0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Prie pat Hogvartso yra tokia pieva, kur auga įvairiausios laukinės gėlės. Tą pievelę galima net pamatyti pro mokyklos langus. Žinoma, ten pat yra keli suoleliai, jei norėtum prisėsti ir pasinerti į ramybę, kurią sukuria visos tos gėlės.

Palaidais plaukais ir vilkinti tik džinsinį švarkelį, Eleizija patraukė link išėjimo iš Hogvartso. Šiandien buvo ta diena, kai ji su tokiu bernužėliu buvo paskirti priskinti gėlių profesoriams. Varnė taip nekantravo sužinoti, kas jis toks, kad net į sutartą vietą susiruošė nueiti keliomis minutėmis anksčiau.
Priėjusi pievelę, kuri buvo prie pat mokyklos langų, apsižvalgė ir patenkinta atsiduso.
- Atėjau pirma. Gerai, gerai...
Krestelėjo ant suolelio. Sėdėjo taip, kad nugara būtų nukreipta į Hogvartsą. Kodėl? Nes ir kaip norėjo sužinoti, kas tas berniukas, tačiau vis dėlto norėjo padaryti sau staigmeną.
Praėjo minutė, dvi, o niekas dar nepriėjo prie jos, neužkalbino - nieko. Tad neturėdama kitos veiklos nei galvoti, Elė palengva pasinėrė į savo mintis. Žinoma, pirma mintis šovusi į galvą buvo apie JĮ. Nors Elei vis dar buvo skaudu, kad ji sugriovė jų santykius keliais melagingais žodeliais, tačiau didžiavosi savimi. Ne visos merginos įstengtų išsiskirti su vaikinu vien dėlto, kad jam netektų daugiau kentėti.
- Ech... - tyliai sudejavo.
Net nepajuto, kaip pirštai nuslydo prie jos suknelės, kuri,žinoma, buvo juoda, bei pradėjo jos medžiagą nervingai tampyti.
- Kurgi jis? Jau turėtų būti čia.
Tai pasakiusi, ji staigiai atsigręžė ir net sustingo. Pastebėjo iš pilies išeinantį vaikiną - Hubertą.
- Hubertas? Oi ne... Man atrodo, kad jis bijo manęs, - prisiminusi visus jo pabėgimus, lengvai šyptelėjo.
Paskutinį kartą pažvelgė į jį ir nusigręžusi išsitiesė. Užsimerkė ir iškart visus savo jausmus paslėpė po šydu.
- Dabar ne laikas ašaroms, - pati sau tyliai sušnabždėjo.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #1 Prieš 5 metus »
  Būna debesuotų dienų. Jų, tiesą sakant, Hubertui pasitaiko dažnai, tad nėra jokia naujiena. Tačiau būna ir giedrų, keistai giedrų, šiaip apniukusio gyvenimo lopinėlių, kai niekas neužstoja šviečiančios saulės, širdis plaka drugelio sparnų plazdėjimo greičiu, kai rankos pačios siekiasi kaip niekada žalios medžių lapijos, ir kai ausis aplanko nuostabi gyvenimo - juoko, vandens tekėjimo, gal net svirplių - melodija, o tu savęs paklausi, kodėl niekada anksčiau deramai neįsiklausei į šio gražaus pasaulio triukšmą.
  Kad ir kaip bebūtų keista, būtent tokia šviesi bei netikėta diena aplankė Hubertą. Jis net nebūtų žinojęs ko imtis, mat viskas, ką mėgdavo daryti, buvo rašymas, o jis reikalavo liūdesiu pulsuojančių debesuotų dienų, jeigu ne mėlynasis koledžas. Niekam ne paslaptis, jog varniukai - kone pavyzdingiausi moksleiviai, kurie brangina savo profesorius, ir pastebėję progą tai jiems parodyti nieko nelaukia. Būtent todėl protinguoliai sumanė priskinti gėlių bei po mažą jų puokštelę be jokios progos padovanoti kiekvienam profesoriui. Žinoma, tokiam poelgiui reikėjo poros aukų, kurie augalus nuskintų, tad šiam reikalui į pagalbą buvo pasitelktas koledžo vadovas Ramsay. Hubertas svarstė, kodėl buvo pasirinktas jis. Gal dėl nemokšliškumo. Gal kaip pasityčiojimas. Gal vyriškis matė, kad nieko doro ketvirtakursis niekuomet negalės nuveikti, kad vienintelis galimas jo panaudojimo būdas štai tokie menkniekiai. Šios mintys sekundėlę kitą pasisuko po garbanomis paslėptoje galvelėje, tačiau greitai iš jos išskriejo - juk buvo šviesi diena.
  Vaikinukas nežinojo, kas bus darbo porininkas, tad tik netvirtai šlepsėjo reikiamos vietos - dailios pievos, puošiamos krūva gėlių - link, dairydamasis kokio nors, reikia tikėtis, jau matyto veido. Žavios akys sustingo, kai pastebėjo į jį įsmigusį žvilgsnį, kurį norėjosi pamiršti, ir kuris vis tik nepaliko minčių nuo pat susitikimo Mėlynajame parke. Po šims perkūnai...
  - Eee, sveika, - į rausvo megztinio kišenes sugrūstoms rankoms švelniai drebant, ištarė varnius, priartėjęs prie turbūt mieliausios merginos dešimties mylių atstumu - panelės Stigler.     

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #2 Prieš 5 metus »
Nusiraminusi perbraukė per savo tamsius plaukus ir laukė. Laukė, kol prisistatys Hubertas - berniukas, su kuriuo susipažino mėlynajame parke. Laukti nereikėjo ilgai. Priėjęs prie varniukės, jis pasisveikino.
Atsigręžusi spėjo išvysti, kaip jis virpančias rankas susikišo į megztinio kišenes. Tikriausiai ir pats nesitikėjo sutikti jos čia. Likimas iškrėtė jiems pokštą. Atrodė, kad tyčia bando juos suvesti. O gal tai ir tiesa. Gal tikrai jiems lemta būti kartu. Nors su jo bėgiojimais...
- Labas, - lengvai šyptelėdama tetarė ji.
Akys nuskenavo visą varnių - batus, kelnes, marškinėlius, megztinį, kaklą, veidą ir, žinoma, tuos pasakiškus plaukus. Galėjo prisiekti, kad jie net šiek tiek pailgėjo.
- Gražus megztinis, - neturėdama ką pasakyti sušnabždėjo.
Rimtai? Elė neturėjo, ką pasakyti? Wow. To nepamatysi kasdien. Ji visada sugalvodavo, ką vebtelti, o dabar? Gražus megztinis? Tiesiog nuostabu.
- Seniai bematytas, varniau. Buvai kur išvykęs ar šiaip slampinėjai koridoriais taip, kad net nematydavau?
Belaukdama jo atsako, varnė stryktelėjo nuo suolelio bei nužvelgė gėlių pilną pievą.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #3 Prieš 5 metus »
  Merginai pasisveikinus, Hubertas tik nejaukiai linktelėjo, žvelgdamas į josios akis, kurios taip pat buvo įsmeigtos į darbo partnerį. Jaunuoliai nežinojo ką daryti, tad tik keistai stoviniavo, nekeisdami savo žvilgsnių krypties bei laukdami, kol kuris nors nutrauks tylą. Tai, žinoma, buvo Elė. Kaip kitaip, kai Huberto liežuvis svėrė penkias tonas. Na, gerai, gel keturias. Vaikinukas negalėjo jo pakelti, negalėjo jo pajudinti, ir visai tuo džiaugėsi, nes antraip būtų pasakęs kokią nesąmonę. Net įprastai burokėlio atspalvio oda šįsyk neraudo, atvirkšiai - pabaltavo, mat gėda jam nebuvo, tiesiog labai, labai keista. Kad ir kaip stengėsi draugės (jei taip ją buvo galima vadinti) vengti, ši vis išdygdavo keisčiausiose vietose. Aišku, jis tam neprieštaravo, o, na, gal ir prieštaravo, bet gal ne, o gal... Jausmai ir mintys priminė didžiulį puodą ilgų spagečių, sujauktų neatpainiojamai.
  Bendramokslei pasakius komplimentą, Šefleris nurijo seiles bei padėkojo. Stengėsi apsimesti, kad viska normalu, tačiau jautė krūtinėje besidaužančią širdį, skleidžiančią šilumą bei, atrodo, šokinėjančią iš džiaugsmo, matant varniukę. Drovuolis komplimento negrąžino, mat bijojo visai praskysti - bijojo leisti sau patikėti, kad burtininkė yra čia, šalia, mat buvo tikras, jog ji nekantrauja iš šios pievos dingti.
  - Nebuvau. Išvykęs, - tyliai tarė, nusukdamas akis. - Nieko neįprasto. Žmonės kaip tu nemato žmonių kaip aš.
  Šią frazę Hubertas stengėsi ištarti it juokaudamas, tačiau kartėlis išsprūdo iš savo narvelio bei atsimušė žodžių aide. Elei atsistojus, ketvirtakursis padarė atvirkščiai - atsisėdo.
  - Gal, e, jau reikėtų eiti rinkti gėlių, - vos girdimai išstenėjo, vis dar nepakeldamas akių.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #4 Prieš 5 metus »
   Kad ją devyni velniai apgraužtų. Kodėl ji taip nejaukiai jautėsi? Visada būdavo tokia drąsi, nenuspėjama, rizikuojanti, o dabar... Liko tik molio gabalas, kuris su kiekviena minute vis smuko, smuko ir smuko. Pati nesuprato kodėl. Nejau ją taip paveikė tas ilgaplaukis vaikinas. Negali būti. Juk jos mintys pastaruoju metu sukosi tik apie vieną – Niką. Eleizija visaip bandė tas mintis nuslopinti: pradėjo labiau domėtis herbologija, aktyviau rinkti taškus koledžui. Po galais... Ji darė bet ką, kad tik išmestų jį iš savo galvos. Deja, nesėkmnigai. Viskas mokykloje priminė jį. Klastuolių uniforma – Nikas, tamsūs plaukai – Nikas, raudoni skruostai – Nikas... Viskas.
   Vaikinukas padėkojo už komplimentą ir atsisėdo. Varniukė dar labiau sutriko. Nejau taip tau nepatinku, kad net stovėt kartu nenori? Bet jei tai tiesa, tai kodėl aš reaguoju visiškai priešingai? Ir tada į galvą pasibeldė svečias – prisiminimas. Tikriausiai būsite šokiruoti, tačiau tai nebuvo vienas iš tų, kuriuose būtų Nikas. Oi ne. Šis buvo apie tuos du varniukas, kurie buvo išrinkti priskinti gėlių. Žinoma, varniukė įsileido jį. Atrodė, kad viskas įvyko dar vakar. Hubertas nuslydo nuo suolo, o Elė iškart stryktelėjo prie jo. Pamačiusi, kad jis šiek tiek susigėdo, ji pabandė atsistoti, bet vietoje to varnės kojos susipynė ir ji griuvo ant varniaus. Jų lūpos vos nesusilietė. Nežinia kodėl, bet tą akimirką ji troško, kad jos būtų tai padariusios.
   Išgirdusi jo repliką, piktai dėbtelėjo į Hubertą. Tokie žmonės kaip aš? Ji perbraukė per savo tamsius plaukus bei krestelėjo šalimais, tikėdamasi, kad jis tyčia neatsistos. Išsitiesė ir tyliu balseliu pasiteiravo:
   -Tokia kaip aš? Ką tai turėtų reikšti? Aš nuo tavęs visiškai nesiskiriu. Na... – norėjo uždėti ranką ant jo, bet susidrovėjo. -  Na gal tik lytimi, - šyptelėjo ir atsistojo. -Nenuvertink taip savęs, Hubertai.
   Jis pabandė nusukti temą kita kryptimi. Elė taip norėjo paimti jį už rankos ir nusitempti į pievą, tačiau nedrįso.
   -Gerai. Galime pradėti. Skinsime bet kokias ar pasirinksime kelias spalvas?

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
  Trumpai žvilgtelėjęs į Elę, Hubertas nusprendė, kad šiandien ji atrodė kitokia. Šiek tiek... minkštesnė? Švelnesnė? Trapesnė? Nors ir šiaip pasižymėjo moteriškumu, buvo stipri asmenybė, ir tai visuomet atsispindėdavo jos elgsenoje, tačiau šįkart... Šįkart ji pražydo visai kitomis spalvomis.
  O gal vaikinukui tik taip pasirodė.
  Panašu, mergina daug mąstė. Šefleris norėjo paklausti, kas sukosi jos galvoje. Norėjo pasiteirauti apie baisiausius košmarus ir gražiausias svajones, norėjo paprašyti papasakoti, kokia buvo vaikystėje, norėjo, norėjo... Norėjo ją pažinti. Pamatyti slapčiausias sielos kerteles, kuriose, buvo tikras, vis tiek žydi gėlės. Ir visgi neišdrįso. Drovuolis bijojo apsikvailinti. Kas, jeigu Eleizija tik pamanys jį esant kokiu iškrypėliu? Geriau nerizikuoti.
  Kai ji prisėdo šalia, jis galėjo užuosti jos kvapą; galėjo prisiekti, kad net pačios gardžiausios bandelės, Hubertui - šokoladinės, neskleidė tokio skanaus aromato. Ji buvo tokia graži. Vidumi, išore ir tarpu tarp jų - negalėjai pasakyti, kur nuostabumas prasideda ar kur baigiasi.
  Varniui supratus taip įtemptai galvojant apie bendramokslę, jis susigėdo bei nuraudonavo. Kai suprato, kad toks staigus raudonis keistas, pažaliavo, pavioletinavo ar tiesiog nusidažė visomis vaivorykštės spalvomis. Saugu sakyti, jog nebuvo maskuotės profesionalas.
  - Nieko nuo manęs, hmm, nesiskiri, sakai? - paklausė suglumęs. - Ele, ar n-nematai? Tu populiari, drąsi, stipri, aha, tu įdomi, labai įdomi, tu protinga, tu... tu ir labai graži, - nuleidęs akis vardino visas savybes, kurių neturėjo, kol mergina stojosi ant pėdų. Galbūt jau norėjo pabėgti.
  - Bet kokias... Nežinau... Eee... Kaip tu manai? Man labai gražios tos... baltos, - pirštu parodė į kiek tolėliau smulkius žiedelius skleidžiančius augalėlius. - Nežinau jų p-pavadinimo, niekad, supranti, nebuvau geras herbologijoj... Oi, pala, nesupranti, ak, tu juk gera herbologijoj, tiesa? Jei gerai pamenu. O gal negerai pamenu. Ak, kaip nejauku būtų. Nejauku. Labai. Aš tiesiog... atsiprašau, - žodžius malė lyg su mėsmale. - Tikrai. Tik amžinai viską sujaukiu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Hubertas Šefleris »

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
  Ji negalėjo atitraukti akių nuo jo. Tai suprato tik tada, kai jis lengvai raustelėjo, tačiau ir tada spoksojo lyg kvailelė. Tamsios didelės akys, nedidelė tiesi nosis, švelniai rausvos lūpos ir aštri žandikaulio linija - visai tai kartu sudarė Hubertą. Tačiau varniukė norėjo ko kito. Ji norėjo pažinti Hubertą, slypintį viduje, susidraugauti su juo, tačiau delsė, bijojo. Elė nemanė, kad jis nori to paties.
  Veiduką papuošė švelni šypsenėlė ir raustelėję skruostai. To kaltininkas buvo Hubertas. Jis pasiekė tokius žodžius, kad varnė negalėjo susilaikyti ir pasijuto nesmagiai, gerąja to žodžio prasme. Varnius manė, kad Eleizija yra populiari, drąsi, stipri, bet ne tai paliko didžiausią įspūdį. Labiausiai paveikė paskutiniai jo žodžiai. Tu ir labai graži. Pakartojo juos savo galvoje ir dar labiau raustelėjo. Giliai įkvėpė ir pabandė nusiraminti, tačiau tai tikrai nepadėjo. Raudonis ir toliau puošė jos veiduką.
  - Tu tikrai taip galvoji apie mane? - pasiteiravo nors dėl pirmojo punkto galėtų pasiginčyt.
  Varniukė nelaikė savęs populiaria. Po galais, ji teturėjo vieną draugę - Torę. Kur čia populiarumas? Pažinojo dar kelis mokinius, bet štai ir viskas. Ji tikrai nemanė, kad dauguma mokyklos mokinių ją pastebėdavo koridoriuose. Ji tebuvo pilką pelytė, kuri kitų pelyčių akimis atrodė svarbi. Tačiau tai tikrai nebuvo tiesa. Elė net džiaugėsi tuo. Tikrai ne jai būti mokyklos įžymybę.
  - Na... - nevaldydama savęs prašneko. - Tu ne ką prastesnis, varniuk. Kol kas esi man mįslė, bet norėčiau tave įminti. Ar tu nieko prieš?
  Tai ką? Liežuvis atsirišo, Eleizija? Puiku. Tiesiog puiku. Dabar jis pamanys, kad esi kokia pakvaišus ar ką nors panašaus. Bravo. Nepastebimai įgnybo sau į ranką ir mirktelėjo akimis. Tikėjosi, kad skausmas, kad ir koks menkas tebūtų, praskaidrins protą. Žinoma, nepaskraidino ir dėl to kaltas buvo jis - Hubertas.
  Vaikinui parodžius pirštu, varniukė atsigręžė pažiūrėti. Jau žiojosi sakyti, kad tai paprastosios baltažiedės, tačiau Hubertas buvo pirmesnis. Jis užsiminė apie Elės herbologijos žinias. Tu žinai? Nejau taip manimi domiesi? Kažin Nikas pastebėdavo tokias smulkmenas? Ir vėl Nikas? Pamiršk jį. Dabar galvok apie ką nors kitą. Pavyzdžiui Hubertą. Ji nejaukiai šyptelėjo ir apglėbė save.
  - Na taip. Domiuosi herbologija, bet nelaikau savęs tokia gera, - minutė tylos. - Kiek tu daug žinai apie mane. Stebini, - pasakė ir šyptelėjo lūpų kampučiais. - Be to, tos tau patinkančios gėlės yra paprastosios baltažiedės, bet vienų priskinti jų negalim. Turėtum pagriebti ir levandų.
  Levandos buvo mėgstamiausios varnės gėlės. Jai taip patiko jų išvaizda, spalva, o dar ir kvapas koks. Tiesiog velnių kūrinys, sukurtas, kad mirtingieji pakvaištų dėl jo.
  - Taip, sujauki. Sujauki net mano mintis, - supratusi, kokie žodžiai išlėkė iš jos, varnė įsitempė ir greitai nusigręžė. Galėjo prisiekti, kad net juto, kaip kraujas palieka veidą. Ji pabalo.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
  Gabūt Hubertui tik taip atrodė, galbūt šios akimirkos nuostabumas susuko jaunuolio protą, tačiau Elė, panašu, nuo vaikinuko neatitraukė akių. Nors dauguma tai būtų palaikę susižavėjimo ženklu, Šefleris svarstė, ar tik nebus ko nors ne taip padaręs. Gal atvirkščiai apsivilko megztinį? Ne, tokiu atveju negalėtų rankų slėpti kišenėse. Gal rudos garbanos užkritusios ant veido? Tai jau absurdiška, juk jaustų. O gal, gal... Ak, negi nenusivalė veido po rytinio karšto šokolado puodelio? Tamsūs ūsai visai nederėtų prie nebrandaus veido, tad verniukas apsidžiaugė, kad smakro perbraukimas ranka nepasižymėjo jokiomis lipniomis zonomis šalia lūpų.
  Kai persipildė kantrybės taurė, ketvirtakursis negalėjo susilaikyti nepaklausęs:
  - Ar viskas gerai?
  Drovuolis stebėjo merginos akis, stengdamasis jose išvysti atsakymą. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, bijojo, kad jose paskęs; realistiškesne gaida - trumpam panirs į komą. Nors tai gal neturėtų būti "realistiškesnė gaida". Velniai žino. Viskas buvo labai kesita. Hubertas jautė, kaip aplinkinis pasaulis tarsi susilieja, kaip keistas deginantis jausmas užpildo liesą krūtinę, ir kaip jam nebepavaldžios mintys nenumaldomai tapo Elės paveikslą.
  Tamsiaplaukei paprašius patvirtinti skeltabarzdžio pasakymą, šis tik palinksėjo bei nežinia kelintą kartą nurijo seiles. Lygiai taip pat pasielgė ir Stigler prabilus apie mįsles. Atrodo, kad šnekėjo šia tema. Buvo sunku išlaikyti susitelkimą. Tiksliau, ne sunku, o visai neįmanoma. Todėl Eleizija kažką murmėjo panosėje, o jis, kad ir kaip bandė klausytis, tegalėjo mąstyti apie tai, į ką naivi širdelė įklampino.
  Tačiau paskutinioji merginos ištarta frazė taip ir liko skambėti aidu vaikinuko galvoje.
  Burtininkas būtų bet ką atidavęs už popieriaus lapą ir paprastą, gal net žiobarišką, rašiklį. Visa ta sumaištis, sukelta vieno vienintelio žmogaus, nebetilpo moksleivio kūne, ir jis žinojo, kad daug lengviau viską būtų išreikšti nutylėtais žodžiais, formuojančiais sakinius, eilutes bei posmus. Jis buvo poetas, o Elė buvo pati poezija, jis buvo...
  Deja, visus svajokliškus pasisakymus, kabojusius tarp jaunuolių, sutrukdė virš Hogvartso skridęs kiras, nusprendęs savo bombardavimo taikiniu padaryti dviejų varnių šildomą suoliuką. Sėkmė nebuvo jų sąjungininkė.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
  Nors ir nusigręžusi, tačiau vis vien matė jį. Kaip? Po paraliais, pati Elės sąmonė suformavo Huberto veidą jai prieš pat akis. Jis giliai įstrigo jos pasąmonėje. Kad mane devyni velniai apgraužtų. Kas čia dedasi? Kodėl aš jį įsivaizduoju? Gal... Ne, užtilk. Nedrįsk pabaigti to sakinio. Pati žinai, kad to negali būti. Juk meilė taip skaudina, žeidžia.
  - Mhmm? - sumykė klausiamai, išgirdusi jos ausiai malonų balsą.
  Atsigręžė ir dar kartelį nuskenavo jo išvaizdą lyg kokia kiborgė. Nieko nemalonaus, juokingo ar keisto nepastebėjo. Atsiduso, lengvai perbraukė per savo suknelės klostę ir lengvai šyptelėjo.
  - Na... Su tavimi viskas kuo puikiausiai, tačiau čia aš turiu problemų, - dar kartelį šyptelėjo ir nusidažė raudonai kaip saulėlydis.
  Greitai užvertė galvą aukštyn, tikėdamasi, kad kraujas kartu su raudoniu paliks jos skruostus. Tačiau labiausiai ji bijojo kai ko kito. Ji baiminosi, kad Hubertas viską suves į vieną tašką. Raudonis, judesiai ir keistos replikos vedė tik prie vieno. Aš įsižiū.... Ne, užtilk. Pamiršk, pamiršk, pamiršk, pamiršk... Kelis tūkstančius kartų sau ji pakartojo galvoje ir jau norėjo eiti skinti gėlių, kai akis kai ką užmatė. Žydra padange skriejo kiras ir turėjo vieną tikslą - sugadinti šią per daug keistą ir mielą akimirką. Jis nusitaikė ir išmetė skystą smirdančią bombą, kuri pagal trajektoriją turėjo nusileisti tiesiai ant žavingojo Huberto. Elė iškart sureagavo. Prišoko prie vaikinuko ir įsikibusi trūktelėjo jį į save.
  - Atsargiai, Hubertai.
  Tikriausiai jis to nesitikėjo arba Elė per stipriai trūktelėjo, tačiau dabar jie stovėjo per arti vienas kito. Ji juto jo alsavimą, savo vėl raudonuojančius skruostus ir virpančias rankas. Giliai įkvėpė, paplekšnojo į jo krūtinę bei staigiai atšlijo.
  - Kitąkart būk atsargesnis. Tavęs vos nepapuošė kiras, - vis dar raudonuodama, nusišypsojo ir rankas sunėrė ant krūtinės. - Gal jau eikime rikti gėlių? - pabandė pasukti temą kita kryptimi.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
 - Kokių problemų? - nuoširdžiai sunerimo Hubertas. - Ar tau, žinai, e, kažkas kažką padarė?
  Vaikinukui suspaudė širdį. Jam rūpėjo Elė. Kaip draugė, žinoma. Gera draugė. Nors... Kai susivoki apie varniaus pabėgimų statistiką... Draugai taip nesielgia. Šefleris pamanė, kad nenusipelno ramiai sėdėti bei grožėtis aplinka, besišnekučiuojant su puikiausia jos dalimi. Vis dar nebuvo iš galvos išmetęs minties, kad gal Eleizija tik nori pasityčioti, gal nori priversti juo pasitikėti, o tuomet drovuolį išjuokti su savo draugais - tikrais draugais, tais, kurie jos verti. Galbūt būtų lengviau darkart išnykti... Žinoma, norint išsaugoti bent lašelį garbės reikėtų apsimesti, jog susuko vidurius ar kokį kitokį klasikinį pasiteisinimą, o su panele Stigler daugiau niekuomet nesusitikti. Nors ir šito pasimatymo (pasimatymo kaip susimatymo, ne pasimatymiško pasimatymo!) neplanavo, tad išvengti negalėjo.
  Hubertas neapsisprendė, ką reikėtų daryti, ką reikėtų sakyti, bet gal ir gerai, mat to neprireikė. Ar bent išsisuko šįkart. Virš jaunuolių skridęs kiras nusprendė nutraukti keistoką akimirką bei nusitaikyti į garbaniaus gyvybę. Na, gerai, gal ne gyvybę, bet baisaus fakto tai nekeičia.
  Gerai, kad Eleizija sureagavo laiku, nors situacija pasidarė kone dar nejaukesnė. Jie buvo taip arti vienas kito, kad galėjo girdėti širdies dūžių skambesį; jausti tai, kaip jie derėjo. Tačiau momentas tebuvo momentas, ir abu, vos susipratę, kad reikia elgtis... na, normaliai, vienas nuo kito atšlijo.
  - Taip, - pritarė Hubertas, nežinia kodėl šyptelėjęs. - Gal jau eikime rinkti gėlių. Palauk, kaip ten jos, na, tos, žinai, vadinasi?
  - Auksinės žuvelės atmintis, - dar pridūrė tyliai.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
  Hubui taip nuoširdžiai sunerimus, varnė tik pažvelgė į jį ir sumirksėjo. Jis nesupranta. Hubertas nesupranta visų šių kvailų užuominų, kuriomis dalinasi mano prakeiktas kūnas. Tai gerai? Nors... Maža mano dalelė nori, kad jis suvoktų tai. Gal jam pasakyti? Pajuto, kaip visas kūnas įsitempė lyg gitaros styga, grasinanti tuoj nutrūkti.
  Varniui sutikus, Elė taip pat šyptelėjo ir patraukė gilyn į pievą, tikėdamasi, kad jis seks. Išties čia buvo įvairiausių gėlių: ir levandų, ir baltažiedžių, ir muilinukių, ir kraujažolių, ir saulučių, ir pienių... Varnė tūptelėjo prie levandų ir pradėjo jas skinti, vis užmesdama akį į Hubertą.
  - Neįžeidinėk auksinių žuvelių, ponaiti, - pabandė pajuokauti ir šypsodamasi pasitaisė nepaklusnią plaukų sruogelę. - Turi omenyje baltažiedes? Gerai. Kol aš skinu levandas, tu gali jas prigriebti.
  Nutilo ir toliau skynė savo mėgstamiausias gėles. Jos taip maloniai jaudino jos akis, nosį, širdį. Tikras velnio kūrinys. Net prisiminimai užklupo. Visada per gimtadienį tėvai jai padovanodavo didelę puokštę levandų, tačiau per dvyliktąjį jie Eleiziją kai kur nuvežė. Tai buvo levandų laukai. Kur tik pažvelgsi, visur levandos puošė žemę. Tiesiog nuostabu.
  - Hubertai, neseniai klausei kokios tai problemos, - prakalbo po kelių akimirkų ji. - Na... Ji susijusi su tavimi.
  Ji nedrįso atsigręžti į jį, tikėjosi, kad jis nepabėgs išgirdęs. Giliai įkvėpė ir nurijo seiles. Eleizija labai jaudinosi, nenorėjo vėl įklimpti į tokią meilę, kuri jai ir skausmo atneštų, tačiau toks jau gyvenimas. Plius, ji net nežinojo ar patiko varniui.
  - Matai, tu man la-labai pa-pa-paati... - Nesugebėjo užbaigti paprasto sakinio, nes nematoma ranka pradėjo gniaužti jos trapų kaklą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Eleizija Stigler »

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #11 Prieš 5 metus »
  Beskindamas baltažiedes, Hubertas galvojo. Mąstė apie viską ir nieką. Ši popietė kėlė sumaištį. Nežinia, kokie dalykai dėjosi tarp panelės Stigler bei ponaičio Šeflerio. Situacija buvo painesnė už ilgų, vaikinuko mėgstamų spagečių dubens turinį.
  Kai Elė prabilo apie paslaptingąją problemą, moksleivis sukluso. Apsimetė, jog nėra sudomintas, tuo pačiu metu besistengdamas išvengti krūvos pievoje gyvenančių vabzdžių įkandimų, tačiau net nepažįstamajam būtų buvę aišku, jog paauglys jautė įtampą. O ji tik padvigubėjo, merginai pridūrus, kad problema kažkuo susieta su garbaniumi, kurio galvelė dabar stengėsi suprasti, kokie žodžiai išbirės iš Eleizijos burnos po kelių sekundžių. Žinoma, galėjo svajoti apie daugelį dalykų, tačiau reikėjo būti realistiškam. Ar tamsiaakis kuo nors pakenkė Varno Nagui? Stigler buvo pavyzdinga moksleivė, tad tai viską paaiškintų... Nors apie tokius dalykus kalbėti turėtų prefektai bei koledžo vadovas, tiesa?
  - Ele, k-kas yra? Galvojau, aš čia, ee, esu tas, kuris mikčioti kartais gali sau leisti, - sukrizeno varnius. - Pati..? Pasirodžiau tinginiu? - droviai pasiteiravo. - Atsiprašau, šita, žinau, jog nebuvau pats geriausias mokinys, tikrai atsiprašau, bet...
  Ir tada nutiko kai kas, kas užčiaupė Hubertą, kai kas, ko, jau viskam pasibaigus, jis dar ilgai negalėjo pamiršti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Hubertas Šefleris »

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #12 Prieš 5 metus »
  Šiuo metu tamsiaplaukei niekas nepadėjo. Atvirkščiai. Viskas tik kėlė didesnę problemą. Varniukė vos nepasakė Hubertui, kad jis jam patinka, kai vis dar myli Niką. Nuostabu. Levandomis ji prisidengė veiduką taip, kad matytųsi akys. Tamsūs augalo žiedeliai slėpė įkaitusius skruostelius.
  - Naa... - keistai nutęsė žodį. - Mikčiojimas man nebūdingas, tačiau... - giliai įkvėpė levandų kvapo. - Ir aš, panelė Eleizija, kartais sutrinku. Nustebinau? Manei, kad esu tobulą? Cha, man dar toli iki tokios, branguti.
  Net keista. Neseniai ji mikčiojo, bandydama atsiskleisti, o dabar lyg nieko nebūta. Nebūti ji Elė. Tik pastaroji taip sugeba. Tokia ji jau ir yra.
  Priėjo arčiau varniaus, gražiai padėjo gėles ant žemės. Davė jam minutėlę atsistoti, kai drąsiai paėmė jį už rankų. Kilstelėjo savo galvą ir šyptelėjo susijungus varnių akimis. Kažkodėl ji jautėsi drąsesnė. Oi ta Eleizija. Keičiasi kas sekundę.
  - Tiesiog norėjau pasakyti, kad man patinki. Gal tai tik laikina simpatija, tačiau noriu, kad būtum draugai. Na, ne pora, bet draugai.
  Dar kartelį droviai šyptelėjo ir pakštelėjo vaikinukui į skruostą. Tai tebuvo draugiškas bučkis. Daugiau nieko.
  - Ką manai? Galėtume?

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 504
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #13 Prieš 5 metus »
 Elė elgėsi neįtikėtinai keistai, o Hubertas negalėjo suprasti, kokia buvo to priežastis. Dėkui vyrukui aukštybėse, mergina, rodos, ruošėsi ją atskleisti. Garbaniui lėtai pakilus nuo žemės, jis atsistojo tiesiai prieš meilių veido bruožų savininkę bei ėmė kantriai laukti. Staiga pajuto šiltą prisilietimą, ieškantį Šeflerio rankų. Klausiamai suraukęs antakius, vaikinukas ištiesė delnus.
  O tuomet ji pažvelgė į moksleivio akis. Ši akimirka buvo neįtikėtinai intymi, tai, ko paauglys dar niekada nebuvo patyręs. Žinoma, Elė, kuri buvo daug… socialesnė, tokiose situacijose buvo ir anksčiau, juk net turėjo ilgalaikį vaikiną, su juo sudarė vieną įsimintiniausių pastarojo dešimtmečio Hogvartso porų. Štai Hubertas net draugų neturėjo. Tebuvo keistuolis. Vienišas keistuolis. Tiesą sakant, tuo net nesiskundė, buvo visai patogu. Tiesiog visa tai, kas dabar vyko, labai trikdė.
  - Aa, mm, - išgirdęs, ką Eleizija turėjo pasakyti, Hubertas tegalėjo leisti keistus garsus. – Ką tu, am, sakei? – pasiteiravo, bijodamas, jog neteisingai išgirdo. Tokios naujienos kudločiaus ausis pasiekia toli gražu ne kiekvieną dieną, o jei tiksliau… niekada.
  Tiesa, visus turėtus klausimus, o jų, patikėkite, buvo galybės, išsklaidė po kelių sekundžių nutikęs vienas nuostabiausių dalykų, kokius galima įsivaizduoti, - merginos pakštelėjimas į skruostą. Žinoma, tai nebuvo kažkoks didžiulis romantiškas gestas, tačiau drovuoliui reiškė daug. Net nereikia sakyti, jog varniukas per pastarąsias kelias minutes savo oda pavaizdavo visa raudonų atspalvių paletę – nuo koralinės iki čili pipirų.
  Kadangi negalėjo ištarti nei žodžio, vaikinukas tiesiog pasilenkė bei nuskynė pienę, savo ryškumu bei dailumu primenančią bendramokslę, bei labai nedrąsiai ją užkišo už panelės Stigler plaukų.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
 Ir ko Elė tikėjosi? Kad Hubertas išsišieps iki ausų, šokinės iš laimės ar klykaus kaip maža mergiotė? Na, tada varnė išties yra naivi, nes Hubertas tiesiog pradėjo raudonuoti visais atspalviais. Tylėjo, lyg būtų vandens burnoj prisisėmęs. Viskas tiesiog idealu. Hubertas lieka Hubertu. Tačiau jis tikrai nustebino merginą vienu savo poelgiu. Lėtai tūptelėjęs, nuskynė pienę ir baikščiai užkišo ją už Elytės ausies. Varnė tik droviai nusišypsojo ir nudelbė akutes. Išties, toks poelgis privertė ją pasijusti nejaukiai.
  - Kodėl tai padarei? - tyliai pasiteiravo, turėdama omenyje pienę.
  Nežinodama ką daryti, žengė arčiau jo ir švelniai apsikabino. Žinoma, ilgai neužlaikė vaikinuko savo glėbyje. Paleidusi paėjėjo šiek tiek tolėliau ir atsigulė į gėlių patalą. Ramunės glostė mergaitės nuogas kulkšnis, o levandos su aguonomis turėjo paslėpti mergaitės švelniai rausvus skruostus. Virš galvos dūzgė bitės, po kūnu jautė sausą žvyrą. Buvo taip ramu, taip tylu, tik netikėtai viską sugriovė kažkokia kvaila pelėda su savo ūkavimu. Varnė taip nenorėjo pakilti nuo žemelės, tad dar ten patysojo kelias minutes, tikėdamasi, kad pelėda bus lėta ir nerangi.