0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Lavenčio (menų) studija
« Prieš 5 metus »
Pirmame mėsinės aukšte kabėjo triušiai nudirtais kailiais, už ilgų kaklų pamautos nupeštos žąsys ir kraujinių dešrų rinkės. Kiekvieną, kopiantį laiptais aukštyn, lydėdavo žvėrienos kvapas. Pro stiklines tylių butų duris su nėrinių užuolaidomis į laiptų aikšteles skverbėsi pilkšva šviesa. Girgždėjo papuvusios medinės grindys.
  Laiptų prieblandoje Vasariui, apimtam, galima sakyti, meninio nekantrumo ar net smalsumo, dažnai tekdavo galinėtis su aprūdyjusia durų spyna, kuri galop pasiduodavo ir įleisdavo į ilgą, siaurą palėpę.
 Grindys buvo pilkos ir dulkinos, specialiai aptaškytos dažais, kažkiek sumažinančiais smarvę, sklindančią nuo visuose kampuose išslapstytų eliksyrų ir kitokios įrangos. Langų nebuvo, tik tinklo ir stiklo kvadratai vedė ant stogo, kur girdėjosi balandžių tipenimas. Paveikslai buvo netvarkingai atremti į sienas, slepiantys purvinus, kartais net kruvinus drabužius, tingiai numestus po medžioklės.  Kairiajame kampe kėpsojo pilnutėlė šiukšlių dėžė, iš kraštų apmėtyta suglamžytomis popieriaus skiautėmis. Kambaryje buvo keturi molbertai, dvi kėdės, lubas siekianti, raudonmedžio spinta, užburta apsaugomaisiais kerais, metalinė, kieta lova su senu čiužiniu ir medžiaginiais velenėliais iš kraštų bei didžiulis ąžuolinis stalas, užverstas popieriaus ritiniais, knygomis, aptriušusiais viršeliais, rašalo plunksnomis, žiobariškais tušinukais, paletėmis, senomis skardinėmis su teptukais, aerozoliniais balionėliais, anglies gabaliukais, suglamžytais skudurais ir pajuodęs bananas, kuris kadaise buvo svarbi natiurmorto dalis ar greitų užkandžių likutis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Vasaris Laventis »

*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
Ats: Lavenčio (menų) studija
« Atsakymas #1 Prieš 5 metus »
     Vaje, koks šlykštus londoniškas ruduo... Visą dangų uždengė pilki ir niūrūs debesys, nepaliekantys nė miniatiūrinio plyšelio saulės spinduliams prasiveržti, o šaligatvio sutrupėjusių plytų tarpuose vis dar telkšojo vanduo - visą rytą siautusio lietaus padarinys.
     Šią, galbūt nelabai pasivaikščiojimams tinkamą šeštadienio popietę pora Hogvartso mokinukų kiek paspartinę žingsnį liuoksėjo duobėtais Londono šaligatviais, rodos, nešami vėjo, kuris į visas puses draikstė ir taip susivėlusias baltai pilkas Europos sruogas.
-Čia?- kiek nustebusi paklausė, kai bendrakoledžis pristojo prie mėsos krautuvės. Vitrinoje buvo matyti pakabinti žalios mėsos gabalai, o pro duris veržte veržėsi stiprus žvėrienos kvapas. Nejaugi vyresnėlis atsivedė klastuolę pirkti vakarienės?
     Įžengusi pro stiklines butų duris, ketvirtakursė kiek susiraukė nuo dar aitresnio mėsos kvapo, sudiginusio kiekvieną jos uoslės receptorių. Medinės grindys po kiekvieno Klastūnyno globotinės žingsnio girgždėjo, Tiesa, mergaičiukė skųstis toli gražu negalėjo - prie prašmatnybių pratusi nebuvo, juk ir pats Hogvartsas toli gražu ne penkių žvaigždučių viešbutis. Užlipusi laiptais viršun ir palaukusi, kol Vasaris atrakino duris, baltapūkė įžengė į nedidukę, stipriu dažų kvapu dvelkiančią ir kiek tvankią palėpę. Dažų buvo visur, net ir dulkėtos grindys buvo puoštos įvairiausių spalvų dėmėmis. Į sienas atremti paveikslai, perpildyta šiukšlinė ir stalas, apkrautas reikmenimis. Tiesiog rėkte rėkia: „Meninko buveinė!“
     Nusisiautusi tamsiai melsvą striukę, Europa švelniai paguldė jį ant metalinės lovos ir šiek tiek pasitvarkė savo didelį smaragdinį, visai kaip jos koledžo spalvos, megztinį. Merginai teko išmokti megzti per visas vienišas vasaras, kurias praleido Hogvartse.
-Kaip dažnai čia ateini?- paklausė Vasario, lėtais žingsniais vaikščiodama po palėpę ir dairydamasi į sienas atremtus paveikslus.
     
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Europa Ziegler »

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Lavenčio (menų) studija
« Atsakymas #2 Prieš 5 metus »
Rudeniniai lapai nė kiek nežavėjo Vasario. O keista, juk pastarasis buvo toks romantizme paskendęs meninkas, kad kiekviena spalva jam atrodydavo it nauja galimybė. Bet šį kartą klastuolio netraukė nei pabirę margaspalviai medžių lapai, nei vis dar svajingas ir šiltas vėjas, savo ilgais pirštais glostantis baltą vaikėzo galvą, nei lyriški lietaus lašai, nei skaidriose balose įmerkti vaikų guminiai batai, nei pats ruduo. Šįkart Vasario dėmesys buvo sutelktas tik ties ilgais, peleniniais naujosios kompanionės plaukais, nutįsusiais žemiau pečių; vos vos melsvo atspalvio akių rainelėmis ir vietomis apkramtytomis rausvomis mergaitės lūpomis.
  Kopdamas laiptais aukštyn į savąją palėpę, berniūkštis kiek rauktelėjo nosikę, vis dar nepripratusią prie žvėrienos kvapo. Aišku, kitokio pasirinkimo jis ir neturėjo. Tik vienintelė, kaina įkandama patalpa, įsikūrusi pačiame Anglijos centre, tebuvo ši senos mėsinės palėpė. Graikas labai ir nesiskundė ir pavertė ją savo studija, vienišo menininko kampeliu.
 Leisdamas Europai apsižvalgyti, Vasaris nuskubėjo prie savo stalo ir pasičiupo puspilnį eskizų blonknotą bei kelis anglinius pieštukus. Pasistatęs vieną iš kėdžių vidury kambario, šalimais molberto, ryškių skruostikaulių savininkas grįžtelėjo prie mergaičiukės.
- Kaip kada, - atsainiai gūžtelėjo pečiais, - kartais nesilankau čia mėnesių mėnesius, o kartais nakvoju kelias savaites apimtas meninio įkvėpimo. Matai, esu priklausomas nuo mūzos, - kilstelėjo dešinįjį lūpų kamputį.
- Štai, prisėsk, - linktelėdamas į lovos pusę, pasiūlė keturiolikmetei. Mandagiai nepasiūlė kokio nors gaivinančio gėrimo ar dar ko, mat, deja, to neturėjo. Čia ateinu tik tapyti, nepyk, - taip būtų penkiolikmetis atsakęs klastuolei, jei tik ši to pasiteirautų.
 Nuo kiauro lango nuplėšęs popieriniais tinkleliais apkrautą uždangą, leisdamas vakariniems saulės spinduliams pakliūti į vidų, Vasaris grįžo prie savojo blonknoto. Pro medinį molberto kampą vaikinukas mestelėjo susitelkusį akių žvilgsnį į Europą:
- Šviesa tobula! Noriu tave nupiešti, ilgai neužtruksiu, atsipalaiduok, gerai?


*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
Ats: Lavenčio (menų) studija
« Atsakymas #3 Prieš 5 metus »
    Europa dar kartelį peržvelgė kambarį ir jame buvusius į sienas atremtus įvairiausius paveikslus, pilkšvos akies kampeliu stebėdama Vasarį, besirausiantį tarp įvairiausių dailės reikmenų, sukrautų ant metalinio stalo. Bendrakoledžis niekada nebuvo kažkoks nenuorama ištižėlis ar dar koks nuo kitų kvailų paauglių nesiskiriantis berniokas, ar bent jau toks neatrodė baltapūkei klastuolei. Visgi mergaitei niekada nešovė į galvą, kad po vaikino oda slėpėsi tokia meniška siela, savo jausmus išreiškianti baltose drobėse ir popieriaus lapuose.
-Sakyčiau, ilgokai slėpei šią vietą. Kodėl?- pasiteiravo mažaūgė ir, Vasario paliepta, patogiai įsitaisė ant metalinės lovos su čiužiniu ir medžiaginiais velenėliais
     Išgirdusi apie pasiūlymą nupiešti, Europėlė pasimetė, pamanytum, kiek susigėdo. Nežinojo nei kaip reikėtų sėdėti, nei kur laikyti rankas, nei kur žiūrėti, šypsotis ar ne. Apskritai nelaikė savęs patrauklia, o žinojimas, kad baltapūkis klastuolis į ją vis ir vis žiūrės, bandydamas nuskenuoti kiekvieną išblyškusio mergaitės veido bruožą, o po to dar turės ir piešinį, ketvirtakursei, švelniai tariant, visai nepadėjo. O ir asisakyti tuo metu mergaičiokei atrodė negražu. Tiesą pasakius, šiuo metu savęs nekentė ir labiau už viską norėjo išaugti iš tokio kvailo amžiaus. Seniau būtų atrėžusi piktoką „ne“, kad vaikėzui nekiltų jokių pagundų paprašyti dar kartą, o dabar tas kvailas nepasitikėjimas savimi ir menkavertiškumas tiesiog graužė keturiolikmetę iš vidaus. „Atsipalaiduok, gerai?“ - mintyse citavo Vasarį, bandydama save įtikinti, kad nieko čia baisaus.
-Nė nežinau, ką turėčiau daryti,- liūdnai šyptelėjo Klastūnyno globotinė, sukdama pilkšvas akis į saulę pro kažką panašaus į lango.- Aš nelabai fotogeniška tik, na, žinai, nelabai tinkama piešimui.- Trumpai pažvelgė į šviesiai mėlynas vaikino akis ir vėl ėmė nervingai kandžioti apatinę lūpą. 

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Lavenčio (menų) studija
« Atsakymas #4 Prieš 5 metus »
Laukdamas, kol peleninių plaukų savininkė apsipras prie aplinkos, Vasaris ramiai rinkosi teptukus.
- Kodėl gi? Jei tu nežinojai apie šią vietą, tai nereiškia, kad ir kiti taip pat apie ją nieko nežino, - burbtelėjo vaikinukas, - na, tiesiog visi turim savų paslapčių ir priežasčių, kodėl kažką laikome paslaptyje, - pridūrė safyrinių akių savininkas ir blausiai vyptelėjo it atsiprašydamas už pirminę kiek piktesnę repliką.
- Svarbiausia, jog viskas atrodytų natūraliai. - Lyg tikras meninkas, prisiartinęs prie mergaitės, ėmė dėstyti Vasaris, -  įsitaisyk kaip tau patogu, gali net atsigulti. Taip, atsigulk. Štai veidą dėk čia, prie lango, kur krinta šviesa. - Įsijautęs į savąjį vaidmenį, mikliais rankų judesiais ir švelnia šypsena viską aiškino vaikinukas, vis nepraleisdamas progos „netyčiom” liestelti blyškios Europos odos lopinėlių.
- Tu ideali. O, kad tik matytum kaip spinduliai apšviečia šį dailų veiduką. Tik nejudėk, - grįžęs prie kiek tolėliau stovinčio molberto, apžiūrinėdamas savo seną blonknotą ir ryškiai raudonų, garstyčių geltonų, tamsiai mėlynų, blausiai violetinių, purpurinių, samaninių ir dar keletos pastelinių spalvų dažų tūbeles, atitarė klastuolei baltaplaukis bei susiradęs dar porą kempinės gabaliukų, ėmė tapyti pirmąsias naujojo šedevro linijas.

*

Neprisijungęs Europa Ziegler

  • IV kursas
  • *
  • 111
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • merde
Ats: Lavenčio (menų) studija
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
     Panašu, kad vaikinui Europos klausimas nepatiko. Gal jis ir nebuvo itin tikęs, tačiau argi būtina iškart kelti toną? Juk keturiolikmetė klastuolė nė nekalbėjo apie kitus, tiesiog pasidomėjo, kodėl Vasaris nieko nesakė būtent jai. Sekundėlę ruošėsi atsikirsti vaikėzui, tačiau nusprendė, kad geriausia bus patylėti. Mergina nė nenorėjo pagalvoti, kad dėl kažkokio kvailo klausimo galėjo iširti jau porą metų trukusi draugystė. Kas, jei Vasaris dar labiau supyktų? Taip, geriau patylėti.
-Supratau,- tyliai numykė ir liūdnai šyptelėjo mėlynų akių savininkui.
     Padedama klastuolio, Europėlė išsitiesė ant lovos. Ši, iš pažiūros, neatrodė labai patogi, tačiau tikrai visai nieko (nors gal taip tik atrodė po to, kai vaikų namuose merginai tekdavo miegoti kone ant lentų, užklotų pledu). Tiesa, pro pilkšvas akis nepraslinko ir bernioko prisilietimai, priverčiantys kiekvieną išblyškusios odos lopinėlį pašiurpti.
-Gana tauškėti,- sukikeno Klastūnyno globotinė,- aš nejudėsiu, o tu piešk. Ir pasistenk greitai.
    Gulėti, nejudėti ir tylėti buvo ne tik kad nuobodu, bet ir itin keista. Baltapūkė vienu metu ėmė jaustis tarsi būtų „Titanike“, kai Džekas užsimanė nupiešti Rose. Tik tiek, kad, priešingai negu pastaroji, Europa buvo visiškai apsirengusi.
    Dar geras – o gal blogas – penkiolika minučių šitaip pagulėjusi, keturiolikmetė atsisėdo:
-Kiek galima...- atsiduso,- tikiuosi, kad baigei. Na, o jei ne, vėliau galėsi pasitelkti vaizduotę ar atmintį,- nusišypsojo klastuolė.- O dabar parodyk man patį gražiausią savo piešinį,- atsistojo ir nukulniavo arčiausiai durų esančių paveikslų.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Lavenčio (menų) studija
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
Visiškai pasinėręs mene, Vasaris net neatkreipė dėmesio į skubiai lekiantį laiką. Netikėtai mergytei staigiai pakeitus pozą bei sustabdžius jaunuolio meninį susijaudinimą, baltapūkis tik nepatenkintai sušnairavo šios pusėn.
- Aš jau buvau įpusėjęs kūno kontūrus, - suburbėjo baltapūkis ir vis dar bandydamas dailinti draugės portretą, akių krašteliais ėmė sekti kiekvieną klastuolės judesį. Vis tik neiškentęs savo nesusikaupimo ir atlaidumo ties piešiniu bei tokio slapto žvilgčiojimo, vaikis nutipeno prie Europėlės ir atstojęs šalimais jos, susikoncentravo ties arčiausiai durų kabančiame paveiksle pavaizduotomis, akvarėle nutapytomis mėlynomis haskio akimis.
- Tai pirmasis mano darbas, - lyg pats sau pasakė Vasaris ir atsargiai pirštais perbėgo per piešinio kraštus. Trumpai žvilgtelėjęs į sieninį laikroduką, kiek grubiau, tačiau tikrai nepiktavališkai suėmė liauną mergytės delniuką bei timptelėjo į save.
 - Eime...