0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Lorijanų namas
« Prieš 5 metus »
Būtų didelė ironija, jei netikri broliai gyventų tuose pačiuose Ūdrų Žabangų miškuose, tik skirtingose vietose. Tiesą sakant, tai ir buvo tiesa- Igoris gyveno šiek tiek arčiau prie miestelio nei Džeimsas.
Namas stovėjo miške, nutolusiame nuo miestelio dvidešimčia kilometrų. Pasukus iš plataus miško tako, dešinėn, pamatysi šiek tiek siauresnį kelią, kuris kils aukštyn medžiais apaugusiomis kalvomis, ves per proskynas link namo, stovinčio ant kalvelės.
Tai buvo dviaukštis, medinis namas su akmeniniu pamatu, kelis kartus matęs generalinį remontą. Tačiau vis vien tai neužgniaužė minties, kad namas turi Tiudorų laikų stiliaus jausmą. Net ir priėjus arčiau vargiai pamatysi tamsių čerpių stogą su kaminu, kurį pavasarį ir vasarą užgoždavo netoli namo augantys, išsikerojusių šakų vaismedžiai. Po kelerių metų šalia namo išdygo šiltnamis, pilnas magiškų ir žiobariškų augalų, o dar po kelerių - dar vienas tiudoro stiliaus pastatas, skirtas augintiniams ir magizoologams. Kol kas ten nuolatinis gyventojas buvo audrapaukštis Freiras, tačiau ir kiti užklysdavo - vampus katinai, pelėdos, feniksas ir knisius.
Aplinka aplink namą buvo sutvarkyta: žolė nupjauta, akmeninis takelis nušluotas, tik gėlynų niekur nerasi. Tik tolėliau paėjus nuo namo, pamatysi, kad, kuo toliau nueisi, tuo aplinka būdavo mažiau tvarkoma, kol galiausiai nepajusi, kaip atsidursi kuo tikriausiame miške. Galbūt, jei tavo klausa gera, išgirsi čiurlenant seklų, bet vietomis sraunų ir gilų miško upelį.
Bet, grįžime prie namo: į vidų galėjai patekti per tamsias medines duris, o įžengus vidų išvysdavai prieškambarį. Dešinėje pusėje stovėjo spinta, drabužiams susikabinti ir batams pasidėti, o ką dar bekalbėti apie kilimėlį, batams nusivalyti, ant kurio buvo užrašyta: "draudžiama atsinešti aukso, pinigų ir kitų blizgučių!"
Patraukus kairėje esančiu koridoriumi su trims dideliais langais, išvysi kairėje bedures duris. Knygų žiurkės iš karto suvoktų, kad už durų yra biblioteka su letenomis, prigrūstos įvairiausiomis knygomis - pradedant klasikine žiobarų ir burtininkų literatūra ir baigiantis knygomis apie žiobariškąja gamtą. Tačiau čia niekur neišvysi knygų apie kitokį Magijos pasaulio veidą - vilkolakius ir kitas magiškas būtybes. Šios knygos su kitomis knygomis, kurios neturėjo ir buvo uždraustos papulti svečiams į rankas, saugiai gulėjo viename, visados užrakintame kambaryje, bibliotekos gale.
Bibliotekos patalpos šonuose buvo sustatyti minkšti, pilki krėslai su ąžuoliniais staliukais, prie kurių rymojo dideli žiobariški augalai.
Grįžus iš koridoriaus, vedančio į biblioteką, prieškambario dešinėje išvysi įvijus, plačius laiptus, vedančius į antrąjį aukštą, o prie laiptų- duris, priklausančias svetainei.
Čia buvo minkšti krėslai su pagalvėlėmis, nebyliai stypsojo akmeninis židinys, ant kurio akmeninės "palangės" stovėjo kelios nuotraukos, kuriose mojavo daugybė žmonių- iš panašių, dviejų spalvų akių, suprasdavai, kad šie žmonės- tai gausi giminė, prie kurios  santuokos žiedais prisišliejo kitos šeimos.
Šiame kambaryje būta neapsieta su vijokliniais ir dekoratyviniais augalais. Pažvelgus į lubas, tarpų  žvakių sietynų prie gegnių buvo prikabinti pinti krepšeliai, kuriuos augo  margaspalvės kambario gėlės, tie patys vijokliniai augalai, kartais net galėdavai išvysti pakoreguotas žiobariškas miškų ir laukų gėles, pavyzdžiui, žibutės, paprastos pakalnutės, pienės, rugiagėlės, lieknosios plukės, pavasarinės raktažolės priminė krentančius vijoklinius augalus, žiedai buvo susispietę lyg vynuogių kekės. Kambario viduryje stovėjo žemas tamsiai oranžinės, einančios į rudumą, medinis staliukas, aplink kurį buvo daugiausia pridėliota krėslų. Iš to matėsi, kad į šiuos namus tam tikru laiku atsibeldžiau daug personų.
Palikus svetainę, tiesiai einant pro duris, išvystai tris duris. Vienos durys slėpė "labai svarbų" sandėliuką (nors tiesą sakant, ten buvo prikišta Hogvartso vadovėlių, šluotų, kartais, jei sėkmė nusišypsos, užtiksi ir su kvidiču susijusius daiktus.)
Kitos durys vedė į higienos kambariūkštį, o trečios- į virtuvę. Be to, kas įprastai riogsojo kaip ir kiekvienoje virtuvėje, akmeninėje sienoje virš įtaisytos orkaitė, nišoje buvo laikomi saldumynai, aišku, lengvai nepasiimsi, nes niša yra apkerėta, taip, kad tik per šventes galima pasiimti saldainių ir šokolado. Taip pat, virtuvėje dar buvo antros durys- jos vedė į  sandėliuką, kuriame buvo visko- nuo koncervų, uogienių, prieskonių, arbatžolių stiklainėlių iki obuolių, moliūgų sulčių sloinikų, žvėrienos- visko ko prireiktų žiemai, rudeniui. Virtuvė turėjo tris langus, o ant jų palangių ramiai vazonėliuose augo prieskoniniai augalai.
Dar vertėtų paminėti, kad paėjus toliau nuo laiptų į antrą aukštą ir pasukus dešinėn, išvysi duris, kurios priklausė vienam kambarėliui. Tai buvo šviesi patalpa, mat virš šio kambario, priklausančio stogelio, buvo įtaisyti penki dideli langai, kaip ir sienose. Ši patalpa buvo skirta eliksyrų gamybai ir buvo jūros vandens atsargų saugykla - pastarieji butelaičiai buvo užrakintose spintose.
O dabar apie antrą aikštą:  užlipus viršun susidursi su daugybe durų. Vienos jų buvo skirtos miegamiesiems, o likusios dvejos priklausė higienos kambariams, kurie buvo įrengti priešingose pusėse.
Tamsusis kambarys, kadaise buvęs Melos ir Igorio tėvų, dabar priklausė Emilijanai ir Igoriui. Šalia šliejosi Mėlynasis - dažnai užrakintas, nuo kurio raktą turėjo tik Igoris ir Emilijana. Šis kambarys buvo specialiai įrengtas sirenai rasti ramybę. Kitiems namiškiams priklausė šie miegamieji: Melijandrai - Balsvasis, Wrenai - Raudonasis, Kajui - Rudasis, o Danieliui - Sidabrinis. Pilkasis ir Žaliasis buvo skirti svečiams. Ir taip, visi šie miegamieji buvo taip pavadinti dėl juose vyraujančios interjero spalvos.
Taigi, namas buvo erdvus ir jaukus, o kas ir puikiai slėpė savininkų kitokią pusę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #1 Prieš 5 metus »
Naktis. Debesuota, mėnesienos nematyti. Vėsu. Kažkur tolėliau, tarp medžių, samanos. Minkštus greitus žingsnius atidus klausytojas išgirstų kiek anksčiau, negu pastabėtų tamsoje šmėžuojantį šviesų siluetą. Gal net palaikytų jį gerąja fėja, laume, naktimis pasitinkančią keliauninkus ir palydinčią mišku. Tačiau iliuzija išsisklaidytų vos pažvelgus iš arčiau. Paklaikusios žalios akys. Raudonom dėmėm margintas ilgas beveik permatomas drabužis bylojo, kad sužeista gražuolė jau kuris laikas klaidžioja viena.
Ji brovėsi per mišką tolyn, nors neturėjo menkiausios vilties išlikti. Ji pabėgo iš vietos, kur buvo saugi. Ji sulaužė sau duotus pažadus. Bet nebegalėjo tverti ilgiau.
Ji bėgo, nors miško šakos draskė švelnią odą, į kojas smigo smulkesnės atplaišėlės, o vaizdas susiliejo į vieną žalią dėmę. Atpakalia ranka nusibraukė vėjo išspaustas ašaras. Pati sau pasirašė mirties nuosprendį, paliko sirenas, paliko jūrą. Tačiau Emilijana joms priklausyti negalėjo. Nei viena, geidžianti gyvo vyro, negalės tarnauti jūrai ir jų žudyti. Tokios sirenos pačios pavojingiausios savo bendruomenei. Aštuoniolikmetei neblogai sekėsi vaidinti. Ištempė kelias savaites, tačiau ilgiau rizikuoti negalėjo. Akvilė nebūtų pasibodėjus nudėti tikrą dukterį vardan bendruomenės gerovės, tuo Emi jau spėjo įsitikinti. Kitos irgi nebūtų supykusios. Nebent Luelė, kuri iš prigimties nemėgo smurto. Bet ir ta nieko nedarė, kai vyriausioji šaltu veidu iki kriaunų suvarė sidabro peilį Igoriui. Šviesiaplaukė nusipurtė. Vaizdai ją lankydavo kasnakt. Po akimis tamsavo ratilai - sirena beveik nemiegodavo. Ir dar sunkiau sekėsi paleisti vaikiną. Emilijana vylėsi, kad Igoris jos neieškos, negrįš ir stengsis neprisimint, bet kartu negalėjo susitaikyti su tuo.
Už kažko užkliuvusi sirena suklupo. Jau kuris laikas čia bastosi, o jūros vandens atsargos jau į pabaigą. Mergina kvėpavo trūkamingai, kovojo su noru išsitraukti buteliuką. Taupydama stengėsi vandenį ne gerti, o susileisti į svarbiausią sirenos tašką -  pilvo apačią. Tačiau dar ne laikas, nepraėjo nei trys valandos nuo paskutinės dozės. Sunkiai pasiremdama alkūnėmis mergina atsistojo. Netvirtai žengė kelis žingsnius, kai staiga iš niekur nusileido tarsi plonų siūlų tinklas, akimirksniu parblokšdamas sireną ant žemės. Tose vietose, kur gijos priliesdavo odą, atsivėrė negilios žaizdos

Linas. Grynas, neišdirbtas. Šiurkštus. Žemiškas. Praktiškas. Įkūnijantis viską, kas priešinga jūros dukterims.  Sirenoms pavojingas beveik kaip sidabras vilkolakiams. Kad ir kas pasistengė, jam išminties netrūksta. Tik vienas klausimas, kuris sukosi merginos galvoje sukandus dantis kenčiant lininio audinio sąlytį su švelnia oda - kas sužinojo, kad ji čia bus? Paprastai spąstai sirenoms nespendžiami vidur miško ir toli nuo jūros. Mintis tarsi rūkas aptraukė, panika kažkur dingo. Teliko erzinantis skausmas šiurkščiam linui liečiantis prie žaizdų.  kažkur nutolo faktas, kad ji sužeista, spąstuose ir vienui viena, niekas jos nepasuges. Emilijana tuščiomis akimis žvelgė į tolį. Vaizdas vis labiau blausėsi, prieš akis pasirodydavo Igorio veidas. Kaži, kur jis dabar? Ką veikia? Ar suvokė, kad tąkart prie jūros Emi matė paskutinį kartą? Ar nutuokia, kad netrukus pasauly bus viena sirena mažiau?

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #2 Prieš 5 metus »
Tą debesuotą naktį Igoris dar ilgai nemiegojo. Kajui išvykus su kitais švilpiais ir seserų tėvais pakeliauti po Europą, o Melai nusprendus visai vasarai padirbėti krautuvėlėje, Igoris liko vienas  namuose, Ūdrų Žabanguose. Buvo kaip tik galima ramiai mokintis, niekas nekėlė jokio triukšmo ir erzelynės. Namuose tvyrojo tyla ir ramybė.
Ir kaip tik šią naktį rudaplaukis per ilgai užsisedėjo prie knygų ir popierių. Žvakės šviesoje dvidešimtečio veidas buvo rimtas, o gal net ir šiek tiek niūrus. Kaskart brūkštelėjus žodį su plunksna, rudaplaukio mintys vis giliau ir giliau nerdavo į magiškos medicinos pagrindus. Viskas aplinkui išnykdavo: girdimi svirplių čirškimai per atidarytą langą, uodo zyzimas palei nosį, šiltai šaltos gaivos prislietimai prie odos, šikšnosparnių sparnų suplazdėjimas, jiems perskrodant tamsią padangę, pelėdų, ir galbūt ir Deltos, ūkavimai iš miško glūdumos. Gamta su naktimi šoko šokį, kuris jau nebedomino Lorijano, palinkusio viršum popierių, knygų rietuvių.
-Fenikso ašaros...taip,- sumurmėjo po nosimi ir pabraukė žodžius. Juodas rašalas įsigėrė į pergamentą, kaip ir mintis, kad kažkas netaip. Igis sustingo ir pakėlė galvą. Jo žvilgsnis įsmigo į naktyje prasmegusį mišką.

Rytas išaušo gan anskti. Vaikinas tyliai nuo naktinio stalelio pasiėmė raudono ir purpurinio skysčio butelaičius ir burtų lazdelę. Jo mėlynai pilkos akys nužvelgė lovoje gulinčią, sutvarstytą merginą. Mėlyname kambario interjere blyškiaodė sirena atrodė kaip vieniša žvaigždė, atsispindanti banguojančios jūros paviršiuje. Igoris tyliai atsiduso. Jam ilgai nereikėjo mąstyti, kieno čia darbas, suprato, kad daugiau nebebus saugus nei jis, nei Emilijana. Medžiotojai tuoj išriš tiesą, dabar lieka tik laiko klausimas, kada Senatas tai irgi sužinos. Lorijanas tyliai uždarė Mėlynojo kambario duris ir nulipo į pirmąjį aukštą. Pailgajame kambaryje palikęs kraujo papildomąjį ir miego eliksyrus, Igoris greitai atrakino vieną iš užrakintų spintų. Kambaryje pasklido druskos, jūros, jodo kvapas. Prieš Igorį lentynose stovėjo medinės dėžės su jūros vandens buteliukais. Čiupo vieną dėžę, sugergždė specialiai alyva nesutepti vyriai ir spinta vėl buvo užrakinta, o dėžė su jūros vandeniu buvo burtų pagalba nuskraidinta pas Emilijaną. Vienas butelaitis atsirado ant naktinio stalelio, o visi kiti likusieji dėžėje- higienos kambaryje.
Igis atsisėdo ant grindų, atsiremdamas į mėlyną sieną. Kadaise, čia, buvo apsistojusi Kris McWellė. Tada šiuose namuose vyko pasitarimas, o po to- balsavimas. Antgamtikai ir žmonės sprendė ar išmesti jį iš klano už tai, kad leido sau įsimylėti sireną.
Vilkolakis giliai įkvėpęs kambario ore tvyrojančio jodo, žvilgtelėjo į Emi. Tokia trapi ir lengva. Švelni ir svaigališka. Kaip tokio būdo sirena gali nudėti vyrą ir pridaryti blogo vilkolakių slaptai bendruomenei?
Sabela balsavo prieš jo išmetimą. Buvo keista tai girdėti, kai buvusi simpatija visą laiką nuo paskutinio draugiško bendravimo ketindavo jį užmušti, balsuoja už tai, kad jis liktų gama, o ne vienišiumi. Igoris iki šiol to nesuprato.
Dimitrijus už. Nieko keisto. Iš motinos pusės senelis niekada nemėgo jo, kaip ir Myšos.
Anastasija Fedora balsavo už, nors nieko nejautė jam.
Tristana Emousa prieš, kaip ir kiti penki Emousų klano atstovai
Egonas balsavo už. Nors buvo kaip ir draugas, lokialokis visada tokiose situacijose nepasirinkdavo draugystės. Tuo buvęs drumštrangietis, laisvasis Slapstūnas visados pasižymėdavo.
Andželina Fourt, kurią dažnai vadino Snieguole, kaip kiti du jos broliai buvo prieš. Tačiau likę gyvi du Asselinai, jų tarpe ir Migelio Fourto žmona, balsavo už. Garantuotas šeimos kivirčas. Tuo tarpu Mertensai, iš kurių galėjo balsuoti tik Harlieta, balsavo už. Igoris suprato ją - jo meilė Emilijanai Harlietai kėlė pavojų jos trims vaikams.
Aleksas Fedoras, Dimitrijaus ir Anastasijos sūnus, už, tačiau jo sūnus Daimonas- prieš. Keturi Emousai- už, o dar keturi- susilaikė. Leila, Einara ir Džozefas buvo per jauni balsuoti, tad jie nedalyvavo balsavime kaip ir trys Mertensų vaikai.
Sesuo buvo prieš, tačiau Kris ilgai dvejojo, kolei nusprendė tapti penktąja susilaikusiąja.
Myša taip pat susilaikė, kaip ir Šei- Emousų klano alfa. Vilkolakė pasirinko savo vyro kelią- šis  anskčiau su trimis Emousais pasirinko susilaikyti.
Igoris tyliai pramankštino kaklą ir darsykį atsiduso. Ir visa tai vyko prieš savaitę,- pamintijo naujai iškeptas hileris praktikantas. Širdis jau dabar nebedrebėjo kaip prieš kelias dienas, kai Igis prismindavo kas galėjo nutikti, jei nebūtų to vieno balso skirtumo tarp "prieš" ir "už". Tačiau šį kartą...
Lorijanas atsistojo ir prisiartino prie Emi. Praėjo daugybė laiko nuo jų paskutinio susitikimo Koukvorto pakrantėje. Jis nujautė, kad kažkuris iš abiejų nesusilaikys ir vėl abu susitiks. Todėl naktį, išgirdęs tylų, vos girdimą captelėjimą, kurį n kartų esą girdėjęs Amerikoj, išskubėjo į miško gilumą, ir tolokai nuo namų rado į linų tinklą papuolusią Emilijaną. Medžiotojai nutuokė, kad šiuose Ūdrų Žabangų miškuose lankėsi viena sirena. Jie ketino sugauti Kris, bet į spąstus papuolė jos sesuo, tačiau to kol kas nežinojo Medžiotojai - Emilijana visą savo gyvenimą iki dabar buvo už jų akiračio ribos.
Dvidešimtmetis palinko prie Emi ir švelniai pirštais palietė jos kaktą. Jie turbūt jau sužinojo, kad į spąstuos papuolė sirena. Jie tavęs ieškos. Igis pabučiavo į žaliaakės, buvusios bendrakoledžės kaktą ir padėjęs ant stalelio sirenos burtų lazdelę, išėjo iš kambario, tyliai uždarydamas duris. Vaikinas nusileido laiptais ir nužingsniavo į virtuvę.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #3 Prieš 5 metus »


Skauda. Šalta. Tamsu. Vaizdas išskydo.  deguonis išretėjo. Apsvaigusi Emi stengėsi pakilti, bet pelnė tik tiek, kad lino siūlai dar labiau įsirėžė į žaizdas. Mergina sudejavo, sukandusi dantis atsiklaupė. Ausys užfiksavo kažką artinantis. Greičiausiai tą, kuris paspendė spąstus. Emi tarėsi matanti Igorį, tačiau nutarė, kad tai tik vaizduotė. Igoris toli, galnet už Atlanto. Miškas susiliejo į vieną žalsvą dėmę, besiartinančiojo pavidalas visai išskydo.
 - Kas...- pradėjo aštuoniolikmetė, tačiau nebaigė - trūktelėtų virvių sukeltas skausmas buvo paskutinis lašas ir nepažįstamojo rankose Emi suglebo tarsi lėlė.

Šviesa. Staigi ryški šviesa.
Apleistas namelis, pavargęs Igorio veidas. Šilta jo oda.
Sidabro blyksnis, agonijos perkreipta mimika.
Besileidžiančios saulės spindulių nutvieksta aukšta jo figūra pakrantėje.
Šokis parke, stebint bundančią gamtą ir migdant širdį tikėjimu, kad viskas bus gerai.
Vilkas prispaudžia prie žemės merginą, aštrius dantis ir jos odą skiria vos keli milimetrai.
Igoris apkabina Emilijaną. "Aš grįšiu. Dėl tavęs".
Besipešantys broliai, nežemiškas įniršis vaikino akyse.
Olos vėsa. Audros kakofonija. Šlapi plaukai. Karšta oda. Lūpos, tyrinėjančios kitas. Švelnios rankos. Mėlynai pilkos akys.  "Myliu tave, Emile".
Sniegas. Miško proskyna. Tylūs, nežemiški žingsniai. Tvirtas apkabinimas. Kelios ašaros, susigėrusios į megztinį. "Tu ne viena"
Kalėdos. Šiluma. Žvakės. Švilpynės stalas. Akilanda su vėliava. Besijuokiantys draugai. Ir jis. Tos akys, kurias pirmą kartą pastebėjus įsidėmėjo. Mėlynai pilkos. Panašios į vilko. Tokios gyvos, ryškios, taip arti, kad rodos galėtų paliesti... Ir rūkas sklaidosi... Jau čia pat...
 - Igori?- gergždžiantis balsas išsklaidė karščio sukeltą sapną. Emi atsimerkė.
Vėl iliuzija. Kambaryje ji buvo viena, nors jautri klausa fiksavo, kad name yra dar kažkas. O kvapas... Su niekuo nesupainiojamas jodo, druskos ir vandens kvapas, jūros kvapas, jos kvapas...  Emilijana sukandusi dantis pasirėmė ant alkūnių. Pro lūpas prasprūdo aimana, kai žaizdos susilietė su patalu. Nors jis, reikia pripažinti, parinktas idealiai. Šilkas. Ne aukščiausios kokybės, tačiau tinkamiausios sirenoms rūšies. Ir tas kvapas, sklindantis iš... Rodos iš buteliuko ant stalelio. Rega po truputį gerėjo, tad Emi iš antro karto sugebėjo pasiimti buteliuką ir prisinešti prie savęs. Vos suvilgė lūpas, tik kad galėtų kvėpuoti, ir pastatė atgal. Net ir šie keli judesiai ją nuvargino. Neapžiūrėjusi nei kambario, nei paieškojusi kokių užuominų, vėl atsigulė. Smegenys, gavusios deguonies, tuoj pat pradėjo kurpti išvadas. Tas, kas ją rado, nori arba gero, arba ja pasinaudoti. Bet tas kažkas puikiai pažįsta sirenas - vanduo, lubų spalva, audinys - viskas parinkta tobulai. Ir sutvarstyta - atsargiai, tačiau tvirtai. Krauju suteptas sirenų drabužis buvo dingęs. Mergina susiraukė. Tatai jai neitin patiko, nors, kita vertus, kaip gi kitaip įmanoma sutvarkyti žaizdas? Emilijana nejaukiai apsidairė. Vėl pradėjo trūkti oro, bet vien nuo minties, kad reiks keltis, pasidarydavo silpna. Ji bandė nusiraminti. Per naktis dienas keliavo miškais laukais, buvo dar ne tokių kritinių situacijų. Aišku, iš lininių siūlų niekas nesisvaidė, bet ir susižeidusi buvo, ir nuo įkaušusių ir šiaip įvairovės miegamąjame pasiilgusių vyriokų gelbėtis teko. Susiraukė. Nuo kelių vos paspruko, nuo kelių ne taip gerai sekėsi. Ne, šito geriau neprisimint. Keista eiti nežinia kur. Aštuoniolikmetė neturėjo pas ką eiti. Gal nesąmoningai ieškojo Igorio, bet žinodama būtų pas jį nėjusi - bijojo. Daugiau? Įtėvių nėra, tėvas irgi kažin ar gyvas, motina... Na, nuo jos pabėgo. Nežinojo Emi ir ką daryti toliau. Bėgti? Kur ji nubėgs visa be jėgų, palaužta ir išsigandus. Pasilikti? O jeigu čia bus dar blogiau? Vienišos dailios mergaitės grožis traukia ne visai tą publiką. Mintys visai įsišėlo, kvėpavimas trūkinėjo. Aštuoniolikmetė giliai įkvėpė, sukandusi dantis atsisėdo. Kiekvienas kūno lopinėlis degte degė. Virpančia ranka siekė buteliuko, tačiau užčiuopė kitką. Lazdelę. Savo lazdelę. Sudrebėjo. Kieno, velniai rautų, namuose ji atsidūrė? Kas ją išgelbėjo? Ko norės mainais?

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #4 Prieš 5 metus »
Igoris, grįžęs iš virtuvės, lėtai, laisvąja ranka atidarė Mėlynojo kambario duris. Ne dėl to, kad Emilijana dar galėjo miegoti. Ne. Rudaplaukis jau žinojo, kad sirena atsibudo, kai jau lipo laiptais į antrą aukštą. Jis neįsivaizdavo, kaip Emi sureaguos pamačiusi jį.
-Labas rytas...Emi,- ramų balsą staiga pakeitė nepasitenkinimas, kai Igis įžengdamas į kambarį pamatė atsisėdusią, sutrikusią merginą,- Gulkis, tau reikia pailsėti. Dar turėsi marias laiko pasėdėti ir pavaikščioti,- tarė ir padėjo šalia sirenos lazdelė padėklą su kava ir bandelėmis,- tavo žaizdos dar ilgai gis,- pridūrė. Mėlynai pilkos akys akimirkai nukrypo į lininio tinklo padarytas, tvarsčiais aprištas žaizdas. Igis atsiduso ir švelniai suėmė liaunus Emilijanos pečius ir paguldė aštuoniolikmetę į patalus- vaikinas numanė, kad mergina pamačiusi jį šoktels iš lovos ar padarys kitokį staigų judesį, kas ir galėjo sukelti apalpimą, o to Igis neitin troško.
-Kaip jautiesi?- paklausė, atsisėsdamas ant lovos krašto,- Ar stipriai skauda žaizdas? - Igoris suėmė Emilijanos delnus. Šilta oda juto, kaip liauni sirenos pirštai drebėjo, virpėjo. Igis nuleido galvą. Istorija pasikartojo. Pakrantėje Lenės bendrarūšės vos neužmušė jo, o dabar Emilijanos vos neužmušė Medžiotojai, kuriuos papirkdavo Senatas,- Kaip atsiradai šiuose miškuose?- po pauzės pasiklausė Igoris, pakeldamas galvą ir nustodamas švelniai masažuoti Emi delnus, kad pagerėtų kraujotaka,- Ką tu čia veikei?
Liūdnumas ir nostalgija apėmė Igį. Jis jautė viltį, kad galbūt Emi ieškojo jo. Bet iš kur ji galėjo žinoti kurioje Didžiosios Britanijos pakampėje jis gyvena? Nerimo karštis plūstelėjo į krūtinę. Meilė.
Kodėl šis žodis griauna ir stato naujus gyvenimus? Kodėl nuo jos nukenčia žmonės, kad po to jau nebegali normaliai gyventi? Kodėl meilė būtent jam gali atsieiti mirtimi? Kodėl?
Net ir jei vis vien Emi prisipažins mylinti jį, vis vien jis negalės ramiai mylėti jos.
Medžiotojai, Senatas...kurio velnio jis gimė vilkolakiu? Jei būtų žmogus, viskas būtų paprasčiau. Na, bet tada... nebūtų sutikęs Emilijanos, Nero, Elnos, Edgaro, Beth ir visų kitų, gal net netaptų burtininku, hileriu praktikantu, net nežinotų, kad egzistuoja Magijos Pasaulis... ir Igoris giliai atsiduso.
-Už tų durų,- mostelėjo ranka į higienos kambarį,- yra dėžė su jūros vandens buteliukais. Mažiausiai pusmečiui, man rodos, užteks jei nuspręsi negrįžti prie jūros,- nutylėjo, kad yra daugiau dėžių. Kai ateis laikas- pasakys. Norėjo bent kažkiek jūros vandens pataupyti. Pernelyg sunkiai sukaupė tokias atsargas.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
Laiptuose pasigirdo žingsniai. Kažkas artėjo. Nejučiomis Emilijana sudrebėjo. Niekas antgamtikų ir šiaip burtų pasaulyje nedaroma už ačiū, tą mergina jau spėjo išmokti. Tebedrebėjo dėl to keistuolio, kuris jai padėjo atgauti pavidalą - juk ateis atsiimti skolos. Tačiau kam ji skolinga dabar? Kieno namuose ji guli, kieno rankos ją nurengė? Kieno rankos sutvarstė žaizdas?
Girgžtelėjo  rankena. Mergina iš visų jėgų kovojo su noru sukniubti, bet atkakliai sėdėjo. Norėjo pažiūrėti tam žmogui (arba ne) į akis. Pagaliau durys atsivėrė. Nuo jūros vandens trūkumo susilpnėjusiai regai prireikė kelių sekundžių, kad suvoktų, jog čia Igoris.
 - Tai tu...- vis dar gergždžiantis balsas dar labiau prikimo. Na žinoma - kas gi dar ja taip rūpintųsi? Emi nebuvo medicinos specialistė, tačiau suvokė, kad kitas ją su tokiom žaizdom tiesiog būtų palikęs galo laukti. Tarsi netikėdama papurtė galvą. Negali būti. Ji visą laiką nuo jo bėgo, tačiau kažkodėl vėl susitiko. Tačiau vaikinas buvo čia - tikrų tikriausias, gyvas, nuo jo kaip visada tvoskė šiluma. Balse suskambo priekaištas. Emilijana vis dar sėdėjo pasirėmusi sutvarstytomis rankomis. Nepajėgė suvokti, kad tai ne dar viena haliucinacija. Neleido sau per daug tikėtis.
Igoriui, regis, pabodo laukti kol ji pati susiprotės atsigulti. Tik pajutusi jo rankas ant pečių, Emi pagaliau suvokė, kad tai tikra, po tiek laiko ji vėl jį mato. Trumpam prikando lūpą ir atsipalaidavo. Gulėti buvo geriau. Vaikinas prisėdo šalia. Emilijana buvo šventai įsitikinusi, jog tada, pakrantėj, prarado jį, kaip sakoma, ant visam. Tačiau jis juk čia. Šalia jos. Rūpinasi, kaip jos tikra motina niekad nedarė.
 - Ne pačioj geriausioj formoj,- silpnai šyptelėjo mergina. Žinojo, kad nuo miego stygiaus paakiai tikriausiai juodai mėlynai violetiniai, o plaukai prisivėlę visko, ką tik galima rasti miške.- Skauda, bet jau geriau, ačiū tau. Išgelbėjai mane. Jau maniau nebepamatysiu...- nutilo. Kilstelėjo ranką prie jo. Švelniai palietė tą vietą, kur neseniai Akvilė buvo iki kriaunų suvarius sidabro peilį. - Kaip tu?
Jos sužvarbusias rankas apglėbė šiltos. Mergina užsimerkė. Jau taip seniai nesijautė saugi.
 - Aš? Igori...- Emi kelias sekundes ieškojo tinkamų žodžių.- Po to, ką jos padarė tau, aš tiesiog negalėjau ramiai gyventi. Nemiegodavau, tas vaizdas tiesiog akyse stovėdavo, kartodavosi. Kaskart Akvilė užsimodavo, aš jos nespėdavau sustabdyti, nesugebėdavau padėt tau.- Sirenos akys apsiblausė, tarsi būtų vėl žvelgusi į tuos nesenus įvykius.- Nebegalėjau daugiau likti su jomis, bet ir neturėjau kur eiti. Susitaikiau, kad tada buvo peržengta riba. Tiesiog pasiėmiau jūros vandens ir išėjau. Tačiau geriau nepasidarė. Košmarai nedingo. Bandžiau tave paleisti.- žalios akys drėko, bet mergina kalbėjo toliau.- Kaip matai, nesisekė. Ėjau nežinodama kur, pagal nuojautą. Atsidūriau čia. Tik neįsivaizduoju, kas ir kodėl vidury gudžių miškų pakabino lininį tinklą,- nutilo. Prikando lūpą. Tada žadėjo leisti Igoriui ramiai gyventi ir nesikišti. Žinojo, kad nelabai išies. Ir neišėjo.- Pasiilgau tavęs,- sušnabždėjo. Bijojo ištarti garsiau. Gal net apsidžiaugė, kad vaikinas pakeitė temą.
 - Neklausiu, iš kur gavai, bet ačiū. Kvėpavimas vėl pradėjo trūkčioti. Emi, kaip įpratusi, jau siekė prie klubo pritvirtinto įrankio, bet užčiuopė tik tvarstį.- Ir dar. Drabužio, nors nelabai pavadinsi jį drabužiu, kurį vilkėjau vidinėje pusėje buvo įsiūtas švirkštas. Radai jį?- Emi raustelėjo. pati nežinojo, kodėl klausė. Juk nebebūtina taupyti, galima tiesog išgerti. Tačiau pati butelio ji nepasiekė. O prašyti bijojo. Vis dar laukė kada Igoris pareikš, jog Emi turėtų dingti iš čia, ir pageidautina kuo toliau.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
Igoris šyptelėjo į Emi nuostabą.
-Atsigausi. Pamatysi- būsi kaip nauja,- švelniai tarstelėjo rudaplaukis. Jis nusišypsojo į sirenos padėką, bet daugiau nieko neatsakė apart tą akimirką, kai pajuto, kaip Emi palietė jo šoną.
-Emi, man viskas gerai,- balse pasigirdo raminanti gaida. Buvęs švilpis atitraukė sirenos ranką nuo jo šono. Ir tai, lyg, sužadino vieną prisiminimą. Igis nejučiomis krūptelėjo. Ne, pamiršk tai,- ir pabandė įsigilinti ką kalba McWellė. Jis atidžiai klausėsi sirenos pasakojimo, o mintys mintį vijosi, svarstydamas tai ką išgirdo.
-Vargu, ar jos ieškos tavęs,- kaip faktą pasakė dvivardis vaikinas,- Vargu, ar kitos sirenos eikvos jūros vandens atsargas, bandydamos susigrąžinti aštuoniolikmetę sireną. Tiesą sakant, galima sakyti, jos nepatyrė jokio nuostolio, tau pabėgus,- Igoris nė nežinojo, kad toje sirenų bendruomenėje Emilijanai buvo painiau gyventi, nei ji dabar papasakojo jam. Juk jis nežinojo, kad sutiko Emilijanos bioliginę motiną. Išgirdęs apie švirkštą pakėlė antakius. Bandė susigaudyti ir prisiminti ar tokio daikto, kur nors nenunešė.
-Tuoj,- sumumrmėjo ir pakilo ant kojų- sparčiai nužingsniavo iš kambario. Netrukus vėl grįžo, nešinas Emi minėtuoju daiktu. Švirkštą padėjęs ant stalo, pro jo akis nepraslydo aštuoniolikmetės raustelėjimas. Rudaplaukis mintyse šyptelėjo.
-Pavalgyk, pailsėk,- pasakė Lorijanas, tada pridūrė,- Aš ir tavęs pasiilgau, bet,- švelnius veido bruožus pakeitė rimtumas,- šiandien kol kas nebandyk pavaikščioti, nenoriu, kad apalptai,- tarė. Tačiau šie žodžiai įgavo ir kitą prasmę.
Pasilik, kai pasveiksi.

Netrukus diena įgavo pagreitį- rytą keitė vakaras, dienos lėkė, kalendoriuje daugėjo išbraukytų birželio dienų. Igis slaugė Emilijaną, kasnakt pabudėdavo šalia sirenos, o kai dangų nušviesdavo pilnatis, palikdavo. Tačiau daugėjant darbo Šv. Skutelio ligoninėje, Lorijanas davė Emi dienotvarkę, kada gerti gydomuosius eliksyrus, tačiau nors ir praėjus dviems savaitėms po merginos radimo lininiame tinkle, Igis vis dar neleido Emilijanai pačiai perišti savo žaizdas. Tą pats padarydavo ryte ir vakare, mat nepasitikėjo žaliaakės medicinos žiniomis.
Vieną vakarą, kai baigė pertvarstyti buvusios bendrakoledžės žaizdas, Igoris papasakojo apie savo darbą, Melą, kodėl ji negrįžta į namus, tik neprasitarė apie Kajų, jauną švilpuką globotinį, o apie temą apie lininį tinklą, pakabintą miške- vengė.  Nutilęs Igoris žvilgtelėjo pro Mėlynojo kambario langą. Išvydęs pažįstamo praktikanto automobilio šviesas, skubiai pakilo. Visai išgavaro iš atminties naktinis budėjimas. Tada susigrizbo, kad apie tai Emi nieko nežino. Sukeikė pats save mintyse. Dėl Dievo meilės, kur aš savo galvą pamečiau?
-Turiu skubėti. Rytoj ryte grįšiu. Visai pamiršau, kad man pamaina Skutelyje,- taip taręs, ataisveikino ir nulėkė laiptais žemyn. Pasigirdo užrakinamų durų garsas ir name įsivyravo tyla. Lauke suburzgė automobilio variklis ir šviesos pranyko iš kiemo. Automobilio variklio gausmas nutolo.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijan
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
Ji nutilo. Viską papasakojusi jautėsi tarsi apsvaigusi. Gal nereikėjo taip atsiverti iš pat pradžių. Nori nenori, tačiau keli pastarieji metai pakeitė Emilijaną.
-   Nebūk tikras, Igori, nebūk tikras...- akys apsiblausė, mergina nusipurtė. Akvilės viedas kabėjo prieš akis kaip iš dušo išsiveržęs garų kamuolys. Emi užsimerkė. Gal ji ir nebuvo pavyzdinga sirena – gerai, ji išvis širdimi nebuvo sirena, tačiau galėjo būti tikra, kad jau dabar motina šokdina visas ant blakstienų- Aš tikiuosi. Tikiuosi.
Igoriui trumpam išėjus mergina tarsi pradėjo realiau suvokti situaciją. Kur ji? Kas atsitiko Igoriui per tuos kelis mėnesius? Jis atrodo tarsi vyresnis, brandesnis, labiau užtikrintas, tarsi atradęs savo vietą po saule. Įkvėpė. Tam dar bus laiko išsiaiškinti, juk mažiau nei prieš dvylika valandų ji apskritai galėjo atsisveikinti su gyvenimu.
Vangiai kilstelėjusi ranką žaliaakė pasiėmė švirkštą, velnias žino kodėl. Gal tiesiog norėjosi kažką laikyti rankoje.
-   O kur aš galiu nueiti,- liūdnai šyptelėjo. Tai buvo tiesa. Liko viena kai pirštas, liko vos tik pabaigusi mokyklą.
Žalios akys sušvelnėjo. Visgi gal nėra taip bogai, kaip atrodė iš pradžių. Ji gyva. Ir, rodos, kažkam svarbi. O ko daugiau gyvenime reikia? Kad ir kur buvo dabar, čia jautėsi kaip namie.
***
-   Namai ten, kur tavo širdis, Emilyt,- žalios akys švelniai žybtelėjo. Kris pakilo nuo lopšio. Ten gulėjęs taip pat žaliaakis kūdikis knirktelėjo nesupratęs, kur prapuolė toji švelniabalsė nuostabi būtybė, leidusi žaisti perlų baltumo plaukų sruogomis.- Todėl tikiu kad kada nors dar susitiksim, nežinau kaip, bet tikrai susitiksim...- greitai bėrė sirena. Mergytė žiūrėjo rimtomis akimis, tarsi suprastų, ką kalba būtybė.- Visada klausyk savo širdies. Ji parodys tau kelią namo,- Kris persibraukė akis, tarsi bandytų nusišuostyti neištekėjusias ašaras.- Pasiilgsiu tavęs. Iki,- palinkusi ji dar kartą pagostė stebėtinai ilgus naujagimės plaukus ir pasitraukė. Veide atsispindėjo kur kas mažiau emocijų, nei virė viduje. O mergaitė vis dar dar stvarstė rankutėmis orą aplink save, tarsi ieškotų seniai prapuolusių perlų baltumo sruogų.
***
Laikas nestovi vietoje, jis eina, Kad ir kaip kartais to nesinorėtų. Visgi mergina džiaugėsi esanti ne viena. Naktys būtų buvusios nepakeliamos, jeigu ne Igoris. Jai prabudus iš keistų, siurrealistinių, tačiau labai ryškių sapnų, vien vaikino buvimas šalia nuramindavo. Kartkartėmis Emi jautėsi kalta – kažkokiu būdu naktimis būdamas šalia jos, dienomis dirbdamas ir dar kęsdamas pilnatį, jis laikėsi tvirtai. Žaizdos, aišku, galėjo gyti ir greičiau – kelių savaičių gulėjimas kaip akmeniui, nes už kiekvieną judesį žaizdos keršija skausmu, niekam į sveikatą neišeina. Tačiau dienoms bėgant Emilijana stiprėjo, po truputį atgavo jėgas, o nusišypsojus pavargusiame, papilkėjusiame veide jau buvo galima įžvelgti ir tikrąją merginą.
Išgirdusi variklio gausmą, žaliaakė atsisuko į vaikiną.
-   Išeini? Na, lauksiu, sėkmės,- Emilijana su nerimu žvilgtelėjo į Igorį, kaip visada jam išeinant į naktinį budėjimą. Žinojo, kad vaikinas tikrai sugrįš, tačiau būdavo dėl jo baisoka. Tai ar taip, pilnatis artėja, o pastarąsias kelias naktis jis tikrai nemiegojo daugiau keturių valandų. 
Automobilio šviesos nutolo. Mergina, paskutinį kartą žvilgtelėjusi ro langą, grįžo į lovą. Mėlynasis kambarys, nors labai jaukus ir savas, patamsy atrodė  keistokai, tarsi baugiai. Emi atmetė antklodę, basos pėdos palietė grindis. Iki galo nesugijusios žaizdos protestavo, tačiau sirena nekreipė dėmesio ir atsistojo. Na taip, nėra ko stebėtis, kad per tiek laiko nieko neveikimo raumenys virto zefyrais. Ir visgi pikta. Patyliukais, nors name teoriškai liko viena, aštuoniolikmetė išslinko į koridorių.
Tamsu. Grindinys vėsino basas pėdas, o sirena tyliai, tarsi šešėlis, slankiojo po namus. Ji čia jautėsi keistai sava, nors lankėsi tikrai pirmą kartą. Viskas buvo taip... pažįstama. Švelniai pirštais braukė sieną, kol pasiekė laiptų aikštelę. Žvilgtelėjusi žemyn nutarė, kad gal visgi geriau nerizikuoti. Spės pirmą aukštą apžiūrėti vėliau. Atsigręžė atgal. Visos durys atrodė vienodos, be jokių ženklų, kurios yra jos. Ot velnias... tai ką, dabar reiks visas iš eilės darinėti? Emilijana nemėgo lįsti ne į savo erdvę, bet ką padarysi. Tikrai atsiminė, jog jos kambarys yra kiek kairiau ir koridoriaus gale, tačiau kuris? Vyptelėjusi nuspaudė vieną iš trijų galimų durų rankeną. Vonios kambarys. Na, gerai, bent jau vampyro ar skeleto, iš spintos išlindusio, nesimatė. Kas? Velnias žino, ką Igoris šituose namuose laiko. Šviesiaplaukė paklebeno antrąją rankeną. Užrakinta. Jos kambarys lyg ir užrakintas nebuvo, tačiau žinodama Igį ir jo savisaugos bei siekio apsaugoti kitus savybę, Emi nebūtų nustebusi, jeigu jos kambario duris vaikinas būtų kažkaip apkerėjęs.
 - Alohomora,- tyliai ištarė. Spragtelėjusi spyna atsirakino ir durys prasivėrė. Vos žvilgtelėjusi sirena suprato, jog pataikė tikrai ne ten. Norėjo iškart uždaryti duris, tačiau smalsumas nugalėjo. Ant pirštų galų įžengė vidun. Kambarys atrodė jau ne vienerius metus nejudintas, tačiau tvarkingas, ir, kadaise, jaukus. Didžiulė dvigulė lova tvarkingai paklota, visi daiktai savo vietose, jokių dėžių, rodos, kad šeimininkai trumpam paliko savo miegamąjį, o vakare vėl sugrįš. Vienintelis keistas dalykas buvo ant lovos padėti rėmeliai. Priėjusi arčiau sirena atsargiai nupūtė dulkes, kad galėtų įžiūrėti žmonių veidus. Krūptelėjusi atsitraukė kelis žingsnius, paskui save užtrenkdama duris. Staigus garsas nakties tyloje kone apkurtino. Beveik apčiuopomis Emilijana grįžo į Mėlynąjį kambarį ir atsisėdo ant lovos. Užsivertė visą butelaitį jūros vandens, tarsi tai galėtų padėti. Štai kodėl ji čia. Įdomu, kada Igis ketino jai tai pasakyti? Paslaptys tik dar labiau viską apsunkintų, ir taip dar nepažįsta vienas kito užtektinai gerai, kad galėtų būti kartu visada: per pilnatį, per jaunatį ((suaktyvėja jūros veikimas, jei ą)), visada. O dabar... Sutrikusi ji žvelgė priešais save, tačiau matė tik ją kiaurai veriančią akių pilkumą. Igorio akyse ji maišėsi su mėlyna, Melijandros - su
ruda
. Tai buvo Lorijanų akys.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Emilijana McWelle »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
Igoris šyptelėjo pusę lūpų.
-Reta sirena traukia į vilkolakių teritoriją, Emi,- atsakė jis į žaliaakės nenorą pripažinti, kad sirenos neiiškos jos.

**

Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai budėjimas praeidavo ramiai. Todėl, su aušra pabaigęs budėjimą, Igoris pasinaudojo kelionmilčių skrydžių tinklo privalumais. Atsidūręs viename iš Skutelio ligoninės židinių, nė nepajuto, kaip liepsnos apgaubė ir atsidangino savo namuose, svetainėje. Visą laiką kelionės metu gaubiusi šiluma išnyko, vos tik susikūprinęs Igis išlindo iš židinio. Keliais burtų lazdelės mostelėjimais, atidaręs svetainės langus, kad patalpa prasivėdintų, Igis nužergliojo į kambarį, ten, kur ir laikydavo įvairius eliksyrus ir vaistus. Nusimetė krepšį ant stalo, jaunuolis pasiražė ir atsiduso. Akys merkėsi, nuovargis mušte mušė griūti į lovą, bet hileris praktikantas papurtė galvą. Ne. Nedabar,- uždraudė galvosi sau apie poilsį, mat turėjo atlikti paskutinį darbą- čiupęs iš krepšio gilumos popierius, iš Skutelio parasigabentus (jį mokinantis hileris prieš aušrą vėl susirado ir padavė, kaip sakant, "kad nemiegotų be darbo").
Prirašytus popierius: viskokiausias atskaitas, teorijų lapus, užduotis sudėjo į krūvą, o krepšį pakabino ant kėdės atlošo, ir tada tik pasišalino iš kambario. Pakeliui einant prie lauko durų, vėl patikrino ar jos uždarytos, nusispyręs batus, rudaplaukis staiga susiraukė ir žaibiškai sustingo.
Tylus letenų caksėjimas pasigirdo už sienos ir raudonai juodas vilko kailio lopas pasirodė už lango. Igis, įgudusiu judesiu, paruošė lazdelę, sulaikęs kvapą, prislinko prie lango. Tačiau, vilkas buvo jau pradingęs, tik ant žemės likusios nagų žymės bylojo apie apsilankiusįjį. Nieko nelaukęs, Igoris greitai išlėkė į lauką - aišku buvo viena - kažkurio klano animagas surado jį su Emi. Krūtinėje besidaužančia iš baimės širdimi, dvidešimtmetis suprato, kad jiems saugumas bus trumpalaikis.
Panaikinęs žymes, sunkia širdimi, grįžo į vidų, sau už nugaros užrakindamas dar sykį duris. Nuovargis ir mieguistamas išgaruote išgaravo, palikdami vietos nerimui. Nuviliojimai, pėdų mėtymai, pilnačiai šviečiant, dabar jau neteko prasmės,- suprato Igoris. Deja, jam imtis veiksmų trukdė mėnulio fazė- pilnatis pakils tik jau liepos mėnesį. Keltis kitur? Ne, jis negali ištisą amžinybę tik bėgti. Pasakyti Emilijanai, kad ji turi pasitraukti iš Jungtinės Karalystės ir keliauti, ten, kur jos nesurastų jokie JAV vilkolakiai? Igis susiraukė, lyg pajutęs skausmą. Gal pavyktų, bet pats neištvertų. Jam tektų nutraukti visus ryšius su Emi - tik tada ji būtų saugi. Ši mintis Igorį atbudino iš minčių, ir vaikinas nė pats nepajuto, kaip atsidūrė antrame aukšte. Buvęs švilpis sunkiai atsiduso. Saugumo našta be perstojo kamavo jį. Nenorėjo apie tai pasikalbėti su Emilijana, nes... žaliakaė dar pilnai neatsigavo. Ji tam dar nepasiruošusi, o plius, vos matomas sirenos žavesys, sujaukdavo Igoriui, bet kokias rimtų temų mintis.
Paslėpęs burtų lazdelę kišenėje, vilkolakis nužingsniavo link Tamsiojo kambario - tėvų kambarys visados jį nuramindavo. Tad tikėjosi, kad ir šį kartą taip atsitiks. Tačiau, nuspaudęs rankeną (Visada iš įpročio, patikrindamas ar durys užrakintos, tai patikrindavo ir tik tada atrakindavo), rudaplaukis nustebo. Rankena lengvai nulinko ir Lorijanas žvelgė į tamsiaus interjero kambarį. Pamiršo užrakinti? Ne.
Dvivardis vaikinas uždarė ir užrakino burtais duris. Tada nusileido laiptais žemyn į virtuvę.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
Už lango brėško aušra, o Emilijana taip ir prasėdėjo ant lovos. Neprisivertė atsigulti ar pabandyti miegoti. Visą tą laiką, kai ji čia, Igis su ja elgiasi kaip su stikline. Ko ji dar nežino? Kas dar vyksta? Po galais, paslaptys nei vienam iš jų neišeis į gerą, na taip, ir pati Emi ne viską papasakojo, bet juk tam bus laikas, ne pirmo būtinumo klausimai, tačiau jis... Viską prisiima sau, viską tempia vienas. Ir kam nuo to geriau?
Mergina atsistojo. Žinojo, jis tuoj grįš iš budėjimo. Nuslinko laiptų aikštelės link. Suabejojo. Nusileisti nebuvo lengva, teko net kelis kartus sustoti, tačiau galiausiai Emi atsidūrė apačioje. Žaizdos degė, tarsi primindamos apie savo egzistavimą, bet mergina jas pasistengė ignoruoti. Vedama daugiausiai nuojautos susirado virtuvę. Nenorėjo iškart maišytis Igoriui po akim. Įsitaisė ant vienos iš kėdžių su atkalte ir pasiruošė laukti.
Po kiek laiko duslus dunkstelėjimas svetainėje ir šviežio oro gūsis pranešė, kad šeimininkas jau namie. Emi giliau įkvėpė. Tačiau vaikinas, rodės, per daug neskubėjo - girgžtelėjo kažkokios durys, vėliau žingsniai sutaukšėjo laiptų pakopomis. Ot velnias, jeigu jis ras tuščią kambarį... Tačiau sprendžiant iš spynos žvangtelėjimo, Igoris iki Mėlynojo kambario nepriėjo. Pasigirdo žingsniai laiptais žemyn, tačiau jau ne tokie žvalūs kaip pirma.
Pasimuistė kėdėje. Nenorėjo kankinti Igorio po budėjimo, apskritai netroško čia kelti scenų, būtų mielai apsimetusi, kad nieko nematė, tačiau paprasčiausiai negalėjo. Žinojo, kaip Igis pasius pamatęs ją ne lovoje ir juo labiau nulipusią laiptais žemyn, tačiau juk jautėsi daug geriau. Gal išvaizda ir priminė gyvą skeletą, tačiau jau galėjo vaikščioti - ir gana sklandžiai. Be to, kuo toliau nuo sirenų, tuo ji jautėsi geriau. bent jau jos nebekankino. Mintyse ji skaičiavo artėjančius vaikino žingsnius. Igoris įėjo į virtuvę. Susinervinęs, sutrikęs, susimastęs. Velniai žino, kas buvo ligoninėje. O gal Emi ir dar kažko nežino, kažko, kas vyksta visai šalia, galbūt dar vienos visada pajuodusių vaikino paakių priežasties.
 - Kada ketinai man pasakyt?- be įžangų paklausė. Kažkodėl atrodė, kad taip lengviau. Imituoti įsižeidusią eilinę mergužėlę.- Klausyk, Igori, aš ne akla. Nuo tada, kai aš čia, daugiausia miegojai duokdie keturias valandas. Dirbi ligoninėje, prižiūri mane. Gal ir dar kažkuo užsiimi, aš nežinau. Bet čia tavo tėvų namai. Nesakyk, kad tai neslegia, kad tai nežadina prisiminimų. Faktas, kad susiverti visus rūpesčius ir skausmą sau, nei tau, nei man gyvenimo nepalengvina. Ir taip gana sunku, o paslaptys tikrai nepagelbės. Aš ne lėlė, nesudušiu nuo kažkokio aštresnio žodžio ar fakto. Negana nepailsi, rūpiniesi visais, bet dar ir tarp slegiančių prisiminimų stengiesi viską atlaikyti vienas,- Emilijana iš visų jėgų stengėsi pamėgdžioti Akvilės toną jai kalbantis su žmonėmis. Jos balsas likdavo švelnus ir svaigus, tačiau kietas kaip plienas. Mergina nežinojo, kiek Igoris jau "atsparus" jos balsui, bet rizikuoti nenorėjo.- Mums visgi reikia pažinti vienas kitą. Ne per valandą, ne per dieną, bet reikia,- kažkas smilktelėjo mintyse. Gal ji viena šito nori?- Aš galėsiu dingti iš čia jau greitai, jei tik to norėsi. O jeigu ne - iš kankinio didvyrio vaizdavimo šiuo klausimu jokios naudos,- tik nutilusi susivokė, ką pasakė. Skaudžiai. Tačiau tylėjo. Nenorėjo skaudinti. Nenorėjo įžeisti. Daug ko nenorėjo. Tačiau visa tai nugalėjo baimė dėl vaikino. Ir noras būti laikomai lygiaverte, o ne tiesiog gražiu stikliniu papuošalu.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
Būtų ir toliau paniręs į mintis, jei ne šaltas, nepatenkintas Emilijanos balsas. Igorio veide perbėgo nuostaba, išvydęs sėdinčią ant kėdės merginą virtuvėje. Jos pyktis privertė jaunuolį sustingti.
-Ketinau tau tai pasakyti, kai labiau sustiprėsi,- pasakė Igoris, - Tiesą sakant tai buvo jų vasarnamis. Čia aš praleidau tik savo ankstyvą vaikystę, kol negrįžau į JAV.  Tai ne kažką prisimenu iš čia,- tarė,- taigi, prisiminimai atkrenta,- mėlynai pilkų akių savininkas prisiartino prie Emilijanos. Igoris buvo ramus, tik giliai širdyje virė vis užgniaužomi jausmai, tačiau tolimesni sirenos žodžiai ramybės sieną sugriovė.
-Susiverčiu?  Nes tu dar nesi stipri, Emi, kad atlaikytai tuos rūpesčius! Tu vis dar silpna!- sušuko, tvardydamas neviltį ir piktį,- Prisimeni Londono parką? Tu man negalėjai pasipriešinti, ir nepasipriešintai ir dabar! O aš nenoriu, kad tave sudrąskytų kiti vilkolakiai! - per vėlai suprato, kad pasakė daugiau nei reikia. Igoris stipriai sukando dantis ir atsitraukė. Trumpam užsimerkė ir atsiduso, vėl atsimerkdamas,- Nesudūši? Na, ką gi tave medžioja Medžiotojai ir vienas vilkolakių klanas...Jie žino, kad šiuos miškuos yra sirena,- stengdamas išlaikyti ramų balsą, kalbėjo rudaplaukis. Tačiau vis vien jo akyse žibėjo įsiutis ir noras apsaugoti Emilijaną,- Tu jų nepažįsti. Tu kol kas esi silpna jiems pasipriešinti. Maniškis klanas yra už Atlanto, jie tavęs neapsaugos,- Igoris pradėjo vaikščioti po virtuvę,- Jie nusprendė, kad tu esi mano problema ir aš pats turiu su tuo susitvarkyti. Jie balsavo ar mane palikti klane ar ne, vien dėl to, kad tave įsimylėjau. Tu puikiai žinai, kad vilkolakių ir sirenų santykiai uždrausti, todėl Myša uždraudė klanui su manim susidoroti, kad šie apsaugotų savo šeimas. Vietoj to, vyko balsavimas. Likau klane, bet likau be niekeno pagalbos. Kol kas esu gama, bet galbūt, kada nors jau būsiu omega arba vienišiumi,- giliai įkvėpė ir vėl grįžo prie sėdinčios Emilijanos,- Tu tą nori žinoti? Tu nori žinoti kas kiekvieną pilnatį išeinu, kad nuviliočiau bendrarasius ir medžiotojus toliau nuo tavęs?- Igorio balse pasigirdo nuovargio gaida, bet staiga akyse įsiplieskė įtūžis,- Nė nemėgink manęs taip vadinti,- šaltai sugriežė dantimis. Įtūžį dar labiau pakurstė Emi mintis apie išėjimą. Jiems būtų taip lengviau, bet...Igoris norėjo šalia savęs turėti šią žaliaakę sireną. Gal kiek egoistiška, bet nė nenorėjo galvoti, kad jai išėjus ją palies koks nors kitas vyras ar jaunuolis.
Įtūžęs Igis stipriai suspaudė kumščius. Tvardėsi, kol galiausiai žaibiškai apsisukęs dingo iš virtuvės.
Durys su trenksmu užsitrenkė- rudaplaukis išėjo į lauką. Dvidešimtmetis savyje siausdamas iš pykčio, nė nesidairė aplinkui. Tiesiu taikiniu jis automatiškai ėjo. Kas kartą tyliai piktai burbtelėdamas, kumščius stipriau suspausdavo. Igoriui buvo nė motais, kad greitai apsiauti batai klimsta į šlapią žemę. Tik pajudinęs petim lapuočio šaką, apsidabinusią naktinio lietaus karoliais, lašai nubyrėjo ant rudaplaukio galvos. Tik tada Igoris atsikvošėjo, kai pasijuto šlapias beveik iki pačio paskutinio siūlo. Igis apsidairė- jis ilgą laiką taip toli nebuvo nuklydęs į miško gilumą.
Įtūžį pakeitė vienišumo jausmas, ir rudaplaukis tyliai sudejavęs iš jam tik apčiuopamo skausmo, susmuko ant nuvirtusio medžio kamieno. Sąžinės graužatis po lėto degino Igorį, o šis, visiškai netekęs jėgų, pasidavė nevilčiai.
Jis besąlygiškai mylėjo Emilijaną. Nenorėjo jos prarasti. Vasarą,  šešiolikos būdamas bandė gyventi be šios sirenos, tačiau suvokęs, kad negali, pasižadėjo daugiau jos nepaleisti. O dabar, gavęs progą gyventi kartu, nebežino ką daryti. Likti gyvam ir gyventi be meilės ar greitai mirti ir turėti ją?
Laikas slinko. Saulė vis labiau šildė gamtą, kaip ir Igorį, kolei šiluma virto karščiu. Galiausiai neapkentęs karščio, Igoris pakilo ir visiškai be jokio noro grįžo atgal keliuku, namo link. Nenorėdamas pamatyti sirenos, rudaplaukis greitai ir tyliai nusigavo prie savo kambario ir jame užsidarė. Ir tik pažvelgęs į laikrodį, suprato, kad jau po pietų. Krito į lovą ir miegas ir patirti išgyvenimai greitai užspaudė Lorijano akių vokus.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #11 Prieš 5 metus »
Nervingai prikando lūpą. Nebuvo linkusi veltis į konfliktus, scenų nekeldavo, dramos iš smulkmenos nedarydavo. Bet visgi.
 - Mhm, o dangus dabar tamsiai žalios spalvos. Žinau ką tai reiškia. Bet kas, kas nors kiek susijęs, kelia prisiminimus. Kažkokius,- Emilijana turėjo gailėtis, gal net bandyti nutraukti šitą beprasmį apsižodžiavimą, tačiau to reikėjo. Reikėjo nors kartą išsikalbėti, o ir jai pabodo būti laikomai gražiu papuošalu, kuris skirtas tik akims paganyti ir dar kai kuriems poreikiams.
Suvokimas atėjo kiek vėliau nei Igio ištarti žodžiai. Problema. Štai kas ji buvo vilkolakiams. Kažkokia problema, dėmė, nukrypimas nuo protokolo. Kuri kelia pavojų ne tik Igoriui, bet ir visam klanui. Kurią reikia kažkaip išspręsti. Arba pašalinti.
 - Na žinoma. Ačiū už sąžiningumą, bent pasakei ką manai nevyniodamas  vatą,- Emi puikiai žinojo, kad Igoris kartais perdėtai saugo aplinkinius, tačiau kad taip...- Tai ir norėjau žinoti, labai dėkoju, kad visgi pasakei. Kaip matai, žaibas netrenkė, namai vis dar vietoj...- kandžiai atsakė Emi. Visgi yra skirtumas, kai bent jau žinai kaip pavadinti tai, kas neduoda ramiai gyventi. Ir, akivaizdu, jau ne trumpą laiką.
Mergina sėdėjo rami ir tiesi kaip styga, žalios akys šaltai blykčiojo. Ji kažką pajuto. Igorio jausmus jai visada buvo sunkiau perprasti negu kitų jaunuolių, pasirodančių pas sirenas. Jie jai nerūpėjo, todėl buvo lengva pasirausus po smegenis atkapstyti visas emocijas. Kai taip reikėjo padaryti Igiui, buvo daug daug sunkiau. Tačiau po truputėlį, pamažu pradėjo pagauti pavienes atplaišas, kurios kaskart tapdavo aiškesnės. Aišku, aiškiaregio ožio nereikia, kad suprastum, jog vaikinas dabar persiutęs, tačiau žybtelėjo ir dar kažkas. Kažkas keistas, lyg pažįstamas, bet kartu tolimas... Pavydas? Vėlu, Igi, kad tu žinotum kaip per vėlai susigriebei... Buvo matyti, kad jis vos tvardosi. Mergina sėdėjo įsitempusi, tiesi kaip styga, tačiau jautėsi apdujusi, tarsi viskas vyktų per sapną.
Trinktelėjo durys. Ji liko sėdėti. Nesivijo, nebėgo iš paskos. O ar būtų galėjusi? Na ką, bent jau sąžiningai išdaužė visą tiesą. Irgi pliusas. Mergina iškart negrįžo į kambarį. Kurį laiką tuščiu žvilgsniu spoksojo į sieną ir klausėsi, laukė Igorio grįžtant. Galiausiai atsistojo. Susiraukė. Atsargiai, lėtai, stabtelėdama užsikabarojo laiptais viršun. Praeidama Tamsiojo kambario duris nutvilkė neapykantos kupinu žvilgsniu. Tarsi ta atrasta paslaptis ir būtų dėl visko kalta, nors savaime aišku, kad tai netiesa. Dievaži. Mergina papurtė galvą ir pravėrė Mėlynojo kambario duris. Kažkodėl čia pasijuto kaip namie. Keista - gyveno juk dar palyginti neilgai, tačiau jau spėjo priprasti. Gal todėl, kad viskas čia buvo taip keistai artima, sava. Atsisėdo ant lovos ir nuleido galvą. Pirštai susmigo į baltas sruogas. Kodėl po galais viskas taip keistai sudėtinga? Ir kodėl po tiek laiko ji vis dar silpna kaip kūdikis? Kad ir linas, ji jau turėjo būti sveika. Nebent tie žiurkės spąstų spendėjai kažkur dar ir išmirkė tuos tinklus?  Mergina vis dar nesąmoningai klausėsi, ar neišgirs trinktelint durų ar žingsnių - kažko, kas paliudytų, jog Igoris namie. Kad nebūtų sugalvojęs kur toli nusidanginti, velnias jį žino, kai taip persiutęs buvo...Siektelėjo butelio su visiems jau puikiai žinomu turiniu. Galva prablaivėjo, o atsakymas bent jau į vieną klausimą atėjo savaime. Na žinoma. Paprasta ir aišku, kodėl, nepaisant Igorio pastangų, Emi sveiko labai pamažu. Panašiai kaip ilgai nenaudojamas įrankis surūdija ir tampa lengvai pažeidžiamas, taip ir ji. Sirenai kūnas yra įrankis. O žaizdos jį bjaurojo, o kadangi mergina atsiribojo nuo jūros, sunkiai gijo. Reikia norėti išgyti. Reikia norėti tuo kūnu vėl naudotis. Arba bent apsimesti norint.
Atsigulė ir įsmeigė žvilgsnį į lubas. Nežinojo, gal ir buvo užsnūdus, išgirdo, kaip gal po valandos, o gal po dvylikos trinktelėjo lauko durys, o kiek vėliau - ir kažkurio iš kambarių. Igoris, ar kažkas iš minėtųjų Medžiotojų? Emilijana tiesiog neturėjo jėgų keltis patikrinti. Skausmas, sąžinės graužatis ir bemiegė naktis visgi įveikė sireną, nors miegojo ji taip pat neramiai kaip ir anksčiau. Tik šįkart iš tų pačių keistai siurrealistiškai tikroviškų sapnų kambaryje ji prabusdavo viena. O tai dar labiau slėgė.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #12 Prieš 5 metus »
Igoris atmerkęs akis spoksojo į lubas. Nors ir nakties tamsa buvo tiršta, iki pat galo neužgožė kandžių Emilijanos žodžių. Jis nė nenumanė, kad aštuoniolikmetė gali būti tokia dygi ir kandi. Dėl vieno Emi buvo teisi, nors ir kaip pyko ant jos - jiems reikėjo vieną kitą pažinti. Tučtuojau pat, antraip vienas kitam nusuks galvas. Jaunuolis tyliai atsiduso ir apsivertė ant kito šono, pasikišdamas ranką po galva.
Tačiau neužmigo, kaip anais kartais.
Jo mėlynai pilkos akys nukrypo ant palangės padėto kišeninio laikrodžio- jį atsiuntė Myša, kaip septyniolikto gimtadienio proga. Tai buvo priešpaskutinė žinutė nuo senelio iki Demonų mūšio dienos. Vaikinas su šia mintimi, laisva ranka palietė nugludintą laikrodžio dangtelį ir jį atvožė. Rodyklės rodė ketvirtą nakties. Tuoj auš. Igoris liūdnai vyptelėjo- atsibudinėjo tikrai mažiausiai nei penkis kartus. Ir kas to pasekoje? Dar viena nerami naktis ir nuovargis žlugdantis dieną. Galbūt vis dėl to kaltas nuovargis? O gal nepamąstymas? Juk galėjo pasakyti Emilijanai, kad su ja aptars tai, kai jis pailsės, bet... ji pernelyg ilgai laukė atsakymų,- suprato Igoris ir greitai užvožė dangtelį, pajutęs sąžinės graužatį.
Pabandė pamiegoti, vildamas nuvyti mintis apie ginčą, tačiau akys nesimerkė, o jautri klausa pagavusi bundančių paukščių giesmes, neleido lengvai panirti į sapnų karalystę. Igoris ilgą laiką prasivartė lovoje, kol galiausiai alkis nugalėjo - vakar nieko doro nevalgė.
Rudaplaukis lėtai atsikėlė ir mąstydamas, kaip atsidaro šaldytuvą, nuslipo apačion, bet ir ten, nebuvo prisiminimų paliktas ramybėje. Jis prieš akis regėjo, kaip it styga sėdinti Emilijana su savo švelniu, bet kietu lyg plienas balsu čaižo orą su tiesa.
Ne, ji ne tik dėl vieno dalyko teisi,- sunkiai pats sau prisipažino. Igio pečiai nusviro ir visiškai be ūpo atsidarė šaldytuvą. Ir kodėl turi būti gyvenimas sunkus?- sunkiai mintyse atsiduso, nieko valgomo šiai akimirkai tinkamo nepamatydamas ir uždarė šaldytuvą.
Blausi šviesa po lėto brovėsi pro virtuvės langą, apšviesdama negatyvių minčių plėšomo Igio veidą. Jis kurį laiką svarstė, kol galiausiai apsisprendė-  neilgai trukus sėdėjo pailgamajame kamabaryje, kur vakar buvo pailkęs krepšį su popieriais.
Pasičiupęs plunksną, rašalo buteliuką ir popierius, jis ėmėsi darbo - atlikinėjo užduotis, duotas hilerio ligoninėje. Naujas užsiėmimas greitai pasiuntė užmarštin vakarykščius įvykius ir Igoris, visas susitelkęs į darbą, galiausiai atsipalaidavo. Retkarčiai atsitraukdavo pailsėti ar užkąsti, o paskui vėl kibdavo į darbą. Didžioji dauguma atliktų skolų nugulė į krepšio gilumą, o terminuoti darbai buvo supakuoti, kad Delta nuneštų juos į Skutelį pas hilerį Derylą Gvudelą.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #13 Prieš 5 metus »
Ir reikėjo jai reikėjo prikibt, kai jis eilinį kartą nemiegojęs po budėjimo ir visas nusivaręs? Reikėjo prikalbėt visokių nesąmonių? Gerai, kad dar nepradėjo gelti apie daug skaudesnius dalykus, kad neprasižiojo apie tai, ką jam dar tikrai anksti žinoti. Sužinos. Tačiau tada, kai labiau vienas prie kito pripras.
Vėl pasivertė lovoje. Po velnių. Ji beveik nemiegojo, o kai miegojo, sapnai sekindavo dar labiau. Mergina taip priprato prie Igorio buvimo šalia, kad atsibudusi instinktyviai jo ieškodavo. Vieną akimirką, vieną palaimingą akimirką, dar nepraplėšusi akių ji galvojo, kad viskas tebuvo dar vienas sapnas, o Igis čia, šalia... Tada smogė realybė, o pyktis - visu smarkumu. Kad ir nenoromis, bet ji pripažino, kad jis teisus - ji tikrai dabar nėra geriausios fizinės būklės, bet... Emi nenorėjo būti laikoma gražia stiklo lėle, skirta pasigrožėti ir dar nekuriems įgeidžiams patenkinti. Jau tokia prisibuvo, daug ilgiau nei norėjosi. Dabar, kai paspruko...
"Tu vis dar silpna"...
Na taip, taip...
... tu man negalėjai pasipriešinti, ir nepasipriešintai ir dabar...
Ot matai labai pasipriešinsi iš netyčių užklupusiam vilkui... Dabar pažiūrėtumėm kas ir kaip...
... tu esi mano problema ir aš pats turiu su tuo susitvarkyti...
O taip, dėkui, tai kodėl tiesiog neliepi eiti į visas keturias puses, jeigu aš jau problema, m?
Na ir kaip galima pykti ant žmogaus ir taip labai jo pasiilgti?
 Iš to visiško neturėjimo ką veikti, ji pabandė įsigilinti į vaikino emocijas, bandė ieškoti kažko, kas paaiškintų, ką daryti toliau. Nieko. Arba jis buvo per toli, arba labai nuo jos užsidaręs. Bet kažkokiu būdu Emi nujautė, kad jam miegasi ne geriau, negu jai.
 - Po velnių,- suniurzgė pasikeldama. Už lango dar tamsu, bet horizonte tamsa jau skydo.- Kris, ir ką dabar?- žaliaakė liūdnai prisiminė seserį, matytą vos kartą. Jau pasiilgo. Juolab, kad tada, kai paskutinį kartą ją matė, pažadėjo, kad būdama su juo nebijos sunkumų. Nežinia, gal per tuos savo mintijimus netyčiomis užsnūdo, bet kai pagaliau atsitokėjo, saulė jau buvo gana aukštai. Įsiklausė. Apačioje girdėjo skrebenant plunksną. Visai būdinga Igoriui. Žalios akys žybtelėjo. Ji tarsi žinojo ką daryti. Taip, nuoskauda dėl jo pasakytų žodžių liko, tačiau suvokė ne mažiau prišnekėjusi pati. Be to, jai visai nesisekė apsimesti įsižeidusia.
Kaip jau įpratusi, atsistojo atsargiai, tačiau nustebo, kad pavyko kur kas sklandžiau nei anuos kartus. Nurijo kelis lašus jūros vandens. Po galais, kodėl viskas turi būti taip sunku? O jeigu jis vis dar nenori jos matyti? Bet ji nori. Veidrodyje, dienos šviesoje, baltos sruogos gražiai atsispindėjo, tačiau veide gyvos buvo tik akys. Nekažką. Gali nesuveikti, dabar ji juk tikrai neprimena gražuolės, kuriai vyrai puola po kojų. Bet bandyti reikia.
 Duris Emi uždarė tyliai, taip pat lengvai ir negirdimai nusileido laiptais. Aišku, dar nelabai grakščiai, tačiau daug geriau negu seniau. Svetainėje Igorio nebuvo. Vadovaudamasi daugiausiai klausa, Emilijana pasuko koridoriumi. Kambarėlio durys buvo šiek tiek pravertos, tad ji galėjo matyti jį, palinkusį prie pergamento krūvos, su plunksna rankoje, susimąsčiusį. Stengėsi prisiminti kiekvieną netvarkingai nukritusią garbaną, ranka paremtą galvą, popieriumi greitai slystančią ranką. kažkur viduje dar kirbėjo šioks toks nepasitenkinimas, tačiau ilgiau ji sunkiai tvertų.
Įėjo nesibeldusi, vis dar tyliai, gal jis ją jau bus išgirdęs, tačiau pilnai galėjo apsimesti negirdįs. Priėjo iš nugaros. Nežinojo, ar gerai elgiasi taip darydama. Nelabai sąžiningas žaidimas, tačiau šiuo momentu nieko geriau nesumąstė. Emilijana ištiesė ranką, padėjo ją ant peties. Jau puikiai pažįstama šiluma plūstelėjo nuo raktikaulio iki pat pirštų galiukų ir susipynė su jo kūno karščiu.
 - Tikiuosi, po to labai neužsiusi. Bet be šito sunkiai išsiversim,- pasakė kiek tvirtesniu balsu, o tada leido sau nebesistengti. Atleido vadžias, antgamtiška prigimtis ėmė viršų.- Atsipalaiduok nors kartą. Pamiršk darbą, pamiršk Senatą, pamiršk kitus klanus, spąstus, priešus. Pamiršk viską, kas kelią nerimą. Atmink tik tai, kas tau miela ir gera,- kalbėjo ji švelniai, beveik prodainiu, o tembras priminė jūros bangas ir švelnų, svaigų vėją.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
Padėjęs šalin užpildytą lapą, jaunuolis ėmėsi kitos krūvelės. Jis buvo taip įsigilinęs į darbą, kad nė neišgirdo tylių aštuoniolikmetės žingsnių. Tik užuodęs sirenos kvapą,  Igis pakėlė galvą. Prieš pat savo akis, dideliam lange išvydo merginos atvaizdą. Nustebo.
-Ką tu čia...-jau žiojosi, kai netikėti svaigūs McWellės žodžiai užtildė rudaplaukį garbanių. Igoris greitai pajutęs ant peties Emilijanos delną, staigai atsisuko. Jam užteko akimirkos suvokti, kas vyksta ir greitai, šiurkščiai nubloškė sirenos ranką lyg ši būtų nuodinga gyvatė. Priblokštas merginos elgesiu, rudaplaukis žaibiškai pašoko ant kojų, bet jam jau buvo per vėlu. Sirenos apžavai it karštis pasklido jo kūnu, širdis tankiau suplakė.
-Ne,- sušvokštė iš baimės Igis, jusdamas, kaip praranda kontrolę. Jis atsirėmė į stalo kraštą, iš paskutiniųjų kovodamas su galvoje aidančiu Emi balsu, verčiančiu nurimti ir atsipalaiduoti. Nagai įsirėžė į medieną, Lorijanas papurtė galvą.
-Emilijana...kodėl būtent apžavai?- tai buvo paskutiniai blaivaus Igorio žodžiai ir dvidešimtmetis, neišlaikęs apžavų galios, pasidavė.
Baimė išnyko, ją pakeitė saldi ramuma, o įsitempęs kūnas atsipalaidavo. Rudaplaukis užsimerkė ir lėtai atsiduso. Tik jam vienam matomas prisiminmas, užliūlavo jo jausmus, privertė atsipalakduoti ir nusimesti slegiančią naštą nuo pečių.  Po ši tiek laiko Igoris nesijautė toks ramus, nė viena mintis apie problemas ir sunkumus neatėjo į galvą. Jautėsi laisvas, lengvas.
Galiausiai vaikinas atsimerkė ir jo akys sužibo visiškai kitaip - nesimatė jokio vakarykščio įtūžio ar nuovargio.
Deja, viskas vyko pernelyg trumpai. Buvęs švilpis netikėtai papurtė galvą. Pabusk! Pabusk! Tai apžavai! Igoris staigiai suleido nagus į diblį. Skausmas žauriai nutvilkė ranką, lyg šaltas dušas ryte, ir išvaikė Emilijanos paleistus apžavus.
Hileris praktikantas gaudydamas orą, susmuko ant grindų. Jis išplėstomis akimis stebėjo kaip dešinės rankos pirštai nusidažo tamsiai raudonai. Jo paties kraujas Igorį išmušė iš vėžių. Tokiu atveju griebtųsi burtų lazdelės ir kerų, bet dabar sustingęs sėdėjo ant grindų, sunkiai suvokdamas kas ką tik dabar nutiko. Sutrikimas užgožė skaumo pojūtį - dabar tai atrodė, kaip koks nemalonus perštėjimas ar staigus adatos dūris. Vilkolakis darsykį papurtė galvą. Reik kažką daryti. Deja, lengva pasakyti, sunku padaryti. Apdujęs Igoris tik pabandęs atsistoti, pajuto, kaip kojos atsisako klausyti - išsivadavimas iš apžavų visiškai išsiurbė dvidešimtmečio jėgas.
-Atnešk tą pilkšvą krepšiuką nuo tos lentynos,- atsiremdamas į sieną, mostelėjo Emilijanai sveikąja ranka reikiamos lentynos pusėn,- Greičiau,- sugriežė dantimis vis dar visiškai neatsigavęs Igoris.