0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #60 Prieš 4 metus »
Pavasaris buvo mėgstamiausias Keito metų laikas, bent jau Hogvartso laikais. Dabar šis metas reiškė tik šlapią žemę, prabangią šluotą, ant kurios sėdėdamas jautėsi, lyg vien supurvinęs įsiskolintų milijoną, ir piktus komandos narius, kurie jį laikė per jaunu ir nevertu būti komandoje.
Keitas namo grįžo tik paryčiais, po ilgos ir varginančios treniruotės. Šiaip ne taip patekęs į komandą jis turėjo treniruotis kaip niekad sunkiai ir negailėdamas savęs - buvo geras nuleidimas ant žemės - Hogvartse laikęs save geriausiu, dabar jis buvo silpnas. Pernelyg silpnas.
- Šūdas, - sumurmėjo Keitas, pamatydamas kaip grindimis prabėga tarakonas. Merline, kaip jis laukė pirmos normalios algos, kad galėtų išsikraustyti iš tos skylės, kurią kol kas vadino namais.
Tarakonas, tiesa, buvo mažiausias rūpestis. Keitas, nors ir atrodė kaip lengvabūdis, draugiškas nebrendyla, bet nebuvo kvailys. Žinojo, kad magijos pasaulyje bręsta nesantaika - paniką, skausmą, užsidegimą ir priesaikas, rodos, galėjai apčiuopti ranka. Virš visko kabojo tamsus debesis, kurio judinti Kolinsas visai neturėjo noro. Nebuvo priežasčių niekur veltis, tad stengėsi būti tyliai ir ramiai, niekam neužkliūdamas.
Baltaplaukis buvo pilnai pasiruošęs kristi į kietą lovą, kuri šiuo metu atrodė minkštesnė už cukraus vatą, bet į langą kažkas pabeldė.
- Pelėda... Žinoma, žinoma, tai visada būna suknistos pelėdos! - pats sau pasipiktino Kolinsas. Jo nuomonė nepasikeitė - šie paukščiai vis dar puikiau tiko orkaitėn nei kur kitur. Atidaręs langą patvirtino savo spėjimą. Aišku nieko kito ir nesitikėjo - retai kas kitas beldžiasi į penkto aukšto langą.
- Dėkui, gali dingt, - Keitas paėmė laiškutį, nuimdamas jį ir užtrenkdamas langą, palikdamas pelėdą šalti. Keista, jis retai kada gaudavo laiškų. Jei tiksliau, beveik išvis negaudavo.
Vėl koks balius?..
Baltaplaukis atplėšė voką, didelėmis smaragdinėmis akimis perbėgdamas per ten parašytus žodžius. Reikia pagalbos...
Pamatęs kas laišką pasirašė vaikinas palaidojo vieną ranką plaukuose, juodai nulakuotais nagais raižydamas galvą. Mąstė.
Ar tai galėjo būti spąstai? Ar tai kokia pasala, skirta jam išvilioti iš namų? Ne, ne, jis turėjo mesti šitas konspiracijas šalin. Niekam jis nebuvo įdomus - galėjo būti ramus. Tik... Velnias, nesvarbu, reikėjo eiti.
Galbūt įsivels į kažką pavojingo, bet jei nepadės save užgrauš baisiau nei kirminas užgraužia obuolį.
Keitas užsimetė odinę striukę, greit įšoko į kerzus, užrakino butą ir laiptais nubėgęs (tiesa, vos nepargriuvęs ir nepačiuožęs kelis laiptus) iškeliavo.
Prie Lorijanų namų buvo ganėtinai greitai, atrodydamas kaip visada žavingai, kaip visada pasitikintis savimi ir užtikrintas visais savo veiksmais. Tik kažkur kiek drebančiose, kišenėse sukištose rankose ir  toje akių smaragdo gilumoje švysčiojo baimės žiburėliai. Viskas bus gerai.
Durys buvo atdaros. Keista, neįtikėtinai keista. Tai nieko gero nežadėjo. Įtarimo šešėlis perbėgo Kolinso veidu. Dėl viso pikto išsitraukė lazdelę, eidamas link ten, kur įtarė būsiant svetainę.
Pataikė.
- Sveiki, manau turėtumėt man viską paaiškinti, - su maža šypsenėle, bet dar nenuleisdamas lazdelės, ištarė Keitas.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #61 Prieš 4 metus »
Pastaraisiais mėnesiais jos naudingumo koeficientas buvo lygus nuliui, jeigu ne mažiau. Klausimas, kokiais stebuklingais būdais vis dar sugebėjo eiti į darbą, bet ir ten viską darė taip atmestinai, kaip sugebėjo nekeldama realaus pavojaus savo reputacijai ir kitų sveikatai. Tiesą pasakius, kartais net naudodavosi darbu,  o ligoninėje jo tikrai netrūko, kad netektų būti tuščiuose namuose. Na, tai nebuvo tiesa - juk ten tebegyveno Mela, o Kajus su Wrena taip pat dažnai sušmėžuodavo koridoriuose. Tačiau sunkiai galėjo vien pažiūrėt jiems  akis. Vis dar prisiminė, kaip Mela ją įkalbinėjo eiti į Švilpynės balių. Po šito, tiesa, pasidavė. Visai logiškas sprendimas turint galvoje, kad porą savaičių mergina švelniai tariant nelabai noriai išlįsdavo iš kambario.
Vėliau lyg ir pavyko susiimti. Susiimti, bet ne susitaikyti. Iki tol netrumpai gyveno viena, Igoriui išvykus į stažuotes ar šiaip eilinį kartą susipykus. Buvo lengviau apsimesti, kad taip atsitiko ir dabar, jis gyvas ir sveikas. Aišku, norėjosi tikėti, kad taip yra iš tikrųjų, bet visgi... Bukai stebėjo Melijandrą organizuojant šitą susirinkimą. Stengėsi nesitikėti, kad iš jo bus per daug naudos. Nesispyriodama parašė Keitui, padėjo priimti Daimoną (buvo suaugusi moteris, bet visgi sirena, ir vilkolakių draugija jos, švelniai tariant, nedžiugino), tačiau nepuoselėjo per daug vilčių. Tą rytą pirmą kartą po kelių mėnesių pasižiūrėjo į veidrodį - visgi namuose bus žmonių, kurių pagalba reikalinga, tad mandagu būtų bent jau pasistengti atrodyti tvarkingai. Tikriausiai kitiems tebebuvo patraukli, tačiau sau graži jau nesijautė: plaukai - patrumpinti, seniai praradę žvilgesį ir vandens glotnumą, buvo atsainiai susukti į mazgą, kad nesimaišytų dirbant, oda nebepriminė skaistaus porceliano, veikiau sausą popieriaus lapą, kurį darkė nuo lininio audinio likę randai. Stebuklas, bet lengvo audinio drabužiai krito taip pat dailiai. Matyt, motulė gamta visgi numatė, kurios sirenos dalys labiausiai pasitarnauja darbui ir kurias labiausiai verta išsaugoti. Nuo tokios minties Emi nusipurtė, gurkštelėjo vandens iš butelio, stovėjusio ant staliuko ir paskui save uždarė duris. Nervinosi.
Svetainėje tuo metu sėdėjo vos vienas svetimas... padvejojusi mergina pasirinko apibūdinimą "asmuo". Negali sakyti, jog niekada nepagalvodavo apie galimybę susipažinti su Igorio šeima (kur kas gausesne negu galima įsivaizduoti), bet tikrai nemanė, kad tame susitikime nebus jo paties. Nubraukė nesamas dulkeles nuo krėslo ranktūrio ir prisėdo ant jo. Pirmą kartą po tiek laiko susivokė, kad vėl ėmė galvoti apie tai, kaip atrodo. Tarsi tai dar kam nors rūpėtų. Žvilgsnis vėl užkliuvo už Daimono. Keista, kaip jis ir sugeba ramiausiai sėdėt vienam kambary su ja. Klanas meile sirenoms netryško, tas buvo aišku jau seniai.
Trinktelėjus lauko durim pakėlė akis. Į kambarį įžygiavo šviesiaplaukis jaunuolis. Jeigu ne automatinis Emi savigynos metodas visuose vyruose pirmiausia įžvelgti atstumiančius bruožus, greičiausiai būtų pasirodęs patrauklus ar bent jau išskirtinis - burtininkų tarpe retai pamatysi tokią keistą aprangą.
 - Išreiškiu padėką, kad radai galimybę ateiti,- merginai beveik nereikėjo stengtis, kad balsas neviliotų - jau senokai kalbėjo kaip iš po žemių, o svaiginančių gaidų ir labai ieškodamas nerastum.- Sėskis, Melijandra papasakos išsamiau,- pati kalbėti nerizikavo. Greičiausiai užlūžtų ties puse sakinio ir per dusinantį siaubą negalėtų pratart daugiau nei žodžio.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #62 Prieš 4 metus »
Trinktelėjus durimis ir Keito kupetai pasirodžius svetainės tarpudryje, Kajaus Sniegas pakėlė galvą ir  jo geltonos akys įsmigo į buvusio švilpio akis. Akys įtariai vartsė Keitą, galbūt ir slankiojo jo mintyse, pats sau įsitikindamas, jog šį žmogų buvo verta pasikviesti. Galiausiai padėjo savo galvą ant letenų.
-Sveikas ir prašau nuleisk lazdelę, čia niekas neketins tavęs nudėti- Mela pakilo ( taip jai bus patogiau viską iškloti), Daimonas kažką sumurmėjo "Labas",- Kajus šiek tiek vėliau pasirodys, tai pradėsiu be jo. Šią dalį ir taip žino,- ėjo tiesiai prie reikalo.
Mela neketino aiškinti buvusiam Winterso bendrakoledžiui su kokia užduotimi Kajus yra dingęs, Daimonui ir Emi buvo pasakiusi vieną - papildyti eliksyrų atsargas.
-Bet iš pradžių...Čia Daimonas Fedoras, mano pusbrolis, čia Emilijana, gal ją atpažįsti iš pirmojo Švilpynės baliaus,- Melijandros balsas buvo ramus, tačiau to paties nepasakysi jos pačios viduje - ji jaudinosi, nes niekaip neįsivaizdavo kaip Keitui atskleisti tiesą, jog buvę jo bendrakoledžiai, dar šiam buvus pypliui, nėra žmonės.  Be šios tiesos, Lorijan neįsivaizdavo ar būtų įmanoma išaiškinti viso šio susitikimo reikalą.  Galbūtų įmanoma, bet pasakojime liktų spragų.
Dvivardė jauna moteris atsiduso, akimirką dirstelėjo į pusbrolį, ieškodama pagalbos, tačiau šis tik nežymiai papurtė galvą, Lorijan suprato - geriau papaskoti tiems, kurie tą tiesiogiai patyrė.
- Paprašėm tavo pagalbos dėl to, kad mums reikia išgelbėti Igorį. Mano brolis jau dingęs jau vienerius metus ir tik neseniai gavau informacijos, kur jis yra,- Melos balsas šiek tiek virpėjo iš jaudulio, ši giliai įkvėpė,- Galėčiau pasakyti, jog Igorio dingimas yra susijęs su mano giminės problemomis, tačiau, manau, kad tau reikia žinoti visą tiesą,- Daimonas atsilošė į krėslo atšlošą, pastariojo mėlynai pilkos neramiai nukrypo į grindis. Niekam nepatinka atskleidžiama tiesa,- Keitai, tu esi vienintelis čia esantis žmogus. Aš, Igoris, Daimonas ir mūsų visa likusi giminė - nuo seniausių laikų buvo vilkolakiai, Emilijana - sirena...Kajus ir Wrena apie tai žinojo,- skubiai pridūrė, juto, kaip pradėjo nervintis,- Maniškė giminė priklauso JAV vilkolakių bendruomenei, o vienas iš jos įstatymų yra neįsimylėti sirenų, nes šios gali priversti vyrus pamesti galvas ir pridaryti tokių dalykų, kurie atskleistų vilkolakių bendruomenės slaptumą nuo Magijos pasaulio, tuo labiau ir žiobarų...Igoris šį įstatymą sulaužė,- pro sukąstus dantis vyptelėjo,- praleidžiant daugelį įvykių, Igoris buvo sučiuptas bendruomenės valdžios - Senato,- ir tada įsižiojo, bet greitai užsičiaupė - nesugebėjo pasakyti vieno dalyko.
Netikėtai Daimonas greitai įsiterpė:
-Klausyk, nepažįstu tavęs, Keitai, bet turėsi apsispręsti greitai. Viena ateiti į čia, paprašytas pagalbos, kita - supratęs, jog esi čia vienintelis žmogus, bet suprask, Igoris turi mažai laiko - pilnatis neužkalnų ir mes jį turim išvaduoti prieš pat pilnatį. Jei to nepadarysim, jis bus likviduotas. - pasimuistė,- Bausmė, sulaužius šį įstatytmą, yra tik viena - mirtis vilkolakiui ir sirenai...Todėl apmąstyk labai gerai.
-Be to,- galiausiai susitvardžiusi prabilo lobių atkeikėja,- Igoris yra Azkabane. Senatas, pasinaudojęs dabar esanti suirute dėl Iano, radęs savų žmonių Magijos Ministerijoje, rado išeitį kaip ten jį įkalinti. Taip pat, psichai yra senai ištrūkę ir skrajoja laisvai. -Mela nutilo,- Jei...Sutinki mums padėti...Tau su Kajum ir kitais tektų nuvilioti psichus nuo Azkabano, kol antroji grupė bus viduje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Melijandra Julija Lorijan »

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #63 Prieš 4 metus »
Su kiekviena akimirka Keitui Kolinsui darėsi vis neaiškiau ir neaiškiau - lyg galvoje būtų praūžęs viską jaukiantis uraganas.
Pamatęs Emilianne, nustebo dar labiau - atsiminė ją kadais matęs, bet dabar mergina nebepriminė to, ką jis matė tada, bet tikriausiai... Visi keičiasi, dabar į tai stengėsi nesusitelkti, juk ne spoksoti jį čia pakvietė.
- Na žinot, kai taip netikėtai gaunu laišką beveik tikiuosi, kad atvyksiu ir rasiu kelis lavonus, - nelabai vykusiai pajuokavo Keitas ir pats dėl šių žodžių kryptelėjo lūpų kamputį. Nelabai vietoje čia jis prasižiojo, bet lazdelę nuleido.
Jis norėjo pasitikėti Melijandra ir norėjo pasitikėti, kad tas nepažįstamas čia sėdintis vyras pavojaus irgi nekelia. Viskas gerai.
Jai pristačius šiuos, linktelėjo, lyg vaikas parodydamas, kad suprato. Nemanė, kad proga tinkama sakyti kaip jam siaubingai malonu čia būti, o ir melagis buvo prastas. Jautėsi lyg ant adatų. Pirštais kišenėje barbeno per lazdelę, o svorį kilnojo nuo vienos kojos ant kitos.
Toliau sekusiems žodžiams prireikė laiko nuo ausų nukeliauti iki galvos, bet ir tada neatrodė, kad tas kratinys, kurį ji ištarė, susidarytų į kažką, kas atrodytų logiška.
Galiausiai papurtė galvą, lyg netikėdamas, nors puikiausiai žinojo, kad viskas ką ji sako - tiesa. Nuo to kaip tada jo akį traukė Emilijana iki to, kai pamatė nežmogišką Melijandros jėgą jiems, dar hogvartso laikais, susitikus.
Nedrįso prasižioti. Buvo ne laikas. Klausėsi. Viskas darėsi keisčiau ir keisčiau, tarsi jis būtų Alisa, krintanti nesibaigiančiais stebuklų šalies tuneliais. Bandė. neatrodyti nustebęs, bandė nekomentuoti, bandė neklausinėti. Kaip jis visiškai nieko apie tokius dalykus nežinojo? O gal geriau išvis būtų ir iki šiol apie tokias nesąmones ir niekada nesužinojęs... Antgamtikai traukia nelaimes. Prisiminus Daviną širdį nutvilkė. Visi galėjo teigti ką norėjo, bet tokie dalykai buvo ne kas kita o prakeiksmai, turintys mažytę teigiamą pusę.
Viena... Ateiti čia dėl pagalbos prašymo, kita - iš tikrųjų rizikuoti savo saugumu. Jo kvidičo karjera buvo vos prasidėjusi - įsivėlus į skandalą, jį tiesiog išspirtų iš komandos. Nesvarbu kiek šiuos žmones gerbė, ar galėjo rizikuoti? Vis tik, gal kiek savanaudiškai pagalvojo, kad pats atsidūręs tokioje situacijoje pagalbos ieškotų visur, o jei jos nerastų...
Keitas atsiduso. Nurimo.
- Jei tai nebūtų gyvybės ar mirties klausimas, nesutikčiau, bet bijau, kad nesutikęs paminčiau visus savo moralus ir sąžinė mane užgraužtų iki negyvumo. Aš... Sutinku, - galiausiai atsakė Kolinsas.


*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #64 Prieš 4 metus »
Melijandrai prabilus, Emi atsargiai nuleido akis. Nuo Igorio dingimo laiko niekas neįvardijo garsiai, todėl data merginą nupurtė. Dar vieneri metai atskirai. Dežavu. Tik šįkart jai teko nežinios, ieškojimo ir netikrumo dalia. Jis, kaip ji kadaise, tegalėjo laukti. Dievaži, iš visos širdies tikėjosi, kad laukė. Beveik ir pamiršo, kad Keitas turėjo sužinoti ir apie jų, švelniau pasakius, ypatumus. Nerimo išplėstos žalios akys atsargiai sekė jaunuolio veido išraiškas ir veiksmus, pasiruošusi prireikus raminti bet kokiom įmanomom priemonėm (kaip jau būtų pavykę, kitas klausimas, nes naudos iš jos kerų ar apžavų pastaruoju metu daug nebuvo), tačiau jis reagavo palyginti labai ramiai. Gal todėl, kad nors ir padrikai, Melijandra viską išklojo trumpai ir gana aiškiai. Taigi pirmą bandymą neišvirsdamas vaikinukas išlaikė. Jeigu nesiima bėgti nuo dviejų vilkolakių ir sirenos uždaroj patalpoj, gal ir su psichais susitvarkys...
Perbraukė ranka plaukus užsimiršusi, kad jie surišti. Nebuvo jauku klaustis ir tos senos kaip pats laikas istorijos - draudimas, sulaužytas iš begalinės meilės. Ir kur ta begalinė meilė juos nuvedė? Tiesą pasakius, kad ir kaip išsidraskydavo, Igorio niekad negirdėjo garsiai pasigailėjus sulaužytos sutarties ir to sukeltų... švelniai pavadinkime nepatogumų. Klausimas, ar šita "Gražuolės ir pabaisos" versija turės bent jau pakenčiamą pabaigą. Juolab, kad abu veikėjai vietomis pasikeisdavo dažniau, nei spėdavo patys susivokti. Akivaizdu, kad ir Melijandrai detalių buvo per daug. Mintyse Emilijana padėkojo Daimonui, kad perėmė vadžias į savo rankas - sirena ištraukti pati nebūtų sugebėjusi. Rimtai - kokia iš jos kovotoja, jeigu negeba elementariai pasikalbėti su galimais sąjungininkais? Vis dar stebėjo Keitą svyruojant - o kas čia keisto, kai per kelias minutes sužinai, jog esi monstrų pilnam kambary ir iš tavęs tikimasi pagalbos šturmuojant burtininkų kalėjimą. Tačiau karas yra karas. Ramus Daimono balsas vaikiui neatskleidė desperacijos - jog įgyvendinti tokiam planui turi labai nedaug laiko, ribotus išteklius ir mirk-gyvenk būtinybę. Nors tai, teisybę pasakius, buvo gana akivaizdu. O Keitas visgi sutiko.
Baltaplaukio žodžiai buvo palydėti ne be palengvėjimo atodūsio, ištrūkusio Emi.
 - Tavo pagalba reikš labai daug ir tik po visko visi suprasime, kam ir už ką būsime dėkingi,- mergina pažvelgė į vaikiną ir pabandė nusišypsoti.- Sėskis, tegul tavo reakcija buvo daug ramesnė, nei galėjau tikėtis, naujienos ne iš maloniųjų. O ir aptarti yra ką,- pasisuko į Melijandrą ir Daimoną. Kajus dar negrįžęs, o sirena plano nebūtų paaiškinusi ir labai norėdama. Nors iš jos dainingo balso liko tik šešėlis, rizikuoti ir kalbėti daugiau, negu būtina, nenorėjo.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #65 Prieš 4 metus »
Melijandra matė kaip Keitas dvejojo, kaip buvo pasimetęs. Tiesa, iš dalies suprato Keito jausmus, juk kaip gi kitaip reaguosi, sužinojęs tokią žinią? Tačiau iki galo jaunojo kvidičininko jausmų taip ir nesuprato, o ir negalėjo suprasti. Antgamtikų pasaulyje ji nuo pačio gimimo - jai paslaptys, pavojai yra savi, artimi, vos ne draugai.
Nežinojo kaip reaguotų, jei Keitas pasakytų "ne". Ieškotų kito sąjungininko? Vargu. Mintis, jog jau vienam išplėpėta kraupi tiesa, buvo šiurpi. Kas jeigu Keitas išpliurps kitiems? Bet kam? Keitas nors ir Hogvartso laikais buvo merginų numylėtinis, neatrodė tūrįs artimų bičiulių. O ir plepio nepriminė. Ar paskalų dieduko.
Sniegas pakilo, pasirąžė - paaugusi magiška puma atrodė įspūdingai, deja, neilgam, nes draugiškos ir šiltos akys užsimerkė ir kaip taikus padaras susiraitė į kamuoliuką. Sniegas suprato, jog diena bus ilga, o šios kalbos jau jį pradėjo mygdyti.
Keito atsakymo nereikėjo ilgai laukti -Melos veidas nušvito iš džiaugsmo, lūpų kampučiai šovė į viršų.
-Ačiū,- jos balsas virptelėjo iš laimės,- Būsim tau dėkingi.
Daimonas tik vyptelėjo, padėkojančiai linktelėjo Kolinso pusėn. Per šį susitikimą jis buvo tikrai mažakalbis.
Sugavusi Emilijanos žvilgsnį, lobių atkeikėja suspaudė lūpas. Taip...Planas.
-Dar dirbdama Magijos Ministerijos šeštajame lygyje, sužinojau kur yra Azkabanas,- pradėjo aiškinti Igorio išlaisvinimo operaciją,- Deja, nei vienas iš mūsų ten nėra buvę, todėl keliavimas su oru neišdegs. Mums teks keliauti ant šluotų, pasiimsiu Freirą,- žvilgtelėjo į Keitą ir jam paaiškino,- mano audrapaukštis. Bus dvi grupės. Pirmoji grupė neleis psichams prisiartinti prie Azkabano, tikiuosi, visi nesate primiršę gynėjo kerų. Keitai, tu šioje grupėje bus su Kajum ir dar keliomis personomis iš mano giminės. Dėl tavo ir jų saugumo, tu su jais susitiksi dar prieš puolimą.  Čia tam, kad jei vienas iš jūsų būtų pagrobtas ir negalėtute atskleisti kitų vardų ar ir išvaizdos, nes jų net nežinosite. Antroji grupė vyks į patį kalėjimą ir suras Igorį. Užduotis paprasta - pirma grupė turi sulaikyti psichus iki tol, kol antroji grupė galės saugiai išvykti iš Azkabano. Lauko iki pilnaties turime mažai, todėl puolimas turės prasidėti jau po trijų dienų. Pulsim naktį, Freiras sukels audrą kaip priedagą. Tuo pasinaudoję antroji grupė įsiverš į Azkabaną. Visi turės veikti greitai ir tyliai -  dar iki saulėlydžio mes turime išsinešdinti iš Azkabano. Pasakau: Magijos Ministerijos darbuotojais negalit pasitikėti - nežinom kuris ar kurie dirba Ianui, aišku? Ar visiems viskas aišku? - rudai pilkos akys perliejo kiekvieną sėdintįjį. Grįžtelėjo į Igorio sužadėtinę,- Emilijana, vyksi kartu?

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #66 Prieš 4 metus »
Šalta siena. Kiekvienas stuburo slankstelis. Ai! Skauda. Nebūtina įsimūryti į sieną.
Alder klausėsi kas vyksta apačioje, nes durys buvo atidarytos. Apsikabinus kelius sėdėjo nugarą atrėmusi į sieną ir girdėjo balsus iš apačios. Norėjosi apsimesti, jog viskas gerai, tačiau žinojo, kad taip nėra. Globėjo tragiškai trūko ir Wrena net negalvojo kas galėtų nutikti, jeigu planas nepasiteisins. Jis privalo pavykti. Privalo, kitaip... Kitaip...
Atsistojo ir nusileido laiptais. Balsai vis garsėjo. Kalbėjo Keitas - senokai jį matė. Jau buvo metas įeiti, tačiau stabtelėjo. Nenorėjo išgirsti neigiamo atsakymo. Ne ne ne jis tiesiog negali atsisakyti! Nuo kiekvieno priklauso kaip pavyks, o jei Keitas nesutiks... Sulaikė kvapą laukdama ką kvidičininkas atsakys. Sutiko. Iš palengvėjimo atsikvėpė ir šyptelėjo. Viskas bus gerai. Klausydama Melos plano, Wrena įėjo į svetainę, pasisveikindama linktelėjo ir nepertraukdama kalbos atsistojo šalia sienos.
Atidžiai stebėjo Kolinsą, kuris jautėsi čia kaip nesavas. Ir švilpė būtų pasijutusi keistai, juk jie - vieninteliai žmonės šiame kambaryje, tačiau jau buvo pripratusi.
Klausant plano, viskas atrodė nebe taip optimistiškai. Daugybė mažų smulkmenų, galinčių viską sužlugdyti. Tik dabar suvokė tą faktą, jog jau yra septintakursė, tačiau savo gynėjo normaliai išburt nemoka. Mėgino, tačiau beformė masė sklandė ore ir neturėjo pavidalo. Jokio gyvūnėlio, greičiausiai - panašaus į stirną.Greičiausiai prisiminimas per silpnas,- mintydavo ir ieškodavo laimingesnio, tačiau nepavykdavo. Vadinasi, buvo per silpna būrėja. O ten psichai.
Būtų buvę tragiškai gėda pasakyti, jog kartu neskris. Sąžinė užgraužtų žinant, kad negali padėti Igoriui, šitaip ja besirūpinusiam ir mokinusiam. Kas kitas, jei ne jis prieš trikovės turnyrą ją mokino kerų? Kas? Kas padrąsino? Ak, kokia ji nevykėlė sau atrodė dabar. Pasipūtus dėl pirmos vietos, tačiau pati nieko nesugebanti padaryti. Jei tik mokėtų... Jei tik... Tada netektų praleisti viso gyvenimo suleidus nagus į šlapią žemę ir laistant klykiančius augalus.
Nuleido galvą.
Pasikalbės su Mela vėliau. Gal dar išmoks. Trys dienos. Juk ne visiškai prastai, trūksta tik daugiau praktikos, tiesa?
Vėl pažiūrėjo į Keitą, tuomet į Melą, kuri jaudinosi, nors visuomet atrodydavo nepalaužiama. Emilijana... Juk jai dar sunkiau - jei nepavyks, bus nužudyta ir ji. Apie ką galvojo Daimonas, pasakyti negalėjo, nes jo nepažinojo. Ką galvojo Sniegas - juo labiau. Kartais atrodydavo, kad jis ne su jais, tačiau visuomet viską žinodavo.
Kodėl ji neišmoko tų kerų anksčiau?
Kodėl negali būti tokia pat gera globotinė kaip Kajus?
Kodėl?
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #67 Prieš 3 metus »
Keitas čia stovėdamas jautėsi mažų mažiausiai nejaukiai. Nors vaikinas buvo nepakenčiamas kazanova, saldžialiežuvis ir žodžio kišenėje niekad neieškojo, bet buvo šioks toks introvertas - visada turėjo apsiprasti su žmonėmis, kad parodytų šiek tiek daugiau nei ta nerūpestingumo kaukė. Šių žmonių jis gerai nepažinojo, bet juk jie nepažinojo ir jo - kreipėsi iš visiško beviltiškumo, vien iš to Kolinsas suprato kaip viskas rimta ir kaip iš tiesų jis čia reikalingas.
Nors mintimis vos nenuklydo kitur, bet neleido sau užsisvajoti. Diskusija nebuvo apie kylančias benzino kainas ar kokią duoną pirkti geriausia, reikalas buvo daug rimtesnis. Jis gaudė kiekvieną žodį taip kaip dykumoje klaidžiojęs žmogus gaudytų vandens lašus. Su kiekvienu sakiniu vis labiau ir labiau ant baltaplaukio pečių dėjosi situacijos sunkumas. Negerai, viskas čia buvo siaubingai negerai.
- Gerai, supratau, - linktelėjo jaunuolis. Gynėjo kerus mokėjo. Gal įgūdžiai ir bus kiek apdilę, nes pastaruoju metu neteko susiremti su psichais, bet buvo tikras, kad jo gynėja angis iš lazdelės galo išsirangys taip pat lengvai kaip anksčiau. Blogai, kad nebuvo daugiau laiko, jam patiko būti visiškai pasiruošusiam ir apskaičiavusiam visas galimybes, tikimybes ir teorijas. Velniava, leido sau užsigalvoti. Kilstelėjo žvilgsnį nuo grindų, pasisukdamas į Melą. Turbūt jai buvo keista girdėti jį tokį tylų, - Ar tai viskas?

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #68 Prieš 3 metus »
Melijandra pradėjo gilintis į plano detales. Regis, pirminė "sutiks, atsisakys ar išgrius iš koto" įtampa jau atslūgo. Galimybė pereiti prie konkrečių veiksmų atnešė palengvėjimo visiems, išskyrus Emi. Mergina jautėsi lyg per greitai bundanti iš ilgus mėnesius trukusio letargo. Taip, ji visada dalyvaudavo pasitarimuose, nesuskaičiuojamą daugybę vakarų praleido su Mela prie židinio padėdama jai planuoti ir rikiuoti detales, tačiau realūs veiksmai atrodė be galo tolimi, beveik neįtikėtini. Dabar, kai savo gretose garantuotai turėjo trūkstamą žmogų ir stiprų kerėtoją, galėjo leisti sau pradėti atsargiai svajoti apie operacijos sėkmę. O tam Emilijana pasiruošusi dar nebuvo.   
Bent jau planą žinojo, todėl galėjo sau leisti kelias minutes nesiklausyti, idant susidėliotų mintis ir galėtų sekti tolesnes temas. Nusekė akimis tik ką pasirodžiusią Wreną. Bent kelis kartus per dieną pasijausdavo karta, kad į visą šitą įpainioti vaikai, nors, kaip turėjo pripažinti, nei Kajus, nei Wrena teisiškai galėjo būti laikomi suaugusiais. O jų karta tokio amžiaus jau seniai buvo pamiršusi ką reiškia vaikystė. Buvo vos keliais metais vyresnė, kai kartu su Igoriu ėmėsi globoti Kajų, o vėliau ir mergaitę, per kelis metus išaugusią į merginą. Keista, bet pati nesijautė nors kiek pažengusi nuo sužeistos ir vos gyvos būtybės, kurią Igis rado miške. Juolab šiemet, kai tiesiog stūmė dieną po dienos, užpildydama būtiniausiomis veiklomis. Vaikino nuo pat praktikos metų sukauptų raminančių ir besapnio miego eliksyrų atsargos, švelniai tariant, gerokai apmažėjo. Nebeskaičiavo, kiek kartų Melijandra turėjo jai beveik prievarta sugirdyti tam, kad pamiegotų bent prieš pamainas Skutelyje. Prireikė poros mėnesių, kad sugebėtų elgtis bent panašiai į normalią. Matyt, ir pati nesuprato, kokia palūžusi atrodė, kol išgirdo paskutinius Melijandros žodžius. Plačiai atmerktos žalios akys perliejo merginą tarsi netikėdamos tuo, ką išgirdo.
 - Juokauji? Tarsi galėčiau pasilikti,- nutilo išsigandusi savo pačios balso, nuskambėjusio neįprastai garsiai ir panašiai į aižintį ledą. Papurtė galvą ir nusuko akis.
Žvilgsnis užkliudė Wreną, sustojusią prie sienos. Buvo per daug užsiėmusi savo pačios emocijomis, kad anksčiau atkreiptų dėmesį merginą. Kad prisimintų, kaip pati jautėsi prieš keletą metų. Pakilo nuo fotelio ranktūrio, ant kurio buvo įsitaisiusi iki šiol, ir, prisiartinusi prie Wrenos, atsargiai ją apkabino. Nesugebėjo jai ir Kajui pakeisti Igorio, tvirto ir patikimo globėjo, prie kurio jie buvo įpratę. Pati didžiąją laiko dalį buvo pasimetusi silpna mergaitė, nors pagal amžių jau turėjo rūpintis kitais. Taip, kaip tai darė Mela. Norėjo, kad Wrena žinotų, kokia stipri ji yra iš tikrųjų. Kad viskas greitai baigsis. Vienaip ar kitaip.
Į Keito klausimą neatsakė - detales žinojo mintinai, bet vis dar nebuvo tikra, ar galėtų kalbėti aiškiai ir suprantamai, kaip dera tokiose situacijose. Melijandra tvarkėsi puikiai, nebuvo reikalo maišytis. Tik dabar pradėjo iš tiesų suvokti, kiek mažai laiko liko. Trys dienos nežinios, o paskui... Paskui arba viskas bus gerai, arba... Sirena puikiai žinojo, kad "arba" jai reiškė pabaigą. Pernelyg ilgai vaikščiojo šitais peilių ašmenimis, kad išsisuktų gyva. Arba gyvens abu, arba nei vienas. Argi ne tai paprastai žmonės pasižada vienas kitam? Dabar galbūt gailėjosi, kad nepakankamai aiškiai pasakė, neparodė, švaistė laiką. Bijojo, kad gali žūti Wrena, Kajus, Mela, kažkuris iš Lorijanų... Tačiau visgi minčių raizgalynėje ši vienintelė pasirodė prasminga.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #69 Prieš 3 metus »
Melijandra pastebėjo įeinančią į svetainę Wreną, šiai tik silpnai padrąsinančiai šyptelėjo, nors giliai viduje nenorėjo, jog Igorio globotinė būtų šiame susirinkime. Ji buvo jauna ir palaužiama, nenorėjo, jog ji dar daugiau jaudintųsi dėl to, ko negalėjo pakeisti.
Daimonas visą laiką tylėjo, abu Lorijanai nutuokė kodėl - vaikinas nebuvo iš tų tauškalių, nieko negalėjo gero pridurti ar ką nors paminėti, tačiau Keitui pasiteiravus ar jau viskas, pusbrolis netikėtai prabilo:
- Taip. Bet...Turėsi susikurti alibi ir jei liksi gyvas, niekam apie tai negalėsi prasitarti, ypač apie mūsų rasę. Tu tikrai juo pasitiki? Nereiktų sudaryti nesulaužomos priesaikos?
Į Melą įsmigo Daimono dvispalvės akys, vos šiam atsisukus į jos pusę.
Lorijan susiraukė. Ne,- norėjosi atsakyti,- Nepasitikiu juo,- tačiau nežinia kodėl susilaikė.
Ji neapkentė užkeikimų ir priesaikų, užteko ir Slapstūnų užščiaupimo užkeikimo ant Igorio ir Džeimso. Nenorėjo jog Keitas dievaži mirtų, nes galbūt ateityje kažkas pasikeis ir nebus pavojaus sakyti tiesos apie savo rasę...bet dabar...Nenorėjo rizikuoti savo reputacija ir Igorio šeimos padėtimi, jog šis mergišius kam nors prasitars. Žvilgtelėjo į Keitą.
Reikia kažką sumąstyti.
-Ne, nereikia priesaikos. - Daimonas susiraukė, jau norėjo ginčytis, bet Mela šį užtildė žvilgsniu, - Jei po mūšio išgirsim kažkokius gandus apie mūsų rasę, Keitas kris pirmas,- tarė taip, kad jaunasis kvidičininkas išgirstų. Jis galėjo panikuoti, bet Mela vylėsi, kad užtektinai protingas jog suvoktų vieną dalyką - tai tik grasinimas, kuris vargu bus įvykdytas.
Sniegas pasimuistė. Kajaus augintis turbūt pervertė Keitui Melijandros žodžius į aiškiau suprantamą kalbą legilimantijos pagalba, o tuo metu Mela sutriko nuo grėsmingo Emilijanos tono. Tokio jos balso niekados nebuvo girdėjusi, oi ne. Nė nesapnavo. Kietai sučiaupė lūpas. Kaip ji gali žinoti, jog Emi per operaciją nepasiduos jausmams ir viso plano nesugriaus? Ar ji pati psichologiškai atsilaikys? Mela bandė ieškoti argumentų atkalbėti sireną nuo tokio žingsnio, tačiau vėl, susilaikė. Ar pati Emilijana apsidžiaugtų, jog būtų laikoma silpnąja viso šio plano grandimi? Uždrausti pirmai pačiai pamatyti Igorį po šitiek laiko?
Mela nenoromis linktelėjo sirenai. Tebunie, jai leis keliauti kartu.
-Gerai,- te tiek išspaudė. Paskutinę akimirką apžvelgė visus, perkratė mintis ar viską susakė - rodės taip, ir tada pabaigė,- Gerai, tai tiek. Keitai keliauk. Daimonai, tu irgi nieko nelauk, ir būkit atsargūs.
Pusbrolis tik linktelėjo, pasigirdo pokštelėjimas ir jo jau nebebuvo svetainėje. Lobių atkeikėja irgi išėjo iš svetainės, palaukė kol Keitas išeis ir užrakino duris.
Liko trys dienos iki Azkabano mūšio pradžios.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #70 Prieš 3 metus »
Buvo sunku susigaudyti kas vyko, kai jis buvo atgabentas iš Azkabano. Per miglą matė kažkur skubančius žmones, iš kažkur matytas laiptų turėklus, sienas ir galiausiai Tamsiojo kambario lubas. Prireikė paros (kaip tam apsiblaususiam žmogeliui nuo narkozės), jog Igoris pagaliau suprastų kur jis yra ir kas aplinkui jį vyksta.
Brėkšo rytas, nakties juoduma traukėsi į šalis, užleisdama savo vietą rytui. Šiltokas pavasario vėjas kedeno užuolaidas.
Mėlynai pilkos akys žvelgė į lubas. Kūnas dar buvo sunkus, tarsi sulaužytas, išdraskytas ir iš naujo suklijuotas. Skausmo nejautė, tik širdyje žiojojo kažin kokia skylė, praraja. Medžiotojų ir Senato kankinimai jam rodėsi kaip juodai tirštas košmaras, surealus sapnas, karts nuo karto užklystantis į jo mintis, bet nepriverčiantis kraują sustingti gyslose - raminantis eliksyras veikė. Tačiau skylės širdyje eliksyras neužtraukė. Rodėsi, jog tos skylės neveikė nei joks eliksyras, nei joks burtažodis. Jaunam vyrui nereikėjo antrą kartą išgirsti, jog suvoktų ko neteko, kalėdamas Azkabane. Myšos praradimas buvo toji skylė ir Igoris neįsivaizdavo šią akimirką ar galės iki galo pasveikti. Jam nereikėjo pasakyti, kad iš Lorijanų klano (tuo labiau iš Emousų) liko tik trupiniai. Igoris negalvojo ar iš viso kaip jis taps alfa. Mintys buvo blausios, tingios, sunkios, bet ir skystos  - šį momentą Igoris pats vargiai kažką suprato iš savo minčių, spoksodamas į lubas. Tačiau suvokė, kad Likimas yra ne jo pusėj.
Igoris jautėsi beviltiškai.
Sunkiai apsivertė ant šono, nieko nenorėjo matyti. Norėjo prasmegti jo tėvų lovoje ir daugiau niekados neišvysti saulės šviesos. Pirmą kartą po tiek laiko išvydęs Emi, tikėjo jog nuo dabar gyvenimas bus geresnis, galbūt net ir bus akimirka....Bet ne, Likimas nelaukė ir smogė visa jėga Igoriui, primindamas, kad gyventi nėra lengva. O ko jis pats tikėjosi? Jog po to, kai Senatas ir Medžiotojai nebemedžios jo ir Emi, gyvenimas stebuklingu būdu pagerės? Pažvelgė į horizontą pro langą. Taip, jis to tikėjosi. Tikėjosi, skrisdamas ant Freiro, būdamas šalia Emi ir Melos, kad pagaliau galės gyventi kaip šeima. Galės ištrūkti iš tų globalinių problemų pančių ir bent vieną kartą pabūti normaliu žmogumi su normaliomis problemomis. Galvoje blykstelėjo vienas prisiminimas, sušildęs Igorį iš vidaus, bet netikėtai jis susiraukė, paniuro. Ne. Vien kur bando gyventi kaip normalus žmogus, vien paskui jį seka jo praeities šešėlis, jo problemos. Igoris užsimerkė ir iš nevilties sudejavo. Kaip norėjo bent vieną kartą būti tuo, kuo turi būti! Bet ne, jis guli, įkalintas savo būsimų pareigų, savo skausmo. Manė, kad pabėgo iš kalėjimo, bet, pasirodo, klydo. Jis visą gyvenimą buvo įkalintas jame, nes visados atsirasdavo kažkas, kas nuspręsdavo už jį - Greywindai ir Slapstūnai, klanai ir įstatymai, Medžiotojai ir rasės...Bent ką norėdavo padaryti savo, visados įpuldavo į vieną iš tų tinklų ir turėdavo kovoti dėl savo ir kitų gyvybių, jog galėtų gyventi! Jei tik būtų buvę kiek nors kitaip, jo ir Emi gyvenimai būtų buvę kitokie, galbūt nebūtų reikėję vienaip ar kitaip pasielgti...
Igoris tyliai atsiduso. Kokia jam prasmė taip galvot? Viskas taip jau susiklostė ir nieko jau nebe pakeisi. Tegul savo mintis palaiko ateičiai, o dabar tegul pailsi. Nors nežinojo ar pavyks - susimaišę jausmai draskė jo širdį ir sielą, neleisdami bent vieną sekundę ramiai pabūti. Bet vis vien, Igoris užsimerkė ir pabandė užmigti.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #71 Prieš 3 metus »
Brėkštant rytui Emi pagaliau susmuko į krėslą prie lovos Tamsiajame kambaryje.  Raumenys, net neklausdami leidimo, išsyk atsipalaidavo ir suglebo. Negalėjai labai stebėtis - nuo pat tos akimirkos, kai testralio sparnų vasnojimas nurimo ir kojos palietė žemę, apie nusiraminimą nebuvo net minties. Igoris, nors gana sąmoningas, fiziškai vis dar plaukiojo tarp gyvybės ir mirties. Tada net nesistengė jo kalbinti, bandyti prisibelsti prie vaikino minčių ir išsiaiškinti psichinės būklės. Gydė ir lopė ji Igorį jau ne pirmą kartą, bet pirmą kartą jautėsi užtikrinta ir garantuota, kad gali jam padėti, nesijautė bejėgė. Pagaliau suprato, kad hilerės mokslai atsipirko su kaupu. Šlykščiausias jausmas, kokį prisiminė, buvo matyti jį kenčiantį - matyti, tačiau negalėti niekuo to palengvinti. Mintyse ne pirmą kartą dėkojo jo apdairumui - namuose buvo sukaupta bene pusė ligoninės įrangos: eliksyrų, vaistažolių, medžiagų, būtinų sudėtingesniems užkeikimams. Dabar Igorio kabineto durys buvo plačiai atvertos, o laiptais pirmyn atgal siuvo žmonės. Mergina nebeskaičiavo, kiek tvarsčių ritinėlių ir žolelių buvo sunaudota, pasieny išsirikiavo eliksyrų buteliukai. Fizines žaizdas, kad ir kokios baisios jos buvo, tikėjo, jog sutvarkyti gali. Į vidų kol kas nesigilino, tikriausiai todėl, kad bijojo neatlaikyti. Jau besileidžiant saulei, kai vaikino gyvybei pavojus nebegrėsė ir visi išsivaikščiojo nors kiek pamiegoti, Emi, palubėn paleidusi porą žvakių, tebesiknebinėjo su smulkesniais nubrozdinimais ar sumušimais (kurių buvo gyvas galas). Bijojo pasitraukti, stengėsi kaip galima ilgiau ištęsti adrenalino poveikį. Bijojo, kad sustojusi nesulaikys minčių. Bijojo, kad jausis bejėgė. Kad daugiau niekuo nebegalės padėti. Matydama Igorį apatišką, palaužtą, rodos, netekusį ir tos menkos vilties, kuri padėjo išlikti sąmoningam Azkabane, žinojo, kad tą akimirką, kai supras, kad niekuo negali to pakeisti, nebesugebės prisiversti atsikelti.
Tik pirmiesiems saulės spinduliams pasirodžius virš Ūdrų žabangų miškų Emilijana turėjo sau pripažinti, kad jei nesiliaus, jau nenulaikydama lazdelės pridarys daugiau žalos negu padės. Visgi nenuleido akių nuo vaikino. Tikėjosi, kad eliksyrai, kurių jam prigirdė užtektinai ir dar šiek tiek, bent jau leis ramiai išsimiegoti. Klydo. Tylus atodūsis ištraukė sireną iš apmąstymų.
 - Nemiegi, tiesa?- atsiduso pati ir pakilo iš krėslo.- turėtum pailsėt, organizmas pats nesusitvarkys,- pridūrė suprasdama, kad ne taip jau lengva taip padaryt. Keliais žingsniais perėjo kambarį ir įsitaisė šalia. Labai stengėsi, kad tai atrodytų įprastai ir nerūpestingai, bet tuo pačiu mėgino neužkliudyti sužeistų vietų. Paimti už rankos nieko nekliudant dabar tapo visai nemenku iššūkiu. Padėjo galvą ant pagalvės ir pasislinko arčiau. Galvojo, jog bus pamiršusi, ką reiškia būti šalia jo, ypač po ilgų mėnesių, kai vienas kitam į akis pažiūrėt negalėjo, tačiau kontaktas atrodė maloniai įprastas.
Visgi kažkas tvyrojo ore, jautė, kaip tai Igoriui neduoda ramybės. Sunkiai galėjo įsivaizduoti, ką per pastaruosius metus jis patyrė, kaip išgyveno nežinodamas nieko apie artimuosius ir kankinamas. Praradęs beveik visus šeimos likučius, kuriuos dar turėjo. Jei kažkada tvirtino tėvų nepamenantis, tai senelio, kuris, kaip žinojo, nuo vėlyvos paauglystės palaikė jį painiame vilkolakių klanų gyvenime, netektis paliks daug didesnę žymę. Abiem su Mela buvo skaudu. O jai buvo skaudu stebėti.
 - Apie ką galvoji?- atsargiai paklausė. Visgi ištiesė ranką ir švelniai perbraukė plaukus. Nujautė, kad atsakymas jos nedžiugins, bet žinoti norėjo. Jeigu matys, kad labai blogai, imsis Besapnio miego eliksyro, kad ir kaip norėjo jo išvengti. Taip pat greičiausiai būtų buvę ne pro šalį ir pačiai porą valandų pamiegoti, kai ant kojų buvo jau kelinta para, tačiau neįsivaizdavo, kaip tokiom sąlygom galėtų užmigti. Prisiminė, kaip Igoris tada sugebėjo tiek slaugyti ją, tiek saugoti namus, tiek dirbti ligoninėje. Ir su viskuo susitvarkė vienas.- Gal dabar taip neatrodo, bet tu saugus, galiausiai viskas bus...- žiojosi sakyti "gerai", bet nutarė verčiau tokių pažadų nedalinti.- Labiau pakenčiama. Bent jau. Aš čia,- šyptelėjo.
Iš tiesų į tuos žodžius buvo sudėta viskas: džiaugiuosi, kad tu gyvas, bijau, kad neišlipsi, gailiuosi kiekvieno karto kai pykomės, ilgėjausi, kai nebuvai, noriu, kad būtum.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #72 Prieš 3 metus »
Užmigti nesisekė. Net ir užmerkęs akis, mintys vis vien lindo į jo galvą. Nuovargis jį migdino, tačiau mintys neleido panirti į miego karalystę, kėlė į viršų, vertė būti atsibudusiam ir budriam. Priminė tuos atvejus, kai miegi ant kietos lovos, nori užmigti, tačiau negali niekaip - lova nepatogi. Kažkas čia buvo panašaus - tik su mintimis.
Tik sugirgždėjus krėslui, Igoris atsimerkė ir prisiminė, jog Emi visą laiką buvo šalia. Kartais jam atrodydavo, jog aplink jį šoka balta dvasia su žaliomis katiniškomis akimis, o ne žmogus. Igoris nepakreipė galvos ir nežvilgtelėjo Emi pusėn, šiai įsitaisusiai šalia pat jo. Kažkoks jausmas neleido.
Igoris tylėjo. Nežinojo ką Emilijanai atsakyti. Stebėti vėjyje judančius medžių lapus buvo daug įdomiau. Bent tą akimirką galvoje buvo tuščia.
-Nepavyksta- pagaliau tyliai pratarė gergždžiu balsu Lorijanas, atsargiai įsitaisydamas ant nugaros. Taip buvo daug patogiau šnekėti.- Žinau.
Akimirkai užsimerkė, prisimindamas panašius jo žodžius, pasakytus Emilijanai tą kartą, kai ją rado lino tinkle. Tai buvo taip senai. Atrodo, prieš aštuonerius metus.
-Nežinau,- sumurmėjo,- Mąstau apie viską ir tuo pat metu ir nieką,- jo balsas užsikirto, Igoris nutilo. Mintys skriete skriejo apie jį ir Emilijaną, apie tuos barnius, tas paslaptis. Tas skausmas...Igoris prisiminė tą rytą Cinamono viešbutyje, tą žinią...Iš karto susiraukė, nenorėdamas vėl iš naujo patirti tą skausmą, tą pyktį, tą sutrikimą, bandymą suvokti, kodėl taip nutiko. Gal Emi pirštai jo plaukuose, gal jos artumas, tokius skaudžius prisiminimus (kaip keista) numalšino. Vidinis balsas sakė, kad taip kvaila jaustis, nes juk ji, jo Emi, sukėlė jam tokį skausmą. Gi ji jį išdavė. Igoris stengėsi nesiklausyti, pamiršti tai, ką girdėjo. Jis puikiai žinojo, jog jei to neužmirš - vienintelis kelias bus pasitraukti ir palikti Emi, o taip nenorėjo pasielgti. Ją jis mylėjo. Net ir po to, kai savo elgesiu ją įskaudino, net ir po to, kiek ji pati jį skaudino. Bet jos neišdavei. Alisa Faun. Beveik.
Igori neiškentė ir kiek sugebėjo, palietė jos ranką, silpni jo pirštai kiek galėjo patraukė nuo savo galvos ir sunėrė pirštus. Tyliai, liūdnai paprašė:
-Gali paduoti Besapnio miego eliksyro? Tiesiog...negaliu ramiai būti...
Žvilgtelėjo į žalias sužadėtinės akis. Kaip norėjo tą išdavystę pamiršti. Kokio velnio jis tai prisiminė!? Kodėl visados turi būti kažkas, kas sugriauna jo nuotaiką...
Myša. Jis buvo teisus. Likdamas su sirena, jis susidaužys visą savo širdį. Obliviate? Gal taip pamirš išdavystę? Šis kelias jį gąsdino. Pamiršdamas kažką, praleis progą išmokti pamoką, bet, deja, nežinojo kokią pamoką dar turi išmokti.
Liūdnai papurtė galvą. Saugumas jam nerūpėjo. Su tuo sušiktu dalyku visados turės problemų, nes juk esąs vilkolakis.
Ji čia. Žinojo. Tą puikiai žinojo. Emi nuo jo nesitrauks nė per žingsnį. Aiškeriagiu jam nereikėjo būti.
Šią akimirką jis norėjo viską pamiršti, išsimiegoti. Norėjo ramynės. Norėjo būti mylimo žmogaus glėbyje. Tačiau kaip keista, nuo to pačio mylimo žmogaus anksčiau tyliai, kiek galėjo, kentėjo. Negi jis visados sutiko tokią meilę? Su Alisa buvo šalta. Ji buvo šalta, ne tokia jausminga kaip Emi. Bet su Emi...ji buvo šiltas vandens lašelis, bet jos artumas jį skaudino. Bet stipriai nenupliko, nes sugeba karts nuo karto užmiršti nuoskaudas.
Gaila, bet Igoris nesuprato visos prasmės įdėtos į jos žodžius, turbūt, dėl to buvo galima kaltinti vaistus ir nuovargį.
Igoris užsimerkė ir padėjo galvą šalia Emi peties.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #73 Prieš 3 metus »
Igoris tebebuvo apatiškas. Negalėjo tikėtis nieko kito, stebuklas, kaip jis apskritai dar sąmoningas. Pati vos bestovėjo ant kojų, o laikėsi tik iš baimės, kad sustojusi duš. Žinoma, mintys. Kas daugiau neleistų užmigt, kai fiziškai esi išvargęs iki ribos? Ar jai tai buvo pažįstama? Tikrai taip. Sunkiai atrasdavo dieną, kai nenuverdavo tas pats deginantis, skausmingas, jausmas. Suvokimas, kad jis mylėjo, ar stengėsi, bandė pamilti kitą, kaskart išmušdavo iš plaučių orą. Skaudėjo fiziškai. O paskui visada atsekdavo kaltė. Kad ji neturi teisės taip jaustis. Ji jį išdavė. Atrodo, daugiau. Tačiau ji niekada nebandė mylėti nieko kito, tiesiog stengėsi išgyventi. Jis galėjo rinktis. Ji ne. Bet ar tikrai negalėjo? Juk galėjo bėgti. Dingti. Bijojo to, ką ras. Kaip paaiškėjo, pagrįstai. Bet argi gali taip galvoti? Juk jis jai atleido, ar begali kaltinti? Tačiau kaskart, pastebėjus jo žvilgsnį gęstant, suprasdavo, kad prisimena. Kartodavo sau, jog pat taip elgtis negali.
Pamatė ir dabar. Galvojimas apie viską ir apie nieką iš tiesų buvo tų pačių dalykų permąstymas. Tą pačią sekundę nusmelkė kaltė, pavydas, viskas sumišę su tuo pačiu aštriu, ašaras spaudžiančiu staigiai atšalusiu oru. Norėjo padėti.  Norėjo būti šalia, bet kas jeigu kaip tik buvimas ir skaudino? Tai, ką labiausiai norėjo duoti ir ko iš tiesų negalėjo. Kartu jie vis dar laikėsi viltimis, kad vieną dieną galės būti ramiai, prisiimti pareigas, augti - drauge. Kol kas į tai panašu toli gražu nebuvo. Kur jau - kai kiekvienas žvilgsnis abiem priminė tai, ką labiausiai norėjo pamiršti.
Norėjo, kad tai, ką pamatė, kad nukankinto Igorio vaizdas jai iš atminties ištrintų visas kivirčų priežastis, kurios vos prieš kelias dienas atrodė visai nesvarbios - juk tada dar buvo galimybė, kad vaikino visai nebėra gyvo. Ištrintų kartu su kaltinimais ir nuoskaudomis. Nekentė savęs už tai: argi neturėjo tiesiog džiaugtis faktu, kad jis išgyveno? Po viso to, ką buvo patyręs nelaisvėje, kaip dar gali jį kažkuo kaltinti? Neturėtų net prisiminti tamsių periodų. Tačiau buvo priešingai: kai smegenys bei rankos nebebuvo užsiėmusios žūtbūtiniu vaikino gyvybės palaikymu, apniko kaip tik tokios mintys. Prisiminimai iš tamsiausių gyvenimo metų. Emi užsimerkė, laisvąją ranką priglaudė prie krūtinės tarsi gindamasi. Žinojo, kad vienas, pats skaudžiausias, vis dar slepiasi už kitų. Visada nuo jo bėgdavo, vengdavo. Kad tik nereiktų dar kartą išgyventi. Ar būtent dabar turi leistis jo sugniuždoma? Negali sau to leisti, tik ne dabar. Kada nors tai aptars kartu, gal vieną dieną košmarai taps tik tolimais blyksniais, o jų priežastis įsilies į gyvenimą taip natūraliai, kaip iš tiesų turėjo jau seniai. Ar jau per vėlu? Tiek metų prabėgo, o jie vis tiksi, pirmyn, nesustodami...
Igorio balsas nuskambėjo tarsi iš kitos realybės. Mergina atsargiai pakėlė galvą lyg bijodama, kad nesapnuojamam košmarui nuvaikyti to nepakaks.
 - Tikrai?- jau žiojosi vardinti eliksyro trūkumus ir neigiamą poveikį, bet atidesnis žvilgsnis į Igorį ją nutildė.- Gal taip bus geriau,- atsiduso, tačiau pasikelti nuo lovos neskubėjo. Buvo pamiršusi, koks jausmas, kai vaikino balsas, rankos, prisilietimai saugojo ją nuo košmarų, globojo akimirkomis, kai supainiodavo realybes. Dabar jis tai padarė netyčia - tačiau padarė, Emi neprabudo Tamsiajame kambaryje viena, nuo begarsio klyksmo išdžiūvusia gerkle ir perštinčiomis akimis. Ir kaip galėtų kažkuo apkaltinti? Nesijautė skolinga, bet norėjo atsilyginti tuo pačiu. Galėjo.
Lūpomis švelniai pilietė sužeistą odą. Atsargiai stodamasi tebesekė jį akimis. Tarsi nusisukus išgaruotų. Po pirštais skimbtelėjo buteliukai, sunkus, svaigus eliksyro kvapas užpildė kambarį.
 - Gerk,- padavė stiklinėlę mintyse svarstydama, ar nevertėtų surizikuot ir pačiai. Nors prisimindama vakarą, kai grįžusi surado Melą, suprato, kad greičiausiai nesuveiks. Igoriui dozę padvigubino, bet vis tiek...
 Pro langą žvilgtelėjo į raustantį dangų. Tokį jį prisiminė seniai seniai Londono parke. Tebesišypsodama mergina pradėjo tyliai niūniuoti - ne, ne tą kažkada Igorio dainuotą melodiją. Miegamąjį užpildė lyriniai, vėsus tonai, kažkuo primenantys banguojančią jūrą, ledinius purslus, saulėlydžius ir ilgesį. Ilgas naktis, ištemptas, tuščias dienas, kurių kiekviena artino prie neišvengiamybės. Nepaisant to, retsykiais įsimaišiusios skaidrios, šviesios tarsi lietaus lašeliai natos teikė vilties. Kaip ir virš miško brėkštantis dangus.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #74 Prieš 3 metus »
Prasimerkdamas Igoris lengviau atsiduso, kai Emi nesižiojo vardinti Besapnio miego trūkumų. Pats tą puikiai žinojo. Ne pirmą kartą gėrė šį eliksyrą. Silpnai šyptelėjo, pajutęs prisilietimą prie jo rankos odos, prisiminė tas akimirkas, kai buvo kartu, ir pavargusiu žvilgsniu nusekė Emi, kaip ši lėtai išlipa iš lovos.
Jis tyliai svarstė ar tokia ramybė galėtų toliau karaliauti jų namuose, ar tokie rytai negalėtų tęstis visą amžinybę - niekur neskubėti, nesiversti per galvą, nekvaršyti galvos globaliniais klausimais, nejausti skausmo. Iš tiesų, dabar Igoris juto tuštumą širdyje. Turbūt dėl to, kad žinojo, jog netrukus miegos nesikankindamas ir pagaliau galės pasilsėti.
Atsargiai pasikėlė alkūnėmis, pro sukąstus dantis, atsišliejo prie galvūgalio. Visai pamiršo, koks jo kūnas buvo medinis ir nerangus. Tarsi supančiotas virvėmis. Eliksyrą išgėrė iki pat dugno ir nusišluostęs burną atžagaria ranka, stiklinėlę padavė Emi.
-Ačiū.
Mėlynai pilkos akys vėl nusekė Emi katiniškas žalias. Kai išgirdo melodiją, nesuprato ar tai sirenų daina, ar tiesiog paprasta daina. Tačiau tą akimirką Igoriui nerūpėjo, nes akys pradėjo merktis, vokai patapo tokie sunkūs. Netrukus Igoris patogiai įsitaisė lovoje ir užmigo. Nieko nesapnavo.

***

Tokios panašios dienos ir slinko. Ilsėjosi ir sveiko. Po paprastų Myšos ir kitų kritusiųjų vilkolakių laidotuvių laikas pradėjo sparčiau lėkti. Kai įvyko Magijos Ministerijos mūšis, Igoris jau buvo beveik visiškai pasveikęs. Ten neužėmęs svarbios rolės, nebuvo stipriai paveiktas mūšio pasekmių. Tereikėjo tik Sniegą sulopyti ir tiek to darbo buvo. Nusivylė savimi, jog leidosi Mišelės-Avery manipuliacijai, net niekados nebuvo iškėlęs klausimo ar iš tikro verta tokia pasitikėti. Ką gi, nudegė savo kailį, ateityje bus atsargesnis. Ir buvo. Kas vyko po mūšio Magijos Ministerijoje per daug dėmesio nekreipė - davė sau žodį, jog daugiau niekados nesivels nei į politiką, nei į mūšius. Tiesiog, dirbo savo darbą Skutelyje ir stengėsi susidėlioti savo gyvenimą į vietą. Deja, pastarasis dalykas buvo kėblesnis.
Senatas, Medžiotojai daugiau nebejudino Lorijanų ir Emousų, o ir Igoriui teko užimti alfos vietą. Niekas neprieštaravo, visi sutiko, jog niekas jau nebegrįš į JAV. Eritrėja, dabar jau vienintelė išlikusi gyva vilkolakė iš Teutų klano, prisijungė prie Lorijanų ir Emousų klano. Igoris neketino atstumti Emousų likučių ir jais rūpintis kaip savais. Rodėsi, svarbiausi dalykai su vilkolakiais buvo sutvarkyti, teliko, atsisukti į savo asmeninį gyvenimą. Igoris ir tą padarė. Bet buvo nejauku, sunku, nežinojo kokius žodžius sakyti. Bet turėjo kažką daryti. Turėjo pagaliau atvirai pasikalbėti su Emi ir visiems laikas atskleisti savo paslaptis ir nuspręsti ką toliau daryti. Todėl, senai praėjus dvidešimt aštuntam gimtadieniui (tą dieną Igoris pakraupo, supratęs kaip laikas taip greitai eina), patogiai įsitaisė ant Tamsiojo kambario grindų ir pradėjo kuistis po iš sandėliukio atsineštas dėžes, kuriose slėpėsi jo šeimos daiktai, daugiausia knygos, nuotraukų albumai. Užplaukė nostalgija, bet tuo pat metu ieškojo atsakymų kaip jo tėtis sugebėjo būti ir vilkolakiu ir (aišku) tėčiu. Tuo pat metu laužė galvą kaip galėtų savo mintis išreikšti Emilijanai, šios neišgąsdydamas, nes juto, kad galbūt dabar judviejų gyvenime yra per daug veiksmo, kad galbūt, jai pirmiausia reikia ramybės, o tik tada jiedu galėtų kalbėtis apie ateitį.