Pabaigęs piešti runą, kuri turėjo jį susargdinti pirmiausia ją geriau apžiūrėjo. Jis norėjo kažkokios švieselės, kad ta runa spindėtų, bet gaila. Na, pragare, aš pasiruošęs. Taip išmąstęs berniukas paėmė runą į delną ir ją stipriai suspaudė. Sėdėdamas ir laukdamas, nors laukti ilgai nereikėjo, jis spėjo apžiūrėti kelis debesėlius. Bet greit tas noras dingo ir vaikis pajautė, kaip greit apsunksta. Kol viskas pabaigs įsisiautėti spėsiu ir kitą runą pasidaryti...
Nusprendęs, kad laukti nėra ko Suzu ėmė piešti ir antrąją runą, nors tą padaryti nebuvo taip lengva. Nė minutė nepraėjo, o jis jau kosėjo kaip patrakęs. O Dieve... Kiek pasišlykštėjęs tokia savijauta berniukas vis tiek stengėsi nupiešti tą runą, bet nebaigęs atsigulė ant žemės.
-Man tik truputį... Pailsėti reikia...-patogiau įsitaisęs jis giliai įkvėpė, savijauta tikrai nebuvo tobula. Krečiantis šaltis jį ėmė erzinti, o ir kvėpuoti buvo sunku. Labiau įsisiautęs į apsiaustą vaikis atsisėdo ir sukryžiavo kojas. Dar truputis ir pabaigsiu runą... Jis palaukė dar minutę, savijautą dar labiau pablogėjo ir ėmė piešti gerąją runą. Aišku, savijauta tam trukdė, norėjosi numesti viską ir tiesiog gulėti, bet susilaikė. Aš galiu, taip, aš galiu... Skatindamas save jis pabaigė runą ir suspaudė ją delne melsdamas, kad jam pavyko. Jo laimei, tragiška savijauta atslūgo. Po truputį liovėsi krečiantis šaltis ir slogos lyg nebūta. Apsidžiaugęs, kad jam taip nesunkiai pavyko berniukas išsišiepė ir padėjo gerąją runą šalia blogosios. Kaip gera...