0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #105 Prieš 5 mėnesius »
Šiandien - Timočio gimtadienis. Jam buvo labai sudėtinga suprasti, jog ir tokie maži vaikai kaip Timotis turi gimtadienius. Ir kad per juos net nereikia gerti fu fu. Berniukas jau žinojo, kad tai yra šventė, kai žmogus paauga. Tada visi tą dieną jį sveikina, duoda dovanų, ką nors kartu veikia.
Šią akimirką Timotis kartu su Eion buvo kieme. Tai - pati geriausia dovana! Šešiametis nepaprastai džiaugėsi galėdamas pabūti su Eion be Aurio.
Vyresnelis nusivedė mažylį į pievą. Čia augo labai gražios spalvotos gėlytės. Vaikui iškart patiko šita vieta.
Netrukus Eion kažką Timočiui padavė. Ar tai dar viena dovana? Raudonplaukis paėmė mašinytę ir kažkokią dėžutę.
- Jėga! - sušuko Timotis žvelgdamas į mašinytę ir atsisėdo šalia Eion, dėžutę padėjo į šalį. - Brum, brum, - susikaupęs pasakė bei šiek tiek pavažinėjo su žaisliuku.
Tada išsišiepė iki ausų. Labai norėjo apkabinti Eion, taip ir padarė. Ir pasakė tai, ką kiekvieną kartą labai norėdavo pasakyti, bet neišdrįsdavo:
- Aš tave myliu! Brum, brum, - jis ir toliau žaidė, o paskui pasūpavo mašinėlę glėbyje lyg kūdikį ir atidarė dėžutę. - Kepsiukai! - džiaugsmingai suriko, paėmė vieną ir pradėjo kimšti. - Imk ir tu, - žiaumodamas, jau visas apsiterliojęs atkišo dėžutę gerų plaukų berniukui.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Timotis Senkleris »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #106 Prieš 5 mėnesius »
Jau ko Eion nesitikėjo, tai kad Timotis taip apsidžiaugs gavęs dovaną. Žinoma, jo gyvenimas nebuvo lengvas, bet kad ta mašinėlė tikrai atrodė nekaip. Vaikų namuose buvo berniukas, kuris rėkdavo, jeigu gautas žaislas neblizgėdavo naujumu. Visa laimė, Timotis buvo ne toks. Ką gi, Eion to kvailio iš vaikų namų ir nenorėtų laikyti broliu. O štai Timotis - visai kas kita.
- Brum brum, - pakartojo Eion ir neryžtingai nusišypsojo. Pats niekada nebuvo toks laimingas, koks jam pačiam dabar atrodė Timotis. Ar gali būti, kad jis laimingas dėl mašinėlės? O gal dėl keksiukų? Bet ne, jis dar nepažiūrėjo dėžutės.
Šypsena Timočio veide dar labiau pataisė nuotaiką. Eion netgi pamiršo sunkius mokslo metus ir kitas nuotaiką gadinančias nesąmones.
Apkabinimas buvo netikėtas, žodžiai - dar labiau. Kas yra meilė? Ar jis myli Aurį? Ar praėjusiais metais buvo įsimylėjęs Rebeką? Vakar vėl matė ją su Rodžeriu, bet tai neberūpėjo. Bet ar mylėjo? Ir kaip Timotis gali mylėti jį?
- Timoti... - tyliai  ištarė Eion pats apglėbęs vaiką rankomis. Stengėsi save įtikinti, kad tai yra geras veiksmas, kad jis reiškia šiltus jausmus. - Ar nori būti mano broliu? Aš... Tu galėtum būti mano mažasis broliukas. Ar nori to?
Nežinia, ar vaikas kažką supras, bet pagaliau Eion jam pasakė tai, apie ką galvojo vos ne nuo pat tos dienos, kai jis atsirado gyvenime. Bijojo, kad viskas dabar sugrius, nors pirmiausia reikėjo sugalvoti, ar imti keksiuką.
- Jie tavo. Valgyk, - galiausiai pasakė. - Tik neužsprink, gerai? Ir gali vieną parnešti Auriui. Galėsi pasakyti, kad jie nuo manęs.
Tai atrodė kiek savanaudiška, bet Eion žinojo: jam būtinai reikėjo, kad Auris suprastų: jis nėra tos blogas. Ir jis gali būti geras brolis Timočiui.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #107 Prieš 5 mėnesius »
Eion irgi išleido mašinytės garsą. Timotis nusijuokė, tai jam labai patiko. Pagalvojo, kad reikėjo pasiimti ir seną raudoną mašinytę, tada Eion būtų galėjęs važinėti su ja.
- Ar nori pavažiuoti? - pasiūlė gerų plaukų berniukui ištiesdamas savo naująją mašinėlę.
O tada Eion kai ko paklausė. Timotis sukluso. Klausimas buvo labai rimtas, bet nepaprastai malonus.
- Noriu! - sušuko Timotis. - Noriu, bet...
Vaiko veide pasirodė liūdesys.
- Bet mano tėtis... Jeigu tu būsi mano brolis... Mano tėtis... Aš nenoriu, kad jis tave muštų, - akyse pasirodė ašaros.
Timotis žinojo, kad tėtis jį pasiims. Juk pasiims, ar ne? Ir jeigu Eion bus Timočio brolis, tada pasiims ir jį. Tad gal geriau nereikia? Gal geriau Eion lai nebūna Timočio brolis? Bet... bet ar tai reiškia, kad tėčiui pasiėmus Timotį berniukas Eion daugiau niekada nebepamatys? Šita mintis labai gąsdino.
- Aš noriu, kad tu būtum mano brolis, - dabar jau tyliai, nedrąsiai kalbėjo. - Bet tėtis... Tėtis muša. Mama ir muša, bet mažiau skauda.
Timotis linktelėjo dėl kepsiukų. Parneš vieną Auriui. Ir dar norėtų duoti kepsiuką Erkai, dar dėdei Juzefui ir Henrikui, dar Širai, dar Hannah, dar mamai ir tėčiui. Tik nežinojo, ar visiems užteks. Bet kaip suskaičiuoti?
- Tikrai nenori kepsiuko? - dar pasiteiravo. Norėjo, kad ir Eion suvalgytų kepsiuką. Jis labai skanus.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #108 Prieš 5 mėnesius »
Timotis stebino. Eion buvo įsitikinęs: jeigu jis būdamas šito vaiko amžiaus būtų gavęs dovanų, tikrai nesidalintų. Dabar, žinoma, pasiūlytų Auriui ir gal netgi tam pačiam Timočiui (tik jau jokiu būdu ne Erkai), bet būdamas šešerių...
- Tai tavo mašinėlė, neprivalai man jos duoti, - tiesiogiai neatsakęs į klausimą ištarė klastuolis. Nebuvo pratęs gauti dovanų, bet lygiai taip pat nebuvo pratęs ir kažką dovanoti. Kažin kada Aurio gimtadienis? nejučia susimąstė, nors neįsivaizdavo, kaip tą sužinoti. Žinoma, gali paklausti jo paties, bet ar nekils klausimas, kodėl tai parūpo? Na, bet apie tai pagalvos vėliau.
Timotis norėjo būti jo brolis. Jis tikrai norėjo. Visos tą vaiką kankinančios baimės neleido paprastai pasakyti, kad nori, tačiau Eion suprato, kad yra būtent taip. Tik prie ko čia Timočio tėtis? Ir mušti Eion tikrai neleis. Nei jo paties, nei mažojo broliuko.
- Niekas nemuš. Nei manęs, nei tavęs, - kalbėjo penktakursis. Norėjo paklausti, ar Timotis ketina grįžti pas tėvus, bet nesiryžo to daryti. Nežinojo, kaip Auriui ir Timočiui sekasi bendrauti. Jeigu vaikas nori pas jį mušantį tėvą, tai Auriui turbūt visai nepatinka.
- Jie tavo, - tą patį, ką ir apie mašinėlę, pasakė, kai Timotis vėl pasiūlė keksiuką. Kiek padvejojęs pridūrė: - Jeigu tu nori, kad suvalgyčiau, galiu tai padaryti. Bet neprivalai dalintis.
Tai turbūt buvo blogas auklėjimas, bet, kita vertus, ne auklėti Timočio jie čia ir susirinko, ar ne? Tiesą sakant, dabar, kai pasakė seniai viduje buvusią mintį, Eion iš viso nebežinojo, ką toliau daryti su tuo vaiku.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #109 Prieš 5 mėnesius »
- Jeigu tu būsi mano brolis, gyvensi pas mamą ir tėtį su manim, - rimtai tarė. - Ir jie muša. Bet dabar aš gyvenu pas didelį Aurį. O didelis Auris nemuša. Todėl galim būti broliais, - dabar jau balsas nuskambėjo tvirtai. - O kai ateis tėtis... - su šiuo sakiniu vėl pasigirdo nedrąsumas. - O kai ateis tėtis, tada ir galvosim ką daryti, - nusprendė.
Taip, Timotis labai norėjo, kad Eion būtų jo brolis. Šis noras buvo stipresnis už baimes.
- Noriu, kad suvalgytum, - nusišypsojo berniukas. - Jeigu mėgsti kepsiukus, - pridūrė. - Ar mes jau broliai?
Dabar Timotis buvo visas išsiterliojęs. Išterliojo ir mašinytę. Bet jam, regis, tai buvo nei motais. Dabar ramiai žaidė su ja.
- Kokia tavo mėgstamiausia spalva? - netikėtai paklausė vaikas. - Ar žinojai, kad dėdė Juzefas geria fu fu?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Timotis Senkleris »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #110 Prieš 5 mėnesius »
Ar gali būti, kad Timotis nori grįžti ten, kur jį muša? O gal jis pas Aurį ne visam laikui? Staiga Eion suprato, kad jeigu mažiaus neliktų, jo trūktų. Kas būtų pagalvojęs? Kai tik sužinojo, kad namuose atsiras kažkoks vaikas, supyko ir susierzino. O štai dabar, atrodo, nuoširdžiai jį pamilo. Tiesa, vis dar nebuvo tikras, ar tai meilė.
- Aš gyvenu su Auriu. Aš neisiu pas tavo tėtį, - nelabai žinodamas, ką reikėtų atsakyti, kalbėjo Eion. Ko gero, reikėjo paklausti profesoriaus, kokia ten yra situacija. Ką gi, padarys tą vėliau. Tik kaip paklausti, ar Timotis nedings, taip, kad Auris nesuprastų? Ech, apie tai irgi teks galvoti vėliau.
- Mėgstu, - linktelėjo ir galiausiai paėmė keksiuką. Žiūrėjo į išsiterliojusį Timotį ir nejučia nusišypsojo. Kas būtų patikėjęs, kad jam patiks būti vyresniuoju broliu? - Taip, tu esi mano brolis, - tvirtai atsakė.
Bet čia iškilo problema. Planas buvo pasveikinti Timotį su gimtadieniu ir pasakyti apie brolystę. O kas toliau? Vis dėlto jam su šešiamečiu nebuvo itin įdomu, be to, reikėjo mokytis. Bet, žinoma, neskubins Timočio į Aurio kabinetą, o netrukus jis uždavė porą keistų ir lyg ir visai niekaip nesusijusių klausimų. Kas yra "fu fu", Eion neįsivaizdavo, bet jeigu Juzefas (Levinsas?) tai geria... Be to, mokykloje sklandė kalbos apie to profesoriaus nuotykius su ateities būrimo mokytoja. Tik iš kur tai žino Timotis?
- Gal žalia, - pabandė atsakyti į pirmą klausimą, nors, tiesą sakant, neįsivaizdavo. - Ir nežinojau, kad jis geria... Fu fu. Bet iš kur tu tai žinai?
Stebėjo išpurvintą mašinėlę ir visai dėl to nejuto pykčio. Auris buvo tikras stebukladarys, ir Eion amžinai jam bus dėkingas.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #111 Prieš 5 mėnesius »
- Ar tada, kai aš grįšiu pas mamą ir tėtį, tu nebebūsi mano brolis? - liūdnai paklausė Timotis.
Nors iš tiesų žinojo, kad pas didelį Aurį Eion bus geriau nei pas mamą ir tėtį. Ir dar. Šešiamečiui kilo klausimas. Jis žinojo, kad brolis Auris nėra Eion tėtis. Bet kas tada yra brolio Eion tėvai?
- O kas yra tavo mama ir tėtis? - paklausė. - Mano irgi žalia. Gyvatės spalva. Aš, kai būsiu didelis, irgi mokysiuosi pas gyvatę, - pasakojo žaisdamas su mašinėle. - Dėdė Juzefas su teta gėrė fu fu bokšte. Mes su broliu Auriu ten nuėjome ir juos pamatėme, o tada dėdė Juzefas mane suko. Iš pradžių išsigandau, nes galvojau, kad jis muš, bet nemušė ir buvo smagu. Kai aš užaugsiu turėsiu vesti Širą ar Hannah? - dar paklausė. - Aš žinau, kad galėsiu nemušti, - džiugiai pasakė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Timotis Senkleris »

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #112 Prieš 4 mėnesius »
Eion nurijo seilę. Negi Timotis tikrai kažkada grįš pas savo tėtį? Kodėl Auris negali būti jam tėtis? Na taip, jie broliai, bet Auris daug vyresnis. Timotis galėtų likti su juo ir turėti normalią vaikystę. Kaip pasakyti Auriui, kad to labiausiai ir nori? Jeigu Auris grąžins Timotį tėvui, aš pabėgsiu iš namų mintyse pagrasino Eion ir tada išgirdo dar vieną klausimą. Norėjo pasakyti, kad Auris yra jo tėtis, bet tą mintį išreikšti garsiai vis dar buvo sudėtinga. Be to, vaikas suprato, kad taip nėra. Bet ką tada atsakyti?
- Aš... Nežinau, kas mano mama ir tėtis. Niekada jų nemačiau, - galiausiai pratarė vildamasis, kad Timotis daugiau neklausinės. Visai nenorėjo mažiui pasakoti tų baisybių, kurias teko išgyventi Airijoje. Žinoma, galėtų "pasilyginti randus", bet to tikrai nedarys su šešiamečiu vaiku.
Dabar Eion sėdėjo ant žolės apsikabinęs kelius ir stebėjo, kaip Timotis žaidžia su gauta mašinėle. Pajuto norintis, kad jis pasiliktų žaislą labai ilgai ir būdamas suaugęs prisimintų, iš kur jį gavo. Suprato esąs savanaudis, bet nuoširdžiai to troško.
- Paskirstymo kepurė nuspręs, kuriame koledže būsi. Bet, manau, galėsi jos paprašyti, - atsakė. Susidomėjęs klausėsi istorijos apie nemėgstamą profesorių. Ta teta turbūt buvo profesorė Lindsey - bent jau taip plepėjo daugelis mokinių. Norėjo paklausti, ką reiškia, kad Levinsas jį suko, bet Timotis uždavė dar keistesnį klausimą. Gal galima ir toliau kalbėti apie spalvas?..
- Žinoma, galėsi nemušti. Visai nėra būtina mušti, - atsargiai pratarė Eion. - O vesti galėsi tą merginą, kurią norėsi. Bet ir ji turės norėti už tavęs tekėti.
Neįsivaizdavo nei kas ta Hannah, nei kas yra Šira. Bet neklausinėjo. Ištiesęs kojas pasisodino Timotį ant kelių ir apkabino. Nors liesti kitą žmogų vis dar buvo bjauru, dabar visai patiko. Šis berniukas jam nieko nepadarys.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #113 Prieš 4 mėnesius »
- Gali įsivaizduoti, kad didelis Auris yra tavo tėtis, - pasakė Timotis. - Ir kad Erka yra tavo mama. O tu paprašei kepurės, kad tave paskirtų į gyvatės koledžą? - paklausė. - O tu jau vedei ką nors? - uždavė dar vieną klausimą.
Timočiui buvo sunku suprasti, kada jis turės vesti. Ar kai bus toks didelis kaip brolis Eion, ar kai bus dar didesnis, kaip brolis Auris. Tačiau dabar jis dėl to jautėsi daug ramesnis, nes su pikologės pagalba darėsi vis paprasčiau suprasti, kad raudoni plaukai nėra nuosprendis tapti smurtautoju. Bet... bet jeigu nėra blogų plaukų, tuomet nėra ir gerų plaukų, tiesa? Tai berniukui apsunkino supratimą, kuris žmogus gali mušti, o kuris - ne.
- O tu esi ką nors mušęs?
Netrukus naujasis brolis pasisodino vaiką ant kelių. Timočiui patikdavo prisiglausti ir prie brolio Aurio, tačiau vis dėlto glaustis prie jo būdavo baisu. O prie Eion - visai nebaisu.
- Man patinka šita gėlytė, - parodė į violetinį augaliuką, klestintį šalimais.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #114 Prieš 4 mėnesius »
Ar visi Senkleriai skaito mintis? Dabar atrodė, kad tą daro ir Timotis. Taip, Eion kaip tik ir norėjo Aurį laikyti tėčiu. Tiesa, tai pasakyti kitam buvo keista ir nejauku.
- Erka nėra ir niekada nebus mano mama, - nesusilaikęs leptelėjo. Apie tai ir pagalvoti šlykštu, bet per vėlai suprato, kad gal vis dėlto nereikėjo šito sakyti Timočiui. Ką gali žinoti, gal Erka jam patinka? Laimei, vaikas ir toliau kalbėjo (nors toks klausimų kiekis gerokai stebino), tad galima atsakyti į kitus klausimus.
- Kai atvykau į Hogvartsą, nežinojau, kokie yra koledžai. Kur paskyrė, ten ir ėjau. Nežinau, ar mano koledžas man tinka. O vesti man dar negalima, aš dar neturiu septyniolikos metų. Ir nėra ką.
Laimei, per vasarą simpatija Rebeccai išgaravo, tad kalbėti ta tema nebuvo taip jau nepatogu. Norėjo sakyti, kad Timočiui iš viso nebus būtina vesti, jeigu tik jis nenorės, bet tada pasigirdo dar vienas klausimas. Jis privertė pasijusti netgi labai nepatogiai. Reikėjo pasirinkti - būti atviram ar labai išgąsdinti broliuką.
- Anksčiau labai pykdavausi su aplinkiniais, - galiausiai pradėjo. Bandė išlikti per vidurį tarp dviejų neviliojančių pasirinkimų. - Na, esu susipešęs. Tikrai esu. Bet tu man patinki, tau manęs nereikia bijoti.
Taip kartu sėdėti buvo visai jauku. Eion nelabai žinojo, ką dabar reikėtų daryti, bet eiti į pilį nenorėjo. Pasimokys vėliau.
- Ar prisimeni, kaip vadinasi šita spalva? - paklausė, kai Timotis parodė į augaliuką. Stengėsi būti draugiškas, tik neįsivaizdavo, ar jam tai sekasi.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #115 Prieš 4 mėnesius »
- O ji tavo sesė? - dar paklausė apie Erką.
Timočiui buvo labai sudėtinga suprasti savo naujosios šeimos santykius. Tiesa, kažkada jam didelis brolis apie tai pasakojo, bet tą kartą berniukas suvokė, kad jo ir Aurio tėtis - tas pats žmogus. Tad tuomet kiti dalykai nelabai ir rūpėjo.
- O kada tau bus septyniolika metų? Aš žinau, kad tu manęs nemuši, - linksmai pasakė Timotis ir dar stipriau prisiglaudė prie savo brolio Eion.
Iš tiesų Eion buvo tas vienintelis žmogus, kurio Timotis visiškai nebijojo. Su juo jautėsi labai patogiai ir laisvai.
- Ee... Rožinė?
Nebuvo tikras. Pagrindines spalvas, tokias kaip geltona, raudona, žalia ir mėlyna, taip pat balta ir juoda, vaikas jau gerai pažino. Bet šitos - ne. Tačiau žinojo, kad ne oranžinė. Oranžinė tokia, kaip apelsinas.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #116 Prieš 4 mėnesius »
Ar Timotis norėtų, kad Erka būtų jo sesė? Ne, tai labai negerai. Ji erzino, nors tarsi nebesielgė taip bjauriai kaip tada Kiauliasodyje. Bet vis tiek Eion negalėjo jos laikyti savo šeimos dalimi.
- Ne. Ji man nėra sesė, - kiek abejodamas atsakė. Gal kada reikėtų paklausti Aurio, ar laiko ją dukra? Bet ar jis laiko jį sūnumi? Nors pats bandė mintyse vadinti profesorių tėčiu, visai nereiškia, kad jis atsakytų tuo pačiu. Viskas čia buvo labai sudėtinga, o nežinia iš kokios aplinkos išlindusiam mažiui viskas dar kebliau. Bet apie tai Eion daugiau nieko nesakė.
- Na, man dabar penkiolika. Tad po dvejų metų sueis septyniolika. Tau tada bus... Aštuoneri, - kalbėjo. Vylėsi, kad nesuklydo, bet buvo paklausęs Aurio, kiek Timočiui metų. Nejučia užsigalvojo apie tai, kas bus, kai Timočiui bus, pavyzdžiui, trylika. Pačiam tada jau bus virš dvidešimties. Ir ką jis tada veiks? Gal nebebūsiu gyvas mintyse pasakė Eion ir krūptelėjo. Dabar negalėjo apie tai galvoti. Tuo labiau, kad vaiko žodžiai apie mušimą sutrikdė. Iš kur tas pasitikėjimas? Taip, Eion jo buvo gaila, bet Timotis negalėjo to žinoti. Gal kažką papasakojo Auris?
Vaikas suklydo dėl spalvos. Eion nebuvo tikras, ar pataisytas neišsigąs. Be to, tikrai pasitaikydavo, kad kas vienam atrodė rausva, kitam būdavo violetinė. Bet kad šita buvo labai jau ne rausva. Todėl kiek neryžtingai pratarė:
- Ši gėlė yra violetinė. Rožinė arba rausva būtų ana, - parodė į tolėliau išsiskleidusį rausvą žiedelį. Išsitiesė ant žolės ir pabandė atsipalaiduoti. Nė nebūtų pagalvojęs, kad sėdėti pievoje su kažkokiu mažiumi gali būti taip gera.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #117 Prieš 4 mėnesius »
Timotis linktelėjo, kai Eion kalbėjo apie amžių, bet iš tiesų tai buvo gana sudėtinga suprasti. Vaikas nejautė didelės motyvacijos mokytis skaičiuoti, ypač, kai jį mokyti bandydavo didelis brolis. Pasidarydavo neramu ir nesisekdavo. Dabar paklausė, nes norėjosi klausti, tačiau atsakymas reikšmės neturėjo, o pats Timotis neturėjo noro gilintis.
- Man violetinė labiau patinka, - pasakė berniukas.
Jie leido laiką pievoje. Kalbėjosi. Taip pat raudonplaukis žaidė su mašinyte, tiesą pasakius, nenorėjo jos paleisti iš rankų. Dar Timotis priskynė daug įvairiausių spalvų gėlyčių. Jos buvo gražios, skirtingai atrodančių žiedų ir skirtingų dydžių.
- Dėdė Juzefas didžiojoje salėje sakė, kad moterims reikia dovanoti gėlių, - tarė vaikas. - Imk, galėsi padovanoti tai, kurią vesi, kai tau bus septyniolika, - padavė gėlytes naujam broliui.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 788
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pieva, kurioje auga įvairiausios lauko gėlės
« Atsakymas #118 Prieš 4 mėnesius »
Eion ir pats nežinojo, ką planavo šitam susitikimui. Na, padovanos keksiukus ir mašinėlę. Pasakys, kad laiko Timotį broliu. O kas po to?
Bet viskas išėjo kažkaip žymiai geriau. Jam patiko leisti laiką su šituo vaiku. Jautėsi taip, tarsi jie būtų broliai ne dėl to, kad taip susitarė, o dėl to, kad abu nuoširdžiai taip jaučiasi. O tai turbūt buvo pats geriausias dalykas šiandien.
Džiugino ir tai, kad Timotį aiškiai sudomino gauta mašinėlė. Nebuvo ji nei gera, nei prašmatni. Netgi nebuvo visai sveika. Bet vaikas ja mėgavosi, o tai džiugino ir ją padovanojusį paauglį. Eion neryžtingai šypsojosi ir galvojo, kaip jie sutars po kokų penkerių ar dešimties metų. Bet geriau tokiais dalykais galvos nekvaršinti - daug smagiau mėgautis laiku kartu.
Tiesa, tai, kad Timotis turėjo kažkokių reikalų su kvailiausiu profesoriumi Hogvartso istorijoje, visai nepatiko. Ką gali žinoti, ko tas plikis vaikui prikalbės. Bet neketino nieko apie tai sakyti. Kiek sutrikęs paėmė gėles, nors neįsivaizdavo, kur reikės jas padėti. Na, bet Timotis į Klastūnyno bendrąjį kambarį ir jo miegamąjį nepateks, tad galės tiesiog pasidėti prie lovos.
- Aš nežinau, ką vesiu, - nejaukiai ištarė Eion nutylėdamas tai, kad greičiausiai iš viso neves. Ne, geriau netrikdyti šito vaiko. Atsistojo ir kiek padvejojęs įsikišo gėles į kišenę. Nežinia kas iš jų liks, bet į galvą atėjo dar viena mintis.
- Ar tau patinka, kai tave kas nors neša? - paklausė Timočio. Pridūrė: - Tik nebijok.
Atsargiai pakėlė vaiką ir pažiūrėjo, ar nepalieka nei mašinėlės, nei keksiukų. Lyg ir ne. Džiaugdamasis šia diena Eion su Timočiu ant rankų nuėjo pilies link. Tikrai nebūtų pagalvojęs, kad ši diena bus tokia smagi.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.