0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Frailė Sofija Redinala

  • II kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #60 Prieš 4 mėnesius »
Frailė jau atsibudusi jautėsi labai prastai. Kodėl? Kodėl ją slegia tos sienos, rodos, galva sukasi? Gal jai trūko gamtos, kaip anais laikais, kai sėdėdavo prie ežero, skaitydavo knygas ir dainuodavo, niekam negirdint? Žinoma, nauja vieta, nauji draugai, mokytojai jos netrikdė. Mergaitei visada patiko naujovės. Tik ar ne per daug įvykių susidėjo? Ak, dabar, įsidienojus, rudaplaukė jautėsi it ne savo kailyje. Kur dingo ta maža, linksmut linksmutėlė mergaitė, susivėlusiais nuo dūkimo plaukais?
Mokslai ir atsakomybė. Mokslai ir atsakomybė...
Tai negi ši mergaičiukė suaugo per anksti? Visko gali būti...
Papurčiusi galvą Frailė čiupo megztuką, ausines ir telefoną. Dumdama lauk pasijungė muziką, kaip išprotėjusi brovėsi pro mokinius, laukiančius egzaminų. O lauke, priešingai nei viduje, akys neužmatė nė vieno jaunuolio.
Keista, – eidama tolyn, prie ežero mąstė ji. – Niekam nerūpi toks gražus oras?
Dėl trankios muzikos ausyse, Frailė negirdėjo nei lapų šlamėjimo, nei paukščių čiulbėjimo. Bet šių garsų jai nereikėjo. Troško atsigauti kaip niekad. Ta kasdienė rutina kėsinosi pribaigti. O dabar, kai mokinukė žingsnis po žingsnio artėjo prie vandens telkinio, prisiminimai kilo iš senų dulkėtų lentynų, patys vertė savo puslapius. Ūmai Frailė tyliai uždainavo tą dainelę, niūniuotą vaikystėje. Net ežeras, prie kurio stovėjo dabar, atrodė savaip panašus į prisiminimų ežerą. Patys pirštai ištraukė ausines, dabar Frailė galėjo girdėti savo švelnų it šilkas ir lengvą it plunksnelė balsą. Prisėdusi ant žolės, ji toliau dainavo ir mėgavosi. Gera sugrįžti, gera susigrąžinti save...

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • **
  • 19
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #61 Prieš 4 mėnesius »
Jis jautėsi laimingas kaip niekados. Pagaliau toji pikta duenja išleido jį pasivaikščioti. na juk jis ne koks mažas vaikas, jis juk Trentonas Herkus Faris, ne šiaip koks geltonsnapis, kuris geba pasiklysti kiekviename milimetre. Na taip, dailininkai dažnai laikomi kvailiais, tačiau visgi - visgi - jis jau buvo ištapęs visus ten matytus vaizdus, o menininko akims taip norėjos kažko naujo, šviežio, trapaus it paukščio giesmė... Vėl susiėmė už smilkinių. Kažin kodėl, bet kai mintyse įsivyraudavo meniškas bardakėlis, visados įsiskaudėdavo galvą. Bet jis juk Trentonas Herkus Faris, jis juk nemėgsta preciziškos tvarkos? Ar mėgsta? Ak, nesureikšminkim to, geriau sekim akimis juodaplaukį tvirtai sudėtą, raumeningą jaunuolį, tykiai sėlinantį takeliu link ežero. Jeigu kas senesnių Hogvartso mokinių būtų jį čia užmatęs, tai lėktų kaip akis išdegęs slėptis: net be tikslo vaikštinėjantis juodaplaukis buvo grakštus tarsi pantera, stiprus tarsi vilkas, o delnai, nežiūrint visai nederančių dažų dėmių, buvo nusėti nuospaudų, kurios atsiranda tik daugel metų rankose spaudžiant peilį. Nuo galvos iki kojų čia stovėjo Ašalainas Blekmoras. Tačiau Slapstūnų kerai, paveikę jauno vyro atmintį, paslėpė visą jo tapatybę, nuslopino ir po devyniais užraktais užrakino prakeiksmą, meilę Carol - vienintelei merginai, kuri jam rūpėjo labiau už viską pasaulyje. Tačiau nepanaikino. Visa tai atsiliepdavo jo sapnuose ir dabar neįgudusių rankų tepliojamuose paveiksluose. Paviekslai... Pamačius ežero vandenį mintys kaip mat ėmė šėlti, kaip, beje, ir galvos skausmas. Nebekreipdamas dėmesio jis mintyse pradėjo dėlioti naujo eskizo kompoziciją, kol jautrią, vis dar jautrią tarsi vilko klausą kažkas sudirgino. Sukluso. Kas gi čia gali būti, tokioje mieloje, tokioje atkampioje vietoje? Pradėjo ieškoti garso šaltinio, kol žvilgsnis atsirėmė į seną gluosnį. ten tolėliau buvo įsitaisiusi panelė su velniažin kokia agregatūra ausyse. Nežinojo, kas tai, bet piešti nesinorėjo, reiškia dėmesio neverta. O įsitaisęs ant šakos tupėjo vaikinas. Giliai viduje kažkas truktelėjo, tarsi išsilaisvinti bandąs paukštelis. Garbanius atrodė labai matytas, labai labai pažįstamas.
 - Sveikas, gerbiamasis nuotykių ieškotojau,- ištarė linksmai ir laisvai, kaip buvo įpratęs kalbėti, tik nesuprato, kodėl tie nelemti pečiai taip įsitempę, o ranka vis tiesiasi prie klubo - juk teptukų su savim neturėjo, o prie diržo nieko neprikabinta, pats šįryt tikrino.- Mane vadina Trentonu Herkumi Fariu, tačiau esu tiesiog Herkas. Kaip galėčiau kreiptis?- mandagiai pasiteiravo,  išlaikydamas atstumą. Kaži kodėl žodžiai strigo gerklėje. Jis nusišypsojo: šiltai ir atvirai, tačiau kažkas toje šypsenoje priminė puolantį vilką.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas-Greywindas

  • ****
  • 245
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #62 Prieš 4 mėnesius »
Staiga, susimąsčiusį, vis dar sprendžiantį ką daryti, Igį pasiekė vaikiškos dainelės skambesys. Jaunuolis netikėtai sustingo it statula.
Daina vis garsėjo, ir garsėjo, pranešdama, kad nelaukta persona artėja, ir tada, prieš jaunuolio akis išdygo jauna mergaitė, atrodo, dar vienuolikmetė. Ši atrodė labai savim patenkinta. Turbūt kilusi iš žiobarų, - nusprendė buvęs švilpis, pastebėdamas kažkokius keistus, garbaniui kažku matytus, o gal nematytus prietaisus mergaitės ausyse.
Igoris šyptelėjo, tačiau, netikėtai jo šypsnis praplatėjo, kai akys užfiksavo aprangos detales, būdingas Švilpynės koledžui.
Garbaniaus krūtinę užplūdė šilti, sentimentalūs jausmai. Kaip laikas greitai eina! Atrodo, kad vakar stovėjo prie Paskirstymo kepurės, atrodo, kad vakar puošė Švilpynės stalą, atrodo, kad vakar susipažino su Nero, Emi, Franku, Alisa, Teanraliu ir kitais švilpiais. Ir staiga, Igis panūdo susipažinti su šia jauna švilpuke, jos vardą sužinoti, bet tada, kur buvęs, kur nebuvęs, atsirado už antgamtiką vyresnis vyras.
Akimirka, ir Lorijanas nušoko ant žemės. Jo veidą perkreipė nuostaba, ir šūksnis išsiveržė iš lūpų:
-Tau viskas gerai? - Igoris žaibiškai prisiartino prie pažįstamojo, kartu ignoruodamas į dailininką nepanašaus vyro pasakytus žodžius. Igis negalėjo patikėti, kad...taip Ašas galėjo... pasikeisti! Negi rimtai Slaptūnai taip pasielgė su Ašu?- Neskiesk nesąmonių! Tu ne Herkus, o Ašas Blekmoras- tas pats kalnų maniakas psichopatas!- vos ne užstaugė. Tą akimirką suprato, kad tai "smagiai" nuskambėjo mergaitei švilpei,- Kur tavo peiliai!? Kur Caroline Wilding!? Aš maniau, kad ji su tavim...-žodžiai biro it lietaus lašai į tamsaus rudens balas. Vilkolakio balsas pritilo- Lorijanas susigrizbo, kad apkerėta Slapstūnų auka vangiai supras ko jis čia šūkauja. Kodėl Slapstūnai taip pasielgė su Ašu?
Lorijanas atsiduso, liūdnai nužvelgdamas Londono mūšio bendražygį. Suvokė, kad (galbūt) senojo Ašo arba dabartinio Trentono užkerėtos makaulės nepasieks tikrovės, realybės šviesa. O gal?
Pirštų pagalvėlės lėtai palietė burtų lazdelės medieną. Igoris susiraukė, akimirką pastovėjo ir atsisuko į sėdinčią mergiotę. Paskui vėl atsigręžė į Ašą. Apsisprendė.
Nesvarbu ką pamanys toji tamsiaplaukė.
Vilkolakišku greičiu čiupo Blekmorui už peties, ištraukė savo ąžuolinę lazdelę ir be žodžių ištarė kerus, kurie bent turėjo padėti vyriasniajam ateiti į sveiką protą. Vylėsi, kad paskui per laiką visi prarasti prisiminimai grįš į Ašo kaulinę dėžę.
Pusiau amerikietis, pusiau rusas po kelių minučių inkstinktyviai paleido buvusį klastuolį, žaibiškai atsitraukė nuo jo, dėl visa pikto saugodomasis, kad koks atskriejantis užslėptas peilis nekliūdytų jo, ar koks smūgis nenublokštų it kokio drebulės lapelio šonan. Juk nežinai kaip gali pasielgti alter ego.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Theodore Sher Maden

  • II kursas
  • *
  • 119
  • Taškai: 61
  • Lytis: Vyras
  • pasaulyje, kur nėra vaizduotės, nėra ir baimės.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #63 Prieš 21 valandą »
 Teodoras, išlindęs iš miško gilumos, visiškai sutrikęs, tačiau to nerodydamas, priėjo didįjį Hogvartso ežerą pro kitokį kelią nei įprastai. Toks tamsus ir gilus. Pavojingas.
 Priėjęs ligi pat akmenuoto kranto, paleido Marselį, jeigu tas norėtų pasibėgioti ar įbristi į vandenį, o pats paėmė vieną pilką, plokščią akmenuką ir truputėlį pritūpęs mestelėjo paviršiumi, kad šis nuskrido kelis metrus tolyn, palikęs keletą apvalių raibulų.
 – Ką tu apskritai mėgsti veikti? – nužvelgęs po kapinių keistai atrodantį bendrakoledžį, paklausė. Šis neatrodė itin patenkintas vakaru, bet jam pernelyg nerūpėjo. Pritūpė ir metė dar vieną akmenėlį. Jam tyla buvo maloni, bet galvojo, argi Lukui taip pat? Reikėjo paklausti dar kažko, gal susibendraus.
 – Džiaugiesi Klastūnynu, ar norėjai pakliūti į kitą koledžą? Tau tiktų Švilpynė, – pridūrė ir apsidairė ar retriveris džiaugiasi laisve. Nors sėdėjo ramiai, tarsi saugotų berniukus. Trumpam nuėjo pakasyti jo paausį. Šaunuolis, Marseli, labai padėjai. Ir vėl neištvėręs nuobodumo grįžo prie Luko. Toks jau tas Theodore.
×Though do, in fact, shut up×
Because you're an idiot. No, no, no. Don't look like that. Practically everyone is.

*

Prisijungęs Lukas Dubajus

  • I kursas
  • *
  • 43
  • Taškai: 99
  • Lytis: Vyras
  • Klastuoliai nemirs niekada
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #64 Prieš 20 valandų »
Išėjus iš miško Lukas pastebėjo, kad tamsa jau apgaubė beveik visus akmenis, medšius, ežerą. Miške taip nesimato. O dar debesys žvaigždės ir mėnulį užstoja. Einant kažkokiu dar klastuoliui nematytų taku. Vaikinas šiek tiek jautėsi nejaukiai eidamas tokiu taku ir dar tyloje. Priėjus prie ežero Lukas stebėjo kaip Teodoras numetė plokščią akmenį kelis metrus.
 -Na mėgstu jodinėti, stebėti žvaigždėtas naktis ar tiesiog su kuo nors bendrauti tokiomis naktimis,- atsakė jam klastuolis. -Tu irgi tinki. Kol taip kalbi,- šyptelėjo vaikinas. O tu ką mėgsti veikti?
Vėl stojo tyla. Lukas išsitraukė iš kišenės laidynę ir pradėjo šaudyti akmenukus į pasirodžiusio mėnulio taką. Jo šaudymus sutrukdė dar vienas Teodoro klausimas.
 -Galiu prisipažinti, kad norėjau į Grifų Gūžtą. Bet poto klastūnyne susiradau draugų ir ėmė čia patikti. Kodėl manai, kad tikčiau į Švilpynę?
Stojo tyla kurioje Lukas klausėsi svirplių svirpimo. Gal ir ne taip blogai bendrauti su juo. Gal susibendrausim. Tada Lukui toptelėjo klausimas kuris buvo keistokas.
 -O kodėl tu toks uždaras?
Arkliukas

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017