0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
Remi maždaug tokio atsakymo ir tikėjosi, bet niekuo neišsidavė, kad kažkiek šitai nuspėjo. Ji tiesiog išklausė klastuolio ir atsargiai, švelniai suėmė jo vėl pakeltą ranką už riešo, kai jis jau vėl norėjo sau trenkti.
-Baik. Savęs trankymas prie nieko gero neprives, tik tai, kad paskui veidas liks raudonas,-nutęsė Rain, atleisdama jo riešą.
-Sunkiausia viską prisipažinti pačiam sau, ypač jei tau nuo vaikystės buvo į galvą kalta, kad turi būti “normalus” ir panašiai. Pasaulis keičiasi, žmonės taip pat, tad manau visai tikėtina, kad ir tavo šeima kada nors... Žinoma prireiks laiko, bet anksčiau ar vėliau jie turėtų pripažinti tavo pasirinkimą ir mylėti tave tokį koks esi,-tiesiog pasakė ką galvojo Remi. Pati augo smarkiai ją mylinčioje šeimoje, kuri ją visada priimė tokia, kokia ji buvo. Turbūt iki šiol nesuprato kaip jai nuskilo. Tiesa... Norėjo kažkaip labiau padėti šiam berniokui, bet minčių tam nebuvo.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #31 Prieš 5 metus »
 Remmy sustabdžius Marko ranką, kylančią prie veido, berniukas susikrimto. Jis nenorėjo, kad kažkokia geltona dėmė jam padėtų. Jis nenorėjo jokios pagalbos. Atsidusęs jis papurtė galvą ir atsakė mergaitei:
-Mano šeima yra sena grynakraujų burtininkų giminė. Jie nekenčia žiobarų ir mano, kad homoseksualumas bei psichologinės ligos yra būdingi tik žiobarams ir kad tai nenormalu. Mano tėvai sužinoję, kad man patinka berniukai mane išmes iš namų. Po velnių, jie net leidžia mano anoreksikei pusseserei save lėtai žudyti, nes, matai, taip burtininkams nenutinka. Ir spėk, kas dabar turi visą tai stebėti?! Ak, kad visą mano giminę gyvatės išskerstų!-Markas visiškai pratrūko.-Nekenčiu jų, nekenčiu savo tėvo, kuris parsives jau trečią žmoną į namus, nekenčiu motinos, už tai, kad mane paliko, nekenčiu savo tetos, už visą tą žiobarišką mėšlą, aš gi esu iškrypėlis psichas, visai kaip mano pusseserė, kur dabar turbūt apsikabinusi tualetą verkia! Koks smagus gyvenimas!
Markas atsargiai palietė savo karštą bei šlapią nuo ašarų žandą. Kaip nuo pasišaipymo aš priėjau prie išpažinties? Markai, kas tau darosi? Atsipeikėk, kvaily tu!
-Tarsi tu man galėtum kuo nors padėti. Koks aš kvailys.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Markas Moore »

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #32 Prieš 5 metus »
-Svarbiausia ką pats manai. Nors šeima ir turėtų būti didelė ir svarbi mūsų gyvenimo dalis, bet taip nevisada yra ir turi būti. Be to šeimos nepakeisi, tad arba susitaikai ir leidiesi sumenkinamas ir sutrypuamas arba kovoji už save ir įrodai, kad esi daugiau negu kažkoks daiktas, kurį kas nori gali stumdyti-nusukdama akis tarsi paaiškino Remi, šiuos žodžius skirdama dar ir sau. Žinoma ši švilpė ilgėjosi savo mamos, bet nuo jos buvimo kartu turbūt būtų buvę dar daugiau skausmo ir pykčių.
-Kas dėl tavo pusseserės tai... Manau pats gali jai padėti. Tokie dalykai nėra juokai ir gali baigtis labai... Liūdnai. Mano sesei buvo labai panašiai ir tuo metu jai reikėjo daug priežiūros ir palaikymo, kad nenustotų kovoti ir panašiai. Jei ji mokosi čia... Tai ir be savo šeimos ir jų visų kvailų įsitikinimų galėtum jai padėti. Žinoma ji to nenorės, bet vis geriau negu greitu metu dalyvauti jos laidotuvėse,-nevyniodama žodžio į vatą, atsakė jam Rain, pirštais nejučiomis skabydama gėlytes ir trumpučius žolės kuokštelius.
Išgirdusi kitus vaikinuko žodžius Jackson trumpam nutilo, ieškodama žodžių.
-Tu teisus. Nesu kokia magiška fėja ir tavo šeimos nepakeisiu, problemų neišspresiu, bet juk išsikalbėjus geriau, negi ne? Niekada nebūna geriau visko laikyti savyje,-gūžtelėjo pečiais garbanė, pakeldama karamelės atspalvio akis į klastuolį.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #33 Prieš 5 metus »
 Markas jautėsi sutrikęs. Kaip gi nuo pasišaipymo objekto ji tapo jo išklausytoja?
-Dėl Ma... Mano pusseserės tu teisi. Jai reikia pagalbos. Ir aš... Na, atsiprašau... Kad elgiausi... Elgiausi kaip subinė ir... Na... Pabučiavau tave...-Markas nedrįso pažvelgti Remmy į akis. Jis juto kaip daužosi jo širdis, panašiai kaip sutikus Luke pirmą kartą, bet kartu ir kitaip. Žandai kaito, rankos prakaitavo ir Markas jautė, kad tuoj neištvers. Jis apsisuko ir nuėjo tolyn ežero pakrante iš gėdos.
 Pūtė ramus popietės vėjas, debesys danguje vijosi vienas kitą bei keitė formas. Markas ėjo užvertęs galvą, nes jam nerūpėjo, kas jam gali nutikti, ir stebėjo debesis. Užkliuvęs už akmenėlio rudaplaukis beveik pargriuvo, bet greitai atsitiesė ir atsisuko paskutinį kartą į Remmy. Vis dar jausdamas gėdą bei kaltę, Markas nusisuko ir grįžo į pilį.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #34 Prieš 5 metus »
Žinoma Remi už tą kabėjimą žemyn galva nebuvo jam dėkinga ir šito greitu metu nesiruošė šito pamiršti, bet vis dėl to, juk šitam klastuoliui aiškiai reikėjo pokalbio ir taip jau pasitaikė, kad Rain buvo tas žmogus, kuris tam pokalbiui pasitaikė ir nesvarbu jie sutarė ar ne.
-Nesvarbu. Tikiuosi...-Remi nespėjo pabaigti savo sakinio, nes vaikinas nuėjo,-Tikiuosi, kad tau nors kiek geriau,-po nosimi pabaigė mergaitė, karamelės spalvos akimis stebėdama, kaip vaikinas pamažu dingsta.
Švilpė dar kiek pabandė skaityti savąją knygą, bet po tokių įvykių ji ramiai skaityti ir nusėdėti vietoje nesugebėjo, tad netrukus pasiemė savo megztinį, aplipusį žolėmis ir pati pasuko pilies link, svarstydama, kad reikės greitu metu padaryti namų darbus.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #35 Prieš 5 metus »
Jo balšvi skruostai pasipuošė puikiai įžiūrimu raudoniu, kaipo ausų linkiai, išduodantys jį esant lauke ilgiau nei derėtų. Tamsiuose varno plaukuose iš lėto tirpo mažytės snaigės, kartu nugulusios ir padėvėjusios žieminės mantijos pečius. Auliniams batams aplenkus vieną iš miegančių suolelių, šie susmigo negiliame sniego storyje ir sekęs nostalgiją varantis girgždesys nutilo.
Po dviejų mėnesių ateis vasara, pakeisianti pavasarį. Šis vis dar nepriminė į to apkalbėto atgimimo įsikūnijimo - sniegas, kur patižęs, o kur dar žiema alsuojantis, šaltis ir tyla kiekviename tavo žingsnyje. Lyg mirtis.
Jis įkvėpė gerklę rėžiančios žvarbos. Balti tumulai neapgaubė randuoto jo veido, o akys neapsiblausė pamačius Hogvartso, mokyklos, kurioje tiek daug įvyko, kontūrus.
Tai buvo ankstus rytas. Sunkių aulinių batų pėdsakai vedė nuo Kiauliasodžio link, kur Džeimsas ėjo, pievos, kažkadaise pilnos vėjo kedenamų lauko gėlių, bet dabar nebylios plynės. Dyka klajonė, stumianti laiką iki susitikimo Vakarų Didžiojoje gatvėje.
Lėtai snigo.
Eiti pažįstamomis ar beveik tokiomis vietovėmis matant dar didesnę prisiminimų bombą, užplūdo keistas netikrumas. Tarsi čia priklausytų, bet kartu ir ne. Hogvartso kiemai. Viename iš jų sutiko Caroline po įsimintinos integruotos Žiobarotyros ir Transfigūracijos pamokos. Hogvartso bokštai. Viename iš jų yra Grifų Gūžtos bokštas. Hogvartso klasės... Kerėjime vos netapo ledo gabalu, Nuoduose ir Vaistuose sutiko Soreną, Integruotuoje Herbologijoje lindo į nemėgstamus labirintus, Transfigūracijoje teko gaudyti drugelius... Mokykla, geriausia pasaulyje, bet su galimybe nusisukti sprandą. Rudaakio veide nešmėstelėjo nei linksmas, nei rūgštus lūpų kryptelėjimas. Kaži, ar norėjosi čia grįžti. Kaži, ar nenorėjo.
Juodaplaukis nusisuko, dar labiau pirštinėtas rankas nugrūsdamas tarp mantijos klosčių. Didysis apuokas praskirdo viršum galvos ir suūbavęs nulėkė pilien pusėn. Kelios kitos atsiskyrusios pelėdos iš skirtingų pusių taip pat, tolimoje sutikusios apuoką ir tapę įžiūrimais taškeliais pasuko Didžiosios salės kryptimi. Ak taip, rytinis paštas. Niekad tokio negaudavo. Tėvai, net tada dar gyvi, jo nesiuntė, nerašė. Kodėl? Kas žino. Ko gero, šiltoje salėje skamba šakutės ir peliai, mokytojai prie Garbingojo stalo patylomis šnekučiuojasi tarpusavyje aptardami naujausius Magijos Žinių straipnius, o mokiniai, priešingai, klega, mokosi arba tyli. Ten šilta, savaip ramu ir miela. Ten esti bendruomenė.
Vaikino bendruomenė kapuose. Blogiau, iki širdies gelmių reikalingi, toli arba nepasiekiami.
Tyla, ji ir vėl užgimė pelėdai praskirdus.
Tuštuma irgi, net ir tada neužčiaupta ugninės Kiaurajame Katile.
Stovėjo lauke, bet reikėjo oro kvėpuoti.
Greywindas užvertė galvą, žemės rudumo akis įsmeigdamas į pilkąjį besaulį dangų, bekrentančias snaiges. Jis pravėrė burną, bandydamas nuryti susidariusį gumulą.
Nemąstyk, nemąstyk...
O galvojo esąs pasveikęs. Džono draugija, šypsenos ir juokas vieną kitą išvadinat girtuokliu ir paranojiku, vėl ir vėl, vėl ir vėl perskaitomi Livi laiškai, tas užsidegimas rasti ir susigrąžinti, tylios mintys prisiminus, kad ne visi Greywindai pražuvę, vis dar yra galimybė susikalti šeimą ir toliau gyventi, džiaugsmas, Nebyliajam karui seniausiai pasibaigus...
Bet...
Barzdotasis nuleido galvą. Akimirka, rodės ir pratrūks, tačiau sučiaupė lūpas ir užsimerkė. Tamsa apgaubė regos ratą. O juk žiema traukėsi.
Tada atsimerkė, dingus tam svoriui. Žengė žingsnį nežinia kur tolyn. Vėjas pakilo sušvilpęs ausyse.
Tas jausmas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #36 Prieš 5 metus »
Didžiojoje salėje kalbų dūzgesį trumpam nutraukė rytinis paštas. Pelėdos, siuvančios pirmyn ir atgal, adresatams į sterbles mėtė laiškus ir tuo pačiu pasivaišindavo jų pusryčiais, mokiniai tuo tarpu nekantriai plėšė vokus, sklaidė laikraščių puslapius ir gyvai aptarinėjo naujienas. Olivija pakėlė galvą, pelėdų margumyne ieškodama pažįstamos dėmės. Nepamatė. Per popierių šiugždėjimus, įrankių dzingsėjimus ir kalbas beveik negirdėjo savo minčių, dėl ko net džiaugėsi. Jau kuris laikas jokios žinios, o tai reiškia, kad, kad jis (kaip visada) bus įsipainiojęs kažkur, kur nereikia. Tarsi būna kitaip. Pakilo nuo stalo, vos užmesdama akį į bendrakoledžius. Šeštadienio rytą mokiniai paprastai neskuba pusryčiauti, dauguma pasilieka ilgiau arba ateina vėliau, todėl kai kurie mokytojai klausiamais žvilgsniais nulydėjo išeinančią "tą raudonplaukę iš Biobetonso", kuri, teisybę pasakius, valgyti net nemėgino.
Žiema užsitęsė. Lėtai besileidiančios snaigės krito ant pilies kuorų, speigas išrašydavo langus gėlėmis, o ežeras  tebesipuošė ledu. Dangus nebuvo giedras, todėl žaižaruojantis sniegas nepapildė tipiškos viduržiemio idilės paveikslo. Prie jo nederėjo ir maža figūrėlė, greitai tolstanti nuo pilies. Tik beveik pasiekusi ežerą mergina susivokė, kad laukan išbėgo kaip stovėjo, nesivargindama lipti į bokštą atsinešti mantijos. Akys ašarojo nuo baltumos ir vėjo, garbanos plaikstėsi už nugaros, tačiau žvarbos ji beveik nejuto. Seniai bebuvo lauke, laisva nuo aukštų akmeninių sienų, tvarkingų kambarių ir pavyzdingo elgesio. Seniai bebuvo pati su savimi. Po kojomis grikšėjo sniegas, vėsuma atgaivino mintis. Skaidrus ežero paviršius liko už nugaros, prieš akis plytėjo sniegu padengta dykra. Kadaise čia buvo tiek gyvybės, spalvų, kvapų, žalumos... Laukinių gėlių pilną pievą Livi pamilo nuo pat pirmųjų dienų Hogvartse. Tačiau dabar iš vietos, kurioje virte virė gyvybė, teliko speigo palytėta plynė. Tuščia, šalta, negyva. Nebegyva. Labai panašioje vietoje jie susipažino - kada? Jau seniai. Atskirtieji metai išsitęsė taip, jog tie laikai merginai atrodė kaip sapnas. Kažkada regėta pasaka, tolimo, taip ir neturėto gyvenimo atgarsis. Geriau pagalvojus - o koks buvo jos gyvenimas? Atsakymas paprastesnis nei atrodo: viliantis, jog jis dar priešaky.
Giliai įkvėpė. Žvarbuma lediniais pirštais suspaudė gerklę, neleisdama pasisavinti deguonies. Olivija vis dar stovėjo, nors buvo laikas grįžti, jei nenorėjo artimiausias kelias dienas praleisti gydydamasi peršalimą. Ašarojančios akys tolumoje užfiksavo tamsią figūrą, kuriai tikrai nederėjo čia būti. Per toli, per daug vėjuota, kad galėtų įžiūrėti. Susinėrė rankas, gindamasi ne kiek no šalčio, kiek nuo prisiminimų. Ne, nuo vities, vis dar gyvos kažkur giliau. Rusenančios pakankamai stipriai, kad saugioms sienoms atsuktų nugarą. Po kojomis sugirgždėjo sniegas, kelios neklusnios garbanos užkrito ant veido. Pilis tolo, tolo pamokos, mokytojai ir kalbos, atsiliko net jos pačios mintys, teliko gerklę deginantis šaltas oras ir įdumbančio sniego garsas. Tamsi figūra artėjo, įgavo kontūrus.
Dabar net vėjui glostant veidą ir spaudžiant ašaras, net pro plaukų kaskadą Livi matė užtektinai, kad galėtų tikėtis, kad galėtų įsivaizduoti ar atsargiai pasvajoti. Tačiau nedrįso įsižiūrėti, nenorėjo nusivilti kaip tūkstančius kartų iki dabar, kai vienai laimingai akimirkai širdis sustodavo, o atsigręžus per petį ji nematydavo nieko, ką taip norėjo pamatyti. Sustojo. Žvarba glostė veidą. Jis buo nusisukęs, stovėjo dar pakakamai toli nuo jos, kad galėtų neabejodama atpažinti. Tačiau pakankamai arti, kad nusibraukusi plaukus nuo akių nebijotų pakelti galvą.
- Tu.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #37 Prieš 5 metus »
Tas jausmas. Tas jausmas, nepamirštas ir puoselėtas paika viltimi, užsispyrimu ir pastangomis. Rasti ir turėti. Ne, daugiau nepraleis metų toje duobėje vienui vienas. Niekada. Jis nori kvėpuoti.
Vėjas vertė primerkti akis, irzliai šias ašaroti ir vaizdui tapti skystų atspalvių koše. Snaigės tirpo plaukuose. Šaltis skverbėsi ligi kaulų giliausių. Žengęs žingsnį ir sniege likus atspaudui, reikėjo dėti kitą...
Šeštadienis. Tyla, ramybė. Mokiniai kaži kur pilyje arba pusryčiauja. Ten jau nebelaksto nei Igoris, nei Carol, nei Džonas, o tuo labiau Olivija. Jau nebe tie laikai. O kada bus tie? Geras klausimas.
Pripažink, kartais ilgiesi to. - nejudrios lūpos nebyliai sujudėjo.
Iš sniego išplaukęs merginos sodrus, kartu žemas, bet su užjuntamu švelnumu balsas, pramušė vėjo kauksmą, jo mintis, o girgždesys nutilo. Prisiminimai užgožė pasąmonę, kiekvieną nervą supurtė. Svečiai?
- Livi? - vyriškas siluetas atsisuko. Jėga, ji pripildė visus jo raumenis. Tą akimirką veide blykstelėjo nuostaba sumišusi džiaugsme; nuslopo jau kitą. Tik akys tebežibėjo, randuota oda pasiliko be šypsenos.
Livi... Ta neaukšto ūgio garbanė su visas bėdas nustelbiančiu juoku, su pasiutėlišku lėkimu laukais. Ji stovėjo čia pat, pati save apsikabinusi ir vieninteliu žodžiu lūpose. Trapi ir pažeista. Kieta ir užsispyrusi. Laisvės sinonimas. Pavogtas iš jo.
Mėlynas, jūros gelmes primenantis megztukas jau puošėsi snaigių plutele, plaukai taip pat.
Širdis šoktelėjo krūtinėje, grasydama išlipti laukan.
Žengė arčiau, sniegas suskambo.
Kaip taip nutiko, kad ši mergina su raudonųjų plaukų kaskada, prilygstančiai tamsiai raudonmedžio spalvai, tapo jo deguonimi?
Kaip taip nutiko, kad ji įsibrovė į jo košmarus, priversdama rėkti iki užkimimo?
Kaip taip nutiko, kad nukentėjęs nuo Likimo, vis dar bando kapstytis ir kažkam dovanoti save? Juk seniau buvo kitaip...
Dovana nėra graži, bet randuota, su bjauriu charakteriu. Kodėl jis tiko Olivijai Rouzei Žiemai?
Juodos, šiurkščios pirštinės smiliumi ir nykščiu suėmęs blyškų septyniolikmetės smakrą šį kilstelėjo aukščiau. Dvi akių poros susitiko. Žemės rudumo, gal labiau pieniško šokolado, nušviesėjusios ryto pilkumoje, atvirai nagrinėjo tamsesnes už smaragdą miško žalumos raineles, įrėmintas kelių neklusnių raudonmedžio garbanų. Jos akyse jis ieškojo skausmo, Nedovanotinų kerų, prievartos ir noro žudytis, peilių ir adatų, užgujimo bei kritimo į patį dugną, išdavystės pėdsakų. Kažko, ko negalėtų toleruoti. Kažko, ko negalėtų atleisti. Kas priverstų akimirksniu eiti skirtingais keliais ir imti mąstyti, kad tai tebuvo tik paikas žaidimas, jam nereikalingas. Dar vienas laiko gaišimas. Įrėžtų dviejų randų veide nešvietė joks lūpų kryptelėjimas, pasislėpęs trumpoje barzdoje.
Kas jei?...
Džei žengė žingsnį dar arčiau. Juos skyręs atstumas sumažėjo perpus, žvilgsnis tyrinėjo kitą. Mergina kvepėjo vanile, atsidavė sklindančia šiluma - tuom, kaip visada. Pažįstamas kvapas ligi nagų įpjovų, iššaukė Dumštrango vakarus. Tačiau blaivus protas pasiliko.
Dvidešimt vienerius skaičiuojantis vis dar tylėjo. Stovėjo it nebyli uola priešais Livi, tarsi basiliskas prieš katiną, išlindusį paslampinėti Paslapčių kambario plytelėmis.
Vėjas nebešvilpė, tik šaltis dar labiau susmaugė nuogus skruostus. Hogvartsas liko kažkur toli, liko juodu, pievoje, kurioje augo įvairiausios laukinės gėlės. Širdis padūkusi varinėjo kraują; neapdengtą odą, išraižytą randų, apgaubė šiluma.
Telieka apsispręsti.
Tas jausmas.
Jo suskeldėjusios lūpos susirado šiltas, putlias, dar paaugliškas. "Ar pameni tuos vakarus?" - jos klausė. Jos sakė Meilę,  Griežtumą, Tamsą, Norą, Aistrą.
Niekada. Niekada jis neliks vienas. Ji - jo.
  - Aš. - sumurmėjo pasitraukdamas. Tik tiek tos akivaizdžios meilės. Pirštinėta ranka, laikiusi smakrą, nuslydo oru.
  - Eime.
 Viskas bus gerai.

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #38 Prieš 5 metus »
Pasakė negalvodama, vis dar alsuodama kiek per greitai. Žodis paliko lūpas lygiai taip pat greitai, kaip ištirpsta ant delno nusileidusi snaigė. Jis atsisuko iškart, tarsi būtų klausęsis, norėjęs kažką išgirsti, o gal taip ir buvo. Buvo beveik toks pat, kokį Livi prisiminė: aukštas, tamsus, atšiaurus. Tačiau ko dar gali norėti mergina, mėgstanti geliantį speigą? Akimirką tamsiai rudose akyse pagavo jam taip nebūdingą žiburį, emociją, kurią matė be galo seniai. Vos akimirkai, o gal trumpiau. Tačiau to užteko, užteko, kad suprastų, jog po tiek mėnesių, dienų, valandų, kurias praleido blaškydamasi, jaučiasi laimingesnė. Nei vienas nesišypsojo, tačiau žaliose akyse smaragdu stipriau sužibo jausmas, kurį kiekvienas sau įvardija skirtingai: džiaugsmu, pilnatve, ramybe, viltimi... meile.
Sugirgždėjo sniegas. Ledinis oras smaugė dar labiau, iškvepiamas maišėsi su kitu. Galva pakilo aukščiau, garbanos sukrito ant nugaros, veidą palikdamos nepridengtą ir atvirą. Jautė rudų akių žvilgsnį skverbiantis į ją, jautė išrenginėjant, išdrąskant po gablėlį. Ieškantį. Neramų. Ar ji galėjo slėptis? Galbūt. Ar norėjo? Nė karto. Todėl tiesiog žiūrėjo, taip pat kaip anksčiau, laisvai ir atvirai, visas emocijas palikdama atsispindėti miško žalumos atspalviais. Savo ruožtu stebėjo, ieškojo skirtumų tarp dabarties ir įsimintino saulėtekio prieš daug mėnesių. Dar vaikystės pasakose Olivija sužinojo, kad laikas visada palieka žymes.
Tokiomis akimirkoms laikas nematuojamas nei sekundėmis, nei minutėmis, net širdies tvinksniai taptų netinkamu matu. Vis dar apkabinusi save ji laukė. Per tuos metus laukti puikiai išmoko. Livi manė, kad jau yra atspari jauduliui. Tačiau dabar suprato vėl - treniruokis kiek patinka, vis tiek laikui atėjus šaltas kaip ledas nebūsi. O jeigu būsi - ne ten pataikei.
Matė jį dvejojant, svarstant.
Nuo kada ji, mergaitė, nešiojanti žiemos vardą, atidavė save kitam į rankas?
Ar ji galėjo trauktis? Taip. Kol dar nevėlu, kol dar nebuvo išmesta ir sudaužyta.
Ar pasitraukė? Ne.
Įkvėpė ledinio oro gurkšnį.
Lūpos. Svetimos, o kartu tokios pažįstamos. Šiurkščios, suskeldėjusios nuo šalčio, skausmo ar dar ko - tikrai ne nuo per dažnų šypsenų. Ragavo. Ieškojo. Ilgėjosi. Surado. Jis jos niekada nebučiuodavo švelniai. Bet ar ji ieškojo švelnumo? Ne, to nepažindamas niekada neieškosi.
Lūpas vėl lediniais pirštais suspaudė speigas. Mergina pirštų pagalvėlėmis atsargiai palietė vėjo nugairintą jo skruostą, tarsi įsitikindama akimirkos tikrumu.
Galiausiai Livi tegalėjo padaryti vieną išvadą: Džeimsas Greywindas grįžo. Beveik nepasikeitęs per tuos mėnesius, tarsi nužengęs iš jos pačios prisiminimo.
Net jeigu ir sapnuoja...
Tegul sapnas tęsiasi.
Pievoje akimirkai pasigirdo tyras, skaidrus ir kiek vaikiškas juokas.
Sugavo oru slystančią pirštinėtą ranką, dar šiltą nuo jos pačios odos. Livi būtų ėjusi bet kur, bet kada, bet kiek. Ir tai neturėjo nieko bendra su prisirišimu, priklausomybe ar tuo jausmu, kurį žmonės vadina įsimylėjimu. Septynioliktus pradėjusi mergina tiesiog jautė, kad su tuo rūstoku juodaplaukiu jos neilgas gyvenimas yra geresnis nei be jo. O tokios priežasties pakako. Dar kartą atsigręžė į apsnigtą pilį, rodos, ramiai snaudžiančią įšalo paliestose pusnyse. Ten buvo šilta, ramu ir saugu. O ir prieš akis plytinčių tolių, ir šalia esančiojo mirk gyvenk nepavadinsi ramia užuovėja. Olivija blausiai šyptelėjo, suspausdama ranką. Ar ji bijojo? Taip. Ar abejojo tuo, ką pasirinko? Nė karto.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #39 Prieš 5 metus »
Livi...
Ji juokėsi. Kaip Džonas. Tas skaidrus, tyras džiaugsmas, džiaugsmas... Stovėjo tvirtai, akys nebijojo, nebėgo šalin, po to ranka nuslydo skruostu, palietė pirštus ir nusijuokė. Milžiniškas palengvėjimas pakeitė kraują venose; puiki proga švelniai šyptelėti, pasakyti kažką, tačiau tylėjo. Vis dar jautė prisilietimą ant randuotosios veido pusės. Šiupuliukai bėgiojo užlindę po mantijos apykakle.
Net jei ir tiek praėjo.
Jam žengtelėjus atgal, sniegas sugirgždėjo, į batus ėmė sunktis geliantis šaltis.
Tik tiek? Tik tiek.
Šiltos žemės rudumo akys nusekė nusigrežusios merginos figūrą. Hogvartsas. Apsnigtas, ramus, šaltas ir šiltas toje pačioje vietoje, vaiduokliai ir pasakos, tragedijos ir vienaragiai. Šiandien jie abu jį paliks už nugaros.
Prisiminimai sulindo į mintis. Niekad nemokėjo nuo jų pabėgti. Per daug visko nutiko.
Olivija spustelėjo delną, pajuto iškart. Klausiamai žvilgtelėjo į blausią šypseną kitos veide. Netruko kol pats pakėlė lūpų kampučius, didelės magijos kodėl čia nereikėjo. Ne tu viena,- derėjo pasakyti, bet ir vėl žodžiai pasiliko už dantų. Visgi nykščiu perbraukė per jos. Ir suktelėjo petį atgal - metas eiti.
Nuėjo. Pieva, kurioje augo įvairiausios lauko gėlės, pasiliko tuščia. Tik dar viena pelėdą praskrido link Hogvartso langų.
O jis su ja.

*

kablelis

Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #40 Prieš 4 metus »
Stevie atėjo į kažkokią pieva. Čia buvo pilna gėlių. Deja, nė vieno mokinio. Rudaplaukė nebuvo tuo labai patenkinta. Miške sekėsi taip prastai, kad grifė nebenorėjo su elfais kovoti viena. Tačiau šioje pievoje jų tikrai turėjo būti. O kadangi pagalbos nesimatė, Stevie nebesižvalgė mokinių, o tiesiog susikaupė. Ji pasvarstė, kad galbūt reikėtų iš karto išburti skydą, kol nepasirodė namų elfai. Po to bus per vėlu logiškai nutarė Stevie. Ji iškėlė ranką ir kurį laiką nejudėjo. Mintyse pakartojo burtažodį. Galiausiai pajuto tą magiją, kurią išmoko pajusti praeitoje pamokoje. Tad grifė ryžosi ištarti garsiai:
- Protego horribilis!
Kažkas iš lazdelės šovė, tačiau tai nebuvo tikras skydas. Tiksliau, gal ir buvo, tačiau jis akivaizdžiai buvo labai menkas. Stevie kiek nusivylė. Tačiau netrukus ji prisiminė, kad tai yra pirmas kartas, kai jai kaip ir pavyko šitie kerai.
- Puiku! - džiaugsmingai sušuko penktakursė. Ir tada ji pamatė tarp gėlių tupinčius porą elfų. Rudaplaukė skubiai iškėlė ranką ir po kelių akimirkų dar kartą sušuko: - Protego horribilis!
Pavyko lyg ir šiek tiek geriau, bet vis tiek buvo akivaizdu, kad tokio skydo neužteks. Namų elfai sujudėjo. Stevie jau žinojo, kas jos laukia. Ji pasiruošė atmušti kerus, nes buvo tikra, kad skydas jos neapsaugos. Iš tiesų - kol elfas paleido į mergaitę kerus, skydas tiesiog išgaravo. Kas per? pradėjo keiktis Stevie, tačiau nespėjo - reikėjo atmušti kerus. Laimei, jai pasisekė. Tačiau namų elfai buvo nusiteikę ryžtingai. Tad Stevie skubiai iškėlė ranką ir, nenuleisdama akių nuo užpuolikų, kelis kartus pakartojo:
- Protego horribilis, protego horribilis, protego horribilis!
Nežinia, ar teigiamai suveikė tai, kad burtažodis buvo pakartotas kelis kartus, ar tiesiog šį kartą pasisekė, bet skydas išėjo visai neblogas. Stevie matė, kad namų elfai šiek tiek sutriko.
- Na, pulkit! - patenkinta sušuko mergaitė. Ji žiūrėjo, kaip namų elfai tariasi. Įdomu, kiek jie išmano teoriją? pagalvojo Stevie. Ji svarstė, ar jie ryšis pulti, ar ne. Grifė kiek ironiškai atsisėdo ant žolės. Gėlės skaniai kvepėjo, tad penktakursė mėgavosi kvapu ir sutrikusių elfų veidais. Mergaitė sėdėjo ir šypsojosi.
Panašu, kad elfai susitarė. Stevies nuostabai, jie patraukė tolyn. Kurį laiką rudaplaukė atidžiai stebėjo elfus, nes buvo tikra, kad jie rezga kažkokią pasalą. Tačiau laikas ėjo, o elfai vis negrįžo. Tad Stevie nutarė, kad laikas traukti mokyklos pusėn. Tik ji nežinojo, kaip panaikinti skydą. Laimei, netrukus šis išgaravo pats. Stevie ramiai atsistojo ir patraukė pilies link. Šį kartą ji buvo tikrai patenkinta savo darbu.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #41 Prieš 4 metus »
Taika, ramybė ir vienybė.
Penkiolikmetis pirštais perbraukė per nuogą kairį dimblį, per juodą runą. Besileidžiančios pavasario saulės spinduliai nuauksino vaikino odą, tamsios akys prisimerkė.
Pirštai vikriai sugriebė atraitotą rankovę ir paslėpė taturiuotę po marškinėlių medžiaga.
Suspaudė tarpuakį. Kajus sunkiai atsiduso, užmerkdamas akis.  Kraujas tvinksėjo smilkinyse, lengvas nuovargis kalė į galvą.
Pavasariui artėjan, artėjo ir egzaminai, kaip ir aštrėjo noras kuo greičiau tapti animagu. Gavęs iš Ekongo siuntinį - animagus eliksyrą - Kajus vos laikėsi iš paskutiniųjų neišgerti šio eliksyro iš karto, o pabaigti ieškoti ir sužinoti apie animagiją, tam, kad iš skubėjo nesulauktų liūdnų pasekmių.
Animagija - tai ne juokai.
Dvivardis pasigriebė ant žolės numestą transfigūracijos knygą ir ją įsikišo į krepšį. Būtų galėjęs mokintis bendrajame kambaryje, bet jam nepamaišys akimirka tylos ir vienumos.
Kajus išsitiesė ant žolies. Tamsios akys nukrypo į dangaus mėlynę, vakarėjančiu dangumi plaukiančius debesis, skrajojančius paukščius.
Kas jeigu man pavyks? Tikrai pavirsiu į paukštį?
Nuo išsiųsto pagalbos laiško Džeimsui Greywindui prabėgo nežinia kiek laiko - Kajus jau nebeskaičiavo dienų ir skaičių jau pamiršo, tačiau vylėsi, jog atsaką gaus.
Jam reikia pagalbos. Būtinai reikia.
Prefekto akys nuslinko link jo kairės rankos, ant kurios dimblio puikavosi juoda taturiuotė -vikingų runa, reiškianti ir taiką ir ramybę ir vienybę.
Kajus nesuprato, kodėl pasirinko skaičių dešimt, nesuvokė, kas jį privertė išsitaturuoti dešimt taturiuočių.
Apie šį žingsnį bemaž niekas nežinojo.
Ir vargu ar sužinos.
Gal kažkada, gal vasaros metu.
Gal....
Galbūt Kajus taip pasielgė, ginamas noro, pasiženklinti tai kas jam yra svarbu, tikrai ne dėl mados. Ne, jis neseka Keito keliu. Ne, auskarų nesivers.
Ši mintis privertė Kajų suvirpėti iš pasidygėjimo. Švilpis užsimerkė.
Jam nerūpėjo ką manys Igoris, Melijandra ar Emilijana ar jo bendrakoledžiai.
Jam rūpėjo vertybės, noras nepamiršti praeities, vertybių svarbos ir būti geresniu nei vakar.
Jis nustos krėsti išdaigas.
Širdyje sukirbėjo malonus, bet tuo pat metu gąsdinantis jausmas.
Kodėl būtent aš? Kodėl dabar? Kodėl dabar? Kodėl...? - mintyse dūzgė, maišėsi begalė jausmų, minčių, lyg kažkas būtų toje kaukolėje susiruošę išvirti kokį nors eliksyrą.
....Kodėl....Ką reiškia įsimylėti?
O taip, jis slėpė jausmus. Slėpė po begale užraktų, vaizdavosi vėjavaikišku bernioku. Tik sužinojęs tiesą apie savo tėvus iš Igorio, suvokė, kad nebegali toliau slėptis už savo kaukės. Jie abu suvokė, kad krėtė išdaigas vien dėl to, kad išbandytų aplinkinius, jų kantrybę, supratingumą, sužinotų...ar jie taip jį karštai myli...kad galėtų pakęsti jo išdaigas, nusišypsoti švelniai ir pasakyti: "Kajau, ačiū už linksmumą, bet užteks. Ateik čia, mažas pūkuotuk, einam valgyt."
Dabar...šią šeimą rado...vienišumas ir desperatiškas bandymas surasti tą vienintelę šeimą dingo, tačiau atėjo kitas jausmas.
..Someone took a big L, don't know how that felt...
Kajus atsimerkė, atsikėlė, maloniai dygus Švilpynės šalikas nuslinko nuo skruosto (išsitiesdamas pirmais, šalikas kažkaip užslinko ant veido), slėpdamas šiek tiek žemiau sprando ištaturiuotą kitą juodą runą, simbolizuojančią drąsą.
Nors pavasario vakarai buvo šviesūs, tamsūs vakaro šešėliai jau pradėjo slinkti pieva.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Kajus Arno Wintersas »

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #42 Prieš 4 metus »
Kupidonas nerado sau vietos. Pripratęs prie savo mažyčio kambarėlio su atsilaupisiomis žaliomis sienomis ir pelėsiu kvapu, Hogvartse jis jautėsi nesaugus. Erdvės visur buvo per daug, bet tuo pačiu ir per mažai-visur vien mokiniai, vien šypsenos, pokalbiai ir kitas sentimentalus šūdas-nuo to pabègti buvo neįmanoma ir tai kėlė blondinui irzulį. Nors tos skylės, kurią vadino namais ir sesers šeimos nepakentė (o sesers užvis labiausiai-vien už paslaptis, kurias tiek ilgai slėpė) bet senojo rajono ilgėjosi.
Vos išėjęs laukan jis giliai įkvėpė-oras buvo gaivus, visai nepalyginamas su dūmų kvapu ten iš kur berniukas atvyko. Ir ta tyla jį nervino-išėjus laukan jis buvo įpratęs girdėti šunų skalijimą, rėkimą, karts nuo karto-policijos sirenas. Taip, visa ta rami ir taiki, atrodo idilėje užstrigusi aplinka vertė jį jaustis nepatogiai.
O, dar jis nekentė namų darbų-kalnai, jūros ir vandenynai nuobodaus šlamšto, o be to jis visai nieko nesuprato ir pagalbos visiškai atsisakė. Ką? Jis koks debilas, kad jam lengvintų mokymą? Jei jau nežinojo apie magijos pasaulį prieš tai, tai prisivys, bet tų idiotų profesorių pagalbos nepriims net ir mirdamas. Vistik, tapti atsilikėliu nesinorėjo, tad jis pasiėmęs MGP knygą ir pargamento (rašė tušinuku, nes plunksnos buvo viduramžių reikalas) išėjo pasimokyti. Pieva atrodė bjauriai-tarsi kokiame banaliame romantiniame filme. Kupidonas ėmė eiti tolyn, spardydamas kiaulpienes iš kelio savo nutrintais konversais. Žiedadulkės kėlė čiaudulį-visokioms gėlėms turėjo šiokią tokią alergiją.
Galiausiai Kupidonas rado saulės normaliai apšviestą vietą ir sustingo-kažkas jau buvo ją užėmęs. Žmogelis buvo taip ramiai nusisukęs, kad norėjosi gerai įspirti į nugarą. Monro beveik ir ruošėsi imtis šito planelio, bet už skvarbių akių užkliuvo geltonai juodas šalikas.
Oo, dar vienas bičių spalvos skystablauzdis.
Kupidonas nelabai suprato ar čia kepurė jau sutrunyjus, ar koks pokštas buvo, bet pateko švilpynėn. Kiek domėjosi Hogvartsu, jį visada traukė klastūnynas-tamsūs požemiai, kur niekada negali būti tikras kas yra kas ir kur gali išmokti tikrai gerų burtų. Bet vistik atsidūrė pas tikrus skystablauzdžius-visiems draugiškus, sunkiai ariančius ir nuoširdžius, sausainius visiems kepančius liurbius.
-Jėzau Marija, apsaugok ir padėk! Dar vienas iš tų idiotų koledžo,-atsiduso garsiai Monro.
Dabar turėjo gerą tikslą-pažiūrėt ar visi jie kaip bestuburės medūzos, ar kažkas iš jų turi bent vieną kaulą nugaroj (visiška evoliucijos viršūnė, kaip jiems).

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #43 Prieš 4 metus »
Kajus jau besiruošiąs pakilti, išgirdo dunksėjimą. Silpnesnį  nei buvo girdėjęs Ūdrų Žabangų senienų krautuvėlėje, kai iš lentynos nukrito simbolių ir alegorijų knyga.
Šis dunksėjimas priminė tai, jog pats kadaise spardė gėles.
Kajus mintyse sudejavo. Ir kodėl Hogvartse yra toks dalykas, kai nori pabūti vienas, susitinki su kitais, o kai nori - nesusistinki?
Prefektas pagriebdamas krepšį, staiga išgirdo paniekos pilną balsą. Kajus sustingo.
Hogvartse besimokindamas jau penkerius metus nebuvo girdėjęs jokių patyčių - mokykloje tvyrojo tolerantiška atmosfera - jau tai rodė koledžuose gyvenantys ar gyvenę įvairesnių tautų nariai: baltarusiai, lenkai, ispanai, rusai, pusiniai amerikiečiai, prancūzai, japonai, pietų korėjiečiai, graikai, bulgarai...
Jis niekad nebuvo girdėjęs, jog kas nors vis dar laikosi kvailų stereotipų apie koledžus.
Pyktis sukirbėjo krūtinėje.
Rudaplauksi atsisuko į prašnekusįjį ir jau buvo besižiojęs pamokyti mandagumo, kai staiga užsičiaupė. Prieš jį stovėjo švilpis Kupidonas, apie kurį buvo girdėjęs - atvyko į Hogvartsą po vienuolikos metų, tik neprisiminė, kiek tajam metų yra.
Primena mano globėjo istoriją. -Jėzus ir Marija čia niekuo nepadės,- galiausiai nepatenkintas prabilo. Nemėgo, kai kažkoks toks asmuo tyčia pamini kažką, susijusį su religija. Kajus galėtų pasišiaušti iš pykščio, nes traktuotų kaip nepagarbą religijai ir tikitiesiems, tačiau užuot tai, stirpiai sukando dantis ir pasistengė nusiraminti.
-Švilpynė nėra idiotų koledžas, Kupidonai,- rimtai tarė, ramiai pakildamas, nors širdis grasino šokti laukan,- Kaip gali taip kalbėti apie savo koledžą? - susiraukė.
Jei taip kalbi, kaip galėjai papulti į šį koledžą? Mintis, jog šis asmuo, nuo kurio sklido kažkas tamsaus, vaikščios po Švilpynės kambarius buvo nepakeliama jau nuo pat suvokimo mintutės.
- Be to, jei kažkokiu nežinomu būdu pakliūvai čionais ir tau šis koledžas nepatinka, bet susilaikyk nuo piktų žodžių ir pasistenk gerbti čia esančius. Niekas netoleruos tavo žodžių, ypač vadovė,- atėjo akimirka, kai Kajus apsidžiaugė esąs prefektas.
Visgi, nebuvo didžiūnas ir neketino šiam nepraustaburniui rėžti kas esąs. Tegul nusvyla, o po to sužino. Gal kitą kartą bus atsargesnis. Kita vertus, jei jau papuolė į Švilpynę, turėjo suprasti, kas čionais esą prefektai, o jų buvo net trys: jis, Roana ir Olivia Eier.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #44 Prieš 4 metus »
Tolerancija? Cha. Kupidono manymu, bet kuris, kas tai laikė būtinybe galėjo susikišti tą toleranciją giliai ten, kur nelenda.
Žinoma, nebuvo nei rasistas, nei seksistas, nei homofobas, bet negalėjo pakęsti silpnų žmonių. O kur tokių buvo pilna? Būtent, kad švilpynėje. Jei bent vienas iš tų vaikigalių atsidurtų rajone, tai pirmą momentą būtų sudaužyti, kaip kriaušės. O dėl stereotipų tai... Gal kitiems koledžams jie ir netiko, bet švilpiai visi kaip vienas buvo durni, kaip tapkės.
Pamačius, kad švilpis jį pastebėjęs staiga sustingo, melsvos akys žybtelėjo-jautėsi gyvesnis keldamas kam nors neigiamas emocijas.
-Jo, neegzistuojantys dalykai nelabai padeda,-savaip sutikdamas, gūžtelėjo pečiais Kupidonas. Šitaip užaugęs seniai buvo visiems dievams ištiesęs vidurinįjį pirštą. Išgirdęs tą niekam tikusią gynybą kreivai šyptelėjo,-Ye, tikėk kuo nori, laisva šalis, nuomonę kiekvienas savo turi, tik problema ta, kad tavoji itin kvaila.
Išgirdęs kitą klausimą, prunkštelėjo.
-Savo koledžą? Tu juokus baik, greit dingsiu iš šitos šūdskylės, kurią vadinat mokykla, apskritai. O tai, kad ruošiesi skųstis vadovei tik įrodo tai, kad švilpynėje-myžniai,-su nuoboduliu apžiūrinėdamas savo nagus pareiškė Monro.
O dėl prefektų tai... Jie galėjo imt ir užsiknist su tom savo pareigom-Kupidonui tai nerūpėjo.