[Teodoras Meiden]

 Suveikė Teodoriškasis instinktas, leisdamasis kalneliu, kai užmatė bendrakoledžį prie šuns. Sugadino kailį savo nemaloniais pirštais. Šlykštu. Antrakursis vėl pažvelgė į priekį, žiūrėdamas kaip vagonėlis apsisuka kalneliu žemyn. Žiedas. Pats truputėlį pasviro į priekį. Kartą klastuolis buvo nuvykęs į atrakcionų parką ir važiavęs amerikietiškaisiais kalneliais, bet tai buvo tik tyrimo tikslams. Dabar viskas kitaip. Yra proga ir pačiam pasibūti su savimi.
 Skriejant pavėjui atrakcionu, berniukas išgirdo profesoriaus atsakymus.
 – Žinoma, kaip keista, jog magijos pasaulyje viskas vyksta žiobarišku būdu. Bet ko reikėjo tikėtis iš žiobarotyros profesoriaus. Magija tokia bejėgė, – vyptelėjo. Vagonėlis suko paskutinį ratą, tačiau Teo nebuvo nei linskma, nei liūdna. Viduriukas. Ir tai nebūtų ėjęs važinėti čia, jam reikėjo medžiagos, koledžo vadovas ne šiaip čia su juo važiuoja.
 – Stebiuosi, jog neparašei pagalbos. Negi turi devynis gyvenimus ir nebijai neišbandyti progos? Turėjau susiprasti. Nebijok, tavo paslaptis saugi. Tau dar liko aštuoni gyvenimai, – lėtai ištarė, jausdamas kaip ne visai maloniai, greitai sustojo vagonėlio kelionė. Šypsena puošė dvylikamečio veidą. Net, jei ir profesorius nesuprato apie ką mažoji gyvatėlė kalbėjo, tai jau jo problema, ne Teodoro. Svarbu berniukas sužinojo daugiau, nei prieš kelias minutes. Ir niekas niekada nesužinos ką. Atrakcionai buvo tik priedanga. Didžiulis tamsos ir melo šydas. Šermanas priėjo prie Marselio, nusijuokė iš popieriaus lapelio teksto ir šyptelėjęs atsisėdo į profesoriaus vietą šuniui leisdamas atsigulti ant per daug mažų kelių.
 – Nusileidai, šaunuolis, – paglostė gyvūną, – nepyk, per daug patogiai sėdi, išbandyti ir aš norėjau.
 Jo kalbėjimo manieros buvo draugiškos, tačiau, įdomu, ar kas pastebėjo, jog kalbėjo lyg su sau lygiu. Tarsi su draugu, ne mokytoju ar koledžo vadovu. Tomas niekada nesuprasdavo kam tas oficialumas, tad nekreipdavo į jį dėmesio. Gal kartais.
 – Mano gyvenimas tik vienas, ne kaip tavieji, tad ir sėdėsiu čia, kiek norėsiu, – dvylikametis pakėlė galvą ir įsižiūrėjo apie ką mąsto vyras.

[Mayra Llewellyn]

Sutaršiusi šuniukui kailį, mergaitė toliau nusprendė išbandyti amerikietiškus kalnelius. Ji buvo girdėjusi, kad jais važinėjasi tikri adreanalino mėgėjai ir nutrūktgalviai, o ji savęs nei prie vienų, nei prie kitų neskyrė, tad net neįsivaizdavo, kaip ištvers visą tą pasivažinėjimą, nes matė, kaip kai kurie mokiniai nubėgdavo prie lango po tokių pasivažinėjimų ir vemdavo. Vis dėlto, klastuolė atsargiai priėjo prie kalnelių ir kai jie sustojo įlipo. Kol jie važiavo nelabai greitai viskas buvo gerai, bet netikėtai vagonėliai šovė į priekį. Po to aukštyn ir pradėjo suktis. Mayra rėkė, kiek iš baimės, kiek iš jausmo, kad jos viduriai tuoj išlips pro viršų. Vagonėliams nusileidus ir aplėtėjus, mergaitė su besisukančia galva jau pradėjo džiaugtis, kad viskas baigėsi, bet tik artėjo antras roundas. Vagonams šovus vėl į aukštį, klastuolė nebeturėjo jėgų rėkti ir tik įsikibusi į apsaugą stengėsi neapsivemti. Pagaliau viskam sustojusi, Mayra pabandė begti link lango, bet visas pasaulis siūbavo. Galiausiai, pasiekusi langą mergaitė pradėjo žiaugčioti, bet niekas nelipo laukan. Išbalusi mergaitė atsisėdo prie lango ir užsimerkė.

[Markas Moore]

Markas nustebo, kad nebuvo pamokos teorinės dalies. Kiek pastoviniavęs berniukas patraukė tiesiai prie amerikietiškų kalnelių. Atsisėdęs ir nuleidęs apsaugą, klastuolis tvirtai įsikibo į metalinį strypą ir pasiruošė...kažkam, nes jis nebuvo susipažinęs su žiobarų kultūra ir tikrai nežinojo, ko tikėtis atrakcionų parkuose ar amerikietiškuose kalneliuose. Atrakcionui pradėjus veikti, Markas visas išbalo, o vagonams pradėjus suktis - pažaliavo. Marką pykino. Atrakcionui sustojus, klastuolis išlipo siūbuodamas, kai parkrito ant žemės ir atsigulęs ant nugaros stebėjo besisukančias lubas. Aplink jį vaikščiojo sutrikę, džiaugsmingi ir besijaudinantys vaikai bei paaugliai, o Markas tiesiog gulėjo užsimerkęs ir bandė neapsivemti.

[Lisette la Claire]

    Panašu, kad bendraamžė klastuolė buvo itin smagiai nusiteikusi. Nors, kaipgi nebūsi, kai brangusis Klastūnyno vadovas Hogvartso mokinukams davė tokią smagią užduotį.
-Nuostabus profesorius,- linktelėjo rausvaplaukė,- neveltui mūsų vadovas,- sukikeno septyniolikmetė ir nužvelgė klasę.
    Lisetė jau buvo besiruošianti ką nors siūlyti Dionei, tačiau, kaip žiobarai sako: „kakojančių traukinys nelaukia“; bendrakoledžė prabilo pati.
-Žinoma, kad aš nieko prieš,- linksmai linktelėjo ir nusekė paskui draugę karuselės link. Rudaplaukė pasirinko šviesiai mėlyna arkliuką, tad Lisetė nieko nelaukusi klestelėjo ant šviesiai geltono vienaragio su mėlynu ragu ir rožinių gėlių vainiku. Visgi karuselė nebuvo tai, kas itin traukė Klastūnyno prefektę - pernelyg ramu ir monotoniška, tad dar apsukusi porą ratelių, septintakursė nušoko nuo vienaragio, kartu nusitempdama ir bendrakoledžę, ir nuliuoksėjo tiesiai prie amerikietiškų kalnelių.
-Batutus praleisim. Tikiuosi, neprieštarauji,- klausė draugės, jau sėsdama į vagonėlį. Šiam visai netrukus pajudėjus į priekį, Lisetė stipriai įsikibo į apsaugą. Taip stipriai, kad net pirštų galiukai tapo balti it už lango siaučiantis sniegas. Ir tikrai, važinėti aukštyn ir garsiai rėkti lekiant žemyn buvo kur kas smagiau nei ratu suktis ant plastiko arkliukų. Mergina nė neabejojo, kad pamoką prisimins dar labai labai ilgai.

[Dylan Frendlin]

Dylan'as dar spėjo palydėti berniuką iki savo vietos, vienu akies krašteliu stebėjo mokinius, glosčiusius ar kitaip žaidusius su Marseliu, jo šuneliu. Laiką, kol žingsniavo iki kabineto priekio, mąstė apie tuos aštuonis gyvenimus ir kitus Teodoro žodžius.
- Gali pasėdėti, - dairėsi po kabinetą, ar visiems viskas gerai. - Su Marseliu, manau, gerai sutarsi.
Taip tarstelėjo kai išvydo įplyšusį batutą, o skylėje - mokinės koją. Jis greitai surado lazdelę ir atskubėjo link mergaitės.
- Tik nejudėk, - spėjo tarstelti galvodamas veiksmų planą. Pritūpė, lazdelę padėjo į apsiausto kišenę, rankomis truputį iš vienos, iš kitos pusės labiau įplėšė batuto audinį, padidindamas skylę. Kai skylė pasirodė palyginus didelė, ištraukė lazdelę ir nukreipė link mergaitės kojos.
- Episkey, - nors šie kerai pataiso sulūžusią galūnę, kitokių burtų nesugalvojo. Išsitiesęs spėjo pamatyti, jog į nelaimę patekusi mokinė iš Grifų Gūžtos.
- Geriau jautiesi? - galų gale paklausė. - Manyčiau, panele Pang, - perskaitė pavardę nuo uniformos, - manyčiau, kad atrakcionų šiandien pakaks, o tavo draugai, - pažvelgė į nediduką būrelį, - gali tęsti toliau.
Profesorius šyptelėjo ir atsisuko atgal, norėdamas sužinoti, ar mokinys, su kuriuo leidosi kalneliais, vis dar jo krėsle.

[Jasmine Diana Amneta]

 Jasmine patraukė kartu su savo grupelės grifiukais. Kadangi Grinčas jau buvo atsisėdęs prie vyresnės mokinukės, tad Amneta prisėdo prie Bellos, kuri, kaip matė, jaudinosi ir kramsnojo Grinčo pasiūlytą sausainį. Rudaplaukė tiesiog šyptelėjo, tačiau pati nieko nekramtė. Netrukus vagonėlis truktelėjo aukštyn ir paleingva, tačiau vis greičiau ir sparčiau pradėjo važiuoti. Tiesą sakant, grifė žinojo, kad čia be magijos neapseita - kaip kitaip sutalpinsi amerikietiškus kalnelius tokioje nedidelėje patalpoje?
 Turbūt kitaip nei dauguma kitų, nebijojo net to momento, kai takas nebebuvo tiesus, o sudaręs bent jau įstrižainę ir vagonėlis buvo pasviręs. Nelabai maloniai, tiesą sakant, tačiau profesorius nebūtų rizikavęs mokinukų sveikata bei gerove, taip pat, greičiausiai visiškai nenorėjo patuštinti savos galeonų saugyklos tokiam dalykui kaip mokinukų gydymas, bei įgyti skriaudžiančio mokinukus pravardės, tad Amneta tiesiog ramiai sėdėjo. Kažkada buvo išbandžiusi kitokių dalykų. Viena pati, žinoma. Tėvai nedrįso, Clau buvo ramesnio būdo, Gaia išvis leliukas, Roanos šeima nebuvo įsivaikinusi, tad tiesiog atrakcionų parkę atsiskyrė ir pati pavažinėjo gerokais statesniais ir greičiau žemyn smengančiais kalneliais. Viena pati. Anksčiau jos šeima nesuprato, o ji nesuprato jų. Clau rinktųsi karuselę. Garantuoju.
 Pora staigesnių apsisukimų, vos ne smigimas žemyn, o tada greitas kilimas į viršų, sukeliantis jausmą, kad vagonėlis neatlaikys ir visi nuriedės atgal, žemyn. Suraizgytas ratelis, turbūt pavojingiausia dalis - kilpa ir viskas. Vos tiek tų kalnelių tebuvo, rankos, įsikibusios į metalinę konstrukciją, kuri saugjo, jog mokinukai neiškristų, nespėjo nutirpti.
 Sustojus vagonėliui, Amnetą pusę minutėlės pasėdėjo, o tada netrukus išlipo, perleisdama vietą kitiems.

[Teodoras Meiden]

 Berniukas, beglostydamas šunį, nužvelgė grifus, kurių vienas pakliuvo į bėdą ir profesoriui teko pasitraukti nuo Teodoro bei Marselio. Iškart nuobodu pasidarė, tad klastuolis greitai susivokė, jog reikia vėl nueiti į atrakcionų gilumą. Batutai bei lėtosios karuselės pasirodė per vaikiškos, nors kaip tik jo amžiaus. Vis dėlto pasirinko nusileisti dar kelis ratus amerikietiškais kalneliais. Profesoriaus nebekvietė, nei verta, nei svarbu, nei tarsi jis pats norėtų. Įlipo į vieną iš vagonėlių pačiame priekyje, jog galėtų susidurti su kliūtimis pirmasis. Teko dar palaukti kitų, o berniukas spėjo kelis kartus atsidusti.
 Karuselė pajudėjo ir akys stipriai įsikibo naršyti vaizdą. Su kiekvienu posūkiu ar apsisukimu jos sekė traukinuko kelią. Nenusuko akių nė kartėlio ir šyptelėjo vagonėliams pasisukus staigiu taikiniu žemyn. Leidimasis nebuvo malonus ir Teodorui, bet ką padarysi, nėra tokio dalyko, kurio jis neištvertų. O ir ne dėl baimės jam nepatiko staigūs nusileidimai, o dėl nemalonaus jausmo krūtinėj. Jis, kaip normalus žmogus, jaučia tokį.
 Pagaliau amerikietiškų kalnelių linksmybės baigėsi ir vėl. Traukinukas sustojo, o berniukas išlipo iš savojo vagonėlio. Sekundei sustojo, nes apsiblausė vaizdas, bet tada grįžo prie šuns. Juk reikia, jog patiktų jam iki savaitgalio.
 – Na, aš jau eisiu, Dylan, – kreipėsi vardu į profesorių, – kaip sakiau, užeisiu pasikalbėti kiek vėliau, – berniukas, dailiai apsukdamas palto skverną, pasisuko išėjimo link.

[Rosette la Claire]

Kol Samantha dar gyveno žiobarų pasaulyje, jai labai patiko atrakcionai, todėl per šią pamoką pasijautė ypač laiminga. Jos draugė, atrodo, apsidžiaugė ne ką mažiau. Samantha net nepastebėjo, kaip greitai praėjo laikas, kai draugė priminė, jog tai - jau priešpaskutinis atrakcionas. Leidžiantis nuo amerikietiškų kalnelių regis, viskas buvo gerai, na, neskaitant jog šiek tiek sukosi galva, tačiau pagaliau atsitraukus nuo pramogos pamatė, jog bendrakursė jaučiasi nekaip. Atrodė, kad ji tuoj tiesiog paims ir nugrius. Samanthai teko pakviesti mokytoją. Mergaitė buvo nuvesta į ligoninę, pas slaugę. Po pamokos reikės nueiti į ligoninę, pagalvojo Samantha ir nubėgo pas kitus pirmakursius. Nors pati nežino kodėl, bet dar niekada nebuvo pilnai susipažinus su savo koledžo pirmakursiais. Pajutusi dar daugiau laimės savo širdyje, su bendrakursiais nubėgo link paskutinio atrakciono.

[Europa Ziegler]

    Panašu, kad bendraamžė varniukė visai neapsidžiaugė klastuolės draugija. Matyt, bus sudrumstusi ramybę... Bet ir gerai, juk pamoka ne gulinėjimui ar liūdėjimui skirta, tokią pamoką reikia džiaugtis!
     Pilkšvomis akimis palydėjusi Varno Nago atstovę, lipančią lauk nuo batuto, Europėlė pritūpė ir, batuto gumos padedama, spriegė į viršų. Atrodė tarsi antrakursė būtų nedidukas paukštelis, bandantis pakilti į dangų. Tiesa, nelabai čia kur pakilsi, nebent atsitrenksi į kabineto lubas, o tada smagiai praleisi porą dienelių ligoninės sparne.
     Dar akimirką pašokinėjusi, Europa nuliuoksėjo karuselės link. Nepanašu, kad ši būtų labai didelis traukos centras. Tačiau nenuostabu, juk suktis ratu ant plastikinių arkliukų visaikita joks smagumas. Ar bent taip atrodė iš šono... visgi Klastūnyno globotinė išsirinko sau švelniai žalsvą arkliuką ir it kokia raitelė atsisėdo ant jo. Tikrai, buvo lygiai taip pat neįdomu, kaip ir atrodė.
     Ant amerikietiškų kalnelių mažylė eiti nedrįso. Ne tik todėl, kad šiek tiek bijojo aukščio (neveltui praleido pusę skraidymo pamokų pirmame kurse), bet ir vienai juk nelabai smagu, todėl nusprendė likusią, laimei, nelabai ilgą pamokos dalį praleisti ant žalsvo arkliuko, besisukančio ratu.

[Morisas Banoveris]

Beveik miegantis Morisas keliavo link Žiobarotyros kabineto. Kadangi tėvas buvo žiobaras jis puikiai nusimanė apie žiobarų daiktus. Įžengęs į kabinetą Morisas vos nenugriuvo iš nuostabos. Kabinete stovėjo maži amerikietiški kalneliai, batutai ir karuselės. Klasėje grifų ir klastuolių buvo kažkur po lygiai, švilpiai net nesiteikė pasirodyti, o varniai buvo vos keli. ,,Atėjo mat grifai į pamoką taškų gauti. Net nebūtų pasirode jeigu nebūtų pamatę atrakcionų" mąstė berniukas. Išklausęs mokytoją Morisas ilgai nesvartęs patraukė prie amerikietiškų kalnelių. Įlipęs į vagonėlį kuriame niekas nesedėjo nuleido apsaugas ir pasiruošė važiavimui. Apsukęs keletą ratų Morisas išlipo iš vagonėlio palaukė kol nustos suktis galva, o tada patraukė link batutų. Užlipo ant batuto, užsegė dureles ir pradėjo šokinėti. Išsišokinėjęs padarė salto, bet džiaugsmo nepajautė kaip būdamas su tėvais atrakcionų parke. Bet vis tiek šokinėjo kol nepamatė artėjančių dviejų klastuolių. Berniukas greitai nulipo nuo batuto, kad tik jo neužkalbintu. Nebuvo noro su niekuo kalbėtis. Tad berniukas patraukė pro karuselę į suolą iš kurio galėjo stebėti kas vyksta aplinkui.

[Rosette la Claire]

Paskutinis atrakcionas atrodė, kad bus pats geriausias, tačiau dėl jo kiek gąsdinančios išvaizdos, Samantha jau nebebuvo tokia drąsuolė. Tačiau žinoma mergaitė negalėjo parodyti, kad bijo, juk kaip atrodys prieš bendrakursius ir vyresnius? Atrakcionas atrodė kiek bauginančiai, regis, kažkada buvo raudonas, tačiau dažai dabar jau visi atsilupę,  buvo šiek tiek panašus į tas žiobariškas karuseles, kur maži vaikučiai sėdi ant arkliukų ar dar kokių gyvūnų ir supasi. Ir štai jau galima buvo sėsti, mergaitė išsirinko gražiausiai atrodančią vietą, buvo panašu į mažą vėžliuką. Vos tik spėjus kažkokiam keistam berniukui atsisėst, karuselė pradėjo veikti. Samanthai atrodė, kad ji niekada nėra mačiusi tokio atrakciono, jis taip greitai sukosi, kad pirmakursė atrodė, tuoj praplius verkti. Kažkodėl, girdėdama kitų žmonių juoką ir išgąstį, pasijuto geriau. Kai girgždantis karuselės garsas pagaliau liovėsi, Samantha pakilo nuo atrakciono, vos galėdama vaikščioti negriūdama, palaukė bendrakursių ir pagalvojo, manau, šiandien pramogų man jau užteks.

[Morisas Banoveris]

Sėdėdamas suole matė kaip prie kažkokios grifės priėjo dar du grifai ir jie trys patraukė link karuselės. ,,Taškus renkasi. Galėjo auklytis duoti ką nors nuobodesnio. Tada nebūtų daug grifų, bet klastuolių tada daug turėtų prisirinkti" taip mąstė Morisas. Berniukas dar kartą nuėjo iki amerikietiškų kalnelių. Atsisėdęs į vagonėlį apvažiavo gal dvylika ratų ir tik tada išlipo. Nuo visų kilpų, spiralių ir kitokių pasisukimų berniukui apsisuko galva ir jis vos nevėmė tad greitai nubėgo iki lango ir iškišęs galvą laukan ten išsivėmė. Kai pasijuto geriau apsidairė ar nieko neapvėmė ir patraukė atgal į suolą pasėdėti, nes nebeturėjo noro sedėti. Atsisėdęs pamatė batute įstrigusią grifės koją, aplink ją vis dar šokinėjančius jos bendrakoledžius ir prie jų atskubantį profesorių. Morisas jau beveik miegojo, nes nebuvo ką veikti. Tad nutarė užkąsti pyragaičių ir truputį numigti. Pyragaičius valgė lėtai ir pasigardžiuodamas. Beveik suvalgęs paskutinį pyragaitį berniukas užmigo. Šiek tiek pamiegojęs Morisas buvo prikeltas cypsinčio paukštelio kuris lesė pyragaičių trupinius. Kai berniukas smarkiai sujudėjo paukštelis nenuskrido, nes Morisas sutardavo su visais gyvūnais. Nuskambėjus varpui berniukas patraukė prie durų, atsisveikino su paukšteliu ir profesoriumi, ir patraukė į kitą pamoką.

[Ellie Barlow]

Ilgai netrukus vagonėlis pajudėjo. Priešingai nei keletą kitų jos grupelės narių, šis veiksmas mergiotės neįbaugino. Na, juk turėtų būti ir baisesnių atrakciono vietų, tad kam baimę lieti vos pradėjus vagonui riedėti? Ir dar sraigės šliaužimo greičiu.
- A, tiesa, taip ir neprisistatėm, - tvirčiau įsikibo į savo kajutėje įtaisytą laikiklį. - Aš Ellie, o jūūūūs? - vagonėliui ėmus skrieti kur kas greičiau, nutęsė žodį.
Šiaip ne taip nustvėrusi vieną siūlomą Drakunduko sausainį, grifė nusibraukė nuo akių visą vaizdą užstojančias garbanas bei sustingo. Kilpa. Kilpų paauglė niekad nemėgo - ak, kol tėvai išmokė ją batus užsirišti.. Įsidėjusi sausainį kišenėn, trečiakursė stipriai sugniaužė metalinį laikiklį abejomis rankomis ir ramiai, susitvardydama ir nepradėdama spiegti, išgyveno kliūtį. Meh, nebuvo jau taip ir baisu. Žinoma, šitokios mintys ėmė lįsti į tamsiaplaukės galvelę tik pravažiavus tą nelemtą kilpą. Vagonėliui manevravus joje, Barlow mąstė visai kitaip.
Vėliau jau viskas buvo vieni juokai. Netgi adrenalino kiekis grifės kraujyje ėmė mažėti. Vagonui sustojus, trečiametė apžvelgė visus - gyvi. Atsilaisvinusi saugos diržus, Elė taip pat pakilo iš vietos. Prasibrovusi pro vis dar sėdintį Drakunduką, ši išlipo.
- Kas dabar? - klausiamai žvilgtelėjo į prefektę. - Ar dar turime laiko?

[Elizabeth Von Westorm]

Elizabeth linksmai pasišokinėdama keliavo į žiobarotyros pamoką. Veikiausiai ji nė nebūtų ėjusi, jei ne tėvų nusistatymas prieš žiobarus. Mergaitei jie buvo įdomūs, Elizabeth niekaip negalėjo suprasti kaip jie susitvarko be magijos, o per žiobarotyros pamokas ji norėjo tai sužinoti.
Kai ji atsidūrė klasėje, klastuolei net žiauna atvipo nuo to, ką joje išvydo. Joje mergaitė atpažino batutą, tada ant kažkokios besisukančios platformos buvo pilna metalinių spalvotų arkliukų, kitame kampe buvo įmantriai išraityti maži geležinkeliukai kurie buvo padaryti taip, jog vagonėliai kiltų aukštyn, leistųsi žemyn, darytų staigius posūkius ir panašiai.
- Tai bent! - sau tyliai nusistebėjo klastuolė, o išgirdusi profesoriaus užduotį nesitvėrė kailyje viską išmėginti.                                                                                                                           

[Elizabeth Von Westorm]

Pirmiausia mažoji klastuolė patraukė link karuselės, dabar ji žinojo pavadinimą. Ji pasirinko laisvą rožinį arkliuką ir ant jo užlipo. Karuselei pradėjus suktis pasigirdo smagi muzikėlė. Pati karuselė nesisuko greitai, tačiau visi arkliukai ant kurių sėdėjo mokiniai lingavo bei kilo į viršų, leidosi žemyn. Ši atrakcija pernelyg nesudomino klastuolės, tad ši patraukė link kitų.
Priėjusi batutą Elizabeth gavo šiek tiek palaukti eilėje, mat kiti mokiniai taip pat norėjo ant jo pašokinėti. Kai batutas atsilaisvino ir mergaitė pagaliau galėjo jį išbandyti. Užlipusi ji iš karto kiek susverdėjo, man pagrindas nebuvo tvirtas, nes čia gi batutas. Klastuolė pašoko į orą ir nusileidusi jau automatiškai šokinėjo. Jai patiko tai, kaip plaukai plaikstėsi aplinkui, patiko nejausti pagrindo po kojomis, bent keletą akimirkų būti ore. Dar kiek pašokinėjusi nusprendė, jog gana.
Nulipusi nuo batuto ji patraukė link paskutinės atrakcijos - amerikietiškų kalnelių. Šie jai pasirodė įdomiausi bei geriausi, tačiau kartu kiek baisoki. Klastuolė nepasižymėjo bailumu, tad patraukė link būrelio mokinių, kurie taip pat laukė kol galės pasivažinėti.
Įsėdusi į vagonėlį ji palaukė kol sulips kiti ir šiems pajudėjus iš vietos mergaitė veide atsirado šypsena, o pilve sukirbėjo jauduliukas. Kai vagonėliai pakilo pirmojon įkalnėn mergaitė sulaikė orą plaučiuose, o vagonėliams ėmus riedėti žemyn ji iškėlė rankas į viršų ir pradėjo šaukti. Ne iš baimės, tačiau iš užplūdusio džiaugsmingo adrenalino. Nors kalneliai nebuvo labai dideli, tačiau to pakako. Staigūs posūkiai, pakilimai ir nusileidimai tikrai padarė didelį įspūdį mergaitei. Šis atrakcionas jai patiko labiausiai, ji norėjo važiuoti ir dar, ir dar, tačiau išlipo, nes ji tikrai nenorėjo, kad jos paskubomis suvalgytas sumuštinis nuo šitokio kratymosi išsiveržtų laukan.
Elizabeth pasitraukė į šoną ir ėmė laukti pamokos pabaigos.

((Dylan: Negalima doublepost'int.))