[Mikasa Sei Yoshitaka]

Vėl, tylią naktį, norėjosi kur nors pasprukti, toliau nuo mokinių ir triukšmo. Uždraustasis miškas, visad gąsdino jaunuolę, tačiau šį kartą baimės, nerimai buvo dzin. Vaikštinėdama, su žiebtuvėliu nusuko tolyn, tolyn, žinoma šį kartą ėjo kartu ir Ocelis. Katinas keistai, šlubuodamas ėjo paskui mergaitę, o ją kratė šiurpuliai. Matėsi keisti vaizdai, panašu buvo, jog tai tiesiog vizijos, tačiau ne, matėsi kapinės. Christina greitai nulėkė arčiau, o katiną pasiėmė sau į rankas. Priėjusi prie kapinių, išvydo keistą švieselę, kuri švietė tiesiai į princesės veidą. Jaunoji princesė šiek tiek susinervino, bet ir apsidžiaugė, kad bent yra tokioje šiurpioje vietoje ne viena.
- Gal nustosi?
Pasipiktinusi garbanė, prisėdo prie kažkokio kapo ir pradėjo galvoti, žinoma pasitiesė rožinį pledą, tikrai nesipurvintų savo dailaus, juodo, klasiško sijonėlio. Atsisėdusi, šiek tiek pamastė, kas būtų jei kažkada ir ji ten gyventų. Tikriausiai, būčiau sugraužta kirmėlių.. Dar kartą atsisukusi į mergaitę, Christina tarė vėl kelis žodžius.
- Gal turi kokio maisto? Jo reikia Oceliui, kai jis gauna maisto, pasidaro energingesnis, stipresnis, gali visad apginti, o niekas nežino ar čia kuris iš lavonų prisikels.

[Magdė]

 Atpažinusi Christiną, mergina nusišypsojo.
 -Labas, Chris. Nepažinai manęs? Čia aš, Alisa!
 Ji tikėjosi, kad grifiukė ją atpažins. Baisiai nenorėjo išgirsti, kad ši miela rudaplaukė jos nepamena. Mergaitės susibendravo, o sugadinti draugystę - nemalonus reikalas.
 - Ne, deja maisto neturiu. Nors, pala...Atrodo yra keletas sausainiukų...Tik nežinau, ar Ocelui jų galima, - grabaliodama kišenėje, ištarė vela.
 Ji atsisėdo ir įdėmiau žvilgtelėjo į Christiną. Tyrinėjo jos veidą. Jis penktakursei patiko. Gal kiek įžūlokas, bet mielas, impulsyvus, mylintis. Švilpė nedrąsiai paėmė draugės ranką.
 - Čia labai šalta. Dieve, tavo rankos kaip ledas, - nuoširdžiai išsigando penkiolikmetė.
 Ji akimirksniu išsitraukė iš savo kuprinėlės sulankstytą apklotėlį ir apklojo grifiukę. Tada, surinkusi keletą po kojomis gulėjusiu šakų, sukrovė jas į krūvą. Išsitraukė burtų lazdelę ir tarstelėjo:
 -Incendio!
 Lauželis užsiliepsnojo. Tuomet Alisa užkaitė arbatos ir jau po akimirkos sušalusiai antrakursei po nosyte atsirado puodelis karštutėlės ir labai gardžios arbatos.
 Pagaliau pasirūpinusi šia rudaplauke, mergina vėl prisėdo šalia.
 -Tikiuosi, tavęs nesuerzino toks rūpestis. Na, tu tokia sušalusi, pamaniau, galiu sušildyti, - kalbėjo vela.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Galbūt kažką iš praeities princesė ir prisiminė, bet ta mergiotė visiškai jai neberūpėjo.
- Sveika, Alisa, prisimenu, prisimenu aš tave.- Šaltu tonu atsakė mergaitė.
Vis dar tebelaukusi, kol gaus savo katinui maisto, išgirdo atsakymą. Atsakymas kiek praliūdino jaunąją princesę, bet ką jau padarysi, nebuvo tai nebuvo.
- Žinok nesvarbu, jam viskas galima, nei man jis labai rūpi nei ką, tiesiog kiek baisu būti šioje šiurpioje vietoje, o Ocelis tikrai gera apsauga.
Garbanė sėdėjo prie kapinių, o visą kūną krėtė šaltis. Norėjosi eiti namo, tačiau gal šiek tiek ši vieta mergaitei ir patiko, o dar ir buvo ne viena.
- Žinau, man labai šalta, išvis čia šalta.
Kai mergaitė paėmė jos ranką, Christina ją patraukė toliau. Jeronimai, tegul traukiasi, nes tuoj gaus iš manęs įsakymą.. Nors, gal tas rūpestis ir patiko mokinei.
- Ačiū, būtum puiki tarnaitė pas mane pilyje.- Šyptelėjo princesė.
Kai atsirado ugnelė, Vilės dukra dar labiau nusišypsojo ir apsikabino draugę.
- Oho, tu tikrai labai, labai gera! Ir ačiū už arbatą, ne, man tavo rūpestis nei kiek ne erzina, bet paklausyk, aš labai pasikeičiau po to karto kai mes buvome susitikusios, aš esu išdidesnė ir nesupyk dėl to.
Laukusi kol draugė atsakys, Ocelis garsiai sumiaukė.

[Magdė]

 Nustebinta šalto tono, Alisa atšlijo nuo Christinos. Jos veidas pabalo, lūpos prarado rausvumą, o akys pajuodo.
 Ką aš ne taip padariau? Gal...gal... mergina karštligiškai knisosi atmintyje, tačiau nieko blogo, ką padarė, nerado.
 Išgirdusi tolesnius grifiukės žodžius, vela nedrąsiai stumtelėjo jai sausainį. Tikėjosi, kad jo tam Ocelui galima. Tačiau ji pati jautėsi siaubingai. Ką tik iš jos gyvenimo pasitraukė pirmoji jos draugė, sutikta Hogvartse. Prisiminusi tuos plieninius žodžius, penktakursė neabejojo, kad priešais sėdinti rudaplaukė princesė dėl jai nežinomų priežaščių nenori jos matyti. Švilpė jau ketino atsistoti ir išeiti, bet tada pasigirdo sekanti Christinos frazė.
 Alisa laiminga nusišypsojo. Visgi grifė ją tebenori matyti.
 - Christina, aš taip pat pasikeičiau, bet manau, tebegalime būti draugėmis? Vis dėlto, šioks toks giminystės ryšys mus sieja, - mirktelėjo rudaplaukei vela.
 Staiga merginos širdyje plykstelėjęs džiaugsmas užgeso. Ji atsisėdo ant antkapio, šalia rudaplaukės princesė ir parėmė smakrą ant rankų. Jos giliose, vandenyno spalvos akyse suspindo ašaros, kurias nušvietė  per medžių šakas prasišviečianti pilnatis, matėsi liūdesys. Staiga pasikeitė penktakursės emocijos. Ji nenorėjo kalbėti, tik tyliai, jautriai verkė.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Išgirdusi šiokį tokį, liūdną atsakymą, pati šiek tiek sunerimo. Vis dėl to, juk matėsi, jog šis žmogus jautrus ir jį įskaudinti tikriausiai būtų labai lengva, o šito, jaunoji princesė nelabai ir norėjo daryti, juk ji vykdo norus, maloniai bendrauja, nereikia jos skriausti. Šiaip taip apmąsčiusi, apkabino draugę ir pati pradėjo verkti. Koks aš blogas žmogus! Iš savo rankinuko pasiėmė prašmatnią nosinaitę ir apsivalė akis, kitą nosinaitę davė ir draugei. Ašarų prie akių jau nebebuvo. Prie kapinių verkti, buvo labai keista ir išvis buvo keista, jog prie kapinių pati randasi. Buvo palaidotas prie šių kapinių katinas, nebelungas katinas, vardu Edgamicius, taip, vardas buvo labai keistas, bet tokį sugalvojo jos sena draugė, iš pilies. Priėjusi prie to kapo, pašvietė žibintuvėliu ir perbraukė pirštu per užrašą. Verkti šį kartą nebesinorėjo, nes katinas nebuvo jai toks artimas, kaip tarkim fenekas. Vis dar sėdėjusi prie kapo, prisiminė mergaitės žodžius.
- Palauk, palauk, mus sieja giminystės ryšis? Nesupratau? Paaiškink, aš jau nebežinau kas ten dedasi su mano šeimyna..

[Magdė]

 Alisai buvo sunku nusiramininti. Christina nušluostė jai ašaras, tačiau netrukus jos ir vėl užplūdo akis. Šiaip taip tramdydamasi, mergina vėl ėmėsi ieškoti tėvo kapo. Ėjo tarp antkapių, statulų ir akmens plokščių, skaitinėdama keistas, žavingas epitafijas.
 Staiga vela sustojo ir įsižiūrėjo į vieną kapelį, vienišą prisispaudusį prie gluosnio, augančio atokiausiame kapinių kampe. Pro šnarančias ir šnabždančias šakas prasiveržė mėnulio šviesa. Ji apšvietė tamsiai pilką antkapio plokštę. Laiko dantys jau spėjo sugraužti neaiškias, kaligrafiškai išraižytas raides ,,Edvardas Džonas Bergmanas" ir epitafija ,,Lengviau žingsniuoti grublėtu ir duobėtu teisybės keliu su bičiuliais, nei saulėtu ir lygiu melo keliuku vienam" . Ant lygios, šaltos žemės buvo pastatyta vieną seniai užgesusi žvakelė.
 Kažin, kas ją pastatė...Gal, koks kunigas ar geraširdis žmogus, taip norėdamas pagerbti nepažįstamą žmogų. Tai tikrai ne mamos darbas. Mano ,,brangioji mamytė" šitaip nesivargintų dėl tėčio. Juk kam teptis savo kilmingas, bjaurias, svetimų žmonių krauju suteptas rankas ir statyti žvakelę ant doro, teisingo ir darbštaus žmogaus kapo? Žmogaus, kuris paaukojo gyvybę dėl mūsų gerovės...  karčiai ir liūdnai pagalvojo penktakursė. Tada pasilenkė, padėjo savąją gėlių puokštelę ant tėčio kapo ir, išsitraukusi lazdelę, išbūrė nedidelį, rusenantį žibintą.
 -Manau, tau patiks ilgiau deganti liepsna, tėti... - švelniu balsu sukuždėjo švilpė ir rausvomis savo lūpomis pabučiavo šaltą akmenį.
 Tada atsisuko ir ėmė akimis ieškoti po kapines Christinos.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Tai tikrai, sušokiravo jaunąją princesę. Net pačiai pasidarė smalsu, kokių paslapčių turi dvi pusseserės- Veronica ir Sabrina. Abejų tiesą sakant nekentė. Sabrina jai atrodė per daug silpna, lengvai pažeidžiama ir visiškai neturinti savo nuomonės. O Veronica, jai atrodė tiesiog alkoholikė neturinti veiklos. O va save, laikė pačia geriausia mergina. Mamytės numylėtine ir gal kažkiek išlepintą mergužėle. Ant kapų buvo užrašyta daug vardų, na ir tie kapai, buvo baisiai nešvarūs. Jau šiukšliadėžės švaresnės.- Kiek per žiauriai pagalvojo ir nuleido žvilgsnį žemyn. Iš kapų, negalima tyčiotis, bet Christinai... Christinai viskas buvo galima. Mergaitė nuėjo prie mergaitės kapo, uždegė baltą žvakutę ir pasimeldė už ją, net nepažinodama žmogaus. Melstis jai sekėsi kuo puikiausiai, pati svajojo dirbti vienuole. Amen.- Pasakė paskutinį žodį ji ir atsistodama, nuėjo prie kito kapelio.  Buvo parašytas kažkoks vaikino vardas, tas vardas priminė vieną draugelį su kuriuo karalius lošdavo kortomis, arba mušdavosi, arba praktikuodavo karate. Prisiminimai... Naktį kapinėse buvo taip smagu, buvo labai keista, bet princesei patiko. Dar ta jos suknelė, labai tiko. Hm. Mintyse buvo mąstymai ką nuveikti čia, ar eiti į bendrąjį kambarį ar likti ir išsiaiškinti giminystės ryšius. Tai buvo jai kol kas įdomiausia, dalis. Na, bet ir šiaip, tai vieta kurioje gali tik pabendrauti su numirėliais ir uždegti žvakutę. Grifiukė priėjo prie Alisos ir laikiusi rankoje žvakę, tarstelėjo.
- Užuojauta, - Netikrai užjautė, pamačiusi kaip liūdnai Luna žiūri į tą kapą. - Dar čia kalbėsi su tuo Džonu, ar einam pasikalbėti? Beje, mano senelio draugelio vardas buvo Džonas, labai gėrė ir muzikantas buvo, dainuodavo man girtas, bet dabar ne apie tai, - Vyptelėjo ir nubėgo prie medžio. Christinos akys, tiksliau vyžiai buvo labai išsiplėtę, atrodė keistai kai taip buvo tamsu. Jai patikdavo karalystėje laipioti medžiais, dar kai rasdavo kokį obuoliuką tai išvis patenkinta būdavo. Tik čia, jokio vaisiaus nebuvo. Prieš lipant, padėjo žvakutę prie medžio, nukritusios šakos. Gal nuo vėjo neužges.
- Ateik, tik lipk ant to medžio,- Parodė pirštais į arti stovintį medelį. - Dabar sakai man, koks giminystės ryšys? Turiu žinoti, suprask, dar tempsi gumą, gausi iš manęs griežtą įsakymą.- Piktokai pasakė ir patogiau atsisėdo.

[Vegard Saeterhaug]

Šaltas rudens vakaras pranešė apie ateinančią žiemą. Vegard Lysfjord Saeterhaug gulėjo ant minkštos sofos priešais židinį, Klastūnyno bendrajame kambaryje. Pilyje darėsi vis vėsiau, o ką jau kalbėti apie požemius? Greitai reikės dviejų antklodžių norint užmigti, arba teks miegoti su rūbais. Oras taip pat vėso, rodos vakar kepino kaitri saulė, norėdama paerzinti žemės gyventojus. Juodaplaukis pakilo nuo sofos ir labai greitai nusprendė jog reikia išeiti pasivaikščioti, atsipalaiduoti ir viską užmiršti. Nuo stalo griebė lazdelę ir gražiai sulankstytą juodą mantiją su Klastūnyno emblema. Į mantijos vidų įsidėjęs lazdelę, Klastuolis patraukė link išėjimo. Kambaryje dar buvo keletas mokinių, bet dauguma jau gulėjo baltuose pataluose, apsikloję iki ausų. Štai Vegard stovėjo požemyje ir pasimetė, tiksliau nebeprisiminė kurioje pusėje laiptai, eh, tas Vegard tikras kvailiukas ir užmirštuolis. Uždraustasis miškas, tai buvo vienintelė ir įmanomas taškas šįvakar. Vaikinas skuodė mokyklos koridoriais, skuodė rodos ,net greičiau už vampyrus (gal ir ne taip greitai). Jis uodė lauko kvapą, dūmų ir šviežiai nupjautos žolės kvapą, bet tas kvapas buvo kiek keistas, maišėsi dar vienas, nežinomas kvapas. Prietemoje jau buvo sunku kažką įmatyti. Vakaro tyloje girdėjosi vėjo ūžimas, medžių šlamesys ir pelėdų ūbavimas. Visi šie garsai, kvapai ir padėtis džiugino trylikametį. Saeterhaug patraukė link miško, lėtais žingsniais. Virš galvos praskrido pelėda ir apdirbo vaikino mantiją. Prakeiktas paukštis. Tikriausiai Lysfjord šiandien jau nieko nesutiks, nors tamsoje niekas to nepastebės. Užplūdo mintys ir kojos vedė pačios, kai Vegard galiausiai atsipeikėjo jis pamatė senus antkapius ir šiek tiek suspigo. Padėtis privertė išsitraukti lazdelę, kas ten žino ,kas jo lauks netolimoje ateityje.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

     Elizabetė prisiminė tik nuotrupas: kaip ji stovi sustingusi persirengimo kambary; kaip ji vožia Lunai per makaulę; kaip apimta nevilties lekia kur kojos neša; kaip bastosi miške; kaip... Kaži kiek jau laiko praėjo nuo tada, kai ji suvokė baisingą žinią? Tada lyg laikas sustojo ir juodaplaukė jo tiesiog nebejautė. Galėjo praeiti tik kelios valandos, o gal kelios dienos, savaitės? Vis vien niekas jos nebūtų pasigedęs. O ypač Vegardas.
     Kad ir kiek laiko bebūtų praėję, vampyrė vis vien džiaugėsi, kad tą akimirką kaip atsiribojo nuo viso pasaulio, pasuko ne kur kitur, o į Uždraustąjį mišką. Ten ji galėjo leisti metų metus ir nieko jai nebūtų nutikę. Ji visad maitindavosi, gal net persimaitino. Visad kažko tykodavo (kartais gyvūno, o kartais kaiko kito), kas leido jai justi vampyrišką prigimtį. Čia ji tapo tikra laukine, kurios jau nebebuvo galima pažinti: plaukai išsidrąskę, iš rūbų beveik nieko nelikę, visas kūnas nusėstas milijonais įbrėžimų, randu ir purvo. Nesipraususi Vanesa jau nežinia kiek laiko, tad apie kvapą geriau nė nekalbėt. O svarbiausia, ji čia galėjo būti vienui viena, vienui viena su savo mintimis. Ji čia galėjo peikti Vegardą ir vis pergalvoti planą kaip jį nudėti. Pirmasis plano variantas buvo tiesiog prisliūkinti prie jo miegančio ir perkąsti gerklę, bet paskui jis vis mutavo ir nebebuvo galima sugaudyti visų pokyčių.
     Šią akimirką ji buvo pavirtusi tikru laukiniu medžiojančiu žvėrimi. Mergina... ne, ne mergina, veikiau jau vampyrė buvo pasislėpusi tarp aukštų žolių ir prigludusi prie žemės. Ji tykojo. Tykojo grobio, kurį užuodė, tas kvapas labai gundė ir kėlė troškulį. Pagal kvapą ir garsus Elizabetė suvokė grobį judant ir esant už šešiolikos metrų. Trylikos. Dešimt. Jis tuoj pries. Septynių. Japonės visi raumenys pasiruošė pulti. Penki metrai. Trys.
     Staiga įtemta uoslė užuodė dar kai ką. Kitą aromatą, tokį masinantį ir nepaliekantį pasirinkimo, veikiantį vampyrę kaip prievarta. Kvapas pilnai užvaldė Vanesą. Ji turėjo nustatytą tikslą ir bandė susekti jį, kad tik numalšintų troškulį. Tai buvo žmogaus aromatas.
     Japonė staigiai pašoko ir nurūko tikslo link. Ji tegalėjo galvoti tik apie tą aromatą, kuris degino jai gerklę. Reikėjo perkąsti jam gerklę, suleisti iltis, išsiurbti kraują. Raudonos it vyšnios Vanesos akys įgijo dar daugiau raudonumo. Juodaplaukė juto jog jau nebetoli, liko kokie dvidešimt metrų - ranka pasiekiama. Ji liuoktelėjo į medį, esantį už dešimties metrų ir akimis susirado auką.
     Tą pačią akimirką, kai Elizabetė jau beveik šoko iš medžio išsiurbti aukai kraują, vėjo kryptis pasikeitė ir į jos veidą skriejo pažystamas kvapas. Artimas kvapas. Kvapas, kurį ji sapnuodavo pastarosiomis miego valandomis (nors tokių buvo mažai). Kvapas, kurį ji atpažintų bet kada.
     Ta auka buvo Vegardas.
     Nesuvokdama ką daro, klastuolė šoko iš medžio taikydamasi tiesiai į jaunuolį. Tą akimirką Vanesa užgriuvo ant klastuolio nugaros. Jie abu parvirto ant žemės, persivertė keletą kartų pariedėję žeme ir tada laukinė mergina iš visų jėgų drėskė nagais Vegardui per veidą, nė kiek nebijodama sugadinti jo dailaus veidelio ir palikti rando visam gyvenimui. Tada pradėjo jį draskyti, rauti plaukus ir "plėšyti į skutelius". Iš jos gerklės sklido vampyriškas urzgimas aiškiai pavaizduojantis jos pyktį.

[Luna Evanns]

Iš pradžių tai buvo ne kuom ne ypatingas be galo šaltas rudens vakaras. Ir Luna tiesiog sėdėjo mergaičių miegamajame, bet Evanns nenorėjo eiti miegoti. Bet net ir visiems nuėjus miegoti švilpiukė liko sėdėti. Na žinoma aš žinau, kad tai buvo be galo sunki diena, bet nuotykiai irgi nepamaišytų…  Luna jau jautėsi daug geriau po to kai Elizabet Vanesa jai trenkė. Todėl Evanns greitai nužvelgė savo gyvūnėlius Avą ir Rubę ir čiupusi šalia gulinčią savo Burtų lazdelę mergaitė išbėgo laukan. Kur bėgti ji nežinojo, bet kažkas vedė Luną link uždraustojo miško. Antrakursė niekada gyvenime ne ten nebuvo, o ypač naktį. Garantuoju šimtu procentų, kad manęs laukia kokie nors pavojai ne veltui šis miškas vadinamas uždraustuoju. Be mąstydama Luna pribėgo kapines. Ji girdėjo kažkokius keistus garsus todėl greitai pratarė:
- Lumos . - Šviesa lazdelės gale užsidegė ir švilpė pamatė Elizabet ir Vegard. . O tu siaube ką dabar daryti?! Mergaitė žinoma galėjo tiesiog apsiverkti, taip ji panikavo, bet Evanns norėjo parodyti, kad bent ką nors sugeba  išjungusi šviesą  greitai pakėlė lazdelę ir nusitaikė į Elizabet ir sušuko:
-Depulso!   - Kerai iš šovė ir beveik tą pačią akimirką Evanns bėgdama sušuko:
-Vegard! - Luna bėgo Elizabetės ir Vegardo link, bet jai nerūpėjo ką jai padarys ta beprotė vampyrė.

[Vegard Saeterhaug]

Šalta, šlapia ir nejauku - kas gali būti baisiau už šiuos tris dalykus kartu sudėjus? Na, tikriausiai yra tokių dalykų, bet mažai. Išgirdęs keistus garsus, Vegard žaibiškai išsitraukė lazdelę. Kažkaip atrodė jog šiandien jos prireiks. Darėsi vis tamsiau ir nejaukiau. Švilpaujantys vėjai nieko gero nežadėjo.
- Lumos. - Švieselė lazdelės gale rodos švietė stipriau nei įprastai, na arba tik juodaplaukiui vaidenosi. Kaip ir bebūtų gaila nieko gero jis nepešė, švieselė nepašvietė nieko ,kas pasakytų ar parodytų apie keistus garsus. Tie garsai darėsi vis baisesni ir keistesni. Saeterhaug jau buvo nusivylęs savo vakariniu pasivaikščiojimu. Neužpuls čia manęs koks užklydęs vilkas? Kiek baugiai pamąstė jaunuolis. Minėk vilką ir vilkas čia! Na, dar nebuvo aišku ar čia vilkas, nes pagal inkštimą taip neatrodė. Klastuolis buvo parblokštas kažkieno ir skaudžiai žalojamas, rankoje jis labiau suspaudė lazdelę ir stengėsi ją nukreipti į užpuoliką.
- DEPULSO! - Sukriokė juodaplaukis ir tikėjosi jog pavyks, lazdelė jokios šviesos neskleidė, tai reiškė jog nepavyko... Vegard pabandė dar, iš lazdelės išsiveržė toks mažas žaibiukas kuris niekam negalįs pakenkti.
- DEPULSO! - Šįkart išsiveržė didžiulis baltas žaibas, tik ar jis pataikys į užpuoliką? Nežinia. Skausmas pervėrė visą kūną. Jeigu niekas jog neišgelbės, arba jis pats neišsigelbės, tikriausiai mirs, mirs labai skaudžia ir greita mirtimi.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

     Vampyrė be gailesčio drėskė dar keletą kartų Vegardui tai per ranką, tai per veidą, tai dar bala žino kur. Ji buvo ant tiek įpykusi ant klastuolio ir tiek norėjo jam pakenkti, jog net nesuuodė, kad kažkas artinasi. Tai buvo pavojaus ženklas, nes artinosi žmogus, o bet kas kitas - ne Vegardas - nežinojo apie Vanesos prigimtį, o tam buvo puiki proga išsiaiškinti visa tai ir dar daugiau.
     Toliau viskas įvyko žaibišku greičiu: nesuvedusi galų Elizabetė nesuprato, jog kažkas artinasi ir tuoj tuoj bus kapinėse, taigi ji neturėjo laiko (neturėjo tos sekundės, per kurią būtų spėjusi toliausiai pasprukti) ir kai minėtąsis atsirado čia, nei iš šio, nei iš to į japonę kažkas šovė ir nubloškė tolyn gal kokius dvidešimt metrų. Bėda buvo ta, jog šovė ne koks daiktas (ne kulka ar strėlė), o kažkas, kas padarė daugiau žalos ir sukėlė daugiau pavojaus. Jo nebuvo galima apčiupti ir jis iškart išnyko, vos palietęs vampyrę, bet smogė labai stipriai. Kol raudonakė bandė suvokti kas tai galėjo būti, nes apie tokius dalykus kaip "kerai" ar "magija" buvo pamiršusi, ji su savo vampyriška rega įžiūrėjo kas buvo tas atėjūnas ir iškart pažino.
     Luna. Luna Evanns. Ta, dėl kurios Vegardas metė Elizabetę.
     Iš juodaplaukės nejučia ėmė veržtis nevaldomas urzgesys, primenantis vilką ar kitą panašų žvėrį. Ji norėjo aprėkti ją ir Vegardą, bet, deja, vienintelė kalba kurią ji prisiminė buvo vampyriškas urzgimas ir keletas japoniškos kalbos žodelių. Taigi jos išrėkti žodžiai buvo pusiau urzgimas, pusiau japoniška kalba:
     - Išdavike! Susitikinėji su ta Luna, o mane tvirtini milys! Tavimi negalima pasitikėti, Vegardai Lysfjordai Saeterhaug!!! Sukčius! Dviveidis! Melagis!
     Tada ji įžvelgė dar kai ką - abu jie (Vegardas ir Luna) turėjo kažkokias medžio šakeles, tarsi jomis apsigintų nuo vampyro. Vanesa jau ketino pulti juos dar kartą, bet į jos atmintį grįžo keli žodeliai, padėsiantys suvokti, jog tai - burtų lazdelės, o tas šovinys - kažkokie kerai. Jie mokėjo burti, o magiją kurė su tom savo lazdelėm. Norint laimėti - reikia pirmiausia pašalinti jų lazdeles.
     Viską apgalvojusi japonė vėl kaip kulka šovė link išdavikų. Supratusi, jog pirmiausia reikia rinktis vieną, nes abiejų vienu metu pulti nepavyks, ji puolė Vegardą ir pabandė išmušti iš jo rankų tvirtai sugniaužtą lazdelę. Pirmajam bandymui nepavykus Elizabetė drėskė jam į veidą ir pabandė dar kartą. Rodos šį kartą lazdelė iškrito iš jo rankų.

[Luna Evanns]

Lunai pavyko ir ji be galo tuo džiaugėsi aišku tai  buvo tik pradžia, bet tai bent jau šis toks žingsnis kuris išgelbėjo Vegard nuo mirties. Visiška beprotė vampyrė kaip ji tik drįso paliestos Vegard?! Evanns laikė savo Burtų lazdelę pakelta ir galvojo kokiais dar kerais sustabdyti šitą klastuolę. Visai netrukus Elizabet Vanesa pradėjo šaukti ant Lunos ir Vegard, bet švilpiukė leido viską išsakyti savo priešėi, o tada pati pasakė:
- Palik jį ramybėje ne jis tavo auka, o aš! - Tik po to kai pasakė šiuos žodžius Evanns suprato į kokią didžiulę bėda ji ką tik įsivėlė. Bet tai buvo tiesa, nes jeigu ne ji kvailė būtų pasimaišiusi šitai porai po kojomis viso šito nebūtų buvę. Po viso šito Vegard tiesiog negali būti Vanesos pusėje tai ne logiška. Po kiek laiko Elizabet vėl puolė Vegard, bet Luna nė nespėjo sureaguoti. Todėl tiktai ištarė:
-Dar kartą kartoju palik jį ramybėje! - Jau beveik su ašaromis akyse akyse pasakė mergaitė.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

     Juodaplaukė greit pažvelgė žemyn ir taip - ten tikrai gulėjo Vegardo lazdelė. Ji pasilenkė prie žemės ir čiupo ją tokiu greičiu, jog Vegardas net nespėjo susigaudyti kas vyksta. Tuomet ji įvertinusi savo galimybes sviedė minėtąją lazdelę kiek galėdama tolyn į miško gelmes ir ji dingo iš akių. Tada ji staigiai atsigręžė atgal į jaunuolį ir įtempusi rankų raumenis, bei suspaudusi delną į tvirtą kumštį pasirengė smogti tokį pat antsnukį, kokį andai vožė Lunai. Tada užsimojo ir kaip reikiant trenk... NEPATAIKIAU?! nepatikėjo Vanesa. Ne, negali būti! sutriko vampyrė.
     Deja, jos trumpo sutrikimo užtektinai pakako, kad klastuolis būtų spėjęs pasitraukti Elizabetei iš kelio ir galbūt jau šią akimirką bėga ieškoti savo lazdelės, kuri neseniai kažkur prasmego. Raudonakė jau norėjo vytis Vegardą, tačiau kapinėse nuaidėjo balsas ir ji prisiminė jog yra ne viena su Vegardu ir, kad turi dar vieną taikinį.
     Japonė staigiai atsigręžė į švilpę ir suraukė antakius. Su šita bus lengva įvertino varžovę Vanesa ir jau pasiutusiu greičiu varė prie merginos išmušti ir jai iš rankų lazdelės. Ji jau ranka siekė Luną ir jau siekė išmušti lazdelę ir šiai iš rankų, bet staiga kažkas atskriejo iš galo ir sutrukdė tai padaryti.

[Vegard Saeterhaug]

Elizabet pradėjo rėkti ir Vegard puikiai suprato ką. Japonų kalba ne tokia ir sunki.
- Elizabet, ji melagė, aš tave myliu, labai myliu. Ko tau ta kvailė Evanns priskiedė? - Išsakė viską Vegard. Jis pyko ant Elizabet ir ant Lunos. Laimei, Klastuolis turėjo antrą lazdelę kai Elizabet ją sviedė į miško platumas. Norėdamas ją suklaidinti jis apsimetė jog nubėgo į mišką, bet jau buvo pasirengęs paleisti kerus. Tiesa, jis neatsiminė iš kur tą antrą lazdelę turėjo, na bet turėjo. Iš medžių jis nukreipė lazdelę į mylimąją ir suriko:
- STUPEFY!
Kerai tikrai pataikė į Elizabet kai ji ruošėsi pulti Luną. Tikrai negalvokit jog Vegard gynė Luną, jam tiesiog nepatiko Elizabet siautėjimas, dėl to reikėjo ją šiek tiek apraminti. Prie kojų jis pamatė savo lazdelę. Puiku. Pasiėmęs ją jis nubėgo prie sustingusios Elizabet ir Lunos.