[Melijandra Julija Lorijan]

Rugpjūčio pabaigos saulės spinduliai krito į vieną iš JAV Lorijanų klano štabo kambarį.
-Ahailo nesuradai?- paklausė Mela, atsisukdama į brolį.
-Ne...- suniurnėjo šis, stipriai palinkęs prie stalo. Jis kažką braižė.
Penkiolikmetė atsiduso.
-Ar tikrai?
Igis atsiteisė. Jis piktai dėbtelėjo į mergaitę.
-Ne, Mela, o dabar palik mane vieną. Užsiėmęs aš, ar nematai?- susinervinęs iškošė pro dantis.
Švilpė staigiai atšoko. Jos veide pasirodė nuostaba ir šaltas sumišimas. Igis niekada nepykdavo ant penktakursės ir jos neatstumdavo. Negi kažkas broliui atsitiko?
Vilkolakė sutrikusi žvilgtelėjo į septyniolikmetį, kuris jau vėl grįžo prie savo darbo.
Negi?

Jaunesnioji Lorijan tyliai uždarė brolio miegamojo kambario duris už savo nugaros ir greitai nužingviavo akmeninių sienų koridoriumi, apkabintu peizažų paveikslais. Greitai pasuko dešinėn ir suktais laiptais nusileido apačion. Pro stiklinius langus krito balsva vasaros šviesa, nušviesdama kiekvienus tamsius Štabo kampus. Čia rinkosi ir gyveno likusieji Lorijanai. Čia vyko svarbūs klano įvykiai. Čia buvo sprendžiami įšūkiai, lementys klano gyvavimo trukmę. Lorijan nulipusi nuo paskutinės laipto pakopos atsidūrė trečiame aukšte- salėj, kuri turėjo daugybę koridorių, vedančių į darbo kambarius, bibliotekas. Čia vyko darbai, ketvirtame buvo įrengti miegamieji, antrame- įvairios paskirties salės, holas. O pirmame, arba rūsyje, buvo milžiniškas sandėlys vaistų, ginklinė, kurioj pilna tiek žiobariškų, tiek Magijos pasaulio ginklų. Tai pat rūsyje buvo specialūs kambariai įvairiems nelaimėliams...
Švilpė panirusi savo mintyse vos neįsimūrino į vieną giminaitį.
-Žiūrėk kur eini,- sušnypštė piktai tamsiai rudais plaukais vyras vardu Aleksas. Jo mėlynai pilkos akys blykstelėjo atžarumu, staiga jis greitai paslėpė kišenėje ranką.
-Gerai,- sumurmėjo po nosimi švilpė, susiraukdama nežymiai. Nosį pasiekė silpnas kraujo kvapas. Kas čia vyksta?
-Dink iš čia,- Alekso pyktis rodo niekur nedings, ir dvivardė žaibiškai pasišalino.
Kas per velnias čia vyksta?Igoris, Aleksas, anskčiau ir Harlieta su Migel...

[Igoris Lorijanas Greywindas]

I was the one who had it all
I was the master of my fate
I never needed anybody in my life
I learned the truth too late

Igoris palinko prie turėklo. Jo lūpos judėjo.

I'll never shake away the pain
I close my eyes but she's still there
I let her steal into my melancholy heart
It's more than I can bear

Rudos garbanos pasišiaušė nuo vasaros vėjos. Pilkai mėlynos akys blykštelėjo jausmų atšvaitai.

Now I know she'll never leave me
Even as she runs away
She will still torment me, calm me, hurt me
Move me, come what may

Wasting in my lonely tower
Waiting by an open door
I'll fool myself she'll walk right in
And be with me for evermore

Lorijanas nutilo. Pirštai stipriau įsirėmė į turėklius, tačiau niekaip nepaleido kairėj rankoj laikomo perlų vėrinio. Nykštys ir rodomasis pirštas rideno lygius rutuliukus. Įsikando į apatinę lūpą.

I rage against the trials of love
I curse the fading of the light
Though she's already flown so far beyond my reach
She's never out of sight

Žvilgnis pakilo į prieš akis stovinčią miško panoramą.

Now I know she'll never leave me
Even as she fades from view
She will still inpire me, be a part of
Everything I do

Saulė kildama nuauskino nuo vasaros pabaigos kenčiančius Virdžinijos medžius, vėjas sušukavo jų vargias, žalias skaras.
Dar viena nauja diena. Tylūs žingsniai pasigirdo už jaunuolio nugaros.

Wasting in my lonely tower
Waiting by an open door
I'll fool myself she'll walk right in
And as the long, long nights begin
I'll think of all that might have been
Waiting here for evermore!
-I now my sister, like own my minds,- pritildytas, svaigus, moteriškas balsas nuskambėjo prie garbaniaus ausies.
-Andželika Skailer,- burbtelėjo po nosimi šis.
Moteris paguodančiai nusišypsojo, atisirėmė į turėklą nugara. Jos žalios, katiniškos akys užjaučiančiai nužvelgė mėlynai pilkų akių savininką.
Igis atsiduso.
-Kris...
-Žinau,- pertraukė ši,- Ahailas būtų viską padaręs dėl tavęs, Melos ir Emi.
-Jei ne Medžiotojas Kašelas,- liūdna gaida nuskambėjo per balkoną. Lorijanas pasimuistė.
Kris pavartė akis, ji nutuokė, apie ką mąsto septyniolikmetis.
-Tačiau kas be būtų, aš tau leidžiu, Gabrieli.
Arkangelo vardu pavadintas Igis susiraukė ir dirstelėjo nepatikliai į beveik trisdešimties moterį.
-Aš nejuokauju. Meilei nei grotos, nei spynos nebaisios- Aleksandras Diuma,- šypsodama kalbėjo sirena.
Po Kris nebylaus pritarimo dėl Emi rankos, Igis vos nešokinėjo iš laimės. Tik didelių jėgų pastanga susitvardė ir tik plačiai nusišypsojo.
Sirena tyliaj sukikeno.
-Pasilaikyk dar savo laimę. Nepamiršk, kad šiandien su Mela tapsit oficialiais savo klano nariais.
Igori šypsena šiek tiek prigeso.
-Tiesa.


-Aš - Gama,
Priesiekiu pilnatim ir mišku
Klano garbe ir savo drąsa,
Kad kovosiu dėl tavęs
Kolei mano iltys, nagai nudils,
Kolei mano kailis nusidažys raudoniu,
Kolei mane Medžiotojai sugaus,
Kolei mano mirtis mane pasiims
Į Mirusiųjų Pasaulį.


Po kelių dienų visa tai pasikartojo, tačiau kitaip nei po klano priesaikos nesijautė džiaugsminga atmosfera. Oras buvo pridusęs ir sunkus nuo baimės. Aplinkui stovintys vilkolakiai nebyliai it pakaruokliai, besisupuojantys ant medžių, klausėsi žodžių.
-Pilnačiai nušvitus,
Miškui nutilus,
Aš, Igoris Gabrielis iš Lorijanų klano,
Prisiekiu savo gyvybe
Ir savo garbe,
Kad saugosiu,
Ginsiu,
Mokysiu,
Savo gentainius
Iki kolei saulė pakils.

Klusniai vykdysiu
Alfų nurodymus
Klusniai vykdysiu
Jų prašymus.
Žudysiu- net jei reiks
Mirsiu- net jei reiks
Vardan savo klano... ir Senato.
Lai tik mana mirtis
Mane te išskiria nuo mano...pareigų.
Igoris išbąlusiu veidu pabaigė sakyti priesaiką. Siaubo apimtos mėlynai pilkos akys stebėjo kaip į priekį įžengia Senato vilkolakiai, prieš tai išsitraukdami burtų lazdeles. Tuoj bus sukalbėti kerai ir jie abj bus paženklinti Senato.
Keliai linko. Skrandis streikavo.

Ženklas tarp menčių karčiai liepsnojo. Igoris, susirietęs it dvilininkas, kentė skausmą. Jis nė nenorėjo pagalvoti kaip kenčia sesuo, tačiau vis vien grieždamas dantimis iš skausmo atsitiesė. Jis turi eiti. Net ir jei nieks neketins sulaužyti tradicijų ir numalšinti jam ir seseriai skausmo, jis vis tiek turi susirasti kažkokių vaistų.
Kažkas netikėtai griebė jį, nutempė ir nustūmė į tamsią koridoriaus nišą.
Apdujęs nuo skausmo Igoris nesuprato, jog prieš jį stovi išsigandusi Sabela.
-Igori...aš...aš...žinau..appie....tave,- jos tylus balsas virpėjo.
-Ką tu žinai apie mane?
-Igori, turi bėkti! Bėk!
Šokas nupurtė jaunuolį. Jis sutriko, pasimetė. Jau žiojosi klausti, kas vyksta, bet Sabela greitai nutraukė:
-Dimitrijus! Jis susitarė su Viskerviliais! D-dėl tavo mirties!- slapstūnė iš paskutiniųjų tvardėsi ir giliai įkvėpė oro,- Kiti apie tai žino. Lėk koridoriumi, tave patį pirmą susiras Tristana,- Sabela vos vos tvardėsi išlikti ramiai, -Bėk,- ištarė mergina ir lyg rudeniški lapai papūsti vėjo, išnyko prieš silueto akis. Ji iškeliavo oru.

Praėjo keturios prakeiktos dienos ir niekas negavo jokių atsakymų. Dimitrijus nuo visų klausimų ir faktų įgudusiai išsisukinėjo, apkaltino Sabelą išsigalvojimo, melu, sakė, kad jai taip patogu, nes yra slapstūnė.
Niekas negavo atsakymų, nes Dimkos niekas nesugebėjo įvaryti į kampą. Net legilimentija nepadėjo, nes  Dimitrijus "paduodavo" kitus prisiminimus, o brangos tiesos eliksyrų atsargos štabo kažkaip išgaruote išgaravo. Myša liko be jokios galimybės išgauti tiesą.
Svetainėje tvyrojo tyla.
Igoris pasirėmęs rankomis galvą stebėjo, kaip magiškais šachmatais žaidžia broliai Fourtai.
Sukaukšėjo aukštakulniai.
-Igori!- Lorijanas atpažino nepatenkintą ir įsakymų Andželinos Fourt dar vadinamos Snieguolės pravarde balsą,- Ateik į mano kambarį.
Broliai nė nepažvelgė į sesers pusę, visi žinojo, jog visame klane viskuo dažniausiai būdavo nepatenkinta Andželina ir kas keisčiausia, ji visados būdavo teisi.
Igoris atsiduso ir pakilo.
-Kas dabar?- uždaręs už nugaros duris paklausė.
Andželina atmetė savo juodus lygus plaukus ir piktai dėbtelėjo į bendraklanį. Aiškinant jos ir Igorio giminystės sąsajas buvo laiko gaišimas, tai...
-Tu melavai savo seseriai..dėl Ahailo.
Igoris sustingo.
-Tu žinai....
Andželina linktelėjo.
-Aš tik viena žinau be tų, kurie buvo Hamiltono miuzikle ir be Myšos ir Dimitrijaus.
Igoris tyliai nusikeikė. Andželina buvo gera pasiklausinėtoja, buvo tik laiko klausimas kas prasitars apie jo melą.
-Taip, Snieguole,- galiausiai pasidavė Lorijanas,- Taip, melavau, pyk, kiek nori, puikiai visi žinom, jog neapkenti melagysčių. Bet ar bent pagalvojai kodėl Melai turėčiau meluoti? Gal nežinai sąrašo, kuriame surašyti Ahailo aukos? Gal jame nerastum Gleino tėvų vardų?- Igoris sukando dantis. Gleinas buvo Emouso klano narys, kuris atstojo Melijandrai kaip dėdę. Jie abu artimai bendravo, todėl Igis puikiai suprato, jei pristars apie Ahailo suradimą, jis pats bus nudėtas Gleino! Gleinas buvo paprastas žmogus, kuris buvo nepatenkintas juo ir tikėjo, jog jis nudėjo Ahailą. Igoris nesuprato kodėl turėtų taip elgtis, bet Gleino logikai nebuvo lygių, ypač kai vyras vis dar neastigavo nuo savo tėvų žūties, kurią suorganizavo pats Ahailas.
-Igori Gabrieli....- pratarė Andželina,- Laukiu pasiaiškinimo.
Igoris sunkiai atsiduso ir prabilo.


-Myša? - Tris neramus žvilgsnis lekiojo per senojo Lorijano kabinetą,- Ką darysim? Juk puikiai supranti, kad Viskerviliai Šei grasina jau nebepirmą kartą!
Myša žvilgtelėjo pro langą. Mąstė, o tada prakalbo:
-Pasakyk, Šei, kad jos klanas kraustųsi čionais. Vieni kitų negalim apsaugoti, jei gyvensim per atskiras vietas.


-...Jie sugaus tave ir žiauriai nukankins, parodydami, kas atsitinka tiems kurie sulaužo vilkatų įstatymus....-tamsa įgavo miško spalvų, apvalų kambarį, kuriame atsukęs nugarą kalbėjo vyras.
Siluetas numykė.
-...Jie nesužinos. Man padės...- Igoris nutiko, sutrikdamas. Man padės Myša, Kris informacija apie raktą ir dokumentus -lūpos norėjo tai išsakyti, tik, kažkas viduje klykė tylėti, elgtis kitaip.
Dimitrijus sunkiai atsiduso, paslėpė burtų lazdelę. Stengėsi paslėpti šypseną.
-Eik, Igi, miegoti. Pailsėk, girdėjau tave dėl kažko išaudė Andželina, na ir pagalvok ar verta rizikuoti tavo gyvybe dėl vienos mergaitės. Bus meilių, patikėk, bet nepergyvenk, tavo paslaptis pas mane yra saugi. Pažadu ją saugoti.
Apdujęs Igis linkteli ir kažkas nuspaudė mygtuką žemyn. Keistas jausmas pradingo it rytmečio šviesoje rūkas.

Prisiminimai skriete skriejo, spalvos, balsai, žodžiai maišėsi, mainėsi it švilpiantis karuselės ratas.
Prisiminimų metai taip pat taip lėkė, šį kartą metai skaičiavosi po Demonų metro mūšio. Prisiminimai buvo trupučiai, rodė apie skubėjimą ar norą kuo greičiau tai užfiksuoti, suprasti akimirksniu.
Igoris prisiminimų liūne stovėjo nebylus.
Prieš akis švystelėjo akimirkos su Alisa Faun. Padeda JAV sirenoms, pasprukti nuo Senato. Koukvorto pakrantė, pagaliau sutinka Emi. Išvyksta Soreno pagalba. Iškeliauja vėl į JAV. Vėl Alisa. Po to išsiskyrimas su ja. Prisiminimai sukosi. Tylios, juodos naktys. Pokalbiai su klano nariais. Balsavimas dėl jo išmetimo iš klano dėl sirenos įsimylėjimo. Išlieka klane, bet Emilijana paliekama jam kaip jo paties problema.  Susiranda ją, išgydo. Prie durų pasirodo kitaklanis animagas. Prisiminimai sukosi. Priešiški klanai, kartais Medžiotojai juos užpuola. Išsisuka, lieka gyvi. Emi pabėga. Išaiškėja tiesa apie Dimitrijų - jis išdavikas, jis pabėga, tiesa apie Aleksą - jis nužudė Ahailą, žiobaras medžiotojas Kašelas buvo nekaltas, jis buvo tik jaukas. Aleksas pasako, jog su Kašelu buvo susidorota, kad niekas nesužinotų apie pakišimą ir jis liktų saugus. Vėl iš naujo skaudančia širdimi Igoris žiūri į prisiminimą, kai Aleksas, Daimono tėvas, yra nubaudžiamas - tremtis iš klano, tik Daimono prašymas tėvą palikti gyvą, sutrukdo Myšai Aleksą nuteisti myriop. Prisiminimai sukosi. Sabelos ir Neitano vestuvės. Sabela ir jis galiausiai pralaužia nematomą tylėjimo sieną dėl to, kas įvyko trečiame Ilvermonio kurse. Sabela pažada jam pagelbėti dėl Emi. Prisiminimai sukosi. Emousai kaip niekad suartėja su Lorijanais. Nesulaužoma alfų priesaika abu klanus ginti. Keliavimas pas Teutų ir Šajų likučius dėl sąjungos. Atsakymas neigiamas. Prisiminimai sukosi. Visų klanų susirinkimas Senato būstinėje. Pykčiai, ginčai. Myša ir Šei gina savo klanus, pasirinkimo laisvę. Priešiška pusė puola su faktais, jog sirenos sumaišo vyrų protus, priverčia neblaiviai mąstyti, sukelia burtininkų ir JAV vilkolakių klanų sistemos slaptumui ir saugumui. Ginčas nueina velniop, nes įvyksta pjautynės. Krinta dauguma Emousų, sužeidžiami daugelis iš Lorijanų. Šajai, Teutai lieka neutralūs. Jie bijo. Visi bijo atviro karo tarp klanų. Klanai skubiai palieka Senato slėptuvę. Mėnuo grėsmingos tylos. Vėl pilnatis. Prisiminimai sukosi ir sukosi.
Ir sustojo ties vienu.

Lietaus lašai slinko nuo lapų, kaip ir kraujas pirštų galiukais.
Igoris klūpėjo prie bedvasio kūno, rankoje stipriai spausdamas aštrabriaunį, šešiakampį raktą su rūko spalvos brangakmeniu, permirkusį antgamtišku krauju.
Ašara nuslydo skruostu.
Ranka nusileido ant Igorio peties.
-Eime...kūnus reikia perkelti į Jungtines Valstijas, - tyliu, kimiu balsu paragino anūką Myša.
Igoris tylėjo.
Po to pakilo nuo negyvo kūno.
Miške gulėjo keliasdešimt bedvasių likantropų kūnų, apšviečiamų gelsvos saulėtekio šviesos.

Jis su kitais išlikusiais gyvaisiais nešyklių pagalba perkelė kūnas į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau net ir persikėlę į Senatą, nerado kitų Senato vadų ir jų klanų narių, apart Emousų. Šei, Emousų alfa, glaustai ir greitai jiems paaiškino, jog
Ochgteinai, Viskerviliai, Breinonai pasitraukė, netrokšdami dar vieno susidūrimo, jei ne fizinio - tai ir ne žodinio. Teutų ir Šajų likučiai dingo be žinios, galbūt pasislėpė, nenorėdami įsivelti į reikalus, galinčius jiems kainuoti paskutiniųjų narių gyvybes.
Myša niūriai pažvelgė Igorį.
-Kai jie žino visą tiesą, turėtum su Emilijana iškeliauti kuo toliau....Kajų, Wreną, Melą pasiimk kartu. Pasikeiskit tapatybes...- tyliai pasiūlė Šei.
Rudaplaukis sukandęs dantis, nusuko žvilgsnį į klano kirtusius narius.
Vakar krito keliolika  Emousų narių, dabar jie...
Prie Adrijaus, Kreino, Idilos, Gleno, Selos, Deizo, Zaiko, Reinardos, Tebrio - žuvusių Emousų klano narių, prisidėjo Anastasija, Aleksas, Adalie, Filipa, Migel ir  Egonas.
Tai nebūtų įvykę, jei Dimitrijus nebūtų jų klano ir jo paslapties išdavęs Senatui ir Medžiotojams.
Igoris tylėjo.
Kruvini pirštai suvirpėjo, ašaros jį smaugė.
Ir viskas tik dėl meilės....
Myša paprieštaravo:
-Bėgti neverta. Pasaulis per mažas. Viską laiką negalima bėgti ir bėgti-
Šei jau žiojosi pertraukti Myšą.
-Aš pasilieku,- staiga alfų kalbas nutraukė Igoris, nužvelgdamas moterį ir vyrą.
-Senatas ir Medžiotojai nelies Kajaus ir Wrenos. Jie žmonės, o tų, kurie į čia neįsipainioję - niekas neliečia, tokios taisyklės. Jie nežaidžia kaip Slapstūnai.. Mela mokės apsiginti, be to ji bus Hogvartse, o ten daug žmonių. Emi bus su manimi. Aš ją apsaugosiu,- davė raktą Myšai, senasis Lorijanas akimirkai sutriko,- Prašau, bet kokią kainą raskite dokumentus,- pritilusiu balsu paprašė abiejų alfų,- Turite rasti....
Myša su Šei susižvalgė. Ir linktelėjo.

[Emilianne Mcwelle]

Kai pagalvoji - juokingiau nei juokinga. Pakako mažos, trapios, kompleksų pilnos pasimetusios mergaitės, kad išjudintų amžiais ant perpuvusių griaučių besilaikančią sistemą, kuri iki tol atrodė tobulai tvirta. Vilkolakių klanai griuvo, buvo išžudyti, išduoti sąjungininkų, paremti priešų... Pasaulis keičiasi. Verčiasi. Vieni taikosi, kiti iš paskutiniųjų mėgina sulaikyti. Natūrali kartų kaita, ką bepasakysi.
Iš kitos pusės - kiek laiko, nervų ir spaudimo reikėjo, kad pagaliau būtų paaiškinta viskas iki pasktinio žodžio? Jeigu būtų sužinojusi anksčiau, ar būtų buvę kitaip? Ar būtų išvengta tų nesantaikos metų? Atsiduso. Tokia kelionė po svetimas mintis buvo keistai... nemaloni. Tarsi įsibrautum į trapiausią, intymiausią žmogaus erdvę ir tame ieškotum kažkokios naudos. Nereikia suprasti klaidingai - Emi džiaugėsi galėdama sužinoti viską apie tai, ką anksčiau nutuokė tik miglotai, tačiau taip...
O vaizdai prieš akis vis dar sukosi. llgainiui suvokimas atbuko, į viską žiūrėjo beveik apatiškai, tarsi į eilinę holivudinę muilo operą. Kaskart pasikeitus požiūrio kampui mergina vis ilgesniam laikui užsimerkdavo, tarsi bandytų matytus vaizdus išlaikyti atmintyje, išsaugoti tarsi vandenį tarp pirštų.
Medžioklė, vilkolakiai, Senatas.
Prancūzija, Ahailas, miuziklas.
Sesuo.
Neviltis, paslaptys.
Tyla.
Ramuma, pažadai, viltis.
Pavojus.
Švinas, grandinės, priesaika.
Agonija.
Prisiminimai ėmė suktis dar greičiau, jei tik tai buvo įmanoma. Keista buvo matyt save jo atmintyje. Pasirodžius Alisai laukė kažko stipraus - gal paaštrėjusio skausmo, gal pavydo - kažko. Nepajuto nieko. Tarsi tai būtų ne jos gyvenimas. Paprastai skvarbios ir gyvos smaragdo akys atbuko, žvilgsnis įkrito, tarsi būtų kelias paras nemiegojusi. Prieš akis praslinkus alfų pokalbiui, iš kurio vargiai suprato bent žodį, Emi atsisuko į Igorį.
 - Aš nebesuvokiu. Per daug. Man jie nieko nebesako. Pirma Doriana, paskui šitai...- patylėjo. Svetimos mintys vargino: tegul minčių koštuvas ir leisdavo išgyventi situaciją tiksliai taip, kaip buvo, po tiek smegenys tiesiog blokavo bet kokią paveikti galinčią informaciją. Ir taip buvo užtektinai peno apmąstymams. Aplink skriejančių prisiminimų sūkuriuose vargiai įžiūrėjo tikrąjį Igorį, vaizdas sklido tarsi žūrint per prastai sufokusuotą apdūmavusią kamerą. Nervingai nusibraukė išsidraikiusius plaukus nuo akių.
 - Grįžkim. Lygiai tą patį gali papasakot pats, bet čia... Abejoju, ar dar kas pasieks smegenis.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Prisiminimai nutrūko.
Igoris patylėjo, išklausydamas Emi žodžius. Su ja sutiko, bet kai kas dar buvo.
-Po tos žinios aš išvykau į darbą,- seilės kažkur pradingo, buvo sunku kalbėti,- kai atlikau darbus Skutelyje, nuėjau į vieną Londono barą, jog prasiblaivytų galva. Žinau, kvailas poelgis, bet kartais žemiškams darbams negali pasakyti ne dėl savo aiškiai nepapasakotų antgamtiškų problemų. Pradės dar kvailiau žiopsoti ir jie įklimps į taviškes problemas, o ir, reikėjo apsimesti lyg niekur nieko, nes mane sekė Jungtinės Karalystės Medžiotojai. Jis ištrūko iš Minčių Koštuvo liūno ir atsidūrė bibliotekoje. Prisiminimai išsunkė jo paskutines jėgas, prisiminimai slėgė ir dusino. Igoris sunkiai atsisėdo ant vieno krėslo. Mėlynai pilkų akių žvilgsnis slankiojo prie koštuvo metalinio rato. Ir tylėjo. Pasitrynė tarpuakį.
-Kartą bent susimąstei, kodėl tau sirenos turėjo tai pasakatyti? - jaunas vyras pakėlė galvą į Emilijaną,-  Neprisimeni kas vyko Koukvorto pakrantėje? Kodėl jos turėtų pasikeisti po viso to kas įvyko? Tau padėti, kai bandė mane nudėti? - Igorio sunkus ir negyvas balsas aidėjo per biblioteką. Šiek tiek perpildytas vos juntamo pykčio ir susierzinimo. Jis buvo pavargęs.
-Doriana mane pakišo,- sunkiai atsiduso. Geriau įsitaisė krėsle, nors tai vargu ar palengvins žodžių sunkumą, slegiantį jį,- Taip, aš buvau su ja susitikęs. Kalbėjausi su ja, nes akimirką pamaniau, kad ją siuntė Kris. Taip, tavo sesuo su manimi kontaktavo ir paprašė, jog apie jos apsilankymus Jungtinėje Karalystėje nesakyčiau. Ji irgi buvo toje kovoje, kurią paskutinę matei. Ji gyva, nepergyvenk.
Igoris susiraukė ir nuleido galvą. Grežiojo rankas. Rinko žodžius.
-Po pokalbio nuėjom privačiai pasikalbėti. Ne, su ja nemiegojau. Ne, ji prieš mane nepanaudojo apžavų. Tik pagrasino, jog jei prisiliesiu prie tavęs, man šakės. Nežinau kodėl ji taip sakė. Kodėl taip elgėsi. Ir po kelių valandų,- nutilo, širdis daužėsi kaip pašėlusi,- sužinau melą apie save ir Dorianą. Suspaudė lūpas.
Jis pažvelgė pro bibliotekos langą į ankstyvą rudens spalvų nudabintą mišką. Medžiai visados keitė lapus ir visados žinojo, jog taip bus amžinai. Seni lapai nukris ant žemės ir supus, o nauji - išsprogs pavasarį. Kad tai būtų su jų abiejų problemomis - galiausiai visos išsispręs, o nesikaups į vieną krūvą su naujais įšūkiais. Tai buvo judviejų santykių problema.
-Nenutuoki apie tai? - paklausė ir dirstelėjo į sireną,- Kodėl Doriana taip pasielgė ir panašiai?
Giliai širdyje sukirbėjo dar vienas jaumas. Taip, jis nenorėjo pasitikėti Emilijanos bendrarūšėmis iš Koukvorto pakrantės. Neapkentė jų, nes per jas vos savo gyvybės neprarado, o ir per jas negalėjo su Emi susitikti akis į akį iš pat pradžių. Taip, jis nenutuokė kaip sulipdyti judviejų santykius, nes vos prakalbus apie vieną paslaptį, atsiranda ir dar kita paslaptis.
O ką bekalbėti apie tai, jog nenutuokė, ką Emilijana veikė Velse.
Igoris pakilo nuo krėslo ir prisiartino prie šviesiaplaukės.
-Klausyk,- atsiduso ir palietė jos rankas. Akimirką sudvejojo, nežinodamas kaip sirena sureaguos, todėl atitraukė rankas nuo švelnios merginos odos. Neėjo tolyn. Atsiduso.-Turim pagaliau visa tai išsiaiškinti, gerai?- mėlynai pilkos akys švelniai nužvelgė Emi veido bruožus,- Viską išsiaiškinti amžiams, nes aš tikrai noriu būti su tavimi kartu,- ir pabučiavo į žaliaakės kaktą.
Visgi, išdrįso.

[Emilianne Mcwelle]

 - "Nepergyvenk"... Dėl Merlino, aš savo seserį mačiau kartą gyvenime, o apie kontaktą su ja net nežinau,- buvo per daug išsekus rimtai supykti. Gal organizmas pajėgia priimti tik tam tikrą naujos medžiagos ir emocijų dozę.
Užsimerkusi nežymiai papurtė galvą. Praleido pro ausis tiek barus, tiek kitus dalykus, už kuriuos šiokią dieną tikrai nepatylėtų. Dabar jau buvo vis tiek.
 - Igori, jos mąsto kitaip,- Emi atsiduso ir pakėlė galvą.- Ir puikiai nujaučia. Sirenos saugo viena kitą, aš buvau ne išimtis, tik neaišku kokiais sumetimais,- nesileido į detales.- Gal jau tąkart Koukvorte pajuto, kad kažkas ne taip, turiu omeny Alisą, pats žinai,- Emi abejojo, ar net būdama blaivia galva ir protaudama galėtų tai deramai paaiškint.- Aš neteisinu to poelgio, dėl Merlino meilės, bet dauguma, o praktiškai visos jų yra sužalotos meilės, todėl ja netiki ir nepasitiki. Greičiausiai...- nejučia sukiojo sužadėtuvių žiedą ant rankos, kad nereikėtų žiūrėt į akis.- Greičiausiai neapykanta tau ir instinktas saugoti savas buvo didesnis už nuoskaudą ir faktą, kad jas išdaviau.
Mergina nutilo. Mintyse žodžiai liejosi toliau, bet tikriausiai jau nebūtų sugebėjusi jų aiškiai išsakyti. Susmuko ant grindų, galvą atrėmė į sieną. Visai kaip tada prieš keletą metų viešbuty, nors tiek kartų nemiegotom nakim pergalvoti prisiminimai beveik nebeveikė. Aštrias skausmo šukes minčių bangos per laiką nugludino iki aptakių akmenukų. Užsimerkė. Kodėl kiekvienas palyginimas asociuojasi su jūra?
 - Neįsivaizduoju,- prisivertė pakelt akis į Igorį. Sutrikęs, pavargęs, išsunktas. Norom nenorom prisiminė matytą paženklinimą.- Doriana galėjo būt pasiųsta Akvilės ar Luelės, jei Luelės, galėjo pameluot, kad Akvilei nekiltų įtarimų, tada Avatija atėjo savarakiškai. Arba melavo Avatija. Arba abi. Ar dar yra skirtumas?- nors prieš valandą būtų padariusi bet ką, kad išsiaiškintų tiesą, dabar tenorėjo, kad viskas baigtųsi.
Emi nubraukė plaukus nuo akių ir atsistojusi pažvelgė pro langą. Rudens spalvos. Niekada jų per daug nemėgo, prigiminė baltuma jose atrodė pernelyg ryški, o pats ruduo pernelyg jaukus, mielas ir šeimyniškas. Aliuzija į tai, ką jau tiek metų nesėkmingai bando pasiekti. Miegodavo jie atskirai.
Pajuto šiltus pirštus ant savųjų. Lyg netikėdama atsisuko - jis jau seniai jos taip nelietė. Nelietė išvis. Toks jausmas, kad pastaruju metu abu laikėsi tik vilties, kad kada nors bus geriau. Atsisuko į Igį. Nepaisant visko, vaikinas vis dar mokėjo tikėti gražia ateitimi. Emi? Nebuvo tikra, kad po to, ką per pastaruosius metus patyrė, dar gali būti kaip anksčiau.
Ne.
Prigludus lūpoms sirena nejučia užsimerkė.
Bet gali būti kitaip.
Šį kartą neleido jam taip ištraukti rankos ir nueiti - anksčiau likdavo tyli ir šalta. Pasistiebusi susirado jo lūpas - tokias pažįstamas, šiltas ir minkštas. Negalvojo, nesvarstė aplinkybių ar padarinių. Ir įtarė to nesigailėsianti. Emilijana nusišypsojo, nuleisdama žvilgsnį į abiejų sunertas rankas.
 - Neatsiprašysiu,- nykščiais perbraukė Igorio delnus, vis dar dėliodamasi mintis.- Galiu papasakot, kur tada išėjau,- abu tikrai puikiai prisiminė tą priešpaskutię ramiai išmiegotą naktį.- Jeigu tik tai padės...- giliai įkvėpė ir pakėlė galvą.- Ieškojau savo tėvo.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Jis nesuprato sirenų požiūro - tai jam buvo svetima, neištirta vieta, kaip tyliam miškui - galinga jūra.
Emilijana buvo nusimamavusi - tai skelbė jos balsas ir galvos padėtis, tačiau mergina vis vien kalbėjo. Igorio akys nukrypo į grindis, panirdamas į kartėliu persisunkusias mintis. Sirenos buvo grakščios būtybės, kurioms rūpėjo jausmai, nors ir su jomis ir žaidė. Vilkolakiams - atvirkščiai. Nakties būtybės labiau linko į veiksmus ir poelgius, ieškojo už visa to, kažko, kas tai valdytų ar siektų valdžios ir jėgos.
-Galbūt.
Igoris pasimetė tarp vardų, nežinojo, ar kurios sirenos poelgis dabar buvo svarbiausias. Jis dar norėjo tikėti, viltis, kad sirenos taip pasielgė, negindamos Emi nuo jo, o, kad pasielgė, vedamos kitų motyvų. Galbūt ir yra skirtumas. Jo galva neveikė, todėl jaunas vyras tik kietai suspaudė lūpas, nežinodamas kaip į tai atsakyti.
Visgi, mintys toliau darbavosi, narstė apsiblausiusius prisiminimus iš Koukvorto pakrantės, ieško bet kokios užuomenos. Tačiau jis vis prieidavo prie išvados, jog kažkas tikrai nori atstumo tarpjudviejų. Po to mintys sekė apie Emi, jos keliones, jos paslaptis, kad galbūt, kažkas taip pasielgė iš jos praeities. Jei ne sirenos, tai gal kažkas kitas.
Galbūt Igoris tapo paranoiku, nežinia, tačiau kitą akimirką suvokė, jog galima ir patylėti ir nustoti galvoti.
Nustebo, kai mergina neleido jam atsitraukti, vėliau nuostabą perkeitė iki gyvo kaulo pažįstama šiluma ir virpulys.Tai truko akimirką, bet to užteko, jog Igoris šiltai nusišypsotų McWellei.
-Na...Aš irgi,- Lorijano veide pasirodė šioks toks sąmyšis, tačiau jaunas vyras susitvardė.
Tai buvo taip keista.
Tolimesni žodžiai išmušė iš po kojų tvirtą pagrindą stovėti. Pirmiausia, Igoris senai begirdėjo žodį "tėvas", ypač kai jo tikrasis tėvas, buvo šaltakraujiškai nužudytas Džeimso giminaičio, antra, taip, Emilijana augo su savo globėjais, kurie vėliau žuvo, tačiau mintis, ta, kad ji turi savo tikrus biologinius tėvus, jį trikdė ir neramino.
Jei motina sirena... tėvas tikrai bus žmogus. Bet tai tik buvo prielaida. Įprastai nenerimaudavo dėl diskriminacijos vilkolakiams, ar pikto ir niekinančio žvilgsnio, skirtams jam, tačiau, atėjusi mintis, jog (galbūt) Emi tėvas pasišlykštės tuo, jog jo dukrą į žmonas ima vilkolakis...Kita vertus Emi irgi nėra žmogus. Kaip iš viso tas vyras reaguotų į juos abu?
-Susiradai jį?- balsas virptelėjo, išdavė, kad Igoris gal ir nėra nepatenkintas Emi tokia kelione, tačiau ir nėra  tuo labai apsidžiaugęs. Senatas, Medžiotojai - štai kur priežastis.
Daug klausimų kirbėjo jo galvoje: iš kur ji žinojo, kad tėvo reikia ieškoti Velse? Kodėl tada pradėjo jo ieškoti, o ne anksčiau?
-Pasakok plačiau,- vaikinas nuleido smakrą ant šviesiaplaukės sirenos galvos.
Gerklėje pasidarė nesaldu. Gal ir pavyduolis, tačiau...Pabandė įsivaizduoti kitaip pasisukantį gyvenimą, kai Emi suranda savo gyvą tėvą....
Senatas ir Medžiotojai atkreips dėmesį į jį ir jam iškils pavojus gyvybei.
Lorijanas stipriau apkabino žaliaakę.
-Kaip aš tau galiu padėti surasti jį?
Ne. Net ir jei nenori išvysti Emilijanos tėvo, tačiau negali jai nepadėti susirasti savo prarastą šeimos narį.

Pavasaris užliūliavo iš džiaugsmo visą gamtą. Oras buvo prisisunkęs gėlių kvapų ir paukščių giesmių. Rodos, visur karaliavo džiaugsmas ir ramybė, ne išimtis ir šis namas Ūdrų Žabangų miške.
Igoris, ką tik grįžęs iš Skutelio su ilgomis atostogomis ir stažuote į Pietų Ameriką, krovėsi daiktus savo ir Emilijanos kambaryje. Praėjo daug laiko nuo judviejų smarkaus ginčo, o jiedu dar bandė sulipdyti savo santykius, kurie vis po truputį gėrėjo ir gėrėjo. Ne, ginčų ir barnių netrūkdavo, tačiau jų mastas mažėjo, o trunkančios tylos laikas vis trumpėdavo.
Stažuotė Pietų Amerikos magiškoje mokykloje apie vietinę žemyno flaurą ir fauną truks visą vasarą, tačiau jam kompaniją palaikys sesuo, kuri pagaliau įkalbėta jo paties, pasirinko persikvalifikuoti iš žiobarotyrininkės į magizoologę. Tačiau neramino vienas dalykas.
Igoris atsitiesė ir nužvelgė į Lorijanų šeimos nuotrauką. Į Igorį žvelgė jaunesnė jo, sesers ir tėvų kopijos, jie šypsojosi, atrodė tokie laimingi dabartiniu gyvenimu.
Hileris nusuko žvilgsnį ir sulankstė lietpaltį ir įgrūdo į Njuto tipo lagaminą - padidanimieji kerai tikrai praverčia.
Ar Ianas nesuras jo artimųjų, kai aš su Mela būsim išvykę?
Emilijanai buvo papasakojęs tiek ir apie vilkolakių sambūrį, kuris įvyko visai netrukus po jų ginčo, tiek kitus sekančius vienas po kito įvykius, tačiau nebuvo tikras dėl Emi, Kajaus ir Wrenos saugumo. Žinoma, Kajus šiauš į Japoniją dėl kvidičo pamokų, tačiau...Vilkolakių buvo visur.
Igoris tyliai atsiduso ir atsitiesė. Klūpoti ant kelių užkniso, todėl pakilęs pabaigė pakuoti daiktus.

[Emilianne Mcwelle]

Igoris neatsitraukė. Gal ir jam reikėjo tos baigtinės galimybės grįžti į paauglstėje jaustą tikrumą. Baigtinis jausmas. Va taip apsisukam ir keliaujam vėl iš naujo. Akimirka ramybės, akimirka supratimo, trumpos paralelinės realybės, kurioje viskas yra, kad ir kaip banaliai skambėtų, gerai. Ir vėl žemė slysta iš po kojų, traukiam senus skeletus ir valom dulkes nuo arbatos puodelių. Tai jau darosi rutina.
Emilijana giliai įkvėpė. Jis išsikalbėjo - ką ten išsikalbėjo, labiau jau išguldė visą savo biografiją pradedant nuo maždaug dvylikos. Kažkodėl nesijautė pasiruošus dar vienai atvirumo sesijai, juolab, kad maža tikimybė, jog abu sugebės priimti informaciją adekvačiai. Visgi nebandė išsisukti, kaip anuos kartus iki tol.
 - Neradau. Nelabai ir stebėtina, tiesą pasakius,- Emilijana leido sau dar sekundę jaukiai kiūtoti Igorio glėbyje, ir tada nežymiai atsitraukė. Tebebuvo šalia, bet bent turėjo erdvės.- Motina pasakojo nedaug, tuo nelabai ir stebiuosi. Kitos nieko nežinojo - juk Akvilė vyriausia. Ne žmogaus, bet sirenos metais. Nukrisdavo tik gairės - Velsas, jūrininkas, kartą atradau uoloje išraižytą smuklės ar užeigos pavadinimą.
Mergina perbraukė ranka plaukus ir nutilo. Visas laikas, praleistas prie jūros, iš apdulkėjusių kerčių traukė keistą, prieštaringą jausmą - vidinė pilnatvė, laisvė, persipindavo su prisiminimų keliamu skausmu. Dabar, tiesą pasakius, gyveno ne kiek ir geriau - buvo laiminga, kiek gali laiminga būti mergina, tačiau tuštumos, susivaržymo ir nepaaiškinamo ilgesio pojūtis visada buvo šalia.
 - Supranti, Akvilei viską reikėjo ištverti vienai. Manau, po to, kai grįžo iš Amerikos, netyčiom suviliojo kokį vargšą jūreivį, nutarė, kad jis ją pamilo tikra meile, žodžiu, pati nukentėjo nuo savęs,- Emi giliai įkvėpė ir labai pasistengė nevesti paralelių su dabartiniu savo gyvenimu, tačiau, savaime suprantama, nelabai sekėsi. Optimizmas? Vaikai nekartoja tėvų klaidų? Pasvajokit.- Čia ir prieinam prie paslapties, nes sirenos apžavai mirtingam vyrui yra amžini tol, kol pati sirena juos nutraukia. Kodėl Akvilė sudaužyta širdim ir kūdikiu ant rankų atsirado Koukvorte? Aš asmeniškai idėjų neturiu,- mergina susinėrė rankas ant krūtinės ir pakėlė galvą.
Igoris greičiausiai norėjo jai padėti, suteikti galimybę turėti kažką panašaus į normalią šeimą, tačiau pati mergina jau nelabai puoselėjo vilčių. Faktas, kad vaikinas visada pirmiau bandys įžvelgti teigiamą situacijos pusę net ir po visko, ką yra patyręs? Net ir po tiek metų Emi ne visada rasdavo žodžių tam apibūdinti.
 - Visgi, tada Akvilė buvo viena ir sulaužyta, todėl kad ir kaip stengėsi nepalikti pėdsakų, kelis radau - tie patys nedideli įbrėžimai uolose, neatsargiai paminimos vietovės... Kad ir kaip stengtųsi, ji nemoka užsidaryti visiškai. Nemanau, kad kažkuri išvis kada nors mokėjo. Tiesiog renkasi tai, be ko gyventi sunkiau,- mergina nuleido akis.
Meluotų sau teigdama, kad naktimis neapsvarstydavo alternatyvių gyvenimo scenarijų: kaip jaustųsi, jeigu būtų pasirinkusi ne meilę, o prigimtį? Ar tebesitęstų persekiojimai? Ar Senatas būtų palikęs ramybėje? Šituos klausimus beprasmiška kelti, ir mintys tą puikiai žino. Tačiau klausimai ne. Tegul dažniausiai jie užgriūva ne laiku, Emi paprastai save įtikindavo, jog pasirinko teisingai. Dabar, kai po tiek laiko abu sugebėjo pajudinti ilgą laiką slėptus dalykus, o Igoris stovėjo šalia vis dar ją apkabinęs, buvo neįprastai lengva tuo patikėti.

Tą vakarą takeliu žingsniuodama Lorijanų namo link, Emilijana svajojo tik apie karštą vonią ir galimybę pagaliau ramiai išsimiegoti po dvi paras trukusio budėjimo. Per visą savo hilerės praktikantės karjerą mergina kaip gyva nebuvo mačiusi tokių antplūdžių - daugybė sužeistų, neaiškiomis aplinkybėmis susižalojusių burtininkų iki pamatų sugriovė įprastą ligoninės darbo grafiką. Teisybę pasakius, pastarosiomis savaitėmis beveik neturėjo kada pasigesti Igorio ir Melijandros. Pirmos dienos, atrodžiusios tarsi amžinybė, staiga susitraukė iki kelių savaičių. Užsigalvojusi Emi nuspaudė durų rankeną - sirenos nuostabai, šios lengvai atsivėrė. Mergina prikando lūpą - nors į budėjimą skubėjo, tačiau aiškiai prisiminė, jog duris, kaip ir visada, užrakino. Iš už rankovės ištraukta lazdelė akimirksniu nugulė į delną. Emilijana atidžiai žvalgydamasi įėjo vidun. Nekviečiau vilkolakių... Ir pailsėk žmogus kad nori. Žvilgsnis užkliuvo už koridoriuje sumestų lagaminų.
 - Igori? Mela?

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Jis nežinojo, kaip jaustis, kai Emi išklojo, jog jai dar nepavyko surasti tėvo. Kelias užuomenos ji turėjo, o Igorio galvoje buvo visiškai tuščia. Pasijautė kaip pirmąsyk sesers rankose Uždraustajame skyriuje išvydo šeimos nuotrauką. Prieš Melijandrą jis nei labai ieškojo savo šeimos, nei ja labai domėjosi, nei ką - paprasčiausiai neturėjo už ko užsigriebti, kitaip nei Emi, tačiau kitaip nei ji dabar - pas jį informacija pati atėjo. Nereikėjo įnitringai ieškoti.
-Pabandysiu pasidomėti tarp saviškių,- tyliai tarstelėjo šis, omeny turėdamas klaną,- Gal jie kažką buvo girdėję apie tavo tėvą.

Kaip ir sakė, taip ir padarė - pažadą ištiesėjo. Deja, klanas tylėjo kaip vandens prisigėręs - niekas nebuvo girdėjęs apie antrą Akvilės vyrą. Igoris čiupo lagaminą ir išėjo iš kambario, paskui save kulnu užverdamas duris.
Emilijana žinojo apie kelionę į Pietų Ameriką, tačiau, vis dėl to, ant virtuvės stalo buvo palikęs priminimo laišką, kada ir kaip jis su Mela sugrįš.
-Julija, paskubėk! Negi visą savo kambarį ketini išsiskraidinti?- sušuko, leisdamasis žemyn, į pirmą aukštą.
Nelaukdamas sesers atsako hileris paskutiniam kartui apžvelgė kambarius: šie buvo tylūs - vaikai, pfū, globotiniai zulino savo batus Hogvartse, laukdami vasaros atostogų, Sniegas taip pat su jais buvo, o tuo tarpu naujieji Melos augintiniai skraidžiojo lauke. Taip, Igoris buvo apšalęs, kai vieną tamsų žiemos vakarą sesuo atsitempė narvą su magiškais paukščiais.
Igoris grįžtelėjo per petį ir išėjo į lauką. Netrukus pasigirdo garsus pokštelėjimas.
Pavasario kvapų prisiunkusi diena buvo rami ir graži. Niekas keisto neturėjo įvykti.

[Melijandra Julija Lorijan]

Ir neįvyko, kol kas.
Melijandra išgirdusi brolio šūksnį, įsišiepė - ne, ji neketino iškraustyti viso savo kambario, ji tik kai ko ilgai ieškojo. Jos lagaminas jau seniausiai gulėjo prie durų, o jauna moteris, keliais metais jaunesnė už hilerį, sėdėjo ant lovos krašto ir burtų lazdele bandė užkerėti žvieglį. Aišku, kad Kajui, kam dar kitam galima!? Lorijan nenorėjo, kad vaikiūkštis iššlampštų visos virtuvės ir sandėliuko gėrybes, tad, šiam kaskart pabandžius pasmaližiauti, žvieglys vis iš naujo atsibustų vis su kita nauja tirada.
Dvivardė nė kiek nepagalvojo, kad Wrena galėtų taip pasielgti, todėl žvieglį "adresavo" tik Kajui.
Galiausiai, baigiusi darbą ji pakilo, čiupo lagaminą ir greitai nubildėjo laiptais žemyn.
-Aš čia,- su šypsena atraportavo Mela, prisiartindama lauke prie Igorio ir netrukus kartu su juo iškeliavo oru.

Pirmomis kalendorinio rudens valandomis lietus čaižė Jungtinę Karalystę, vėliau jis nurimo. Žemė graudžiai šliuksėjo po batais, vėliau, šie, purvini, buvo numesti koridoriukyje prie lagaminų. Virtuvėje žibėjo vieniša lempa. Melijandra stikliniu žvilgsniu spoksojo į savo šlaput šlaputėlę lazdelę, gulinčią ant stalo. Jos pirštai, įremti į stalo paviršių, virpėjo, kaip ir jos nuvargę pečiai. Ji buvo viena. Lorijan sukando dantis ir stipriai užsimerkė, tačiau ir tamsoje ją sekė tie vaizdai - šaltas, visus blaškantis vėjas, čaižiantis skruostus lietus, ir tie šalti ir stirpūs pirštai, įsikibę į ją.
Riksmas, kerų šviesa, ir tyla.
Balsas ją pažadino. Mergina tučtuojau pakėlė galvą, varvantys palaidi, bet susivėlę tamsūs plaukai sušvytavo kaip laikrodžio rodyklė. Pirštai automatiškai čiupo lazdelę, Mela sulaikė kvapą. Tada nežymiai atsipalaidavo. Kojos ją nunešė į koridoriuką, galva plyšo nuo žodžių chaoso, paaiškinimų, atsiprašymų. Burna buvo išdžiuvusi.
-Emilijana...aš čia...Aš viena...Aš...
Žodžiai, žodžiai, žodžiai! Kaip ji pamiršo ką reiškia kalbėti! Žodžiai vėlėsi burnoje, kūnas drebėjo, o ji juto kaip ašaros kaupiasi akyse. Mintyse tai buvo daug lengviau pasakyti, bet garsiai...Mela pasijuto silpna ir vieniša. Tokia nevykėle, kad nežinojo ką apie save pamanyti.
Jei seniau manė, kad yra gan gera kovotoja, šį vakarą taip jau nebemanė - tvirtas pagrindas išslydo iš po kojų kaip pasitikėjimas savimi.
Melijandra stipriai užmerkė akis, ašaros nusirito skruostais. Tada papurtė galvą, bandydama tvardytis.
-Igis... jis...dingo.

[Emilianne Mcwelle]

Nos metas nebuvo vėlus, apsniaukęs dangus ir ateinantis ruduo visgi darė savo. Matė vituvėje degant šviesą, bet likusi namo dalis skedėjo tamsoje. Džiugiai susijaudinusi Emi mintyse mėgino perskaičiuoti savaites - gal per darbą tikrai užsimiršo taip, kad sugebėjo pasimesti dienose, o jie grįžo laiku. Išgirdo atitraukiamą kėdę, skubriai artėjančius žingsnius, ir siaurame koridoriuje pasirodė aukštas siluetas. Nusišypsojo - nors užmušk neprisiminė, kokiu būdu jie sugebėjo parsirasti taip anksti, džiaugėsi labiau, negu galėtų parodyti.
 - Mela! Taip anksti, laukiau tik...- žodžiai užstrigo gerklėje pamačius nusikamavusią, drebančią ir šlapią iki siūlo merginą.- Kas atsitiko? Tu sveika?
Jautė, kaip stuburu nubėga lediniai baimės pirštai, mintys susijaukia, o rankos nejučia pradeda virpėti. Toks jausmas, kad namuose staiga atšalo bent dešimčia laipsnių. Beveik nesuprato, kodėl Mela tokia pasimetusi, kodėl atrodo taip, tarsi kelias valandas būtų verkusi ar bent kelias paras nemiegusi? Kodėl Igoris vis dar neateina? Juk jis irgi čia, taip? Merginos žodžiai, nors padriki, smogė suvokimu. Emilijana lyg netikėdama papurtė galvą.
 - Ne...- užsikirto. Šitai ir vadinama perkūnu iš griedro dangaus, matyt.
Instinktyviai apkabino Melijandrą - pirma reakcija pamačius ją tokią. Įprastai kovotoja, tvirta, energinga, nepažįstančiam atrodytų net žiauri. Arba tokia, kokią matydavo dažniausiai - švelni, daugiau laiko praleidžiant prie orkaitės, o ne prie taikinio. Ir Igoris - ne kartą gavo įsitikinti tuo, kad vaikinas buvo faktiškai nenugalimas - tiesiog niekada nepasivargino net pagalvoti, kad gali įvykti kažkas... tokio.
Šlapios tamsiai rudų plaukų sruogos pakuteno kaklą tarsi primindamos realybę. Įkvėpė. Reikia kažkaip kapstytis.
 - Dieve, Mela...- sirena paėmė merginą už rankos.- Palauk, dabar tu namie, tu saugi, nusiramink, viskas gerai,- pati užstrigo ties puse sakinio. Apdujusi nužingsniavo virtuvės link ir lazdele (su siaubu suvokė, kad visą tą laiką ji išbuvo kovinėje parengtyje ir grynai per stebuklą susijaudinusi nepaleido kibirkščių ar ko baisesnio) mostelėjo arbatinio link, o tada uždegė vieną iš žvakių ant stalo ir pati susmuko ant kėdės. Lyg sapnuodama įsistebeilijo į liepsnelę. Kas po galais čia įvyko. Šiltos ugnelės atšvaitai atsispindėjo ir rudai pilkose rainelėse.
 - Julija, kas atsitiko? Tu nesužeista?- perklausė, nors vardo atgarsis nemaloniai nusmelkė balso stygas. Antrąjį vardą dažniausiai naudodavo būtent Igoris. Šaltis vėl nubėgo stuburu.- Jis gyvas?

[Melijandra Julija Lorijan]

Emilijanos žodžiai nepasiekė Melos sąmonės. Jauna moteris per baimės ir išgąsčio miglą tik papurtė galvą, bijodama suprasti kas ką tik nutiko ar nutiks. Baimė ją kaustė kaip plieninės grandinės Fenrio kaklą, trukdė kvėpuoti ir blaiviai mąstyti. Baimė, kad nepavyko išgelbėti brolio, taip įskautindama Emilijaną, vertė eiti iš proto.
Mela nuleido smakrą ant sirenos peties ir ją stipriai apkabino.
-Aš atsiprašau. Atleisk....
Ašaros kaptelėjo ant peties.
-Ne, niekas nėra gerai.
Ak, tie žodžiai!Per ašaras kažką bematydama Mela nurijo seiles.
-Emilijana, niekas nėra gerai. Niekas nėra gerai...
Varinėmis kojomis nužergliojo paskui šviesiaplaukę, akys tuščiai žvelgė į liepsnelę. Lorijan padėjo lazdelę ant stalo ir atsisėdo ant kėdės. Žodžiai strigo jos gerklėje.
Širdis katalojosi jos krūtinėje, vėlė mintis į jūržolėmis apipintą tinklą, nervingai grėžiojo rankas, tarsi ketintų nusitraukti odą kaip gyvatė nusineria saviškę, nuleistos akys lekiojo per stalviršio platybes.
Žodžiai...Kur jie dingo...?
Taip tuščia ir šalta čia. Kur jai dingti? Atmintyje iškilo vaizdai: žemė, lietus, šaltis, kerai. Riksmai, stiprūs pirštai ir žodžiai. Tylūs žodžiai. "Mela!".
Lorijan paslėpė veidą delnuose, jos lūpos virpėjo, virpėjo.
Pirštus įrėmė į savo kaktą.
-Aš...Viskas įvyko taip gretai! Mes tik keliavę oru nusileidom ant žemės netoli Ūdrų Žabangų apylinkės....Ir tada....Ne, mes tada nusprendėm...Mes nusprendėm keliauti oru čionais, po to...išgirdom pokštelėjimą kerus....Viskas įvyko...Taip greitai...Vos spėjome sureaguoti...
Drebėdama pirštais persibraukė per plaukus. Melos išbalęs veidas buvo ištįsęs iš baimės.
-Tada....Tada...jie užpuolė. Nei aš, nei Igoris nespėjom suprasti kas jie yra....Mes pradėjom gintis. Taip, gintis. Tačiau jų buvo daugiau...
Vilkolakė užsimerkė ir nurijo seiles.
Tikroviški vaizdai šokinėjo prieš jos akis.
-Ten buvo maišalynė. Chaosas. Aš nieko nesupratau. Vieną akimirką buvau prie Igorio, o kitą...kitą...jis suriko mano vardą....Ir tada...Atsiradau prie namų...- Melos balsas virpėjo,- Aš nežinau, Emilijana, aš nežinau....
Buvusi švilpė pakėlė akis į sireną.
-Atleisk, aš negalėjau jo apginti...Atleisk....
Ji bijojo pamąstyti, kad Igoris gali būti negyvas. Ji to negalėjo pakelti.  Taip negali taip nutikti. Negali. Juk viskas galiausiai išsitaiso, galiausiai mes randam būdą! Ne, taip negali nutikti! Senatas? Medžiotojai? Ianas? Slapstūnai? Kas tie, kurie taip pasielgė? Kodėl dabar? Kas nutiko maniškiams? Ar mes pralaimim? Ar tai jau galas mums visiems? Ar jie mus sumedžios po vieną?

[Emilianne Mcwelle]

Jautė tvirtus dūžius į šonkaulius tarsi įrodymą, jog nesapnuoja. Širdis lipo pro gerklę, išsiskyręs adrenalinas purtė visą kūną, tačiau mergina niekada nesijautė tokia atbukusi. Tik padrikas, trūksmingas Melijandros pasakojimas privertė atitokti - smegenys jau buvo sėkmingai atitrūkusios į alternatyvas įsivaizduojant Igorį panašiomis sąlygomis, kaip kadaise jo prisiminimuose matytą Daimoną, jei ne blogiau. Arba išvis - kruviną, bežadį kūną, tuščias akis įsmeigusį į bekraštį dangų. Emilijana giliai įkvėpė ir prikando lūpą.
Mela kalbėjo pasimetusi, nerišliai,  akivaizdžiai pati vis dar neatitokusi. Daug skylių palikęs paskojimas tik paskatino vaizduotę įsisiūbuoti. Emi papurtė galvą. Čiupo nuo stalo lazdelę ir mostelėjo merginos pusėn, burtais išdžiovindama jos drabužius. Reikėjo išsiaiškinti, kas tiksliai atsitiko, bet pirmiau nuraminti Melą nors tiek, kad galėtų žmoniškai papasakoti. Juk logiškai pagalvojus, Igoriui nieko negalėjo atsitikti - jis visada išgelbėdavo jas. Per tuos metus neleido sau prisileisti net minties, kad kada gali įvykti kitaip. Ne, greičiausiai jie paprasčiausiai pasimetė, o Igoris tuoj pasirodys čia - šlapias, sulytas, purvinas, bet kuo sveikiausias ir gyvas. Nes kitaip būti ir negali?
Savitaiga - dalykas įdomus. Kvėpavimui sulėtėjus iki beveik padoraus, Emi atsistojo, nukreipė lazdelę į užvirusį arbatinuką ir į sustirusias Melos rankas įspraudė puodelį. Prisėdo šalia, vis darką tik išgirstą mintį laikė per atstumą nuo suvokimo ribų. Viena ranka apkabino merginą, duodama jai laiko susidėlioti mintims. Potrauminio šoko sindromas. Nemanė, kad šiandien dar teks dirbti. To jau buvo išmokusi- pirma pasirūpink, tada jaudinkis.
Suspaudė rankoje įšilusį porcelianą. Viskas gerai, visi saugūs... O jeigu ne? Kvėpavimas nevalingai padažnėjo, tarsi deguonies kiekis patalpoje būtų sumažėjęs perpus. Emi tvirtai sugniaužė drebančius pirštus.
 - Mela, prašau...- balsas užlūžo.- Būk gera, papasakok viską nuo pradžių. Su detalėm. Viską, kas nutiko po jo paskutinio laiško,- sirena atsargiai perbraukė jau išdžiūti spėjusius Melijandros plaukus ir atsistojo.
Medinėmis kojomis priėjo prie spintelės, iš kurios sklido raminantis druskos ir jodo kvapas. Minutę prastovėjo sugniaužusi rankeną, tarsi nebūtų tikra, ko čia prireikė. Galiausiai ištraukė puspilnį butelį ir mėšlungiškai nurijo kelis gurkšnius. Kvėpuoti galėjo, tačiau drebulio, deja, nenumalšino. Apdujusi vėl grįžo prie Melos. Į langą barbenančio lietaus garsas vienu metu ir ramino, ir nervino. Apžvelgė pažįstamas virtuvės sienas. Kiek vakarų praleista: juokiantis, kalbantis, pykstantis... Kiek metų praleido gyvendami kartu, bet atskirai. Nesikalbėdami. Nusisukęs kiekvienas į savo sieną. To trapumą suprato tik dabar - o jeigu... Baimė šaltais pirštais nubėgo per stuburą. Turėjo nuraminti Melijandrą ir logiškai pamąsčiusi padaryti išvadas. Tačiau pati vos pajėgė išsėdėti ramiai ir suvaldyti purtantį drebulį.

[Melijandra Julija Lorijan]

Kerai,  puodelis, apkabinimas - Mela visą tai suprato per tirštą miglą, tačiau atsisakė nuo patikėti. Ji vis dar buvo šoke, jai buvo per sunku suvokti, jog Igis, jos mylimas brolis, neateis į virtuvę ir dviejų jų neapkabins. Visa tai atrodė kaip šlykštus surealistinis sapnas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos.
Mela stipriau sugniaužė puodelį, odą glostė šiluma, kuri ją gaivino. Būti išdžiuvusiais buvo gerai, vandens per daug nemėgo. Taip sausa ir šilta - akys norėjosi merktis, tačiau vilkolakė papurtė galvą.
-Ah,- ištiktukas išsprūdo iš burnos, jauna moteris paleido puodelį ir susiėmė už galvos. Nieko neskaudėjo, tik nežinojo kaip elgtis, ką sakyti. Mintyse tvyravo sumaištis, chaosas, Lorijan nerado žodžių ir vidinės stiprybės ką sakyti. Ji jau pasakė, ką prisiminė, ką dar jai reikia pasakyti?
Igorio paskutinis laiškas. Brolis jį siuntė likus kelioms dienoms iki stažo dienos, ta diena atrodė normali ir rami....Melijandra nurijo seiles.
-Pabandysiu. Tikslios dienos neprisimenu, tačiau viskas atrodė ramiai, niekur nebuvo jokio pavojaus. Po stažo, mes išvykome,- prieš akis iškilo lietus ir keliavimo oru bjaurus jausmas,- Atsidūrėme netoli Ūdrų Žabangų miško,- pagaliau ji prisiminė,- Mes buvom nusprendę keliauti oru, o ne nešykle, kaip iš pradžių keliavome į Braziliją. Igoris pasirinko mišką, nes tą vietą geriau pažinojo, nenorėjom iš karto atkeliauti į namus, dėl to, jog buvo susitaręs nuo tos vietos pasiųsti gynėją klanui, jog jau netoli Ūdrų Žabangų,- šiluma ir tyla akimirką po akimirkos Melai grąžino prisiminimus,- Tada mus užpuolė. Vis dar nenutuokiu, kaip mes išsiskyrėme, tačiau girdėjau, kaip jis rėkė mano vardą, nesupratau ko jis prašė, kur jis buvo...- Mela nutilo, rudai pilkos akys lėtai nurypo į Emi, su butelaičiu rankoje,- Šiek tiek prisiminiau, bet nedaug...Uh...Aš nežinau ką daryti...
Pirštai vėl apglėbė puodelį.
Ta tyluma ir neviltis virtuvėje.

[Emilianne Mcwelle]

Suvokimas pamažu ėmė užpildyti ir ją. Vis dar padrikas, prislopintas, tarsi iš po žemių sklindantis Melos pasakojimas brovėsi pro suvokimo ribas, skleidė palaimingai mintis dengusį atbukimo šydą ir tikrovės šukėmis smigo gilyn. Emi vis dar laikė apkabinusi Melijandrą, tačiau pati kažkur atitolo. Buvo praradusi jį tiek kartų, kažkuris gali būti ir paskutinis, tačiau ar gali būti, kad šitas? Tada, kai jau pradėjo gyventi kaip žmonės, džiaugtis tuo, kas yra ir ką turi...
 - Tu nekalta, Mela,- pradėjo. Balsas užlūžo, tačiau prisivertė tęsti. Bent tiek privalėjo pasakyt.- Svarbiausia, kad tu ištrūkai, žinom kas atsitiko, kaip nors susitvarkysim. Tai ne tavo kaltė,- šiaip ne taip ištarė. Ne, merginos ji nekaltino, kaltų ieškoti buvo beprasmiška. Kaip ir visa kita dabar atrodė kitaip: neaišku, iškreipta, trapu. Karas artėjo ar net jau prasidėjo. Tik dabar tai iki galo suprato. Ar praslys taip lengvai kaip Demonų mūšio metais? Juk tada visi tebuvo vaikai, žaidžiantys suaugusiųjų žaidimus. Sumokėjo nepigiai, tačiau pagalvojus dabar... galėjo būti gerokai blogiau. O dabar?
Vis dar netardama nei žodžio Emilijana pakilo ir koridoriumi pro svetainę nužingsniavo į Igorio darbo kambarį. Per vasarą ten beveik neidavo, todėl daiktai daugmaž buvo ten pat, kur šeimininkas juos paliko išvykdamas. Kurį laiką sirena stovėjo nejudėdama, tarsi nebuvo tikra, ar nesapnuoja. Slogučio.  Kiek pasiraususi po kruopščiai etiketėmis sužymėtus buteliukus, išsitraukė vieną, išlietą iš matinio stiklo. Būtų mielai pasilikusi šitoj mažytėj tvirtovėj, kurios dar nepalietė šalti realybės pirštai - virtuvė jau buvo jų persunkta - tačiau prisivertė grįžti pas Melijandrą.
 - Besapnio miego eliksyras. Išgerk ir eik gulti, šiandien jau nieko nepaveiksim. Galiojimas ant ribos, bet turėtų suveikt. Būčiau žinojus...- Emilijana nutilo ties puse žodžio. Kas, jeigu būtų žinojusi? Būtų parnešus šviežio? Tikrai ne, greičiausiai net nesugebėtų pati teleportuotis namo. Galvoti beprasmiška ir pati tat kuo puikiausiai žinojo.
Nebeturėjo jėgų palydėti Melos į viršų. Pati eliksyro gerti irgi nesivargino - vis tiek neveiks kaip dera, o jeigu ir veiks, pabudus bus daug blogiau. Laiptų viršuje akimirką padvejojo. Protingiau būtų eiti gulti į Mėlynąjį kambarį - karts nuo karto ten vis dar miegodavo susipykus. Atsidususi visgi pasuko į šeimininkų miegamąjį. Tamsu, tylu, girdėti buvo tik tykus lietaus barbenimas į stogą. Susigūžusi po antklode Emi užsimerkė. Tai toli gražu nebuvo pirma naktis, kada dvigulėj lovoj miegojo viena. Tačiau pirma, kai pagalvojo, kad tai gali ir nepasikeisti.

[Melijandra Julija Lorijan]

Mela atrėmė galvą į Emi petį, jausdama kaip niekad silpna ir palaužta. Ji nenorėjo sutikti su Emi. Ji buvo kalta. Kalta, kad kažkaip atitrūko nuo Igorio, pametė jį iš akių, pasiklydo...Vilkolakė užsimerkė. Kas jeigu Igoris yra miręs? Kaip tada viskas bus? Ką tada jos darys? Galvoje blykstelėjo vienintelė mintis - apversti visą pasaulį aukštyn kojomis. Tačiau ar verta? Ar verta eikvoti jėgas tokioms paklaikusioms mintims, svarstyti "kas jeigu būtų"? Emi buvo teisi, jos dabar nieko nenuveiks. Tyliai padėkojusi už eliksyrą, butelaitį čiupo už kaklelio. Buku žvilgsniu įsižiūrėjo į magišką skystį. Neturėjo jėgų pasikelti, rodės, galėtų visą amžinybę drybsoti čia, šioje virtuvėje, į šį eliksyrą, rodos, pagamintą Igorio.
Kur jų visų gyvenimai nusirto? Į ką jie pavirto? Uždrausta meilė, savo rasių slapstymas...Kodėl pasaulis turi tiek daug sienų, baimių, stigmų, neleidžiančių džiaugtis gyvenimu? Kas jeigu iš viso, jie būtų žiobarai? Gyvenimas, turbūt, būtų paprastesnis. Turbūt, tačiau gyveni šį gyvenimą, tad pajudink savo sėdimąją.
Galiausiai pakilo. Sunkiais žingsniais užlipo į antrą aukštą. Namuose buvo tamsu- rudens dangų užtraukė tamsųs lietaus debesys. Tyliai įsiklausiusi, pabandė išgirsti Emilijanos kvėpavimą iš Mėlynojo kambario. Viskas bus gerai. Rasim išeitį,- padrąsino save ir nulenkė savo kambario rankeną. Išgertas besapnio miego eliksyras iškart suveikė, vos smigo į lovą.

Pavasaris artėjo nenumaldomai ir Melijandra juto, jog daugiau negalima delsti, todėl išsiuntinėjo visas tris Lorijanų namo pelėdas su laiškais. Gama susirado Caroline, Delta - Daimoną Fedorą, Emilijanos liepsnotoji pelėda - Keitą Kolinsą. Dėl pastarojo Mela jautėsi iki galo tikra dėl šio savo sprendimo. Dėl Keito kovų žinių gausumo buvo linkusi dvejoti, tačiau jis buvo geras kvidičininkas - kas nepaliko jos abejingos.
Susirinkimo diena atėjo pernelyg greitai. Kiekviename laiške buvo nurodyta tiksli Lorijanų namų vieta ir laikas, tačiau Mela nebuvo tikra ar nebus vėluojančių.
Svetainė nebuvo sausakimša. Ant grindų, prie židinio išsitiesęs gulėjo nemenkai ūgtelėjęs Sniegas. Vampus katinas snūduriavo, tik jo karts nuo karto krusteliajančios ausys sakė, jog vis dar yra budrus. Daimonas Fedoras, tokio pačio amžiaus kaip Igoris, niūriai sėdėjo krėsle, tingiai savo mėlynai pilkomis akimis apžiūdėdamas staliuką. Nuo pat vakar vakaro atvykęs, buvo tylus. Pusbrolis perduos visą susirinkimo informaciją kitiems gelbėjimo misijos dalyviams - Mela nenorėjo rizikuoti, jog tiek daug būtų vilkolakių vienoje vietoje. Negalėjai žinoti, kas užuos tokį stiprų vilkolakių kvapą vienoje vietoje, o kita vertus, Keitas - nieko nežinojo apie Lorijanus. Vaikinukui pirmam laiko nenorėjo įvaryti infarkto.
Akimis susiradusi Emi, šiai drąsinančiai šyptelėjo. Planas atrodė beprotiškas, tą puikiai žinojo. Tačiau buvo verta rizikuoti.
Klestelėjo į laisvą krėslą. Bet ar Igoris apsidžiaugs sužinojęs, jog į šią velniavą įtrauks ir jaunimą? Atmintyje iškilo Demonų mūšis. Jei jos atmintis nemeluoja, Kajus ir Keitas yra panašaus amžiaus, kaip ir dauguma buvusių Mirtininkų, stojusių į kovą su Slaptūnais. Tą pavasario rytą Igoris, Džeimas, Caroline buvo bebaigiantys Hogvartsą.
 Mela kietai suspaudė lūpas.
Viskas bus gerai.