1
1

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dylan Frendlin

  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
  • Kaip sekasi, tik take?
Žiema pamažu nešė šaltį, niūrius debesis, o galop atslinko ir siautūlingos pūgos. Naujai pamokai Dylan'as ruošėsi keletą savaičių. Koridoriuje, netoli Žiobarotyros kabineto, nuolatos buvo girdėti įvairūs, remontą primenantys garsai. Nuo ryto iki vakaro vaikinas sėdėdavo užsidaręs kabinete ir vis kažką taisydavo.

Savaitės bėgo greitai ir galop profesorius nusprendė atskleisti tai, ką ruošė ilgą laiką. Tą rytą, kai vos pradėjo švisti, Dylan'as, net pats baisiai tingėdamas, išlindo pasivaikščioti po pilies apylinkes, tuo pačiu, rytiniam pasivaikščiojimui pakeldamas auksaspalvį retriverį, kuris dar mielai būtų valandėlę nusnūdęs.

Prasiėjęs lauke, Dylan'as turėjo dar begalę laiko iki pamokos pradžios, taigi nusprendė šiek tiek patvarkyti kabinetą ar bent jau pašalinti nedidelį dulkių sluoksnį. Kad būtų linksmiau, nusprendė augintinį nusivesti iki darbo vietos.
- Turbūt nereikia minėti, kad lovoje tu niekados nemiegosi, - kreipėsi į jokių magiškų savybių neturintį šunį, tuo pačiu metu valydamas lentą kempinėle, - Marseli.
Dylan'as padėjo kempinę ir atsisuko į retriverį, susisukusį jo krėsle. Vaikinas net nepajuto, kaip pats šyptelėjo. Nors augintinis kalbėti nemokėjo, puikiai išklausydavo ir pakeldavo nuotaiką.

Likus valandai iki pamokos pradžios, profesorius paskutinį kartą tikrino ar viskas vietoje, o Marselis kreivai žvilgčiojo į juodą apsiaustą. Kai viskas buvo sutikrinta, atėjo metas rinktis mokiniams. Prieš įžengiant į kabinetą pirmajam mokiniui, profesorius jau ruošėsi atsisėsti krėsle, tačiau jame pamatė snaudžiantį šunį.
- Ir ką man dabar daryti? - Marselis pakėlė galvą, nesuprasdamas šeimininko klausimo, - gerai jau, tik palauk šiek tiek.
Dylan'as džiaugėsi, kad retriveris tebuvo septynių mėnesių, mat pilnai suaugusį šunį ant kelių išlaikyti nebūtų lengva.

Glostydamas ant kelių sėdintį Marselį, profesorius nužvelgė kabinetą paskutinį kartą, kol kito burtininko akys visko nenužvelgė. Suolų buvo per pus, gal daugiau nei per pus, mažiau. Visi jie buvo sustatyti prie šoninių sienų, tačiau gilumoje jų nebuvo. Pačiame kabineto gale stovėjo nedideli, žymiai mažesni amerikietiški kalneliai, arčiau lentos ir dešiniau, trys batutai su aukštais apsauginiais tinklais, viduryje karuselė su žirgais vietoje sėdimų vietų, kairėje dar du batutai ir žymiai mažesnė, talpinanti vos ketveriukę burtininkų, karuselė.

Kiekvienam mokiniui įėjus pro duris, vaikinas pakeldavo galvą, glostydamas Marselį šypteldavo ar linkteldavo galva. Kai susirinko visi ir durys daugiau neatsidarė, pasigirdo varpo dūžiai, Dylan'as pakilo iš krėslo nuo kelių nustūmęs šunį ir atsistojo už savo stalo, priešais lentą.
- Sveiki visi, susirinkę į naują Žiobarotyros pamoką, - trumpam nutilo pažvelgęs į Marselį, - šiandien neturėsime teorijos, tad sukti smegenų neteks, - nusišypsojo. - Kaip matote, kabinete yra amerikietiški kalneliai, karuselės ir batutai. Šiandien jūsų užduotis - visa tai išbandyti. Žinoma, galite pasirinkti vieną atrakcioną, arba, išbandyti visus. Šiame kabinete yra dalina atrakcionų parkų versija, - pakomentavo. - Patariu negaišti ir pradėti jau dabar, - šitaip pradėjo pamoką, - jeigu turite klausimų, klauskite, atsakysiu, - nustojo mindžikuoti vienoje vietoje ir grįžo prie krėslo. Marselis pakėlė galvą, akimis stebėjo šeimininką.
- Taip aš dirbu, - paglostė nugarą ir pakasęs ausį pakėlė šunelį sau ant kelių, įsitaisydamas krėsle.

((Praktika tęsis iki pat pamokos galo. Manau, viskas aišku, be to, ganėtinai paprasta. Bet jeigu kils klausimų visada galite parašyti a. ž.

Darbo minimumas - 2 įrašai. Sėkmės, nepamirškit fantazijos!
Edit: galite dirbti po vieną, poromis ar grupėmis.))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dylan Frendlin »

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • ***
  • 108
  • Lytis: Vyras
  • Dubajus sako - Dubajus žino
Eidamas į antrąją Žiobarotyros pamoką Lukas nekantravo vėl mokytis apie žiobarus. Jam viskas buvo labai lengva, ne taip kaip kai kuriems. Nes dažniausiai gyvendavo pas močiutę kuri nors ir nebuvo žiobarė liepdavo viską daryti kaip žiobarui. Įėjas į kabinetą pasisveikino su mokytoju ir nustebęs dairėsi po kabinetą kuris buvo pavirtęs mini atrakcionų parku. Bet berniuko akis užkliudė šuo kuris gulėjo mokytojui ant kelių. Lukas nusprendė, kad po pamokos ar kai bus viską atlikęs jis eis pasisveikinti su šuneliu ir jeigu leis mokytojas su juo pažaisti. Berniukas ėmė mąstyti ką reikės veikti su atrakcionų parku. Jam šovė mintis, kad tai nešyklės ir mokytojui davus lapelius ant kurių bus užrašytas koks žiobariškas daiktas, jį reikės surasti, grįžti į klasę ir tą daiktą apibūdinti. Bet Lukas greitai atmetė tą mintį. Bet širdyje  tikėjosi, kad taip ir bus. Tuoj pradėjo rinktis ir kiti mokiniai ir taip pat stebėtis kabineto pasikeitimu. Bet ne visi pastebėjo šunį ant mokytojo kelių.  Nuskambėjus varpui ir išklausius mokytoją visi sužinojo, kad per šią pamoką bus galima išbandyti atrakcionus. Beveik visi iš karto puolė prie amerikietiškų kalnelių, bet Lukas ir keli mokiniai nuėjo prie karuselės. Berniuką ramino karuselės kilnojamasis aukštyn, žemyn ir lengvas sukimasis. Taip prasisukes gal penkis kartus Lukas nuėjo prie kitos karuselės. Ji buvo mažesnė už aną, bet čia nelabai siekė nuo amerikietiškų kalnelių sklindantys riksmai. Todėl Lukas apimtas ramybės šiek tiek prisnūdo.
Arkliukas

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
  Pirmą kartą savo dar trumpame gyvenime Vintė nenorėjo eiti į pamokas. Visą rudenį kamuota plaučių uždegimo bei jo niekad nesibaigiančių komplikacijų, mergaitė praleido trečdalį mokslo metų. Trečdalį mokslo metų! O ir dabar gerai toli gražu nesijautė; reikėjo pereiti kryžiaus kelius, kad įtikintų medikus galinti grįžti į akademinį gyvenimą, tačiau lėtai slenkant link žiobarotyros kabineto moksleivė ėmė savo užsidegimu abejoti. Gal visgi padarė klaidą.
  Pirmame kurse buvusi pirmūnė, žvarbų žiemos rytą varniukė svarstė, ar sugebės bendramokslius pasivyti nors tiek, jog galėtų išlaikyti, net jei ir prasčiausiais pažymiais, egzaminus. Mėlynakė negalėjo patikėti, iki kiek nusirito.
  O dar ir diduma personalo, kiek girdėjo, pasikeitė. Gyvas to įrodymas išdygo prieš akis, Adamson atvėrus neįtikėtinai sunkias duris. Nors gal tai tik ji buvo silpna. Na, kad ir kaip ten bebūtų buvę, priešais stovėjo naujasis profesorius, kurio anksčiau Vintei akyse neteko regėti. Vyras spinduliavo žavesį, tačiau ne tą, kuriuo pasipuošia dauguma, ne dirbtinį, ne, jis tiesiog... Antrakursė net negalėjo dorai paaiškinti to, ką pastebėjo. Ji tiesiog tylutėliai apsidžiaugė, kad vyriškis, bent atrodė, buvo ne koks griozdas.
  Greitai permetusi nestandartinę klasę akimis, trumpaplaukė nusprendė aplinką ištyrinėti galėsianti vėliau bei nušlepsėjo prie profesoriaus. Reikia juk bent prisistatyti, neišdygsi klasėje lyg niekur nieko.
  - Laba diena, - atsikrenkštė, bailiai pažvelgusi į prieš tai nepastebėtą šunį, besiilsintį ant vyro kelių, - aš Vintė Adamson iš Varno Nago, antras kursas, ir visą rudenį, trumpai tariant, pragulėjau ligoninėj, tai Jūsų pamokas lankysiu nuo šiandienos. Koledžo draugų paprašysiu konspektų, jų informaciją išmoksiu savarankiškai, tikiuosi, problemų nekils, - greitakalbe išbėrusi prisistatymą, putliaskruostė nejaukiai nusišypsojo bei, nieko nelaukusi, pasišalinusi prisėdo ant suolelio, kur laukė pamokos pradžios. Aplink sustatyti įrenginiai priminė mini atrakcionų parką. Tėtis žiobaras kartais nusiveždavo į kokį tikrą, daug didesnį. Po kiekvieno apsilankymo įspūdžiai likdavo vis geresni. Ypač burtininkei patiko amerikietiški kalneliai (nors jais važinėdama spiegdavo, kaip tėtė sakydavo, it skerdžiama), tačiau nebuvo tikra, ar esant tokios būklės galėtų jais važinėtis dabar.
  Stori antakiai susiraukė, kai profesorius prasitarė apie teorinių klausimų nebuvimą. O kai jis paaiškino, jog visa pamoka tesusidės iš aktyvių pramogų, mergaitė visai nukabino nosį. Teks pavydžiai žiūrėti į bendraklasius.
  Pakilusi nuo į patalpos kampą nugrūsto suolo, Vintė priėjo prie vieno iš batutų, nusimovė dailius sandaliukus bei, palikusi juos išorėje, taupydama jėgas įslinko į batuto vidų ir užtraukė apsauginį tinklą. Tikėjosi aplinkinius suprasiant, kad negeidė kompanijos. Mažiausiai dabar norėjo užuojautos žvilgsnių bei pasityčiojimo žodžių.
  Putlokas kūnelis švelniai įsiūbavo batuto gumą, ant kurios varniukė vėliau išsitiesė. Norėjo likti nepastebima.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 77
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • part of the journey is the end.
 Mergytė, tyliai dainuodama tik sau girdimas melodijas, įžengė į atnaujintą kabinetą. Pamokos vieta buvo itin išgražinta. Įspūdinga. Persefonė netgi galėjo užuosti cukrinę vatą, popkronus ir ledų vagonėlį.
 Apsidžiaugusi, jog nereikės atsakinėti į teorinius klausimus, kurių atsakymų dažniausiai varnė nežino, puolė prie vaikiškos karuselės. Kartą yra bandžiusi atsisėsti ant rausvojo arkliuko, bet mama turėjo sumokėti žiobariško brangumo pinigus, o štai čia viskas – nemokamai! Šiandien ji pasirinko šviesiai mėlyną arkliuką, puikiai derantį prie jos gelsvosios suknelės su gėlytėmis ir stipriai įsikibo į dvi rankenėles gyvūno šonuose. Netoliese atsisėdo dar vaikų ir atrakcionas pajudėjo. Jai patiko toks monotoniškas pakylimas bei nusileidimas, varnanagė galėjo net įsivaizduoti esanti "princesė Penelopė" bejodama ant gražiausiojo savo žirgo. Nusišypsojo kažkokiai mergaitei, kadangi ši per daug žvelgė į ją savo pilko atspalvio akimis. Tada dar spėjo pamoti.
on Wednesdays we wear pink.

*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • II kursas
  • *
  • 54
  • Taškai:
Įėjo į patalpą, kurioje turėjo vykti žiobarotyros pamoka. Leonas, priėjęs arčiau profesoriaus, tyliai pasisveikino:
- Laba diena, profesoriau, - tada akį užmetė į jo draugą. - Ir tau labas, gražuoli.
Pasisveikinęs žengė kelis žingsnius tolėliau. Priėjo prie lango ir ramiai pradėjo spoksoti. Lauke buvo šlapia ir šalta. Žiema jau beldėsi į duris. Atėjo jos eilė pavaldyti žemę.
Išgirdęs, kad teorinės dalies nebus, šiek tiek šyptelėjo. Šiandien jis nebuvo pasiruošęs pasukti smegenis. O kai išgirdo, kokia praktinė pamokos dalis... Ojė. Galima sakyti, šokinėjo iš laimės. Greitai permetė visus mini atrakcionus ir išsirinko paprasčiausią - batutą. Jam jis priminė senus laikus, kai dar nenutuokė esantis burtininkas. Kai kartu su tėvais vykdavo į įvairiausias muges ir išdykaudavo.

*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 108
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
     Žvarbi žiema pasiekė Hogvartsą. Antrakursė, susisupusi į žieminę mantiją ir klastuolišką šaliką, visai neskubėdama slinko žiobarotyros kabineto link. Šį rytą Europėlė, tiesą sakant, nelabai norėjo išlipti iš lovos, tačiau, kaip ir aną kartą, jautė pareigą palaikyti buvusį bendrakoledžį ir kelionės į gyvatyną palydovą, dabar - Klastūnyno vadovą.
     Įžengusi į žiobarotyros kabinetą, baltapūkė mandagiai šyptelėjo profesoriui ir jau buvo besiruošianti sėstis į įprastą vietą. Deja (nors visai ne deja), suolų nebuvo. Juos pakeitė įvairiausi atrakcionai, batutai, karuselės. Dvylikametė visą gyvenimą, kiek tik save pamena, troško nuvykti į atrakcionų parką, tik neturėjo pakankamai pinigų, o ir kvailos prižiūrėtojos niekada nebūtų jos išleidusios.
     Nekantraudama sulaukusi pamokos pradžios bei išklausiusi profesoriaus žodžių, Europa nuskubėjo ant vieno iš klasėje buvusių batutų. Nusiavusi savo, juodus kerzus, šildžiusius mergaitės kojas, Klastūnyno globotinė įsiropštė ant batuto pro nedidelį plyšelį - duris - buvusį apsauginiame tinkle. Dvylikametė jau buvo besiruošianti šokti į viršų, tačiau šalia jos kojų gulėjo, regis, bendraamžė varniukė.
-O,- išleido tylų atodusį,- atsiprašau, nemačiau tavęs.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 587
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Atėjusi į žiobarotyros pamoką Elridė atsiduso. Matydama karuseles ir batutus mergaitė suvokė, ką darys šią pamoką, bet viena daryti viso to nenorėjo. Ji nelabai suvokė, kaip tokie dalykai būnant vienu gali būti įdomu? Nuėjusi šiek tiek toliau nuo klasės durų grifiukė nepraleido pro akis to mielo profesoriaus šunelio. Koks mielas! Elridė glostė šunelį akimis, bet po kurio laiko atsitokėjusi ėmė dairytis po klasę.
Mergaitei nespėjus pilnai apsidairyti ėmė kalbėti profesorius. Atranda laiką blaškyt... Stebint profesorių jos veide po truputį matėsi nusivylimas. Juk ji buvo viena, o viena ničnieko daryti nenorėjo. Nesąmonė...
Kai vaikai patraukė link visų karuselių ir kitų atrakcionų Elridė atsisėdo ant žemės. Nėr draugų, nėr noro. Taip nusprendusi mergaitė įsižiūrėjo į vieną tašką. Jos turėjo laukti tikrai įdomi pamoka... Visi linksminasi, o ši su savo principais nesikelia nuo žemės. O ir tas sėdėjimas ne į naudą, mat kyla visokios mintys.
Bet visgi, mergaitei labai greitai atsibodo taip sėdėti. Jos žvilgsnis nuslinko prie karuselių. Elridė nežinojo, nuo kurio atrakciono turėtų pradėti. O dar tie prisiminimai, staigiai užpuolę ją... Ir ką man dabar daryti?

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 200
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Klaros nuotaika dažnai priklausydavo nuo oro. O dabar oras tikrai nebuvo pats geriausiais. Apsimiegojusi mokinukė ėjo į pamoką tikėdamasi, kad nereiks kažko sunkiai daryti. Gal jeigu pasiseks ji galės tiesiog slapčia pasnausti.
Ir jai tikriausiai pasisekė. Atėjusi į klasę ji staigiai sustojo ir išplėtė akis iš nuostabos. Klasėje buvo batutai, karuselės ir amerikietiški kalniukai. Išgirdusi, kad viskas ką jai tereikia padaryti tai tiesiog išbandyti vieną iš jų, mergaitė įtariai nužvelgė profesorių. Tai juk negali būti viskas. Kažkas turėtų būti gudriai paslėpta.
Vis dėl to karuselių mergaitė gyvendama Rusijoje buvo iki soties mačiusi ir išbandžiusi, o šitos ją pernelyg nedomino. Klara susirado atokiame kamputyje suolą ir atsisėdusi ant rankų padėjo galvą, tikėdamasi, kad šią pamoką galės truputį pasnausti.

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • ***
  • 196
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Urtei buvo šešiolika, na, beveik septyniilika metų, bet ji dar niekada nebuvo mačius, ar buvus atrakcionų parke. O ypač - žiobariškame. Čia viskas atrodė taip... nuostabiai. Linksmai, ypatingai. Iškart pasimatė, kad žiobarai linksmintis tikrai moka. Ir visai nesvarbu, kad mergina net nenutuokė, kaip naudotis šiais linksmais daiktais. Ji norėjo juis išbandyti. Bet nebūtinai visus vienu kartu. Užtektų to pačio paprasčiausio, kurį, atrodo profesorius pavadino batutu. Grifė nežinojo, ką su juo daryt, tad ėmė žvalgytis pažįstamų draugų. Ir taip, ji rado Elridę. Mielą baltaplaukę grifę. Urtė nedvejodama pasileido link jos, tik vėliau pristabdė, matydama, kad ši nuliūdus. Priėjus ji pasisveikino ir paklausė:
-Ei, nieko prieš, jei prisėsiu?
Atsisėdus, ji ėmė kalbėti.
-Žinai, niekada nebuvau mačius tokių dalykų. Norėsi išbandyti ką nors? Aš, pavyzdžiui, labai norėčiau batuto, bet nelabai įsivaizduoju, ką jis daro. Norėtumei kartu? Jeigu tik galima keliese, ir jei žinai kas tai,-pridūrė.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • VI kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • New year, new life.
Kaylie visą rytą jautėsi apsnudusi ir norėjo kristi į lovą, tačiau jos laukė žiobarotyros pamoka. Įžengusi į kabinetą mergina pamatė įvairias karuseles, batutus, jie buvo gan dideli,  tad mergina stebėjo juos nekrustelėdama, visi jos miegai išgaravo per kelias sekundes. Ji manė, kad žiobarų laisvalaikis būna gan linksmas ir smagus, juk tiek visokių pramogų. Kaylie suprato, kad ši pamoka bus skirta išbandyti atrakcionams. Jų buvo tiek daug, kad Kay nežinojo kurį išbandyti ar tuos linksmuosius kalnelius ar batutą, kuris atrodė gan didelis, tačiau kaip ir ką daryti, grifė neturėjo supratimo. Ji stovėjo nekrustelėdama ir spoksodama į tuos smagius, didelius daiktus. Grifiukė norėjo susirasti pažįstamų draugų, nes dirbti viena ji nenorėjo, o gal buvo ir nedrąsu, kad ką pridirbs, juk kuo daugiau tuo smagiau, - mąstė Kay. Jos dėmesį atkreipė dvi sėdinčios merginos, grifės, vieną Kaylie pažinojo Elridė, kuri buvo nežinia ko nuliūdusi, o kita buvo matyta, tačiau grifė neatpažino.
- Sveikos, gal galėčiau pie jūsų prisijungti? - besėdant tarė Kay.

*

Neprisijungęs Elke Arlette Nieuwhof

  • I kursas
  • *
  • 63
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • always take a banana to a party
  Kone įpusėjo paskutinieji Dionės metai Hogvartse, ir mergina nežinojo, kaip reikėtų jaustis. Nors to nenorėjo pripažinti, mokykla jai patiko. Mėgo mokytis apie naujus dalykus, mėgo tyrinėti, mėgo diskutuoti intelektualiomis temomis, žinoma, negalėjo savo kasdienybės įsivaizduoti ir be klastuoliško kolektyvo bei jų pokštų. Vos po keleto mėnesių panelės Veterfold gyvenimas turėjo visiškai pasikeisti, tik ji nebuvo tikra, ar esanti tam pasirengusi. Visi aplinkiniai kūrėsi detalius planus, o ji nežinojo, ką veikti su savo gyvenimu. Buvo užsitarnavusi vietą gero universiteto jungtiniame astronomijos bei magizoologijos kurse, tad turėjo priežastį džiaugtis. Visgi kažkas buvo ne taip, kaip norėtųsi.
  Tokios smagiai septintakursei nebūdingos mintys sukosi jos galvoje, pėdinant link žiobarotyros kabineto, kurio šeimininkas buvo žaliojo koledžo veidas - profesorius Frendlin. Tyliai sumurmėjusi pasisveikinimą, strazdanė įsmuko į klasę. Rudos akys išsiplėtė. Visai nesitikėjo atsidursianti ne nuobodžioje patalpoje, o kambaryje, prigrūstame įvairaus pobūdžio atrakcionų. Septyniolikmetė vos laikėsi, kad nepasielgtų kaip septynerių - neimtų cypti iš džiaugsmo. Negatyvios mintys išgaravo (net jei ir trumpam), tamsiaplaukei tūpiant ant prie sienos pristumto suolo. Mikliai apsidairiusi, neišvydo nei vieno pažįstamo, išskyrus kažkokią mažylę klastuolę, tačiau akylai draugų ieškoti nebuvo laiko - vyriškis jau aiškino užduotį.
  Dionė vyptelėjo, išgirdusi, jog teorinio klausimo šiandien nebus. Diena ėjosi ne taip blogai, kaip galvojo dar prieš kelias minutes. Išklausiusi viską, ką pasakyti turėjo profesorius, Veterfold skubiai atsistojo bei nužingsniavo prie amerikietiškų kalnelių, tačiau juos pasiekusi sudvejojo. Pasivažinėjimas atrodė it desertas, o jį reikia pasilikti pabaigai. Galbūt pradėti kitur? Tad mergina tik liko stovėti kabineto centre, dairydamasi bei ieškodama kokios menkesnės pramogos.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VI kursas
  • *
  • 434
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
     Nors už lango buvo žiema, kurios Lisetė nekentė labiau nei sunkių namų darbų, mergina šį rytą buvo ypatingai linksma. Matyt, bus gera koja išlipusi iš lovos. Itin šiltai apsirengusi: milžiniškas ir labai šiltas žalias megztinis kone iki kelių, juodi džinsai, šiek tiek varžantys judesius, ir patys šilčiausi kerzai, kuriuos praėjusią vasarą sugebėjo rasti batų parduotuvėje, rausvaplaukė linksmai dūrino į žiobarotyros kabinetą. Ko gero, vis dar gulėtų lovoje, bet juk buvo vadovui pažadėjusi stengtis atsliūkinti į kuo daugiau pamokų, o neatėjimas į auklyčio, kaip mėgo vadinti klastuoliai, pamoką situacijos tikrai nepagerintų.
-Labas rytelis,- linksmai pasisveikino su profesoriumi ir kitais jaunaisiais burtininkais.
     Mergina maloniai nustebo, kai pamatė, jog vietoje nuobodžių ir jau gal antrame kurse nusibodusių suolų stovėjo daugybė linksmų atrakcionų: batutai, karuselės ir net amerikietiški kalneliai, žinoma, mažesni nei turėtų būti, tačiau skųstis negalima, juk  ne kasdien pamokoje galima pasimėgauti tokiomis linksmybėmis.
    Išklausiusi visą profesoriaus monologą, Klastūnyno prefektė dar labiau nudžiugo - jokios teorijos ir lengviausia praktika per visus metus, kuriuos mergina čia mokėsi! Žinoma, Lisetė nieko nelaukusi apsidairė - negi ji viena mėgausis atrakcionais? Po keletos minučių mokinių skenavimo prancūzaitės mėlynos akys užkliuvo už bendraamžės klastuolės, rodos, nežinančios nuo ko pradėti.
-Sveikutė,- linksmai pasisveikino,- tikiuosi neprieštarausi, jei prisijungsiu prie tavo linksmybių, juk kur kas smagiau dviese, taip?- išbėrė greitakalbe nė nepagalvodama apie tai, kad Dionė jau galėjo turėti porą.- Nuo ko pradedam?
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Leonora Rivels

  • II kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Winter is coming.
 Martelė susiruošė į pamoką. Šįkart ji vėlgi užsivilko suknelę. Geltonos, beveik oranžinės spalvos. Nesvarbu, jog žiema ir šalta, o anoje magiškųjų gyvūnų pamokoje vieną ir susiplėšė ties apledėtomis šaknimis. Nesvarbu, jog ji anksčiau nedevėjo suknelių. Nesvarbu, jog atrodys tarsi ne į temą. Švilpė vis tiek taip pasipuošusi atėjo į pamoką.
 Klasė buvo tobula, o pamačiusi batutus gerokai nusivylė prisiminusi, kad esą su suknele. Visokios karuselės bei kalneliai galėjo sukelti vėją ir gelsvoji apranga greitai pasikeltų, o sėdėdama ant kokio arkliuko, jai nenutiktų nieko blogo. Nebent baltasis žirgelis pašmaikštaus ir kartelį ne ten žvilgtelės...
 Atsisėdo ji ant vieno tokio balto, priešais kažkokią varnanagę. Sulipo dar vaikų. Pradėjo lėtai ir raminančiai maloniai suktis. Dar kartelį žvilgtelėjo šviesiaplaukės link. Ji irgi turėjo suknelę. Irgi geltoną. Tik šviesesnę. Mažoji nusišypsojo atgal.
ωнєи тнє ѕиσωѕ fαℓℓ αи∂ тнє ωнιтє ωιи∂ѕ вℓσω, тнє ℓσиє ωσℓf ∂ιєѕ вυт тнє ρα¢к ѕυяνινєѕ

 Diana į vieną iš daugumos pamokų ėjo panosėje niūniuodama melodiją, kuri buvo suprantama turbūt tik jai. Na, šiaip ją galėjo atpažinti bet kuris, kiek pasidomėjęs Anglijos dainomis septynioliktame amžiuje, tačiau tokių buvo reta. Mintyse sakydama žodžius, kurie buvo viena iš daugybės įvairių versijų, rudaplaukė įžengė į klasę ir pasisveikino su profesoriumi.
 Žiobarotyra. Per savo varganą gyvenimėlį Jasmine žiobarų buvo prisižiūrėjusi pakankamai. Net vienas gyveno jos namuose. Ir tiesą sakant, mokinei tai nepatiko. Tas žiobariškumas dažnai trugdydavo ką nors aplankyti ar pamatyti - tai pastebėjo ir kelionėje, kai motina turėjo jį prigirdyti pykinimo eliksyro, kad sutiktų neiti paskui juos ir ponia Amneta vaikučius galėtų nusivesti į porą magiškų muziejų. Lašas jūroje magijos, bet vis šias tas. Bent jau pasiklausė apie eliksyrus už seserį, nors šiai būtų daug labiau patikę. Deja, bet dėl darbo ji važiuoti negalėjo.
 Ar ką būtų nustebinę žiobariški batutai? Raganą taip, bet puskraujės ar žiobarų kilmės - ne. Nepadarė įspūdžio karuselė ir Amerikietiški kalneliai (net žinojo, kad Amerikoje jie vadinami Rusiškais kalneliais). Labai originalu. Tiesiog tobula. Sėdėsim it kokie maži vaikai ir žaisim. Įdomus žaidimas - žaidžiam žiobarų vaikus. Mintyse Diana nusivaipė, tačiau kadangi turėjo būti pavyzdinga šeštakursė, prefektė, grifė, tiesiog patraukė link vienos grifiukės, kurią buvo kiek anksčiau pastebėjusi. Ir tiesą sakant, nedaug, bet pavardę žinojo. Vardą taip pat. Juk žinoma, kad turėjo per tiek laiko susipažinti su Grifų Gūžtos mokiniais.
 -Sveika, gal norėtum išbandyti ką nors kartu?- paklausė ir tiesą sakant, mintys nukrypo link žiemos, kai grifai čiuožinėjo nuo kalniuko ir gaudė žuvis. Tada Ashley, dabartinė vadovė, raganaitės šefė, bosė privertė kartu nusileisti rogutėmis. Ak, kaip greitai lekia laikas...
Mano nuomonė yra teisinga mano nuomonės atžvilgiu

*

Neprisijungęs Ellie Barlow

  • IV kursas
  • *
  • 88
  • Taškai:
Į žiobarotyros pamoką ji ėjo pasimėgaudama - šį kartą vėlavimas negrėsė. Kaip niekada greitai išbėgusi iš bendrojo kambario, mergiotė vargais negalais susirado reikiamą kabinetą. Seniai ji besilankė šioje pamokoje, tad nenuostabu, jog išėjusi likus pusvalandžiui iki pamokos pradžios, Barlow įžengė į klasę kartu su varpo skambesiu. Tai, ką ši išvydo, kiek nustebino trečiakursę. Pramogos pamokų metu? Na, tačiau nusiskundimų ji neturėjo - pramogos tai pramogos. Tiesa, viena smulkmena viską gadino - Ellie nenorėjo pramogauti it krabas atsiskyrėlis. Ir ak, kaip ji nudžiugo, priėjus grifų prefektei.
- Labas, taip, žinoma, - šyptelėjo mergaitė bei apsižvalgė, norėdama kuo greičiau imtis.. pramogų. - Nuo ko pradėsim? - klausiamai žvilgtelėjo. - Galbūt norėtum išbandyti kalnelius? - nekantriai pasiūlė ji.
a forest bird never wants a cage

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019