[Elizabeth Winchester]

 Po ilgų bandymų taisyklingai nupiešti eskizą ant popieriaus lapo, Elizabeth nusprendė, jog tai yra geriausia kaip ji sugeba nupiešti, o ir laiko beveik nebeliko, gan greit baigsis pamoka, tad nieko nelaukusi paėmė akmenėlį į kairę ranką bei kruopščiai ir neskubėdama pradėjo piešti. Po ilgo ir kruopštaus darbo mergaitė atsistojo, įsidėjo akmenuką su piešiniu į kišenę ir patraukė link Skaro runos. Įdėmiai ir su dideliu susidomėjimu Eli apžiūrėjo runą, pakėlė savo ranką ir pradėjo tiesti ją link runos. Vos prilietusi runą, mergaitė greit atitraukė ranką, tačiau nieko nepajautė. Po keletos sekundžių ji vėl uždėjo ranką ant runos, tik šįkart neskubėjo atitraukti ir laikė kurį laiką. Pajutusi kaip pradeda svaigti galva bei prasidėjusį karščiavimą, Elizabeth greit atitraukė ranką ir šiek tiek susvirduliavo. Prisiminusi apie Kripto runą ir kad ją reikia palaikyti prie odos, mergaitė suskubo ją išsitraukti iš kišenės. Po ilgo laiko bandant pagyti, runa dėl kažkokios priežasties neveikė. Mažoji Eli pradėjo kaltinti savo piešimo gabumus. Kuo toliau, tuo blogiau mergaitė jautėsi, pasidarė sunkiau kvėpuoti, šįkart ji susvirduliavusi nukrito ant žemės ir prieš pasiglemžiant tamsai, mergaitė tik suspėjo sušukti:
 - Profesoriau!

[Klarė Konė Karter]

Vis dėl to runą nupiešė nežiūrėdama į eskizą, galėsianti pasiimti kitą akmenuką ir perpiešti, jei tik nepavyks. Kad perpiešti nereiks suprato vos pažvelgusi į eskizą, runa ant akmenėlio sutapo su pavaizduota ant popieriaus identiškai. Atsargiai įsimetė akmenėlį į kairę apsiausto kišenę, mat dešiniojoje laikė lazdelę. O nenorėjo, kad simbolis užrašytas kreida nusitrintų.
Nedrąsiai priėjo prie susargdinti turėjusios runos. Iš pradžių tiesiog bakstelėjo ją pirštu. Gal kokią vienadienę slogą ir būtų pasigavusi, tačiau suprato, jog jeigu norės įveikti pamokos užduotį turės leisti akmeniui bent pusę minutės apturėti kontaktą su ranka, kurios rankovė dabar jau buvo pakelta iki alkūnės, kad nedengtų riešo.
Praėjo tikrai mažiau, nei pusė minutės, kai jau galėjo jausti galvos skausmą. Prisiminė, kaip vaikystėje, kai dažnai sirgdavo visada pradėdavo skaudėti galvą. Netrukus jau negalėjo susilaikyti nuo čiaudulio ir atitraukė ranką. Ir dėl to, kad turėjo užsidengti veidą rankomis. Kelias minutes net negalėjo atitraukti rankų, kad paimtų runą iš kišenės. Atrodė smegenis iščiaudės. Nutaikiusi progą, kai čiaudulys lyg ir liovėsi, drebančiomis rankomis įkišo ranką į kišenę. Po tokio mikrobų užtaiso man tikrai reikės apsiaustą plauti.
Pagaliau gydomoji runa paveikė šešiolikmetę. Tiesa, galvos vis tiek nenustojo skaudėti. Tam vis dar geriausiai padėjo žiobariškos piliulės. Grįžusi į kambarį jų ir išgers. Matyt, koks šalutinis poveikis.

[Suzu Nakashima]

Pabaigęs piešti runą, kuri turėjo jį susargdinti pirmiausia ją geriau apžiūrėjo. Jis norėjo kažkokios švieselės, kad ta runa spindėtų, bet gaila. Na, pragare, aš pasiruošęs. Taip išmąstęs berniukas paėmė runą į delną ir ją stipriai suspaudė. Sėdėdamas ir laukdamas, nors laukti ilgai nereikėjo, jis spėjo apžiūrėti kelis debesėlius. Bet greit tas noras dingo ir vaikis pajautė, kaip greit apsunksta. Kol viskas pabaigs įsisiautėti spėsiu ir kitą runą pasidaryti...
Nusprendęs, kad laukti nėra ko Suzu ėmė piešti ir antrąją runą, nors tą padaryti nebuvo taip lengva. Nė minutė nepraėjo, o jis jau kosėjo kaip patrakęs. O Dieve... Kiek pasišlykštėjęs tokia savijauta berniukas vis tiek stengėsi nupiešti tą runą, bet nebaigęs atsigulė ant žemės.
-Man tik truputį... Pailsėti reikia...-patogiau įsitaisęs jis giliai įkvėpė, savijauta tikrai nebuvo tobula. Krečiantis šaltis jį ėmė erzinti, o ir kvėpuoti buvo sunku. Labiau įsisiautęs į apsiaustą vaikis atsisėdo ir sukryžiavo kojas. Dar truputis ir pabaigsiu runą... Jis palaukė dar minutę, savijautą dar labiau pablogėjo ir ėmė piešti gerąją runą. Aišku, savijauta tam trukdė, norėjosi numesti viską ir tiesiog gulėti, bet susilaikė. Aš galiu, taip, aš galiu... Skatindamas save jis pabaigė runą ir suspaudė ją delne melsdamas, kad jam pavyko. Jo laimei, tragiška savijauta atslūgo. Po truputį liovėsi krečiantis šaltis ir slogos lyg nebūta. Apsidžiaugęs, kad jam taip nesunkiai pavyko berniukas išsišiepė ir padėjo gerąją runą šalia blogosios. Kaip gera...

[Lukas Dubajus]

Pajutęs, kad po truputį atgauna jėgas Lukas prasimerkė ir išvydo profesorių. Jam įdavus puodelį kuris prisipildo tokio gėrimo kokio užsinori vaikinas padėkojo:
 -Ačiū, kad mane išgelbėjote.
Profesoriui Tanseriui nuėjus tolėliau prie kito nelaimėlio iš Grifų Gūžtos blondinas išgirdo profesoriaus sakomus žodžius, tad suprato, kad jie skirti ir jam. Nereikėjo, tai nereikėjo, bet ką padarysi. Kaip jau yra, taip ir bus. Dar šiek tiek pasėdėjęs ant žolės klastuolis atsistojo ir pavaikščiojęs aplink, kad nebeskaudėtų taip visko atsisėdo atgal ant žemės. Noriu kakavos su pienu. Puodelis prisipildė kakavos su pienu, tad Lukas jos paragavo ir ji buvo palyginti labai skani, tad nieko nelaukęs išgėrė ją visą. Būtų faina pasilikti šitą puodelį, bet jis yra profesoriaus, tad negalima imti. Liūdna, bet teks jį palikti čia. Ką padarysi. Prisigėręs kakavos vaikinas padėjo puodelį ant nedidelio stalelio ir nuėjo toliau nuo kitų, kad galėtų nieko netrukdomas pagulėti iki pamokos galo.

[Matthew Turner]

Pagaliau Matthew jautėsi šiek tiek geriau. Profesoriui davus gydomąją runą, berniukas šiek tiek atsigavo. Grifiukas nežinojo, ką jam dabar daryti: naudotis runa, kurią davė profesorius, kad visiškai išsigydytų, ar imti savąją. Matthew jau žiojosi klausti, tačiau profesorius jau nuėjo kitur, tad Matthew teko priimti sprendimą pačiam. Kad darbas nenueitų veltui, pirmakursis nutarė paimti savo runą.
Per tokias pamokas ir numirti galima niūriai pagalvojo Matthew ir smarkiai suspaudė akmenuką, ant kurio buvo nupiešęs reikiamą runą.
Berniukas dar šiek tiek kosėjo ir slogavo, tačiau karštis jau buvo atslūgęs. Matthew sėdėjo ant žemės kantriai laikydamas akmenuką delne. Pagaliau runa pradėjo veikti ir grifiukas pasijuto sveikstąs. Po kiek laiko tiek kosulys, tiek sloga visiškai liovėsi, tad Matthew nutarė, kad galima jau palikti šią pamoką. Jis nežiūrėdamas numetė savo akmenuką, mokytojo akmenuką padėjo prie medžio ir patraukė link pilies.

[Oberonas Tanseris]

  Švelniai perbraukė mokinukui per nugarą ir greitai stryktelėjo ant kojų. Nesuprato vieno dalyko. Kodėl liga taip įsisiautėjo. Juk ilgas vaikų delsimas tai niekuo dėtas, o ir pati runa nepriveda prie katastrofos. Tai kodėl?
  Jau traukė link savo vietelės, kai vėl ausis pasiekė mokinio šauksmas.
  - Kas dabar? - sau sumurmėjo po nosimi ir atsigręžė.
  Nepatikėsite, bet Oberonas nenustebo, išvydęs dar vieną mokinuką, kurį liga kėsinosi negailestingai panardinti į savo vandenyną. Atsiduso ir per kelias sekundes atsidūrė prie nukentėjusios merginos. Nedrąsiai nubraukė sruogelę nuo veido ir iš delno ištraukė akmenį. Nusišypsojo. Mokinukė vietoje gydomosios runos nubraižė runą, kuri vienai dienai plaukus paverčia garbanų netvarka, primenančią gandralizdį. Greitai sutvarkė runą ir prikišo prie merginos kaklo. Jai suveikus, padėjo merginai patogiau atsisėsti ir šypsodamasis tarė:
  - Šiek tiek nukrypai nuo eskizo, tad reikės dienelę pavaikščioti su tokia madinga šukuosena.
  Baigęs grįžo į savo vietą ir užkišo garbaną už ausies. Keletą minučių pavartė Žanos Kaliopės Piur biografiją ir atsikrenkštė.
  - Pamoka baigėsi. Tikiuosi išmokote kažką vertingo. Be to atidarėte grožio saloną, - vyptelėjo link panelės Winchester. - Iki kito susitikimo, burtininkai ir raganos.
  Nutipeno prie merginos, kuri buvo pasidabinusi gandralizdžiu, ir pasilenkė prie ausies:
  - Jei nori, galiu panaikint tą nuostabų vaizdinį.