0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
 - Todėl, kad dabar jaunatis, o aš sirena,- po nosim labiau sau suburbėjo - vis tiek jau neišgirdo, o jei ir išgirdo - vargiai prisimins.
Lyg ir pavyko... Emilijana pajuto, kaip po truputį grįžta jėgos. Apžavai Igorio veide išlygino rūpesčio raukšleles, akyse neliko nuolatinio nerimo, įsitempę pečiai atsipalaidavo. Evh, kaip seniai ji jį tokį matė... Tikriausiai net ir tada prieš šešerius metus jis nebuvo toks ramus kaip dabar.
Tačiau ta graži iliuzija truko pernelyg neilgai. Igoris kažkokiu būdu sugebėjo išsivaduoti iš apžavų - ir dar susileisdamas sau rankon nagus tiek, kad kraujai pasipylė.
 - Po velnių, Igori,- suniurzgė sirena. Žinoma. Ir kaip jai neužteko proto sugalvoti, kad vaikinas bandys bet kokia kaina įsitverti realybės. Per silpnai šį kartą buvo. O ir pats išsilaisvinimas jėgu ir sveikatos neprideda. Žodžiu, norėjo kaip geriau, išėjo kaip visada.
 - Ir kokio velnio draskaisi, ką? Geriau nuo to nebus,- atsidūsėjo. Pasisuko lentynų link. Gana nesunkiai rado minėtąjį pilką krepšelį. Atidarė. Tvarsčiai ir diktonų esencija. Na, tvarsčių gal ir neprireiks, jeigu teisingai viską padarys, bet atsarga gėdos nedaro. Emi priklaupė šalia susmukusio Igorio ir atkimšo buteliuką, tačiau jam nedavė. Laisvosios rankos pirštais švelniai, tačiau tvirtai suėmė kraujuojančią ranką ir ant žaizdos užlašino vieną lašą. Užteks, daugiau nereikia. Nėra labai gili, o juolab ir patys diktonai ne iš aukso lieti. Jų kuo mažiau, tuo geriau...
 - Nesimuistyk,- nepatenkinta tarė. Juk Igoris būtų daug mieliau pats susitvarkęs, bet šįkart gali nors kartelį ir ramiai pasėdėti. Sutvarstė Emi labiau dėl vaizdo, nes diktonai, kad ir kaip galima ant jų burbėti, savo darbą atlieka kokybiškai - sužeidimas  jau atrodė kelių dienų senumo. Pagaliau vaikinas priešintis liovėsi. Mergina turėjo vos kelias sekundes apsispręsti - bandys dar kartą ar ne.
***
Avatija trinktelėjo delnu sau į kaktą.
 - Po velnių, Emilijana, kiek galima?- ji pažvelgė į ant smėlio gulintį beveidį vaikiną tuščiomis akimis.- Tu jau valandą bandai užleisti tuos prakeiktus apžavus ir visus kartus jie baigėsi po trisdešimties sekundžių... Gal tu ir turi supergalių ir sugebėsi paskandinti jį per pusę minutės, bet aš taip nesugebėčiau. Aghhh, neturiu tu tavim kantrybės!- paskutinę frazė nebuvo skirta šalia stovinčiai smulkesnei merginai. Ji buvo tiesiog išrėkta į erdvę.
Emi tylėjo. Žvelgė į tą vargšą jaunuolį. Kad ir kaip stengėsi ir ji, ir Avatija, nieko nepavykdavo. Aštuoniolikmetė bandė dar, ir dar kartą, tačiau visus kartus ilgai netrukdavo.
 - Emi,- iš tolėliau jas stebėjusi Luelė priėjo arčiau ir uždėjo ranką merginai ant peties.- Apžavai nėra kažkokia galia, kuria turėtum pasinaudoti. Jeigu tai darydama bijosi ar  gailėsies, nepavyks. Jeigu pernelyg stipriai to norėsi ir stengsies - nepavyks. Tavo kūnas pats žino ką daryti. Tu juk negalvoji, kaip kvėpuoji - tiesiog tai vyksta, savaime. Tas pats ir su apžavais. Turi juos prisijaukinti, kad užleisti juos būtų lygiai taip pat natūralu kaip ir kvėpuoti.
***
Žalios akys švelniai žybtelėjo.
 - Įsivaizduok, kad čia tabletės, nuo kurių tau tiesiog geriau miegosi. Kad tai Besapnio miego eliksyras,- ištarė, suverždama tvarsčio galiukus. Kilstelėjo ranką ir švelniai palietė jo skruostą pirštų galiukais. Šį kartą netikėtas virpulys nesupurtė rankos. Ja tiesiog plūstelėjo jūros jėga, tokia artima ir sava.
 - Einam,- pakvietė. Atsistojo, padavė ranką ir jam. Kažkodėl, nors ilgai nemiegojusi, jautėsi kupina jėgų. Beveik nesustodama užlipo laiptais. Atidarė pirmas pasitaikiusias duris. Miegamasis. Nežinojo nei kieno, nei koks. Atrodė, kad tada viskas tapo nebesvarbu. Išskyrus mėlynai pilkas akis, pagaliau netemdomas rūpesčio šešėlio.

Ji atsimerkė, vis dar tankiai alsuodama. Po galais, na ir sapnai. Žalios akys įsmigo į lubas. Kitokios. Nepažįstamos. Ir buvo šilta. Keistai ir maloniai šilta, kaip niekada anksčiau miegant. Atsargiai pasuko galvą, šviesūs plaukai sušiugždėjo ant pagalvės. Igoris. Jis vis dar miegojo. Nebeliko susirūpinimo raukšlelių, nerimo, skausmo. Atrodė jaunesnis nei paprastai, slegiamas daugelio rūpesčių. Mergina nusišypsojo. Pasislinko kiek arčiau, nors jis ir taip ją buvo apkabinęs, ir užsimerkė. Aišku, kai jis atsibus, gaus velnių kaip reikiant. Tačiau buvo verta.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #16 Prieš 5 metus »
Kas vyko toliau- matė, kaip per miglą. Nuovargis, akimirkai sustiprėjęs skaumas, o paskui visiškai išnykęs, palaužė Igorį. Jau nesipriešino Emilijanai: tiek jos rankoms, tiek jos balsui. Įtūžis, kunkuliavęs rudaplaukio viduje, ištirpo lyg sniegas delne, o vietoj jo atsirado silpna vos pajuntama tuštuma, atsivėrusi širdyje.
Trumpam atsiblaivė, pagavęs save lipant laiptais. Deja, apžavų šydas buvo stipresnis ir apsitraukė aplink Igorio akis.
Lyg per miglą suprasdamas, dvidešimtmečio kūnas atsipalaidavo, pajutęs minkštus patalus. Galva nusileido ant minkštos pagalvės ir akis užmerkė tamsa.

Sniegas, jau paūgėjęs baltas kačiukas, nutipeno per visą biblioteką. Kas jau kas, jam krėslai ten minkščiausi. Pakėlęs išdidžiai baltą uodegą, Kajaus augintis jau ruošėsi pasiminkštinti ant vieno krėslo (padraskyti krėslo medžiagą, žmonių kalba tariant), kai išgirdo durų atidarymą. Katinėlis žinojo, kad jau kelias savaites pas aukštą dvikojų, kvepiantį keistu kvapu, gyvena dar viena žmogysta, atsiduodanti dar keistesniu kvapu, todėl ignoravo kiekvieną durų trinktelėjimą, tačiau šį kartą, tai nuskambėjo pernyg arti. Sniegas pasislėpė už ranktūrio ir nudūrė žvilgsnį bibliotekos galo link.
Pražilusi žmogysta tyliai išlindo iš visados užrankinto kabineto. Pajutęs, įdėmų atėjūno žvilgsnį, katinėliui širdis nutirpo iš baimės. Jis suprato, kad atėjūnas irgi turi jautrią klausą ir kvepia taip pat, kaip ir toji aukštoji persona!
Pražilęs vyras priėjo prie vienos lentynos. Pirštais perbraukė knygų nugarėles, kol sustojo prie vienos. Sniegas, pajuto, kaip dvikojis sudvejojo. Atėjūnas pakreipė galvą, kad geriau įsiklausytų - namai skendėjo popietinėje tyloje.
Jo veidas persikreipė- nežinia dėl ko- nerimo ar pašaipos, kai supranti, kad vis dėl to vienas tavo pažįstamųjų sulaužė pažadą. Deja, tai truko akimirką, ir Sniegas jau nebeįskaitė atėjūno veido. Šiam paėmus knygą ir į jos vietą įbrukus kažin kokį ryšulį, o po to vėl įdėjus knygą į vietą, Sniegas tyliai šoktelėjo ant grindų. Nuskuodė prie kito krėslo ir palindo po juo, o tuo tarpu atėjūnas pradingo kambariukyje, iš kurio visai neseniai atėjo. Durys užsidarė- daugiau jau nebeatsidarysi- buvo užrakintos.

Igoris pabudo, bet neišsidavė. Pro nuleistas blakstienas stebėjo, kaip sirena atsisuka, užsimerkia. Jis nežymiai šyptelėjo. Lėtai pakėlė ranką, guliančią ant merginos juosmens, ir atsargiai nubraukė nuo švelnią it šilkas sruogą, užkritusią ant merginos veido. Šį kartą Igoris plačiai atsimerkė, palinko prie Emilės veido.
-Atsiprašu,- tyliai sušnibždėjo ir pakštelėjo jai į kaktą,- Ir ačiū,- padėkojo, prisiminęs, kaip aštuoniolikmetė sutvarkė jo ranką.
Jei taip toliau, iš tavęs išeitų gera hilerė,-pagalvojo Igis, juokaudamas.
Tyliai atsikėlė, vengdamas užkliudyti Emi. Igoris išlipo iš lovos ir pradėjo nuo palangių rankioti herbologijos, nuodų ir vaistų, kerėjimo, magiškos medicinos, medicinos istorijos knygas. Nežinia, kaip atsitiko, ar koks nors magnetas suveikė, Emi jį atvedė į jo paties kambarį. Sudeliojęs knygas į lentynas, Lorijanas atsisėdo ant kėdės. Krentantys pro langus saulės spinduliai kliudė lovoje gulinčią sireną - baltą būtybę pavertė auksu žėrinčią brangenybe. Daugelis, matyt, Hogavartse, manė, kad esi albinosė, o ne sirena,- pasirėmęs ranka galvą, pamintijo Igis, bet, staiga susiraukė. Mėlynai pilkos akys išvydo juodą lašą ant McWellės rankos - saulė, kaip tyčia paryškino juodumą.
Sunerimęs Igis pakilo ir nužingsniavo prie lovos. Švelniai palietęs pažymėtą ranką, jis aiškiai išvydo kerų paliktą ženklą. Nuleido galvą. O kodėl gi ne? Dabar jau viskas aišku.
-Emi,- sunkiai atsiduso Lorijanas. Jis puikiai suprato, ką šitas ženklas reiškia- ženklas apkerėtas ir jo pagalba tas, kas pažymėjo gali susekti pažymėtąjį. Daugybę kartų matė juodo lašo ženklą ant kitų sirenų rankų, kurios buvo sučiuptos Medžiotojų ar Senato, bet buvo pasprukusios iš jų gniaužtų. Galiausiai susektos pažymėtojos žūdavo- šio ženklo kerai buvo pernelyg sunkūs, painūs, kad paprastas burtininkas atkerėtų sireną, todėl toks ženklas likdavo iki pat grabo lentos. Nykščiu perbraukė per juodos odos lopinėlį. Bet kodėl šiuo ženklu nepasinaudojo, tas, kas ją sugavo? Ženklas turėjo padidėti, o tai reikštų, kad kerais buvo pasinaudota, ieškant, kur yra sirena.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
Šilti pirštai prisilietė prie veido, nubraukdami plaukų sruogą. Mergina nusišypsojo, Vadinasi jis jau nemiega. Neatsimerkė. Atrodė, kad tada paslaptingi ryto burtai kažkur išsisklaidys, dings tarsi nebuvę, vėl prasidės rūpesčiai ir kitos žemiškos nesąmonės. Tačiau visgi atsimerkti teko. mėlynai pilkos akys žvelgė švelniai. Natūraliai.
 - Neatsiprašinėk. Tai aš turėčiau atsiprašyt, bet visgi tai jau nutiko, nebepakeisim,- švelniai palietė palinkusio vaikino skruostą.- Nėra už ką,- žalios akys žybtelėjo.- Iš tavęs išmokau.
Igoris atsikėlė, o Emilijana vis dar kaip katinas tingiai markstėsi saulėje, jaukiai įsitaisiusi dar šiltuose pataluose. Puse akies vogčiomis stebėjo vaikiną, besitvarkantį knygas. Saulė maloniai glostė veidą, netoliese kažką krapštėsi Igis, namuose tylu, ramu... Norėjosi dar daug kartų taip atsibusti.
Prasimerkė ir sutiko vaikino žvilgsnį, stebeilijantį kažkur jai į ranką. Susiraukė. Staiga smogė suvokimas, kad per visas tas įvykusias nesąmones, jai visai išgaravo iš galvos, kad Maskuojamieji kerai neamžini - juos reikia karts nuo karto atnaujinti, o ji tai labai sėkmingai pamiršo. Ryto saulėje, srūvančioje pro langus, ant baltos alebastrinės odos kuo ryškiausiai atsispindėjo juodas lašo formos vandens ženklas, taip maloniai paliktas kažkokio keistuolio, tada ją atvertusio į dabartinę formą. Velnias. Na, nuo žioplumo vaistų dar nėra - susiimkit, eliksyrininkai!
Pasirėmė alkūnėmis, stebėdama vaikino reakciją. Igoris neklausė iš kur, nei kaip, nei dėl ko. matyt, pats viską per daug gerai žinojo, tad išsidavė tik atodūsiu. Emi nuleido akis.
 - Šitą gavau nuo kažkokio tipo, kuris mane atvertė atgal į sireną. Kai Slapstūnai iš Hogvartso mane nusitempė į Demonų metro, savo pačios lazdele buvau paversta į rupūže. Vėliau mane surado kažkoks vyras, kažką sau pasapaliojęs atvertė į sireną, davė jūros vandens - tiek, kad nenumirčiau vietoj - ir uždėjo šitą,- nykštys švelniai prisilietė prie tarsi apnuodyto juodos odos lopinėlio.- Per kvailumą pamiršau atnaujinti Maskavimo kerus,- liūdnai šyptelėjo.- Ar žinai ką jis reiškia?- atsargiai paklausė. 

Gražios vasaros dienos grasino dingti tarsi nebuvusios. Jeigu kas liepos ar rugpjūčio pilnaties metu būtų sugalvojęs pasivaikščioti po Ūdrų Žabangų miškus (gerai, kad tokių nuotykių ieškotojų neatsirado), būtų pamatęs gana neįprastą vaizdelį -  mėnesienos nutviekstame miške aplink namus besitrinantį juodą vilką, o netoliese kažkur įsitaisiusią blyškaodę merginą. Ir jie abu, regis, bendravo - akimis, pasisukimais, žvilgsniais. Ir netgi, rodos susikalbėdavo. O tai buvo, galima sakyti, vieninteliai ženklai, kad šiuose miškuose be voverių ir paukščių egzistuoja dar kažkokia gyvybė.
Emilijana tą vasarą priskyrė vienai iš gražiausių savo gyvenime. Neilgai trukus ji visai pasveiko, galėjo laisvai vaikščioti po namus, o tolėliau keliauti noro nelabai turėjo. Rytais ji vis dažniau atsibusdavo ne Mėlynajame kambaryje, kurį jau spėjo praminti savu, bet Igorio glėbyje jo kambaryje. Po kiekvienos tokios nakties ji jausdavosi visa stipresnė, o ir išvaizda ėmė panašėti į ankstesniąją Emi. Su laiku jai nebebuvo baisu per pilnatį pasilikti vienai vidur miškų tik su vilku šalia. O Igoriui, savo ruožtu, kartais tekdavo nukentėti nuo netyčiomis paleistų sirenos apžavų, tačiau tokie atvejai vis retėjo. Galima sakyti, kad gyvenimas ėmė tekėti ramia ir gražia vaga, kurį kartais sutrikdydavo neprašyti svečiai. Kad ir kaip vaikinas stengėsi, šimtu procentų čia saugu nebuvo. Kelis kartus buvo apsireiškę ne itin pageidaujami asmenys - Medžiotojai, tačiau išsisukti visgi pavyko. Pats bjauriausias apsilankymas buvo kraujo raudonumo apsiaustų savininkų tada, kai Emilijana dar nebuvo pasveikusi. Tačiau Igorio gudrumo dėka jie abu vis dar buvo čia, gyvi ir, bent jau pakolkas, kartu.
Vasarai einant į pabaigą, mergina tapo tylesnė, žalios akys vis dažniau apsiblausdavo tarsi ko ieškodamos praeityje. Vieną rytą ji, kaip jau buvo beveik įprasta, akis pramerkė Igorio kambaryje. Dar kurį laiką pagulėjo, mėgaudamasi šiluma ir artumu, tačiau suvokė, kad kuo ilgiau dels, tuo bus blogiau. Galėjo dar trumpam pratęsti šitą rojaus burbulą, bet tada būtų tik sunkiau. Tarsi kovodama su savimi, atsargiai išsiropštė iš šiltų patalų ir mitriai išsilaisvino iš Igorio glėbio, kas nebuvo jau taip paprasta. Iki šypsodamasi švelniai paglostė skruostą.
Tykiai išsėlino iš kambario. Trumpam įsmuko į savąjį, pačiupo jau seniai suruoštas jūros vandens atsargas ir keletą drabužių. Nusipurtė nuo minties, kad pusę Anglijos perkeliavo vilkėdama tą kone permatomą drabužį, tad dabar pasirūpino normalesne apranga. Be garso nusileido žemyn į ryto saulės nutviekstą svetainę. Praleido čia tris mėnesius, o jau liūdėjo išvykdama. Popieriaus lapą sulankstė ir įdėjo Igio krepšio dugnan. Žinojo, kad šiąnakt jam į darbą tik vakare, o jeigu apie jos kelionės tikslą sužinos vėliau - pats tas. Mergina norėjo, kad tada jau būtų pakankamai nutolusi nuo namų ir Ūdrų Žabangų. Paskutinį kartą nužvelgė jau savomis spėjusias patapti sienas. Tylutėliai uždarė lauko duris ir apsisukusi ant kulno dingo oru. Gal todėl, kad tai padarė būdama dar ne idealios formos ir išsiblaškiusi, ant takelio liko perlų baltumo plaukų sruoga.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
Igis vyptelėjo į Emi žodžius.
-Jei išmokai iš manęs, tad net nenoriu pagalvoti ko iš tavęs išmoksiu artimiausiu laiku,- pajuokavo buvęs švilpis. Deja, greitai surimtėjo, išgirdęs sirenos pasakojimą.
-Šiuo ženklu paženklinamos sučiuptos sirenos, ir jo pagalba sugavusysis sužino sirenos buvimo vietą. Juodas lašas išsiplečia, kai pagrobėjas panaudoja lašo kerus, kad sužinotų kur yra paženklinta sirena. Kiekviena sučiupta sirena turi tokį patį juodą lašą, tačiau užkerėjimo būdas yra skirtingas, painus ir sudėtingas. Kaip kiekvieną užkerėjimą galima panaikinti, bet šį ypač sunku, mat mažai atsiranda galingų burtininkų, kurie panorėtų atkerėti sireną nuo šio juodojo lašo. Dėlto, šis ženklas išlieka daugeliui visą gyvenimą,- pasakojo Igoris,- Tavo sesuo neturi tokio ženklo, todėl be galo sunku Medžiotojams ir Senatui ją sučiupti,- vangiai šyptelėjo,- Iš tavo kalbos tikrai nesurasiu to asmens, kuris tave paženklino,- vaikinas suspaudė lūpas ir nužingsniavo prie durų.
-Eime, į apačią. Aš tikrai neketinu visą likusią dienos dalį prasivartalioti lovoje.

Atėjus liepai, pilnatys jau nebetapo tokios vienišos. Tiek mokindamasis kartu su Emilijana vieną kitą pažinti, suprasti iš kūno kalbos, Igoris pagaliau nurimo. Sirena sparčiai sveiko, kas labai džiugino, kėlė viltį iki pat lubų, deja, viskas nesiklostė taip, kaip norėjo Lorijanas. Jausmai.
Jis nuo pat ketvirto kurso juto kažką tai žaliaakei vijoklei. Nuo pat pradžių gailestis, susirūpinimas neatsakytais Emilijanos klausimais, vėliau, vienos kitos mintys, vis bandomos pakasti kuo labiau gilyn į žemę, po to vienas kitas žodis, vienas kitas žvilgsnis, vienas kitas judesys... o dabar... Igoris pagaudavo pat save mąstat, kas jeigu kas rytą atsibustų apsikabinęs Emi iki pat....?
Visgi, tokias mintis greitai nutraukdavo susidūrimai su Medžiotojais ir Viskerviliais, jų tarpe su birželio ryte matytu animagu - Saferu. Tais kartais reikdavo ne tik nešti savo kailį, bet ir Emi garbanas.  Adrealino užtekdavo tam kartui ir mintys nuskriedavo tolyn. Prie to dar labiau prisidėjo bibliotekoje rastas Myšos paliktas siuntinys. Gavęs pergamente raportą apie padėtį tėvynėje, Igoriui vėl sukilo nerimas - Kris tik per plauką išvengė Senato gniaužtų.
Igoris per miegus juto, kaip iš glėbio švelniai išsivadavo Emi, tačiau nesureagvo. Supaisysi tas merginas- tai užismanys apsižvalgyti šaldytuve, tai atvers mėgstamą knygą, kad paskaitytų kas gi nutiko tolimesniame skyriuje tiems veikėjams. Todėl ramia širdimi paniro į sapnus.
Tačiau tik atsibudęs po kelių valandų, susiprotėjo, kad namuose per tylu. Staigiai šoko iš lovos ir nubildėjo laiptais žemyn. Ir tik tada savo krepšyje, pakabintame ant pakabos rado laišką. Iki skausmo pažįstamas šriftas, iš jo stalčiaus pagriebtas pergamentas privertė Igorį sustingti. Kai skaitysi, tikiuosi, kad jau būsiu toli. Prašau, nesivyk ir neieškok. Tavo dėka aš jau sveika, geriau apsirūpinusi ir atsargesnė negu pirma. Nebegaliu ramiai sėdėti ir laukti, kol kažkas nukris iš dangaus. Iškeliavau pas tėvą. Kai tik galėsiu, duosiu žinią. Dar daug ko nežinai, bet pažadu, sužinosi, pirma pati turiu sužinoti atsakymus į kai kuriuos klausimus. E.L.M.,- akys bėgiojo eilutėmis, jaunuolio veide vis labiau ryškėjo skausmas.
Dvivardis vaikinas pro sukąstus dantis atsiduso.
-Tik prašau, grįžk,- tyliai sušnibždėjo Igis ir paslėpė laišką krepšyje. Paskui pasišalino iš koridoriaus, nužergliodamas į pailgąjį kambarį.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
Šilti spinduliai krito pro langus.
Dvidešimt vienerių metų jaunas vyras žvelgė į saulės lopus ant popiergalių šūsnių.
Ne, tai neištaisyti namų darbai ir ne Skutelio dokumentai. Sunkiai atsidusęs, surinko popierius, įdėjo į krepšį, kurio tamsa paslėpė žemėlapių legendas.
Tai buvo žemėlapiai, atsiųsti Myšos. Juose buvo sužymėti Medžiotojų stovyklos, Senato buvimo vietos. Iš pažymėtų taškų buvo manyti, kad ruošiamasi kažkokiai atakai. Prieš ką? Nežinoma, bet Myšai kyla minčių, kad gali klaną pulti, nes jau Senatas įtarinėja pei sirenų gelbėjimą ir pažeistą vieną iš vilkatų įstatymų.
Igoris suėmė rankomis savo galvą.
Kad viskas greičiau baigtųsi,- liūdnai pasvajojo šis,- Kad viskas greičiau nurimtų kad nereiktų panaudoti to rakto.
Žinojo, kad svajonė išspildys jei jis su Emi bus negyvi- visgi, buvęs švilpis tikėjosi, kas bus kitokia alternatyva ir nereiks jiems iškeliauti Anapilin.
Netikėtai nuo slogių minčių, Igio dėmesį atkreipė malonus sviesto, cinamono, šokolado, vyšnių kvapas. Lorijanas atsisuko. Argi? - negalėjo patikėti ir greitai atsistojęs, išlėkęs iš savo kambario, nudundėjo laiptais žemyn.
Kvapas vedė link virtuvės ir Igoris sustingo su šypsena ant virtuvės slenksčio.
-Galėjai nors perspėti, būčiau tau padėjęs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
Mela, tyliai nuniuodama "Whait for it" dainą, įkišo cinomoninių bandelių skardą į orkaitę. Orkaitės durelės pačios užsidarė ir kepėja patraukė prie stalo, nukrauto skardomis su bandelės su vyšniomis, šokoladiniais kruasanais. Į plačią prijustės kišenę įkišusi ranką, rudaplaukė pasigriebė lazdelelę ir mostelėjo ja - link stalo, nukrauto skardomis, atskriejo du milžiniški stikliniai dubenys.
Šie nusileido ant stalo krašto, Julija mostelė dar sykį lazdele ir kruasanai pradėjo skrieti į vieną dubenį.
O tada ir pasigirdo žingsniai. Igio balsas. Ach, visi tai kampuos, o kai užuodžia, kad kažką kepi, tai iš karto prisistato,- vyptelėjo mergina sau.
-Padėjęs?-  paskutiniam kruasanui nusileidus į dubenį, mergina pagaliau atsisuko į brolį,- būtum viską sudeginęs arba visą tešlą suvalgęs,- nusijuokė ir nusinešė  tuščią skardą prie medinės lentelės, apkrautos su dar neiškeptomis bandelėmis su obuoliais.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
-Kajus valgo tešlą, ne aš,- šypteldamas priminė seseriai Igoris, nužvelgdamas pavymui, kaip ši nusinešė skardą prie kitų būsimų kepinių. Dvivardei nusisukus, profesorius tyliai nutipeno prie stalo ir mostelėjo lazdele - bandelės su vyšniomis pradėjo skrieti į likusį tuščią, stiklinį dubenį.
-Mes tiek nesuvalgysim. Kur galvoji kitus dėti? - pasmalsavo mėlynai pilkų akių savininkas, vogčiomis dirsteldamas į Melijandrą, buvusią Švilpynės prefektę, -Siųsi su pelėdoms, kur nors?- su šiais žodžiais pasiėmė vieną bandelę su vyšniomis. Ah, taip, Mela visados žino ir žinos, kokiomis bandelėmis gali jį nuginkluoti.
-Beje, labai skanios,- pagyrė sesę, jau valgydamas bandelę.
Ojė, gaus velnių, kad suvalgė neatsiklausdamas.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
-Aha, taip visi sako,- pavartė akis Lorijan, sukraudama bandeles į skardą. Čiupo dubinėlį su išplaktu kiaušiniu ir šepetėliu pradėjo teplioti bandeles kiaušiniu.
-Ei,- staiga, atsisuko rudaplaukė, supratusi, kad brolis jau valgo jos kepinius,- Bent pasiklausei ar gali!? - supyko mergina, - Eh, tiek to,- nenoromis nusileido, vos nesusilaikiusi mostelėjusi ranka, ir vėl nusisuko teplioti bandelių,- Beje, ačiū.
-Kai kurie bus mums. Galvoju, kas liks, galėsi nunešti Švilpynei. Nors... jaučiu ten visi ir taip yra prisivalgę tų bandelių iš virtuvės,- šyptelėjo, prisimindama tą jaukų apvalų bendrąjį kambarį,- Šiaip, galvoju pažįstamiems nusiųsti, taip, pelėdų pagalba: Alisai, Frankui, Keitui ir kitems...gal ir Caroline...- dėstė mintis buvusi hogietė,- Jai...žinai dėl ko.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
Prigautas sesers Igoris kvailai įsišiepė.
-Neee, neatsiklausiau,- linksmai tarė,- Ak, štaip kaip darysi. Švilpiai gal bus prisivalgę, bet vis vien, jiems nunešiu. Žinoma, galima ir kitiems nusiųsti. Tada paieškosiu, kur jie gyvena ir parašysiu sąrašą, po to galėsi atsirinkti kam siųsti, kam ne.
Igoris linktelėjo.
-Dėl Demonų Metro, tiesa?- pasiėmė dar vieną bandelę. Tyliai keiktelėjo, mat šioji buvo karštesnė,- Auč,- ir padėjo antgal į dubenį.
Užburta orkaitė supypsėjo, durelės atsidarė ir pati išlindo skarda su bandelėmis su cinamonu
Tik teliko prieiti prie orkaitės išsitraukti skardą plikomis rankomis, nes juk ir metalas buvo apkerėtas, sugerti karštį.
-Padėsiu ant stalo,- pranešė Lorijanas sesei, nunešdamas skardą su cinamoninėmis bandelėmis.
-Beje, kaip tau sekasi "Cukriniame kiškutyje"?- pasiteravo, pasigriebdamas nuo spintelės dar bliūdą. Po kurio laiko užkerėtos bandeles pradėjo keliauti į dubenį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #24 Prieš 5 metus »
Mela, klausydamasi Igorio, įdėjo naują skardą su bandelėmis į orkaitę.
-Taip, dėl to. Nežinau, bet vis dar jaučiuos jai skolinga,- pasinaudojusi burtų lazdele, nešvarūs indai pradėjo skrieti link kriauklės. Vanduo sušniokštė, pakilo šveitimo priemonės ir pačios pradėjo šveisti indus.
-Būtų gerai, jei šiandien surašytai sąrašą, gerai?- paprašė Lorijan ir atsirišo priejuostės virveles. Rusva prijuostę padėjo ant kėdės atkaltės.
-Kaip čia pasakius. Ne aukso amžius ir nėra labai blogai. Klientų turime, tik mažokai. Man neramu dėl Claudie- ji vis labiau ir labiau atrodo    prislėgta. Nežinau, kas jos gyvenime nutiko, bet noriu jai padėti,- aštuoniolikmetė atsisduso. Jos akys sekė bandelių "skrydžius" į dubenį. Tylėjo, kol galiausiai visoms bandelėms atsiradus dubenyje, Melijandra čiupo skardą ir nunešė prie kriauklės. Neilgai trukus, mostelėjusi lazdele, visos skardos (išskyrus paskutiniąją, esančią orkaitėje) tapo švariomis.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #25 Prieš 5 metus »
Igoris atidžiai nužvelgė Melijandrą. Tik linktelėjo.
-Pasistengsiu, sesut, -pažadėjo dvidešimt vienerių jaunuolis ir atsišliejo į virtuvės sieną.
-Pasidomėk. Gal mes kažkuo galėsim padėti,- o tada po šių žodžių įsivyravo tyla.
Matydamas sunerimusią Melą, Igoris tyliai atsiduso. Norėjo, kuo greičiau sužinoti apie buvusią grifę, apie jos problemas ir jas išspręsti - nemėgo, kai sesuo susinervina. Užuojautė ją, nes juk tai jos viršininkė. Jei Clau nieko nepasakys apie savo problemas, gali blogiausiu atveju krautuvėlei iškilti bronkroto povojus. Žinojo - jei asmeniniame gyvenime yra problemų, darbe gali sunkiai sektis dirbti.
Kita vertus, Clau turi drąsos ir stiprybės- antraip nebūtų papuolusi į Grifų Gūžtą. Taigi, galima sakyti, kad bankroto pavojus nėra itin ryškus ar matomas.
O, tada, iškilo kvailas klausimas.
-Ką manai apie Emi?

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
Buvo kvaila manyti, kad Kajus neužuos tų sklindančių, šliaužiančių, lekiančių kvapų iš virtuvės į jo kambarį. Berniūkštis stryktelėjęs ant kojų, išdūmė iš kambario ir nuskriejo laiptais žemyn.
-Kažkas čia kepa bandeles?- staigiai paklausė, įlėkdamas į virtuvę. Paklausė pačio kvailiausio klausimo, nes žinojo kas ką kepa. Tiesiog, susipažinkit - tai Kajaus stilius.
Mela- kepa, Igoris- padeda ir valgo, o jis- tik valgo.
-O! Bandelės su vyšniomis!- šūktelėjo švilpis, išvysdamas pilnut pilnutėlį dubenį su globėjo mėgstamiausiomis bandelėmis. Ir metėsi prie stalo,- Bus tokia šventė! Apsirysiu! Ačiū, Mela!- padėkojo, jau kraudamas bandeles į megztinio sterblę.
Deja, paskutinis globėjo klausimas, trylikamečiui nepraslydo pro ausis. Kajus striktelėjo ir sudainavo:
-kavalierius su pana virė košę su smala! - jis visad ieškodavo ko nors, kad prisikabintų prie Igio dėl jo sužadatinės.
Juk linksma paerzinti kitus.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
Igoris su šypsena veide žvelgė į virtuvę. Prisiminimai liejosi it šaltinio vanduo: kepiniai, Kajaus replika, ginčas su Emi... Jautrios vilkolakiškos ausys staiga užfiksavo garsą.
Din, din, din.
Kajaus katinėlis, rastas pernakvojus Londone viename iš viešbučių, nudindeno laiptais žemyn. Neilgai trukus Sniegas pasirodė tarpduryje.
Lorijanas nusišypsojo paaugusiam kačiukui ir išėjo iš virtuvės.
Jau antri metai, kai esą susižadėjęs su Emilijana. Kajui naujo žmogaus atsiradimas jo aplinkoje, sukėlė nuostabą. Tačiau neilgai trukus berniūkštis priprato prie sirenos, kaip ir prie Melijandros.
Tuo tarpu, kol Igio mintys skriejo apie jo šeimą, dangaus mėlynėje pasirodė pilkas taškelis, kuris didėjo, didėjo. Delta, uralinė pelėda, praskriejusi pro atidarytą virtuvės langą, nutūpė ant kėdės atlošo ir automatiškai iškėlė kojelę su siuntiniu. Igis pasėmė siuntinį, senoji Delta pajutusi, kad atsikratė nešulio, nuplasnojo iš namo.
-Wrena, gali trumpam ateiti?- pakvietė Kajaus bendrakoledžę, jaunas vyras, įkišęs galvą per durų tarpą Kajaus miegamajame.
Palaukęs, kol mergaitė prisiartins, mostelėjo ranka, kad Wrena sektų paskui jį.
Igoris pasikvietė jo vadovaujamai Švilpynės koledžo globotinę pasisvečiuoti savaitgaliui Ūdrų Žabanguose. Kajus, dar neprasidėjus kvidičo rungtynėms su Grifų Gūžta išūžė galvą apie tai ir tą prašymą. Lorijanas neturėjo ko griebtis - Kajus buvo geras įkyruolis ir hileriui praktikantui teko nusileisti ir apsvarstyti tą galimybę kartu su visasi, esančiais šiame name.
Igoris bijojo būtent tų pavojų, tų grėsmių, kylančių iš jo ir Emilijanos prigimčių. Jiedu tiek turėjo paslapčių, kad jomis galėjo pasikarti, o Kajus apie tai nieko nenutuokė, Wrena - tuo labiau.
Rudaplaukis nulenkė Tamsiojo kambario rankeną ir mergaitę nusivedė į savo ir Emilijanos miegamąjį, kuriame seniau miegojo amžiną atilsį užsitarnavę jo ir sesers tėvai.
-Kurį laiką susirašinėjau laiškais su tavo tėvais,- pradėjo,- Man Kajus papasakojo apie tavo ir tavo tėvų tarpusavio santykius,- Igis nutilo, nežinodamas ar gerai pradėjo.  Akimirką rinko tinkamus žodžius ir žvilgčiojo į šviesiaplaukę sireną,- Užvakar visi apsvarstėm vieną galimybę,- Lorijanas davė Wrenai siuntinį,- Tai tavo tėvų ir mano visi laiškai. Jie sutinka, kad tu kurį laiką pabūtai čia, kad aš su Emilijana taptume tavo globėjais,- jaunas vyras nutilo. Leido Wrenai suvirškyti gautą informaciją,- Tu puikiai žinai ką jie mano apie burtininkus ir raganas...Jie per tą laiką nori apsvarstyti ar nori tave toliau matyti šeimos tarpe ar ne.
Buvęs hogvartsietis pasilenkė prie švilpukės, palietė jos petį. Mėlynai pilkose akyse žybtelėjo švelnumas.
-Kajus sutinka, kad tu pasiliktum pas mus. Jis to labai nori. Mela, Emi irgi. Aš taip pat noriu, kad pasiliktaum, Wrena. Tau bus čia daug geriau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
 Savaitgalis visai ne kaip savaitgalis. Tai verčiau priminė šventę, tačiau greičiausiai net dar geriau nei šventė, mat šios, nors ir Hogvartse, tačiau vis vien liūdnesnės. Kas galėjo pagalvoti, kad savaitgalį teks pasisvečiuoti pas koledžo vadovą? Ak, kaip ji norėjo pati turėti ją suprantančius tėvus bei pasikviesti draugus savaitgaliui. Jei tik tėvai būtų burtininkai... Baltas pavydas pakuteno nosį, pamačius kaip gražiai atrodo Kajaus šeima - globėjas, jo sužadėtinė bei globėjo sesuo. Iškart nemaža šeimynėlė.
 Wrena kiek išsigando, kai ją pakvietė namo savininkas, sutrikimas matėsi ir mergaitės veide. Bijojo, kad bus ko nors prisidirbusi (nors net neįsivaizdavo ko), gal dar kas nutiko. Nežinia kodėl, bet kilo mintis, kad gal tėvams kažkas nutiko. Tačiau nesuvokė net tokio paprasto dalyko - ar vis dar juos myli.
 Stengėsi neatsilikti nuo koledžo vadovo, nors greičiausiai būtų buvę paprasčiau tiesiog sustoti. Smalsumas nugalėjo, tad kojos automatiškai judėjo. Kaži, kodėl nepasikvietė ir Kajaus arba nekalbėjo tenai? Atėjus į dar nematytą kambarį, nusišypsojo Emilijanai - rodos, toks buvo jos vardas. Greitai apžvelgė kambarį bei netrukus smalsios akutės vėl stebėjo koledžo vadovą.
 Visos mintys buvo it iššluotos iš galvos. Mergaitė nespėliodama kokie bus sekantys žodžiai, išklausė pirmą dalį ir paėmė siuntinuką. Laiškų pundelį, ant kurio aiškiai matėsi tėčio ir koledžo vadovo raštai. Pirmąjį atskyrė, kadangi gyveno vienuolika metų kartu, o antrąjį iš pamokų bei rašto darbų, kai parašydavo pastabą, jog reikia į kažką labiau atsižvelgti. Turbūt būtų žiūrėjusi į tuos raštus, nors tai tebuvo adresai, tačiau tam būtinai turėjo būti paaiškinimas. Juk Greywindas turbūt turėjo daugiau darbo, nei tiesiog rašinėti visų švilpių tėvams ir domėtis apie santykius. O gal... Gal...Šmėstelėjo mintis, tačiau nespėjo jai atkirsti, nes pašnekovas patvirtino mintis. Ji nė nebežinojo ką galvoti, juo labiau - ką sakyti. Kad ir kaip tikėjosi, kad kada nors bus žmonės, kurie padės susigaudyti šiame klastingame gyvenime, dabar, išgirdus tokius žodžius, nežinojo ką sakyti. Ši mintis nebuvo liūdna, su ja nereikėjo susitaikyti, tačiau reikėjo pripažinti ir pankamai gerai suvokti. Pertraukėlė atsipūsti privertė prisiminti ir paskutinįjį sakinį. Greičiausiai jie džiaugsis, galėdami manimi atsikratyti.
 Aš taip pat noriu, kad pasiliktum... It aidas mintyse dar sykį suskambėjo žodžiai mintyse. Pagaliau... Wrenutės šypsena siekė iki ausų ir nors dažniausiai ji į viską reaguodavo ramiai, šį kartą nebegalėjo ramiai stovėti, todėl apkabino Igoriį ir tikėdamasi neapsižliumbti iš laimės, sumurmėjo:
 -Ačiū.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #29 Prieš 4 metus »
Dar kartą giliai įkvėpė, bergždžiai ieškodama ant idealiai paklotos lovos užtiesalo bent vienos raukšlelės. Kadaise šaltas ir negyvenamas Tamsusis kambarys dabar buvo šviesus ir šiltas,tačiau vis dar tobulai tvarkingas, tarsi šventovė tiems, kurie kadaise čia gyveno. Jau kelias dienas namuose buvo girdėti dvigubai daugiau vaikiškų balsų, tad Emi nejučia vis dažniau pasijusdavo kaip Hogvartse. Bet negalėjo sakyti, kad nesidžiaugė. Tai buvo gražios dienos, mėnesiai, metai, tegu ir temdomi šešėlių. Šiandien, tikėjosi, jų nebus. Igoriui išėjus pakviesti Wrenos, sienos tarsi ėmė spausti. Manyti, kad sirena jaudinosi, būtų per švelniai pasakyta. Visad klausė savęs, iš kur Igis išmoko tokios idealios savitvardos. Cha, juk pasiryžo gyventi su ja - vien tai rodo deimantinę kantrybę ir savitvardą. Ir iš kur turėjo tokį didelį atsakombės jausmą, turint galvoje, kad jo vaikystė buvo ne visai įkvepianti. Nors... galbūt ir todėl abu priėmė tokį sprendimą, bent jau Emi būtų norėjusi, kad kadaise su ja būtų pasielgta taip pat. Juolab, kad dabartinė mergaitės padėtis galėjo konkuruoti dėl blogiausios vardo. Emi žinojo, kad jie elgiasi teisingai, nors, savaime suprantama, baimės tai nesumažino.
Po ištisos amžinybės durų rankena pagaliau nulinko, ir į kambarį įžengė Igoris, o iš paskos ir mergaitė. Sugavo jos kiek baimingą šypseną ir pamėgino atsakyti tuo pačiu - po galais, čia juk ji turėtų drąsinti, o ne atvirkščiai. Priėjo arčiau. Džiaugėsi, kad įžanginę dalį pasakys Igis - ji pati nebūtų sugebėjusi subtiliai pranešti naujienos. Vaikinui nutilus, Emilijana apdairiai atsistojo už Wrenos ir švelniai spustelėdama pečius priminė, kad viskas visgi yra realu.
 - Wrena...- Šviesiaplaukė akimirkai nutilo.- Aš labai tikiuosi, kad čia tau bus gera. Nes mes visi tikrai norime, kad pasiliktum,- balsas lūžinėjo.- Žinau, nėra lengva, tačiau su laiku pagerės,- Emi kaip tik laiku spėjo nuleisti rankas, nes mergaitė kaip tik puolė prie Igorio. Sirena nusišypsojo. Visgi, dėl tokių momentų tikrai verta gyventi. Jaudlys pasiliko - visgi į namus atkeliauja naujas žmogus su savo charakteriu ir įpročiais, nežinia kaip prisitaikysiantis prie jų gyvenimo, juolab, kad jį neišvengiamai temdys nežmogiškosios pusės ir kiti spintose slepiami skeletai, tačiau... Smaragdinės akys susirado Igorio žvilgsnį. Verta tuo rizikuoti, jeigu šis priešais stovintis nuostabus šviesulėlis dėl to galės šypsotis šiek tiek dažniau.