0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Rytas buvo itin ankstyvas. Visur aplinkui tvyrojo prieblanda, saulė dar miegojo pasislėpusi už horizonto, tačiau paukščių balsų gama jau virpino apylinkes, skelbdama naujos dienos pradžią. Vėsus vėjas glostė snaudžiančios pilies kiemo žolę, kuria žingsniavo ir Rosemarie. Mergina ritmingai mosavo burtų lazdele, kas porą metrų virš galvos palikdama kabėti šviesos kamuolėlius. Mokiniams. Būtų nekokia dienos pradžia, jei kuris nors pakeliui nusiverstų ir vietoj ilgai planuotos pamokos tektų skubėti į ligoninės sparną.
Visi magiškųjų gyvūnų priežiūrą lankantys jaunieji burtininkai dar prieš porą dienų gavo pranešimus apie neįprastai ankstyvą šiandienos pamokos laiką ir jos vietą. Na, vieta nebuvo itin neįprasta bent jau rausvaplaukės užsiėmimams – jau ir prieš šią metų pertrauką, kuomet jos apleistą kabinetą tikriausiai kiek aptvarkė ir sušildė kitas profesorius, nė karto savo dalyko nemokė pilyje. Tačiau šįkart nuo ežero pakrantės Rose persikėlė šiek tiek arčiau miško.
Kaip tik tuo momentu būtent ten ji ir sustojo, virš galvos pasiųsdama kiek didesnį nei kiti, maloniai gelsvos šviesos rutulį. Šviesesni ir mažesni rutuliukai nuo pat pilies durų nušvietė kelią į reikiamą pamiškės vietą, kad visi atvyktų nenuklydę. O pirmieji mokiniai, galbūt keikdami jaunąją profesorę už tokį ankstyvumą, jau šlepsėjo jos link.
Rosemarie pastatė atsineštą nedidelę dėžutę su keletu knygų ant kelmo, o pati prisėdo ant šalimais stūksojusio akmens. Greta kaip visad sudėjo krūvelę pledų, bet aplinkui buvo ir dar keli didesni akmenys, tinkami įsipatoginti, tad pirmieji norintys galėjo įsitaisyti ir ant jų.
Minutės slinko ir dangaus vis dar netemdant nė menkiausiam debėsėliui, paskutinis mokinys atsisėdo priešais ją. Be didelių ceremonijų su visais pasisveikinusi, mergina kilstelėjo lazdelę ir tuo pačiu metu ėmė deklamuoti:

– Šimtą veidų talpinu savyje
Ir tik ryto žaroj atskirt galėsi mane,
Vakar galbūt su kentaurais laksčiau,
Bet naujai saulei gimstant ir vėl išėjau.
Vos spinduliai nušvies žemės laukus,
Magija ištirps, o aš atrasiu namus.

Iš švelniai vedžiojamos lazdelės galo išsirangęs šviesos siūlas ore suformavo profesorės sakomus žodžius, jog visi galėtų peržvelgt ne kartą ir įsidėmėtų.
– Šiandien pradėsim iš kitos pusės – pirmiau praktika, vėliau teorija žinių įtvirtinimui. Na, o darbas paprastas: įminus mįslę išsiaiškinti, apie kokį magiškąjį gyvūną joje kalbama, bei jį suradus parnešti gabalėlį/ pluoštelį/ žiupsnelį to jo audinio, kuris naudojamas kai kurių retų magiškųjų ligų gydyme. O koks tasai audinys, taip pat turėsite išsiaiškinti patys. Naudokitės visa turima literatūra bei tomis papildomomis knygomis, kurias atnešiau jums, – mostelėjo į tąjį kelmelį, ant kurio pūpsojo dėžutė su knygomis. – Galite mąstyti, tyrinėti bei ieškoti grupėmis ar poromis, tačiau galiausiai paimti bei parnešti reikiamą medžiagą kiekvienas turėsite atskirai.
Rose nutilo ir susidomėjusi stebėjo šurmuliuojančius mokinius. Dangus po truputį ėmė rausvėti, netikėtai primindamas merginai apie jos užmaršumą. Dirstelėjusi į ant riešo segimą laikrodį, rausvaplaukė kiek garsiau pridūrė:
– Beje, iki saulėtekio likusios trisdešimt penkios minutės


// Kaip ir minėjau, rašyti galite ir porose ar nedidelėse grupėse, tačiau prašomą gyvūno medžiagą turėsite gauti kiekvienas individualiai. Darbui reiktų skirti minimaliai 4 postus. Ateinantį sekmadienį (07-01) paskelbsiu konkrečią informaciją apie patį magiškąjį gyvūną, kad rezultate nesigautų visiška košė makalošė. Na, o iki penktadienio turite laiko kiekvienas susukti po porą žinučių su jūsų pačių spėlionėmis ir mintimis, bandymais išsiaiškinti ir, pagal savo norus, galbūt net mėginimais ieškoti. Kai paskelbsiu tą informaciją, pagal susikurtas aplinkybes tereiks prie jos prisitaikyti.

P.S. Jei užduotis pasirodė paini ir nelabai supratot, tai rašykit man į PM ir paaiškinsiu asmeniškai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #1 Prieš 5 metus »
Monika be galo laiminga ėjo magiškų gyvūnų priežiūrą. Visa savaitė buvo arba nuobodi, arba nesuprantama, lyg ir nyki. O dabar {pagaliau!} atėjo viena iš merginos mėgstamiausių pamokų. Ir mokytoja, Rosemorie Mortimer, buvo viena iš geriausių.
Na, gerai, Monika nebuvo žiauriai patenkinta. Juk mokslo metai tik prasidėjo, o jau ankstinamas laikas nėra pats geriausias dalykas. Apsimiegojus Švilpė, įprastai garsėjanti kaip ankstyvas paukštelis, šįkart truputį svirduliuodama išėjo į gryną orą.
Profesorė jau laukė. Ji sėdėjo ant apsamanojusio akmens, o šalia, ant kelmo, gulėjo krūvelė knygų. Ištempusi kaklą antrakursė atpažino kelias jos jau turimas knygas.
Profesorė Rosemarie pamoką pradėjo padeklamuodama eilėraštį-mįslę. Jis nebuvo labai painus, tačiau vis dėlto sudėtingas. Paaiškėjo, kad reikės ne tik išsiaiškinti magiškąjį gyvūną, tačiau ir surasti jį ir tam tikrą audinį. Per trisdešimt penkias minutes. Kai dar net nėra patekėjusi saulė.
Na, taip, visiškai lengva. Tiesiog atokvėpis po kelių savaičių sunkaus mokslo. Galima vadinti atostogomis.

*

Neprisijungęs Florence Hailey Darcy

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • don't waste your time or time will waste you
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #2 Prieš 5 metus »
  Vos tik Florencija nusprendė bent kurį laiką labai pavyzdingai lankyti pamokas ir viską atlikti per daug nepurkštaudama, likimas sumanė išmėginti šį ryžtą. Tiksliau, pasityčioti iš gerų ketinimų, kaip kad trylikametė buvo įsitikinusi. Šitaip anksti ateiti į pamoką ir dar anksčiau keltis! Na jau n... tiek to.
  Sukaupusi visas jėgas, tiksliau, pasiskolinusi iš jų rezervo, skirto kokiam kitam mažiau naudingam dalykui, rusvaplaukė lėtai pėdino paskui šviesos kamuolėlį. Jie šiek tiek erzino apsnūdusias akis, bet geriau jau šitaip, o ne nebeatskirti, kada jau merkiasi, o kada tik ankstumos tamsa glosto.
  Sustojusi prie miško, mergaitė apsidairė. Ar čia Uždraustasis? Jai dar nebuvo tekę jame pabūvoti, juk mokiniams tai draudžiama, o Florencija ir šiaip nedegė noru artintis šalia tokios pavojingos vietos. O štai ėmė ir atsidūrė čia. Bet neturėtų būti pavojinga, profesorė juk nelieptų niekuo nenusikaltusių mokinių darbuotis grėsmingose vietose, tiesa?
  Taip, viskas turėjo būti gražu ir smagu, tad varniukė kilstelėjo uniforminį sijoną ir įsitaisė ant pledo, kojas sulenkdama po savimi.
  Smiliais trindamasi akis, mergaitė atidžiai išklausė profesorę. Mįslė? Taip anksti? Mama išvis laikydavo jas paikomis! Florencija Heilė prisidengė burną ir tyliai nusižiovavo. Tai mokinių veidais, tai profesorės pusėn klaidžiojęs žvilgsnis galiausiai kliudė pastarosios minėtas knygas. Nusprendusi, kad daugiau informacijos ras ten, o ne savame vadovėlyje, o ir vedama smalsumo, trečiakursė nukėblino prie dėžutės su papildoma literatūra.
no one's going to take me alive
time has come to make things right


*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #3 Prieš 5 metus »
 Rusvaplaukė buvo tikrų tikriausia pelėda, mėgstanti skaityti knygas iki pat paryčių, o vėlus vakaras buvo jos mėgstamiausias paros laikas. Užtat visa savo švelnia esybe nekentė rytų. Kad ir kaip gražiai atrodytų pasaulis valandą prieš pakylant saulei, kad ir kaip gražiai ir melodingai giedotų pirmieji dienos paukščiai, rytas jai nepatiko. Sakoma, kad rytas – tai nesuteptas lapas, kurį užpiešime jau įdienojus, kuris gali pavirsti viskuo – nuo juodojo kvadrato iki dailiausio peizažo, verto didžiųjų Atgimimo meistrų teptuko. Nesąmonė. Rytas tik kūrė tuščias viltis, kurioms lemta sudužti kaip nukritusiai krištolo vazai. Kurios niekada neišsipildys, tačiau ilgam paliks kartų poskonį: „kas būtų, jei būtų“.
 Kaip jau supratote, į paežerę atžygiavusi ir dabar profesorės besiklausanti žaliaakė buvo ne itin smagiai nusiteikusi. Nors vis žiovavo, tačiau estetiką ir grožį mylinčios akys lyg paklaikiusios dairėsi aplinkui, stengdamosis aprėpti kiekvieną, net mažiausią šio puspilkio pasaulio detalytę, kad blyški ranka teptuko padedama vėliau perneštų jas ant drobės. Tik vėlgi – neaišku, ar viltims vėl neteks sudužti. Besėdint ant didžiojo akmens – dar pasitiesus ant jo pledą – rankos pačios skynė paskutiniąsias laukines gėles, pakėlė nuo aprasotos žolės porą liaunų šakelių ir pačios supynė visa tai į dailų rudeninį vainiką, kuris dabar puikavosi ant jos rausvos galvos – vis dar pustuštės. Ir kam ji vėl užsisėdėjo prie knygos taip ilgai?
 Tiesa, vos išgirdus mįslę, kelios pilkosios ląstelės atsibudo iš letargo ir nutarė pasidarbuoti. Šimtaveidis, reiškiasi, gyvūnas keičia išvaizdą. Kaip bogartas... Jo tikroji išvaizda matoma tik auštant. Ak, štai kodėl reikėjo keltis vos pora valandų nuo užmigimo. Sulyg tokiomis mintimis ląstelės pavargo ir vėl nuėjo miegoti, o Gotfreinė – kaip tipinė moksliukė ir stereotipinė varnė – puolė prie knygų.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #4 Prieš 5 metus »
Ji įsivėrė abu auskarus nei karto nežvilgtelėjus į veidrodį. Kodėl tai anksčiau atrodė taip sunku? Varnė iš lėto apsiavė batus. Juk už lango vis dar nebuvo prašvitę. Savaime suprantama, kad iš pačio ryto nepradės šokinėti pagal kokią mėgstamą dainą. O žinot kas blogiausia? Torė net negalėjo įsitaisyti ant lovos, pasidėti kompiuterio ant kojų, įsijungti mėgstamiausios muzikos, o tada šokti, šokti ir šokti. Nes šitoj skylėj neveikė niekas! Ką jau kalbėti apie taip trokštamą bevielį internetą.
Mergaitė žingsniavo sekdama mažas švieseles. Žavinga. Jos veide švietė šypsena, o mintyse skambėjo dainos žodžiai. Ji baigia išprotėti. Gerai, kad kolkas pati tai supranta. Toks jausmas, kad ji įsimylėjus. Gaila, kad dar nežino ką. Pagaliau pasiekė vietą į kurią vedė žiburėliai. Ir pamatė tai, ko visai nesitikėjo. Grįžo senoji profesorė! Torės šypsena dar labiau nušvietė veidelį. Mergaitė greitai pasisveikino ir atsisėdo ant akmens netoli mokytojos. Išklausiusi užduotį prisimerkė. Tikriausiai reikia surasti kažką su kuo galėčiau pasitarti pagalvojo ir apsižvalgė. Mėlynos akys beveik iš karto rado pažįstamą žmogų - Gotfreinę.
  - Labas rytas,- pasisveikino su septintakurse Torė.- Pagalvojau, gal norėtum kartu ką nors sugalvoti?                                             
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Kaila2018

Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
Pirmają pamoką Tėja įsivaizdavo kiek kitaip. Ji apgalvojo šimtus variantų, tačiau nė vienas iš jų nebuvo panašus į šitą. JI susivėlusi ir dar ne visai pabudusi sliūkina pilies koridoriais į kiemą  dar prieš nušvintant. Vakar vakare ilgai užsibuvo žiūrėdama pro langą ir viską apmastydama, todėl dabar jautėsi lyg pusiau mirusi.
 Dangus po truputėlį ėmė įgauti purpurinę spalvą, o pilies languose žiebtis žiburėliai. Išėjus į kiemą mergaitės kojos prasmego šaltoje, rasotoje žolėje, todėl į pamoką ji nueis dar ir šlapia. Nepaisant to pirmakursei buvo malonu žingniuti takeliu apsuptu gelsvų švytinčių kamuoliukų brėkštant rytui ir gaiviai kvepiant pirmiems pabudusiems medžiams ir žolėms.
 Pasiekusi  pamiškę kur turėjo vykti pamoka mergaitė klestelėjo į rasotą žolę, nes visi akmenys, bei kelmai aplinkui buvo užimti ir pasitiesusi prieš save pledą sumetyė ant jo atsineštas knygas. Prasidėjo pamoka. Mokytoja ėmė deklamuoti eiliuotą mįslę ir lazdele braižyti žodžius ore:
– Šimtą veidų talpinu savyje
 Ir tik ryto žaroj atskirt galėsi mane,
 Vakar galbūt su kentaurais laksčiau,
 Bet naujai saulei gimstant ir vėl išėjau.
 Vos spinduliai nušvies žemės laukus,
 Magija ištirps, o aš atrasiu namus.


Tėja kartojo ir kartojo žodžius mintyse stengdamasi įminti jų prasmę, tačiau tesuprato tik tiek, jog šis padaras parodo savo tikrają išvaizdą rytais. O daugiau? Nieko, apsoliučiai nieko?! Kuo labiau Tėja stengėsi susikaupti tuo keistesni ir neįtikėtesni variantai lindo į galvą. Na ką einu patyrinėti knygų, gal ten ką nors rasiu, – mąstė mergaitė.

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
 Paryčiais, dar saulei nepakilus, tylu ir ramu. Kiek tamsoka ir ankstoka tokiai pamokai. Eidamas takeliu gali įžiūrėti pavienius, tačiau dailiai išdėliotus akmenukus, tamsius medžių kamienus arčiau miško, netgi vėją gali matyti. Žvarboka.
 Dauguma, aišku, žvalumu nepasižymėjo. Vanilė, dažniausiai mėgdama stebėti saulėtekius, pripratusi prie ankstyvų rytų, ėjo beveik linksmu veidu.
 Žiburėliai vedė visus link reikiamos vietos. O dar ir grįžo profesorė, kadaise buvusi Pijos koledžo vadovė bei draugė.
 Pamoka prasidėjo. Septintakursė atsivertė knygą iškart po mįslės išklausymo. Jai nepatiko mįslės. Ir kas, kad Varnanagėj augo, ir kas, kad norėdama patekti į bendrąjį kambarį turėdavo dažnai atsakyti į mįsles, šios ją visada atbaido. Bet, jei neįmins – tai nebus varnė, nepateks į bendrąjį kambarį, neįveiks šios praktikos užduoties.
 Garbanė apsisuko aplink savo ašį. Grifai per daug drąsus, jog paklaustų atsakymo kitų. Švilpiai per daug draugiški, kad jį parodytų. Klastuoliai per daug gudrūs, kad jį išgirstų iš kitų. Varnanagiai per daug protingi, kad atsakymą surastų patys. Toks nematomas koledžų gyvenimo varikliukas. Pijai reikia pagalbos.
 Staiga akys užkibo iš dviejų pažįstamų merginų. Pirmoji buvo Gotfreinė – nuo paskutinio judviejų pokalbio praėjo nemažai laiko, na, gal tik kartais dar vienu kitu žodžiu persimesdavo bendrajame kambaryje. Antroji – Torė – koledžo prefektė. Vanilla nusišypsojo ir priėjo arčiau.
 – Sveikos! – mergina sujudėjo, tarsi norėdama apsikabinti, tačiau greitai atsitraukė, – ar jau kažką išsiaiškinote? Ko gero, man reikia pagalbos, – Hinkley atsiduso.
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
 Vainikėliu pasipuošusi Gotfreinė įnirtingai vartė mokytojos paruoštas knygas. Tiesa, naudos iš to nebuvo daug. Be abejo, jose informacijos buvo pilna, tačiau jos turimų žinių buvo per mažai, kad galėtų susiaurinti įtariamųjų ratą. Tad tik vartė vieną knygą po kitos, ties jokiu puslapiu nesustodama ilgiau negu trims sekundėms.
 Galvą pakėlė tik išgirdus pasisveikinant jų koledžo prefektę, prie kurios tuojau pat prisijungė ir eks-prefektė, Vanilė.
 – Sveikos, – šyptelėjo žaliaakė, užkišdama neklusnią rusvą sruogą už ausies, – Tiesą pasakius, pagalbos reiktų ir man, – gūžtelėjo pečiais.
 Ironiška, susirinko trys varnės, kurios be mįslių įminimo net negali patekti į savo koledžo patalpas, o su tokia jiems įprasta užduotimi susidoroti pavieniui negali.
 – Supratau, kad tas gyvūnas keičia išvaizdą, o tikrasis jo atvaizdas matomas auštant, bet tas turbūt jums irgi aišku? Tik va bėda, jokio tokio gyvūno nežinau, o iš šitų, – galvos mostu parodė stirtą knygų, – prasmės nedaug. Taaaaai, kuriai iš jūsų sekasi su gyvūnais?
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Florence Hailey Darcy

  • V kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • don't waste your time or time will waste you
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
  Ant kelių pasidėjusi pačią storiausią knygą, Florencija vieną po kito vartė jos puslapius. Iš pradžių mėgino skaityti iš eilės, bet greitai susiprato, kad tai užims gerokai per daug laiko, kurio, tiesa, ne tiek ir daug. Todėl netrukus tik probėgšmais peržiūrinėjo atsitiktinius žodžius, paveikslėlius, ieškodama to, kas tiksliausiai atitiktų profesorės žodžius. O gal ten visai ne mįslė, o tik gražiai įvardytas ir labai meniškas apibūdinimas? Reikėjo tik šiokių tokių žinių. Florencija jų neturėjo.
  Dar sykį peržiūrėjusi tekstą, kybantį ore, trečiakursė vėl susimąstė. Tas kažkas gebėjo keisti išvaizdą, draugauti su kentaurais ir buvo atpažįstamas tik tokiu ankstyvu metu. Varnanagė nesuprato, kam reikia mokytis apie tokius gyvūnus, kurių gyvenimo ritmas nelabai derinasi su gerokai vėliau mėgstančių keltis mokinių ritmu, bet, tikėjosi, rezultatas atpirks visus šiuos vargus. Juk profesorė greičiausiai nekankintų visai be reikalo..?
  Šiaip ar taip, gaišti nebebuvo kada. Florencija Heilė suvokė, kad šitokios paieškos užsitęs be galo ilgai. Netoliese pastebėjo mergaičių būrelį, panašu, kad ir to paties koledžo. Atrodė matytos, tik vardų gerai nežinojo. Prisiminusi, kad iš pradžių dirbti galima ir grupėmis, trylikametė prisiartino prie kitų varnanagių ir pasistengė išspausti pačią draugiškiausią šypseną, kokią tik sugebėjo. Vis geriau nei stypsoti kur nors netoliese ir mėginti nugirsti ką nors naudinga.
 – Labas, – gana tyliai pasisveikno; tikėjosi kad vis dėlto buvo išgirsta. – Ar jūs... nieko prieš, jei prisijungsiu?
  Taip norėjosi imti ir pateikti teisingą atsakymą, lyg vos išgirdusi mįslę būtų jį žinojusi. Deja, galva buvo tuštutėlė, tik (kol kas) nedidėlė gėda bei nepastenkinimas savimi baladojosi siaurais jos koridoriais.
no one's going to take me alive
time has come to make things right


*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
 Kalbant varnanagėms, Vanilė visą laiką žiūrėjo į knygą, vartė puslapius, ieškodama kažko panašaus į Gotfreinės išvardintus...požymius. Kadangi saulė dar nepakilus, sunku buvo įžiūrėti į puslapių tekstą, net raidės liejosi spalvomis į įvairias puses.
 –  Tavo tiesa, nėra net ką pridurti, – iš už knygos pakėlė savo akis garbanė, – na, myliu gyvūnus, tačiau nelabai juos ir pažįstu. Atrodo, kad ieškome per daug giliai. Arba ne ten kur reikia. Nors, apsidairius, nieko gero nepastebėsi, – nutilo. Paskutiniaisiais metais jai ne itin sekasi galvoti. Varnės ironiška pabaiga.
 Septintakursė atsisuko, pamatydama pažįstamą veidą. Ko gero, prasilenkė bendrajame kambaryje. Arba užkalbino, kai buvo prefektė. Niekada nežinosi. Prisiminimai susikeitė tikromis vietomis. Lyg ženklas, kad jų greitai nebeliks. Bent ne jos galvoje. Kas žino, kaip ten bus.
 – Sveika, – šyptelėjo, – aš nieko prieš, šuo gi keturias turi kojas. Visos reikalingos. Tai ir mums tu reikalinga. Turbūt? – nužvelgė prieš save esančias bendrakoledžes, – gal kartais Tu, – sustojo, bandydama prisiminti trečiakursės vardą, – Florencija, domiesi gyvūnais ir kažką žinai apie keičiančius išvaizdą padarus, kurių tikrasis pavidalas matomas auštant? – Vanilė pažvelgė į mergaitės knygą. Ta pati.
As you swore to God,

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
Lengva ryto prieblanda visai patiko Torei. O tas ryto oras toks gaivus. Ji visada mėgdavo jį įsivaizduoti net kai lauke buvo didžiausia sausra. Torė šyptelėjo Gotfreinei ir prie jų prisijungusiai septintakursei.
  - Na, aš irgi maždaug tiek išsiaiškinau,- tarstelėjo,- bet net nenutuokiu koks gyvūnas tai galėtų būti,- pripažino.- šiaip man labai patinka gyvūnai, bet, tiesą sakant, nelabai ką ir nutuokiu apie magiškuosius. O tie visi pavadinimai,- užvertė akis ir nusijuokė. Mergaitė paėmė dar kažkokį skaitalą ir pervertė puslapius apžiūrėdama paveikslėlius. Nieko panašaus į profesorės apibūdintą gyvūną nerado. O gal tiesiog nepakankamai atidžiai ieškojo. Netrukus prie jų prisijungė dar viena varnė. Florencija. Tiesą sakant, Torė nebuvo su ja bendravusi. Na, ne tai, kad Torė nenorėtų, atrodė, kad bendrauti visai nenori Florencija. Taigi, trečiakursė kiek nustebo, kad šioji varnė ieško pagalbos. Žinoma, ji visai tam neprieštaravo. Juk kuo didesnė komanda, tuo greičiau pavyks sumąstyti atsakymą į mįslę.                     
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #11 Prieš 5 metus »
Visose tose keliose knygose, padėtose ant netoliese esančio kelmo, galima aptikti informacijos apie šiandieninį gyvūną trupinius. Šie, savaime suprantama, nesuteikia itin daug reikalingų žinių, tad tampa lengva paklysti tarp kitų, mįslę dalinai atitinkančių padarų. Ir visgi, viename iš tų tomų, kurį tikriausiai savo kuprinėse turi ir keletas stropesnių mokinių, pavadintame „Aukštesniosios klasės magiškųjų gyvūnų pagrindai“, esti atskiras skyrius, orientuotas į visą tam tikromis savybėmis panašių gyvūnų gentį. Jame išskirtose temose atrandami ir šiandieniniai. Maramiai.


7 Skyrius. Išverstakailiai

7.1. Maramiai

Pirmieji šiame skyriuje nagrinėjami magiškieji gyvūnai – maramiai. Palyginus su kitais šios genties atstovais, o tuo labiau su kitais fantastiniais sutvėrimais, apie juos žinoma itin nedaug. Pirmą kartą buvo pastebėti Ukrainos rytiniuose miškuose XIX amžiaus pabaigoje, o Aleksėjus Lysenko savo veikale („Naujesniųjų fantastinių gyvūnų kilmė“) juos aprašė kaip „gebančius nuostabiai prisitaikyti“. Taip pat iškėlė hipotezę, jog maramiai buvo taip ilgai nepastebėti dėl savo išskirtinės magijos.

7.1.1. Išvaizda

Ilgą laiką nebuvo žinoma tikroji maramių išvaizda dėl jų gebėjimo ją keisti [apie tai daugiau sužinosite tolesnėse temose], tačiau galiausiai, išsiaiškinus šių gyvūnų magijos principus, pasikeitimą tapo galima stebėti savo akimis. Maramiai įprastai primena vaiduokliškai balkšvos spalvos beplaukius (išskyrus uodegą) elnius, kurie gali užaugti iki dviejų metrų aukščių. Šiaip ar taip, panašumas regimas tik iš pirmo žvilgsnio – sutelkus dėmesį ima ryškėti ir visa gausa skirtumų. Vienas jų – kūno proporcijos. Maramiai, kaip ir minėta, yra aukštesni ūgiu, tačiau gerokai plonesni, o didumą aukščio suteikia nepaprastai ilgos kojos, kurios eiliniams pasirodytų nesutvertos išlaikyti likusio kūno. Bet vėlgi, patys sutvėrimai pasižymi nepaprastu lengvumu, kadangi jų kaulai – tuščiaviduriai. Išsiskiria ir gyvūnų ragai – nemenkas, plačiai išsikėrojęs ir tankiai susivijęs šakų vainikas, iškilęs virš aptakios galvos. Taip pat, dėl jo balkšvos, beplaukės odos neretas iš pirmo žvilgsnio prisiekinėja išvydęs vaiduoklį, nors taip tikrai nėra.

-124-

7.1.2. Magiškosios savybės

Maramiai, kaip ir daugelis išverstakailių genties atstovų, geriausiai žinomi dėl savo gebėjimo keisti išorę, konkrečiai šiuo atveju – pasiversti kitais magiškaisiais (kiek retesniais atvejai ir paprastais) gyvūnais. Nors vis dar nėra išsiaiškinta, kas nulemia, kokiu padaru virs, tačiau spėjama, kad tam įtakos gali turėti tuometinės aplinkos sąlygos ar socialiniai veiksniai. Taip pat neatmetama galimybė, jog paprasčiausiai keičiamasi į arčiausiai tuo metu buvusį gyvį ar jų bandos narį.
Nepaisant šių neaiškumų, per dešimtmečius, paskirtis tyrinėjimams, kitos jų magijos aplinkybės yra išnagrinėtos ganėtinai plačiai. Verta paminėti, kad šie sutvėrimai negali pasiversti kitu gyvūnu kada tik užsimanę – virsmas vyksta tik tam tikrų, kiekvienos paros metu – brėkštant rytui, iki pirmųjų saulės spindulių. Vos jiems pasirodžius, magija pasibaigia ir maramiai, pilnai įgavę naująjį pavidalą, prisideda prie tą dieną šeima tapusių kitų magiškųjų gyvūnų (o jei jie linkę gyventi vieni, tuomet paprasčiausiai klajoja po laikinais namais tapusias vietoves). Naująjį kūną išlaiko iki pat ryto, o jų tikrasis pavidalas būna matomas vos keletą minučių prieš pat kitą virsmą.
Maramių ragai – tarsi jų magijos simbolis. Iš jų galima apytiksliai nustatyti, kada įvyks pasikeitimas – magijai pradėjus veikti, ragai iš lėto pradeda švytėti, kol ta šviesa apima visą kūną, jį veik užgoždami. Ryškiam švytėjimai pranykus, matomas jau naujasis pavidalas.
Be viso to, jų ragų milteliai bei plaukai, kurių iš viso kūno galima rasti tik uodegoje, turi gydomųjų galių, tad įeina į kai kurių eliksyrų sudėtį. Šių ingredientų gauti nėra taip paprasta, o ypač rago miltelių, todėl gėralai, į kuriuose randamos šios medžiagos, yra ganėtinai stiprūs ir reti. Kadangi paimti šiek tiek jų rago yra itin sudėtinga, gerokai dažniau pasitenkinama ir plaukais, nors šie turi silpnesnį poveikį.

-125-

7.1.3. Elgsena ir įpročiai

Baili šių išverstakailių tikroji išorė slepia gan karštą jų būdą. Be abejo, jei tik turi, kur atsitraukti, jie beregint pasirenka šį kelią, mat pasižymi skaidriu protu. Ir visgi, jei lengvos išeities nėra, nė nesudvejodami gali gan aršiai kovoti už save. Dar viena jų būdo savybė ta, kad persimainę į kitą gyvūnus maramiai perima ir jų įpročius (tarkim, nors natūraliai yra augalėdžiai, tačiau persimainius minta tam gyviui būdingu maistu), tad būnant skirtinguose pavidaluose jų elgsena taip pat skiriasi drastiškai. Būtent dėl to juos taip sunku atskirti, mat maramių prisitaikymas – beveik šimtaprocentinis.

7.1.4. Prieinamumas

Kaip minėta, šie magiškieji sutvėrimai natūraliai yra ganėtinai baikštūs, sunkiai prisileidžia žmones, todėl reikia elgtis itin atsargiai, stebėti gerai pasislėpus. Norint prieiti arčiau, geriausia taikyti vieną iš dviejų taktikų: sėlinti iš priekio ir labai lėtai, jog maramis galėtų gerai matyti norintį prieiti burtininką, bei įsitikintų, kad šis nieko blogo nepadarys, arba atvirkščiai – iš nugaros ir kuo greičiau bei tyliau, nespėjus jam susigaudyti. Pirmojo būdo minusas, jog šie gyvūnai tikrajame savo pavidale būna per trumpai, tad sunku spėti prisiartinti per tokį menką laiko tarpą. Antrojo silpnybė slypi tame, kad net ir užklupus netikėtai, maramis gali lengvai išsigąsti ir greitai pasišalinti iš tos vietos.
Na, bet šie išverstakailiai, turbūt kaip ir daugelis gyvūnų, gan maloniai priima dovanas, ypatingai maistą, tad tai gali padėti siekiant tikslo.

-126-


// Tai toliau tęskit darbą (po vieną arba porose/ grupėse, tačiau galiausiai kiekvienas individualiai, o ne bendrai turės gauti reikalingą medžiagą), tik svarbiausia kuo geriau ir originaliau prisitaikyti prie pateiktos informacijos, kad nebūtų nelogiškų pokyčių. Priminsiu, jog bendram darbo atlikimui reikia bent keturių postų. Tie, kurie norėsite prisidėti tik nuo dabar, tai nepamirškite ir tos pirmos užduoties dalies, kuri buvo iki informacijos pateikimo – kad stebuklingai neatsirastų apšvietimą patyręs personažas. Rašymui laiko yra iki sekmadienio (07-08).
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #12 Prieš 5 metus »
Atsikėlė varniukė anksti. Dar buvo tamsu. Viską susitvarkiusi, ji susišukavo savo trumpus plaukus ir priėjo prie veidrodžio. Akylai save nužvelgė. Veidrodžio paviršiuje matė dailią mergaitę, vilkinčią džinsinį sijoną, baltus marškinėlius. Ausų auskarai nepuošė. Nusprendė šiandien apsieiti be jų. Plaukus užsikišo už ausų ir buvo pasiruošusi šuoliuoti. Jau buvo priėjusi prie miegamojo durų, kai prisiminė, kad nepasėmė jokio švarkelio ar striukės. Greitai atsigręžė ir, pasikuitusi spintoje, rado tik senelės numegztą geltonąjį megztinį.
- Tiks, - tyliai sušnabždėjo ir, pagriebusi drabužį, išdundėjo iš pilies.
Nespėjo išeiti laukan, kai ponas šaltis iškart prisistatė. Jis nemaloniai glamonėjo varnės rankas, kaklą, skruostus, kulkšnis. O dar jo draugas vėjas... Tas ir ne ką geresnis. Sutaršė merginos plaukus. Eleizija tik sukando dantis ir susiruošė apsirengė geltonąjį megztinį. Iškart šaltis atšoko lyg vampyras, pamatęs kryžių.
Išsitiesė ir susivėlusi patraukė švieselių takeliu, kuris žadėjo nuvesti į sutartą vietą. Eiti nereikėjo daug, tačiau mergina nustebo. Oh... Senoji profesorė sugrįžo. Šaunu. Ir kas tai, kad pamoka vyksta ne prie ežero, o pamiškėje? Pokyčiai, pokyčiai. Mielai pagalvojo ji.
- Labas rytas, - žavingai pasisveikino panelė ir krestelėjo ant raudono pledo.
Netruko ilgai laukti, kai profesorė pradėjo pamoką eilėmis. Varniukė atsargiai klausėsi kiekvieno žodelio ir galvojo, kaip tai susiję su pamoka. Tada panelė viską paaiškino. Išgirdusi, kad galima dirbti porose, ramiai apžvelgė visus susirinkusius. Pažįstamų beveik nematė, kol akys neužkliuvo už kitos varnės - Torės. Ją ji gerai pažinojo. Jau norėjo pašaukti ją vardu, kai pastaroji priėjo prie kitos mokinukės.
- Ech, - tyliai atsiduso pati sau. - Teks dirti vienai.
Grakščiai stryktelėjo nuo žemės ir nukėblino prie knygų kauburėlio. Pasiėmė tris vadovėlius ir sugrįžo į savo jaukią vietelę. Apsikrovė save visais turimais vadovėliais, pradėjo ieškoti atsakymo.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #13 Prieš 5 metus »
 Persefonei šis rytas nebuvo iš gerųjų. Nors dar spėjo atsigerti apelsinų sulčių, nuo kurių, greičiausiai, dabar maudžia pilvą, prieš išlekiant iš pilies į pamoką, jautėsi alkana lyg vilkas tokiu metu, kai neturėtų. Išklausiusi profesorės mįslės atsivertė savo atsineštą vadovėlį, tik nežinia kodėl nusprendė, jog čia surašyti per daug paprasti padarai. Nors taip ir buvo. Mįslę išsiaiškinti net ir pirmakursei nebuvo taip sunku: gyvūnas dažnai keičia savo pavidalus, gali pavirsti į šimtus, net tūkstančius jų, o taip pat – jo tikrasis pavidalas matomas tik auštant. Tačiau varnė niekur nieko panašaus nematė. Atsisėdo ji prie medžio ir atsirėmė į jo kamieną, beveik nesistengdama ieškoti – vis tiek neras nei gyvūno, nei pagalbos. Skaitydama net retkarčiais pažvelgdavo į poras ar grupes susiskirsčiusius mokinius ir atsidusdavo.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Ats: I-oji MGP pamoka visiems kursams | '18 vasara
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
 Vanilei vis dar nebuvo aišku, kas tai per gyvūnas, tačiau nepasidavė ieškojusi, o netoliese užtikusi pirmkursę, kuriai, matyt, sekėsi dar sunkiau, atsiskyrė nuo kompanijos. Prieidama arčiau šviesiaplaukės ir pasistengusi neišgąsdinti, kaip anąkart, pasisveikino:
 – Labas, Persefone, – šyptelėjo pažiūrėdama į knygą, kurią šioji vartė, – nemanai, kad šioje knygoje, kad ir penkis kartus skaitysi, nieko nerasi? Tai žiobariškų gyvūnų knyga! – nejaukiai pridūrė.
 Matyt, ne viena Vanilla šiandien tokia išsiblaškiusi.
 – Blogai jautiesi? Nori praskaidrinsiu mums abiems dieną? Nugirdau kur ieškoti atsakymo, – nusišypsojo ir greitai atsitempė knygą, iš kurios kažkoks berniukas sužinojo gyvūno pavadinimą, – leisiu tau jį atrasti, gal žvalesnė tapsi.
 Septintakursė džiugiai padavė storesnę nei įprastai knygą, pavadinimu – "Aukštesniosios klasės magiškųjų gyvūnų pagrindai".
As you swore to God,