[Melody Moondragon]

  Adrenalinas užtvindė Melody vidų ir grifė nemirksėdama stebėjo tolstančią pievą. Dar niekuomet ji nesijautė tokia gyva ir nenorėjo, kad tai kada nors baigtųsi. Tamsiaplaukė pakankamai lėtai skriejo virš pievos, o vėjas šiek tiek mėtė šluotą ir buvo nelengva skristi tiesiai viena kryptimi, tačiau apart to, jausmas pakilus į orą buvo neapsakomas.
- O kaip gi kitaip, žinoma smagu!- suriko kažkur toliau skridusiai klastuolei. Melody skriejo nepalyginamai lėčiau ir žemiau, nei šluotų savininkė, tačiau džiūgavo ne ką mažiau. – Penkto lygio? Kaip būdama našlaite nusipirkai dvi penkto lygio šluotas?!- nustebusi suriko Erkai, tačiau regis šioji buvo užsiemusi kitais dalykais.
  Melody vos spėjo žvilgtelti, o bendrakursė jau rodėsi tuoj trenksis į žemę... Tačiau likus vos porai sekundžių įmantrus manevras išgelbėjo klastuolės kaulus ir grifė nustebusi aiktelėjo. Norėjo paploti, tačiau susivokusi, jog tuomet pati trenksis į žemę- persigalvojo.
- Ačiū,- padėkojo iš niekur išdygusiai klastuolei padovanojus jai gėlę. Ši kvepėjo tarsi imbieriniai meduoliai. Tikriausiai kokia nors magiškoji atmaina,- pamanė ir vos susilaikė nesuvalgiusi gėlės. - Ir iš kur išmokai tokių triukų?
  Dar kiek palaviravusi ore, grifė šyptelėjusi atsisuko Erkos pusėn ir priimdama mestą iššukį sušuko:
- Pati prisiprašei!
  Grifė stipriau suspaudė šluotos kotą. Gal aš dar naujokė skraidyme, tačiau greitai mokausi. Dar pora treniruočių ir ji net nepastebės kaip susilyginsime,- pasiryžo Melody ir palinkusi padidino greitį.

[Erka Forrm]

  Erka džiaugėsi. Jai buvo tikrai smagu.
- Prieš mirtį mano tėvai buvo atidarę sąskaitą gringotse. Dar šiek tiek liko. Man užtenka. O supratusi, kad užteks ilgam nusipirkau kelis augintinius ir šluotų. Čia dar ne visos. Dar turiu kelias penkto lygio šluotas. Lygiai tokias pačias. Ir vieną trečio, - šūktelėjo ji, bet nebuvo įsitikinusi ar Melody išgirdo. Bet tikėjosi, kad išgirdo. Per daug aš tų šluotų turiu. Pagalvojo klastuolė ir nusišypsojo.
- Tiesiog pati, - atsakė į Melody klausimą ir gūžtelėjo pečiais klastūnyno atstovė.
  Kai išgirdo, kad Melody priėmė išūkį ji netvėrė savam kailį. Jai buvo be galo smagu. Pamačiusi, kad ji padidino greitį klastuolė stipriau suėmė šluotą ir neapsakomu greičiu šovė tolyn. Tokiu dideliu greičiu Erka dar nebuvo skridusi, bet suprato, kad kuo greičiau, tuo smagiau. Paskui staigiai apsisuko ir tokiu pat milžinišku greičiu šovė gerokai už Melody.

[Melody Moondragon]

  Grifė giliai įkvėpė dar vieną gaivaus oro gurkšnį ir šyptelėjo šalia skridusiam varnui. Juodaplunksnis tarsi prilipęs skrido visai netoli Melody ir kadangi skrido tokiu pat greičiu kaip, kad grifė, atrodė, jog šis beveik nejuda. Tokia palyda trečiakursei buvo visai netikėta, tačiau kompanija ji nesiskundė.
  Plaukai taršėsi į visas puses, o akys ašarojo nuo vėjo gūsių talžusių veidą. Ir vis tik- tai buvo nepamirštama akimirka ko gero ilgam įstirgsianti trečiakursės atmintyje. Užsisvajojusi grifė atsipeikėjo tik išgirdusi klastuolės balsą, kuris privertė grįžti į Žemę.
- O tu visai turtinga,- šyptelėjo išgirdusi kiek visokio turto prisikaupusi Erka. O, kad aš turėčiau nors kelias dešimtis galeonų,- paslapčiomis tyliai pasvajojo grifė. - Beje, kokių augintinių turi? Ir kur būdama našlaitė Hogvartse juos laikai?- susidomėjo, prisiminusi vargus, kol savo priglaustai šunytei rado kažkokį gyvūnų aptvarą Uždraustajame miške.
  Erkai regis viskas pavyko itin paprastai… Tiek skraidymas, tiek pinigų gausa ar nemaža augintinių draugija… Deja, tokia sėkme Melody negalėjo pasigirti. Užtat ryžto ji turėjo ir neketino pralaimėti jai mesto iššukio. Klastuolė netrukus dingo iš akiračio ir sulėtinusi, grifiukė prisidengė rankomis nuo akinančių saulės spindulių, kad galėtų deramai apsižvalgyti. Tačiau nespėjus susigaudyti, šluota pasibaidė ir staigiai smigo žemyn.

[Erka Forrm]

  Jausmas buvo tiesiog pasakiškas. Erka pamatė, kad prie Melody skrido kažkoks paukštis, bet violetinplaukė buvo per toli ir nematė koks. Bet šiuo metu jai tai nė kiek nerūpėjo. Akimirka vistiek buvo nuostabi. Tiesiog nuostabi.
- Turiu kaip matei katę. Tada tigrinį pitoną, feniksą ir smulkujį mėlynajį drakoną. Katę laikau pilyje. Tigrinį pitoną irgi, nes nėra kur kitur pastatyti terariumo. Feniksą irgi, o drakoną uždraustajame miške. Dažnai ten nueinu. Kartais, nes noriu ją pamatyti, o kartais, nes ji ten taip gerokai nesutaria su vienu kentauru. Bet taip labai, - gana plačiai į Melody klausimą atsakė violetinplaukė.
  Dabar ji buvo taip toli, kad Melody nebematė. Galvojo grįžti arčiau jos, bet nusprendė, kad grifė ją pasivys. Tad tik sulėtino greitį. Netikėtai išgirdo kažką krentant. Kad tik ne ji. Labai prašau. Ne ji. Kažkieno maldavo violetinplaukė mintyse. O tada visu įmanomu greičiu šovė atgal. Kai priskrido arčiau pamatė, kad tai Melody. Todėl greitai nusileido ir padėjo jai atsistoti.
- Ką nors skauda? - paklausė violetinplaukė kaip reikiant susirūpinusi. Kodėl nuskridau? Kodėl? Jei nebūčiau nuskridus būčiau spėjus pagauti. O gal ji ir nebūtų nukritus. Mintyse save kaltino klastūnyno atstovė. Ji jaudinosi. Labai. Ji dar dėl nieko nebuvo taip jaudinusis. Tai buvo vienintelė jos draugė iš kito koledžo. Nors jos susipažino visai neseniai. Bet Erka tvirtai ją laikė drauge.

[Melody Moondragon]

  Netrukus Melody prarado kalbėjimo dovaną. Feniksas? Dra... Drakonas?- aiktelėjo mintyse įsivaizduodama įspūdingai plasnojantį drakoną priešaky. Mintis, kad našlaitė hogietė įsigijo drakoną tiesiog atėmė žadą. Grifė būtų bet ką atidavusi, kad savo akimis išvystų paslaptingą būtybę, o priešais kalbanti klastuolė apie tai kalbėjo tarsi apie naminius gyvūnėlius, pelėdžiukes ar žiurkes!
- Tu... Turi drakoną?- pasitikslino vis dar negalėdama patikėti. Balsas buvo kaip nesavas, o akys paslaptingai žibėjo. Tačiau pasisukus kalbai apie kentaurus Melody vėl atsigavo ir lyg niekur nieko dirbtinokai šyptelėjo, vis dar mintyse galvodama apie drakonus. – Sutinku, su kentaurais nelengva... Kartą vos išnešiau sveiką kailį iš Uždraustojo miško...
  Uždraustasis miškas mokinių tarpe jau buvo pagarsėjęs ne kaip uždrausta ir baugi vieta, o kaip puiki vietelė paslampinėti, kažką paslėpti ar įsivelti į kokį nuotykį, tad retas kuris mokinys nebuvo įžengęs žingsnio į Uždraustąjį mišką. Todėl Melody nė kiek nenustebo išgirdusi, kad klastuolė lankosi šiame miške.
  Po pokalbio praėjo vos kelios minutės, o grifė sugebėjo rėžtis su šluota į žemę. Pats krytis nebuvo kažkuo baisus, priešingai- jauteisi tarsi skristum ore, tačiau kai teko skaudžiai pabučiuoti žemę nebuvo taip smagu. Šluota (laimei visiškai sveika) gulėjo už poros metrų nuo trylikmetės, o ši tvirtai susiėmusi už kojos iš paskutiniųjų stengėsi nesuklykti.
- Na... Taip. Skauda koją,- tarstelėjo tverdama skausmą ir padedama klastuolės atsistojo. Ir vardan Beveik Begalvio Niko, kurių galų paleidau tą  šluotos kotą... – Manau visi kaulai savo vietose,- šiaip taip šyptelėjo,- bet ko gero dar teks gerokai pasimokyti skraidyti šluota, kol sugebėsiu nenudribti...
    Skausmas šiek tiek atlėgo ir grifiukė nuslinko paimti pasiskolintos šluotos.
- Štai, visa laimė, kad liko sveika,- tarė tamsiaplaukė ir atkišo Erkai šluotą. Tuomet klestelėjo ant pievos ir liūdnai šyptelėjo. – Tačiau manau daugiau šiandien nepasiseks paskraidyti... Gal kitą kartą? Manau man būtų neprošal pasitreniruoti, ką manai? Gal net kitais metais įstočiau į kvidičo komandą...
  Užsisvajojusi grifė pažvelgė į dangų ir nusijuokė.
- Ką bandau apgauti, niekuomet nebūsiu tokia gera skraidūnė kaip tu. Klastuoliai jau ne vienerius metus grifus triuškina kvidiče, ko gero dabar žinau kodėl. Ir vis tik, džiaugiuosi turėdama nors vieną pažįstamą iš Klastūnyno...

[Erka Forrm]

- Taip. Na, tiksliau drakonę, - į naujos draugės klausimą atsakė violetinplaukė ir nusišypsojo.
  Kai violetinplaukė jau buvo ant žemės ji suprato, kad Melody kažką skauda. Greitai ir sulaukė atsakymo ko.
- Gal reikia į ligoninę? - nerimo iškreiptu veidu paklausė violetinplaukė.
  Bet pamačiusi, kad ji nuėjo paimti šluotos Erkai atėmė žadą. Kaip ji dabar gali galvoti apie kažkokią šluotą? Koks skirtumas kieno ji, kiek kainavo ar kokio lygio? Mintyse savęs paklausė violetinplaukė, nes ji niekada savo daiktų nesaugodavo.
- Pamiršk ją. Dabar svarbiausia tavo koja. Aš negyvų daiktų niekada nesaugau, - tarė ir nuėjusi numetė šluotą toliau. Ši ir toliau liko sveika. Kodėl Melody, o ne šluota? Galvojo klastuolė. Erka dabar daug būtų atidavusi, kad būtų sulūžusi šluota, bet Melody nieko nebūtų atsitikę.
- Būsi. Tikrai būsi daug geresnė už mane. O aš džiaugiuosi, kad turiu bent vieną drauge iš grifų gūžtos, - tarė violetinplaukė ir švelniai apkabino Melody.
  Erka vėl užsigalvojo apie Rają. Šiais metais nemaža dalis jos minčių sukosi apie augintinius. Ji prisiminė kaip naktį vos tik Erka apie ją pagalvojo ji atskrido. Prisiminė ir pokalbį su Auriu.
  Tada kažkas sugebėjo užstoti saulę. Pirmiausia violetinplaukė pamanė, kad kažkas keri. Bet apsidairiusi nieko nepastebėjo. Staiga per milimetrą nuo Erkos nusileido Raja.
- Vieną dieną tu man infarktą sukelsi, - tarė meiliu balsu ir apsikabino drakonę. Ši diena buvo nuostabi ir violetinplaukė niekam neketino leisti jos sugadinti. Niekam! Mintyse tarė ir nusišypsojo dar plačiau.
- Čia Raja, - pristatė drakonę draugei.

[Melody Moondragon]

  Koją kankino skausmas, tarsi kas iš vidaus aštria šukia būtų raižęs odą, tačiau laikui bėgant grifė prie jo beveik priprato. Užsimiršti taip pat puikiai tiko ir pokalbis su neseniai sutikta klastuole, o kur dar jaudulys dar nedingęs po pirmojo pasiskraidymo šluota.
- Ačiū, bet manau ištversiu ir be ligoninės,- tarė vien dėl to jog nė kiek netroško visos likusios popietės praleisti ligoninės sparne.
  Tačiau buvo ir kita priežastis- nepaprastai sudominusi naujoji draugė, kuri kaip klastuolė pasirodė itin draugiška, taip pat kaip ir Melody- našlaitė, puiki skraidytoja, o kur dar augintinė drakonė!
- Žinai, niekad nemaniau, kad būna tokių draugiškų klastuolių,- atvirai pasakė ir šyptelėjo. -Turiu omeny gerąja prasme.
  Klastuolei vėl prabilus Melody vėl nusistebėjo bendrakursės palaikymu ir vos nuskambėjo paskutinieji žodžiai, tamsiaplaukė pajuto švelnų apkabinimą, privertusį suglumti. Per pastaruosius dešimt metų po motinos mirties, jai dar niekad neteko to patirti ir Grifų Gūžtos atstovė paprasčiausiai nežinojo kaip elgtis.
  Staigiai kaip ir prasidėjo, viskas baigėsi ir ant judviejų krito milžiniškas šešėlis. Grifė vos spėjo kilstelėti akis aukštyn ir išvydo didingai plasnojančią būtybę. Melody kokius penkis kartus sau įžnybė, kol prisivertė patikėti savo akimis- priešais buvo tikrų tikrutėliausia drakonė... Raja,- pakartojo Erkos pristatytos drakonės vardą mintyse, vis dar negalėdama atplėšti akių.
- Aš... Net nežinau ką pasakyti,- apstulbusi sumikčiojo ir šiaip taip atsistojusi atsargiai žengė žingsnį artyn, paskui save vilkdama skaudančią koją. – Ka gi... Malonu susipažinti, Raja.

[Erka Forrm]

  Erka nebuvo šimtu procentų tikra, kad Melody nereikia į ligoninę, bet patikėjo drauge.
- O tu nuostabi grifė, - pasakė ir visiškai nemelavo.
  Išgirdusi Melody pasisveikinimą su Raja violetinplaukė tik nusijuokė. Ji nežinojo ar ši diena galėtų būti dar geresnė, bet jai to nereikėjo - diena ir taip buvo nuostabi. Klastuolė prigulė šalia Rajos, ją glostė bei žiūrėjo į gėles. Jų čia buvo daugybė ir visos buvo tokios gražios. Viena gėlė augo prie pat jos veido, todėl ją pauostė. Kvapas ją nustebino. Blogąja prasme.
- Fui. Ji kvepia kaip šulinys pilnas šiukšlių. Pauostyk, - tarė ji.
  Tada Erka dar kartą pasižiūrėjo į Rają ir staiga jai toptelėjo, kad jos galėtų ant jos paskraidyti. Raja jau buvo suaugusi, tad galėjo panešti nemažą svorį.
- Gal norėtum ant Rajos paskraidyti? Ji jau suaugusi, todėl ant savo kupros gali panešti iki šimto penkiasdešimties kilogramų svorį, - tarė ir užsilipo ant Rajos. Raja ir toliau ramiai sėdėjo. Erka buvo ne kartą ant jos skraidžiusi ir žinojo ką daryti.
- Lipk. Aš ne kartą ant jos skridau. Patikėk Raja mūsų tikrai nenumes.

[Melody Moondragon]

  Mintyse Melody šokinėjo nuo vienos minties prie kitos, tačiau kaip bebūtų visos baigdavosi mintimis apie drakonę- Erkos augintinę. Skausmas dabar buvo bėmaž pamirštas, tad grifė tvirtai žengė dar arčiau būtybės. Neitin geriausios būklės koją vėl persmelkė skausmas, tačiau tamsiaplaukė tik sukando dantis ir klestelėjo ant žolės šalia drakonės šeimininkės. Ir nors drakonė priešais buvo tikrų tikriausia, akys apstulbusios vis dar spoksojo čia į drakonę, čia į Erką, negalėdamos patikėti.
- Ačiū,- vėl padėkojo klastuolei. Ko gero, kaip gyva trylikmetė nebuvo sutikusi draugiškos klastuolės, tad eilinį kartą reiškiant padėką Erkai, Grifų Gūžtos mokinė vėl stebėjosi netikėtu draugiškumu. – Tai jau tikrai,- susiraukė ir atsitraukė gaudydama kvapą. Ir kokių šiais laikais išvesta gėlių rūšių...
  Netikėtas pasiūlimas trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Galimybė paskraidyti drakone... Ar šitaip grifė įsivaizdavo šią popietę? Tenka pripažinti, jog tikrai ne. Tačiau nieko geresnio trečiakursė nė negalėjo įsivaizduoti...
- Žinoma!- entuziastingai sušuko ir šiaip taip atsistojusi ant kojų, nusvyravo iki nepaprastosios būtybės. Užsilipusi įsipatogino ir su jauduliu pažvelgė į tuo pradėsiančią tolti žemę. – Tikiu, kad nenumes, juk tu jos šeimininkė, tiesa? Tačiau kur tu skraidai? Negi nieks nepastebi skraidančio drakono? Manau, ką jau ką, tačiau drakonę tikrai nėra sunku pastebėti...
  Melody įsitvėrė naujosios draugės, kad pakilus nenukristų ir nekantriai laukė tuoj išsipildysiančios svajonės.

[Erka Forrm]

  Erka būdama ant Rajos jautėsi puikiai. Jai buvo gera, nes visgi Raja - jos augintinė. O sulaukusi Melody sutikimo ji dar labiau apsidžiaugė. Ši diena tiesiog nuostabi. Pagalvojo violetinplaukė ir nusišypsojo. Erka palaukė, kol Melody užsiropštė ant drakonės.
- Taip. Paprastai skrendu virš uždraustojo miško, bet visada reikia išbandyti ką nors naujo, todėl manau, kad geriausia būdų skristi tiesiog virš šios pievos, - tarė ir pajuto, kad draugė įsitvėrė į Erką. Violetinplaukė neprieštaravo, todėl ranka paplekšnojo Rajai į nugarą ir ši pakilo. Jausmas buvo tiesiog nenusakomas. Erka buvo seniai neskridusi ant Rajos, todėl buvo to taip pasiilgusi.
- Na, kaip? - paklausė, bet balsas kiek suvirpėjo, nes Raja staigiai pasisuko. - Posukių čia būna.
  Tada Erka pažvelgė žemyn ir pamatė gulinčią Polą. Buvo karšta, todėl violetinplaukė nenustebo, kad augintinė guli.
- Šiandien labai karšta. Mėgsti karštį? Lietų? O ką labiau šaltį ar šilumą? Aš tai dievinu lietų bei šaltį, tačiau karščio nekenčiu, - klausimais draugę apipylė violetinplaukė ir papasakojo ką pati mėgsta, o ko ne.

[Melody Moondragon]

  Vėjas sutaršė grifės juodus plaukus, o drakonei pakilus į orą Melody dar stipriau įsitvėrė ir sulaikė kvėpavimą. Pagaliau pakilus grifė lengviau atsikvėpė. Grifų Gūžtos moksleivę apėmė lengvas svaigulys ir ji su jauduliu stebėjo tolstančią žemę.
- Negi profesoriai nepastebi, jog mokyklos teritorijoje skraidžioja drakonas?- šūktelėjo, tikėdamasi, jog švilpiantis vėjas neužgoš balso. – Ir... Kiek tiksliai laiko turi šią drakonę?- netikėtai susidomėjo ir žvilgtelėjo į Rają.
  Netikėtas posūkis paįvairino skrydį ir pakilus adrenalinui grifė išsišiepė. Balsą užgožė sparnų plasnojimo sukeltas vėjas, tačiau grifė vis tiek negalėjo palikti tiek daug ją kamuojančių klausimų nuošaly.
– Be to, ko gero laikai tokį didelį padarą mokyklos teritorijoje nelegaliai, tiesa?- atsargiai ištarė ir klastuoliškai šyptelėjo. Grifė ar ne, Melody nebuvo itin grifiška, palyginus su kitais grifais ir turėjo keletą klastuoliškų bruožų, tad neprieštaravo taisyklių laužymui... – Kuo ją maitini? Ar dažnai ją lankai?
  Apibėrusi Erką klausimais, tamsiaplaukė įsidrąsinusi paleido rankas ir išskėtė į šalis mėgaudamasi skrydžiu. Kažkur tarsi iš toli toli ausis pasiekė klastuolės balsas ir Melody netruko jam atsakyti:
- Žinoma šaltį ir lietų,- pranešė tarsi akivaizdžiausią dalyką pasaulyje,- juk kiaurai merkiantis lietus pažadinantis viską aplinkui ir šaltis persmelkiantis visą tavo kūną nė negali būti lyginami su kankinamu karščiu! Žinoma, pora šiltų dienelių nepakenkia, dėl įvairovės, tačiau šaltis, drėgmė ir tamsa- bent jau man yra patrauklesnis pasirinkimas. O tu? Ką tu rinktumeis?
  Grifė nusišypsojo ir vėl įsitvėrė, kad neparkristų. Prieš tai kamavęs skausmas buvo tarsi likęs apačioje pievoje ir viską užmiršusi grifė mėgavosi akimirka.

[Erka Forrm]

  Erkai buvo labai gera. Vėjas panaikino visas blogas mintis ir klastuolė galėjo dėl nieko nesijaudinti. Išgirdusi Melody klausimus, ji apsisuko ir visas kelias liko jai už nugaros.
- Dar nepastebėjo. Tik vienas profesorius žino, kad auginu drakonę. Ją turiu maždaug du metus, - tarė violetinplaukė. Jausmas buvo tiesiog nuostabus. Erka dažnai skrisdavo atbulai.
- Žinoma nelegaliai. Tu gi manęs neišduosi, tiesa? - tarė ir klastuoliškai nusišypsojo. - Beveik viską ji susiranda miške. Nunešu jai tik to, ko miške nėra. O lankau tikrai dažnai, - atsakė į dar kelis klausimus violetinplaukė.
  Erka dar kartą paglostė drakonę bei įsistebeilijo į toli.
- Man šaltis ir lietus patinka, nes gali atsigaivinti. Tačiau aš nekenčiu karščio. Man nuo jo bloga darosi, - pratarė klastūnyno atstovė ir dar kartą nusišypsojo.

[Melody Moondragon]

- Profesorius?- nepatikliu balsu pasitikslino, vos išgirdusi, jog kažkoks profesorius taip pat žino apie drakonę. – Kuris?
  Melody jau turėjo blogų patirčių su profesoriais, o ir dauguma jos žinomų profesorių Hogvartse buvo arba nekenčiantys mokinių, arba girti, arba du viename. Todėl pasitikėti profesoriais grifė jau senokai atprato.
- Žinoma neišduosiu, kodėl turėčiau?- nusistebėjo grifė ir pažvelgusi į atbulai sėdinčią klastuolę šyptelėjo. – Beje, koks šios drakonės amžius? Įsigijai ją jau užaugusią? Atleisk, kad tiek daug klausinėju, tačiau beveik nieko neimanau apie drakonus, o sutikus tokią milžinišką nepaprastą būtybę Hogvartso teritorijoje, kyla daug klausimų…
  Ryt tikriausiai teks kulniuoti į biblioteką, gal rasiu ką nors daugiau apie drakonus,- tvirtai nusprendė grifė ir žvilgtelėjo žemyn. Apačioje burtininkai ir raganaitės svilo karštyje, o čia- virš medžių viršūnių vėjas puikiai gaivino.
- Tavo tiesa. Ir kas sugalvojo tas vasaras?- šyptelėjo, tačiau užsiminus apie laukiančias vasaros atostogas nuotaika subjuro. Veidas persimainė, šypsena išblėso, o balsas netrukus atšalo. - Tu… Tikriausiai vasaras leidi tuose vaikų namuose, tiesa?

[Erka Forrm]

  Erka nusišypsojo kai Melody nepatikliu balsu paklausė kuris profesorius žino apie drakonę.
- Auris Senkleris, - šyptelėjo klastuolė ir prisiminė jų pokalbį naktį prie ežero, kuris skambėjo visai neseniai, bet Erkai atrodė, kad praėjo visa labai amžina amžinybė. - Neseniai naktį jis man sutrukdė medituoti. Raja vėl atskrido tada, kai apie ją pagalvojau. - Tarė Erka. Violetinių plaukų savininkei buvo smagu žiūrėti į apačioje esančius mokinius, kurie negalėjo visko stebėti iš drakono skrydžio.
- Jai dabar septyneri. Taip, ji jau buvo užaugusi. Norėčiau ir aš augti taip greitai kaip kai kurie gyvūnai, - tarė violetinplaukė ir atsiduso. - Beje, o tu augini kokį gyvūną? - dar paklausė klastūnyno atstovė. O kalbai vėl pasisukus apie vaikų namus violetinplaukė tik atsiduso.
- Teks. Neturiu ką daryti ir netrykštu noru atsidurti gatvėje. Ten, kad ir nesmagu, bet bent koks stogas virš galvos.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Liesti kitą žmogų vis dar buvo bjauru, bet Eion ėjo koridoriais laikydamas Timočio ranką. Nors reikėjo mokytis, klastuolis norėjo paskirti šiek tiek laiko tam mažiui. Kišenėje gulėjo nekokios išvaizdos mašinėlė ir keksiukų iš "Cukrinio kiškučio" rinkinys. Ar tokios dovanos tiks, Eion nė neįsivaizdavo, tačiau norėjo pats pasveikinti broliuką. Mintyse jau beveik įprato taip jį vadinti.
Kadangi buvo šeštadienio rytas, kieme mokinių netrūko, bet netoli pilies buvo apytuštė pieva. Eion sustojo joje ir nežinojo, ką daryti toliau. Visų pirma, neįsivaizdavo, ką jie galėtų veikti. Be to, ar iš karto pasveikinti, ar iš pradžių pakalbėti apie ką nors kita? Kažkaip susitikus netyčia viskas būna žymiai paprasčiau. O su Timočiu, pasirodo, kalbėtis sunkiau nei su Auriu.
- Čia tau, - galiausiai pratarė išsitraukęs dovanas. Mašinėlei trūko vienų durelių, be to, stogas buvo kiek įlenktas. Bet pirkti naujos Eion tiesiog negalėjo ir labai pasistengė sutvarkyti tą, kurią pats rado kažkokioje šiukšliadėžėje Airijoje. Žinoma, dabar žaislas buvo švarus, bet vis tiek aiškiai naudotas. Apie tai pagalvojęs Eion išraudo ir netgi išsigando - ką gali žinoti, gal Timotis įsižeis ir supyks. O tada Auris kaltins jį, Eion, kad skriaudžia mažą berniuką.
- Su gimtadieniu, - neužtikrintai pridūrė ir atsisėdo ant žolės. Vylėsi, kad Timotis paseks jo pavyzdžiu.