0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #45 Prieš 4 metus »
Viltis sudužo paskutinė. Kupidonas  toliau varė savo dainelę.
Kajus kietai sukando dantis, tramdydamasis neužstaugti ant šio švilpio, mat šio argumentai yra kvaili ir nieko neverti.
-Mano nuomonė ne kvaila, o jei taip manai, bent argumentuok,- išpyškino dvivardis, lyg būtų prasidėjęs su gan dviem - trims protingais asmenimis ir praklausęs jų protingų debatų, kur kiekvienas kiekvieną talžo su argumentų gausybe ir savo nuomone.
Susikišo rankas į kišines.
Tamsios akys įdėmiai tyrinėjo bendrakoledžio veidą. Iš kurio Marso jis nukrito ar atsirado?
-Atleisk, jei bent taip tau pasirodė, bent neketinu tavęs skųsti vadovei,- šaltai atšovė Kajus Arno,- Omenyje turėjau, kad jei tavo kalbas išgirs vadovė. Nesu linkęs kaip prefektas iš pirmo karto kažką bausti, linkęs labiau duoti antrą šansą,- tyliau pratarė, žengdamas artyn Kupidono.
Kajaus veidas surimtėjo, akys tarytum pajuodavo iš užslėpto pykčio,- Jei išgirsiu šitaip,-pabrėžė kiekvieną žodį,- Kaip kalbi šiandien, būsiu priverstas griežčiau reaguoti  į tavo kalbas ir jas vertinti, kaip netolerantiškas, menkinančias kitus bendrakoledžius ir dėl to imtis veiksmų. Ar supratai, Kupidonai? - prefektas žvelgė į bendrakoledžio mėlynų akių gilumą, bandydmas išvysti, kažką už ko galėtų įsikibti ir įsitikinti, jog Kupidonas viską teisingai suprato.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #46 Prieš 4 metus »
Todėl Kupidonui ir nepatiko švilpiaii-šleikščiai, nusaldintai malonūs ir draugiški, ant tiek, kad net vimdo. Na pripažinkim-joks žmogus nebuvo toks draugiškas. Na, todėl turbūt klastūnynas ir geriau-ten žmonės tiesmuki ir bent gali žinoti, kad jei su tavim sutaria, tai tikrai sutaria, o ne iš kvailo noro visiems patikti ir visiems palikti mandagių vaikelių įspūdį, kaip kad tos nieko vertos geltonos dėmės.
Po švilpio išsireiškimų Kupidonas nusijuokė. Geras, Kajus atrodė, kaip piktas viščiukas, bet turbūt nebuvo ko stebėtis. Buvo beveik linksmą, bet tam idiotui ėmus aiškinti Monro antakiai šoktelėjo viršun. Tokie durniai rajone seniai gulėtų sudaužyti griovyje, o žiniose skelbtų skelbimą su "IEŠKOMA". Šiaip ar taip Kupidonui norėjosi parodyti kas  čia kam gali kažką burnotis.
-Manau mes abu skirtingai suprantame kas čia gali kam aiškinti, švilpiuk,-spjaute išspjovė šviesiaplaukis, o tada smarkokai stumtelėjo švilpį tolyn nuo savęs. Tai, kad tas suskis drįso išvis tarti jo vardą siųtino-Kupidonas niekada nemėgo savo vardo, o dar girdint jį taip tariant išvis. Fū.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Kupidonas Monro »

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #47 Prieš 4 metus »
Kajaus kūną silpnai nupurtė pykčio elektrinės kilmės virpuliai.
Prefektas stipriau sukando dantis.
Ak tu, rupke,- sugriežė dantimis mintyse vyresnysis švilpis.
-Tikrai pastebėjau,- šaltai atkirto Kajus ir pajuto stiprų stumtelėjimą. Reakcija buvo greitesnė už mintis: galvoje "persijungę pavaros" ir viskas įvyko greitai: rankos žaibiškai pakilo tarp Kupidono rankų, delnais praslydo iki pat alkūnių, Kajus į šalis numušė jaunesniojo švilpio rankas.
Kelias jau buvo laisvas: staigūs žingsniai ir Kajus pats nustūmė Kupidoną per nuo savęs tolyn.
Prefektas sustojo.
Grėsmingos it anglys juodos akys įsmigo į jaunesnį švilpį.
Jis galėtų viską pabaigti ir po to nesulauktų bandymų vėl "rodyti ragus" prieš jį. Galėtų taip padaryt, kaip sakant: padarai ir eini namo, tačiau...
Jis prefektas.
Ir nesijautė tvirtai, ypač prieš bendrakoledžį. Koks skirtumas, jog tasai ne itin gražiai šnekėjo apie Švilpynę, tačiau nesijautę turįs teisę toliau naudoti prieš Kupidoną savyginos judesius.
Bet jis puolė tave. Jis tave gali puolti dar sykį. Tokie ir puola,- bandė įtikinti save Kajus, tačiau jis dvejojo.
Jis bijojo kažką sužeisti. Kažką pasiųsti į ligoninės sparną. Bijojo panatyti savo tamsiąją pusę. Bijojo sužverėti. Bijojo išvysti kitp kraują ant savo krumplių.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #48 Prieš 4 metus »
Stumtelėjimas atgal privertė aukštai iškelti abu antakius. Švelnusis švilpiukas turėjo nagučius ir ragučius? Na nieko, Kupidonas dar ne tokius didvyrius aplaužė. Tikėjosi, kad Madam Pomfri moka gydyti į miltus sumaltas nosis.
-Nori muštis, švilpiuk? Rodyk ką moki,-plačiai iššiepęs baltus dantis, tarp kurių ypač išsiskyrė smailių, tarsi kokio žvėries, iltinių pora, erzino Kupidonas.
Netruko ilgai, kol Monro įveikė jį ir Kajų skyrusį atstumą. Kairė vaikino ranka jau buvo įpratusi vieną po kito pilti smarkius smūgius, tad dabar tarsi užprogramuota jau buvo iškelta. Kupidonas su visa turima jėga smogė Kajui pilvan, o tada su koja spyrė tiesiai po keliu - ten pataikius priešininko koja visada juokingai susilenkdavo, tarsi skudurinės lėlės. Vaikinui patiko kontrolė - tas jausmas, kai valdai padėtį ir kai esi visko šeimininkas - ta jėga, kuri užplūsta visą tavo kūną po pirmo smūgio. Kupidonui to reikėjo kaip vandens, o gal net labiau. Kaip oro plaučiuose.
Jei Kajus ir nenorėjo jo sužeisti ir pamatyti savo tamsios pusės, tai šviesiaplaukis šiuo atžvilgiu buvo visai kitoks. Jis žinojo, kad toks dalykas, kaip tamsi pusė ir šviesi pusė tebuvo sumanymas tų, kurie nori patys sau pasiteisinti. Žmonės nemėgsta pripažinti, kad bijo - net ir sau, todėl jie randa priežasčių sau nuraminti - "taip nedarau, nes nenoriu būti blogas", arba klasikinis - "Tam aš esu per geras".
Gyvenimo tikrai negalėjai skirstyti į baltą ir juodą. Viskas buvo nuobodžiai pilka. Kupidono gyvenimas nebuvo visiškai tamsus ir jis pats nebuvo visiškai tamsus - negi jūs galvojat, kad jis niekada nieko gero nebuvo padaręs?
Tas pats ir su Kajumi - nei jo gyvenimas, nei jis pats tiesiog negalėjo būti visiškai šviesūs.
Kuo skyrėsi Kajus ir Kupidonas? Kupidonas nesidengė tuo kas yra "gera", kas "bloga". JIs tiesiog darė tai, kas jam atrodė teisinga.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #49 Prieš 4 metus »
 Savaitgalis yra kaip tik reikiama diena pabėgti nuo svarbių darbų ar fakto, jog po savaitės mergaitė vėl vyks į Angliją visai vasarai. Persefonė nenorom pasiilgo savo šeimos ir jau gerus du mėnesius laukia apkabinti jaunesniąją savo sesutę Piją, kad ir kaip su ja nesutaria ar dvynį Natanielį, kuris šiuos dvejus metus kankinosi, negalėjęs mokytis Hogvartse.
 Jau buvo gerokai po pietų, o varnanagė vis dar spausdama rankoje nemažą keksiuką su mėlynėmis, išėjo pasivaikščioti po Hogvartso apylinkes, link ežero ir atgal. Tačiau po valandos negrįžo atgal, nes negalėjo atsigrožėti pavasario gėlių pieva.
 Antrakursė atsitūpė, prieš tai rankomis pasitvarkydama savo pastelinę rausvą suknelę ir įdėmiai pažvelgė į raudoną boružėlę, smulkiomis kojytėmis kopiančią žaliu gėlės stiebeliu į pūstą, spalvotą žiedą. Štai ir ilgai laukta šypsena papuošė varnės veidą. Bent trumpam.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Armelle Marisa Deveru

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #50 Prieš 4 metus »
Armellė jau turėjo visą atostogų planą. Tiksliau, gal bent dalį jo. O antroji pusė tebuvo įvairūs scenarijai, ką galėtų patirti, kaip įsivaizdavo įvairius dalykus ir kitokios paikos mintys. Iš pradžių turėjo sekti Milanas, vėliau Paryžius, Barselona ir visas turas po Olandiją. Šitokios atostogos su lagaminais turėjo įvykti pirmą kartą mergaitės gyvenime, bet ko tikėtis, kai jos motina buvo žymus modelis.
Marisa kyžtelėjo nosį laukan. Troško išvysti gėlių pritvinkusią pievą, kurią bandė įsivaizduoti dar žiemos viduryje, kai sugebėjo įklimpti iki bambos pusnyje. Dabar, kitaip nei žiemą, saulė spigino į akis bei žvilgino šviesius plaukus, sportiniai bateliai mindė akmenukus paprastame takelyje, rusvas diržas prilaikė laisvokus šviesiai melsvus džinsus. Buvo gera - šito jausmo ji laukė be galo.
Pievoje buvo dar nuostabiau. Gėles lakstė vėjo gūsiai, o spalvų įvairovė priminė meno kūrinį. Deveru, pirštais liesdama gėlių žiedlapius, pastebėjo neaiškų šešėlį. Tiksliau - siluetą, priminusį kitą burtininką. Ji tyliai prisėlino su nedidele šypsenėle veide - jautėsi protinga sugalvojusi šitokį dalyką. Sustojusi už nepažįstamos, pasirodo, mergaitės, tarstelėjo:
- Bū!

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #51 Prieš 4 metus »
 Vėjo beveik nebuvo, o saulė aitriai degino akies centrinę rageną. Varnanagei nuo to įskaudo žiūrėti aplink, prie to prisidėjo ir margaspalvės, įvairių rūšių gėlės aplink, spalvoti paukščiai giedrame danguje. Išsispaudė ašarą, kurią antrakursė greitai nuvalė, tuo pačiu patrynė akis, užsimerkė, atsisėdusi tarp žalių pievos žalių ir ilsėjosi. Ilsino akis, ilsino sielą, save.
 Staiga, iš už nugaros pasigirdo kažkieno balsas. Mergaitė pašoko aukštyn, pasitvarkydamą rausvą suknelę ir, prisidegusi delnu nuo saulės, pažvelgė į atėjūnę. Persefonės akyse maišėsi išgąstis, nerimas, susierzinimas ir sumišimas.
– Ar turėjai leidimą šitaip su manim pasielgti?!– dvylikametė kiek pakėlė balsą, piktai nužvelgdama klastuolę, – tuojau pat atsiprašyk.
 Tąkart iš varnės džiaugsmo liko tik pyktis. Tos malonios mergelės energija nuslydo iki nulio ir rudaplaukė perlipo į kitą savo asmenybės pusę. Dabar jau pyko ant savęs. Turėčiau atsiprašyti. Bet. Pati kalta. Persefonė vis dar lyg princesė laukė atsiprašymo ir nepatraukė savo pasipūtėliško žvilgsnio kitur, nei ne į klastuolę. Netgi spėjo sukąsti savo apatinę lūpą taip stipriai, kad iš jos pradėjo sunktis raudonas kraujas. Mergiotė jį nulaižė liežuvio galiuku ir netikėtai nudelbė akis sau po kojomis.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Armelle Marisa Deveru

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #52 Prieš 4 metus »
Armellė nežymiai šyptelėjo prikąsdama apatinės lūpos kampelį. Jai buvo linksma stebėti šitokią nepažįstamosios reakciją. Nuo viso sumišimo klastuolei darėsi juokinga, tačiau iš paskutiniųjų stengėsi neatverti gerklės tiesiai prieš vargšės veidelį ir neprapliupti juokais.
- Atsiprašau, - kaltai šyptelėjo, akimis nužvelgdama savo batų nosis, - mano kaltė. Reiktų atsikratyti šitokio mąstymo ir nustoti gąsdinti kitus, tiesa?
Šitaip nevykusiai bandė Marisa pajuokauti. Deja, viduje jai visiškai nebuvo gaila.
- Man patinka tavo suknutė. Ji labai vasariška, - sušnabždėjo bandydama nusukti kalbą, - kaip mano mama galėtų pasakyti, pataikei į šios vasaros mados viršūnę.
Deveru pastebėjo nežymius kraujo lašelius ant nepažįstamosios lūpų. Dvejojo, ar leptelti ką nors, ar paklausti ar viskas gerai. Galop apsimetė, jog nepamatė.
- Sakyki, kuo tu vardu?

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #53 Prieš 4 metus »
 Didžiąją dalį savo gyvenimo mergaitė buvo tarsi vienturtė (nors turėjo dvynį). Gyveno su mama, o po jos mirties – kelis metus tik dviese su tėčiu. Ko gero, toks atskirtas gyvenimas Grenlandijoje ir visas dėmesys jai išlepino ją. Nebuvo ir nėra turtinga, šeima mylinti. Bet ji pavydi savo senojo gyvenimo vaikystės jai. Nori tapti tuo, kuo nėra ir niekada nebus. Vienintelė tėčio dukrelė su šilkine suknele, baltais kailinukais, laku išpurkšta šukuosena ir tėčiu, kuris savo lazdele galėjo pildyti visus jos norus. Dabar jis atsisakė to ypatingo medinio pagaliuko ir pasinėrė į žiobariškąjį gyvenimą, susirado naują žmoną, jiems gimė dukra. Persefonės nevertėlis brolis tapo jau nebe tuščia vieta, mergaitė jį pagaliau pastebėjo. Juk ne jis kaltas dėl to, kad jis gimė toks. Be magijos. Ji išmoko prisitaikyti, užaugo, bet jaučiasi palikta. Visi tokie paprasti, lazdelės jiems – ne pats svarbiausias objektas žemėje, Persefonė taip pat. Visas pasipūtimas turi nusėsti ežero dugne, tačiau kartkartelėmis varnė jį paleidžia į orą. Kaip kad dabar.
– Atsiprašau, – ji netikėjo savimi, nebuvo pamaniusi, kad kažkada tai pasakys, – mokausi būti... tuom, kuom nenoriu. Bet privalau. Todėl atsiprašau ir atleidžiu. Ar taip žmonės daro atsitikus tokiems įvykiams, kaip šis? – jos tonas išties net nebuvo švelnesnis.
 Persefonė nukreipė žvilgsnį į savo rausvą suknutę. Ak, taip, ji graži, pastebėjo daugelis, net pati jos savininkė. Linktelėjo galva.
– Persefonė. Tiesiu keliu iš graikų mitologijos, – vėl krimstelėjo lūpas, sugėrė kraują. Atėjūnės vardo taip ir nepaklausė.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Armelle Marisa Deveru

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #54 Prieš 4 metus »
Armellė stengdavosi būti šilta asmenybė. Skyrė jėgas, dėmesį ir viską, ką tik galėjo, kitiems, pirmiau savęs. Tačiau šitoks elgesys greitai ėmė nykti mergaitei suvokus, kad ją pradėjo išnaudoti kas tik netingėjo. Taip ji ir pasislėpė po kandumo, nerūpestingumo ir pranašumo parodymo šydu. Audeklu. Kauke. Bėgant mėnesiams taip įprato prie naujosios savęs, kad senoji, ta tyli ir visuomet pagalbos ranką ištiesusi mergaitė pavirto svetimąja. Tarsi ta asmenybė buvo nevykusi kaukė, visiškai netikusi prie charakterio.
Marisa spoksojo į šalį. Pasirodė kiek juokinga, kad užkluptoji pati atsiprašė už kaži ką. Veidelyje įsispraudė nežymus, spindintis šypsnis. Deveru žvilgsnis grįžo prie suknutės dėvėtojos, vardu Persefonė. Klastuolė prikando apatinės lūpos kamputį. Vis dar mąstė apie tą atsiprašymą ir žodžius po jo. Bandė suvokti ar galėjo pritarti tokiam jausmui. Ar tokį išvis pažinojo. Galop pripažino sau, kad ne. Toks jausmas - svetimas.
- Tai ką veiki čia? Nepasakyčiau, kad su tokia miela suknele turėtum sėdėti susigūžus ir pasislėpus nuo visų, - akimis perbėgo Persefonės kūnu nuo galvos iki kojų. Galėtų atlošti pečius dar labiau atgalios, atmesti spindinčius plaukus ir parodyti, jog Armellė viršesnė. Tik kuo? Pagal savo žaidimą, galėtų pasakyti, kad viskuo. Tačiau nenorėjo be reikalo gąsdinti mergaitės, pasiremdama pirmuoju įspūdžiu.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #55 Prieš 4 metus »
 Mergaitė delnu sulygino prie šaknų styrančius rusvus plaukus. Šiandien pamiršo trumpuosius susegti segtukais ar bent pašlapinti vandeniu, jog liktų prigludę. Štai išlenda tas irzlumas ir perfekcionizmas. Jei vėjas vėl sumanys papūsti, antrakursė lengvai pratrūktų.
 Šalia praskrido didelė raudona boružėlė, nusileido ant geltonos gėlės, kiek primenančios kiaulpienę. Mintyse varnė suskaičiavo septynetą juodų taškelių. Nupūtė padarėlį nuo ramybės ir poilsio vietos, kodėl?
 Persefonė įsiskverbė į pilkai melsvas klastuolės akyse. Matėsi sumišimas, supratimas, kažkas, kas jas siejo.
– Ko gero tu teisi. Jei noriu išlikti nepastebėta, turiu nusivilkti šią suknelę, – sarkastiškai tarė ir nusijuokė, – bet koks gi skirtumas, kad ir kaip apsirengusi būsiu, net ir norėdama pasislėpti nepavyks. Štai tu mane radai tarp gėlių. O aš juk tokia į jas panaši! Graži ir spinduliuoju šviesą, – šįkart net jos mintys atsiliko nuo lūpų, tarančių šiuos žodžius. Ji paminėjo tai, kuom norėtų būti. Ar tai, kaip šiuo metu atrodė Armelė? Ji pasijuto ne tokia drąsi, ne tokia ypatinga, nejaugi konkurentėmis šiais metais Hogvartse vietoj sniego sninga? Ak, tiesa, dabar jau pavasaris. Nei sniego buvo žiemą, nei dar bus kitais mokslo metais. Ar tik vargu. Bet tokių gyvatėlių kaip atėjūnė bus. Koks pažeminimas Persefonei. Koks nusivylimas jai. Tačiau tos mintys liko tylios it motinos kape. Mergaitės motina Demetra – buvo išskirtinė panelė Hogvartse. Mis populiarioji. Dar ir klastuolė. Ji net jos negalėtų pranokti grožiu ir protu, pažiūrėkit, palyginkite, kokios skirtingos. Bet pažiūrėjus giliau nei mama, nei Armelė labai nesiskyrė nuo Persefonės. Tiek pat trokšta atsidurti toje viršūnėje, pažaisti dievus, išbandyti kitų kantrybę. O kas gi, vis dėlto, buvo viršesnė?
– Aš čia iš tiesų stengiuosi viena pabūti, apmąstyti. Bet štai, atsiradai tu, tai mąstyti nelabai garsiai galiu, o tyliai, tu trukdai savo įkyriu balsu, – susimaišė varnanagės asmenybės tarpusavyje, – todėl dabar nieko neveikiu. O tu? Ką čia veiki tu?
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Armelle Marisa Deveru

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #56 Prieš 4 metus »
Armellė pamesdavo save. Dar prieš metus tokie jausmai gąsdino ir kėlė visapusiškus, baimės persisunkusius klausimus, tačiau dabar virto kažkuo panašiu į paprastą kasdienybę - persivertė prie įpročio sąvokos. Niekam apie tai nepasakojo ir, vargu, ar kada prabils. Net mirties dieną tikimybė galėtų būti praktiškai nulinė.
Ji tik menkai šyptelėjo, išspaudė nediduką, gal kiek dirbtiną šypsnį kaip atsaką vietoj žodžių į suknelės savininkės komentarus apie patį rūbą. Kam kvaršinti galvą bei galvoti, ką pasakyti pravėrus lūpas, kai galima paprasčiausiai šyptelti?
Marisa retai abejodavo savimi. Pasitikėjimo savimi vis teikė išvaizda, kuria jautėsi pranašesnė, bet kartais klastuolė prarasdavo taškus ant visų įmanomų raidžių gyvenime. Stebėdama motiną, tapusią nuolatiniu autoritetu, net nesuprato įsisukusi į marionetės vaidmenį. Bet Deveru niekam to nesakys. Užteko nuovokos faktui, kad aplinkiniais pasitikėti nebuvo verta.
- Atsiprašau, - pajuto grįžimą į realų pasaulį iš nuosavų minčių, - tačiau atrodei per daug gražiai, kad tyliai, ant pirštų galiukų praeičiau pro tave ir nepasinaudočiau proga pasakyti paprasčiausią bū, - sukikeno. Armellei buvo per daug linksma stebėti Persefonę. Tokios trapios asmenybės iškart grąžindavo lyderio jausmą ir primindavo, kodėl ji geresnė.
- Paprasčiausiai vedinau galvą ir mintis, - pakraipė veidą, kad atrodytų įtikinamiau, bet ji tik pradėjo reikšti savo viršenybę, - norėjosi pabėgti, pamatyti gėles ir pasisemti įkvėpimo tolesniams kūriniams, - dirbtinai šyptelėjo sekundėlę, - Armellė Deveru, - ištiesusi kaklą pridūrė.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #57 Prieš 4 metus »
 Visko, kas sukosi rudaplaukės galvoje, buvo neįmanoma aprėpti jokiais būdais, jokiais matavimais. Niekuo. Mintys žaidė gaudynes, vijosi viena kitą, šoko, išdykavo, bėgo nuo tiesos, nuo pačios Persefonės. Buvo sumaištis, tiesiogine to žodžio prasme. Bet tik mergaitės viduje, ne išorėje. Štai su kuo jai tenka susidurti kiekvieną kartą, norint pagalvoti.
 Mergaičiukė šyptelėjo. ją pavadino gražia. Tačiau ir vėl paniuro.
– Kokį žaidimą čia su manim žaidi? Ko sieki? – mergaitė buvo pamiršusi, jog tupėjo tarp gelių žolėse, todėl atsistojo, – nuo kada tokios kaip tu gali taip viešai ir aiškiai kažką pavadinti gražiu? Ar ir dabar tave šitaip reikia pagirti? Ot tie išlepinti vaikai, – paskutinį sakinį varnė pakartojo taip tyliai, kad vargu, ar kažkas galėjo išgirsti. Tačiau vėl prisiminė save. Juk ji – tokia pati kaip Armelė. Kaltina kitą, tačiau viskas atsimuša rikošetu į ją. Viskas, absoliučiai viskas.
– Gal ir nenorėjau to pasakyti, bet žinok, – tarstelėjo ir nusuko rausvus skruostus į saulę, kuri aitriai kaitino neapdengtą viršugalvį.
 Staiga antrakursė pajuto svaigulį galvoje, sumirksėjo kelis kartus bei neturėdama į ką pasiremti, susvirduliavo, deja, nenukrito. Dėmesio negaus, vėl į dugną nusėdo pragmatiška Peoloquin pusė.
– Pripažinsiu, gražus vardas. Kokios kilmės?– nuoširdžiai, tikrai, pasiteiravo varnė.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #58 Prieš 3 metus »
 Amelija nusprendė išeiti į lauką, nes buvo graži diena. Ji nusprendė paieškoti kokių nors gėlių, kad galėtų pasimerkti pas save kambaryje. Atėjo pvasaris ir Amelijai buvo labai smegu, ji norėjo daugiau būti lauke, jausti ryšį su gamta. O kadangi vis tiek daug laiko tekdavo praleisti pilyje, tai bent gėlės primis apie bundančią gamtą.
 Varnanagė ėjo link ežero, manė, kad ten tikrai turėtų rasti gėlių. Oras buvo tikrai nuostabus, čiulbėjo paukščiai. Vieną sparnuotį mergaitė pamatė visai šalia, ant medžio. Deja nežinojo jo rūšies, o anas vos prisiartinus Amelijai nuskrido.
 Amelija pasiekė pievą kurioje buvo tikrai daug puikių gėlių. Amelija net aiktelėjo iš džiaugsmo. Ji atsitūpė ir ėmė skinti gražutes gamtos dovanas.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #59 Prieš 3 metus »
Švilpė vaikštinėdama prie ežero galvojo apie žiema bei snaiges. Žiema buvo pirmakursės mėgstamiausias sezonas.
Staiga italė pamatė didelę pievą. Nedvejojusi nuėjo ten. Tiesa, gėlės jau buvo nuvytusios, nes, visgi, jau žiema. Na, kelios gėlės buvo išsilaikiusios labai gerai. Tai tikriausiai magija. Taip normaliai nebūna...
Šiek tiek pamąsčiusi ir paėjusi toliau, pamatė mergaitę, kuri skynė išsilaikiusias gėles. Geltonplaukė priėjo šiek tiek arčiau mergaitės ir, nenorėdama išgąsdinti, tarė:
-Labas. Aš Michelle, Michelle Rivera. Kuo tu vardu?
Prisistačiusi švilpė atsisuko į Hogvartso pusę. Pilis atrodė mažesnė negu buvo. Pirmakursė atsisuko į kitą pusę, kurioje buvo Uždraustasis miškas. Kokią dieną reiks ir ten patekti...