[Monty Aren Reimers]

Tiesiai priešais berniuko veidą padėtos dvi pagalvės varė į neviltį. Nežinia kiek laiko Martinas į jas tiesiog spoksojo, galop paskaudo akis, vaikis užsimerkė ir pasitrynė delnais vokus. Palinkęs į priekį it kuprą užsiauginęs senis, berniukas stipriai sukando dantis, net žandikaulis sutraškėjo. Šone styrojęs siūlas iš penktosios pagalvėlės teikė vilties, tad nusprendė nebesikankinti. Pataikys, nepataikys, bet bent jau kažką darė savarankiškai. Martinas lankstė galvą, kol galų gale nusprendė viską paleisti vėjais : užduotį ir tas pagalvėles. Susiradęs laisvą, švarų lapą ir nelygiai jį padalijęs pusiau, greitai sukeverzojo savąjį atsakymą :

Martinus Ador, II kursas, Varno Nagas.

Penktoji pagalvėlė yra Lekritas.

Palikęs profesorei lapą, pėdindamas savo suolo link, spėjo sugauti krentančias pagalves, padėjo jas toliau krašto ir atsisėdo ant kėdės, net nenorėdamas žvilgtelėti jų pusėn.

[Clementine Martes]

  Emilliai buvo tik dar geriau, kai Kristoferis pats vienas, viską tikrino, o ji tik žiūrėjo. Jai bus mažiau darbo ir mažiau rūpesčių. Jai reikėjo tik stebėti ką jis ten daro ir viskas. Bet ir tai, jai sekėsi sunkiai, nes jai buvo juokinga žiūrėti, kaip Klastūnyno globotinis tikrina geltonas kojines.
 - Tu gal dar jas pauostyk, paragauk, ką. - Pašiepė vaikiną.
  Vėliau išgirdusi, kad vaikinas nesurado skirtumus, ji netgi kažkiek nusivylė.
 - Nu tu gal geriau paieškok. - Pabandė išsisukti nuo darbo, bet nepavyko. Emillia atsiduso ir pati pradėjo tikrinti kojines.
  Klastuolė patikrinus visas kojines, suprato, kad Kristoferio IQ lygis yra turbūt žemesnis nei kokio nors penkiamečio vaiko. Juk atsakymas buvo akivaizdus, antra kojinė yra skirtinga tuo, kad ji sveria vos ne kokį kilogramą, o kitos kojinės buvo lengvutės.
 - Atsakymas gi akivaizdus, antra kojinė daugiau sveria nei kitos. Ši kojinė ir yra tas gyvis.

[Matthew Turner]

Matthew kiek nedrąsiai prisėdo šalia. Jis pastebėjo, kad mergaitė kažkokia liūdna arba susirūpinusi. Tikiuosi, kad ji protinga transfigūracijoje. Bet ne tiek, kad suprastų, kad aš čia visiškai nesigaudau... galvojo pirmakursis. Pamatęs ant stalo gulinčius penkis akmenis Matthew kreivai šyptelėjo.
- Akmenys... Ko gero sunkiausias daiktas, kokį galėjome gauti. Žinoma, turiu omeny ne svorį... Vis dėlto man akmenys tokie negyvi, kad net nežinau, nuo ko pradėti...
Matthew paėmė pirmą akmenį ir palaikė jį rankoje. Akmuo kaip akmuo pagalvojo berniukas ir susiraukė. Bet jie tikrai bus visi akmenys kaip akmenys. Pirmakursis žvilgtelėjo į Elridę ir jam pasirodo, kad ji tik laukia, kol jis priims kokį nors sprendimą. Nuostabu.
- Manau, kad šitas akmuo, - pratarė jis, rodydamas į tą patį pirmąjį akmenį. - Yra tik akmuo. Jis tikrai ne kažkoks ten padaras... Vis dėlto nesu tikras dėl antrojo, - pridūrė Matthew, nors nebuvo antrojo akmens net pačiupinėjęs. Jis su smalsumu pažvelgė į mergaitę ir laukė, ką ji pasakys.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  Kristoferis įsidėmėjo, kad Emillia iš jo pasijuokė. Na mergyt, laikykis vėliau. Bet idėja pauostyti kojinės buvo tikrai gera. Na, bet jis to nedarė. Pernelyg jau žema kažkaip. Tegul Emillia pati ir uosto.
  Davęs Klastūnyno globotinei darbą, Robertas nesitikėjo, kad ji taip greitai suras atsakymą. Jis susiraukė ir nepatikėjo jos žodžiais.
 - Duok čionai. - Paėmė antrą kojinę. Na taip, ji tikrai buvo sunkesnė nei kitos kojinės. Netgi keista buvo laikyti kojinę kuri yra sunki. - Hmm įdomiai. Taigi, sakom profesorei, kad čia šita kojinė yra lekritas? - Paklausė merginos ir parodė pirštu į laikančią rankoje kojinę.
  Vaikinas pasiėmė lapelį ir parašė atsakymą.

Kristoferis Robertas Remarkas, Klastūnynas, VII kursas.
Antroji kojinė yra lekritas.

- Kai parašysi atsakymą, nunešk ir mano lapelį. - Padavė rožinių plaukų atstovei lapelį.

[Clementine Martes]

  Emi buvo įsitikinusi, kad antroji kojinė ir yra lekritas. Todėl be abejonių, ji paėmė lapelį ir parašė atsakymą.

Emillia DiLaurentis, VII kursas, Klastūnynas.
Antroji kojinė yra lekritas, o visi kiti yra paprasti daiktai.

  Parašiusi atsakymą, Emi sulenkė lapelį ir jau norėjo eiti, bet ne, ją pertraukė ir vėl Kristoferis. Kiek nepatenkinta ji paėmė jo lapelį ir nunešė jį mokytojai. Nunešusi mokytojai, Emillia grįžo į savo suolą ir pažiūrėjo kreivai į Kristoferį. Kaip keista, kad jis atėjo į pamoką nepadarius kokį nors pokštą ar tiesiog, neatėjo girtas į pamoką. O tiesiog, atėjo į pamoką, kad pasimokyti. Ar jam viskas gerai? Gal jis peršalo?
  Laukiant kol kiti mokiniai pabaigs praktika ir laukiant kol suskambės varpas, reiškiantį, kad pasibaigia pamoka, Emillia padėjo ranką ant stalo, o ant rankos padėjo galvą ir pabandė kažkiek pamiegoti pamokoje. 

[Florence Hailey Darcy]

  Vis dėlto mergaitė emė akyliau stebėti trečiajį batą. Ankstesnysis mėginimas atpažinti lekritą buvo nesėkmė. Ir gal išvis nelabai tinkantis būdas? Kaip vėliau užrašyti, kuris aukštakulnis yra užburtas, jei tai jau visai nebe aukštakulnis? Florencija krimstelėjo apatinę lūpą ir kairiuoju delnu pasirėmė galvą. Žvilgsnį įsmeigė į įtartiniausią batą. Tereikėjo įsitikinti, jog su juo kažkas ne taip. O gal būtų galima tiesiog atspėti? Ne, tai jau būtų sukčiavimas, o kur dar nepataikymo grėsmė! Trylikametė negalėjo sau leisti tokios nesėkmės.
  Lyg ieškodama palaikymo žvilgtelėjo į Europą. Atrodė, šiai su (galbūt) naująja drauge sekėsi visai neblogai, ir Florencija nebežinojo, džiaugtis jai dėl to ar liūdėti. Juk draugės turėtų laikytis kartu, ar ne, o ji, varniukė, būtent tokia ir jautėsi. Nutarusi atsigriebti per kokią kitą pamoką, trečiakursė papurtė galvą ir sutelkė dėmesį į užduotį. Pasirodė, jog viena palaidų plaukų sruoga kliudė tą labiausiai įtariamą batą ir praslydo ne taip lengvai, kaip kad pro kitus. Florencija primerkė akis, tada čiupo vidurinį bei gretimą batus ir iškėlė juos priešais save. Atsisukusi į langą, pastebėjo, kad vieno iš batų kulnas yra skaidresnis už kitą – spėkite, kurį. Palaikiusi tai pergale, trečiakursė sušnypštė kažką panašaus į „pričiupau tave“ ir padėjo aukštakulnius į jų ankstesnes vietas. Iš sąsiuvinio išsiėmusi panašiems atvejams skirtą lapelį, Florencija Heilė dailiai užrašė ant jo savo abu vardus, pavardę bei išraitė skaičiuką „3“. Nunešusi popierėlį profesorei, mergaitė sugrįžo į savo vietą ir vėl pasirėmė galvą.

[kablelis]

Trečiasis ritinėlis, kuris buvo dar lengvesnis už antrąjį, atrodė ir kažkoks sausesnis. Tada logiška, kad jis yra lengvesnis. Tačiau ar turėtų skirtis pergamento sausumas? Ar jis iš viso skiriasi? mąstė Stevie. Ji pažymėjo sau, kad tai yra įtartina detalė ir paėmė į rankas ketvirtąjį, iki tol dar nečiupinėtą ritinėlį. Šis buvo maždaug tokio pat sunkumo, kaip ir antrasis ir penktasis. Ką gi, tuomet antras, ketvirtas ir penktas turėtų būti tikri pergamento ritiniai. Nes jeigu ne, tai kaip tada atskirti, kai svoris kol kas yra didžiausias jų skirtumas? Mergaitei liko pirmas ir trečias ritinėliai. Antrakursė padėjo juos šalia vieną kito ir kurį laiką tiesiog žiūrėjo į juos. Žinoma, tai nepadėjo, tad grifiukė vėl paėmė į rankas pirmąjį. Ne, čia tikrai pergamentas kaip pergamentas. Tas trečias yra pernelyg sausas. Jis, ko gero, taip stipriai stengėsi apsimesti pergamentu, kad pernelyg išsisausino. Mergaitė priėmė sprendimą, tad ant lapelio užrašė:

Stevie Green, Grifų Gūžta, II kursas.
Trečias pergamento ritinėlis yra Lekritas.

Stevie perlenkė lapelį per pusę ir nunešė jį profesorei ant stalo.

[Elride Endlercat]

Toliau žiūrėdama į akmenis Elridė bandė sumąstyti, kaip turėtų juos atskirti. Aš turbūt nusipirkus loterijos bilietą gausiu milijoninę sąskaitą už jį...
-Susipažink su sėkmingiausiu žmogum, manimi,- kvailai pajuokavus baltapūkė vyptelėjo. Ji trumpam įsižiūrėjo į berniuką, bet be jokios minties vėl atsisuko į tuos akmenis. Visi pilki, visi vienodi. Mergaitė stebėdama akmenis į kuriuos parodė Matthew šiek tiek susimąstė. Ji pakėlė pirmąjį akmenį ir antrąjį, bet svorio skirtumo jokio nejautė. Apversdama juos apžiūrėjo, bet jie abu buvo lyg ir panašūs. Neapsispręsdama Elridė pakėlė ir trečiąjį akmenį.
-Neįsivaizduoju jokio kito būdo, kaip juos pasverti... Netyčia turi svarstykles gal?-paklaususi gan kvailo klausimo mergaitė buvo labai susikaupusi į savo darbą. Bet, kadangi jos galva nuo didelio mąstymo ėmė kaisti grifiukė atsisuko į berniuką.
-Tai... Kaip tau sekasi Hogvartse?-mergaitė paklaususi nesidžiaugė tuo, bet visgi, kai nieko ypatingo negalėjo sugalvoti, reikėjo bent pakalbėti apie kažką.

[Matthew Turner]

Jo, aš tikrai nešiojuos svarstykles nusišaipė mintyse Matthew, bet paskui į galvą atėjo mintis, kad ši idėja nebūtų tokia jau kvaila, juk ir Nuodų ir vaistų pamokai jos visai galėtų praversti.
- Neturiu, - atsakė jis. - Bet ačiū už mintį, gal verta įsidėmėti.
Berniukas tikėjosi, kad Elride nepamanys, kad jis šaiposi. Matthew pabaksnojo pirštu ketvirtą ir penktą akmenis, bet jokia išganinga mintis į galvą nešovė. Jis visai apsidžiaugė, kai mergaitė paklausė klausimo, tiesiogiai nesusijusio su užduotimi. Juk nereikia persistengti, ar ne?
- Matai, aš esu iš ne burtininkų šeimos, - atsakė Matthew, kuriam žodį "žiobaras" pavykdavo prisiminti tik tada, kai nueidavo į žiobarotyros pamoką. - Aš net neįsivaizdavau, kad tokie dalykai kaip magija ir burtai egzistuoja. Man tai buvo labai netikėta. Dėl to sunku priprasti. Bet pamažu įsivažiuoju. Kaip tau?
Matthew pamanė, kad per daug išsiplepėjo, todėl skubiai atsisuko į akmenis. Kiek patylėjęs jis paklausė:
- Nemanai, kad ketvirtas akmuo yra šiek tiek tamsesnis?
Tikriausiai atrodau kaip nuoboda, kuriam tik užduotys ir terūpi liūdnai pagalvojo Matthew, bet niekaip nesugalvojo, ką įdomaus pasakyti.

[Elride Endlercat]

Ramiai linktelėjusi Elridė tik šyptelėjo.
-Nežinau, ar buvimas iš žiobariškos šeimos kažką keičia... Mano fantazija visad tikėjo magija,-paprasčiausiai atsakiusi mergaitė toliau stebėjo akmenis. Jie visi jai atrodė vienodi. Visi atrodė lygiai tokie patys, grifiukė dar ir visus vėl pakilnojo, tačiau, rodos, visi svėrė vienodai. Neapsispręsdama, ką bedaryti ji atsisuko į berniuką laukdama kažko, ji tikėjosi, kad jis netikėtai turės atsakymą. Juokinga, kai tokio amžiaus mokinė tikisi, kad pirmakursis darbą atliks už ją. Nors Elridė nelabai norėjo kažką daryti, ji buvo tinginė ir mieliau vartytųsi lovoje. Kvailesnė už pirmakursį... Aš tiesiog šaunuolė! Keikdama save ji paėmė ketvirtąjį akmenį ir pridėjo jį prie kitų. Iš tikrųjų tas akmuo buvo truputį tamsesnis.
-Pastabus... Pagirtina, nebūčiau pastebėjus,-toliau keikdama save mergaitė pasiėmė lapuką.

Elridė Endlercat, IV, Grifų Gūžta,
Ketvirtas akmuo yra lekritas

Linktelėjusi berniukui ir jam nusišypsojusi mergaitė patraukė link profesorės. Iš vienos pusės jai buvo džiugu, kad gavo atsakymą, iš kitos... Elridė pyko, kad pati negebėjo nieko padaryti.

[Matthew Turner]

- Manau, keičia, - atsakė Matthew, tikėdamasis, kad galbūt išsivystys diskusija. - Aš vis dar viską lyginu su žiobariškais - aha, štai tas žodis! - dalykais. Pavyzdžiui, nuodų ir vaistų pamoka man labai primena chemiją, kuria užsiima mano broliai.
Jis tikrai tamsesnis? su nuostaba paklausė savęs Matthew, netgi pats netikėjęs, kad tai galėtų būti tiesa. Jam pačiam atrodė, kad tiesiog leptelėjo bet ką ir tiek. Ką gi, gerai.
- Ačiū, - atsakė pirmakursis, nes nežinojo, ką kita dar pasakyti. Ar tai buvo pagyrimas? paklausė jis savęs, tačiau nieko daugiau nebepasakė. Matthew paėmė pergamento skiautę ir užrašė:

Turner, Matthew. Grifų Gūžta. I kursas.
Lekritas yra akmuo nr. 4.

Jis šyptelėjo mergaitei atgal ir nusekė jai iš paskos, kad nuneštų lapelį.
Tikėjausi lengviau išsisukti, o išėjo... Keistai pagalvojo Matthew, kai grįžo į suolą.

[Elliott Duncan Sinclair]

Visi mokinukai suskubo prie darbo. Sofija pastebėjo, kad daug vaikų dirba porose. Tai buvo visai suprantama. Juk daug smagiau dirbti su draugu negu galvoti vienam. O dar ir proga susirasti naujų draugų. Devyniolikmetė būdama mokine ir pati taip darytų.
Kol visi dirbo, Sofija turėjo gan daug laisvo laiko. Klausimų nesulaukė, taigi, galėjo daryti išvadą, kad darbą paaiškino neblogai. Sėdėdama kėdėje ji tušinuku paišinėjo ornamentus ant lapelio. Po kiek laiko atsistojo ir apėjo klasę peržvelgdama ar niekam nekyla ypatingų sunkumų.
Kai pirmasis mokinys atnešė lapelį su atsakymu Sofija šyptelėjo ir nepamiršo pagirti mokinukės. Po kurio laiko visi mokinukai baigė darbus, o netrukus nuskambėjo ir varpo dūžis skelbiantis pamokos galą. Žinoma, vaikai iš klasės išlėkė šviesos greičiu. Blondinė šyptelėjo ir sutvarkė klasę. Nuo stalų dingo daiktai ir lekritai. Mergina priėjo prie stalo ir paėmė lapelius su atsakymais. Tikėjosi, kad pavyks gan greitai juos ištaisyti. Tada greitu žingsniu nuėjo link durų ir paliko klasę.