[Ellie Barlow]

Pagaliau, nuskambėjus, rodos, paskutinei nuomonei, pasigirdo ir profesorės balsas, kartu pažadinęs ir bebaigiančią užmigti Ellie. Taip, ji  išties nesiklausė, ką kalbėjo kiti. O kokia prasmė? Jų nuomonė yra jų nuomonė, savosios Elė juk jau nepakeis..
Atidžiai sekusi kiekvieną profesorės judesį, mergiotė dėjosi galvoje taškus, kol galiausiai susiformavo ir ką šiai reiks daryti - kovoti. Mm, gal ir neblogai. Gavusi leidimą pradėti, ši kaip mat susirado vieną iš likusių laisvų knygų bei ėmė sklaidyti lapus, lyg ieškodama kabliuko, galinčio pagelbėti susidūrus su nedovanotinais kerais. Tik, deja, to jaudulio dėka trečiakursė iš knygų nieko nepešė - gal ir rado kokį burtą, tačiau tą pačią sekundę jį nustumdavo kitos mintys. Atėjus laikui stoti į mūšio lauką, grifė dar nebuvo pasiruošusi. Na, tačiau niekas jos juk nelauks. Aišku, neskaitant juodų apsiaustų. Na ką, rodos, reikės kliautis savo pačios išmone.

[Klarė Konė Karter]

Žalios akys atidžiai stebėjo aplinką. Tas padaras juk turi atsirasti tiesiai prieš mane?... Buvo sunku susikaupti, kai aplink esantys mokiniai šūkavo. Nesinorėjo esant šeštame kurse kristi per pirmąją ataką vien dėl to, jog per kažkokius kvatoklius negalėjo susikaupti. Klarei reikėjo įrodyti, kad antrą šansą mokytis ji gavo ne veltui. Jai buvo leista grįžti.
Pertraukdamas jos mintis išdygo ir apsiaustuotasis. Grifiukė taip tikėjosi būti pasiruošusi, tačiau praktikai užburta būtybė sugebėjo bent sekundėlei nustebinti. Raudonas blyksnis metėsi prie tokį patį plaukų atspalvį turinčios Klarės. Laiko galvoti kokius kerus paleisti atsikertant nebuvo. Ir vėl momentas, kurio metu ji gailėjosi savo neapgalvotų veiksmų. Kitą kartą būtinai atsiversk knygą, kvaiša, perspėjo save.
- Ebublio! - paskutinę akimirką ištarė tai, kas šovė į rodos petardas šaudžiusias smegenis. Tai buvo mėgstami jos kerai nuo pat pirmojo kurso. Tarsi muilo burbulas, tačiau didesnis ir vandens nepraleidžia. Ir paprastų kerų. Tačiau tokiems kerams, nuo kurių net skydiniai ar kiti gynybiniai kerai nesuveikdavo toks mini triukas nepadės.
Rodėsi, kad raudonas žaibas palies peraugusią strazdanę, bet savisauga liepė šokti tolyn. O čia suveikė ir minėtieji kerai. Didelis burbulas paauglei krentant sukosi ir apsaugojo nuo kerų. Jei ne burbulas, Klarė būtų sunkiai kritusi ir ilgai truktų jos ropštimasis nuo grindų. Galbūt apsiaustuotajam pavyko susprogdinti jos burbulą ir įbauginti, tačiau ji bent jau turės dar vieną šansą įrodyti, kad gal ir nėra visiška nevykėlė.

[Mayra Llewellyn]

Kažkam iš viršaus apgynus Mayrą nuo apsiausto, ji sustojo ir atsisuko. Apsiaustas tarsi nustebęs sustojo ir nieko nelaukęs nutaikė į ją lazdelę iš kurios išskrido raudonas žaibas. Išvengus kerų, klastuolės galvoje ėmė ūžti svetimos mintys, kartojačius įvairius užkeikimus, tarsi kažkas raustųsi po jos smegeninę ieškodamas tinkamo burtažodžio. O tuo tarpu Mayros kūnas šokinėjo, bėgiojo ir visaip kitaip išvenginėjo kerų. Kelis kartus kažkas pakėlė jos ranką ir paleido kelis kerus, kartais nublokšdamas apsiaustą tolyn arba jį laikinai sulėtindamas. Galiausiai, Mayros veidą iškreipė kreiva šypsena ir mergaitė, įkalinta savo pačios viduje jau žinojo, kas atsitiks.
-Incempesta.
Aplinkui klastuolę ratu ūžtelėjo kaitri ugnis. Ugnies audra! Kaip ji taip padarė! Profesore! Tai ne aš! Mintyse Mayra klykė ir maldavo ko nors ją išgelbėti, kai netikėtai atgavo savęs kontrolę ir pajuto klykianti ,,tai ne aš" realybėje. Išsigandusi mergaitė išmetė lazdelę ir suklupusi pradėjo smarkiai verkti.

[Ellie Barlow]

Ir tuomet ji žengė į mūšio lauką. Gal ir norėjo Elė dirbti komandoje, tačiau nelabai buvo su kuo. Maišytis žmonėms taipogi nesinorėjo, tad išvydusi laisvą apsiaustą, mergiotė pamažu ėmė slinkti jo link. Rods, šis ją pastebėjo. O tai galėjai lengvai suvokti vos išvydęs dailų jo mostą burtų lazdele. Netrukus ir gelsvos spalvos ruožas ėmė skrieti trečiokės link. Dėkui Kažkam, Kas Sėdi Ten, Aukštai, bet jaunėlė spėjo išsisukti nuo nedovanotinų kerų. Kaip? Paprasčiausiai persimetusi į kitą šoną. Na, o paleisti kerai išsitėškė ant vienos kabineto sienos, palikdami gelsvą vietelę po savęs. Apsiaustui antrą kartą užsimojus lazdele, El susigriebė bei pirmiau jo išspaudė pirmus galvon šovusius kerus:
- Expelliarmus, - veide išlaikydama šaltumą, sukriokė grifė.
Ir visgi suveikė. Mergiotės oponento lazdelė atskriejo iki pačios trylikametės. Na, tačiau gero tik po truputį - netrukus ją ir vėl gniaužė apsiaustas. Velniai žino, kokiu būdu, bet kaip staigiai ši nuo jo nuskrido, taip staigiai vėl ir grįžo. Nebus taip lengva..

[Klarė Konė Karter]

Antrą kartą kurti burbulą būtų buvę kvaila. Nors pirmąjį kartą atsitiktiniai kerai jai puikiai pasitarnavo. Gal prieš apsiaustą jais ir pavyktų apsiginti. Magiškai užburtas daiktas gal proto daug ir neturi, realiame gyvenime prieš juodąją magiją naudojančius burtininkus šie kerai būtų kaip šuniui kaulas - skanus kąsnelis.
Tiesa, dauguma šiame kabinete esančių taip pat išsigelbėtų tik dėkingo atsitiktinumo dėka. Mažesniesiems dar mokytis ir mokytis. Net ir ilgi metai mokykloje vis tiek nepadės pasiruošti psichologiškai. Šioje pamokoje tai matyt vienintelis Klarės pranašumas. Po metų, praleistų už Hogvartso ribos ji šiek tiek geriau pažino aplinkinį pasaulį. Na ar bent taip atrodė.
Apsiaustas kiek suplazdėjo ir strazdanė nelaukdama, kol medžiagos supama lazdelė blykstels antrą kartą nusprendė pabandyti užbaigti žaidimą. Nežinia ar tokie kerai suveiks, bet pabandyti buvo verta:
- Stupefy! - Raudona šviesa šįkart pasipylė iš Klarės lazdelės. Tuo metu pamėklė jau norėjo atsikirsti kerais. Geltona švieselė sušvito lazdelės gale, tačiau grifiukės ištarti kerai pačiu metu palietė medžiaga uždengtą nežinomybę.
Apsiaustaveidis lyg maišas sustingęs krito ant grindų, ko pasekoje pavidalas ėmė blėsti, kol galop išnyko. Šešiolikmetė tik po nedidelio laiko tarpo suprato, jog bene pirmą kartą per daugelį metų ji nesusimovė.
Atsitraukusi iš kovos lauku virtusios kabineto dalies ji atsisėdo tiesiai ant grindų. Nežinia kas privertė Klarę pravirkti. Gal įtampa, o gal supratimas, jog po savarankiško klajojimo pamokoje niekas nebeatrodė taip tikra.

[Ellie Barlow]

Staiga ši išvydo raudoną šviesą, dabar nežmonišku greičiu lekiančią į ją. Nebegalėdama atlaikyti tokio reginio, mergaitė tiesiog užsimerkė. Atrodė, lyg tie patys knygos puslapiai, kuriuos neseniai Barlow bevartė, išdygo jai prieš nosį. Atsivertė dvidešimtasis, kuriame didelėmis, juodomis raidėmis buvo užrašytas kerų pavadinimas. Rudaakė jį prisiminė.
- Protego horibilis, - nebeišmanydama, ko imtis, sušnibždėjo mergaitė.
Prašau, lai suveikia.. Prašau. Pasigirdo stiprus pokštelėjimas, privertės paauglę atsimerkti. Priešais save ji išvydo permatomą.. Skydą. Tikrų tikriausią skydą, į kurį ir rėžėsi kerai. Suveikė. Geltona, raudona.. Beliko tik žalia. Elei nespėjus net atsikvėpti, ši pajautė skausmą pilvo srityje. It kas sviedinį būtų paleidęs. Pamažu nuleidusi akis, ji išvydo ant savęs žalią dėmę. Pralaimėjau.

[Lucy Lewins]

Stebėdama, kaip vaikai po truputį keliauja prie jos stalo vos pastebimai linktelėjo. Ji džiaugėsi, kad mokiniai pasistengė ir stebėjosi jų kūrybingumu panaudoti šluotas. Nors tas jos labai netenkino, juk atsistojus prieš magą žmogus nesikviesi šluotos, o privalėsi iš karto gintis...  Lucy tikėjosi, kad problemų pamokoje nekils, tad jokios baimės nejautė. Atsipalaidavusi mergina tik laukė, kada pagaliau išgirs skambuti, nes susivokė, kaip nuobodu, kai žmogus nieko nedaro ir tiesiog stebi, bando įsidemėti klaidas, kurias vaikams reikės taisyti. Šyptelėjusi, kad ir padrąsinta grifiukė pagaliau įžengė į mūšio lauką profesorė nejučia žvilgtelėjo į riešą, ant kurio deja, bet nebuvo laikrodžio. Reiktų bent klasėj pasikabint kokį...
Ir vis dėl to Lucy pamatė, kaip aplink mažą mergaitę ėmė šokti ugnies liežuvėliai. Va tai tau... Lewins negalėjo suvokti, kaip ir kodėl mokinė taip pasielgė ir apstulbusi čiupo savo lazdelę. Tikėdamasi, kad netikėtai niekas nenukentės naujoji profesorė greit nukreipė burtų lazdelę į ugnį.
- Aguamenti -mergina artinosi prie klastuolės dairydamasi, ar viskas gerai. Ji niekados nebūtų įsivaizdavusi tokios pirmosios pamokos, jos viduje ėmė kunkuliuoti sukilęs adrenalinas, bet visgi išorėje ji išliko rami. Lucy užgesino „gaisrą“ ir tyliai atsiduso. O kaip daugiau ji turėjo elgtis? Tai buvo pirmasis burtažodis išdygęs jos galvoje.
-Oi... Vaikai... Tokių kerų visgi nereikia naudoti,-pamojusi lazdele ji pradangino dar kažkur likusius apsiaustus. Po kelių minučių pasigirdo skambutis, Lucy priėjo prie savo vietos ir krito ant kėdės. Tikėdamasi, kad mergaitei nieko nenutiko mergina dar kartą nužvelgė jau tuščia klasę.

(Ačiū dalyvavusiems ir sėkmės kitose pamokose)