nepasitikėjimo, o gal dėl paprasto noro jausti jo šilumą.
  Laiptelis po laiptelio ir septyniolikmetės akis pasiekė visiškai juodas vaizdas, sugraibė kišenėje lazdelę, suteikė vietai šviesos. Apsižvalgė. Karstas, kažkas, ant ko galima atsisėst, šiaip, įprasta kripta. Nugesino šviesą, sugrūdo lazdelę atgalios į kišenę. Apgraibomis susirado Marko palte kišenes, sukišo ten rankas, mat šaltis jau buvo pradėjęs stingdyti šiosios pirštus. Pasistiebusi prilietė lūpomis vaikino kaklą ir atsirėmė į jį (vaikina, ne kaklą) kaip į tvirtą sieną. 

[Markas Moore]

 Šiose kapinėse, kaip nekeista, Markas jautėsi gerai. Šiek tiek dėl aplinkos, bet labiausiai dėl šalia jo einančios Adelės. Turbūt, jei galėtų, užsidarytų merginą savo kabineto padidintoje spintoje ar kriptoje esančiame karste, kad tik jis vienas galėtų su ja būti. Kad niekas jos nenuskriaustų, nepavogtų ir nepravirkdytų. Kad jos švelni šypsena ir giedros mėlynos akys priklausytų tik jam.
 Mano.
 Ši mintis privertė Marką nusišypsoti. Jaunojo profesoriau akys lankstė gerai pažįstamais antkapiais, kol apsistojo ties įėjimu į kriptą. Net ir leisdamas merginai lipti žemyn pirmai, garbanius nenuleido nuo jos akių ir buvo pasiruošęs bet kurią akimirką gaudyti.
 Tamsa buvo maloni, kaip ir Adelės delnas. Merginos lazdelės šviesa trumpam apšvietė patalpą, bet jai apsidairius, viskas vėl paskendo tamsoje. Markas juto Adelės rankas savo kišenėse ir akimirką galvoje šoktelėjo mintis, kad nebūtų smagu, jei ji rastų ten visada esantį durklą. Tuomet būtų sunku pasiaiškinti, kad jis jos nenori sužeisti.
 Bet varnei vaikinas matyt buvo įdomesnis nei jo kišenių turinys. Markas žengė mažą žingsnelį atgal, atsiremdamas nugara į sieną, ir prisitraukė Adelę prie savęs.
 Bučiniai su mergina kažką vaikino viduje pakeitė. Tarsi pajudino tą dalį, kuri iki šiol ramiai Marko nepastebėta miegojo. Galiausiai, pritrūkęs oro, garbanius atsitraukė nuo merginos.
-Adele, kur tu buvai visą mano gyvenimą?-prisispaudęs merginą prie pat savęs, sušnabždėjo Markas ir pakštelėjo jai į žandą. Jis niekada jos nepaleis. Niekada.

[Adelė Ginger]

 Dažytoji panelė ištraukė rankas iš vaikino kišenių, net nepajutusi jokių keistų dalykėlių jose, apsivijo Marko kaklą. Protas jau siuntė pavojaus signalus, kad jis atrodo kaip pamišęs ir bepradedąs privatizuoti Adelę sau. Tačiau mergina viską ignoravo, jo dangaus mėlynė, sunkiai kažką ir beįmatanti, buvo paslėpta už akių vokų, vos vyro lūpos vėl susirado josios. Galbūt rankos jau nukeliavo visai ne ten, kur turėjo, tikrai ne ten, Juanas jau būtų išvarytas iš proto. Va, kas būna, kai palieki hormonų audroje paauglę vieną, beveik suaugusią.
  Švelni harmonija jungė du jaunuolius kriptoje, šiek tiek kraupoka, tačiau užsiėmęs jaunimėlis nekreipė į tai dėmesio, bent jau Adelė. Mergina skendo Marko glėbyje, leido sau apsvaigti nuo prisilietimo, pasirodė visai kitokia nei prieš valandą ar dvi tame koridoriuje. Kvailai jausminga poezija susikaupė tarp porelės, ji tik paskutinį kartą godžiai gurkštelėjo bendro įkaitusio oro.
  Staiga šalta buvusi kripta prisipildė karšto oro, tačiau mergina vis tiek drebančia ranka sugraibė nuo grindų savo rausvą džemperį, šmurkštelėjo. Putliom lūpom dar kartą pakeliavo po Marko, nusišypsojo ir paliko savo dažytą galvą ant vaikino krūtinės. Nieko nesakė, Adelė tik liko pasimėgauti dar viena akimirka kartu.

[Markas Moore]

 Markas gėrė į save avietinį Adelės kvapą. Jis nenorėjo merginos paleisti iš glėbio. Tiesiog amžinai mėgautis jos šiluma bei dangaus mėlio akimis. Nevaldomai įsisukęs hormonų ir emocijų sūkurys visiškai užtildė mąstančias smegenų dalis ir vaikinas pasidavė savo primityviems įnoriams.
 Ir kas galėjo pagalvoti, kad vakaro įvykiai pasisuks būtent šia linkme?
 Kriptose seniai buvo taip šilta. Ir kaip gerai, kad Marko palte galėjo įsisupti du žmonės ir jaunuoliams nereikėjo gulėt ant šaltų akmeninių grindų. Nežinia, kiek praėjo laiko, bet mėnulis atsisuko veidu į kriptos įėjimą, mažą patalpą užliedamas sidabrine šviesa. Markas, nieko nelaukdamas, pradėjo tvarkytis. O paskui vėl prigulė ant nuvarginto tamsaus rūbo, prie savęs priglausdamas Adelę, kurios šilumos per tas kelias sekundes taip pasiilgo. Sidabrinės mėnulio šviesios apšviesta mergina atrodė angeliškai.
-Tu man graži kaip vasaros diena, švelnesnė tu negu akis padangių,-švelniai pirštais glostydamas merginos veidą, pradėjo deklamuoti mėgstamo autoriaus soneto eiles Markas. Jei tik turėtų talentą dėlioti jausmus į žodžius, pats mielai ką nors varnei parašytų, bet dabar belieka pasitenkinti kitų eilėmis.-Adele, būsim kartu amžinai.
Marko akyse pasirodė jam nebūdinga tamsa, o ir balsas skambėjo šiek tiek keistai. Bet švelniai žiūrėdamas į mėlynakę, garbanius nenorėjo apie nieką galvoti. Tiesiog mėgautis laiku, kai jie kartu.

[Adelė Ginger]

  Kiek pavargusi mergina stebėjo beiskuičiantį Marką, užsimetė džemperio kapišončiką, reikėjo kokono. O į jų labai jaukų, praturtintą auksais, paltais, kuriuos keičia kaip kojines meilės lizdelį (kažkokią šieno kupetą, numirėlių lazdynus) sugrįžus vaikinui, Adelė apžergė jį, įvėlė pirštus į jo vešlius ir nelabai aiškiai baklažaninius plaukus, pasilenkė arčiau.
  Jam nutilus, nebešnekant jai nesuprantamų eilių, galiausiai švelniai priglaudė lūpas prie kaklo. Ir vėl pasigirdo jos galvoje šauksmas, kad reikia trauktis nuo šitos nesveiko maniako, kad Adelė nebus su juo amžinai, bet ir vėl ji užkimšo tam šauksmo savininkui burną. Nieko ir neatsakė į tokį Marko pareiškimą, taip, buvo keistoka, Adelė vis tiek tenkinosi bet kuriais jo pasakytais žodžiais.
  Atsitraukė nuo vaikino, paėmė šalimais numestas velvetines kelnes, įsispraudė į jas, uždengdama randus. Dar vienas dalykas dėl kurio ji jautėsi su tamsiaakiu gerai, jis nelaikė jos šlykščia dėl subjaurotų kojų. Atsistojo, jau buvo beužsiseganti užtrauktuką, kai tas pats siluetas, kuris anksčiau sušmėžavo Adelei akyse, kaip garlaiviukas įplaukė į kriptą. Mergina sunkiai valdydama paniką paleido savo kakarynę įsisprausdama į kampą.

[Markas Moore]

 Markas stebėjo savo Adelę. Merginą, kurios egzistavimas apvertė aukštyn kojom jo gyvenimą. Pakeitė jo vidų.
 Gal tai ir būtų porelė prasivarčiusi ant purvino palto visą naktį užsiimdama bala žino kuo, jeigu ne vaiduokliškasis kapinių sargas.
 Markas vaiduoklį pajuto greičiau, nei pamatė, nes kriptoje netikėtai nukrito temperatūra keliais laipsniais žemyn. Vis tiek, vaikinas tikėjosi, kad Saliamonui užteks padorumo ir supratingumo bei šis nesirodys garbaniui akyse iki kito karto. Regis, ne visi mąstė taip, kaip profesorius.
 Saliamonas, vaitodamas ir raudodamas įplaukė į kriptą. Nusikeikęs, Markas pasičiupo lazdelę ir pašoko ant kojų. Garbanos, dėl prakaito virtusios susivėlusia vilna, pūpsojo vaikinui ant galvos kaip koks nepavykęs cheminis šukavimas, tad tai pamatęs vaiduoklis pradėjo juoktis.
 O Markui buvo visiškai nejuokinga, nes Adelė vis dar kampe klykė, tad ignoruodamas kapinių sargą, vaikinas apsikabino merginą. Glostydamas jos nugarą, piktai tarė:
-Saliamonai, dink. Ne laikas.
Vaiduokliui tokia neįprasta reakcija, regis, patiko. Netvarkingais plaukais papuoštą galvą pakraipęs, šis tik pašaipiai mestelėjo:
-Pernai su viena, šiemet su kita... Markai! Negi mergaičių negaila!
Ne, profesorius su tokiu elgesiu nesitaikys.
-Skurge,-burbtelėjo Markas, nukreipęs lazdelę į vaiduoklį. Šis, labai nepatenkintas ir įžeistas tokio garbaniaus elgesio, greitai pasišalino.
-Atsiprašau, turėjau įspėti. Tau viskas gerai? Aš sugalvosiu kaip. Uždarysiu jį. Už šitą. Niekam neleisiu tavęs skriausti, gerai? Adele, pažiūrėk į mane,-greitai berdamas žodžius, vaikinas švelniai suėmė merginos veidą delnais.
-Viskas bus gerai, aš pažadu. Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau...

[Adelė Ginger]

  Klyksmas kriptoje labai greitai susigėrė į sienas, Adelė spėjo sugauti vienintelius to vaiduokliško padaro žodžius. Pernai su viena, šiemet su kita. Vaikino krūtinėje paskandintas veidas jau buvo šlapias tiek dėl baimės, tiek dėl skausmo ašarų. Iškoliojo save mintyse. Šiurkščiai atsitraukė nuo vaikino, nustūmė delnus nuo savojo veido. Nesiklausė nei vieno jo žodžio. Pernai su viena, šiemet su kita.
  Įtūžusi susirinko sau sportbačiu ir kepurę nuo žemės, nusprendė pasiimt ir Marko paltą, pagalvojo, apsieis ir be jo. Kad toks šiknius.
- Kitiems metams bent lovą įrenk,- piktai mestelėjo.
  Ir net neužsisegusi kelnių, net neužsidėjusi sportbačių, basom pėdom išlėkė iš kriptos, spėjo tik užsimesti beveik žeme besivelkantį paltą, kuris dar ir per platus jai buvo ir ji atrodė jame kaip kaulų rinkinys.
  Sudribo ant žemės, kai buvo jau toliau nuo kriptos, pradėjo autis batus, su baisiu pykčiu ir skaudančia širdimi, kad buvo tokia kvailė. Kad vadovavosi jausmais, o ne šaltu protu, braukė ašaras, vieną po kitos. Tokie jausmai ir emocijos, užplūdę septyniolikmetę, vertė net apie stojimą į vienuolyną pagalvot. Nuodėmes išpirktų, niekas jos neskaudintų, tokių asilų, kaip Markas nematytų. Kad ir kokiu asilu Adelė jį laikė, tikėjosi, kad jis nuspręs dar apsireikšti prie jos ir pasiaiškinti. Negalvodama išlėkė, net neleisdama jam nieko apie to Saliamono žodžius pasakyti, bala žino, gal kažką jis ten ir murmėjo, bet ji per daug buvo įsijautusi į visas neigiamas emocijas ir principus. Šalimais vėl sušmėžavo vaiduoklis, mėlynakė iš siaubo, iš pykčio ir baimės apsižliumbė dar labiau ir susisuko į pasivogtą paltą, atsirėmė į kažkokį antkapį net nesijaudindama dėl nušalti baigiančios šiknos. Dar praplaukė mintis, kad Markas per daug maniakiškai ją įsižiūrėjęs, kad po metų ją nuspręstų pakeisti, bet širdis jautėsi sudaužyta.

[Markas Moore]

 Adelė jį nustūmė. Toks merginos elgesys pjovė skaudžiau ir giliau nei bet koks peilis. Markui atrodė, kad po kojomis griūna per naują atrastas pasaulis. Ne... Taip negali būti.
 Saliamonas pernai jį matė su grife duobėj. Ir kiek po to senam vaiduokliui aiškino, kad ji - ne jokia jo mergina (klastuoliui tuo metu išvis atrodė, kad merginos jam nė velnio nepatinka), šis vis tiek rudaplaukį erzino.
 Ir viskas privedė iki šito.
 Pyktis. Nuoskauda.
 Markas iš kriptos išlėkė be batų. Po kojomis jautėsi šlapia bei palaida žemė. Po šio nuotykio, kojinių vieta bus židinio liepsna. Mėnulis kuo puikiausiai apšvietė taip gerai pažįstamas kapines. Adelė nuo jo čia nepasislėps.
 Paniškai lakstantis žvilgsnis, šąlančios kojos ir kiaurai pučiantis vėjas. Ir netoliese šmėkštelėjęs melsvas siluetas. Adelė. Merginos ryškiai žalius plaukus Markas pastebėjo iš tolo. Jam einant link varnės, Saliamonas dingo, turbūt nenorėdamas dar labiau supykdyti garbaniaus.
 Adelė, atsirėmusi į seną bei aptrupėjusį antkapį, verkė. Vien žinant, kad dėl šių ašarų kaltas jis, Markui tarsi plyšo širdis.
 Dar vienas smūgis buvo ir tada, kai vaikinas suprato, kad nieko negali pakeisti ar ištaisyti. Geriau jis nebūtų prabilęs.
 Jausdamasis neįtikėtinai užtikrintas dėl savo pasirinkimo, profesorius nukreipė lazdelę į verkiančią varnę:
-Obliviate.
Žalias, kaip merginos plaukai, blyksnis. Prisiminimai. Saliamono mergina net neprisimins, kaip ir jo žodžių. Pritūpęs prie Adelės, Markas ją apsikabino.
-Viskas bus gerai, tai tik panikos ataka...,-tarsi bandydamas įtikinti merginą, kad skylės atmintyje priežastis buvo tik panika, kalbėjo Markas. Jis vėl galėjo mėgautis švelniu aviečių kvapu bei merginos kūno šiluma,-Viskas bus gerai,-labiau sau nei Adelei pasakė jis.-Grįžtam į kabinetą, išvirsiu arbatos, pailsėsi.

[Adelė Ginger]

  Drebėdama mergina pramerkė akis. Jautėsi keistai priblokšta, nors niekada ir nesiorientuodavo po panikos atakų, šįkart viskas visiškai buvo tuščia, bet vis dėlto nusprendė viską numesti šalin. Smulkiomis rankomis apglėbė vaikiną, nesuprato, kodėl dar vis verkė, tačiau prisispaudė prie Marko dar labiau. Šiek tiek atsitraukė, pažvelgė į garbanių, tuomet nuleido akis į jo bebates kojas, kažkur kelnėse susirado lazdelę, išdžiovinu siaubingas kojines, išbūrė batus. Keruose, kurie buvo susiję su įvairiais apdarais, buvo pakalusi kaip reikalas. Uždėjo jam tuos laikinus batus, kilstelėjusi galvą, trumpai sujungė judviejų lūpas.
- Eime,- sumurmėjo užkimusiu balsu.
  Sunėrė savuosius pirštus su Marko, sunkiai atsistojo, susvyravo, tačiau neparkrito. Didelis svoris dėl sunkaus palto spaudė ją žemėn, tad dar nusprendė nusiimti jį ir atiduoti vyrukui.
  Nesusigaudė, kas įvyko, kaip ji išvis verkianti atsidūrė prie kažkokio antkapio ir nežmonišką šaltį leidosi į savo kaulus. Apsiblaususiomis akimis užgaudė kriptą, kurioje paliko jausmingą prisiminimą, šypsena veide automatiškai šiek tiek praplatėjo. Tik kūnas virpėjo dėl šlapių kelnių ir spaudžiančio šalčio.
- Paskubam, man šalta,- truktelėjo Marką link savęs, lengvai apglėbė ir pasistiebusi dar sugebėjo pasiekti jo nuostabų veidelį.

[Markas Moore]

 Adelė vėl į jį žiūrėjo tuo meiliu žvilgsniu. Priešiškumas dingo kartu su prisiminimais. Atsargiai nuvalęs nuo paraudusių merginos skruostų ašaras, Markas šypsojosi. Jam pavyko. Viskas vėl, kaip ir turėjo būti. Adelė jo nepaliks. Niekada.
 Profesorius liko nustebintas, kai mergina sugebėjo išburti batus. Akivaizdu, kad šiuos kerus ji naudoja ne pirmą kartą. Kiek daug jis apie ją dar nežino... Bet jie turės visą likusį gyvenimą vienas kito pažinimui.
 Tas trumpas bučinys tarsi vėl suklijavo ankščiau per pusę plyšusią garbaniaus širdį. Jis vėl buvo laimingas. Atgavęs paltą, greitai apsivilko jį, patikrino, ar pakeliui neišsibarstė svarbūs daiktai, ir sunėrė savo ir Adelės pirštus.
-Palauk,-ramiu balsu tarė vaikinas, atlikdamas mostą lazdele. Šiltas oras pakedeno varnės rūbus juos išdžiovindamas. Trumpai pabučiavęs, Markas paėmė Adelę už rankos ir nusivedė gerai pažįstamu keliuku atgal į pilį, kur jo kabinete laukė juoda arbata bei minkšti patalai.

[Adelė Ginger]

  Moterų mąstymas visais laikais buvo max keistas. Kad ir dabar, štai, Adelė nenorėdama matyti nei vieno iš vaikinų, skuodė kiek jėgos leido pro miško tankmę link kapinių, nes norėjo būti surasta. Pyko, tačiau skaudino ir pati save tokiais poelgiais. Ne, nenorėjo tuomet atstumti Marko, tai įvyko savaime. Kaip tik dabar ir norėjo skendėti su juo vienoje lovoje, ramiai, be jokių nesąmonių. Taip pat jautėsi blogai palikdama Juaną, juk jis ne negalėjo įsivaizduoti, kur nubėgtų septyniolikmetė.
  Sunkiais žingsniais įgriuvo į kapinių teritoriją, dar buvo šviesu, tad aplinka labai nebaugino varnės. Slankiojo tarp kapaviečių, priėjusi kriptą stabtelėjo, nežengė vidun. Nenorėjo. Tik paprasčiausiai sudribo ir atsirėmė į pirmą pasitaikiusį antkapį, realiai, paprastą akmens luistą. Nieko ypatingo. Netoliese sušmėžavo Saliamonas, kuris, pagal idėją, nebuvo pažįstamas Adelei, atmintis buvo akimirksniu pašalinta po pažinties su juo. Sudrebėjo vaiduokliui prisiartinus. Šaltis apgaubė merginą, net oda pamėlo. Susigūžė.
- Tu čia buvai ir praeitą kartą,- prabilo kapinių sargas.- Tada su Marku,- žaliaplaukė lėtai linktelėjo.- Kai kažką jis ten makalavo su lazdele palei tavo galvą, rodos, žalia spalva, taip, tokia kaip tavo plaukai,- skausmingai nusijuokė.
  Varniukės galūnės nutirpo, lūpos prasivėrė. Neturėjo žodžių. O ką ir galėjai pasakyti, kai sužinai, jog mylimasis vaikinas tau trynė atmintį. Perėjo prisiminimai iš tos nakties, kai šią ramino, atseit, įvyko dar viena panikos ataka. Mėlynplaukė susiėmė už galvos, vaiduoklis buvo jau atitolęs, o skaudi rauda paliko lūpas.

[Markas Moore]

 Markas skuodė pilies koridoriais, o Adelės taip ir nematė. Kelis kartus stabtelėjo paklausti portretų, ar jie nematė merginos, bet ir tie, kurie kažką buvo matę, visi nurodė išėjimo link. Atsidūręs lauke Markas nebežinojo, į kurią pusę bėgti. Adelė galėjo dingti bet kur. Vaikiną kojos nešė gerai pažįstamu takeliu ir netrukus jį paslėpė medžiai. Uždraustasis miškas. Jeigu varnė pasislėpė čia, jai gresia pavojus. Vien nuo tokios minties buvusiam klastuoliui nerimas suspaudė širdį.
 Netrukus tarp medžių pasirodė kapinių tvora ir balkšvi antkapiai. Prisiminęs paskutinį savo apsilankymą šioje vietoje, Markas papurtė galvą. Ne dabar. Bandydamas atgauti kvapą, vaikinas vaikščiojo tarp kapų dairydamasis. Jo ausis pasiekė Adelės kūkčiojimas. Greičiau, nei spėjo pats susivokti, garbanius atsidūrė prie jos. Iškart krito ant kelių ir tvirtai prisiglaudė prie savęs.
-Jaudinausi, Adele. Ar proto turi? Į mišką!-jo balsas nebuvo piktas, tik persmelktas rūpesčio.