[Deklanas W. Senkleris]

Jeigu ne prakeikto tėvo trynimasis Hogvartse, laikas mokykloje būtų puikus. Netgi Rorą galima ignoruoti, bet štai su tėvu sudėtingiau. Nepaisant to, dabar Deklanas buvo patenkintas. Jis su šauniausiais Hogvartso vaikinais ėjo į Uždraustąjį mišką. Čia dar nesilankė ir vylėsi tėvą nesužinosiant. Maža ką, gal dar sugalvos esantis itin rūpestingas ir pradės moralizuoti.
Į kapines grifas eiti nelabai norėjo, bet vis dėlto ne veltui mokėsi Grifų Gūžtoje. Nieko nesakė ir sukaupęs drąsą sekė paskui draugus. Eliotas pamatė mokinį, kas kažkodėl gerokai nustebino, o Džefas iš karto pasiūlė idėją. Tiek jis, tiek Maiklas vis dar nelabai noriai priėmė Deklaną į jų tarpą - ar bent jau taip atrodė jam pačiam. Taigi kuo puikiausia proga pasižymėti, ir jaunasis Senkleris parodė į save. Nelaukdamas, ar kas nors priekaištaus, kuo tyliau nuslinko tolyn nuo draugų ir užlindo už nemažo antkapio.
- Gyviesiems čia ne vieta, - pareiškė nutaisęs kuo kraupesnį balsą. Kažin ar pasisekė, bet gal mažius išsigąs?

[Lukas Evansas]

Lukas užsisvajojęs sustojo ir net ėmė svarstyti ar tik nereikėtų čia ruošti namų darbų. Bent šiltais vakarais. Ir tada kažkoks balsas nutraukė ramią malonią tylumą. Vaikas krūptelėjo, bet bėgti nepuolė. Tik suspaudė rankoje lazdelę. Jis nematė pasislėpusių berniukų.
- Kodėl gi? Gyvieji dažnai eina į kapines lankyti mirusiųjų. Kas tu? Kuris nors vaiduoklis iš Hogvartso? - Lukui nepatiko, kad nemato balso šaltinio. Jei matytų, jaustųsi drąsiau. Nors kita vertus manė, kad gyvieji pavojingesni už mirusius. Žmonės labai blogi ir pikti. O mirę jie neko nepadarys, nes kad ir ką bedarytų pereitų kiaurai.
- Pasirodyk. Kur tu? - Stengėsi drąsiai kalbėti. Tegul sau tos šmėklos nemano, kad jį išgąsdins.

[Eliotas Llewellyn]

Priimti Deklaną į kompaniją turbūt buvo vienas geriausių sprendimų. Tik apmaudu, kad Eliotas apie tai nepagalvojo anksčiau. Kiek nuotykių ir smagios veiklos laiko iššvaistyta! Na, bet dabar jie čia yra visi kartu. Na, ne visai kartu, mat Deklanas atsiskyrė, o Maiklas irgi paėjo į šoną. Eliotas liko su Džefu ir pasislėpęs medžio šešėlyje laukė, kas bus toliau. Bandė suprasti, ar geriausias draugas pasaulyje neprieštarauja tam, kad būtent grifas bandys išgąsdinti, bet, regis, Džefas pamažu priprato prie ketvirto kompanijos nario.
Mažius gal ir išsigando, bet to aiškiai neparodė. Tik ką atsakyti į jo kvailus klausimus? Eliotas tylėjo, bet, laimei, netrukus atskriejo dar vieni žodžiai, šį kartą gerokai naudingesni.
- Aš čia, - pasistengęs nužeminti balsą ištarė keturiolikmetis. Ranka pamojo Maiklui, ir jis pakartojo tą patį sakinį. Eliotas nežymiai papurtė galvą, kad Džefas nieko nesakytų. Kadangi jie slėpėsi kartu, geriau nereikia išsiduoti. Bet štai Deklano atsakymo labai reikėjo, ir berniukai labai tikėjosi, kad jis visko nesugadins.

[Deklanas W. Senkleris]

Čia Deklanas susidūrė su problema. Išgąsdinti mažių jis tikrai galėjo, nes tą pasiūlė Džefas. O ką daryti toliau? Ko gero, tai buvo savybė, jį siejanti su seneliu, - abiems sunkiai sekėsi priimti sprendimus. Deja, dabar grifas nežinojo, ką turėtų atsakyti, tad tylėjo. Gal Eliotas jį ištrauks iš bėdos? Draugas to nepadarė, bet mažius vėl prakalbo, ir dabar jau pasireiškė šaunioji ketveriukė. Tiksliau, du jos nariai, ir Deklanas suprato, kad Maiklas kiek atsitraukė nuo kitų. O tai pakišo idėją, ką reikia padaryti jam pačiam.
- Ir čia. Argi nematai? - tuo pačiu atseit kraupiu balsu atsiliepė. - Aš visur.
Atsisėdo ant šaltos žemės ir susiraukė. Čia ne itin patogu, vadinasi, reikės greitai keltis. Nenorėjo visko sugadinti, bet kaip galima taip nepatogiai gūžtis? Prie prabangių ir patogių krėslų pripratęs Deklanas dabar nesijautė esąs patenkintas, bet kol kas dar kentėjo. Tik kiek laiko ištvers? Labai gali būti, kad klyktelės iš skausmo ir taip sugadins visą draugų bei savo paties pramogą.

[Lukas Evansas]

Atsklido keli balsai. Jie girdėjosi iš skirtingų vietų. Ir lukui pasidarė bemaž aišku, tai kažkurie mokiniai. Kažin ar vaiduokliai taip darytų. Nebent akilanda. Bet ir jis negalėtų būti skirtingose vietose.
- Labai baisu, labai išsigandau. O jums labai juokinga ane? - Abejingai pasakė. Kažkokia nesąmonė. Nė kapinėse negalėjo pabūti vienas.
- Gerai baikim šitas nesąmones ir pasirodykit. Nors galit ir nesirodyti, man tas pats. - Lukas išsigando nebent vieno dalyko. Kad tai bus bjaurūs jį pažeminti norintys paaugliai nuo kurių jis negalės apsiginti. Įdomu kiek jų. Kiek jiems metų. Vaikas svarstė kaip čia ramiai išeiti. Atsirėmė į vieną aukštą statulą, nenorėjo atsukti jiems nugaros. Juk tada jį galėtų pargriauti, sužeisti. Jau geriau Luko nuomone čia kvailiotų vaiduoklaii, o ne paugliai.

[Eliotas Llewellyn]

Taip, jiems tikrai juokinga, bet negi imsi ir prisipažinsi? Problema ta, kad Džefas liko su juo, o tai labai apsunkino užduotį nepradėti juoktis. Eliotas užsidengė delnais burną ir nusisuko nuo draugo. Šie du berniukai savo prunkštimu nuolat prisidarydavo problemų per pamokas. Regis, kažkas panašaus bus ir šįkart. Laimei, Deklanas suprato, ką turi padaryti, nors tai tik dar labiau skatino juoktis.
- Gerai jau, - tyliai pasakė geriausiam draugui ir pamojo Maiklui irgi išlįsti. Dabar jau Deklanas tikrai susipras. Taigi pasirodė tam mažiui ir kuo draugiškiausiai paklausė:
- Ką tokiu metu veiki kapinėse? Sušalsi, o mirusieji nepasirūpins, kad tau būtų šilčiau.
Aišku, energingam keturiolikmečiui ne itin rūpėjo kažkoks mažius, bet, tiesą sakant, išties įdomu, ką jis čia veikia. Draugu būti per mažas, bet gal geresnis nei daugelis pirmakursių?

[Deklanas W. Senkleris]

Regis, mažius neišsigando, ir tai suerzino. Koks įdomumas gąsdinti, jeigu nepavyksta? Deklanas susiraukė, bet, laimei, bent jau pamatė, kad trijulė pasirodė. Vadinasi, ir jam nereikia taip nepatogiai sėdėti, tad pašoko ant kojų ir išlindo. Tik ką daryti, kad kūnas šiek tiek nutirpo? Negalima parodyti, kad jauti kažkokį nepatogumą, mat tai mažiui labai jau patiktų.
Eliotas ėmėsi lyderio vaidmens, tad Deklanas tiesiog atsistojo šalia kitų. Kapinės iš viso nebuvo vieta, kur jis savo noru eitų, bet kad jau atsidūrė čia, reikia pasistengti, kad būtų smagu. Elioto klausimas pasirodė kaip tik toks, ir Deklanas prunkštelėjo. Tai jau tikrai, lavonai šito mažiaus nesušildys.
- Man atrodo, jis čia tiesiog ieško draugų, nes gyvų nesusiranda, - kandžiai tarstelėjo dirstelėdamas į Eliotą. Neįsivaizdavo, kaip jis reaguos, bet viduje juto norintis sulaukti pripažinimo.

[Lukas Evansas]

Pagaliau tie mokiniai pasirodė ir jų čia pasidarė ryškiai per daug. Va dabar Lukas ėmė baimintis. Bet negalėjo to parodyti govėdai vaikigalių.
- Man nešalta. - Atsakė. Ak, jau geriau tai būtų būrelis šmėklų, o ne gyvųjų.
- Šiaip. Vaikštinėjau miške ir užklydau čia. - Abejingai paaiškino. Reikėjo daryti viską, kad tie paugliai nesuprastų, kad jis jų bijo.
Raudonplaukis lukui visai nepatiko. Įdomu kaip reikėtų elgtis. Ar pasakyti ką apie jį mano ar ne. Būtų kvaila šakotis, kai tas raudonplaukis čia su būriu draugužių.
- Mėgstu vienatvę ir tiek. - Ramiai pasakė, nors labai norėjo atrėžti ką kito. Bet visgi pasirinko protingesnę išeitį. Negalima kažko vaizduoti, kai jėgos tikrai ne tavo pusėje.
Kol kas nedraugiškas pasirodė tik tasai raudonplaukis. Bet ką gali žinoti.

[Eliotas Llewellyn]

Mažius pasirodė įdomus, bet Deklanas, tiesą sakant, gerokai nuvylė. Eliotas priekaištingai pažvelgė į jį ir pareiškė:
- Mes nesišaipome!
To šie berniukai tikrai nedarydavo. Eliotas pernelyg gerai žinojo, kaip dėl to jausdavosi Miriam, o kiti turbūt tiesiog sekė grupelės lyderio pavyzdžiu.
- O ar tau patinka nuotykiai? Gal esi atradęs kokių įdomių vietų? - paklausė vėl atsisukęs į mažių. Kaip kitaip sužinosi, ar jis vertas dėmesio, ar geriau tiesiog ignoruoti ir kibti į tyrinėjimus? Kiek padvejojęs teikėsi paaiškinti: - Mes atėjome patyrinėti kapines. Nieko prieš, jeigu prisijungsi, bet tam tau turi patikti nuotykiai ir pavojai! Mums bailiai netinka, todėl turime būti tikri, kad neišsigąsi. Ar prisijungsi?
Pamojo į kapinių gilumą parodydamas, kur trijulė planuoja eiti. Šypsojosi berniukui ir smalsiai jį stebėjo. Taip, jis dar mažas, bet argi blogai vieną nuotykį patirti penkiese?

[Deklanas W. Senkleris]

Elioto priekaištas nepatiko, bet Deklanas nieko nesakė. Šeimoje jautėsi taip, tarsi pašaipos yra visiškai normalus dalykas. Jeigu galima ignoruoti ir lupti, kas čia blogo pasijuokti iš kito? Vis tik grifas vertino šitą draugystę, todėl teikėsi patylėti. Aišku, neatsiprašė, bet daugiau nieko nesakė. Tikėjosi, kad mažius dings iš akių, ir jų ketveriukė ramiai eis toliau.
Deja, Elioto planai aiškiai buvo kitokie. Džefas, regis, nebuvo labai patenkintas draugo pasiūlymu mažiui, o štai Maiklas dėl to aiškiai džiaugėsi. Atrodo, kad kuo daugiau, tuo smagiau, bet Deklanas kartais vis dar jausdavosi taip, kad nėra iki galo priimtas į kompaniją. Ar jiems tikrai reikia dar vieno berniuko? Na, bet tikrai nepriekaištaus, taigi tik priėjo prie antkapio ir ėmė jį apžiūrinėti. Geriau nerodyti jausmų, o jeigu mažius sutiks eiti su jais, kažkokiu būdu reikės jį ištverti.