[Vintė Adamson]

  Varno Nago prefektė dar nebuvo pilnai pasveikusi; visą rudenį kankinęs plaučių uždegimas taip lengvai pasišalinti net nežadėjo. Būtent todėl Vintė visai netroško ankstų rytą keberiotis iš lovos bei eiti į magiškų gyvūnų priežiūros pamoką, vyksiančią lauke. Nesinorėjo rizikuoti sveikata. Tačiau jau ir taip daug praleidusi varniukė neleido nei šioms mintims, nei baimei gyvūnams jos sustabdyti nuo grįžimo prie taip pasiilgto pirmūnės titulo. Mergaitė norėjo sau įrodyti galinti įvykdyti šį iššūkį.
  Deja, rytas buvo dar sunkesnis, negu galėjai pamanyti. Adamson šiaip ne taip nušliaužė iki pamokos vietos, tad puikiai suprato neturėsianti jėgų lakstyti ieškant kažkokio gyvūno. Antrakursė susirado geriausiai apšviestą bei jaukiausią vietą, nepasiekiamą profesorės akiai, o tuomet joje įsitaisė. Žadėjo stebėti kitus moksleivius ir neatkreipti niekieno dėmėsio. Jeigu profesorė paklaus ko nors apie atliktą darbą, nemeluos bei prisipažins jo nedariusi, tačiau galbūt pavyks tiesiog praslysti.
  Atrodo, burtininkei pasisekė. Kai ilgas pusvalandis baigėsi, bendraklasiai grįžo prie moters; ir ši tiesiog uždavė porą klausimėlių, į kuriuos putliaskruostė atsakymų nežinojo. Visgi prislinkusi arčiau bei įsipaišiusi į mokinių būrelį nusprendė spėti.
  - Kadangi kitas virsmas niekada neprasideda, sakyčiau, tos kelios minutės prieš jį, kurių metu maramiai esti savo tikrajame pavidale, užsitęsia bei pavirsta bet kokiu laiko tarpu iki akimirkos, kai gyvūnėlius paliečia pirmas natūralios šviesos spindulys. Jie tarsi užstringa, ir, kadangi patys nori savo tikruosius pavidalus nuslėpti, tokie reiškiniai, manau, jų nedžiugina. Be to, jeigu taip nutinka, jie negali užsimaskuoti bei yra tikimybė, jog juos lengvai pagaus mokslininkai, norintys paversti bandomaisiais triušiais, ar tiesiog kolekcionieriai, trokštantys išskirtinio eksponato savo narvelių muziejuje. Dėl to, kai tokios katastrofos sutrukdo maramių gyvenimus, jie elgiasi itin atsargiai, stengiasi išlikti nepastebėti bei nesukelti sau pavojaus, tačiau, žinodami, kaip tai pavojinga, dažnai išsiduoda, koją pakišus nervingumui.
  Kas liečia medžiagas, naudojamas gydomiesiems tikslams... Manau, jog jos įvairioms gydymo priemonėms kaip ingredientas praverčia dėl savyje sukauptos maramių magijos, kuri, savaime suprantama, turi būti sukaupta. Esant įprastai rutinai, maramiuose ji kaupiasi dienos metu, tuomet, kai jie nėra savo tikrajame pavidale, galbūt net yra gaminama pasitelkiant saulės energiją, o kelios minutės prieš virsmą, kai gyvūnai gali būti savo figūrose, pasklinda po kūną, lyg nuimdama bet kokius kerus bei apnuogindama tikrąsias formas (tą minutėlę gali būti paimta plaukų bei ragų forma). Kadangi, savaime suprantama, Jūsų apibūdintos katastrofos metu saulės energijos nebūtų, neliktų ir alternatyvių kūnų, galinčių magiją gaminti, jos generavimas tiesiog sustotų. Pirmas kelias baisaus reiškinio minutes viskas būtų kaip ir turėtų būti, tačiau vėliau, magijai eikvojantis bei neužsipildant naujomis atsargoms, ji silptų ir silptų, kol galiausiai netektų savo ypatingų savybių. Taigi, žinoma, plaukai bei ragai taip pat taptų mažiau naudingais arba apskritai bereikšmiais.
  Išdėsčiusi tiradą sapalionių, trumpaplaukė atsikrenkštė, vildamasi nesulaukti pamokslo apie žinių (o ne nelogiškų spėjimų) taikymą.

[Rosemarie Mortimer]

Rosemarie šiek tiek nusivylė, kadangi norinčiųjų pasisakyti daug neatsirado. Vos pora. O juk klausimai, jos nuomone, buvo visai įdomūs ir lengvi. Na, šiaip ar taip, galėjo pasidžiaugti, kad bent tos, kurios pareiškė savo nuomonę, turėjo galvą ant pečių.
Baigus kalbėti mergaitei iš Varno Nago, profesorė susimąsčiusi pasikasė smakrą.
– Abi esate savaip teisios. Kadangi šis klausimas hipotetinis, tai ir versijų per dešimtmečius susikaupė ne viena. Pirmoji iš žinomų plačiausiai sako, kad įtaką maramių magijai daro ne tiesioginiai saulės spinduliai, o konkretus paros laikas, tad šviesai nepasirodžius, jie vis tiek instinktyviai jaustų, kada išaušo reikiamas metas, tad viskas vyktų kaip visados.
Antroji teigia, kad neišaušus šie magiškieji gyvūnai liktų kitame pavidale, kaip ir sakė Lisetė. Tik apsirikai dėl antrojo klausimo, kadangi būdami kitame pavidale jie nebeturi nei savo tikrųjų ragų, nei tų plaukų – juos pakeičia mėgdžiojamo gyvūno dalys, – skėstelėjusi rankomis Rose atsiduso. – Tad užstrigę kito gyvio pavidale šios savybės netektų – būtent todėl praktikos metu tas medžiagas reikėjo paimti per tokį trumpą laiką, kol maramiai buvo savimi.
Na, o trečioji iš geriausiai žinomų teorijų tvirtina, kad maramiai visgi atvirstų savimi, bet, užsitęsus tamsai, nebeįgautų kito pavidalo, kaip ir teigė panelė Adamson. Apskritai viską labai aiškiai išdėstei ir gerai pagrindei, taip pat puikiai pastebėjai dėl kaupiamos magijos ir savybių, tad galiu tik pagirti ir nebeaušinti burnos kalbėdama tą patį, – pritariamai linktelėjo bei apsidairė.
Saulė kilo vis aukščiau ir pilis ėmė vis labiau bruzdėti. Be abejo, joks varpas nepasigirdo, kadangi tik dabar kiti gyventojai kilo iš miegų ir ruošėsi pusryčiauti, tad, žvilgtelėjusi į laikroduką, Rose visus paleido. Tuomet ir pati, susirinkusi knygas bei mokinių suneštas medžiagas, apleido ramią pamiškės vietą, kuri šįryt puikiai atliko klasės vaidmenį.